Renata BALTRUŠAITYTĖ
Šiųmetės „ArtVilnius“ mugės kontrastai: trykštančiuose spalvų fontanuose prizus susišluoja juodai ir baltai apipavidalinti galerijų stendai.
Turim mes šiuolaikinio meno, turim… Gal net per daug – priduri sau, baigdamas vinguriuoti mugės labirintais. Ir mėgini įsivaizduoti, kad visa tai tėra rieškučios į mugę netelpančio meno ežere. Ir modeliuoji vaizduotėje milžiniškus angarus, į kuriuos įmanoma būtų tą visą meną sutalpinti. Bet vis tiek netelpa, nes kiekvieną minutę kažkur Lietuvoje gimsta naujas meno kūrinys. O vos užgimęs pretenduoja į šviesą, nors gal ir į tamsą: juk nuo bendro lankytojų srauto juodomis užuolaidomis atskirtų stendų mugėje kasmet daugėja.
Pasislėpti tamsiuose kambarėliuose jau linksta ne vien videomenininkai, bet ir fotografai: tik prisiminkite žibintuvėlius, kurių laukėte norėdami apžiūrėti Kauno fotografijos galerijos eksponuojamą Donato Stankevičiaus nuotraukų ciklą. Kad jose buvo įamžinti seni vairuotojai (beje, irgi savo automobiliuose fotografuoti naktį) – pamiršite greitai, užtat įspūdžio, kurį patyrėte šviesos pluošteliu tamsoje ieškodamas nuotraukų, taip greit neatsikratysite. Bėda, kad ne kiekvienas, tamsoje su žibintuvėliu irdamasis sienomis į priekį, susiprato iš po nuotraukų dar ir tekstus išsižvejoti.
Nors premijas dalijusi vertinimo komisija rekomendavo lankytojams nesikuklinti ir naudoti tuos vamzdelius kaip mažus asmeninius kaleidoskopus, retas ryžosi lankstytis ir gadinti stendo kompoziciją.
Geriausia mugės jaunąja menininke paskelbtos Beatričės Mockevičiūtės (VDA galerija „5 malūnai“) stende tvyrojo lengva prieblanda, bet nepašvęstieji lankytojai vis tiek ilgokai jame dairydavosi meno, pagarbiai apeidami neįspūdingą keturkampio profilio vamzdelių kauburį. Nors premijas dalijusi vertinimo komisija rekomendavo lankytojams nesikuklinti ir naudoti tuos vamzdelius kaip mažus asmeninius kaleidoskopus, retas ryžosi lankstytis ir gadinti stendo kompoziciją. Pirmiausia dėl tvirtai įskiepytos nuostatos, kad eksponatų rankomis liesti nevalia, bet dar labiau – iš racionalaus suvokimo, jog mugėje ir be kaleidoskopų yra į ką žiūrėti.
Ką ten vamzdeliai – ne kiekvienas santūrus lietuvis, anksčiau aplenkdavęs Mariaus Jonučio kūrinių parodas „Meno nišoje“, drįso kyštelėti nosį ir į kabančią šio autoriaus drožinėtos meilės pasakos spintelę. Nors būtent marguose stalčiukuose glūdėjo visi prasmių niuansai.
Ir atvirkščiai: kokios prasmės slypėjo naujuoju erdvės apžvalgos tašku tapusiame geltoname latvių menininkų namelyje ant ratų, net ir užėjusiems į vidų liko paslaptis. Patikliai užlipome, apsidairėme, nulipome. O stebėtojų iš šono akimis vertinant, buvome praryti keisto kičinio meno žvėries.
Keistis ar nesikeisti
Bet kas galėtų įvardyti, kur būtent šiuolaikiniame mene driekiasi kičo slenkstis? Ar sąmojingos Martyno Gaubo skulptūrėlės, kurių ne viena mugėje sutiko savo naujus šeimininkus, – jau kičas, ar tiesiog mielas autoriaus ironijos pliūpsnis? Pro vamzdelius žvelgiant, toks menas jau galėtų būti laikomas pernelyg įprastu ir lengvai perprantamu tokiai mugei. Vis dėlto be nuoširdžių lankytojų šypsenų „Kauno lango“ stende renginys būtų daug netekęs: būtent į šį paviljono kampą buvo sunku prasibrauti, nes smalsuoliai smagiam mažų metalinių skulptūrėlių apžiūrinėjimui negailėjo savo laiko.
Daugiausiai simpatijų sulaukė nei konceptualumu, nei rėksmingomis idėjomis nepasižymintis, užtat savitą techniką įvaldęs jaunas ir kruopštus dailininkas Linas Blažiūnas.
