VVGŽM

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Po plačių „ArtVilniaus“ ganyklų kyla apetitas visai kitokiam – laiko patikrintam, efektų ir naujoviškumo žymių nesivaikančiam menui. Kur jo ieškoti?

Viena tokių vietų šią vasarą tapo Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras, organizavęs litvakų skulptoriaus Žako Lipšico (Jacques Lipchitz, 1891–1973) kūrybos parodą. Pagrindiniai eksponatai – skulptūros į parodą atkeliavo iš Paryžiaus: George’o Pompidou centro bei Judaizmo meno ir istorijos muziejaus.

Būtent Paryžius provincijos žydų vaiką Chaimą Jakobą ir pavertė prašmatniau, saviau pasaulio meno sostinėje skambančiu Žaku.

Visi jie, ieškodami intensyvesnio meninio gyvenimo, netrukus persikėlė  į Paryžių ir šiandien dailės istorijoje yra ži­no­mi kaip garsiajai Paryžiaus mokyklai (1910–1940) atstovaujantys autoriai.

Chaimas Jakobas, pirmasis iš šešių vaikų statybų rangovo Abraomo Lipšico šeimoje, gimė 1891 m. Druskininkuose. Trys sūnūs ir trys dukros augdami bėgiojo po tėvų įsigytą prašmatnų viešbutį miestelio centre. Vyresnėlis mokėsi vietos žydų mokykloje, vėliau Balstogės komercinėje mokykloje ir pagaliau Vilniaus gimnazijoje, tačiau nepasižymėjo ypatingais gabumais mokslams. Užtat verždavosi piešti ir lipdyti.

Pirmąsias meno pamokas Chaimas Jakobas gavo Vilniaus piešimo mokykloje. Joje mokėsi ir Borisas Schatzas, Chaimas Soutine’as, Pin­chus Kremegne, Michelis Kikoine’as, Emma­nue­lis Mane-Katzas… Visi jie, ieškodami intensyvesnio meninio gyvenimo, netrukus persikėlė  į Paryžių ir šiandien dailės istorijoje yra ži­no­mi kaip garsiajai Paryžiaus mokyklai (1910–1940) atstovaujantys autoriai.

Į pripažinimą – su draugais kubistais

Ž.Lipšicas 1909 m. į Vakarų Europą studijuoti dailės patraukė apie tai neužsimindamas savo tėvui, kuris tikėjosi, kad sūnus taps inžinieriumi ir perims jo verslą. Paramos (ir šiek tiek lėšų) savo ateities svajonėms būsimasis skulptorius sulaukė iš motinos – Rachelės Leach-Krinski. Prancūzijos sostinėje jis lankė Nacionalinę meno mokyklą ir Juliano meno akademiją, taip pat skulptoriaus Raoulo Verlet vakarines pamokas Colarossi akademijoje.

1915–1930 m. Ž.Lipšico kūrybą meno istorikai irgi priskiria kubistiniam laikotarpiui.

Tačiau šeimos finansiniai reikalai Drus­ki­ninkuose vis labiau komplikuojasi – tėvo verslas bankrutuoja, ir jaunuolis Prancūzijoje pragyvenimo lėšomis priverstas rūpintis pats. Naktimis jis dirba vaisių išvežiotoju, dienomis – kitų skulptorių pagalbininku. Dabar jau Žaku save vadinantis Lipšicas 1912 m. grįžta į carinę Rusiją atlikti privalomosios karo tarnybos, tačiau atleidžiamas dėl silpnos sveikatos ir skuba atgal į Paryžių.

O ten jau laukia draugai. Kompanija susibūrusi išties neeilinė: ispanai Pablo Picasso ir Juanas Grisas, meksikietis Diego Rivera, italas Amedeo Modigliani, pagaliau Žako kraštiečiai Ch.Sutine’as ir Moišė Kislingas. Visi sužavėti revoliucingų kubizmo idėjų, kurios vis aktyviau skverbiasi į jų dirbtuves.

1915–1930 m. Ž.Lipšico kūrybą meno istorikai irgi priskiria kubistiniam laikotarpiui, kai savo nuomojamoje studijoje Monparnase jis nulipdo „Vyrą su gitara“, „Besimaudančiąją“, „Gyvenimo džiaugsmą“, „Žmogų su mandolina“, visą seriją kubistų paveikslus primenančių bareljefų ir rašytojų Gertrude Stein bei Jeano Cocteau skulptūrinius portretus. 1920 m. L.Rosenbergo galerijoje Paryžiuje buvo surengta jo pirmoji personalinė kūrybos paroda, priviliojusi skulptoriui daugiau užsakovų, o 1930 m. visą šimtą kūrinių pristato „Galerie de la Renaissance“. Vis daugiau pripažinimo su­lau­kiantis menininkas susipažįsta su Coco Cha­nel, Ernestu Hemingway’umi, Maxu Ja­cobu, Jamesu Joyce’u, Jeanu Metzingeriu ir ki­to­mis ryškiomis to laiko asmenybėmis.

Patį Ž.Lipšicą nutapo Andre Derainas, o geriausias skulptoriaus draugas A.Modigliani sukuria jo ir žmonos portretą. Iš Kauno kilęs litvakas Neemija Arbit Blatas žymiausius to laikotarpio Paryžiaus menininkus vaizduoja sėdinčius kavinėje, ir Ž.Lipšicą – pirmame plane.

Tačiau ryšių su gimtine skulptorius nenutraukia ir iki Antrojo pasaulinio karo vis grįžta į Druskininkus pasimatyti su tėvais. Per vieną tokį apsilankymą sūnus tėvui, statybų rangovui, rodė savo kubistinių skulptūrų piešinius. Juos ap­žiūrėjęs tėvas išrėžė: „Aš iš plytos kuriu gy­venimą. O tu iš gyvenimo padarai plytą.“

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA