M. Aleksos nuotr.

Lapkritį žiūrovų laukia nauji Jono Vaitkaus ir Eimunto Nekrošiaus spektakliai, du miuziklai ir net penkios šokio premjeros.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Gatvės kordebaletas: žengi per spalvingus praeities vilčių lavonus, o jie tarsi dvaselės sklendžia, nesiduoda sutrypiami. Niekur nedings: prožektoriai jau gęsta, kapų kauburėliai kyla. Štai kur tikrosios Vė­linės kartu su Helovinu.

Geriausiai tokią nuotaiką atitinkantis spektaklis – neseniai startavęs Rolando Kazlo „At­rask mane“. Su ekshumuotais numirėlių palaikais, primenančiais Helovino kaukes, drobine tau­tine saviironija ir anaiptol ne idealizuojamos praeities ilgesiu.

O kas lauks mūsų po Vėlinių? Daug kitų kor­­debaletų: mat net pusė lapkričio premjerų – choreografinės.

Po dvidešimties metų

Pradėkime nuo ketvirtąkart (prieš tai – 1960, 1976 ir 1995 m.) Nacionaliniame operos ir baleto teatre statomo Eduardo Balsio baleto „Eg­lė žalčių karalienė“. Nuo ankstesniųjų šis pa­statymas skirsis tuo, kad baletą kurs britų ko­­manda: choreografas George’as Wi­lliam­so­nas, scenografijos bei kostiumų dailinin­kė Louie Whitemore ir šviesų dailininkas Ho­­war­­das Hudsonas. Dirigentas irgi neįprastas: spektaklio muzikos vadovo vaidmens ėmė­si garsus violončelės meistras Davidas Ge­ringas.

„Baletas – labai turiningas, nes jo muzika ne­­paprastai išraiškinga. Ji, kaip ir Richardo Wag­nerio operos, sudaryta iš leitmotyvų. E.Bal­­sys veikėjų charakterius perteikė muzika. Per visą baletą, pradedant likimo tema pradžioje, plėtojami leitmotyvai. Kompozitorius – aukščiausios klasės muzikos dramaturgas“, – įsitikinęs D.Geringas.

Jis atskleidžia, jog choreografas G.Wi­l­liam­sonas baleto muziką ketina šiek tiek sutraukti, kad spektaklis žiūrovui neprailgtų, o visuma būtų labiau sutelkta. Todėl žmonės, gerai ži­nan­tys „Eglę žalčių karalienę“, naujoje baleto ver­sijoje galbūt pasiges kai kurių numerių. Bet kuriuo atveju dirigentui lengva dirbti su orkestru, kuriame daugeliui muzikantų E.Balsio parti­tūra nėra naujiena.

„Eglė žalčių karalienė“ taps D.Geringo, kaip dirigento, debiutu Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Tačiau kas turi pradžią, turi ir pabaigą. O baleto pasaulyje ta pabaiga būna ypač ankstyva. Štai nuo ankstesnės „Eglės žalčių karalienės“ premjeros prabėgo lygiai du dešimtmečiai, o tai – vidutinė baleto šokėjo intensyvios kar­jeros scenoje trukmė. Todėl daugelis anuomet po premjeros gėles priiminėjusių pagrindinių vaidmenų atlikėjų (Loreta Bartusevičiūtė, Voldemaras Chlebinskas) šiandien jau moko šokti kitus.

„20 sezonų“ – taip pavadintas debiutuojančios režisierės ir choreografės Rasos Niur­kai­tės spektaklis, pasakojantis apie karjerą baigusius baleto šokėjus. Jo idėja kilo autorei darbuojantis tame pačiame Nacionaliniame operos ir baleto teatre. „20 sezonų“ bando praskleis­ti uždangą ir pakviesti žiūrovus į teatro už­kulisius, kur riba tarp profesijos ir gyvenimo nebeegzistuoja, kur profesija ir yra gyvenimas. Spektaklyje panaudoti interviu su baleto artistais Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje, kurioje studijavo spektaklio autorė.

„Pati anksti patyriau traumų ir nustojau šok­ti, tačiau nuo šokio nenutolau. Vieni artimiausių mano draugų yra baleto šokėjai, tad girdėjau daugybę jų istorijų. Sulaukę maždaug 40-ies dauguma baigia karjerą. Aišku, atsiranda artistų, kurie šoka ilgiau. Tačiau iš esmės jiems priklauso dvidešimt sezonų teatre, o tuomet jau gali išeiti į pensiją, kai dauguma kitų profesijų žmonių dar tikisi pasiekti karjeros viršūnę. Galbūt labiau suprantu tuos, kurie iš­eina karjeros aukštumoje. Nesinori nuvilti publikos ir savęs, nesinori matyti gailesčio žvilgs­nių. Nemalonu, kai kažkas prieina ir pasako, kad gal jau metas tau palikti sceną. Jei trauksi iš paskutiniųjų, žiūrovai greičiausiai pamirš tavo geruosius laikus ir prisimins tave pavargusį, pasenusį ir išsikvėpusį“, – svarsto R.Niur­kaitė.

