„Brexit“, arba Didžiosios Britanijos išstojimas iš Europos Sąjungos, pamažu įgauna pagreitį. Ir nors oficialiai išstojimo procesas prasidėjo mažiau nei prieš du mėnesius, kai ministrė pirmininkė Theresa May inicijavo ES sutarties 50-ąjį straipsnį, o ES ir Britanijos lyderiai turi dar beveik dvejus metus susitarti dėl sąlygų, tiek Jungtinės Karalystės, tiek Lietuvos ekspertai pripažįsta, kad šio britų sprendimo ekonominiai padariniai jau juntami ir šalių konkurencingumui kelia naujų iššūkių.

Birutė ŽEMAITYTĖ

Pagal pirminį planą Didžioji Britanija iš ES galutinai turėtų pasitraukti 2019 m. kovo 29 dieną. Tačiau Lietuvos ekspertai pastebi, kad dėl „Brexit“ jau dabar sumažėjo mūsų šalies eksportas, o britai neslepia nerimo dėl sąlygų, kurias pavyks išsiderėti, ir jau dabar mato, jog studentų iš kitų šalių sumažėjo net prestižinėse aukštosiose mokyklose.

Britai tikisi minkšto atsiskyrimo

„Brexit“ bet kuriuo atveju turės didelių neigiamų padarinių Didžiajai Britanijai, nes laisvoji rinka, laisvas žmonių judėjimas išstojus iš ES tiesiog pranyks“, – pareiškė Lietuvoje viešėjęs Jungtinės Karalystės kompanijos „Greater Cambridge Enterprise Partnership“ Europos projektų vadovas Michaelas Barnesas.

Pasak jo, „Brexit“ verslo įmonėms nenaudingas. „Verslas neabejoja, kad po atsiskyrimo sąlygos taps blogesnės“,– sakė M.Barnesas, savo teiginį paremdamas Didžiojoje Britanijoje vykusios apklausos duomenimis.

Nors britai tikisi, kad per derybas pavyks sėkmingai išspręsti tiek finansines, tiek verslo problemas ir „Brexit“ scenarijus bus minkštas, o pasekmės kiek įmanoma mažesnės, M.Barnesas neatmeta galimybės, jog priklausomai nuo sąlygų, kurias pateiks ES, šalies pasitraukimas iš Bendrijos gali vykti ir pagal kietąjį scenarijų. Todėl įmanoma viskas: ir tokio tipo partnerystė, kokia yra susiklosčiusi tarp ES ir Norvegijos, turinčių bendrą rinką (anot M.Barneso, Norvegija yra beveik ES narė), ir susitarimai, panašūs į pasirašytus tarp ES ir Ukrainos, ES ir Šveicarijos, ES ir Turkijos, ir tokie santykiai, kokie yra susiklostę tarp ES ir Kanados ar JAV.

M.Barneso teigimu, jei neliks laisvo žmonių judėjimo, Didžiojoje Britanijoje sumažės ir studentų iš ES šalių. „Jau dabar jų mažėja. Net 14 proc. sumažėjo studentų iš ES Kembridžo universitete“, – sakė jis, apgailestaudamas, kad gali sumenkti ir mokslinių tyrimų finansavimas.

Lietuvos eksportas jau mažėja

Lietuvos inovacijų centro (LIC) ekspertai teigia, kad dėl „Brexit“ mūsų šalies eksportas jau sumažėjo. Pernai lietuviškos kilmės prekių eksporto į Didžiąją Britaniją apimtys be reeksporto ir naftos produktų sudarė 722 mln. eurų ir tai yra beveik dešimtadalis viso Lietuvos eksporto į ES šalis, arba maždaug trečdalis eksporto į Skandinavijos šalis ar kiek daugiau nei 40 proc. Lietuvos eksporto į Vokietiją ir Prancūziją.

„2013–2016 m. Lietuvos eksportas į Didžiosios Britanijos rinką išaugo 222 mln. eurų, arba 40 proc., ir pernai daugiau negu į Britaniją Lietuvos verslas eksportavo tik į Lenkijos, Švedijos ir Vokietijos rinkas, todėl akivaizdu, kad ši šalis yra gana svarbi mūsų eksporto ir prekybos partnerė“, – sako LIC atstovas Aleksandras Izgorodinas.

LIC duomenimis, labiausiai išaugo medienos ir baldų, metalų, mašinų, įrenginių eksportas, gerokai padidėjo chemijos ir maisto produktų eksportas į šią šalį, tačiau augimas fiksuotas ir daugelyje kitų segmentų.

Kita vertus, 2016 m. Lietuvos eksportas į Didžiąją Britaniją išaugo 7 proc., arba perpus mažiau nei 2015 m., kai jis didėjo 13 proc. Jei palyginsime du pirmuosius šių metų mėnesius su tuo pačiu 2016 m. laikotarpiu, rezultatai bus dar prastesni – Lietuvos eksportas į Didžiąją Britaniją sumažėjo 11 proc. Sumažėjo arba nedidėja maisto, medienos, tekstilės, kailių, valčių, šokolado gaminių, orlaivių dalių, riebalų, mašinų ir įrenginių bei kai kurių kitų produktų eksportas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2017-m

Didžiosios Britanijos vyriausybės įsivaizdavimu, aukštieji šalies parlamento Lordų Rūmai kovo pradžioje turėjo be pataisų patvirtinti įstatymo projektą, pagal kurį šalies premjerė Theresa May būtų galėjusi jau kovo viduryje „aktyvuoti“ „Brexit“ procesą. Taip neatsitiko: parlamentarai balsavo už pataisą, dėl kurios „Brexit“ pradžia bus atidėta.
Aukštieji Lordų Rūmai daugiau nei šimto balsų persvara pasisakė už jiems Bendruomenių Rūmų pateikto įstatymo projekto pataisą, kurios esmė – Didžiojoje Britanijoje gyvenančių ES piliečių garantijos po šalies išstojimo iš Bendrijos. Pataisoje numatyta, kad vyriausybė per tris mėnesius turi pateikti siūlymus ES ir Europos ekonominės erdvės piliečių, legaliai gyvenančių Didžiojoje Britanijoje, teisėms užtikrinti.

Rima JANUŽYTĖ

Taigi įstatymo projektas turės būti grąžintas į Bendruomenių Rūmus naujiems svarstymams, o tai, žinia, gali užtrukti. Vadinasi, ES ir Didžiosios Britanijos derybų dėl išstojimo sąlygų pradžia irgi nusikelia. Turint omenyje tai, kad valdžios požiūris į imigrantų apsaugos klausimą gana drastiškai skiriasi, „Brexit“ mygtukas artimiausiu metu dar neužsidegs.

Emigrantų klausimas – }svarbiausias

Didžiojoje Britanijoje šiandien iš viso gyvena apie 3 mln. kitų Europos Sąjungos piliečių, o kitose ES šalyse gyvena 1,2 mln. Didžiosios Britanijos piliečių. Kai kurie Didžiosios Britanijos politikai, įskaitant premjerę, derybose su ES tikėjosi tam tikrų mainų: mes po pasitraukimo iš ES garantuojame gerovę jums, o jūs ją garantuojate mums.

Vyriausybės nuomone, neprotinga visiškai užtikrinti šalyje gyvenančių ES piliečių teisių apsaugą, neužtikrinus užsienyje gyvenančių britų teisių apsaugos. „Brexit“ ministras Davidas Davisas mano, kad susitarti dėl šalyje gyvenančių ES piliečių ir užsienyje gyvenančių britų teisių apsaugos bus galima šių metų gruodį vyksiančio Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu.

Tačiau Lordų Rūmuose vyrauja kitokios nuotaikos. Išstojimo iš ES komiteto pirmininkas Hilary Bennas pareiškė, kad vyriausybės nuostata susieti šalyje gyvenančių ES piliečių teisių apsaugą su užsienyje gyvenančių britų teisių apsauga bei paversti ES piliečius derybinių mainų objektu yra blogas požiūris. Pasak H.Benno, šalyje gyvenantys kitų ES šalių piliečiai labai prisidėjo prie jos ekonominės ir kultūrinės plėtros, sunkiai dirbo, mokėjo mokesčius, integravosi ir įleido šaknis, bet negalėjo dalyvauti „Brexit“ referendume ir jų tolesnis likimas pakibo ant plauko.

Panašiai mano leiboristų lyderė Bazildono baronienė Angela Smith. Ji pareiškė, kad vyriausybės pozicija kelia didelį nusivylimą, o „toliau naudotis žmonėmis kaip poveikio priemone derybose yra ne tik gėdinga – tai gali turėti skaudų poveikį šalies ekonomikai ir pagrindinėms paslaugoms“.

Nuo to, ar įstatymo projekte atsiras Lordų Rūmų pataisa, gali priklausyti, kaip rutuliosis ir visos derybos dėl šalies išstojimo sąlygų. Jei startinė Didžiosios Britanijos pozicija bus „minkšta“, prognozuojama, kad ir pats „Brexit“ gali būti švelnesnis. Tačiau „kietojo“, visiško pasitraukimo iš ES šalyje tikisi ne ką mažiau gyventojų, nei yra palaikančiųjų nuosaikesnį variantą.

„Brexit“ lygiai:   paprastas ir pažengęs

Didžiojoje Britanijoje visiems aišku, kas yra „Hard Brexit“ (liet. „Kietasis Brexitas“) ir „Soft Brexit“ („Minkštasis Brexitas“).

Tokie „Brexit“ šaukliai kaip Nigelas Farage’as pasisako už „kietąjį“ variantą, kuris reikštų ir Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš Europos ekonominės erdvės. Šiuo atveju šalies vyriausybė galėtų viena spręsti daugelį klausimų, susijusių su imigracija, tačiau tikėtis, kad jai bus įvesti muitai eksportui į ES.

Švelnesnis variantas – pasitraukimas iš ES pasiliekant Europos ekonominėje erdvėje. Tokio varianto kaina – susitaikymas su tuo, kad tektų priimti kai kurias ES žaidimo taisykles, pavyzdžiui, laisvo judėjimo.

Tarptautinės prekybos sekretorius Liamas Foxas viliasi, kad būtent to sieks ir pasieks britų derybininkai. Jis norėtų, kad Didžioji Britanija su kitomis ES šalimis ir toliau prekiautų be muitų, importo apribojimų ir kvotų.

Kaip pavyzdys, į kurį galima lygiuotis, dažnai minima Norvegija. Nors ji nėra ES narė, tačiau priklauso Europos ekonominei erdvei, Europos laisvosios prekybos asociacijai ir Šengeno zonai.

Gibraltaras ir kiti „nenuoramos“

Labai įdomu, kuo baigsis ir nesutarimai Didžiosios Britanijos viduje. Pavyzdžiui, neseniai paskelbta nepatvirtinta informacija, esą ES gali sudaryti atskirą sutartį su Škotija, pagal kurią ši pasiliktų Europos ekonominėje erdvėje nepaisant galimo Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš šios rinkos.

Škotijos premjerė Nicola Sturgeon tiki, kad Škotijos narystė Europos ekonominėje erdvėje ir Europos laisvosios prekybos asociacijoje (EFTA) leistų Škotijai sušvelninti „Brexit“ pasekmes ir kartu likti Jungtinės Karalystės dalimi. Beje, šiuose žodžiuose kai kas išgirdo grasinimą trauktis iš Didžiosios Britanijos sudėties, jei Škotijai nebūtų leista susitarti dėl dalyvavimo Europos ekonominėje erdvėje.

Tokiu atveju kyla klausimas, kaip reaguotų Šiaurės Airija, kurios gyventojai referendume pernai birželį pasisakė už pasilikimą ES.

Dar įdomesnė situacija Gibraltare. Niekur kitur nebuvo tiek norinčiųjų pasilikti ES, kaip čia. Referendumo rezultatai – labiau nei akivaizdūs, nes 96 proc. Gibraltaro gyventojų nori likti ES.

Kaimyninė Ispanija šiems žmonėms turi atskirą pasiūlymą: suteikti jiems Ispanijos pilietybę, išsaugant ir Didžiosios Britanijos piliečio statusą. Tokiu atveju Gibraltaro gyventojai galėtų džiaugtis visais ES piliečio privalumais, iš kurių aktualiausias jiems – galimybė judėti iš Gibraltaro į Ispaniją ir atgal. Mat statistika liudija, kad net 40 proc. darbingų Gibraltaro gyventojų dirba Ispanijoje, į kurią važinėja kiekvieną dieną.

Ispanijos valdžia siūlo dalytis su Didžiąja Britanija atsakomybe už Gibraltaro gynybą, užsienio politiką, sienų klausimus, imigraciją ir prieglobsčio prašytojus. Esą tai nebūtų ir precedentas: kažką panašaus į „Brexit“ kadaise įgyvendino

Grenlandija: ši Danijos karalystei priklausanti sala 1985 m. pasitraukė iš ES pirmtakės Europos ekonominės bendrijos (EEB). Priežastis buvo Bendrijos žuvininkystės politika, pagal kurią kitų ES šalių žvejybiniai traleriai būtų galėję žvejoti prie Grenlandijos krantų.

Tačiau Didžiosios Britanijos politikų nežavi nei Ispanijos dosnumas, nei jos pasiūlymai Gibraltarui. Didžiosios Britanijos supratimu, tai ne kas kita, kaip Ispanijos mėginimas sugrąžinti Gibraltarą, kurį ši kontroliavo ne vieną šimtmetį. 

Lygiai taip pat buvo vertinama ir Ispanijos pasiūlyta bendro suvereniteto ilgam laikotarpiui galimybė, kurią abi šalys svarstė, tiesa, nesėkmingai, 2001 ir 2002 m.

Beje, tuokart Ispanijos pasiūlymą referendume atmetė patys teritorijos gyventojai. Tačiau šį sykį nuotaikos kitokios: Gibraltaro gyventojai gali sutikti su bet kuo, kas tik leistų jiems išsaugoti ES pilietybę.

Gibraltaro lyderis Fabianas Picardo perspėja, kad Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES bus „katastrofa“ šiai jos nedidelei užjūrio teritorijai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2017-m

Didžiosios Britanijos ministrei pirmininkei Theresai May gavus parlamento įgaliojimą aktyvuoti Lisabonos sutarties 50 straipsnį, kuriame numatoma pasitraukimo iš Bendrijos galimybė, šalies vyriausybė parlamentarams pateikė oficialų planą, kaip tai bus padaryta. Jis išdėstytas vyriausybės paskelbtoje vadinamojoje baltojoje knygoje (angl. „white paper“), kurioje atskirai kalbama apie šalies įstatymus, tolesnius Britanijai priklausančių salų santykius su ES, kitose Bendrijai priklausančiose šalyje gyvenančių britų ateitį. Tiesa, apie lietuviams svarbiausias permainas darbo rinkoje beveik neužsimenama, o planas jų atžvilgiu veikiau primena abstrakčias gaires.

Pavyzdžiui, dokumente teigiama, per ateinančias derybas tiek Didžiojoje Britanijoje gyvenančių ES piliečių, tiek kitose ES šalyse gyvenančių Didžiosios Britanijos piliečių statuso apsauga išlieka kaip vienas britų valdžios prioritetų, o Didžioji Britanija šiems žmonėms ir toliau bus pasirengusi teikti stabilumo garantijas. O siekiant įsitikinti, kad valdžia teisingai supranta jų prioritetus, vyksta konsultacijos su užsienyje gyvenančių emigrantų ir kitomis grupėmis.