Aiškios satyrinės minties neatimsi ir iš Audriaus Gražio eksponuotų objektų. Kas gali būti tiesmukiau už stručio iškamšą kaladėje įbetonuotomis kojomis („Laisvės pojūtis“), kurią savo stende, papuoštame Leonido Donskio citata, laikė Panevėžio „A galerija“? Daugiau laisvės interpretacijoms suteikia kita to paties ciklo instaliacija, kurioje ant modernios lempos „vėjelio“ sparnų sukasi trijų kaimiškų vištų iškamšos. Pernai šį darbą rodęs panevėžiečiams, menininkas sulaukė kaltinimų neetišku gyvūnų iškamšų naudojimu. Užtat sostinės mugėje nei įkalintas strutis, nei rateliu skriejančios vištos nieko nebešokiravo. Labiau stebino kardinaliai pasikeitusi žymaus tapytojo meninė raiška.
Geriausia mugės instaliacija išrinkti unikalios tekstilininkės Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės gėlėmis siuvinėti įvairius mūšius ir kariuomenes menantys kariniai šalmai. Aktualumo iš idėjos neatimsi, antra vertus, kone dešimtmetį visas jai prieinamas skardas (nuo puodų iki automobilių kėbulų) kryželiu siuvinėjanti menininkė, priešingai nei A.Gražys, savo senų gerbėjų pernelyg nenustebino.
Ypač stende dėmesį traukė kuklaus kolorito paveikslai, indų menininko Natarajaa išgauti manipuliuojant ugnimi ir dūmais.
Čia laikas būtų prisiminti, kurį menininką balsuodami vieningiausiai palaikė mugės „ArtVilnius“ lankytojai. Ir ką gi: ne vamzdeliams-kaleidoskopams, už kuriuos vieningai balsavo vertinimo komisija, ir ne siuvinėtiems šalmams jie suteikė pirmenybę. Daugiausiai simpatijų sulaukė nei konceptualumu, nei rėksmingomis idėjomis nepasižymintis, užtat savitą techniką įvaldęs jaunas ir kruopštus dailininkas Linas Blažiūnas, savo paveiksluose vaizduojantis baltai žydinčius vaismedžius. Jo naudojamos medžiagos labiau primena chemijos laboratoriją: anglis, kalio permanganatas, citrinos rūgštis… Užtat pasiektas akinamo baltumo ir linijų grakštumo įspūdis nepalieka žiūrovų abejingų.
Geriausia mugės galerija lankytojai išrinko iš Kelno atvykusią „Ulf Larsson“, atvežusią trijų skirtingų pasaulio kraštų menininkų darbus. Ypač stende dėmesį traukė kuklaus kolorito paveikslai, indų menininko Natarajaa išgauti manipuliuojant ugnimi ir dūmais.
Vertinimo komisija prioritetą taip pati suteikė juodiems-baltiems galerijų „Nulinis laipsnis“ ir „Y galerija“ stendams. Pirmoji pristatė Sauliaus Slavinsko „pinhole“ technika atliktas fotografijas, antroji, atvykusi iš Minsko, – ne tik lakoniškas Igorio Savčenkos, jau kartą pripažinto geriausiu „ArtVilniaus“ menininku, fotografijas, bet ir kitų Baltarusijos autorių darbus.
Kaupti ar parduoti
Geriausia mugėje pristatyta menininke vertinimo komisijos buvo pripažinta Zuzana Janin, Varšuvos galerijos „lokal_30“ įkūrėja. Jos kūrinys „Volvo 240, transformuota į 4 dronus“ eksponuotas projektinėje (tiksliau – kolekcinių ekspozicijų) erdvėje, nelaukusioje pirkėjų.
Vis dėlto šioje mugės zonoje akivaizdžiu lyderiu tapo mūsiškio „Lewben Art Foundation“ vėlgi subtiliai pritemdytoje erdvėje pristatoma šiuolaikinės skulptūros kolekcija, kurioje – devynių užsienio autorių darbai. Atmintyje išliks Kosovo menininko Petrito Hilalajo darbas, vaizduojantis išdžiūvusį lūšies lavoną („Nunuodyta žmonių, stokojančių meilės“). Taip pat nenuglaistyta, tarp dvimatės ir trimatės erdvės skirtingais profiliais išdidžiai balansuojanti anglo Thomo Houseago „Moteris“ ir iš daugybės veikėjų sudėliotos, alegorines apokaliptines scenas vaizduojančios Marcelio Dzamos ir brolių Chapmanų miniatiūrinės kompozicijos.
