M. Aleksos nuotr.

Lapkritį žiūrovų laukia nauji Jono Vaitkaus ir Eimunto Nekrošiaus spektakliai, du miuziklai ir net penkios šokio premjeros.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Gatvės kordebaletas: žengi per spalvingus praeities vilčių lavonus, o jie tarsi dvaselės sklendžia, nesiduoda sutrypiami. Niekur nedings: prožektoriai jau gęsta, kapų kauburėliai kyla. Štai kur tikrosios Vė­linės kartu su Helovinu.

Geriausiai tokią nuotaiką atitinkantis spektaklis – neseniai startavęs Rolando Kazlo „At­rask mane“. Su ekshumuotais numirėlių palaikais, primenančiais Helovino kaukes, drobine tau­tine saviironija ir anaiptol ne idealizuojamos praeities ilgesiu.

O kas lauks mūsų po Vėlinių? Daug kitų kor­­debaletų: mat net pusė lapkričio premjerų – choreografinės.

Po dvidešimties metų

Pradėkime nuo ketvirtąkart (prieš tai – 1960, 1976 ir 1995 m.) Nacionaliniame operos ir baleto teatre statomo Eduardo Balsio baleto „Eg­lė žalčių karalienė“. Nuo ankstesniųjų šis pa­statymas skirsis tuo, kad baletą kurs britų ko­­manda: choreografas George’as Wi­lliam­so­nas, scenografijos bei kostiumų dailinin­kė Louie Whitemore ir šviesų dailininkas Ho­­war­­das Hudsonas. Dirigentas irgi neįprastas: spektaklio muzikos vadovo vaidmens ėmė­si garsus violončelės meistras Davidas Ge­ringas.

„Baletas – labai turiningas, nes jo muzika ne­­paprastai išraiškinga. Ji, kaip ir Richardo Wag­nerio operos, sudaryta iš leitmotyvų. E.Bal­­sys veikėjų charakterius perteikė muzika. Per visą baletą, pradedant likimo tema pradžioje, plėtojami leitmotyvai. Kompozitorius – aukščiausios klasės muzikos dramaturgas“, – įsitikinęs D.Geringas.

Jis atskleidžia, jog choreografas G.Wi­l­liam­sonas baleto muziką ketina šiek tiek sutraukti, kad spektaklis žiūrovui neprailgtų, o visuma būtų labiau sutelkta. Todėl žmonės, gerai ži­nan­tys „Eglę žalčių karalienę“, naujoje baleto ver­sijoje galbūt pasiges kai kurių numerių. Bet kuriuo atveju dirigentui lengva dirbti su orkestru, kuriame daugeliui muzikantų E.Balsio parti­tūra nėra naujiena.

„Eglė žalčių karalienė“ taps D.Geringo, kaip dirigento, debiutu Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Tačiau kas turi pradžią, turi ir pabaigą. O baleto pasaulyje ta pabaiga būna ypač ankstyva. Štai nuo ankstesnės „Eglės žalčių karalienės“ premjeros prabėgo lygiai du dešimtmečiai, o tai – vidutinė baleto šokėjo intensyvios kar­jeros scenoje trukmė. Todėl daugelis anuomet po premjeros gėles priiminėjusių pagrindinių vaidmenų atlikėjų (Loreta Bartusevičiūtė, Voldemaras Chlebinskas) šiandien jau moko šokti kitus.

„20 sezonų“ – taip pavadintas debiutuojančios režisierės ir choreografės Rasos Niur­kai­tės spektaklis, pasakojantis apie karjerą baigusius baleto šokėjus. Jo idėja kilo autorei darbuojantis tame pačiame Nacionaliniame operos ir baleto teatre. „20 sezonų“ bando praskleis­ti uždangą ir pakviesti žiūrovus į teatro už­kulisius, kur riba tarp profesijos ir gyvenimo nebeegzistuoja, kur profesija ir yra gyvenimas. Spektaklyje panaudoti interviu su baleto artistais Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje, kurioje studijavo spektaklio autorė.