Dokumentas skelbia pripažįstantis, kad svarbiausias prioritetas – Europos Sąjungoje gyvenančių britų galimybė be trukdžių naudotis Jungtinės Karalystės sveikatos priežiūros sistema, nes tai vienas aktualiausių klausimų tarp svetur gyvenančių britų, ypač pensininkų.

Imigracijos kontrolė dokumente paliečiama irgi gana aptakiai: užsimenama, kad valdžia labai atsakingai svarsto visas įmanomas galimybes ir stengiasi teisingai suprasti ir įvertinti poveikį skirtingiems ekonomikos sektoriams ir darbo rinkai. Akcentuojama, kad verslai ir bendruomenės galės pateikti savo siūlymus, ir pirmą kartą užsimenama, kad pokyčių įgyvendinimas gali vykti fazėmis, – esą tai padėtų bendrovėms ir individams geriau planuoti ir pasirengti pokyčiams.

Žadama, kad Europos Sąjungos studentai galės ir toliau atvykti ir studijuoti Didžiojoje Britanijoje – bent jau trumpam. Tačiau apie dirbti iš Europos Sąjungos atvykstančiųjų likimą neužsimenama. Pabrėžiama tik tai, kad ir po „Brexit“ bus rūpinamasi dirbančiųjų teisėmis pagal Europos Sąjungos teisės aktus.

Dokumente ypatingas dėmesys skiriamas Airijai. Baltojoje knygoje pabrėžiama, kad Didžiosios Britanijos ir Airijos ekonomikos „yra persipynusios“, tad britų valdžia ketina ir po „Brexit“ plėtoti ir tvirtinti ryšius. Teigiama, kad keliamas tikslas pasirūpinti kuo įmanoma „sklandesne“ siena, skiriančia Šiaurės Airiją ir Airijos Respubliką. Baltojoje knygoje pabrėžiama, kad bus bandoma pasirūpinti, jog Airijos ir Didžiosios Britanijos piliečiai ir toliau galėtų laisvai judėti kryptimis Šiaurė–Pietūs ir Rytai–Vakarai, tačiau kartu būtų apsaugotas ir Didžiosios Britanijos imigracijos sistemos vientisumas.

Atskira baltosios knygos dalis dedikuojama šalies įstatymų pokyčiams, ir šiuo atveju konkretumo yra daugiausiai. Pavyzdžiui, nurodoma, kad iš Didžiosios Britanijos statutų knygos atskiru įstatymu bus pašalintas 1972 m. Europos bendrijų aktas, o dabartiniai Europos Sąjungos įstatymai suderinti su vietiniais Didžiosios Britanijos įstatymais. Be to, vyriausybė įtvirtins naują mechanizmą, kuriuo remiantis bus sprendžiami būsimi ginčai tarp Didžiosios Britanijos ir Europos Sąjungos.

Arūnas BRAZAUSKAS

Prognozės – būtinos kalėdinės dovanėlės. Kiekviena save gerbianti žiniasklaidos priemonė artėjant Naujiesiems metams ką nors pasako apie ateitį. Vienos prognozės išsisklaido kaip miražai – tarsi Kalėdų seneliai ir snieguolės, kurie sausio pradžioje išnyksta nežinia kur. Kitos pasimiršta, bet po kurio laiko sprogsta, kada baigia tiksėti jose įtaisytas laikrodis.

2016-ieji – neišsipildžiusių prognozių metai. Galima pasakyti ir taip – įvyko tai, kas buvo netikėta. Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjungos laimėjimas Seimo rinkimuose patiems „valstiečiams“ nesisapnavo net pačiuose žaliausiuose sapnuose. Didžiosios Britanijos ir ES elitas nesitikėjo „Brexit“ šalininkų pergalės. Sociologinės apklausos ilgokai nerodė, kad JAV prezidento rinkimus galėtų laimėti Donaldas Trumpas. Jau po rinkimų Amerikoje buvo atkreiptas dėmesys, kad tikrieji nuotaikų indikatoriai buvo feisbuko ir tviterio tinklai, tačiau sociologai labiau pasikliovė apklausomis.

Reikia priminti, kad D.Trumpo pergalę tiksliai išpranašavo JAV istorikas Allanas Lichtmanas (g.1947 m.), kuris nuo 1984 m. nesuklydo dėl prezidento rinkimų baigties. Jo metodo bendraautoris yra Sovietų Sąjungoje ilgai gyvenęs seismologas Vladimiras Keilis-Borokas (1921–2013). Jis sukūrė matematinį modelį žemės drebėjimams prognozuoti.

V.Keilis-Borokas – pagarsėjęs mokslininkas, greta kitų garbės narysčių pelnęs vietą ir Popiežiaus mokslų akademijoje. Nuo 1999 m. jis dėstė Kalifornijos universitete Los Andžele.

A.Lichtmano ir V.Keilio-Boroko metodas remiasi atsakymais „taip“ arba „ne“ į 13 raktinių klausimų. „Prezidentų skaičiuoklė“ nusako rinkimų rezultatą (kandidatų surinktų balsų skaičių) 97,9 proc. tikslumu. Konkrečiai šiam reikalui istoriko ir seismologo metodas buvo pritaikytas padedant matematikui Jackui Moshmanui.

2013-aiasiais A.Lichtmano ir V.Keilio-Boroko rodyklė parodė į Hillary Clinton. Tačiau 2016-aisiais V.Lichtmanas pakeitė prognozę, nes pasikeitė tais 13 klausimų nusakoma situacija. Profesorius teigė, kad D.Trumpas laimės balsų daugumą. A.Lichtmanas suklydo – H.Clinton surinko daugiau balsų. Tačiau A.Lichtmanas nesuklydo tuo atžvilgiu, kad D.Trumpas išrinktas prezidentu, – jis užsitikrino reikiamus rinkikų balsus.

Jau išrinkus D.Trumpą istorijos profesorius nesiliovė prognozavęs. A.Lichtmanas pareiškė, kad D.Trumpas gali būti nušalintas per apkaltą. Tokiu atveju prezidentu taptų išrinktasis viceprezidentas Mike‘as Pence‘as. Šįkart A.Lichtmanas rėmėsi ne skaičiuokle, o nuojauta – kaip jis išsireiškė, jausmu savo viduriuose (angl. „guts“).

Ačiū D.Trumpui, JAV prezidento rinkimai tapo įdomiausiu politiniu šou. Regis, toks bus ir pats D.Trumpo valdymas – kad ir kiek jis truktų. Tačiau Lietuvos reikalai tiesiogiai nuo D.Trumpo nepriklauso. Net ir kilus pasaulinei ekonominei sumaiščiai vargu ar ji smogtų Lietuvai labiau nei 2009-aisiais.

Rusijos agresija visuomet įmanoma, tačiau, matyt, gen. Jamesas Mattisas, pravarde Pasiutęs Šuo, numatytas Pentagono šefu ne tam, kad ramiai stebėtų, kaip rusų pajėgos traiško NATO batalionus, dislokuotus Baltijos šalyse ir Lenkijoje.

Taip ir Europos Sąjunga, kuri Lietuvai reiškia ne vien ekonominę erdvę, bet ir dar vieną saugumo garantą, neišardoma vienu „Brexit“ referendumu.

Kalendorius – savaime išsipildančių prognozių rinkinys. Tačiau tiksliai galima prognozuoti tiktai suplanuotus dalykus, pavyzdžiui, rinkimus, bet ne jų baigtį.

2017-aisiais keisis politinės pamainos Prancūzijoje ir Vokietijoje. Abiem atvejais kalbama apie valdžios lygmenį, į kurį moterys patenka ne pagal kvotas, o pagal surinktus balsus. Ar Marine Le Pen taps Prancūzijos prezidente? Ar Angela Merkel sieks dar vienos kadencijos kanclerio poste – kartu ir valdymo trukmės rekordo?

Iki 2018-ųjų gegužės pabaigos, kada pagal grafiką Italijoje numatyti parlamento rinkimai, bus aišku, kas valdo valstybes, kurios kažkada buvo prie ES lopšio. Gal iki to laiko išryškės ir ES reformos vizija. Nors daugelis viduriais jaučia, kad reforma būtina, apie tai, kokį pavidalą jį įgaus, kol kas mažai kas šneka.

„Brexit“, Donaldas Trumpas – dėl to kai kam jau nervai nelaiko. Ar tik ne Angela Merkel – vienintelė liberalios demokratijos atrama Europoje? Ką darysime, jei Prancūzijos prezidente bus išrinkta Marine Le Pen? Netikėtos politinės permainos skatina košmariškas prognozes. D.Trumpas lyg kometa lekia link Žemės rutulio ir taikosi jį praryti. Vladimiras Putinas, Xi Jinpingas, D.Trumpas peiliais dalijasi pasaulinį pyragą. Tokie solidžių žurnalų viršeliai.

Arūnas BRAZAUSKAS

Greta to pasirodo išmintingi patarimai, kurių ramybė kelia nerimą. Lietuvoje gerai žinomas, verčiamas ir leidžiamas istorikas Timothy Snyderis lapkričio 15 d. savo feisbuko paskyroje surašė 20 tezių. Įtaigiai surašė – norėjo kitus jaudinti tuo, kas jaudina jį patį.

„Nepaklusk avansu. Didžiuma valdžios autoritariniams valdovams atiduodama savanoriškai. Tokiais laikais kaip šie individai iš anksto bando nuspėti, ko norės labiau represyvi vyriausybė, ir tada ima tai daryti neprašyti. Juk jūs taip jau elgėtės, ar ne? Sustokite. Išankstinis paklusnumas parodo valdžiai, kas yra leistina, ir skatina nelaisvę.“

„Būk ramus, kai nutinka neįsivaizduojami dalykai. Kai įvyksta teroristų ataka, atmink, jog visų laikų autoritariniai valdovai arba laukia, arba planuoja panašius dalykus, kad sutvirtintų valdžią. Prisimink Reichstago gaisrą. Staigi nelaimė, dėl kurios atsisakoma valdžios pusiausvyros, sunaikinamos opozicinės partijos ir t.t., yra seniausia apgaulė Hitlerio knygoje. Neužkibk ant to.“

„Būk ramus, kai nutinka neįsivaizduojami dalykai. Kai įvyksta teroristų ataka, atmink, jog visų laikų autoritariniai valdovai arba laukia, arba planuoja panašius dalykus, kad sutvirtintų valdžią. Prisimink Reichstago gaisrą. Staigi nelaimė, dėl kurios atsisakoma valdžios pusiausvyros, sunaikinamos opozicinės partijos ir t.t., yra seniausia apgaulė Hitlerio knygoje. Neužkibk ant to.“

T.Snyderis – bestselerio „Kruvinos žemės“ autorius. Jo stichija – visa tai, kas susiję su Antruoju pasauliniu karu. Todėl jo patarimai persunkti ne šių laikų dramatizmo. Užtat „drakono pilve“, tokiame kaip Maskva, gyvenančių inteligentų tonas ironiškesnis – jie nelaukia staigių nelaimių, nes jau seniai įvyko, kas blogiausia. Valdžia kaip smauglys tyliai veržė, veržė ir užveržė – staigų skausmą mažai kas pajuto.

Madingas ir savaip įtakingas Rusijos politologas Valerijus Solovejus rašo apie Kremlių: „Administracija (žinote kokia) paspartintais tempais ieško rangovų darbui socialiniuose tinkluose. D.Trumpo kampanija laimėta dirbant socialinėje medijoje, internete. Tai išties lemtinga slinktis: socialiniai tinklai tapo svarbesni nei televizija.“ Savo žinutę jis pavadino „Kova už Wunderwaffe“ – t.y. už stebuklingą ginklą, kokį pasigaminti tikėjosi Hitleris. Šiais laikais tai ne atominė bomba, o propaganda.

Kai po rinkimų JAV sociologai susizgribo, kodėl apklausos nerodė D.Trumpo pergalės, o jis laimėjo, plačiau žvelgiantieji atkreipė dėmesį, kad tviterio pranešimai signalizavo, jog Hillary Clinton palaikymas sminga žemyn. Apklausos užleidžia vietą socialinių tinklų statistikai.

„Didžiuma valdžios autoritariniams valdovams atiduodama savanoriškai“, – šiam T.Snyderio teiginiui iliustruoti tinka daugybė istorinių pavyzdžių. Tarp jų – Venesuela, kurioje piliečiams skausmingas, o pašaliečiams dažnai komiškas nesąmones daro demokratiškai išrinkta valdžia. Žinių sraute iš Venesuelos nėra rimtų duomenų apie rinkimų falsifikavimą. Pavyzdžiui, dabartinis šalies prezidentas Nicolasas Maduro 2013-aisiais laimėjo rinkimus, surinkęs 50,6 proc. balsų. Jo varžovas Henrique Caprilesas, gavęs 49,1 proc. balsų, apskundė išdavas, reikalavo balsų perskaičiavimo, tačiau tikrinimai nepajudino ankstesnių rezultatų. H.Caprilesas galiausiai atšaukė pretenzijas. Žvelgiant į ankstesnius laikus: 2007 m. tuometinis prezidentas Hugo Chavezas pralaimėjo jo inicijuotą referendumą dėl konstitucijos pakeitimų, kurie, pasak prezidento, būtų įgalinę Venesueloje įtvirtinti socializmą.

Venesuelos istorija ne tiek ramina dėl demokratijos ateities, kiek kelia nerimą, kad visuotinės rinkimų teisės įgalinta dauguma iškels valdžią, kuri be jokių reichstagų gaisrų, be ypatingosios padėties išardys seną ir pastatys naują valstybę, kurioje kai kam bus labai nejauku, jeigu ne blogiau. Tas nemalonias permainas galima lyginti ir su smauglio veržimu, ir su laipsnišku varlės virimu, kurio ši nejunta dėl itin lėto temperatūros kilimo. Liaudis nė nepajus, kaip bus išvirta.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Scanpix"nuotr

Analizuojant „Brexit“ priežastis bei pasekmes ir diskutuojant apie jas, daugiausia dėmesio skiriama imigrantams, o šešėlyje lieka dar vienas svarus argumentas, kuris svarbus britams jau nuo šeimos ir mokyklos suolo. Britų imperija beveik šimtą metų buvo didžiausia ir svarbiausia Vakarų pasaulio imperija, jos žmonės įprato visą pasaulį vertinti britocentriškai, todėl dabar jiems sunku suvokti, kad žaidimo taisyklės pasikeitė, o Jungtinės Karalystės ekonomika sudaro vos 4 proc. pasaulio ūkio.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Imperijos nebeatkursi

Jungtinės Karalystės svarba jau seniai nė iš tolo neprimena 1850-ųjų karalienės Viktorijos epochos, kai šalies įtaka buvo apraizgiusi visą pasaulį nuo Kanados ledynų ir Indijos džiunglių iki Afrikos dykumų ir Australijos smėlynų. Manoma, kad nuo 1820 iki 1930 m. Jungtinė Karalystė buvo svarbiausia ir galingiausia šalis, lemianti viso pasaulio tvarką. Vėliau iškilo Jungtinės Amerikos Valstijos, o Britanijos kolonijos viena po kitos paskelbė nepriklausomybę, todėl Londono įtaka vis mažėjo.

