Scanpix

Rusija linkusi įsitraukti į konfliktą Sirijoje ir jos pajūryje sukurti nuo rusų priklausomą zoną, panašią į Rytų Ukrainoje sulipdytas „liaudies respublikas“. Konflikte, kurį Jungtinių Tautų generalinis sekretorius apibūdino kaip statytinių karą, svarbūs veiksniai yra dujotakiai ir gamtinių dujų telkiniai.

Arūnas BRAZAUSKAS

Karą Sirijoje susiejus su šalies istorija, tarptautiniais energetikos projektais, kitų arabų valstybių, taip pat ES, JAV interesais, veriasi painoka priežasčių bei pasekmių panorama.

Alavitų valdžia

Po Pirmojo pasaulinio karo dabartinės Sirijos teritoriją kontroliavo Prancūzija, gavusi Tautų Lygos mandatą. Prancūziškoji Sirija susidėjo iš kelių dalių, vadintų „valstybėmis“: Damasko, Alepo, Drūzų, Alavitų (pastarieji yra musulmonų šiitų atšaka). 1930 m. sujungus minėtus darinius buvo suklijuota dabartinė Sirija, kuriai 1936 m. Prancūzija įsipareigojo per 25 metus pamažu suteikti nepriklausomybę. Tiek laukti nereikėjo – Sirija tapo nepriklausoma jau 1946 m.

Prieš 2011 m. prasidėjusį pilietinį karą iš 22 mln. Sirijos gyventojų 74 proc. buvo arabai sunitai, 12 proc. – alavitai, 10 proc. – krikščionys, 3 proc. – drūzai, likusią dalį sudarė izmailitai, jezidai, žydai. Karas išjudino daugiau nei pusę Sirijos gyventojų: per 7 mln. pasitraukė iš karo zonų, bet pasiliko Sirijoje, o 4 mln. rado prieglobstį Libane, Turkijoje, Jordanijoje, Irake. Apie 300 tūkst. sirų atsidūrė Europoje.

Buvusioje alavitų teritorijoje yra Tartuso ir Latakijos uostai. Rusija nuo 1971 m. Tartuse turi savo karinio jūrų laivyno aptarnavimo punktą, Latakijoje šiuo metu skubiai įrengiamos Rusijos vadavietės ir aviacijos bazė.

1970 m. generolas alavitas Hafezas al Assadas, dabartinio prezidento Basharo al Assado tėvas, įvykdė valstybės perversmą. Socialistine save laikiusios „Baath“  partijos veikėjas H.al Assadas apvalė Sirijos vadovybę nuo sunitų ir šiitų, valdžios viršūnėse įsitvirtino alavitai.

JAV politologas Robertas D.Kaplanas H.al Assado iškilimą apibūdino taip: „Tarsi neliečiamųjų kastos atstovas būtų tapęs Indijos maharadža ar žydas būtų tapęs Rusijos caru. Tai precedento neturintis įvykis, kuris šokiravo gyventojų daugumą – sunitus, daugelį amžių turėjusius valdžios monopoliją.“

Nenuostabu, kad sunitai buvo ir yra priešiškai nusiteikę prieš Assado režimą. 1982 m. H.al Assado pajėgoms slopinant sunitiškos Musulmonų brolijos kurstytą maištą Hamos mieste buvo nužudyta ne mažiau kaip 10 tūkst. civilių.

Nuo sausros iki karo

Tokią valstybę kaip Sirija nesunku destabilizuoti iš išorės. 2007–2010 m. šalį užklupusi sausra kirto per sirų gerovę: kilo maisto kainos, nederliaus prispausti gyventojai iš kaimų plūstelėjo į miestus. 2011 m. B.al Assado įsakymu malšintos demonstracijos tik pakurstė maištus, kurie peraugo į pilietinį karą.

2012 m. rugpjūtį Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Ban Ki-moonas Sirijos pilietinį konfliktą apibūdino kaip „statytinių karą, kuriame regioniniai ir tarptautiniai žaidėjai ginkluoja vieną ar kitą pusę“. Kokie tai žaidėjai? Hassanas Hassanas žurnale „Foreign Policy“ 2015 m. liepą rašė: „Kelerius metus Sirija buvo kruvino statytinių karo matomiausias teatras, kuriame kaunasi du padriki blokai, vadovaujami Rijado ir Teherano.“

B.al Assado pajėgas remia Iranas ir Libane įsitvirtinusios šiitų „Hezbollah“ bei krikščionių pajėgos. Su B.al Assadu kaunasi Katare ir Turkijoje centrus turinčių sunitų organizacijos, susijungusios į Sirijos nacionalinę koaliciją, kurią remia JAV. Su visomis šiomis jėgomis kovoja Sirijos ir Irako „Islamo valstybė“ (angliška santrumpa ISIS) ir ją palaikanti „Al-Nusra“, kuri susijusi su „Al Qaeda“.

Konkuruojantys dujotakiai

Ne vien sausra ir represijos privedė prie pilietinio karo. Planuojamų dujotakių žemėlapis kartu yra ir savotiška konflikto priežasčių išklotinė.

2011 m. prasidėjusiame Sirijos pilietiniame kare viena svarbiausių statytinius stumdančių valstybių laikytas Kataras.