„Pati anksti patyriau traumų ir nustojau šok­ti, tačiau nuo šokio nenutolau. Vieni artimiausių mano draugų yra baleto šokėjai, tad girdėjau daugybę jų istorijų. Sulaukę maždaug 40-ies dauguma baigia karjerą. Aišku, atsiranda artistų, kurie šoka ilgiau. Tačiau iš esmės jiems priklauso dvidešimt sezonų teatre, o tuomet jau gali išeiti į pensiją, kai dauguma kitų profesijų žmonių dar tikisi pasiekti karjeros viršūnę. Galbūt labiau suprantu tuos, kurie iš­eina karjeros aukštumoje. Nesinori nuvilti publikos ir savęs, nesinori matyti gailesčio žvilgs­nių. Nemalonu, kai kažkas prieina ir pasako, kad gal jau metas tau palikti sceną. Jei trauksi iš paskutiniųjų, žiūrovai greičiausiai pamirš tavo geruosius laikus ir prisimins tave pavargusį, pasenusį ir išsikvėpusį“, – svarsto R.Niur­kaitė.

Atradimai ir aklosios dėmės

Choreografė Birutė Banevičiūtė ir jos trupė „Dansema“ tęsia pasaulį sužavėjusią novatorišką kūrybos kryptį ir siūlo naują kūdikiams skirtą šokio spektaklį „Spalvoti žaidimai“. Jis pilnas spalvotų daiktų, kuriuos mažieji žiūrovai galės tyrinėti ir atrasti kartu su šokėja Giedre Subotinaite.

Nedaug tėvų tikisi, kad jų mažylis sugebės neklykdamas išbūti 40 minučių trunkantį spektaklį. Tačiau šiame teatre viskas (netgi spektaklių rodymo laikas) pritaikyta ma­žylių iki trejų metų amžiaus galimybėms, to­dėl pabandykite ir greičiausiai būsite nustebinti. Kaip nustebo ir JAV, Ki­ni­joje, Jungtinėje Karalystėje, Vo­kie­ti­joje, Belgijoje, Ukrainoje ir kitose ša­lyse „Dansemos“ spektaklius su savo mažyliais aplankę tėvai.

O suaugusiems žiūrovams choreografas Vytis Jankauskas ketina pasakoti apie „Akląją dėmę“, būdingą kiekvieno žmogaus regėjimui. Šiuo medicininiu terminu nusakomas regėjimo lauke telpantis plotelis, kurio niekaip negalime matyti, tačiau vaizduotė už­pildo jį aplinkinio fono smulkmenomis. Spek­tak­lio kūrėjai (šoka Giedrė Kirkilytė ir Rū­ta Butkus) klaus, ar kar­tais patys ne­­­­prisikuriame aklųjų dė­mių regėdami vien tai, ką norime ma­tyti, o nepageidaujamus tikrovės as­­pektus tiesiog pa­šalindami iš savojo regėjimo lauko.

Tango ir flamenkas

Tradicinio tango mėgėjus turėtų sudominti Vilniaus tango teatro premjera „Lunfardo“, kurioje kartu su lietuvių šokėjais pasirodys Argentinos tan­go meistrai Carla Dominguez ir Julio Seffino, dainininkas Enrique Sanfilip­po ir bandonininkas Arielis Aguilaras. Batelių ritmas, žaismingai koketuojantis su muzikos harmonija ir balsų aksomu, leis pajusti originalaus tango dvasią ir Argentinos karštį.

Lotyniškų ritmų netrūks ir Kauno valstybinio muzikinio teatro premjeroje – Franko Wildhorno miuzikle „Kar­men“. Jo libretas paremtas ta pačia Prospero Mérimée  novele, kurią išgarsino Georgeso Bizet sukurta opera. Tačiau miuzikle pagrindinių veikėjų tarpusavio santykių raida kreipiama nūdienai artimesne linkme.

