Dovaidas PABIRŽIS
Kone kasmet Lietuvoje gerinami grūdų derliaus rekordai, o pernai jų išauginta per 6 mln. tonų – dvigubai daugiau nei prieš 25 metus, vos atkūrus nepriklausomybę. Pirmieji deklaruotų pasėlių rezultatai rodo, kad grūdų hektarų skaičius šiais metais vėl padidėjo – apie 5,5 proc., palyginti su 2015-aisiais, todėl ir šiemet grūdų derlius turėtų būti didelis.
Kaip sako įmonės „Agrokoncerno grūdai“ vadovas Karolis Šimas, pastarasis lietus daro papildomą teigiamą poveikį būsimam derliui, o ypač vasariniams pasėliams – žirniams, pupoms, vasariniams kviečiams, miežiams, nes šie po gegužę užsitęsusių sausrų iki šiol atrodė prastokai. Kur kas daugiau drėgmės sulaukė kiek anksčiau – balandžio pradžioje pasėti pasėliai bei žieminiai javai, todėl jų turėtų būti prikulta panašiai tiek, kiek ir pernai.
Išaugę plotai, panašus derlius
Lietuvoje auginamos 8 pagrindinės grūdinės kultūros ir beveik visų jų bendras hektarų plotas šiemet padidėjo. Derlingiausių ir gausiausiai auginamų kviečių – nuo 834 tūkst. iki 871 tūkst., kvietrugių – maždaug tūkstančiu, iki 101 tūkst. ha. Keleri metai iš eilės beveik dvigubai didėja žirnių laukai (iki 154 tūkst., 2015 m. – 80 tūkst. ha), ūkininkai nevengia dažniau imtis ir pupų (68 tūkst., pernai – 61 tūkst. ha) bei avižų auginimo (2015 m. – 64 tūkst., šiemet – 69 tūkst. ha).
Labiausiai šiemet sumažėjo miežių laukai (nuo 200 iki 170 tūkst. ha), šiek tiek susitraukė ir auginamų rugių bei rapsų plotai.
Augalininkystė pastaruoju metu tapo pelningesne žemės ūkio šaka. Tačiau negalima teigti, kad ji stabiliai pelninga.
Pirminiais duomenimis, šiemet bendras grūdinių kultūrų hektarų skaičius Lietuvoje sieks 1,62 mln. (2015 m. – 1,54 mln.). Savo žemę užsėti grūdais ūkininkus dažnai verčia nepalankios rinkos sąlygos kituose žemės ūkio sektoriuose, visų pirma pienininkystės. Mažos supirkimo kainos ir neaiškios perspektyvos lemia, kad auginamų grūdų plotai šalyje kasmet pastebimai plečiasi.
„Iš dalies tokią padėtį lėmė situacija kituose sektoriuose. Augalininkystė pastaruoju metu tapo pelningesne žemės ūkio šaka. Tačiau negalima teigti, kad ji stabiliai pelninga, kaip ir kiekvienas verslas, kaip parodė pernai metų situacija. Labai stipriai plėstis toliau nebėra kur, nes ekonomiškai apsimokančios ir tinkamos javams auginti žemės jau yra dirbamos“ – aiškina Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos direktorė Dalia Ruščiauskienė.
Pernai buvo kone idealūs grūdų derliui metai – pakankamai drėgmės, nuosaikus ir šiltas pavasaris, periodiškai palydavo. Pati gamta 2015-aisiais pakankamai išdžiovino grūdus, todėl daugeliui ūkininkų net neprireikė elevatorių paslaugų.
Pastaruoju metu šalyje išplėtotas grūdų saugojimas atvirose aikštelėse, taip pat mažinantis elevatorių apkrovą. Dauguma ūkininkų ir žemės ūkio bendrovės turi savo grūdų saugyklas ir džiovyklas, todėl iki pardavimo gali saugoti juos patys. Dalis grūdų išvežama tiesiai į uostą. Eilės tampa neišvengiamos tik esant lietingam orui.
Šiemet gegužę užsitęsusi sausra įtakos derliui neabejotinai turės, todėl bendras visų grūdinių kultūrų derlingumas greičiausiai bus šiek tiek menkesnis. Tačiau, pasak K.Šimo, kadangi bendras hektarų skaičius vėl padidėjo, grūdų derlius šiemet turėtų būti panašus kaip ir pernai – gal tik apie 100 tūkst. tonų mažesnis.