Persų įlankos dugne slūgso tarp dviejų valstybių padalytas dujų telkinys: Pietų Parsu vadinama dalis priklauso Iranui, Šiaurės kupolas – Katarui. Iš Pietų Parso galima tiesti vamzdžius Viduržemio jūros link per Iraną, Iraką ir Siriją. Iš Šiaurės kupolo galima kloti dujotakį per Saudo Arabiją, Jordaniją ir Siriją. Akivaizdu, kad abu projektai konkuruoja. Jei vienas kuris dujotakis per Turkiją jungtųsi prie vamzdžių, vedančių į Europą, negalima apeiti Sirijos. O ir Latakijoje, kur Rusija dabar stato karinę bazę, dujos galėtų būti skystinamos ir toliau gabenamos laivais.

Energetikos ekspertas Nafeezas Ahmedas yra pateikęs Artimųjų Rytų energetinių ir politinių kolizijų apžvalgą („The Guardian“, 2013 m. rugpjūtis). 2009 m. B.al Assadas atsisakė pasirašyti susitarimą su Kataru dėl dujotakio tiesimo į Turkiją. Sirijos prezidento motyvas susijęs su Rusijos interesais – Kataro dujos konkuruotų su „Gazprom“.

Kadangi anksčiau buvo pasiektas Turkijos ir kelių ES valstybių susitarimas dėl „Nabucco“ dujatakio, Turkijai vėrėsi perspektyva tapti itin svarbia dujų tranzito šalimi. 2010 m. pradžioje Turkijos vadovybė ėmė derėtis dėl dujotakio iš Kataro tiesimo per Saudo Arabiją – tarsi Sirija, kurios negalima apeiti, nebūtų blokavusi tokio dujotakio galimybės. O B.al Assadas 2010 m. ėmė tartis su Iranu ir Iraku dėl dujotakio tiesimo į Siriją. Irano dujos iš Pietų Parso telkinio per Siriją būtų tiekiamos Europai, bet Rusijos interesai šiuo atveju nenukentėtų, nes „Gazprom“ kartu su kompanijomis ENI (Italija) ir „Total“ (Prancūzija) dalyvauja telkinio eksploatacijoje.

Irano, Irako ir Sirijos susitarimai pasirašyti 2012 m. – jau vykstant karui Sirijoje. Nors dėl galimybės finansuoti šį 10 mlrd. JAV dolerių vertės projektą reikštos abejonės, bent jau Irane jis plėtojamas: 2015 m. liepą tarp privataus Irano banko „Pasargad“ ir valstybės pasirašytas susitarimas, pagal kurį bankas dengia 25 proc. išlaidų, o kitką finansuoja Irano nacionalinis plėtros fondas. JAV ir Irano kompromisas dėl pastarojo branduolinės programos leidžia tikėtis, kad Irano dujoms bus leista atitekėti iki Viduržemio jūros.

Pasak N.Ahmedo, Irano–Irako–Sirijos dujotiekio projektas buvo antausis Katarui ir Saudo Arabijai. Todėl 2013 m. Saudo Arabijos princas Bandaras bin Sultanas, patyręs diplomatas, tuo metu šalies žvalgybos vadovas, bandė įtikinti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kad šis neberemtų B.al Assado, – jo teiginys buvo toks: kad ir kas šį pakeistų, naujoji Sirijos valdžia vis tiek priklausys nuo Saudo Arabijos ir su jokia Persų įlankos valstybe nepasirašys susitarimų, kurie grėstų Rusijos dujų eksportui.

2013 m. rugpjūtį „The Telegraph“ pateikė nemažai B.bin Sultano ir V.Putino derybų detalių, kurios iki to laiko buvo nutekintos įvairiais kanalais. Siekiant palaikyti aukštesnes naftos kainas Saudo Arabija siūliusi Rusijai sąjungą su naftos eksportuotojų karteliu OPEC, Rusijai žadėta, kad po B.al Assado nuvertimo ji galėsianti ir toliau naudotis laivyno baze Tartuse. B.bin Sultanas neva garantavęs, kad Saudo Arabijos kontroliuojami čečėnų kovotojai susilaikys nuo išpuolių per Sočio žiemos olimpiadą.

Kadangi V.Putinas remti B.al Assado neatsisakė, Saudo Arabija ėmė dar dosniau finansuoti prieš režimą kovojančius Sirijos sukilėlius.

Biržos brokeris, istoriko išsilavinimą turintis Felixas Imonti straipsnyje „Kataras: turtingas ir pavojingas“ nagrinėjo tos šalies interesus per Sirijos konfliktą 2012-jų rugsėjį ir pabrėžė, kad Kataras, bendradarbiaudamas su Turkija, norėtų pašalinti B.al Assadą ir atvesti į valdžią Musulmonų broliją. Taip būtų blokuotos Saudo Arabijos pastangos įtvirtinti valdžioje vahabitus.

Kadangi Kataro emyras turi ryšių su šios brolijos atstovais visame pasaulyje, tikėtina, kad jai įsitvirtinus Sirijoje bus lengviau susitarti dėl dujotakio. Saudo Arabijos pastangomis Turkijos Adanos mieste buvo įsteigta vadavietė, koordinuojanti Turkijos, Saudo Arabijos ir Kataro veiksmus prieš B.al Assadą. Beje, į Adaną, turizmo centrą, vis dar galima nuskristi tiesioginiu reisu iš Vilniaus.

Yra ir kitų telkinių

Yra ir kitų argumentų, kodėl Katarui ir Iranui su savo dujomis verta skubėti į Europą. Jau pradėti įsisavinti 2009 m. Viduržemio jūroje atrasti dujų telkiniai, kurie driekiasi Egipto, Izraelio, Kipro, Libano teritoriniuose vandenyse ir išskirtinėse ekonominėse zonose.