Nuo 1820 iki 1930 m. Jungtinė Karalystė buvo svarbiausia ir galingiausia šalis, lemianti viso pasaulio tvarką

Nors 2015 m. Jungtinė Karalystė ir buvo laikoma penkta didžiausia pasaulio ekonomika, tačiau augant ir stiprėjant kitiems regionams jos ekonomika tesudarė 3,9 proc. visos planetos ūkio. Prognozuojama, kad jau 2019 m. šalis turėtų smuktelti į šeštą vietą pagal BVP dydį, praleisdama į priekį buvusią svarbiausią savo koloniją Indiją, kuri vis dėlto turi daug kartų daugiau gyventojų. Už nugaros alsuoja ir šiek tiek pastaruoju metu ekonomiškai sulėtėjusi Brazilija.

Nepaisydami akivaizdžių faktų, rodančių, kad Jungtinė Karalystė praranda galią, jos politikai, apžvalgininkai ir laikraščiai vis randa pretekstų pakalbėti apie vis dar didelę ir neblėstančią šalies svarbą. Ši tema buvo viena iš pagrindinių debatuose dėl „Brexit“.

Didelė Europoje, maža pasaulyje

Kadangi puikuotis pasaulio mastu išdidiesiems britams jau nelabai išeina, žiniasklaida pratrūko apie nekonkurencingą, surambėjusią ir per daug reguliuojamą Europą. Daugelis „Brexit“ šalininkų kaltino Europos Sąjungą, kad jos lėtas ir neracionalus sprendimų priėmimas yra kaip inkaras Britanijai, kuri be Europos galėtų vėl tapti galinga. Buvęs Londono meras Borisas Johnsonas, agituodamas už išstojimą iš Europos Sąjungos, sakė, kad Britanija pirmauja daugybėje sektorių ir atėjo metas savo sėkmę įrodyti ne tik Europai, bet ir visam pasauliui.

„Brexit“ šalininkai kalbėjo, kad Londonas vis dar turi didelę įtaką Tautų Sandraugai, kuri vienija 53 šalis su maždaug 2 mlrd. gyventojų, tarp jų Indiją, Kanadą ir Australiją, o 60 proc. šalies prekybos vyksta ne su euro zonos šalimis. Be to, Londonas yra vienas stambiausių pasaulio finansinių centrų, o jo vertybinių popierių birža pagal kapitalizaciją didžiausia Europoje.

Jungtinė Karalystė visada skyrėsi nuo kontinentinės Europos

Tokiuose ir panašiuose argumentuose yra tiesos. Jungtinė Karalystė visada skyrėsi nuo kontinentinės Europos ir dažnai ją lenkdavo lankstumu, inovacijomis ir pažanga. Per paskutinius du dešimtmečius Britanijai pavyko išnaudoti tarptautinę anglų kalbą, gerai išvystytą švietimo sistemą ir prisikviesti daug talentų, ypač iš buvusių kolonijų bei Rytų Europos. Tai leido Karalystės ūkiui augti greičiau nei likusiai Europai, be to, susidarė akivaizdžių skirtumų tarp sparčiai didėjančios salų gyventojų populiacijos ir senstančios Europos. Mokslininkai prognozuoja, kad ateityje Britanija taps didžiausia ir stipriausia Europos ekonomika, pralenkdama Vokietiją, o Italijai ir Prancūzijai apskritai piešiamas vis blogėjantis scenarijus. Nors ir didžiausia Europoje, vis dėlto ji nedidelė pasaulyje, nes Europos vaidmuo apskritai menksta. Ir Indijoje, ir Kinijoje jau gyvena po 2,5 karto daugiau žmonių nei visoje Europos Sąjungoje.

Britanijos galia – Londonas

Nors Jungtinė Karalystė yra viena turtingiausių šalių pasaulyje, jos ekonomika nėra išsidėsčiusi tolygiai. Išsiskiria sostinė Londonas. Pagal ES regionų klasifikacijąVidinio Londono (angl. Inner London) regionas yra pats turtingiausias visoje Sąjungoje. Jo BVP vienam gyventojui net 11 kartų didesnis nei skurdžių Bulgarijos regionų ir penkis kartus didesnis nei atsiliekančių kitų pačios Jungtinės Karalystės administracinių vienetų.

Prie tokios nelygybės prisideda specifinė Britanijos valdymo sistema, kurioje neveikia Konstitucija, daug laisvių, išimčių ir smarkiai apribota centrinė valdžia. Tai leidžia vienoje valstybėje veikti kelioms paralelinėms valdžioms, mokesčių ir reglamentavimo sistemoms ir labai skiriasi nuo Briuselio noro viską suvienodinti. Būdama tokia lanksti, Britanija visada išlošdavo.

Ką jau kalbėti apie Sitį, pagrindinę Londono savivaldybę, kuris valdomas viduramžiškais metodais

Neseniai visą pasaulį sudrebinęs Panamos skandalas atskleidė klestinčius mokesčių rojus, o kaip tik dauguma tokių rojų veikia Mergelių, Kaimanų salose ar kitose Jungtinės Karalystės jurisdikcijai priskiriamose teritorijose. Ką jau kalbėti apie Sitį, pagrindinę Londono savivaldybę, kuris valdomas viduramžiškais metodais, yra atleistas nuo mokesčių, nuo administracinių pareigų ir yra vienas didžiausių mokesčių rojų pasaulyje.

Britanija drąsinasi

Svarstant argumentus apie „Brexit“ girdėjosi šūkių, kad metas susigrąžinti šalį. Tamaktyviai pritarė ir žiniasklaida bei pasitelkiami įvairiausi analitikai. Buvo daug kalbama, kad Karalystės ekonomika veikia puikiai, 2009 m. ekonominė krizė įveikta lengvai, o kasdien sukuriama 1000 naujų darbo vietų. Ir visa tai pateikiama kaip priešingybė Europos Sąjungai, iš kurios buvo sureikšminamos blogos žinios. Žiniasklaidoje daug dėmesio buvo skiriama eurui ir jau daug kartų buvo prognozuojamas bendrosios valiutos žlugimas.

Britanijos sėkmė labai priklauso nuo Europos sėkmės

Dabar euroskeptikų balsai pritilę. Tikrovė vis dėlto yra tokia, kad Britanijos sėkmė labai priklauso nuo Europos sėkmės. Visi procesai, kurie vyksta Europoje, atsiliepia ir Jungtinei Karalystei, net nesvarbu, kad britai tiesiogiai juose nedalyvauja: imigrantų iš Artimųjų Rytų krizė, Graikijos problemos, karas Ukrainoje ir t. t.

Britanijos žmonės niekaip nesugeba suprasti, kad pasaulis pasikeitęs. Kad ir kaip stengtųsi jų šalis, kad ir kaip sparčiai augtų ekonomika, Karalystė niekada nebebus tokia didelė ir galinga kaip karalienės Viktorijos laikais. 4 proc. planetos ekonomikos ir 0,009 proc. Žemės gyventojų nebegali daryti įspūdžio globaliame pasaulyje. „Brexit“ kampanijoje, kaip sakė buvęs premjeras Johnas Majoras, emocijos užgožė realybę, todėl Britanija ne susigrąžins savo didybę, bet toliau praradinės galią, prestižą, saugumą ir ekonominę gerovę.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. liepos 25 d.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Didžioji Britanija jau susitaikė su „Brexit“ ir nuolankiai vykdys piliečių valią. Tačiau žodžiai neatitinka veiksmų, liudijančių aiškų siekį pasilikti Bendrijoje.

Didžiosios Britanijos vyriausybė šeštadienį oficialiai atmetė daugiau negu 4 mln. žmonių pasirašytą peticiją, raginančią surengti pakartotinį referendumą dėl Jungtinės Karalystės narystės Europos Sąjungoje.

„Mes, pasirašiusieji, raginame Jos Di­de­ny­bės vyriausybę įgyvendinti taisyklę, kad tuo at­ve­ju, jeigu sprendimas pasilikti arba pasitraukti yra pagrįstas mažiau negu 60 proc. balsų, o aktyvumas mažesnis negu 75 proc., turėtų būti ren­giamas kitas referendumas“, – sakoma ak­ty­vistų kreipimesi.

Jų argumentas tas, kad per birželio 23 d. vykusį referendumą balsuotojų aktyvumas siekė „tik“ 71,8 proc.

Tačiau vyriausybė tokią iniciatyvą atmetė. Jos atsakyme pabrėžiama, kad parlamento priimtame įstatyme dėl ES referendumo mažiausio rinkėjų aktyvumo kriterijus nebuvo nustatytas. Ir primenama dabar jau buvusio ministro pirmininko Davido Camerono po balsavimo išsakyta mintis, kad šis referendumas esąs „vienas didžiausių demokratijos veiksmų per Britanijos istoriją“, nes jame balsavo daugiau negu 33 mln. žmonių.

„Ministras pirmininkas ir vyriausybė leido aiškiai suprasti, kad toks balsavimas pasitaiko kartą per šimtmetį, ir, kaip sakė premjeras, šis sprendimas turi būti gerbiamas, – sakoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime, paskelbtame vyriausybės vardu. – Dabar turime ruoštis išstojimo iš ES procesui, o vyriausybė pasiryžusi užtikrinti derybose geriausią įmanomą išeitį Britanijos žmonėms.“

Taigi iš pažiūros atrodo, kad vyriausybė jau susitaikė su Didžiosios Britanijos likimu anapus ES tvoros. Tačiau sprendimas atmesti iniciatyvą rengti antrą referendumą yra namų darbai visiškai priešingam planui. Ir štai kodėl.

Pirmiausia – elementari aritmetika. Birželio 23 d. referendume už šalies pasitraukimą iš susivienijusios Europos pasisakė 51,9 proc. balsavusiųjų, arba 17,4 mln. rinkėjų. Dabar viešojoje erdvėje aidi taip balsavusiųjų aimanos ir matyti rankų grąžymas. Ir gali atrodyti, kad britai atsitokėjo, o antrame referendume balsuotų jau visiškai kitaip. Tačiau nuomonių apklausos liudija, kad nuomonę pakeitė tik visai nedidelė dalis už pasitraukimą balsavusių britų.

Visuomenės nuomonės tyrimas, kurį atliko „Survation“, rodo, kad maždaug 7 proc. britų gailisi balsavę už „Brexit“. Tačiau besigailinčiųjų yra ir priešingoje stovykloje. 4 proc. (696 tūkst.) britų, balsavusių už pasilikimą ES sudėtyje, taip pat keistų nuomonę ir per antrą referendumą balsuotų kaip tik už „Brexit“. Viską susumavus išeina, kad antrame referendume, jei jis būtų surengtas, vis tiek laimėtų „breksitininkai“, nors ir mažesniu skirtumu.

Tai būtų pats blogiausias scenarijus tiems, kurie pasisako už pasilikimą ES: jei Didžiosios Britanijos vyriausybė būtų leidusi įvykti dar vienam referendumui, o britai – antrą kartą balsavę už pasitraukimą iš ES, moraliniu požiūriu tai būtų užkirtę kelią kol kas visiškai realiai galimybei išvengti „Brexit“.

Išgelbės premjerė Th.May?

Kodėl tokia galimybė visiškai reali, suprasti nesunku. Europos Sąjungos sutarties 50-ąjį straipsnį galės inicijuoti (arba to nepadaryti) naujoji Jungtinės Karalystės vyriausybės vadovė Theresa May, kuriai ligšiolinis premjeras D.Ca­me­ronas po pralaimėjimo referendume perleido „malonumą“ pradėti dvejus metus truksiantį derybų dėl pasitraukimo iš Bendrijos procesą.

Po konkurentės Andreos Leadsom pasitraukimo iš kovos dėl konservatorių lyderio, o kartu ir šalies premjero posto Th.May gavo progą jau šią savaitę įsikurti Dauning Stryte.

„Gegužė ir birželis – patys svarbiausi“, – rašo britų žiniasklaida, turėdama omenyje Th.May pavardę, lietuviškai reiškiančią „gegužę“, ir birželį įvykusio referendumo rezultatus. Mat Th.May gali tapti ne tik pirmąja premjere moterimi per pastaruosius 26 metus, bet ir premjere, sugebėjusia išlaviruoti tarp ES, „Brexit“, referendumo ir konservatorių interesų. Ir sulaikiusia Didžiąją Britaniją nuo pasitraukimo iš ES.

Nors ji užims vietą, kuri turėjo atitekti didžiajam euroskeptikui Borisui Johnsonui, pati Th.May – didelė pasilikimo ES entuziastė. Prieš referendumą ji sakė ugningas kalbas, kuriomis gėdino euroskeptikus ir drąsino euroentuziastus. Kalbėdama apie savo, kaip premjerės, pagrindinę užduotį, ji labai mėgsta formuluotę „sukontroliuosime laisvąjį judėjimą“, kurią analitikai interpretuoja kaip pažadą vėl derėtis su Briuseliu dėl naujų sąlygų ir žinią, kad „Brexit“ gali nebūti.

Dėl jos skyrimo naująja konservatorių lydere, o kartu – ir šalies premjere Didžiosios Bri­ta­nijos euroskeptikai apimti nevilties. Mat po referendumo, kurį jie tarsi laimėjo, Didžiojoje Britanijoje pasitraukimą iš ES inicijavę politikos veikėjai išsilakstė ir neprisiėmė jokios atsakomybės, o vairą iš jų pamažu perima pasilikti ES siekiantys politikai.

Antai vienas pirmųjų po referendumo į krūmus spruko pats D.Cameronas. Tiesa, kai kurie juokauja, kad tai vienintelis teigiamas referendumo rezultatas. Be to, D.Camerono nepavadinsi euroskeptiku, nes apie pasitraukimą jis kalbėjo tik tol, kol tai buvo naudinga jo rinkimų kampanijai. Paskui metėsi į priešingą stovyklą ir iki pat paskutinės dienos agitavo pasilikti ES. Vis dėlto referendumas – jo išvirta košė, kurios srėbti šis politikas nepanoro.

Tada visi sužiuro į Londono merą populistą B.Johnsoną, kuris buvo pasišovęs tapti naujuoju premjeru ir aiškino, kad Didžioji Britanija bus kur kas nuostabesnė be ES ir imigrantų. Tačiau ekscentriškasis politikas staiga pareiškė, kad neketina pretenduoti į lyderystę Konservatorių partijoje, o tai reiškia, jog nesieks ir ministro pirmininko posto.

