Mugė. Kai savų pranašų per daug, arba kodėl lietuvių menininkų darbai „ArtVilnius“ ekspozicijoje puošė užsienio galerijų stendus.

Gal ir nesurinkusi tokio žiūrovų antplūdžio, kaip tikėtasi (mugę šįmet apžiūrėjo 18 tūkst. lankytojų), „Art Vilnius 2015“ vilniečių nenuvylė.

Taip, stendų būta mažiau, paviljonuose liko daugiau erdvės žiūrovams ir prie darbų neteko „irkluoti“ minioje netgi šeštadienį – tradiciškai intensyviausią mugės dieną. Anksčiau vienu ypu apibėgti visas ekspozicijas pajėgdavo tik dvasiškai ištvermingiausi ir labiausiai menu užgrūdinti žiūrovai, o šiemet netgi pradedančiam smalsuoliui tai netapo itin sunkia užduotimi.

Tačiau šioje koncentruotoje „ekskursijoje“ po Europos šiuolaikinio meno atspindžius į akis krito keli dalykai. Pirmasis: tapyba kuo toliau, tuo pastebimiau stumiama į mugės marginalijas. Nieko nauja, tačiau truputį keista suvokiant, kad galerijos savo eksponuojamus objektus siekia parduoti, o būtent tapybos darbus ir mažas skulptūrėles įsiūlyti Lietuvos pirkėjui yra lengviausia. Nes ne kiekvienas lietuvis valdo erdves, kuriose tilptų solidžių gabaritų meniniai objektai ar instaliacijos.

Antra vertus, negalima rengėjų kaltinti nukrypimu į priešingą konceptualizmo kraštutinumą: kūrinių, kuriuose teksto skaitymas svarbesnis už žiūrėjimą, stenduose irgi nebuvo gausu.

O štai mugės debiutantas Petras Lincevičius savo instaliacijoje „Namukas laikui / Ryto nebus“ sugebėjo derinti tapybą bei aprašymus ir nuskynė solidžiausią mugėje tūkstančio eurų piniginį prizą, advokatų kontoros „Cobalt“ skiriamą geriausiam jaunajam menininkui (iki 35-erių metų amžiaus). Maža to – patį Vilniaus dailės akademijos absolvento kūrinį savo kolekcijai įsigijo Modernaus meno centras, kuris, anot šią instituciją konsultuojančios menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės, tikrai nelinkęs skriausti jaunų menininkų.

„Menininkas stengiasi ir kuria ne dėl premijos ar apdovanojimų. Vis dėlto, kai juos gauni, supranti, jog eini teisingu keliu. Be abejo, visus gautus pinigus už tapybą ir investuosiu į tapybą – teptukus, dažus, drobes. Ir toliau plėtosiu meilės savo kraštui temą“, – žadėjo P.Lincevičius, apdovanotame kūrinyje subtiliai pavaizdavęs prosenelių, gyvenusių Prienų rajono Šilavoto kaime, paliktus raštelius ir senovinius daiktus.

Austais juodais-baltais paveikslais, perteikiančiais subtiliausias patalynės klostes, žavėjo geriausia mugės menininke pripažinta Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės katedrai atstovavusi Laima Oržekauskienė. Mugėje eksponuoti naujausi menininkės kūrinių ciklai gimė iš asmeniško menininkės santykio su liga, senatve, žmogaus išėjimu ir būties laikinumo apmąstymų. Šie kūriniai rudenį bus pristatomi tarptautinėje parodoje „Extra/Ordinary: Art and Textiles since 1960“, kuri paženklins naujų Mančesterio „Whitworth“ galerijos ekspozicinių erdvių atidarymą.

Fotomenininkų darbų stenduose šįmet nebuvo daug, o Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ galerija, pristačiusi kaip visada minimalistinių klaipėdiečio Remigijaus Treigio darbų kolekciją, pripažinta geriausią ekspoziciją pateikusia šalies galerija. Tiesa, mugės lankytojai, rinkdami geriausią stendą, daugiau simpatijų skyrė Kauno fotografijos galerijai, demonstravusiai Algimanto Kunčiaus archyvinių nuotraukų ciklą ,,Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014 m.“

Apskritai šių metų „ArtVilnius“ buvo kaip reta vientisas ir kone steriliai „teisingas“, kruopščiai „apvalytas“ nuo bet kokių šokiruoti ar dominuoti erdvėje siekiančių popmeno ar kičo recidyvų. Kartu – ir šiek tiek nuobodus, mat meno dorybės, logiška, tampa geriausiai pastebimos ir įvertinamos ne tokiame pavyzdingame fone.

Tačiau rengėjai, kviečiantys į mugę užsienio meno kolekcininkus ir apžvalgininkus, vengia prastos reputacijos. Ir, sprendžiant iš nemenko atvykėlių pirkėjų srauto, tokia taktika pasiteisina. Per keturias mugės dienas buvo parduota apie šimtą meno kūrinių, kurių bendra vertė – maždaug 200 tūkst. eurų. Kviestinių svečių paliktos lėšos sudarė ženklią šio „banko“ dalį.