Jau 2003-iaisiais Egipto turimi ištekliai leido tenkinti vidaus poreikius ir eksportuoti dujas į Jordaniją, Izraelį, Siriją. Planuota tiekti dujas Libanui ir Turkijai. Tačiau auganti vidaus paklausa privertė Egiptą šįmet pradėti dujų importą iš Izraelio ir JAV. Imta derėtis dėl dujotakio tiesimo dujų importui iš Kipro. Šios nepalankios Egiptui aplinkybės buvo įveiktos šįmet, kai ENI paskelbė atradusi Egipto vandenyse gamtinių dujų telkinį, kuris apibūdintas kaip vienas didžiausių pasaulyje. Jis gali dešimtmečius tenkinti Egipto vidaus poreikius.

Zohru telkinys nustūmė į antrą vietą Izraeliui priklausantį Leviataną: tas 2010-aisiais atrastas dujų klodas laikytas didžiausiu Viduržemio jūroje. Leviatano ir Tamaro jūriniai telkiniai (pirmieji gręžiniai Tamare padaryti 2008 m.) leido Izraeliui pasijusti energetine galybe – išteklių pakanka, kad Izraelio energetiniai poreikiai būtų tenkinami 150 metų. Esant tokiai dujų gausai galima jas ir eksportuoti.

2013 m. rugpjūtį buvo pasirašytas trišalis susitarimas tarp Graikijos, Izraelio ir Kipro, pagal kurį dujos iš Leviatano ir Kiprui priklausančio Afroditės telkinio bus skystinamos Vasiliko uoste (Kipras) ir iš ten eksportuojamos. Svarstoma apie dujotakių tiesimą iš Kipro į Kretą, iš ten į Graikiją ir Italiją. Pirmieji gręžiniai Afroditės telkinyje padaryti 2011 m.

Atradus telkinių Izraelio ekonominėje zonoje Libanas susirūpino sienomis. 2010 m. ši valstybė išdėstė Jungtinėms Tautoms poziciją dėl savo ekonominės zonos Viduržemio jūroje. 2013 m. Izraelis išreiškė nepasitenkinimą, kad Libanas rengiasi suteikti leidimą tyrimo darbams tose vietose, kurias Izraelis laiko priklausančiomis jo ekonominei zonai. Siekdamos balanso, JAV tarpininkauja Izraelio ir Libano ginče, kuris dar netapo kariniu konfliktu, nors Izraelyje esama jėgos panaudojimo šalininkų.

Turkija irgi demonstruoja jėgą, nes šiaurinė Kipro dalis, vadinamoji Šiaurės Kipro Turkų Respublika (ŠKTR), yra de facto Turkijos okupuota dar 1974 m. Turkija remia jos vienos pripažintos ŠKTR pretenzijas turėti išskirtinę ekonominę zoną, kuri gaubia Kipro salą lanku, apimant ir Afroditės telkinį. Turkija yra perspėjusi tyrimus vykdančias kompanijas, kad nesiimtų darbų ginčijamose vietose, – grasinta uždrausti jų veiklą Turkijoje.

Iki 2010 m. Kipras sutartimis su Libanu, Izraeliu, Egiptu nustatė savo jūrų sienas. Turkija tų sutarčių nepripažįsta, nors Kipro energetikos projektus palaiko ES, Rusija, JAV. 2008 m. Turkijos karo laivai epizodiškai trikdė Kipro vandenyse vykdomus darbus. Prasidedant gręžimo darbams 2011 m. Turkija tose vietose surengė karinio jūrų laivyno manevrus, kuriuos, kaip teigia žvalgybos šaltiniai, stebėjo du Rusijos atominiai povandeniniai laivai – mat Rusija taip pat turi nemenkų interesų Kipre.

Kur dujos – ten ir rusai

Rugsėjo pradžioje pastebėta, kad Rusija smarkiai padidino pagalbą Sirijai ginklais, kariniais specialistais ir net Rusijos kariais. Maždaug tuo laiku datuojamas V.Putino pasiūlymas Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu, apie kurį pranešė Izraelio tinklalapis debka.com, laikomas Izraelio žvalgybų ir kariuomenės šaltinių kanalu, nors nebūtinai skleidžiančiu tiesą.

Rusijos prezidentas neva pasiūlęs Izraeliui „stogą“ – Rusija įsipareigosianti saugoti Izraelio dujų versloves jūroje. Kartu V.Putinas viliojo investicija į Leviatano telkinio plėtrą, apimančią ir dujotakio į Turkiją tiesimą (tai jūros zona, kurioje veikia ir Rusijos laivynas). Suma – iki 10 mlrd. dolerių.

V.Putino argumentai panašūs į šantažą: Izraelio dujų telkiniai yra ties ginčytina jūrų siena su Libanu, kuris negalėtų sulaikyti „Hezbollah“. Neva Rusija tvirtinusi, kad ji apsaugos investicijas į Leviatano telkinį, nes „Hezbollah“ nedrįs pulti verslovės, į kurią investavo Rusija. Nuo rugsėjo 15 d. iki spalio 7 d. tarptautinių vandenų zonoje tarp Kipro ir Tartuso Rusija vykdo karinio laivyno laivyno šaudymo pratybas. Rusijos pasiūlymą B.Netanyahu jau neva aptarė su Italijos vadovybe.

Izraelio tinklalapio teigimu, dabartinis Rusijos pajėgų telkimas Sirijoje buvo galutinai suderintas su Iranu dar liepą (Irano ir Rusijos karinio bendradarbiavimo planą imta rengti 2014 m. balandį). Nors NATO narės Turkija, Graikija, Bulgarija yra uždariusios oro erdvę Rusijos kariniams skrydžiams, ši permeta techniką ir kariuomenę oru per Kaspijos jūra, Iraną, Šiaurės Iraką.

Rusijos karinių oro pajėgų vadavietė yra Jablahe prie Latakijos, o netoliese esančioje Ghorino bazėje įsikūrė Irano jūrų pėstininkai. Rugsėjo 7 d. buvo pranešta, kad Rusijos atominis povandeninis laivas „Dmitrij Donskoj“, galintis raketomis atakuoti taikinius jūroje, ore ir žemėje, plaukia Sirijos link.

Rugsėjo 12 d. Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pasiūlęs JAV tartis dėl nuolatinių karinių ryšių Sirijos frontuose, kad būtų išvengta susidūrimo tarp JAV remiamų sukilėlių prieš B.al Assadą ir Rusijos pajėgų.

Rugsėjo 19 d. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry išreiškė viltį, jog Rusija ir Iranas paveiks B.al Assadą tiek, kad šis sės prie derybų stalo.

Rugsėjo 20 d. Vokietijos leidinys „Bild am Sonntag“ pateikė informaciją apie JAV ir Rusijos žvalgybų kontaktus: neva amerikiečiai perdavę rusams žinių apie ISIS pozicijas Sirijoje.

Rugsėjo 21 d. Izraelio premjeras nuskubėjo į Maskvą, kur, tikėtina, derėtasi dėl Izraelio karinių oro pajėgų veikimo sąlygų, kai Sirijos oro erdvėje veikia ir Rusijos kariniai lėktuvai.

Populiarus Rusijos veiksmų Sirijoje vertinimas: V.Putinas demonstruoja jėgą, kad grįžtų prie derybų stalo kaip visavertis Vakarų partneris. Kita vertus, bent jau JAV pareigūnų pareiškimai rodo, kad Rusija ketinama pasinaudoti kovoje su ISIS, nors ir reiškiamas susirūpinimas dėl galimų incidentų. Rusija remia B.al Assado kovą prieš ISIS, bet Sirijos režimas kaunasi ir su koalicija, kurią remia JAV. O „Hezbollah“ yra ne vien ISIS, bet ir Izraelio priešininkė.

Ar bus grįžta prie prancūziško žemėlapio?

Rusijos įsitraukimas į konfliktą teikia jėgų merdinčiam B.al Assado režimui. Iš tiesų Rusija remia ir remiasi visa alavitų viršūne, apie kurią JAV tyrinėtojas Danielis Pipesas 1989 m. rašė: „Daugelį amžių alavitai buvo silpniausi, kaimiškiausi, labiausiai niekinami ir atsilikę Sirijos gyventojai. Pastaraisiais metais jie transformavosi į valdantįjį Sirijos elitą. Šiandien alavitai dominuoja vyriausybėje, užima svarbiausius karinius postus, naudojasi neproporciga švietimo išteklių dalimi, tampa turtingi.“

Pasak D.Pipeso, asadų klano valdžiai priešiški sunitai ir kitos Sirijos tautinės ir religinės grupės kaltino alavitus ilgalaikiu sąmokslu, kuris galiausiai pavyko, – šie užgrobę valdžią šalyje.

Esant tokioms aplinkybėms Sirijos konflikto užbaigimas padalijant ją į kelias valstybes kaip prancūzų valdymo pradžioje ar sukuriant tokių valstybių federaciją – vienas iš būdų pasiekti pilietinę taiką. Irakas po Saddamo Husseino nušalinimo galiausiai buvo sutvarkytas panašiai. Trims pagrindinėms bendruomenėms – arabams sunitams, arabams šiitams ir kurdams šalies konstitucija garantuoja bendruomenių dydžiui proporcingas pajamas iš energijos išteklių eksporto (matyt, ne juokais sakoma, kad šiitų viršūnėlė pavagia apie 80 proc., o kurdų viršūnėlė – tik 20 proc. tokių įplaukų).

Sirija, kurios visa teritorija išdalyta dujų bei naftos paieškų koncesijoms, irgi galėtų būti sulipdyta panašiai. Šalies, kažkada turėjusios nemažai pajamų iš energijos išteklių eksporto ir turizmo, ūkis dabar visiškai sužlugdytas.

Antai iki karo Sirijoje kasdien buvo išgaunama iki 380 tūkst. barelių naftos per dieną ir pusė to kiekio buvo eksportuojama. Dabar gavyba sumažėjusi daugiau nei dukart: 2014 m. rugsėjį ISIS užgrobtoje teritorijoje išgauta apie 80 tūkst. barelių, o B.al Assado valdomoje dalyje – tik 17 tūkst. barelių per dieną.

Tikėtina, kad ISIS, prieš kurią dabar susitelkusios tarptautinės pajėgos, įskaitant Rusiją, bus įveikta, tačiau naujosios Sirijos architektūra neįmanoma be alavitų teritorijos – Sirijos pakrantės. Sunku įsivaizduoti eksportu ir turizmu paremtą ekonomiką be uostų, o ten dabar įsitvirtina Rusija.