Dar vienas netikėtas žingsnis – Jungtinės Ka­ralystės nepriklausomybės partijos lyderio Nigelo Farage’o, taip pat vieno aršiausių „Bre­xit“ šalininkų, pasitraukimas. Žinoma, jis tai su­gebėjo padaryti elegantiškai, pareikšdamas, esą jo misija įgyvendinta, nes jis pasiekęs, kad Didžioji Britanija priimtų sprendimą išstoti iš Europos Sąjungos. Tad dabar jis galįs ramiai ilsėtis. Tačiau labiau tikėtina, kad N.Farage’o pasitraukimą lėmė paprasčiausias nenoras prisiimti atsakomybę už „Brexit“ padarinius.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS, Rima JANUŽYTĖ

„Mano tikėjimas žmonių racionaliu protu smarkiai sumažėjo. Betrūksta dar Trumpo pergalės, ir juodieji scenarijai taps pagrindiniai“, – socialiniame tinkle nusivylimo Didžiosios Britanijos referendumo rezultatais neslepia Vilniaus universiteto politologas prof. Tomas Janeliūnas. Tačiau Didžioji Britanija, tikėtina, išplauks. Jei ne sausa, tai apysausė.

„Birželio 23-iąją galima laikyti Bri­ta­ni­jos nepriklausomybės diena. Ra­cio­nalus protas nugalėjo“, – džiūgauja buvęs BBC radijo žurnalistas, rašytojas Samas Yossmanas.

Vieniems atrodo, kad „Brexit“ ir Jungtinei Karalystei, ir visai Europos Sąjungai reikš nuostolius ir izoliaciją, kitiems – kad laisvas darbo jėgos ir prekių judėjimas liks bemaž nepakitęs, nes ES ir Didžioji Britanija neatsitvers viena nuo kitos nei muitais, nei tarifais: neįvyks nieko, kas nebūtų abiem pusėms naudinga.

ES – tik politinis darinys, ir verslui jokios įtakos nauji politikų susitarimai ne­tu­rės.

Pavyzdžiui, Rusijos ekonomistas, Čikagos uni­versiteto profesorius Konstantinas Soninas neabejoja, kad ilguoju laikotarpiu pasitraukimas iš ES Didžiajai Britanijai neturės didelio poveikio, nes „bendras tarpvalstybinių santykių statusas verslui ir plėtrai ne toks svarbus, o prekybiniai susitarimai ir techniniai protokolai liks nepakitę. „ES – tik politinis darinys, ir verslui jokios įtakos nauji politikų susitarimai ne­tu­rės“, – sako analitikas.

Vis dėlto pirmosios dienos po „Brexit“, sakytum, panašesnės į tą juodąjį scenarijų: gerokai smuko svaro sterlingų vertė, reitingų agentūra „Moody’s“ sumažino Didžiosios Britanijos skolinimosi reitingą. Kaip iš gausybės rago pasipylė perspėjimai, gąsdinimai ir nusivylusiųjų balsai.

Ekonomistė Jekaterina Rojaka suskaičiavo, kad per kelias dienas po referendumo Jung­ti­nės Karalystės akcijų rinka prarado apie 160 mlrd. eurų, t.y. tiek JK būtų sumokėjusi į ES biudžetą per 15 metų.

Tačiau galima lažintis, kad akcijų rinka gana greitai atsities, svaro sterlingų kursas sugrįš į vėžes, o tikrasis „Brexit“ – pasitraukimas iš ES – įvyks tikrai ne šiemet, ne kitąmet, o gal ir iš viso neįvyks.

Procedūrinė painiava

Europos Sąjungos pareigūnai jau patikslino, kaip Didžioji Britanija gali – bet tik gali – oficialiai pradėti derybas dėl pasitraukimo iš Sąjungos. Šalis gali pasinaudoti 50-uoju Li­sabonos sutarties straipsniu, nustatančiu šioms deryboms dvejų metų laikotarpį. Šalis turėtų apie norą pradėti derybas pranešti oficialiu pasisakymu ar laišku.

Europos Vadovų Tarybos atstovas spaudai dar šeštadienį pakartojo, kad Didžiosios Britanijos vyriausybė turi oficialiai kreiptis į Tarybą pasinaudodama 50-uoju straipsniu. „Tai turi būti padaryta nedviprasmiškai, aiškiai parodant ketinimus pasinaudoti 50-uoju straipsniu, – teigė atstovas spaudai. – Tai gali būti laiškas Europos Vadovų Tarybos prezidentui ar oficialus pareiškimas Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu, įrašytas oficialiuosiuose susitikimo protokoluose.“

Tačiau kol kas joks britų politikas ar politinė partija nepasakė, kad pasinaudos referendumo suteiktu mandatu ir pasitelks Lisabonos sutarties 50 straipsnyje numatytą galimybę kreiptis į Europos Tarybą dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos.

Jei tai bus padaryta – greičiausiai ne anksčiau nei spalio mėnesį, kai atsistatydins už pasilikimą prieš referendumą agitavęs premjeras Davidas Cameronas.

Tiesa, Europos Sąjungos valstybių užsienio reikalų ministrai Didžiąją Britaniją ragina šį procesą pradėti jau artimiausiu metu. Nuo pat ketvirtadienį pasibaigusio balsavimo sklando spėlionės dėl to, kada ir kaip Jungtinė Karalystė gali pradėti formaliąsias derybas.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel žada, kad derybų metu ES su Didžiąja Britanija „bjauriai nesielgs“. Priešingai, per būsimus posėdžius svarbu nesumažinti kitų šalių noro palikti ES. „Žinoma, derybos neturėtų užsitęsti amžinai, tačiau už trumpas derybas taip pat nepasisakysiu“, – teigia Vokietijos kanclerė, užsimindama, kad ši procedūra galėtų trukti iki 2020 m.

Jei taip nutiks, galime sulaukti ir dar vienos įdomybės, o tiksliau – teisinio paradokso. 2017 m. antrąjį pusmetį, nuo liepos iki gruodžio, Didžioji Britanija pirmininkaus ES Tarybai. Taigi tą pusmetį Didžioji Britanija gali vadovauti deryboms su pačia savimi.

Neatmetama, kad artimiausiu metu ES valstybės spręs, kaip išvengti galimų teisinių kazusų. Gali atsitikti ir taip, jog būsimų pirmininkavimų grafiką bus sutarta perdėlioti kitaip, kad iš ES išstojanti Didžioji Britanija netektų įpareigojimo po metų pavadovauti visai Bendrijai.

Bet gali atsitikti ir taip, jog ES valstybių lyderiai po konsultacijų sutars, kad čia jokių teisinių problemų nekyla, todėl Londonui antrąjį 2017-ųjų pusmetį dar teks pabūti Bendrijos vadovu.

Viešojoje erdvėje vyraujanti nuomonė, esą už pasitraukimą balsavo vyresni ir konservatyvesni britai, o štai jaunimas apie pasitraukimą nenorįs nė girdėti.

Beje, toks scenarijus – irgi ne vienintelė galimybė, mat teoriškai dar yra būdų pasitraukimo iš ES ir visų teisinių kazusų visai išvengti. Vienas jų – dar vienas referendumas. Kitas – būsimos valdžios veiksmai. Jeigu rudenį vyksiančiuose rinkimuose laimėtų už pasilikimą ES pasisakantys politikai, jie turėtų galimybę pareikšti, kad naujasis mandatas yra viršesnis už ankstesnįjį.

„Milijonai britų jaučiasi suklaidinti pasitraukimo iniciatorių ir reikalauja naujo referendumo. Taip pat gali įvykti ir išankstiniai rinkimai, kuriuos laimėtų partija ar partijos, žadėjusios likti ES, – tai taip pat būtų demokratiniu būdu gautas mandatas, viršesnis už ankstesnįjį“, – teigia ekonomistas Nerijus Mačiulis.

„Suklaidinimo“ motyvas Didžiojoje Bri­ta­nijoje iš tiesų gajus. Taip pat kaip ir viešojoje erdvėje vyraujanti nuomonė, esą už pasitraukimą balsavo vyresni ir konservatyvesni britai, o štai jaunimas apie pasitraukimą nenorįs nė girdėti. Iki referendumo apklausos liudijo, kad jaunimas narystę ES vertina išties labiau nei senjorai. Pavyzdžiui, 18–24 metų amžiaus grupėje 69 proc. apklaustųjų prieš referendumą teigė norį, kad Britanija liktų ES. O tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus apklaustųjų ši dalis siekė tik 38 proc.

Didžiojoje Britanijoje gyvenanti ir Kemb­ri­­d­žo universitete studijuojanti rašytoja Unė Kaunaitė pateikia ir trumpą sociologinę analizę. Jos nuomone, teiginiai, esą jaunimas balsavo už pasilikimą, o vyresni britai – už pasitraukimą iš ES, yra informacijos supaprastinimas arba žiniasklaidos siekis patraukti skaitytojų dėmesį. „Esame linkę viską padalyti į juoda ir balta. Taip paprasčiau. Bet iš tiesų taip nėra. Net vyriausioje amžiaus kategorijoje, vyresnių nei 65 metų, už pasitraukimą pasisakė ne tiek jau daug: skirtingose apylinkėse – nuo 40 iki 60 proc. žmonių. Vadinasi, mažiausiai 40 proc. vyriausių žmonių norėjo likti ES. Tai didesnis procentas nei į referendumą iš viso atėjusio jaunimo. Nežinome, ar likusieji nėjo, nes nebuvo apsisprendę, ar jiems tiesiog nerūpėjo“, – teigia U.Kaunaitė.

Niekad nesijautė esą europiečiai?

Apklausos liudija, kad britai visuomet jautėsi esą mažiau europiečiai nei bet kurios kitos Europos Sąjungos šalies gyventojai. Net du trečdaliai žmonių Jungtinėje Karalystėje dar prieš referendumą sakė nejaučią jokios europietiškos tapatybės, o tai yra gerokai didesnė dalis nei kitose ES šalyse: 64 proc. Britanijoje apklaustų žmonių sakė besijaučią „tik britais“. Ir tik kas šeštas žmogus (15 proc.) Jungtinėje Karalystėje jautėsi esąs europietis. Be to, save europiečiais laikančių žmonių Britanijoje nuo 1999 m. sumažėjo 17 proc. – daugiausiai visoje Europos Sąjungoje.

Palyginimui, tyrimų agentūra „NatCen Social Research“ skelbia, kad Vokietijoje tik 25 proc. gyventojų teigė besijaučią „tik vokiečiais“, o ne europiečiais, o Prancūzijoje „tik prancūzais“ save laiko 36 proc. žmonių.

Tokia neeuropietiška Didžioji Britanija ne veltui buvo vadinama ne tik ES kiršintoja, savanaude, bet ir atskalūne, o neretai lyginama su Norvegija: atseit Didžioji Britanija ES elgėsi panašiai kaip ES net nepriklausanti Nor­vegija – su ES palaikė tik tuos santykius, kurie jai buvo naudingi. Tačiau Didžiosios Britanijos premjeras yra pareiškęs, kad toks palyginimas – netgi per švelnus, ir siūlė per daug nesižavėti euroskeptikų raginimais sekti Norvegijos pavyzdžiu.

„Aš tam kategoriškai prieštarauju. Nor­ve­gija yra atsakinga ES ir jos gyventojams tenka dvigubai daugiau migrantų nei britams, nors Norvegija net neturi vietos prie ES derybų stalo ir negali prisidėti spręsdama svarbius klausimus. Vienintelis panašumas – kad Norvegija nė nesijaudina prie šio stalo nesėdėdama, tad nuo jo pakilusi Didžioji Britanija irgi per daug neliūdėtų“, – iki pakeisdamas nuomonę dėl „Brexit“ yra sakęs D.Cameronas.

Juolab kad net 30 proc. britų mano, jog jų pačių šalis ES, šiaip ar taip, vertinama prastai.

Beje, viena tokio vertinimo priežasčių – kad Didžioji Britanija nuolat derėjosi dėl geresnių sąlygų ir privilegijų, palyginti su kitomis ES narėmis. Ir nuolat laimėdavo.

Europos Sąjungai britų reikia labiau?

Didžioji Britanija, po kelių nesėkmingų bandymų įstojusi į Bendriją 1973 m., jau 1984 m. išsireikalavo gražią išimtį: tais metais Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher tiesiog išplėšė iš ES sandorį dėl kasmetinio įnašų dalies grąžinimo. Anuomet, kaip ir dabar, Europoje didžiulės lėšos buvo skiriamos žemės ūkiui remti, ir Didžioji Britanija, kurioje žemės ūkis sudaro tik mažą ekonomikos dalį, nenorėjo savo milijardais subsidijuoti didžiausios subsidijų gavėjos Prancūzijos.

Didžioji Britanija turi ir kitų privilegijų: ji nepriklauso nei Šengeno erdvei, nei euro zonai ir iki šiol turi savo nacionalinę valiutą – svarą sterlingų.

Be to, Didžioji Britanija dažnai laikosi atokiau nuo kitų valstybių ir turi savo nuomonę daugeliu klausimų. Pavyzdžiui, apie 60 proc. britų pasisakė prieš ES mokesčių sistemos reformavimą. Londono pasipiktinimą sukėlė ir nesenas Europos Komisijos sprendimas Prancūzijai ir Vokietijai grąžinti atitinkamai 1 mlrd. ir 780 mln. eurų permokų iš bendro ES biudžeto. Tokią Briuselio aritmetiką Didžiosioji Britanija iš karto pasitelkė savo naudai: jei Briuselis skaičiuoja ne jos naudai, tuomet Didžioji Britanija samdys savo buhalterius.

Mes esame penkta ar šešta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Sugebėtume egzistuoti savarankiškai – ramiai ir praktiškai.

Beje, apie aritmetiką. Didžiojoje Britanijoje tarp „Brexit“ šalininkų labai populiaru aiškinti, esą išstojusi iš ES šalis bus ne tik stipri, bet galbūt netgi stipresnė. Juk, šiaip ar taip, apie 60 proc. Karalystės užsienio prekybos vykdoma su ne euro zonos šalimis. Be to, Didžioji Britanija ypač džiūgauja dėl stiprėjančių prekybinių santykių su Kinija. Ką jau kalbėti apie argumentą, kad Didžioji Britanija nepražūtų ir dėl savo įtakos visoje imperijoje. Juk šalies karalienė iki šiol vadovauja Tautų Sandraugai, kuriai priklauso 54 valstybės su maždaug 2 mlrd. gyventojų, tarp kurių yra ir tokios ekonomikos, kaip Indija, Kanada ar Australija.

Londonas kartu su Frankfurtu yra vienas stambiausių pasaulio finansinių centrų, o Londono vertybinių popierių birža pagal kapitalizaciją – pati didžiausia visoje Europoje.

Šios šalies ekonomika, kurios vertė – 1,7 trilijonų eurų, sudaro maždaug 14–15 proc. ES BVP. Ji yra trečia pagal dydį Bendrijoje po Vokietijos ir Prancūzijos, be to – šešta didžiausia pasaulio ekonomika.

Skaičiuojama, kad Londono sprendimas palikti ES Bendrijos ekonomikos apimtį sumažintų iki 2004–2007 m. lygio, buvusio iki didžiosios Bendrijos plėtros. Kitaip sakant, viena Didžioji Britanija atsveria 12 naujųjų ES narių.

Didžioji Britanija ES užima trečią vietą pagal gyventojų skaičių. Kitaip tariant, vienas iš aštuonių ES gyventojų yra britas.

Nenuostabu, kad palaikymą išstojimui iš ES yra pareiškusios net kai kurios stambiosios Didžiosios Britanijos bendrovės. Antai statybos įrangos gamintojos JCB vadovas pareiškė, kad pritartų „Brexit“. „Mes esame penkta ar šešta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Sugebėtume egzistuoti savarankiškai – ramiai ir praktiškai“, – britų regioninei televizijos tarnybai „BBC Midlands Today“ sakė lordas Bemfordas.