Atradimai ir aklosios dėmės

Choreografė Birutė Banevičiūtė ir jos trupė „Dansema“ tęsia pasaulį sužavėjusią novatorišką kūrybos kryptį ir siūlo naują kūdikiams skirtą šokio spektaklį „Spalvoti žaidimai“. Jis pilnas spalvotų daiktų, kuriuos mažieji žiūrovai galės tyrinėti ir atrasti kartu su šokėja Giedre Subotinaite.

Nedaug tėvų tikisi, kad jų mažylis sugebės neklykdamas išbūti 40 minučių trunkantį spektaklį. Tačiau šiame teatre viskas (netgi spektaklių rodymo laikas) pritaikyta ma­žylių iki trejų metų amžiaus galimybėms, to­dėl pabandykite ir greičiausiai būsite nustebinti. Kaip nustebo ir JAV, Ki­ni­joje, Jungtinėje Karalystėje, Vo­kie­ti­joje, Belgijoje, Ukrainoje ir kitose ša­lyse „Dansemos“ spektaklius su savo mažyliais aplankę tėvai.

O suaugusiems žiūrovams choreografas Vytis Jankauskas ketina pasakoti apie „Akląją dėmę“, būdingą kiekvieno žmogaus regėjimui. Šiuo medicininiu terminu nusakomas regėjimo lauke telpantis plotelis, kurio niekaip negalime matyti, tačiau vaizduotė už­pildo jį aplinkinio fono smulkmenomis. Spek­tak­lio kūrėjai (šoka Giedrė Kirkilytė ir Rū­ta Butkus) klaus, ar kar­tais patys ne­­­­prisikuriame aklųjų dė­mių regėdami vien tai, ką norime ma­tyti, o nepageidaujamus tikrovės as­­pektus tiesiog pa­šalindami iš savojo regėjimo lauko.

Tango ir flamenkas

Tradicinio tango mėgėjus turėtų sudominti Vilniaus tango teatro premjera „Lunfardo“, kurioje kartu su lietuvių šokėjais pasirodys Argentinos tan­go meistrai Carla Dominguez ir Julio Seffino, dainininkas Enrique Sanfilip­po ir bandonininkas Arielis Aguilaras. Batelių ritmas, žaismingai koketuojantis su muzikos harmonija ir balsų aksomu, leis pajusti originalaus tango dvasią ir Argentinos karštį.

Lotyniškų ritmų netrūks ir Kauno valstybinio muzikinio teatro premjeroje – Franko Wildhorno miuzikle „Kar­men“. Jo libretas paremtas ta pačia Prospero Mérimée  novele, kurią išgarsino Georgeso Bizet sukurta opera. Tačiau miuzikle pagrindinių veikėjų tarpusavio santykių raida kreipiama nūdienai artimesne linkme.

Karmen čia – modernaus cirko, garsėjančio drąsiais triukais, artistė, kuriai būdingas gyvenimo džiaugsmas ir beatodairiškas tikslo sie­ki­mas. Atsiranda ir naujų veikėjų, pavyzdžiui, miesto, kuriame vyksta veiksmas, meras, aiš­kiai siejamas su kriminaline aplinka. Miu­ziklo muzika ir choreografija artima flamenko stiliui. Scenoje dainuos ir šoks Viktorija Strei­ča, Egidijus Bavikinas, Karina Krysko, Je­ro­nimas Milius ir daug kitų artistų.

Miuziklui ryžtasi ir kartu su trupėn įsiliejusia jaunų artistų karta pastebimai „su­mu­zi­ka­lėjęs“ Panevėžio J.Miltinio dramos teatras (už­tenka prisiminti neseniai Vilniuje dar kartą ro­dytus „Devynbėdžius“).

Šįkart iš JAV atvykstantis lietuvių kilmės režisierius Johnas Staniunas Panevėžyje imasi Edmond’o Rostand’o „Romantikų“ motyvais  Harvey Schmidto ir Tomo Joneso sukurto veikalo, kurio pirmoji premjera Niujorke vyko dar 1960-aisiais. Vasarą J.Sta­niu­nas jau dirbo Lie­tuvoje – Klaipėdos muzikiniame teatre pa­statė Dano Goggino muzikinę komediją „Šounuolynas“.