Scanpix

Terorizmas. Kruvinuoju penktadieniu praminti teroristiniai išpuoliai Tunise, Prancūzijoje ir Kuveite patvirtino – „Islamo valstybė“ iš regioninės kovotojų grupuotės virsta globalia teroristų organizacija, keliančia grėsmę visam pasauliui.

Mattew Jamesas pastarosiomis dienomis pagrįstai tapo Didžiosios Britanijos didvyriu. Trisdešimtmetis vyras išgyveno praėjusį penktadienį Tunise įvykdytą teroro išpuolį ir išgelbėjo savo sužadėtinę Saera Wilson, didvyriškai ją uždengdamas savo kūnu ir apsaugodamas nuo į visas puses lekiančių užpuoliko kulkų. Vyras buvo pirmasis, į kurį iš automato „Kalašnikov“ pradėjo šaudyti į paplūdimų ir viešbutį įsiveržęs teroristas, – kulkos kliudė brito petį, krūtinę ir šlaunį. Į gimtojo Velso ligoninę jis buvo atskraidintas specialiuoju oro transportu.

Tačiau ši laiminga istorija negali užgožti kruvinos tragedijos masto. Į penkių žvaigždučių viešbutį „Riu Imperial Marhaba Hotel“, įsikūrusį maždaug už dešimties kilometrų nuo Tuniso Susos kurorto, apie vidurdienį įėjo 23 metų amžiaus tunisietis, buvęs aviacijos studentas Seifeddine’as Rezgui. Apsimetęs turistu, jis kurį laiką bendravo su aplinkiniais, tačiau netikėtai iš paplūdimio skėčio išsitraukė ten paslėptą automatą „Kalašnikov“ ir pradėjo šaudyti į gausiai paplūdimyje susirinkusius turistus. Baigęs savo kruviną sumanymą, vėliau patraukė į patį viešbutį ir ėmė šaudyti į žmones ten. Iš viso viešbutyje tuo metu ilsėjosi penki su puse šimto svečių, atvykusių daugiausia iš Vakarų Europos – Didžiosios Britanijos, Airijos, Vokietijos, Belgijos ir kitų valstybių.

Siaubingos žudynės tęsėsi beveik pusvalandį. Po išpuolio teroristas parpuolė ant kelių maldai, vėliau dar paėjo kelis metrus ir buvo nušautas į įvykio vietą atskubėjusio policijos pareigūno. Kruviniausias teroristinis išpuolis šiuolaikinio Tuniso istorijoje iš viso pražudė 38 žmones, iš kurių trisdešimt – Didžiosios Britanijos piliečiai, dar keturiasdešimt žmonių buvo sužeista. Atsakomybę už kruviną išpuolį netrukus prisiėmė „Islamo valstybės“ kovotojai.

Manoma, kad šaltakraujiškai turistus žudęs S.Rezgui išpuoliui galėjo būti parengtas kaimyninėje Libijoje veikiančioje „Islamo valstybės“ kovotojų stovykloje, kur studentas tikriausiai lankėsi šių metų kovą ir dalyvavo čia vykusiuose džihadistų mokymuose. Per prastai saugomą Tuniso ir neramumų krečiamos Libijos sieną greičiausiai buvo įvežtas ir „Kalašnikov“ automatas, ir tai padarė ne pats S.Rezgui.

Birželio 26-ąją, kuri netrukus bus pavadinta kruvinuoju penktadieniu, maždaug kas keletą valandų trijuose skirtinguose pasaulio žemynuose įvykdyti dar bent keturi daug žmonių aukų pareikalavę teroro aktai. Pietryčių Prancūzijoje, netoli Liono miesto, užpuolikas su „Islamo valstybės“ vėliava dujų gamykloje susprogdino kelis sprogstamuosius užtaisus, nužudė vieną žmogų ir dar kelis sužeidė. Vieninteliai aukai buvo nukirsta galva, o prie jos prisegtas raštelis arabų kalba. Dėl šio išpuolio Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as pirma laiko grįžo į gimtinę iš Briuselyje vykusio Europos Sąjungos viršūnių susitikimo, o premjeras Manuelis Vallsas nutraukė vizitą Pietų Amerikoje. „Islamistinis terorizmas vėl smogė Prancūzijai“, – sakė vyriausybės vadovas Prancūzijos visuomenei, dar neatsigavusiai po sausį įvykdytų kraupių išpuolių sostinėje Paryžiuje.

Kruvina teroristinė ataka tą pačią dieną sudrebino ir įprastai ramų Kuveitą. Šalies sostinėje Kuveite, šiitų mečetėje, susisprogdino mirtininkas iš Saudo Arabijos Abu Suleimanas al-Muwahhidas. Per ataką iš viso žuvo 27 žmonės, daugiau nei du šimtai buvo sužeisti. Atsakomybę už šį išpuolį taip pat prisiėmė „Islamo valstybė“.

Dar dvi teroristinės atakos tą patį penktadienį užfiksuotos karštuosiuose pasaulio kraštuose: Somalyje su „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybe“ siejama sukilėlių grupuotė „Al Shabaab“ užpuolė Afrikos Sąjungos misijos karinę bazę, ją užėmė ir nukovė per septyniasdešimt čia tarnavusių karių. O pilietinio karo kamuojamoje Sirijoje, kurdų gyvenamame Kobanės mieste, per dvi dienas vykusius įvairius teroristinius išpuolius žuvo daugiau nei du šimtai žmonių.