Nereikia pamiršti ir to, kad Londonui priklauso viena iš penkių nuolatinių vietų Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, nors nei Europos ekonomikos milžinė Vokietija, nei Prancūzija tuo pasigirti negali.

Beje, šios dvi šalys – pagrindinės „Brexit“ laimėtojos, jei šiame procese iš viso gali būti koks nors Europos valstybių laimėjimas. Jo esmė – galimybė padidinti savo įtaką priimant svarbiausius Bendrijos sprendimus. Pran­cū­zijos prezidentas Francois Hollande’as jau suskubo pareikšti, esą Prancūzija ir Vokietija turėtų perimti iniciatyvą, kai Britanijos rinkėjai nusprendė, jog jų šalis turėtų pasitraukti iš Europos Sąjungos. „Dabar Prancūzijos ir Vokietijos pareiga imtis iniciatyvos, nes esame pademonstravę, kad iš sielvarto, siaubo ir karo (mūsų šalys) sugebėjo sukurti stiprią draugystę, – pabrėžė F.Hollande’as, turėdamas omenyje abiejų šalių suartėjimą po karo, tapusio ES įkūrimo pagrindu. – Jeigu esame atsiskyrę, tai kyla rizika, kad galime būti susiskaldę, pasidaliję ir besivaidantys“, – perspėjo F.Hollande’as.

Šie jo žodžiai lyg ir turėtų paneigti argumentus, kad labiausiai „Brexit“ nudžiugino ES silpnumo ir susiskaldymo laukiančią Rusiją. Tačiau Rusija iš tiesų džiūgauja.

Naudinga Rusijai

Rusijai ir jos sąjungininkams Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos ir galimas Europos bendruomenės silpnėjimas – labai naudingas. Tuo net neabejoja buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas McFau­las. Savo straipsnyje, paskelbtame laikraščio „The Washington Post“ interneto svetainėje, jis aiškina, kad, viena vertus, britų referendumo rezultatai gali turėti įtakos Rusijai taikomoms sankcijoms, tiksliau, jų švelninimui ar net panaikinimui. Antra vertus, ambasadoriaus nuomone, referendumas Didžiojoje Bri­tanijoje liudija, kad šiuo metu Europa silpnėja, o Rusija, jos sąjungininkai ir daugiašalės organizacijos stiprėja ir net pritraukia naujų narių.

„Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, žinoma, nebuvo balsavimo už „Brexit“ priežastis, tačiau tai palanku jam ir jo užsienio politikos tikslams“, – sako buvęs diplomatas.

Viena svarbiausių ilgalaikių Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES pasekmių jis vadina Europos išmetimą iš anglosaksų, kitaip sakant, JAV, interesų sferos. „Mes kalbame ne apie Jungtinės Karalystės nepriklausomybę nuo Europos, o apie Europos nepriklausomybę nuo JAV“, – sako M.McFaulas, pabrėždamas, kad JK pasitraukimas iš ES ilgainiui su­silpnins pačią bendruomenę.

Paskatins byrėti ar kaip tik vienytis?

Manančiųjų, kad Didžiojoje Britanijoje po referendumo prasidėjęs finansinis ir politinis chaosas gali paskatinti Europos Sąjungą susitelkti – iš tiesų mažuma. Kur kas daugiau piešiančiųjų juodžiausius ES likimo scenarijus.

Viena vertus, britai referendumui pasirinko „puikų“ laiką, kai Europos Sąjungoje visi veikia, ką nori: Lenkija atsisako priimti jai numatytus pabėgėlius, Vengrija savavališkai nuo jų tveriasi spygliuota siena, Vokietija tiesia “Nord Streem II”, Graikija, kaip visuomet, nesilaiko finansinės drausmės, o Prancūzija stato laivus V.Putinui ir sudaro su juo karines sąjungas.

Šiais metais su Europos Sąjunga susiję referendumai Nyderlanduose ir Didžiojoje Britanijoje, euroskeptiškųjų partijų pergalės Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos nacionaliniuose ir vietos valdžios rinkimuose rodo kylantį nepasitenkinimą ES. Vis daugiau Europos gyventojų pradeda abejoti, ar Europos Sąjunga pajėgi susidoroti su kylančiais iššūkiais, siekdama įgyvendinti savo tikslą – skatinti taiką, vertybes ir tautų gerovę.

Na, o tikimybė, kad Britanija taps pirmąja iš ES pasitraukusia valstybe per šio bloko šešių dešimtmečių istoriją, kursto nuogąstavimus, jog tai sukels domino efektą, kuris gali sužlugdyti visą Europos Sąjungą.

Dar iki referendumo visoje ES įmonės „YouGov“ atlikta apklausa atskleidė, kad Dauguma Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Švedijos gyventojų pritaria, jog tikėtina kad įvykus „Brexit“ ir kitos šalys panorės pasitraukti iš ES.

Juolab kad pati Europos Sąjunga daugeliui nebekelia pozityvių emocijų: tik kas penktas britas atsakė „taip“ į klausimą, ar jis pastaruoju metu matė arba girdėjo ką nors gero apie Europos Sąjungą. Kitose valstybėse, tarp jų ir Vokietijoje, tokių žmonių buvo dar mažiau.

„Brexit“ gali tapti ne tik ES, bet ir visos Vakarų politinės civilizacijos pabaigos pradžia“, – pareiškė net Europos Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas savo interviu vokiečių leidiniui „Bild“. Pasak jo, „Brexit“ suaktyvins visas antieuropietiškas jėgas Europoje. „Maža to, tą dieną, kai britai išstos iš ES, šampaną gers mūsų išoriniai priešai. Mes turime padaryti viską, kad sugadintume jiems vakarėlį“, – sako lenkų politikas.

Ir jis dar palyginti nuosaikus, mat Kinijos centrinio banko Pinigų politikos komiteto narys Huang Yipingas piešia dar juodesnį scenarijų, aiškindamas, kad „Brexit“ gali tapti net globalizacijos nykimo pradžia.

Pasak Europos politikos analizės centro viceprezidento ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresniojo redaktoriaus Edwardo Lucaso, referendumas Didžiojoje Britanijoje buvo balsavimas dėl pasitikėjimo elito gebėjimais valdyti globalizaciją. „Ir mes pavojingai priartėjome prie to pasitikėjimo netekties“, – teigia save patį prie tokio elito pagrįstai priskiriantis vienas žinomiausių analitikų pasaulyje.

Suskilusi Karalystė

Britų sprendimas trauktis iš ES sumaištį kelia ne tik Bendrijoje, bet ir pačoje Didžiojoje Bri­ta­ni­joje. Šalies vidaus politiką referendumo rezultatai pavertė „mess“ – šiuo atveju tiksliausias angliško žodžio vertimas būtų „jovalas“. Ne vien pagrindinės partijos – Konservatorių ir Leiboristų liko „be galvų“, nes keičiasi jų vadovybė, bet ir pati valstybė: Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė (JK) gali subyrėti.

Šalyje yra trys vietiniai parlamentai bei vyriausybės: Škotijoje, Velse ir Šiaurės Airijoje (Olsteryje). Savivaldą turi ir prie Ispanijos prilipusi Gibraltaro uola, kurios gyventojai norėtų išlikti ES. Pagal balsavimo rezultatus, norą pasilikti ES išreiškė būtent škotai, Olsterio gyventojai ir, tai bene reikšmingiausias dalykas, – londoniečiai. Nesudarydamos pritariančiųjų ES daugumos, šios „frakcijos“ reikšmingos politiškai, o Londonas, visos ES finansų centras, – dar ir ekonomiškai.

Škotijos ministrė pirmininkė Nicola Sturgeon iškart po „Brexit“ referendumo pareiškė, kad Škotija 2015 m. balsavo neatsiskirti nuo JK ir taip išreiškė norą pasilikti ES. Kilo klausimas, ar Holirudas (Škotijos parlamentas) galėtų vetuoti Vestminsterio (JK parlamento), sprendimą pritarti „Brexit“ referendumo rezultatams. Kons­ti­tucinės teisės specialistai aiškinasi, kuo veto skiriasi nuo nepritarimo („withdrawal of consent“).

JK Lordų rūmai dar prieš lemtingąjį referendumą pareiškė, kad išstojimo iš ES atveju reikės keisti įstatymus, kuriais įsteigtas Holirudas, o tai galima padaryti tik jam pačiam pritarus. Škotijos nacionalinė partija Holirude turi 63 vietas iš 129 – siekiant daugumos reikės patraukti kitų partijų atstovus, kurie pasisako prieš išstojimą iš ES. N.Sturgeon yra užsiminusi apie pakartotinį referendumą dėl Škotijos nepriklausomybės. Tam pritarė ir buvęs Nacionalinės partijos lyderis Alexanderis Salmondas, vedęs kraštą į nepriklausomybę 2015-ųjų referendume.

Nors apklausos rodo, kad naujo referendumo dėl nepriklausomybės šalininkai daugumos kol kas nesudaro, nuotaikos gali greitai keistis. „The Guardian“ birželio 29-osios redakcijos skiltyje rašė: „Kai Škotijai dabar gresia pasitraukimas iš ES prieš jos valią, p. Sturgeon ir jos partija aiškiai pareiškė, kad kovos iki galo. Daugybė rinkėjų, kurie balsavo prieš nepriklausomybę, įskaitant ir Škotijos leiboristus, bent jau šiuo metu reiškia jai paramą.“

JK premjeras D.Cameronas po referendumo nuvyko į Briuselį ir kaip kadenciją baigiantis, ir kaip besitraukiančios šalies premjeras. Įkandin jo nuvyko N.Sturgeon, tačiau visai kitais tikslais – zonduoti, kokiais būdais Škotija galėtų pasilikti ES. Ji jau sutelkė įvarių partijų ekspertų komandą, kuri aiškinsis šį klausimą.

Skilinėjanti Jungtinė Karalystė, jau praminta „nejungtine“ („disunated“), driekiasi ir Airijos salos šiaurėje. „Jeigu JK nori griežtai kontroliuoti imigraciją – o tai ir buvo svarbiausias „Brexit“ punktas, jai teks varžyti judėjimą per sieną su Airijos Respublika, kuri vis dar leidžia neribotą imigraciją iš ES šalių. Tai turėtų sukrečiančių pasekmių Šiaurės Airijai, kuri atsigauna nuo dešimtmečius trukusios religinės įtampos ir smurto. Neįtikėtina, bet labai mažai politikų kreipė dėmesį į šį dalyką, kai agitavo dėl „Brexit“ referendumo. Tai jovalas“, – leidinyje „Vox“ rašo Bradas Plumeris.

Apie pusantro milijono gyventojų turinčioje JK dalyje tuo sumaišties ir smurto laikotarpiu maždaug nuo 1966 iki 1998 m. žuvo apie 3600 žmonių, tai palietė maždaug 115 tūkst. gyventojų, kurie prarado gimines ir draugus. „Mūsų mažas protektoratas generavo neproporcingai didelio lygmens smurtą, kuris glumina. Daugybė žmonių bijo pasakyti ką nors klaidinga apie tai“, – leidinyje „New Statesman“ neseniai rašė iš Olsterio kilęs Seamas O’Reilly.

Iškart po referendumo Šiaurės Airijos vicepremjeras Martinas McGuinnessas, atstovaujantis partijai „Sinn Fein“, pasisakančiai už vieną valstybę Airijos saloje, pasiūlė referendumą dėl Šiaurės Airijos prisijungimo prie Airijos Respublikos. Vienąkart dėl to jau balsuota 1973 m. Šiaurės Airija, kurios rinkėjai „Brexit“ referendume pasisakė už ES, gauna iš ten vadinamųjų taikos pinigų, skirtų santarvės tarp religinių bendruomenių projektams.

Dauguma velsiečių pasisakė už pasitraukimą iš ES. Tai reiškia ir norą atsisveikinti su ES struktūrinių fondų parama. Nors Velso nepriklausomybės šalininkai didžiausio tokios idėjos populiarumo laikais tesudarė apie 17 proc., po „Brexit“ referendumo vietinė „Plaid Cymru“ partija jau rengiasi konferencijai, kurioje ketinama atnaujinti nepriklausomybės siekių programą.

Škotija ir Gibraltaras ėmė derėtis dėl bendro plano, kuris leistų šiems kraštams neišstoti iš ES. „Įsivaizduoju situaciją, kai vienos Didžiosios Britanijos dalys išstos iš ES, o kitos pasiliks“, – pareiškė Gibraltaro premjeras Fabianas Picardo.

Nors tai būtų politinis ir konstitucinis galvosūkis, dabartinėje ES yra panašių precedentų. Dalis Jungtinės Karalystės jau dabar nepriklauso ES – tai vadinamosios Karūnos valdos: Džersio, Gernsio, Meno salos, lengvatinių mokesčių zonos. ES nepriklauso jos narės Danijos valdos Grenlandija ir Farerų salos.

Prieš „Brexit“ referendumą nebuvo atšaukta balsavimo tvarka, prileidusi prie balsadėžių JK gyvenančius Tautų Sandraugos (buvusi Britų Sandrauga), įskaitant ES nares Kiprą ir Maltą, taip pat Airijos piliečius. Tokių JK yra apie vieną milijoną.

Didžioji Britanija ir ES: kas kam reikalingesnis

Sumoka 12 mlrd., gauna 6 mlrd. svarų

„Brexit“ šalininkai skaičiuoja, kad jų šalis per savaitę ES sumoka 350 mln. svarų sterligų (455 mln. eurų).

Tačiau minusavus M.Thatcher dar 1984 m. „išsimuštą“ pinigų susigrąžinimą, lieka 280 mln. svarų per savaitę. Pernai Didžioji Britanija iš viso ES sumokėjo 12,9 mlrd. svarų.

Atgal šalis gauna dvigubai mažiau pinigų. Bendra subsidjų žemės ūkiui ir švietimui suma siekia 6 mlrd. svarų.

Dešimta didžiausia ES donorė

Europos Komisijos duomenimis, Didžioji Britanija yra dešimta didžiausia ES rėmėja, skaičiuojant pagal jos sumokamų pinigų ir ekonomikos dydžio santykį.

Užsienyje – 1,3 mln. britų, Britanijoje – 3 mln. užsieniečių

Iš viso Didžiojoje Britanijoje gyvena 3 mln. žmonių iš kitų ES šalių. Šis skaičius nuo 2004 iki 2015 m. padvigubėjo. Daugiausia – rytų europiečių, ypač lenkų, sąskaita. Taip pat smarkiai pagausėjo Didžiojoje Britanijoje gyvenančių ispanų ir italų.

Jei Didžioji Britanija liks ES, per 15 metų į šalį atvyks dar per 5 mln. imigrantų. Skaičiai remiasi prielaida, kad prie ES per tą laiką prisijungs Turkija, Albanija, Serbija ir Juodkalnija.

JT duomenimis, pačių britų užsienyje irgi yra nemažai, bet ne tiek daug. Iš viso kitose ES šalyse gyvena apie 1,3 mln. Didžiosios Britanijos piliečių. Iš jų 300 tūkst. Ispanijoje, 250 tūkst. Airijoje, 200 tūkst. Prancūzijoje.