Eksporto balansas, kuris pernai buvo 4,15 mln. tonų, šiemet numatomas apie 4 mln. tonų grūdų.
„Kviečių, rapsų, miežių, žirnių derlingumas bus šiek tiek mažesnis, todėl šiemet galima planuoti 6,4 mln. tonų grūdų derlių. Tačiau jeigu pridėsime, kad šiuo metu turime perteklių iš pernai metų, tiek ūkininkai, tiek eksportuotojai turi 150–200 tūkst. tonų neparduotų grūdų, ir neaišku, ar per likusius pusantro mėnesio pavyks tai eksportuoti, kol kas tokio didelio poreikio nėra ir jie gali persikelti į kitus metus. Todėl eksporto balansas, kuris pernai buvo 4,15 mln. tonų, šiemet numatomas apie 4 mln. tonų grūdų. Taip atrodo iš šiandienos perspektyvos ir dar daug visko gali nutikti. Apskritai sakoma, kad iki Joninių lietus yra aukso vertės, o po to jis jau gadina derlių. Didelė kaitra taip pat gali sumenkinti kokybę“, – pasakoja K.Šimas.
Kita vertus, ne visų šalies regionų ūkininkai gali piešti tokį palankų vaizdą. Pavyzdžiui, Suvalkijoje žiemą buvo mažai sniego ir drėgmės, todėl dalis žieminių pasėlių iššalo.
Kainų didėjimo nesitikima
Lietuva yra viena iš tų retų pasaulio valstybių, kuriose kasmetinio grūdų likučio paprastai nelieka, nors kitose pasaulio valstybėse gana įprasta, kad bent dešimtadalis, o kartais ir penktadalis derliaus lieka neparduoda. Tačiau šiandien įtaką Lietuvos grūdų augintojams daro ir unikali situacija tarptautinėje rinkoje – pasaulinis kviečių rezervas šiuo metu yra didžiausias istorijoje ir siekia per 250 mln. tonų. Sukauptos ir didžiulės kitų grūdinių kultūrų atsargos – iš viso jos siekia apie 470 mln. tonų.
Pernai labiausiai išlošė ūkininkai, sudarę išankstines sutartis ir, nelaukdami pavasario, iš karto pardavę savo užaugintus grūdus.
„Grūdai yra biržos prekė, todėl esame priklausomi nuo pasaulinės situacijos rinkoje. Esant grūdų pertekliui kainų mažėjimą ryškiai pajuto tiek Lietuvos grūdų augintojai, tiek jų prekyba užsiimančios įmonės. Todėl kai kurių ūkininkų sandėliuose yra tikrai nemažai pernykščių grūdų, kurie į aruodus suvažiuos kartu su nauju derliumi ir taps nemažu galvos skausmu elevatoriams dėl jų galimo užkrėtimo aruodiniais kenkėjais“, – situaciją apibūdina D.Ruščiauskienė.
Lietuvos žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (LŽŪIKVC) duomenimis, 2014-ųjų birželį kviečių supirkimo kaina siekė 194 Eur/t, pernai tuo pačiu metu – 174 Eur/t, o šį birželį – apie 150 Eur/t. Per penkerius metus grūdų kaina sumažėjo maždaug trečdaliu.
Taigi pernai labiausiai išlošė ūkininkai, sudarę išankstines sutartis ir, nelaukdami pavasario, iš karto pardavę savo užaugintus grūdus.
K.Šimo teigimu, tokias mažas kainas visų pirma ir lemia pasaulinis grūdų perteklius. Be to, situaciją koreguoja ir vadinamųjų Juodosios jūros valstybių ekonominė padėtis: Rusijos ir Ukrainos valiutos yra nuvertėjusios, todėl šios šalys grūdus parduoda gerokai pigiau, ir tai neleidžia kitiems europiečiams didinti kainų.
Galimybė atrasti tolimesnes rinkas
Pasikeitė ir grūdų pirkėjų elgesys. Anksčiau arabų valstybės sudarydavo didelius pirkimo sandorius bent pusei metų į priekį ar panašiam laikotarpiui, o šiandien privatūs ir valstybiniai pirkimai vyksta „čia ir dabar“ – sandoriai sudaromi mėnesiui, daugiausia dviem mėnesiams į priekį. Kritusios naftos kainos apsunkino šių šalių ekonominę situaciją, sumažėjo ir jų valiutų perkamoji galia. Perkantiems doleriais produkcijos kaina taip pat išaugo. Šiuo metu jau kiek atsitiesusi naftos kaina galbūt šį sezoną situaciją pagerins.