Šiuos iš pažiūros labai skirtingus, tačiau beveik vienu metu įvykdytus teroristinius išpuolius sieja vienas vardas – „Islamo valstybė“. Kruvinojo penktadienio atakos trijuose skirtinguose žemynuose įvykdytos po kelių dienų, kai „Islamo valstybės“ džihadistų atstovas Abu Muhammadas al-Adnani paragino savo sekėjus visame pasaulyje ramadaną paversti kruvinu mėnesiu „kitatikiams, šiitams ir visiems, išsižadėjusiems islamo“.

Apžvalgininkai svarsto, kad penktadienio žudynės Prancūzijoje, Tunise ir Kuveite gali reikšti, jog „Islamo valstybė“ keičia savo veiklos taktiką iš nuo šiol ne tik kovos dėl didesnės kontroliuojamos teritorijos Sirijoje bei Irake ir toliau mėgins stiprinti kuriamą teritorinę valstybę, bet ir atakuos išorinius, toli už pagrindinių konfliktų židinių esančius objektus. Taigi skelbiamas atviras karas su Vakarų demokratinėmis bei nuosaikiomis musulmoniškomis valstybėmis.

Galbūt tai tik sutapimas, tačiau birželio 29-ąją kaip tik suėjo metai nuo „Islamo valstybės“ paskelbto „kalifato“ įkūrimo Sirijoje ir Irake. Nors per šiuos metus organizacijos kovotojai ar bent jau jų vardu veikiantys teroristai įvykdė pavienius išpuolius Kanadoje, Danijoje, Australijoje, tačiau „Islamo valstybė“, priešingai nei jos pirmtakė „Al Qaeda“, praktiškai nerengė atakų toli už savo kontroliuojamų teritorijų ir visokeriopai stengėsi išplėsti bei sustiprinti savo įkurtą valstybę Artimuosiuose Rytuose.

Vis dėlto išpuoliai Prancūzijoje, Tunise ir Kuveite rodo, kad „Islamo valstybės“ vadovai greičiausiai nusprendė ne tik tęsti pradėtą teritorinį karą, bet ir imtis terorizmo prieš „netikintį“, arba, trumpai tariant, beveik visą likusį pasaulį. Panašaus teroristinio pobūdžio išpuolis įvykdytas ir neseniai išlaisvintame Sirijos Kobanės mieste, nes automobilių ir savižudžių mirtininkų sprogdinimai neturėjo aiškaus strateginio ir karinio tikslo mėginti atsiimti miestą. Šįkart stengtasi atkeršyti ir nusinešti kuo daugiau civilių aukų.

Kruvinojo penktadienio atakos greičiausiai pakeis ir JAV požiūrį į „Islamo valstybės“ keliamą pavojų. Kaip pabrėžia „Politico“, JAV žvalgybos tarnybos po šių išpuolių iš naujo įvertino ISIS keliamą grėsmę – iki tol ji paprastai buvo apibūdinama kaip regioninė, o pati organizacija – kaip vidinių musulmonų nesutarimų ir pilietinių karų išdava. Tačiau po penktadienio atakų trijuose žemynuose JAV saugumo institucijos nurodė, kad „Islamo valstybė“ gali kelti pavojų net ir už Atlanto.

„Islamo valstybė“ labai sparčiai tampa globalia grėsme ir daro tai itin paprastai, – sako Peteris Mansooras, buvęs JAV kariuomenės pulkininkas ir vienas iš JAV strategijos kovoje su „Al Qaeda“ Irake architektų, – ji nesudėtingai į savo ideologiją atverčia sekėjus visame pasaulyje, o šie imasi planuoti ir vykdyti teroristines atakas savarankiškai. Tai tęsis tol, kol kas nors imsis ryžtingų veiksmų prieš „Islamo valstybę“ jos kontroliuojamoje teritorijoje.“

P.Mansooras paragino siekti glaudesnio regioninio bendradarbiavimo bei vykdyti daugiau oro antskrydžių, kurie sunaikintų ir teroristų komunikacijos tinklus, per kuriuos šie skleidžia savo daug dėmesio sulaukiančius ir sekėjų, vadinamųjų vienišų vilkų, pritraukiančius atsišaukimus.

Net jei penktadienio išpuolius Prancūzijoje ar Kuveite įvykdė vieniši kovotojai, veikiantys tik „Islamo valstybės“ vardu, JAV pareigūnai ir ekspertai tvirtina, kad ir tai gali lemti prezidento Baracko Obamos administracijos vykdomos politikos, kuri kol kas apsiriboja tik atakomis iš oro Sirijoje bei Irake ir teikiama karine pagalba amerikiečių sąjungininkams, pokyčius.

„Šie išpuoliai rodo, kad „Islamo valstybės“ keliamas pavojus plečiasi toli už Irako ir Sirijos ribų. Saugi užuovėja ten reiškia, kad sulauksime vis daugiau išpuolių kaimyniniame regione, Europoje ir net čia, Jungtinėse Amerikos Valstijose“, – sako Atstovų rūmų Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Edas Royce‘as.