Importuoja daugiau, negu eksportuoja

2015 m. 44 proc. Didžiosios Britanijos prekių ir paslaugų buvo eksportuota į kitas ES šalis. Iš jų Britanija importavo 53 proc. suvartojamų prekių ir paslaugų.

ES britams sukuria 3 mln. darbo vietų

Didžiosios Britanijos vyriausybės vertinimu, prekyba su kitomis ES šalimis britams yra sukūrusi maždaug 3 mln. darbo vietų.

„Brexit“, arba Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES, prašyte prašosi dviejų nuvalkiotų palyginimų.

Arūnas Brazauskas

Pirmasis – „Titanikas“ su ledkalnio pramuštu šonu. Palyginimas adekvatus tuo požiūriu, kad nuo smūgio iki laivo žūties praėjo gerokai laiko, ir nemažai keleivių išsigelbėjo. Tačiau „Titaniko“ atveju žmonės negalėjo užtaisyti skylės, o pasaulio ateitis po „Brexit“ priklauso nuo politikų – jų valioje kamšyti skyles ir daryti naujas.

Kitam palyginimui tinka istorinė sąvoka „liepos krizė“. Išties daug kas pasaulyje spręsis 2016 m. liepos mėnesį. Tačiau toji „liepos krizė“, kuri pateko į vadovėlius, rutuliojosi 1914 m. ir prasidėjo nuo Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio nužudymo Sarajeve. Pritempti šį palyginimą prie „Brexit“ galima tiktai tuo atžvilgiu, kad ir tada, ir dabar tolesnė įvykių raida priklauso nuo žmonių. Šūvis – ne fatališkas ledkalnio smūgis. Tada darytos didžiulės diplomatinės pastangos, kad būtų išvengta karo, tačiau gerais norais pasirodė grįstas pragaras.

Vasara žemyne, regis, bus karšta.

„Brexit“ ypatingas tuo, kad joks karas, netgi pilietinis, kol kas į darbotvarkę neįtrauktas. Tačiau darbotvarkė tarsi sulieta rašalu. Reikia kurti ateitį, tačiau ką kurti – mažai kam aišku. Vokietija, ekonomiškai galingiausia ES valstybė, kalba tarsi dviem balsais. Užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris paragino Jungtinę Karalystę (JK) nedelsiant pradėti išstojimo procedūrą. O kanclerė Angela Merkel linkusi neskubėti. Toks „daugiabalsiškumas“ gali būti ir diplomatijos triukas, kuriuo brėžiamos komunikacijos ribos, bet gali išreikšti ir rimtus požiūrių skirtumus. Yra norinčių išstojimą iš ES padaryti skausmingą JK, juolab kad didžiumai ES lyderių britų rinkėjų sprendimas buvo netikėtas tarsi spjūvis. Todėl ir atsakas ne itin meilus. Kita vertus, yra besitikinčių, kad JK viena ar kita forma išsaugos glaudžius ryšius su ES, gal net išstojimo derybos nebus pradėtos.

Pranešti apie ketinimą išstoti turi JK parlamentas – pageidautina esant veiksniai vyriausybei. Premjeras Davidas Cameronas pareiškė atsistatydinsiąs, tačiau jo įpėdinį dar turi išrinkti Konservatorių partija. D.Cameroną iš pradžių nurodė datą – derybos prasidėsiančios iki spalio, kada bus suformuota nauja JK vyriausybė. Vėliau jis paankstino laiką – iki rugsėjo pradžios.

Kyla didelių abejonių, ar „Brexit“ šalininkai tikėjosi laimėti. Prieš birželio 23-iosios referendumą jie bandė apsidrausti: kėlė reikalavimą, kad „Brexit“ priešininkų pergalės atveju reikėtų dar vieno referendumo, jeigu ateis mažiau nei 75 proc. rinkėjų ir kuriuo nors klausimu pasisakys mažiau nei 60 balsavusiųjų. Būtent tokius reikalavimus dabar galima pritaikyti įvykusiam referendumui ir reikalauti pakartotinio.

Vykstant agitacijai tiek už, tiek prieš „Brexit“ nevengta dumti akių. Antai „Brexit“ šalininkai šaukė, kad narystė ES britams kainuoja po 350 mln. svarų per savaitę – tiek sumokama į ES biudžetą. Tačiau kadangi dalis lėšų grįžta, realios įmokos yra 160 mln. svarų, ir apie tai buvo tylima. Pasilikimo ES šalininkai gąsdino, kad dėl „Brexit“ kiekvienas JK namų ūkis iki 2030 m. praras 4300 svarų. Ekonomistai mano, kad skaičiai nepagrįstai padidinti.

2016-ųjų liepos krizė gali tęstis ir iki rugsėjo. JK turės įveikti Konservatorių ir Leiboristų partijų krizes – išsiaiškinti, kas kam vadovauja. Parlamentas turės pritarti arba ne referendumo rezultatams – beje, šis referendumas nėra juridiškai įpareigojantis. Neatmestina pakartotinio referendumo galimybė. Škotija, Šiaurės Airija, Gibraltaras norėtų pasilikti ES. Kaip tai padaryti?

O ES teks traukti savo įvaizdį iš balos, į kurią jį dar giliau įmurkdė JK apsisprendimas. Vasara žemyne, regis, bus karšta.

"Scanpix" nuotr.

Jungtinėje Karalystėje (JK) tai pirmasis parlamentaro nužudymas nuo 1990 m., kai airių teroristai susprogdino deputatą konservatorių Ianą Gow.

Prie krūtinės prisisegę rožes, Bendruomenių ir Lordų rūmų nariai reiškė užuojautą paminėjime dalyvaujantiems J.Cox artimiesiems. Didžiosios Britanijos karalienė parašė laišką velionės šeimai.

J.Cox, gamyklos darbininko ir biuro darbuotojos Leadbiterių duktė, studijavo politikos mokslus Kembridže. Ji patarinėjo leiboristų atstovams JK ir Europos parlamentuose, dirbo įvairiuose „Oxfam“ organizacijos padaliniuose, dalyvavo jos veikloje Sudane ir Afganistane. „Oxfam“ – kvakerių religinės bendrijos ir Oksfordo profesorių pastangomis 1942 m. įkurta tarptautinė organizacija, besirūpinanti skurstančiaisiais ir badaujančiaisiais.

J.Cox buvo išrinkta į parlamentą 2015 m. Kartu su parlamentaru konservatoriumi Andrew Mitchellu ji parašė straipsnį, kuriame pasisakė už JK karinių pajėgų dalyvavimą Sirijos konflikte, tačiau balsuojant dėl britų karinės intervencijos prieš „Islamo valstybę“ ji susilaikė, manydama, kad kariauti reikia ir su Sirijos diktatoriaus Basharo al Assado pajėgomis.

Leiboristų lyderis Jeremy Corbynas per minėjimą parlamente apibūdino velionę itin šiltai. J.Cox buvo viena iš tų, kurie palaikė J.Corbyno kandidatūrą renkant leiboristų lyderį, tačiau pačiuose rinkimuose ji balsavo už Liz Kendall. Šią gegužę ji jau apgailestavo, kad rėmė J.Corbyną.

J.Cox buvo vadinama gerąja samariete, humanitarine darbuotoja iš prigimties. Po jos žūties paskelbus aukų rinkimo kampaniją jau surinkta apie milijoną, pinigai bus perduoti labdaros organizacijoms, su kuriomis bendradarbiavo velionė.

Našlys Brendanas Coxas kadaise buvo leiboristų premjero Gordono Browno patarėjas. Du jų vaikai – trejų ir penkerių metų. Coxai, be namų Vakarų Jorkšyre, turi ir būstą Londone – gyvenamąją baržą Temzėje.

J.Cox buvo užpulta Berstolo miestelyje netoli bibliotekos, kur susitiko su rinkėjais. Šaukdamas „Pirmiausia – Britanija!“ („Britain first!“), žudikas šovė į parlamentarę, paskui subadė peiliu. Buvo sužeistas 77 metų vyras, puolęs jai padėti. Policija netrukus suėmė užpuoliką. Teisme paklaustas, kas esąs, jis atsakė, kad jo vardas „Mirtis išdavikams, laisvė Britanijai“. Iš tiesų tai Thomas Mairas (52 m.), Berstolo gyventojas, apie kurį dabar žinoma, kad kažkada turėjęs psichikos sutrikimų. Kaimynai jį apibūdina kaip tylų, uždarą žmogų. Per kratą T.Mairo namuose rasta nacistinės literatūros. 1999–2003 m. jis palaikė ryšius su neonacistine JAV organizacija „National Alliance“, dar anksčiau prenumeruodavo apartheido Pietų Afrikoje šalininkų leidinį. Iš „National Alliance“ T.Mairas įsigijo literatūros apie savadarbius ginklus ir sprogmenis.

Policijos teigimu, J.Cox nužudymas nelegaliai įgytu ginklu veikiausiai yra vieno nusikaltėlio, o ne sąmokslininkų darbas. Medikai pripažino, kad T.Mairas gali būti apklaustas.

Pirmadienį atsinaujino dėl J.Cox žūties trims dienoms nutraukta agitacija už ar prieš JK išstojimą iš ES. Balsavimo išvakarėse britų visuomenė buvo suskilusi į dvi apylyges dalis. Referendumas buvo konservatorių lyderio Davido Camerono pažadas, kurį vykdydamas jis tikėjosi nepralaimėti – išsaugoti JK narystę naujomis, palankesnėmis sąlygomis. Tačiau, kitaip nei tikėtasi, euroskeptikų gretose išsirikiavo bemaž pusė britų. Narystė ES tapo viršpartiniu klausimu, nes takoskyra padalijo pagrindines politines jėgas.

JK išstojimo iš ES šalininkų priešakyje – konservatorius Borisas Johnsonas, buvęs Londono meras. Prie jų prisidėjo ir Michaelas Gove’as, teisingumo ministras D.Camerono vyriausybėje, prisipažinęs, kad sprendimas paremti išstojimą buvęs sunkiausias jo politiniame gyvenime.

J.Cox, kuri buvo JK išlikimo ES šalininkė, žūtis trumpam suvienijo ir susipriešinusius politikus, ir rinkėjus. Šalies likimą į savo rankas paėmė keliolika procentų neapsiprendusiųjų.

Evaldas Labanauskas, specialiai „Veidui“ iš Briuselio, Belgija

„Dramblys kambaryje“ – tai angliška metafora, iliustruojanti problemą, apie kurią niekas nenori kalbėti. Pasak Lietuvos nuolatinės atstovės Europos Sąjungoje dr. Jovitos Neliupšienės, britų referendumas dėl išstojimo iš ES – dabar yra tas dramblys, kartu su kitais iššūkiais verčiantis ieškoti atsakymo į klausimą, kaip ES gali išbristi iš sunkios idėjinės krizės. Ir ar apskritai gali?

– Kokia dabar yra ambasadorės prie ES darbotvarkė? Tiksliau, kokius pagrindinius klausimus šiuo metu sprendžia ES diplomatai?

– Darbotvarkė labai įvairi, bet viskas – apie Europą ir apie Lietuvą. Nors proceso ir turinio subtilybes nėra lengva paaiškinti žmogui, kasdien nesusiduriančiam su Europos institucijomis.

ES nuolat augo. Ne tik daugėjo šalių narių, bet ir keitėsi procedūros, plėtėsi klausimų ratas. Veikia 28 valstybės, t.y. kartais net labai skirtingos 28 teisinės sistemos, todėl priimti sprendimus ne visada taip lengva ir tai užtrunka. Mes turime suderinti ne vienos valstybės ir ne vienos institucijos interesus.

Nuo praėjusios vasaros pagrindinis klausimas – migracija, kuri visą laiką dominuoja darbotvarkėje ir visuose formatuose. Šis klausimas aptariamas nuo vidaus reikalų ministrų iki užsienio reikalų ar net finansų ministrų susitikimų. Tai krizė, kurią reikia su­valdyti. Tai klausimas, kuris nedings vien dėl to, kad jis sudėtingas, o kartais net kontroversiškas.

„Dramblys kambaryje“ – tai „Bre­xit“, arba Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES referendumas. Šis faktorius iš tiesų daro įtaką daugeliui sprendimų.

Graikija ką tik buvo darbotvarkėje. Viena dalis klausimų išsisprendė, likę bus sprendžiami rudenį (euro zonos finansų mi­nistrai gegužės 24–25 d. sutarė su Graikija atverti 10,3 mlrd. eurų finansinės pagalbos pa­ketą ir pradėti mažinti skolos naštą Atėnams – E.L.).

Jei kalbėsime apie klausimus, kurie mums yra arčiau širdies, pavyzdžiui, (gegužės 24 d.) ES šalių ambasadoriai diskutavo apie Gruzijos bevizį režimą. Tai buvo vienas iš procedūrinių elementų, bet visus tuos procedūrinius žingsnius būtina nueiti.

Na ir, žinoma, sprendžiant šiuos klausimus visą laiką yra „dramblys kambaryje“ – tai „Bre­xit“, arba Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES referendumas (birželio 23 d. – E.L.). Šis faktorius iš tiesų daro įtaką daugeliui sprendimų.

– Ar ES turi planą B, jei vis dėlto britai balsuos prieš ES ir už savo šalies išstojimą iš Sąjungos?

– Ne, nei ES šalys, nei ES institucijos šiuo metu nesvarsto jokio plano B. Mes visi sutarėme, kad štai yra susitarimas, greičiau pasiūlymas iš ES pusės Didžiajai Britanijai ir jis galios tik tokiu atveju, jei Jungtinė Karalystė nuspręs pasilikti (britų ministras pirmininkas Davidas Ca­me­ronas vasario mėnesį susiderėjo su Briuseliu dėl to, kad Didžiajai Britanijai būtų suteiktas „specialus statusas“ ES – E.L.). Apie jokį kitą planą niekas negalvoja ir niekas nešneka. Bet nuo to klausimo negalima atsiriboti.

– O kokios nuojautos dėl „Brexit“ vyrauja Briuselio koridoriuose?

– Dabar Britanijoje pradėjo veikti tylusis periodas, kai vyriausybės nariai, diplomatai ir pareigūnai turės apribojimų, ką kalbėti ir kaip kalbėti įvairiais ES klausimais.

Briuselis, manyčiau, viską stebi šiek tiek iš ša­lies. Apklausų Britanijoje rezultatai – šiandien tik­­riausiai skaitomiausia literatūra Briuselyje ir, tikiu, visose ES sostinėse. Toks dalykas kaip bai­mė (nors nežinau, ar tai tinkamas žodis, gal greičiau – nerimas) – egzistuoja. Britų sprendimas turi labai didelę įtaką ES ateičiai.

Mums reikia Didžiosios Britanijos ES, mums reikia tvirtos ir patikimos ES, mums reikia integruotos ES.

Mes, Lietuva, vertiname Jungtinės Kara­lystės buvimą ES per saugumo prizmę. Mums labai svarbu ES stabilumas, jos patikimumas, jos gilumas. Mes ES vertiname ne tik kaip ekonominę organizaciją, bet ir kaip saugumo organizaciją, kuri mums duoda ekonominį stabilumą ir kartu tam tikrą kietąjį saugumą. Buvimas ES integraciniame branduolyje yra ir mūsų saugumo garantas.

