Ar dar nepataisomai nesudėvėjote praėjusio sezono batų? O gal skrupulingai ruošėtės šaltajam metų laikui ir mėnesį kitą taupėte naujai porai? Vertėjo. Lietuvoje batų pirkimui reikia nusiteikti ir pasiruošti beveik kaip atostogoms – iš anksto, nes lengvai jų neįpirksi.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Kai pati paprasčiausia avalynė kainuoja pusę minimalaus ar gerą ketvirtadalį vi­dutinio atlyginimo, jos įsigijimas tampa įvykiu. Ne veltui prieš dvejus metus atsirado ba­tų parduotuvių tinklas, siūlęs žieminius ba­tus nusipirkti išsimokėtinai, kaip kokią buitinę techniką. Skirtumas vienas: be plačios įstrižainės išmaniojo televizoriaus kurį laiką apsieiti galima, be batų – nė dienos.

Jei esate įsitikinę, kad demisezoninius ar žie­mi­nius batus galima įsigyti už pusšimtį eurų (be­veik 200 Lt), nebūtinai toks pirkinys bus skir­­tas praktiniam avėjimui ir dėvėjimui. Žinoma, koją įkišti galima ir į dermantininius, nuo grindinio neatkeliamus batus nesilankstančiu padu, bet toks pirkinys nevertas nei 50, nei 15 eurų. Nė mažos kainos neverti ir morališkai pa­senę batai nukirstu priekiu, primenantys ližes.

150 eurų yra vidutinė kaina, už kurią tinklinėse parduotuvėse galima įsigyti iš pa­žiūros kokybišką odinių batų porą. Ne, tai nėra nei itališkų batų namų siuvama avalynė, labiau primenanti spintos trofėjus, nei iš minkščiausios odos pasiūdin­ti ispaniški batai ploniausiu padu, ne­tinkami lietuviškiems orams, nei grakščios formos, blauzdą kaip kojinė apgulantys lakiniai ilgaauliai, tinkami ir išeigai.

Jei mintyse kurpiate būdų, kaip išsisukti pigiau, batams neišleidžiant net tų 50 eurų, sąrašą, jame turbūt lieka tik dė­vėtų drabužių parduotuvės, interneto puslapiai, kuriuose siūlomi „geros būklės, bet su nedideliu įplyšimu“ batai, ir jausmas, lyg nuolat žaistumėte kėgliais perpildytame klube, kur kitas žaidėjas paspiria apsiauti nors ir tinkamo dydžio, bet prakaituotus batus.

Nekoks jausmas pirkti ir abejotinos kokybės apavą už 100–150 eurų tinklinėse batų parduotuvėse, kurios turėtų būti prieinamos ir mokiniui, studentui, ir jaunam specialistui, ir pensininkui. Juk moki kaip už gerą, o asortimento spal­­­vų gama apsiriboja rudos, pilkos, juo­dos ir burokinės atspalviais, puošyba – baltomis siūlėmis ir metaliniais branktais, o pardavėjos bičiuliams ramiu vei­du pasakoja, kaip, nusiųstos į sandėlį atnešti batukų poros, keliais šluotelės mos­tais nubraukia pelėsį ir padeda tą porą ant naujos kolekcijos pakylos.

Aišku, šiose parduotuvėse, prasidėjus nuolaidoms, tų pačių batų kaina su­mažėja kartais. Tai irgi tam tikras įspėjimas apie realią batų kainą, jei sėkmės atveju už 30–40 eurų galima nusipirkti šaltajam sezonui skirtus batus (su visais įmanomais mokesčiais).

Tačiau dabar, ruošiantis žiemai, sezoninių nuolaidų nėra. Šiuo metu perkamų ir reikalingų aulinių batų su pašiltinimu pigiausiai galima rasti už 60–70 eurų. Už tiek galima įsigyti sunkiai pritaikomo ilgio – iki pusės blauzdos – ba­tus, kurie avėtini tik prie kelnių, o iš pažiūros pri­mena kažką tarp „veilokų“ ir „kedų“. Žinoma, tokie batai yra pigus variantas bent kelių porų sezoninių batų savininkams, kurie neieško universalios, prie įvairesnių eilučių derančios avalynės, nes į Operos ir baleto teatrą su tokiais nenušlepsėsi. Be to, visai galimas daiktas, kad šiek tiek sutaupę ir išsirinkę pigiausią variantą nusipirksite batus vienam sezonui.

Batsiuvys Ž.Maslauskas naujam gyvenimui gali prikelti 99 proc. tokiose parduotuvėse įsigytų batų, tačiau jų pataisymas, kurį neretai galima vadinti deformuotos tinklinių parduotuvių avalynės už nemažą kainą persiuvimu, gali atsieiti tiek, kiek kainavo pati batų pora.

„30–40 proc. batų iš tinklinių parduotuvių kokybė yra žiauri ir neatitinka siūlomos kainos, – nukerta Ž.Maslauskas. – Kainą sudaro technologijos ir mokesčiai. Kuo daugiau gamyboje panaudojama technologijų, tuo mažesnė kai­na. Tačiau technologijos pasiteisina ne visada. Kartais batas at­rodo normaliai, bet jo užkulnis per aukštas, o priek­io kietgaliai tokie ilgi, kad trina pirštus. Aiš­­ku, batus galima sutvarkyti ir tokiais sunkiais at­vejais, bet reikia modulinio taisymo, kuris užima nemažai laiko ir kainuoja nemažai pinigų.“

Labiausiai jį stebina neįtikėtinas derinys – di­delė kaina ir itin prastos medžiagos. Pats Ž.Mas­­lauskas jau neatsimena, kada sau ar artimie­siems avalynę pirko parduotuvėje. Tik sū­nus, studijuodamas JAV, ten įsigijo sportbačius. „Jų kokybė kardinaliai skiriasi nuo Lietuvoje siūlomų to paties ga­mintojo sportbačių. Manau, kad ko­kią savaitė kinai dirba Amerikai, o kitą – trečiosioms šalims“, – juokauja batsiuvys.

Nebe pirmus metus Lietuvos gatvėse šlepsi gu­miniai „Crocs“ batai (batais va­din­ti imti prieš dešimtmetį, kai keli ži­no­mi veikėjai, pa­vyzdžiui, virėjas Ma­rio Ba­tali, įsispyrė į juos ženg­dami raudonuoju kilimu) atsiknojusiu pa­šiltinimu. O štai iš Australijos kilusių banglentininkų avėtų UGG pigias kopijas nubrizgusiais užkulniais apsiauna ant banglentės nė kar­to nestovėję biurų darbuotojai. Tad tokie va­riantai tampa išeitimi norint sausomis kojomis išgyventi šlapią lietuvišką žiemą? Koky­biškus gu­minius „Crocs“ batus sunešioti per sezoną bū­tų tas pats, kas Eglei žalčių karalienei su­nešioti geležines kurpes, o UGG batai, net jei jie yra padirbinys su sintetiniu kam­šalu vietoj avikailio, bent trumpai šildo, kol sintetika visai išsitrypia ir su­šoka į gumulus.

UGG batai trumpu aulu „Danijos“ pa­r­­duo­tuvėje kainuoja 260 eurų (899 Lt). Beveik tiek, kiek minimalus mėnesio atlyginimas. Beveik už tie­k pat batus pa­gal užsakymą pasiuva ir batsiuvys.

Kaip mėgdavo sakyti Marilyn Mon­roe, merginai reikia tik gerų batų poros ir ji užkariaus pasaulį. Atrodo, kad Lie­tuvoje šią žiemą ne viena į mūšio lauką žengs su sintetiniais veltiniais.