Iki tol JAV žvalgybos tarnybos neįžvelgė „Islamo valstybės“ keliamos tiesioginės grėsmės, o prezidentas B.Obama teroristinę organizaciją buvo apibūdinęs terminu, kuriuo nusakomas koledžo sporto komandos lygmuo. Tačiau šiandien požiūris pasikeitė, o labiausiai baiminamasi, kad „Islamo valstybės“ vadovams ateityje net nereikės išplėsti ir sutankinti savo organizacijos tinklų Vakarų pasaulyje, siekiant sėkmingai rengti teroristinius aktus. Vietoj to užteks tiesiog pasitelkti socialinius tinklus, platinti savo radikalią džihadistinę ideologiją, o tai įkvėps musulmonus tokius išpuolius vykdyti savarankiškai. O būtent tokio pobūdžio teroro aktus išaiškinti ir sustabdyti yra sudėtingiausia.

„Islamo valstybės“ siekį plėsti savo įtaką liudija ir pasirinktos teroristinių išpuolių vietos – demokratinės arabų šalys. Nuo turistų pinigų, kurie sudaro maždaug septynis procentus bendrojo šalies produkto, stipriai priklausomas Tunisas – regiono demokratijos oazė ir Arabų pavasario, kuris čia ir prasidėjo, sėkmės pavyzdys.

Pernai gruodį surengtuose pirmuose demokratiniuose šalies prezidento rinkimuose pergalę šventė prieš islamistus stojęs politikas Beji Caidas Essebsi, o spalį vykusiuose parlamento rinkimuose tunisiečiai valdžią atidavė pasaulietinių pažiūrų partijai „Nidaa Tounes“, kuri įveikė islamistinį judėjimą „Ennahda“. Taip šalis, priešingai nei chaoso krečiama kaimyninė Libija ar atgal į autoritarizmą atsigręžęs Egiptas, ne tik išlaikė demokratijos egzaminą, bet ir nepasuko islamistinio radikalizmo pusėn.

Tokia įvykių raida Šiaurės Afrikos šalyje nėra palanki „Islamo valstybės“ ideologinei, o vėliau galbūt ir realiai ekspansijai, todėl teroristiniais išpuoliais visų pirma siekiama destabilizuoti pačią valstybę, sugriauti jos ekonomiką, o visuomenės akyse sukurti nesaugumo aplinką. Pirmasis toks mėginimas įvyko dar šių metų kovą, kai ginkluoti užpuolikai šalies sostinėje, netoli parlamento esančiame muziejuje, nužudė 22 žmones, iš kurių dvidešimt buvo turistai, daugiausia iš Vakarų Europos šalių. Jau tuomet Tuniso vadovai skelbė „negailestingą karą“ „Islamo valstybei“. Kita vertus, Tunisas yra ir vienas dosniausių „Islamo valstybės“ kovotojų donorų. Skaičiuojama, kad prie džihadistų prisidėjo apie 3 tūkst. kovotojų iš šios šalies.

O štai turtingas ir klestintis Kuveitas paprastai yra taikos ir ramybės oazė. Penktadienio išpuolis tapo pirmuoju teroro aktu šioje Persų įlankos valstybėje nuo 2006-ųjų. Analitikai pabrėžia, kad šia ataka „Islamo valstybė“ greičiausiai mėgino įvaryti pleištą tarp Kuveito sunitų ir šiitų bendruomenių. Pastarieji, sudarantys maždaug trečdalį 1,2 mln. šalies piliečių, „Islamo valstybės“ ideologų yra traktuojami kaip išdavę savo tikrąjį tikėjimą. Tačiau šiam teroristų siekiui čia tikrai nebuvo lemta išsipildyti – tūkstančiai Kuveito šiitų ir sunitų kartu susirinko į teroro išpuolio aukų laidotuves, bendrai meldėsi, skandavo „sunitai ir šiitai yra broliai“.

„Islamo valstybės“ rengiamų išpuolių geografinė plėtra rodo, kad intensyviai kovojama ne tik Sirijos ir Irako karo, bet ir Vakarų pasaulio bei kitų musulmoniškų valstybių ideologiniame fronte, ir atrodo, kad ši kova ateityje tik stiprės.

Dovaidas Pabiržis

Laiko juosta

„Islamo valstybės“ raida

2010 m. balandį Abu Bakras al-Baghdadi tampa nuo „Al Qaedos“ atskilusios grupuotės „Irako islamo valstybė“ lyderiu, kai du buvę jos vadovai žuvo per JAV įvykdytą antskrydį Tikrite.

2011 m. kovas–2013 m. kovas. Demokratiniai protestai Sirijoje netrukus perauga į revoliuciją, o ši išvirsta į pilietinį karą. Abu Bakrui al-Baghdadi pavaldūs kovotojai pereina Irako ir Sirijos sieną, išnaudoja galios vakuumą ir užima rytines Sirijos teritorijas. Tuo pat metu pradedama sprogdinimų kampanija Irake.

2013 m. kovas. Užimamas Sirijos šiaurės rytuose esantis Rakos miestas.

2013 m. vasara. Pasirodo pirmieji pranešimai apie brutalius „Islamo valstybės“ valdymo metodus.

Per 2013 metus iš viso įvykdyti 444 išpuoliai, o žuvusiųjų skaičius siekia 1864.

2014 m. sausis. Grupuotė užima Faludžos miestą Irake. Daugiau nei 13 tūkst. šeimų priverstos bėgti iš regiono. Pasirodo pirmieji pranešimai apie „Islamo valstybės“ užverbuotus kovotojus iš Didžiosios Britanijos.