Arabų šalys yra nuolatinės lietuviškų grūdų pirkėjos. Prieš trejus ketverius metus svarbiausia importuotoja buvo Saudo Arabija. Po pertraukos ji vėl aktyviai įsitraukė į rinką. Iki tol nuolatinis pirkėjas buvo Iranas, kurį laiką pirkdavęs apie 80 proc. lietuviškų antros klasės kviečių.
„Eksporto dėlionė priklauso nuo to, kur ir kas turi kokią kokybę, kokias problemas išgyvena. Tradicinis mūsų regionas, visada esantis prekybos balanse, – tai Artimieji Rytai. Tačiau, pavyzdžiui, jeigu Prancūzijos ar Rusijos grūdai nėra kokybiški, kartais mūsų produkcija patenka ir į jų rinkas – Alžyrą ar Libiją. Dabar pamažu galvojame apie tolimesnes valstybes. Prieš dvejus metus pradėjome eksportuoti į Kubą, bet tai buvo laikinas dalykas. Atrandame kitų nišų – Malaiziją, dėl didelių sausrų antri metai iš eilės grūdus importuoja Indija. Šiemet indai gali importuoti net iki 7 mln. tonų grūdų, daugiausia iš Australijos, tačiau jie visko neuždengs. Atpigęs laivų transportas leidžia produkciją plukdyti toliau“, – pasakoja K.Šimas.
Išliksime žaliavos eksportuotojai
Šiuo metu daugiau nei 4 mln. tonų grūdų, arba maždaug du trečdaliai visos lietuviškos produkcijos, eksportuojama. Eksportui skirtų grūdų supirkimo kainos yra didesnės. Ar galima tikėtis, kad vidaus vartojimas arba įvairių produktų gamyba padidės ir Lietuva netaps vien žaliavos eksportuotoja?
D.Ruščiauskienės teigimu, perdirbimas didėja tiek, kiek didėja ir eksportas. Per pastaruosius metus šis rodiklis išaugo apie 100 tūkst. tonų, daugiausia dėl krakmolo bei išvestinių jo produktų ir pašarų gamybos. O vidaus vartojimas laisvo prekių judėjimo sąlygomis išlieka panašus, šiek tiek mažėdamas kartu su šalies gyventojų mažėjimu.
LŽUIKVC duomenimis, šalyje išaugo ir kitų grūdų bei rapsų produktų gamyba – pagaminta daugiau kvietinių miltų, dribsnių, salyklo. Tačiau sumažėjo kruopų ir rapsų aliejaus pramonės apsukos.
K.Šimo nuomone, šiek tiek vidaus vartojimas visada gali didėti, nes atsiranda įvairių išvestinių produktų. Tačiau kalbama daugiausia apie kelis procentinius punktus, o galimybių ryškesniam augimui nėra daug.
„Mažėjantis gyventojų skaičius lemia tai, kad maisto produktų vietinė rinka absorbuoti negali. Krakmolas ar kiti perdirbti produktai vis tiek yra žaliavos. O eksportuoti galutinį produktą – duoną ar miltus nėra tikslo, nes Ukraina ar Baltarusija tai pagamina kur kas pigiau, todėl konkuruoti nėra tikslinga“, – tvirtina pašnekovas.
Jo teigimu, kaip žaliava, grūdas yra saugiausias mūsų šaliai, nes pasauliui nuolat kintant prisitaikyti prie nuolatinių rinkos pokyčių yra labai sunku. Tarkim, parduotume kokį pusfabrikatį Vokietijoje, ir staiga šioje rinkoje kas nors atsitiktų. Gaminiui perorientuoti reikėtų bent penkerių–septynerių metų. O grūdų žaliavą vienais metais gali parduoti vienoje pasaulio pusėje, kitais – jau kitoje, ir kiekvienas kraštas juos vartoja pagal savo norus, skonį ir vartojimo tradicijas. Eksportuotojams tai leidžia būti kur kas labiau nepriklausomiems.