Panašiai mąstančių šalių yra ir daugiau. Tai kelia tiek ekonominių, tiek teisinių klausimų, bet pats sudėtingiausias klausimas – idėjinis ar galbūt filosofinis: ar tai nėra didelė ES idėjos krizė, jeigu šalys pradeda svarstyti apie išstojimą iš ES?

Mums reikia Didžiosios Britanijos ES, mums reikia tvirtos ir patikimos ES, mums reikia integruotos ES. Europos Sąjungos krypties klausimas visada buvo, supaprastinant, klausimas apie gilesnę ar platesnę Europą.

Trumpuoju laikotarpiu atsakymas gana pa­prastas: Lietuva ir, beje, dauguma ES šalių gali sutikti su tuo, kad kai kurios šalys turi išimčių, kai kurios šalys turi galimybę vienos ar kitos nuostatos netaikyti arba taikyti kažkokias specifines nuostatas.

Gerokai sudėtingesnis, esmės klausimas, kurį mes turime išspręsti, – kaip padaryti tokią ES, kokią visi nori matyti, kokią ją nori matyti skirtingos šalys narės, šių šalių piliečiai.

Mes esa­me Pažadėtoji žemė, ir žmonėms iš išorės at­rodo, kad čia, pas mus, labai gera gyventi. Bū­dami viduje galbūt kartais to neįvertiname.

ES garsėjo savo minkštąja galia. ES visada buvo ir išlieka didžiulis traukos centras. Net ir migraciją galime vertinti per šią prizmę: mes esa­me Pažadėtoji žemė, ir žmonėms iš išorės at­rodo, kad čia, pas mus, labai gera gyventi. Bū­dami viduje galbūt kartais to neįvertiname, priimame tai kaip duotybę. Tad mums būtina atsakyti į šį idėjinį klausimą: ką dar galime padaryti, kad ta tikra Europos idėja būtų gyvybinga, kad Europa tikėtume mes, o ne tik kiti?

– Sukurti tokią ES, kokią visi nori matyti, – tai sudėtingas iššūkis, kaip ir padaryti visus laimingus. Vis dėlto gal čia būtų kalba apie prieš keletą metų minėtą dviejų greičių Europos idėją, kai kalbėta apie kelių lygių integraciją, tarkim, Vokietija ir Prancūzija būtų gilesnės, britai ar skandinavai – lėtesnės integracijos pavyzdys? Ar ši idėja dar gyva?

– Manau, kad tuomet, kai kalbėjome apie dviejų greičių Europą, galvoje turėjome daugelio greičių Europą. Todėl, kad niekada nebuvo to­kios griežtos perskyros.

Valstybių, esančių euro zonoje, integracija yra gilesnė. Taip pat esama šalių, kurios neprisijungė prie vidaus ir teisingumo reikalų, ir šalių, kurios neprisijungė prie Šengeno, bet prisijungė prie vidaus ir teisingumo reikalų. Kai kurios valstybės pasakė, kad nenori būti euro zonos narės, bet kai kurių stojimo sutartyse įrašyta, kad jos bus euro zonos narės. Kai kurios valstybės į šį klausimą atsako, kad jei žmonės nu­spręs, mes norėsime integruotis giliau. ES egzistuoja tokie skirtingi požiūriai.

Ar tikrai negali būti plėtros? Ar tikrai negali būti integracijos gilinimo? Tikriausiai gali, tačiau tai reikia daryti gana atsargiai.

Apibendrindama sakyčiau, kad atsakymas slypi pačioje ES sąrangoje ir sprendimų priėmime: mums reikia gero požiūrių į integracijos procesą įvairovės balanso, tačiau kartu nepavirsti arbatėlės klubu. Kita šio balanso pusė turi būti nuosekli gilesnė integracija, tačiau šokti nuogam į dilgėles irgi nebus geras rezultatas – integracija neturi išgąsdinti neskubančiųjų. Apgalvotas ir, kaip visada ES, kompromisu pa­grįstas sprendimas padėjo išeiti iš bet kokios krizės, padės ir šį kartą.

– Tad gal galima būtų konstatuoti, kad šiame etape tiek gilesnė integracija, tiek ES plėtra turėtų būti įšaldyta ar net jau yra šaldoma?

– Daugelyje Europos šalių stiprėja euroskepticizmas. Užtenka žvilgtelėti į rinkimų ar referendumų rezultatus kai kuriose ES šalyse.

Klausimas – kur link Europa eina. Kiekviena nauja iniciatyva turėtų būti vertinama labai at­sargiai ir atsakingai.

Ar tikrai negali būti plėtros? Ar tikrai negali būti integracijos gilinimo? Tikriausiai gali, tačiau tai reikia daryti gana atsargiai. Pa­sižiūrėkime, kas vyksta toje pačioje euro zonoje: tarkim, bankų sąjungos kūrimas nėra baigtas, mums dar reikės susitarti dėl visų indėlių draudimo schemos, o tai yra integracijos gilinimas.

Tad pasakyti, kad viskas įšaldyta ir nebebus tos gilesnės integracijos, irgi negalime. Apie plė­trą šiuo metu galbūt nepopuliaru kalbėti, bet pats plėtros procesas, ypač su kaimynais – Bal­kanų šalimis, vyksta. Ar reikia skubėti? Viskas priklauso nuo šalių narių ir šalių kandidačių pasirengimo.

– Grįžkime prie minėto idėjinio-filosofinio ES klausimo. Kiek naujųjų Rytų ir Vidurio Europos narių prisijungimas prie ES galėjo paveikti dabartinę idėjinę ES krizę? Turiu omeny situaciją Vengrijoje, Lenkijoje, kurios tampa dideliu Briuselio galvos skausmu.

– Aišku, kad Europa išsiplėtė ir pasikeitė. Mes atnešėme savo kultūrą, mes atnešėme savo patirtį ir savo darbo praktiką. O ir mums reikėjo daug kur prisitaikyti, nes atėjome į jau egzistuojančią organizaciją. Jau ne pavieniui, bet visoms 27-ioms, o vėliau ir 28-ioms teko spręsti klausimus, susijusius išskirtinai su mūsų regionu. Pavyzdžiui, Lietuva buvo viena aktyviausių šalių, keliančių energetinio saugumo klausimus. Energetinės sąjungos rėmėjos, pasirodo, yra ne vien tik Baltijos šalys ar Višegrado valstybės. Tai ir Ispanija, ir Portugalija. Kai mums pavyksta įtraukti į darbotvarkę tokį klausimą, išryškėja, kad yra ir daugiau šalių, linkusių prisidėti.

Noriu pasakyti, kad netgi skepticizmas dėl vienokių ar kitokių sprendimų mechanizmų nebūtinai susijęs su naujosiomis ES šalimis.

Kita vertus, jei, tarkim, sprendžiamas šiuo metu jautriausias migracijos klausimas, tai atsargumo Vidurio Europoje esama daug. Bet jei pažiūrėsime į rezultatus balsavimo, kuris pernai vyko dėl solidarumo mechanizmo, kai reikėjo sutarti, kad savanoriškai prisidedama prie migracijos krizės sprendimo, viena iš susilaikiusių šalių buvo Suomija. Noriu pasakyti, kad netgi skepticizmas dėl vienokių ar kitokių sprendimų mechanizmų nebūtinai susijęs su naujosiomis ES šalimis.

Nesutinku, kad ES problemų šaltinis yra Vidurio Europos valstybės. Klausimai, kuriuos pastaruoju metu sprendėme, tai patvirtina: minėtas dramblys kambaryje – tai britų referendumas. Galimas Graikijos pasitraukimas iš euro zonos – irgi kalbama apie ES senbuvę valstybę. Galiausiai ką tik įvykę Austrijos prezidento rinkimai, kai nugalėtojas tik keliais tūkstančiais balsų atsiplėšė nuo didžiausio euroskeptiko, rodo, kad iššūkiai ES kyla ne iš naujųjų narių.

O štai apklausos Lietuvoje rodo, kad mes esame didžiausi eurooptimistai.

– Bet mes nenorime prisiimti įsipareigojimų tuo pačiu migracijos klausimu arba, tarkim, duoti pinigų graikams, kad šie išsikapanotų iš krizės.

– Tačiau prisijungėme prie visų solidarumo mechanizmų. Pabėgėlius po truputį perkeliame. Taip, ši sistema iki galo neveikia, bet problemos slypi kitur. Ši sistema turi būti tobulinama eigoje. ES dar nebuvo susidūrusi su tokia krize. Gruodžio mėnesį į Europą per vieną dieną atvykdavo 7 tūkst. žmonių. Šiuo metu – 40 žmonių per dieną. Tai didžiulis skirtumas, o ir pastangos buvo milžiniškos: susitarimas su Turkija, derybos su gausybe Afrikos ir Ar­ti­mųjų Rytų šalių, iš kurių atvyksta migrantai, o svarbiausia – Balkanų kelio uždarymas.

Šiuo metu Lietuva yra vertinama kaip konstruktyvi sprendimų dalyvė. Mes pakankamai gerai įvykdome visus įsipareigojimus, esame labai pažangūs.

Jei kalbėsime apie Graikiją, mes esame euro zonos šalis ir mokame pinigus į savotišką draudimo fondą, kuris naudojamas esant krizinei situacijai. Šį kartą Lietuvai nereikėjo prisiimti jokių papildomų įsipareigojimų. Mes nebuvome tie, kurie parodomai sakytų, kad neprisidėsime, tačiau juk negalime užmerkti akių prieš taisyklių nesilaikymą.

Visuomenės pasvarstymai ir visuomenės diskusija yra sveika, iš to susiformuoja politiniai sprendimai. Bet šiuo metu Lietuva yra vertinama kaip konstruktyvi sprendimų dalyvė. Mes pakankamai gerai įvykdome visus įsipareigojimus, esame labai pažangūs įgyvendindami struk­tūrinės politikos projektus. Mes esame tie, kurie stengiasi aktyviai dalyvauti visuose mechanizmuose, bet kartais mūsų pajėgumai būna per maži. Prie Afrikos ar Sirijos pagalbos fondo prisidedame tik tiek, kiek galime, simboliškai.

– Ar galima sakyti, kad susitarimas su Turkija ir kiti veiksmai jau išsprendė pabėgėlių krizę? Ar tai laikinos priemonės?

– Dalis jų tikrai yra laikinos, tarkime, vidinių sienų uždarymas pratęsiamas ilgiausiai šešiems mėnesiams. Lietuva visada rėmė požiūrį, kad svarbiausia užtikrinti išorinių ES sienų kontrolę. Tai nereiškia, kad ES ar kokia šalis narė turėtų atsisakyti įsipareigojimų rūpintis pabėgėliais. Bet turi būti labai aiškūs sprendimo būdai, kaip užtikrinti, kad tie, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, kurie tikrai yra pabėgėliai, tą ap­saugą gautų. Kita vertus, tie, kurie ieško ge­res­nio gyvenimo ir nesąžiningai bando pasinaudoti susidariusia situacija, turi būti grąžinti.

Taigi tos priemonės, vadinamasis solidarumo mechanizmas, sienų kontrolė ir susitarimas su Turkija duoda rezultatų. Kaip minėjau, tai įrodo ir skaičiai.

Ar tai yra laikinas sprendimas? Iš dalies tikriausiai taip. Visi sako, kad tai globalizacijos pasekmė ir globalus reiškinys. Žmonės paprasčiausia juda, o kariniai konfliktai tai skatina dar labiau. Tai reiškia, kad žmonių judėjimas neišnyks ir mums reikia tų sprendimų, kurie prisidėtų prie ES saugumo, viešosios tvarkos, o svarbiausia – užtikrintų, kad nebūtų aukų.

Gal­būt kalba būtų ne apie tūkstančius pabėgėlių, o apie kelis šimtus „žaliųjų žmogeliukų“. Žinoma, reikia tikėtis, kad to neprireiks.

Ką pavyko įgyvendinti labai greitai – tai Eu­ropos sienų apsaugos sistema: galimybė mo­bilizuoti pasieniečius ir kitus pareigūnus, kai reikia pagalbos kuriai nors šaliai. Dabar susiduriame su iššūkiais prie pietinių sienų, bet tą me­chanizmą galima panaudoti, kai iššūkių rasis prie kitų sienų. Numatyta, kad jis gali būti pa­naudotas ir esant hibridiniams veiksmams. Gal­būt kalba būtų ne apie tūkstančius pabėgėlių, o apie kelis šimtus „žaliųjų žmogeliukų“. Žinoma, reikia tikėtis, kad to neprireiks.

Taip pat kalbant apie pabėgėlius teigiama, kad reikia tobulinti dabar egzistuojančią Dub­li­no sistemą, nustatančią prieglobsčio ES politiką. Kol kas ES sutarimo dėl tokių didelių permainų nėra, tačiau stengiamasi gerinti vidinį institucijų bendradarbiavimą, šalių narių susišnekėjimą.

– Tai yra ne nuleidžiant iš viršaus, o skatinant iš apačios?

– Taip. Mes žinojome, kad ne viskas veikia iki galo. Pavyzdžiui, 2013 m. Lietuva ruošėsi pirmininkavimui ir vienas iš mūsų prioritetų buvo susijęs su sienų apsauga. Aš manau, kad ir tuo metu, ir dabar tai yra didelė problema. Mes turime daug ES duomenų bazių, bet tos bazės ne visada „susišneka“. Tik šiais metais Europos Komisija pateikė siūlymą, kaip padaryti, kad šias duomenų bazes sujungtume. Šiose duomenų bazėse – ir migrantai, kurie pasiprašė prieglobsčio. Taigi atsiranda galimybė patikrinti, ar žmogus tikrai yra pabėgėlis, o gal jis turi labai blogų ketinimų. Tai nacionalinio saugumo klausimai.

– Dar viena ES darbotvarkės tema – transatlantinė prekybos sutartis su JAV. Kaip vyksta derybos? Ar bus pasiektas susitarimas iki JAV prezidento Baracko Obamos kadencijos pabaigos? Kokios pagrindinės kliūtys? Ir kokios naudos turėtų Lietuva?

– Politinės valios pasiekti susitarimą yra tiek vienoje, tiek kitoje Atlanto pusėje. Reikia turėti omeny, kad derybos dėl prekybos sutarčių yra Europos Komisijos kompetencija ir ji derasi, o šalys narės išreiškia savo pageidavimus ir interesus.

Derybų greitis yra labai svarbu. Kartu tai labai svarbus susitarimas politiniu požiūriu, nes kalbasi du didžiausi ekonominiai blokai. Jau užbaigta prekybos sutartis su Kanada. Tad turėsime tikrą transatlantinę laisvosios prekybos zoną.

Siūlymai, kuriuos Europos Komisija yra gavusi iš JAV, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų srityje, nėra tokie ambicingi, kokių mes tikėtumės.

Tačiau kalbant apie greitį ir politinę svarbą nereikia užmiršti kokybės. Svarbu, kad susitarimas būtų visa apimantis, kad nebūtų kalbama vien tik apie tradicinių muitų šalinimą. Todėl lieka tokie klausimai, kaip galimybė dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, finansinių, jūrinių ir aviacijos paslaugų, mobilumo sritys – t.y. sritys, kurios tikrai yra jautrios ir dažnai valstybių labai saugomos.