2014 m. birželio 10 d. Šimtai „Islamo valstybės“ kovotojų atakuoja ir užima Mosulą – antrą pagal dydį Irako miestą. Pakeičiama vietos valdžia, policija, kariuomenė, perimama nemažai JAV karinės technikos ir ginkluotės.

2014 m. birželio 11 d. „Islamo valstybės“ kovotojai sparčiai stumiasi į pietus, užimamas Saddamo Husseino gimtasis miestas Tikritas. Užkariautose teritorijose įvedami griežti šariato įstatymai.

2014 m.  birželio 16–18 d. Pranešama apie masinius žmonių grobimus ir žudynes „Islamo valstybės“ kontroliuojamoje teritorijoje.

2014 m. birželio 29. Grupuotė oficialiai paskelbia apie kalifato – „Irako ir Levanto islamo valstybės“ įkūrimą.

2014 m. rugpjūčio 5 d. „Islamo valstybės“ kovotojai atakuoja Irako Sindžaro regioną. Jame gyvena jazidų religinė bendruomenė, kurią radikalūs sunitai laiko eretikais. Tūkstančiai žmonių priversti bėgti, pranešama apie masines žudynes, moterų seksualinę vergiją.

2014 m. rugpjūčio 8 d. JAV oro pajėgos pradeda antskrydžius prieš „Islamo valstybę“.

2014 m. rugpjūtis–rugsėjis. Džihadistai internete išplatina vaizdo įrašus, kuriuose matyti, kaip nužudomas JAV žurnalistas Jamesas Foley, kitas įkaitas Stevenas Sotloffas, britas Davidas Hainesas. Prieš kamerą jiems nukertamos galvos.

2014 m. rugsėjo 5 d. Vašingtonas paskelbia apie dešimties valstybių koalicijos prieš „Islamo valstybę“ sudarymą. Po kelių dienų prie jos prisijungia ir Arabų lyga.

2014 m. rugsėjo 13 d. „Islamo valstybės“ kovotojai puola Sirijos Kobanės miestą.  Prasideda keturis mėnesius truksianti apsiaustis.

2014 m. spalio 13 d. Anglų kalba leidžiamame propagandiniame leidinyje „Dabiq“ viso pasaulio džihadistai raginami pulti vakariečius, „kur tik gali jų rasti“.

2014 m. spalio 20 d. „Islamo valstybės“ sekėjas netoli Monrealio automobiliu pervažiuoja du Kanados karius, vieno iš jų sužeidimai mirtini. Po dviejų dienų islamistas nušauna kareivį Nacionaliniame karo memoriale Otavoje.

2014 m. lapkričio 9 d. Irako pareigūnai paskelbia, kad per bendrą JAV ir Irako antskrydį sužeistas „Islamo valstybės“ lyderis Abu Bakras al-Baghdadi.

2014 m. gruodžio 15 d. „Islamo valstybės“ vardu veikiantis teroristas Manas Haronas Monis Sidnėjaus kavinėje paima septyniolika įkaitų. Per policijos operaciją žūva du žmonės.

2014 gruodžio 24. Džihadistai numuša Jordanijos karinį lėktuvą, į nelaisvę paima jo pilotą.

2015 m. sausio 7–11 d. Kruvini išpuoliai Paryžiuje. Vienas iš jų vykdytojų nurodo savo ištikimybę „Islamo valstybei“.

2015 m. sausio 26 d. Kurdų kovotojai išlaisvina Kobanės miestą.

2015 m. sausis–vasaris. Derybos tarp „Islamo valstybės“ ir Jordanijos bei Japonijos dėl paimtų įkaitų išlaisvinimo, džihadistai už juos reikalauja 200 mln. JAV dolerių. Negavę šios sumos, jie žiauriai nužudo du japonus, o pilotą iš Jordanijos sudegina.

2015 m. vasario 15 d. „Islamo valstybės“ sekėjas nužudo du žmones Danijos sostinėje Kopenhagoje. Tą pačią dieną grupuotės dalis, veikianti Libijoje, išplatina vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip nukirsdinama daugiau nei dvidešimt krikščionių iš Egipto.

2015 m. vasario 26 d. Sunaikinamos Mosulo muziejaus istorinės vertybės.

2015 m. kovo 18 d. Nigerijoje veikianti žiauri islamistinė „Boko Haram“ grupuotė prisiekia savo ištikimybę „Islamo valstybei“.

2015 m. kovo 18 d. „Islamo valstybė“ prisiima atsakomybę už ataką Bordo muziejuje Tunise, per kurią žuvo 22 žmonės.

2015 m. kovo 20 d. Grupuotė teigia įvykdžius atakas Jemeno šiitų mečetėse, nusinešusias daugiau nei 130 žmonių gyvybes.

2015 m. kovo 31 d. Irako pajėgos atsiima Tikrito miestą.

2015 m. balandžio 19 d. Pranešama apie daugiau nei 30 Libijos krikščionių žudynes, įvykdytas „Islamo valstybės“ kovotojų.

2015 m. gegužės 13 d. Irakas praneša per oro antskrydį nukovęs antrą pagal svarbą „Islamo valstybės“ generolą Abu Alaa al-Afri.

2015 m. gegužės 17 d. „Islamo valstybės“ kovotojai užima Ramadi miestą, po kelių dienų užgrobiamas ir istorinis Palmyros miestas Sirijoje.

2015 m. birželio 26 d. „Islamo valstybė“ prisiima atsakomybę už teroristinius išpuolius Tunise, Kuveite ir Prancūzijoje.