Neprastai sekėsi geriausia pripažintai užsienio galerijai – mugės „ArtVilnius“ senbuvei kijeviečių „Tsekh“. Pernai šokinėjęs iš džiaugsmo, kad pagaliau pavyko lietuviams įsiūlyti pirmą ukrainietišką kūrinį, šįmet šios galerijos vadovas  Oleksandras Ščeluščenka jau pirmą dieną didžiavosi dviem Ievgeno Petrovo akvareles žyminčiais raudonais pardavimą liudijančiais taškais. Kitai iš Kijevo atvykusiai galerijai „RA“ pavyko parduoti menininko Eduardo Potanenkovo tapybos darbų.

„Tačiau manyčiau, kad lietuviai, žodžiais mėgstantys reikšti ugningą pritarimą už savo šalies vientisumą kovojančiai Ukrainai, galėjo daug aktyviau palaikyti ir Ukrainos menininkus. Deja, mugėje atidarymo vakarą savo veidus parodę politikai praleido tokią palankią progą“, – apgailestavo „Veido“ kalbinta „ArtVilnius“ dalyvių atrankos komisijos narė R.Jurėnaitė.

Ji taip pat linkusi pripažinti, kad Lietuvoje, vienintelėje Rytų Europoje turinčioje  šiuolaikinio meno mugę, meno rinkos padėtis apskritai liūdnoka. „Turime daug puikių menininkų ir nemažai stiprių galerijų, tačiau trūksta „intelektualaus antstato“, aiškinančio jų privalumus ir trūkumus, formuojančio nematomą lietuviško meno kokybinę piramidę. Autorius, pasirengusius nuosekliai tyrinėti ir rašyti apie lietuvišką meną, galima lengvai suskaičiuoti pirštais. Tačiau ir jie negali tam skirti viso savo laiko, nes toks erudicijos reikalaujantis darbas Lietuvoje nėra apmokamas. Todėl žiniasklaidoje vyrauja pačių galerijų parengtų reklaminių tekstų citavimas, o lietuvių menininkai išties pripažinti tampa tik nuvykę į užsienį, kur būna vertinami objektyvesniame kontekste. Stokojant patikimų orientyrų, kolekcininkams sudėtinga ryžtis investuoti į perspektyvius jaunus menininkus tuomet, kai jų darbų kainos dar nebūna pasiekusios aukštumų“, – pabrėžia menotyrininkė.

Jos vertinimu, minėtu šiuolaikinio meno rinkos „antstatu“ labiau galėtų pasigirti Latvija ir Estija, nors konceptualių šiuolaikinio meno galerijų ten mažiau nei Lietuvoje. Daugiau dėmesio savų menininkų propagavimui skiria ir kitąmet ypatingais „ArtVilniaus“ svečiais tapsiantys lenkai. Kai ko galėtume pasimokyti ir iš ukrainiečių galerininkų, ypač didžiausio Lietuvos draugo „Tsekh“ įkūrėjo O.Ščeluščenkos.

„Jis sėkmingai propaguoja pasaulyje savo pasirinktus penkis Ukrainos menininkus, kurie juo visiškai pasikliauja, ir jam kitų autorių nereikia. O tas pačias lietuvių pavardes kasmet regime vis kitų galerijų stenduose, nes mūsų galerininkai nelinkę investuoti į savo atstovaujamus menininkus“, – atkreipia dėmesį R.Jurėnaitė.

Mugėje pranešimą apie Ukrainos meno rinkos padėtį skaitęs meno kritikas Konstantinas Dorošenką apgailestavo, kad pajėgiausi šalies kolekcininkai, pasiekę tam tikrą reprezentacinį lygį ir įgiję tarptautinių ryšių, dažniausiai nukreipia savo dėmesį bei investicijas į pasaulyje žymius vardus, nusigręždami nuo savo tėvynainių. „Lewben Art Foundation“ mugėje pristatyta kolekcija tapo gyvu įrodymu, kad tokia tendencija nesvetima ir lietuviams.

Antra vertus, nemažai lietuvių darbų mugėje atstovavo užsieniečių stendams: pavyzdžiui, Danijos „NB gallery“ pristatė Vilmantą Marcinkevičių, Olandijos „Jeroenboschhuis“ – Paulių Arlauską, Prancūzijos „Karavan gallery“ – Eglę Gandą Bogdanienę, Anglijos „PITT projects“ – Saulių Leonavičių, o vienintelė į Vilniaus mugę išsiruošusi Rusijos galerija „Kovcheg“ – Vigintą Stankų.

Tačiau daugiausiai pirkėjų dėmesio iš lietuvių menininkų šįkart mugėje „ArtVilnius“ sulaukė jau minėtos A.Kunčiaus praeities Palangą įamžinusios fotografijos, elegantiškos Rūtos Jusionytės skulptūros, emigranto Prano Gailiaus kūriniai, Solomono Teitelbaumo ir Galiaus Kličiaus tapybos drobės. Kol kas niekas neišdrįso investuoti į instaliacijas ar videomeną.

Mugės lankytojai geriausia Vilniaus meno mugės galerija išrinko Vokietijos Acheno miesto galeriją „ArtCo“, pristačiusią egzotišką Afrikos menininkų komandą. Publikos simpatijų prizą pelnė su žiūrovais kalbančią skardinę cisterną, romantiškai pavadintą „Aš – tavo saulė“, sukonstravusi menininkė Monika Dirsytė.

Renata Baltrušaitytė