Betgi grįžkime į kitas, pirkėjų laukusias sales. Juolab ne vienai galerijai parduoti atsivežtus darbus mugėje pavyko: paskutinėmis dienomis šalia kūrinių pavadinimų raudonavo nemažai apie tai įspėjančių taškų. Pirkėjų nebuvo ignoruojami ir „ArtVilniaus“ fokuse šįmet atsidūrę svečiai iš Lenkijos: keturis kūrinius Vilniuje pardavė „Stalowa“ galerija iš Varšuvos, o galerija „Czułość“ atgal į Lenkijos sostinę nebeparsiveš trijų eksponuotų japonų menininko Nampei Akaki fotografijų. Vienintelės mugėje dalyvavusios estų galerijos „Okapi“ atstovams apskritai galėjo susidaryti iškreiptas įspūdis, neva šiuolaikinio meno rinka Lietuvoje klesti: svečiai iš Talino Vilniuje pardavė kone pusę atsivežtų darbų.
Jiems populiarumu nenusileido ir kai kurie vietos galerijų stendai. „The Rooster Gallery“ (anksčiau buvo žinoma kaip mobili galerija „Gaidys“) pardavė net aštuonis jaunosios tapytojų kartos (Vitos Opolskytės, Kristinos Ališauskaitės, Andriaus Zakarausko ir Auksės Miliukaitės) kūrinius. Tiek pat kūrinių į naujus namus iškeliaus iš nemažai erdvės mugėje sau atsiriekusios grafikės Kristinos Norvilaitės stendo. Klaipėdiečių galerija „Baroti“ pardavė visus atsivežtus jauno menininko Radiono Petrovo tapytus paveikslus. Keliolika darbų pardavė antikvaro ir kolekcininko Edmondo Kelmicko galerija „E.K.ART“: didžiąją dalį jų sudarė Vito Luckaus ir Vytauto Balčyčio fotografijos. Dar didesnio populiarumo sulaukė galerija „Aukso pjūvis“, pristačiusi Vokietijoje gyvenančios poetės ir dailininkės Aldonos Gustas piešinius.
Pinigines atverti mugės lankytojus šįmet paskatino ir tekstilininkės Monikos Žaltauskaitės-Grašienės išaustos „fotografijos“, ir sąmojingos, iš kasdienių buities bei ūkio rakandų sukurtos Andriaus Ermino instaliacijos (ypač bylojančios protmūšių tema). Be dėmesio, kaip įprasta, neliko Vilmanto Marcinkevičiaus, Rūtos Jusionytės, Lino Katino, Prano Gailiaus ir tarsi iš nesenkančio gausybės rago vis tebeplaukiantys rinkon Vytauto Kasiulio tapyti paveikslai.
Pastebėjusi jų gausą, vienoje iš mugės diskusijų menotyrininkė, VDU profesorė Rasa Andriušytė-Žiukienė rekomendavo kolekcininkams būti budresniems ir atidžiau saugotis galimų V.Kasiulio palikimo klastočių. Ji taip pat apgailestavo, kad mugė „ArtVilnius“ kol kas nesiima registruoti joje vykstančių pardavimo sandorių ir kartu reitinguoti Baltijos regiono ar bent jau mūsų šalies menininkų, nors tokia informacija padėtų objektyviau nustatyti dailės kūrinių kainas.
Meno rinkos ekspertas Ernestas Parulskis pabrėžė, kad sėkmingas menininko kelias į rinką šiandien grįstas trimis privalomomis sąlygomis: turi atsirasti išmanantis žmogus, kuris apie autorių rašytų, galerininkas, kuris jo darbus rodytų viešai, ir galiausiai – pirkėjas, kuris tuos darbus norėtų įsigyti. Jei bent vieno punkto „trejybėje“ stokojama – rinkos ratas stringa ir sėkmės tikėtis darosi sunku.
Birželio 9–12 dienomis vykusi tarptautinė meno mugė „ArtVilnius‘16“ jau skaičiuoja rezultatus. Per keturias mugės dienas parodų ir kongresų centre „Litexpo“ apsilankė 21 tūkst. žmonių. Mugėje buvo parduota maždaug 200 meno kūrinių už kiek daugiau nei 260 tūkst. eurų. „ArtVilniaus“ rezultatai per metus gerokai ūgtelėjo, nes pernai mugės organizatoriai skelbė sulaukę 18,5 tūkst. lankytojų ir sudarę sąlygas parduoti maždaug 100 meno kūrinių už 200 tūkst. eurų