Karmen čia – modernaus cirko, garsėjančio drąsiais triukais, artistė, kuriai būdingas gyvenimo džiaugsmas ir beatodairiškas tikslo sie­ki­mas. Atsiranda ir naujų veikėjų, pavyzdžiui, miesto, kuriame vyksta veiksmas, meras, aiš­kiai siejamas su kriminaline aplinka. Miu­ziklo muzika ir choreografija artima flamenko stiliui. Scenoje dainuos ir šoks Viktorija Strei­ča, Egidijus Bavikinas, Karina Krysko, Je­ro­nimas Milius ir daug kitų artistų.

Miuziklui ryžtasi ir kartu su trupėn įsiliejusia jaunų artistų karta pastebimai „su­mu­zi­ka­lėjęs“ Panevėžio J.Miltinio dramos teatras (už­tenka prisiminti neseniai Vilniuje dar kartą ro­dytus „Devynbėdžius“).

Šįkart iš JAV atvykstantis lietuvių kilmės režisierius Johnas Staniunas Panevėžyje imasi Edmond’o Rostand’o „Romantikų“ motyvais  Harvey Schmidto ir Tomo Joneso sukurto veikalo, kurio pirmoji premjera Niujorke vyko dar 1960-aisiais. Vasarą J.Sta­niu­nas jau dirbo Lie­tuvoje – Klaipėdos muzikiniame teatre pa­statė Dano Goggino muzikinę komediją „Šounuolynas“.

Gyvenimo kelionių lagaminai

Muzikos netrūks ir Jono Vaitkaus rengiamoje premjeroje „Septynios gražuolės“. Po „Eg­lutės pas Ivanovus“ ir „Nebylio“ laukia nau­­jas susitikimas su J.Vaitkaus ir kompozitoriaus Algirdo Martinaičio sceniniu tandemu. Literatūriniu spektaklio pagrindu šįkart tampa viduramžių Persijos literatūros klasiko Nizami Gandževi eiliuotas šedevras „Septynios gražuolės“, vadinamas pačiu erotiškiausiu viduramžių Rytų literatūros kūriniu. Todėl spektaklis, kuriame užimta beveik visa Rusų dramos teatro aktorių trupė, bus skirtas tik suaugusiems žiūrovams.

Nizami poema pasakoja apie persų šachą Bachramą ir jo septynias žmonas – indę, turkes­tanietę, chorezmietę, slavę, egiptietę, Os­ma­­nų gražuolę ir iranietę. Kiekvienai iš savo my­limų žmonų šachas Bachramas surentė po rū­mus, kurių architektūroje slypėjo pasaulio san­­daros filosofiniai ženklai ir alegorijos.

„Tai pasakojimas apie persų šacho Bach­ra­mo ėjimą per nuodėmes, jo išbandymus iki suvokimo, kas vis dėlto žmogaus gyvenime vertingiausia. Nu­ėjęs visą žmogiškąjį kelią – nuo pat jaunystės meilių, fi­zinio ir dvasinio ištvirkimo – šachas pa­darė išvadą, kad žmogaus paskirtis yra ne vien malonumų pataluose voliotis“, – brėžia spektaklio liniją režisierius J.Vaitkus.

Kita premjera, kurios save gerbiantis teatro snobas lapkritį niekaip negalės praleisti, – Eimunto Nekrošiaus „Ba­­do Meistras“ pagal Franzo Kafkos to paties pavadinimo apsakymą. Šis kū­rinys tarsi apibendrino rašytojo etines bei estetines nuostatas ir gyvenimo vertybes. Beje, rašydamas apsakymą F.Kaf­­ka dėl gerklės ligos išties nebegalėjo valgyti.

„Bado Meistras“ – pasakojimas apie menininką, gebantį badauti neįtikėtinai ilgai ir tuo pritraukiantį minias su­sižavėjusių žiūrovų. Bet laikai ir publikos pomėgiai keičiasi: Bado Meistras, kad ir pasiekęs savojo meno viršūnę, vienišas ir visų užmirštas miršta cirko užkulisiuose.