Lietuvai labai svarbu, kad į susitarimą patektų ir energetikos sritis dėl galimybės importuoti iš JAV suskystintas gamtines dujas.

Skepticizmo dėl šios sutarties Europoje esa­ma. Tai natūralu, kai kalbama apie platų prekybos susitarimą. Tačiau parengta ne viena studija, įrodanti šios susitarimo naudą. Vienoje iš jų sakoma, kad dėl transatlantinės sutarties Lie­tuvos BVP išaugs pusantro procento, o vartojimo kainos nukris iki beveik vieno procento. Lietuvos eksportas į JAV padidės 17 proc.

Tai tikrai pakankamai daug. Ar viskas taip ir bus? Priklauso nuo verslo gebėjimo pasinaudoti atsiveriančiomis galimybėmis.

– Tad ar galima tikėtis, kad susitarimas bus pasiektas jau šiais metais?

– Kol kas siūlymai, kuriuos Europos Komisija yra gavusi iš JAV, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų srityje, nėra tokie ambicingi, kokių mes tikėtumės. Yra ir kitų sričių, kuriose norėtume didesnių ambicijų. Negalime iškeisti kokybės į greitį. Manau, svarbu, kad susitarimas būtų kokybiškas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

„Lietuvos išsivystymas pasiekė tokį lygį, kai tolesnis ekonomikos augimas yra tiesiogiai priklausomas nuo pokyčių švie­ti­mo, sveikatos apsaugos ir socialinių problemų sprendimo srityse. Ėjimas pirmyn, tikintis, kad gaminsime geriau, par­duosime brangiau ir uždirbsime daugiau, neatskiriamas nuo mus siejančios socialinės infrastruktūros“, – sako kon­sul­tacinės įmonės „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ direktorius, ES integracijos ekspertas Darius Žeruolis.

– Su kokiu požiūriu šiandien susiduria kandidatės į Europos Sąjungą, palyginti su atmosfera, kuri vyravo Lietuvai ir kitoms valstybėms derantis dėl stojimo?

– Tuo metu atrodė, kad tai nėra kažkokia šventinė atmosfera, bet iš tikrųjų mūsų stojimo laikotarpiu vilčių apie Europos susivienijimą, istorinių klaidų ištaisymą, pasidalijimo panaikinimą buvo daugiau abiejose pusėse. Kita vertus, Vakarų visuomenėse ir tada vyko įvairios diskusijos. Pavyzdžiui, Nyderlandų parlamente svarstyta, ar Baltijos šalys iš viso yra valstybės. Tuo metu tai ryškiai neiškilo, bet tai, kad dabar Nyderlandų rinkėjai balsavo prieš Ukrainos sutarties ratifikaciją, visiškai nestebina. Įstojusio dešimtuko sutartis buvo viena ir tuomet nebuvo galimybės kažką atkabinti ar kelti atskirus klausimus.

Pa­bėgėlių krizė ir reakcija į ją dar kartą iškėlė vertybinių ir visuomenės nuomonės takoskyrų, kurios atitinka geležinės uždangos ribas.

„Brexit“ problematika šiandien akivaizdžiai susijusi su plėtros pasekmėmis. „Pasilikime ES“ stovykla teisingai bando atsieti imigraciją, kuri davė jai daugiau naudos nei žalos, nuo narystės ES. Ta pati retorika buvo naudojama ir Tony Blairo vyriausybės, derantis dėl ES 2007–2013 m. biudžeto. Atviru tekstu per privačius pokalbius buvo sakoma: mes sukūrėme daugiau darbo vietų Lietuvos žmonėms negu Lietuvos vyriausybė. Tai naudinga Jungtinei Karalystei, bet tą naudą visų pirma reikia jiems įrodyti.

Kai 2006–2007 m. buvo pasisukta į Bal­ka­nus, jau tada pasijuto nenoras plėstis tokiomis didelėmis bangomis, o tik atskirai sprendžiamais vienetiniais atvejais. Po Kroatijos priėmimo Prancūzijoje kiekviena plėtra turės būti ratifikuojama referendumu. Tai rodo ne tik visuomenės, bet ir politinio elito susirūpinimą. Tos įtampos jau buvo juntamos iki didžiosios ekonominės krizės, o ji tai tik užaštrino. Pa­bėgėlių krizė ir reakcija į ją dar kartą iškėlė vertybinių ir visuomenės nuomonės takoskyrų, kurios atitinka geležinės uždangos ribas. Tai tik paryškino, kad struktūriniams, visuomeniniams pokyčiams dešimties metų neužteko.

– Pagal populiarią teoriją, ES integracija turėtų vykti tarsi sūkurys, įtraukiantis vis kitas, platesnes gyvenimo sritis. Tačiau neatrodo, kad šiandien tai vyksta.

– Visiškai aišku, kad šiandien metas integracijai gilinti nėra palankus. Europos Komisija, ES sutarčių sergėtoja, teikia įvairių pasiūlymų, bet visų dėmesį yra prikausčiusi migracijos krizė. Labai nedideli inkrementiniai postūmiai vyksta dėl administracinės naštos mažinimo, bet tai užgožia kiti dalykai. Gerais laikais tai būtų la­biau eksponuojama, bet akivaizdu, kad čia yra tolimesnio sugrįžimo į darbą įprastinėmis aplinkybėmis klausimas.

Šiandien patekome į situaciją, kurios prieš 10 metų buvo neįmanoma prognozuoti. Niekas nenuspėjo nė pasaulinės ekonominės krizės, o parama ES plėtrai visada buvo siejama su ekonomine gerove.

– Jei kalbėsime apie Lietuvą, po 2020-ųjų galime tikėtis mažesnio europinių išteklių indėlio mūsų gyvenime. Jūsų manymu, ar Lietuva užtektinai tam ruošiasi ir mato bendrą vaizdą, kaip atrodys įvairios visuomenės gyvenimo sritys po šios datos?

– Taip, Lietuvos politikams ir valstybės tarnautojams tai yra žinomas dalykas. Finansų minis­tras apie tai viešai yra kalbėjęs jau 2014-aisiais – kad čia greičiausiai paskutinis toks dosnus finansavimo laikotarpis, savo apimtimi panašus į 2007–2013 m. Jau tuomet išreikšta nuogąstavimų, kad priklausomybė nuo ES indėlio į mūsų biudžetą, viešųjų investicijų dalį šiek tiek gąsdina ir reikės išmokti nuo to atprasti.

Reikės įprasti daugiau mokėti patiems, o ne vien gauti iš turtingesnių Vakarų Europos valstybių mo­kesčių mokėtojų.

2013–2014 m. projektai buvo programuojami labiau žvelgiant per sąnaudų ir naudos priz­mę, stengiantis bent jau nesukurti papildomos naštos biudžetui, nes kai kuriose srityse buvo aiškiai apsiskaičiuota. Vandenvala – klasikinis to­­kių perteklinių investicijų pavyzdys. 2003–2004 m. mažai kas prognozavo tokio mas­to emigraciją, nors demografinė tendencija jau tada buvo neigiama. Tai nereiškia, kad Lie­tuvos provincijos gyventojai nenusipelno ge­resnio vandens ar nuotekų tvarkymo, bet tai nebūtinai turėjo vykti centralizuotu būdu.

Lietuvos BVP vienam gyventojui auga, turbūt jau šiuo laikotarpiu viršysime 75 proc. ribą ir nebebūsime tarp mažiau išsivysčiusių valstybių. Su tuo susijęs Vyriausybės sprendimas dėl Vilniaus regiono atskyrimo.

Kita bendra tendencija yra ta, kad ES vis mažiau linksta duoti pinigų negrąžinamų subsidijų pavidalu ir pereinama prie lengvatinių pa­skolų. Lietuvoje tai nėra jokia naujiena, bet jų svoris bendrame pakete didėja. Todėl reikės įprasti daugiau mokėti patiems, o ne vien gauti iš turtingesnių Vakarų Europos valstybių mo­kesčių mokėtojų.

Kitas klausimas susijęs su bendrąja žemės ūkio politika ir jos ateitimi. Prie tiesioginių išmokų mūsų žemdirbiai spėjo greitai priprasti. O tai yra gerai organizuota grupė, nevengianti ir Briuselyje su traktoriais ar su šakėmis pasirodyti. Vėlgi palyginamasis tiesioginių išmokų svoris mažėja, tačiau nebus taip, kad šiandien milijardai, o rytoj – nulis.

Lietuvos dalyvavimas sprendžiant pabėgėlių krizę pagerins derybų pozicijas dėl būsimo ES biudžeto, todėl ir čia turime būti solidarūs.

– Šiandien ES parama Lietuvai sudaro apie 4 proc. šalies BVP. Kokią dalį ji gali sudaryti naujuoju finansiniu laikotarpiu ir kas gali nukentėti labiausiai?

– Sudėtingas klausimas. Stojant į ES atrodė, kad egzistuoja kažkokia objektyvi metodologija, tačiau iš tiesų tai yra politinis susitarimas. Tai nėra iš anksto daugeliui metų išrašyta ir akmenyje iškalta formulė. Tą parodė ir derybos dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo programos. Iš teisinės pusės stojimo sutartyje labai aiškiai įtvirtintas ES įsipareigojimas finansuoti tiek, kiek reikės. Tačiau nieko panašaus – vėl reikėjo aiškinti ir įrodinėti kiekvieną eilutę.

Kai kuriais vertinimais, du trečdalius finansinės, ekonominės naudos vis tiek davė laisvas prekių, paslaugų ir žmonių judėjimas, o likusį trečdalį – tiesiogiai matoma finansinė parama.

Labai priklausys nuo to, kokio dydžio ap­skritai bus ES biudžetas. Yra aiški tendencija skirti daugiau pinigų europinėms programoms. Būtent čia Lietuvai reikėtų labiau pasistengti. Yra nacionalinis vokas, kai gauname tuos kelis milijardus eurų, bet kitą dalį dar galime laimėti dalyvaudami europiniuose konkursuose, kur lėšas administruoja atskiros ES agentūros arba Europos Komisija. Čia mūsų aktyvumas per mažas. Išsivysčiusioms ES ša­lims dažnai tai yra vienintelis paramos šaltinis ir jos dalyvauja su tikrai labai aukštos kokybės pasiūlymais.

Vis labiau pereinama nuo subsidijų prie lengvatinių paskolų. Taikomas principas – visa tai, kas gali būti susigrąžinta, neturi būti padovanota. Infrastruktūros projektų fondų ateitis yra būtent tokia. O vadinamiesiems minkštiesiems projektams – investicijoms į gebėjimus – kažkokia paramos dalis, matyt, liks.

Kai kalbame apie finansus, svarbu suvokti, kad parama nėra svarbiausia, ką gavome iš ES. Kai kuriais vertinimais, du trečdalius finansinės, ekonominės naudos vis tiek davė laisvas prekių, paslaugų ir žmonių judėjimas, o likusį trečdalį – tiesiogiai matoma finansinė parama.

– Jūsų atlikti tyrimai parodė, kad maždaug trys ketvirtadaliai visos paramos buvo išmokėta statybininkams arba kitaip panaudota statybos projektuose. Infrastruktūros, pastatų daug, bet gerokai mažiau dėmesio skiriama tam, kas yra tų pastatų viduje, o tų statybų rezultatas ne visada atkeliauja iki žmogaus. Kaip galima tai pakeisti ateityje?

– 2014–2020 m. buvo atskirų ministerijų pa­stangos tą problemą spręsti. Infra­struk­tū­ri­nius projektus vykdyti nėra visiškai paprasta, bet lengviau. Ši atsiejimo problema yra ir pa­čioje ES, nes egzistuoja du atskiri fondai. Tai reiškia, kad į investicijas nežiūrima kompleksiškai: pradžioje bus pastatas, o paskui jau žiūrėsime.

Ta problema iš dalies atsirado ir dėl to, kad per pirmąjį dešimtmetį norėta, jog ta parama pasiektų visus ir būtų matoma visoje Lie­tuvos teritorijoje. Dabar atėjo laikas ją stambinti, labiau koncentruoti ir nukreipti į veiklą. Negaliu kalbėti apie visus projektus, bet, pavyzdžiui, Kultūros ministerijos paveldo atnaujinimo projektuose šiandien tai yra vienas iš kriterijų.

– Visuomenės raidos požiūriu tos sritys, kurias integracija į ES palietė mažiausiai – švietimas, sveikata ir socialinė apsauga, ir atrodo mažiausiai pažengusios bei reformuotos. Ar matote tokių galimybių, kad ilgesnis buvimas Bendrijoje galėtų skatinti pažangą šiose srityse?

– Taip, mes tą matėme nuo pat stojimo pradžios. Pasirengimas narystei ypač pakeitė Lietuvos įstatymų bazę ir daugelį gyvenimo sričių. Prisitaikymas prie ES teisės išardė arba apardė interesų grupes ir išskaidrino viešąją politiką, sugriovė nusistovėjusius įtakos politikai kanalus, kurie nėra patys geriausi. Mažiau to įvyko būtent tose srityse, kurias ir ES teisė reglamentuoja mažiau.

Lietuvos išsivystymas pasiekė tokį lygį, kai tolesnis ekonomikos augimas yra tiesiogiai priklausomas nuo pokyčių švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinių problemų sprendimo srityse.

Pirmasis narystės dešimtmetis buvo didelės finansinės paramos dešimtmetis, taip pat ne­baigtų integracijos projektų laikas: stojimo į Šengeno erdvę, fizinių susijungimų energetikos, transporto srityse. 2016-ųjų pradžioje prak­tiškai buvo išspręsta visa stojimo į Eu­ropos Sąjungą darbotvarkė. Lietuvos išsivystymas pasiekė tokį lygį, kai tolesnis ekonomikos augimas yra tiesiogiai priklausomas nuo pokyčių švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinių problemų sprendimo srityse. Per dešimtmetį pagal skurdo ir nelygybės rodiklius praktiškai nepajudėjome. Tolesnis ėjimas pirmyn, tikintis, kad gaminsime geriau, parduosime brangiau ir uždirbsime daugiau, neatskiriamas nuo mus siejančios socialinės infrastruktūros. Ar ES gali tai pakeisti? Vargu. Įvairios rekomendacijos rašomos metų metais, bet padėtis nesikeičia. ES galimybės čia kažką nurodyti yra ribotos.

Infrastuktūros projektus sykį išbandžius, po to sėkmingai galima dauginti, o socialinėje srityje viskas nėra taip paprasta, nes turime reikalą su žmonių grupėmis. Čia egzistuoja baimė suklysti ar išgirsti blogų dalykų, o rezultatas nėra iš anksto pamatuojamas. Todėl čia per didelė baimės nuotaika, kad jei nepavyks, tai viskas blogai. Su protingomis investicijų sumomis tolerancijos rizikai galėtų būti daugiau. Tai platesnė valstybės bėda, kai norima sprendimo, kuris šimtu procentų pasiteisins. Bet jeigu nebandysi problemų išspręsti, niekada nepavyks, nes sprendimas dažnai yra rizikingas.