Gyvenimo kelionių lagaminai

Muzikos netrūks ir Jono Vaitkaus rengiamoje premjeroje „Septynios gražuolės“. Po „Eg­lutės pas Ivanovus“ ir „Nebylio“ laukia nau­­jas susitikimas su J.Vaitkaus ir kompozitoriaus Algirdo Martinaičio sceniniu tandemu. Literatūriniu spektaklio pagrindu šįkart tampa viduramžių Persijos literatūros klasiko Nizami Gandževi eiliuotas šedevras „Septynios gražuolės“, vadinamas pačiu erotiškiausiu viduramžių Rytų literatūros kūriniu. Todėl spektaklis, kuriame užimta beveik visa Rusų dramos teatro aktorių trupė, bus skirtas tik suaugusiems žiūrovams.

Nizami poema pasakoja apie persų šachą Bachramą ir jo septynias žmonas – indę, turkes­tanietę, chorezmietę, slavę, egiptietę, Os­ma­­nų gražuolę ir iranietę. Kiekvienai iš savo my­limų žmonų šachas Bachramas surentė po rū­mus, kurių architektūroje slypėjo pasaulio san­­daros filosofiniai ženklai ir alegorijos.

„Tai pasakojimas apie persų šacho Bach­ra­mo ėjimą per nuodėmes, jo išbandymus iki suvokimo, kas vis dėlto žmogaus gyvenime vertingiausia. Nu­ėjęs visą žmogiškąjį kelią – nuo pat jaunystės meilių, fi­zinio ir dvasinio ištvirkimo – šachas pa­darė išvadą, kad žmogaus paskirtis yra ne vien malonumų pataluose voliotis“, – brėžia spektaklio liniją režisierius J.Vaitkus.

Kita premjera, kurios save gerbiantis teatro snobas lapkritį niekaip negalės praleisti, – Eimunto Nekrošiaus „Ba­­do Meistras“ pagal Franzo Kafkos to paties pavadinimo apsakymą. Šis kū­rinys tarsi apibendrino rašytojo etines bei estetines nuostatas ir gyvenimo vertybes. Beje, rašydamas apsakymą F.Kaf­­ka dėl gerklės ligos išties nebegalėjo valgyti.

„Bado Meistras“ – pasakojimas apie menininką, gebantį badauti neįtikėtinai ilgai ir tuo pritraukiantį minias su­sižavėjusių žiūrovų. Bet laikai ir publikos pomėgiai keičiasi: Bado Meistras, kad ir pasiekęs savojo meno viršūnę, vienišas ir visų užmirštas miršta cirko užkulisiuose.

Analogijos su neretai badaujančiais nūdienos menininkais labai jau akivaizdžios…

Bado Meistrą vaidina E.Nekrošiaus spektaklių išgarsinta Viktorija Kuo­dy­tė, jos scenos partneriais tampa Vaidas Vilius, Vygandas Vadeiša ir Genadijus Virkovskis. Režisierius primena, kad visi mes – menininkai, tik kiekvienas savo srityje, o „Bado Meistras“ – pasako­jimas apie žmogaus menininko kelionę per gyvenimą. Kelionę, kurioje taip ir nespėji dorai iškrauti lagamino.

Lagaminai šmėkščioja ir Gabrielės Tu­mi­nai­tės spektaklyje „Bedalis ir labdarys“ pagal Paulinos Pukytės to paties pavadinimo literatūrinių etiudų knygą. Bedaliai čia – lietuvių emigrantai Londone, labdariai – Jungtinės Ka­ra­lystės valdininkai, su kuriais jiems tenka susidurti dažniausiai nemaloniomis aplinkybėmis.

O etiudai ir lieka etiudais: bevardžių emigrantų istorijos veja viena kitą, jų veikėjai, ne­tampantys išplėtotais, individualizuotais personažais, labiau primena treninguotų, nuolat apsinešusių gyvulių bandą. Bandą, kuriai britų įstatymai ir jų vykdytojai neleidžia nė žingsnio žengti už griežtai nustatytos ribos.

Tiesą sakant, įdomesni šiame G.Tuminaitės spektaklyje netgi ne emigrantų, o britų valdinin­kų personažai, iki skausmo pažįstami vi­siems, kam teko nors kartą gyvenime nusileisti bet kuriame iš Londono oro uostų. Ko verta vien Elžbietos Latėnaitės dainelė apie Lon­dono džiaugsmus… Iš kitų kvatoti vis dėlto sma­giau nei iš savęs pačių, ar ne?