Analogijos su neretai badaujančiais nūdienos menininkais labai jau akivaizdžios…

Bado Meistrą vaidina E.Nekrošiaus spektaklių išgarsinta Viktorija Kuo­dy­tė, jos scenos partneriais tampa Vaidas Vilius, Vygandas Vadeiša ir Genadijus Virkovskis. Režisierius primena, kad visi mes – menininkai, tik kiekvienas savo srityje, o „Bado Meistras“ – pasako­jimas apie žmogaus menininko kelionę per gyvenimą. Kelionę, kurioje taip ir nespėji dorai iškrauti lagamino.

Lagaminai šmėkščioja ir Gabrielės Tu­mi­nai­tės spektaklyje „Bedalis ir labdarys“ pagal Paulinos Pukytės to paties pavadinimo literatūrinių etiudų knygą. Bedaliai čia – lietuvių emigrantai Londone, labdariai – Jungtinės Ka­ra­lystės valdininkai, su kuriais jiems tenka susidurti dažniausiai nemaloniomis aplinkybėmis.

O etiudai ir lieka etiudais: bevardžių emigrantų istorijos veja viena kitą, jų veikėjai, ne­tampantys išplėtotais, individualizuotais personažais, labiau primena treninguotų, nuolat apsinešusių gyvulių bandą. Bandą, kuriai britų įstatymai ir jų vykdytojai neleidžia nė žingsnio žengti už griežtai nustatytos ribos.

Tiesą sakant, įdomesni šiame G.Tuminaitės spektaklyje netgi ne emigrantų, o britų valdinin­kų personažai, iki skausmo pažįstami vi­siems, kam teko nors kartą gyvenime nusileisti bet kuriame iš Londono oro uostų. Ko verta vien Elžbietos Latėnaitės dainelė apie Lon­dono džiaugsmus… Iš kitų kvatoti vis dėlto sma­giau nei iš savęs pačių, ar ne?

D. Matvejevo nuotr.

Vaikai. Lietuviški šokio spektakliai patiems mažiausiems žiūrovams tapo atradimu ir Vašingtone, ir Šanchajuje, ir net menais persisotinusiame Berlyne.

Apie „Dansemos“ šokio teatro spektaklius vaikams juokaujama, kad į juos bilietus nusiperka dar nėščios moterys. Trupės meno vadovė, socialinių mokslų daktarė, dėstanti Lietuvos edukologijos universitete, Birutė Banevičiūtė sako, kad toks teiginys nelabai nutolęs nuo teisybės, nes per aštuonerius egzistavimo metus „Dansemai“ pavyko suburti jos spektaklius lankančių šeimų bendruomenę, kuri nuolat pasipildo naujais mažyliais. Galima neabejoti, kad pirmieji šių vaikų patirti teatro įspūdžiai bus būtent iš „Dansemos“ spektaklių.

Kūdikiams skirti šokio spektakliai pasaulyje vis dar tebėra reti. 2008 m., kai „Dansema“ organizavo pirmąjį to paties vardo festivalį, jame viešėjo britų Guy Dartnello ir Tomo Morriso sukurtas švedų teatro „Dansstationen“ trupės šokio spektaklis „Ugli bugli“, rodomas didelėje pripučiamoje palapinėje. Joje tėvų lydimi kūdikiai laisvai ropojo ir bėgiojo, o šokėjai stengėsi atkartoti vaikų judesius, garsus ir reakcijas.

„Spektaklio žiūrovų amžiaus kategorija buvo nusakyta neįprastai: jau vaikštantiems, bet dar nekalbantiems. Mūsų padangėje tai buvo didelė naujiena, nes dar tik bandėme susivokti, kas apskritai yra šokio spektakliai vaikams. Tuo metu dirbau šokio mokytoja Vilniaus šiuolaikinės mokyklos centre, kuriame teko dėstyti ir pirmokams, ir dvyliktokams, taip pat vedžiau užsiėmimus darželinukams vaikų meninėje studijoje „Diemedis“, į kurią vaikus vakarais atlydinčios mamos kartu atsivesdavo ar atsinešdavo jaunesnių, darželio nelankančių atžalų. „Diemedžio“ įkūrėjai Rasai Dikčienei kilo mintis ir juos įtraukti į pamokėles, nors tada sunkiai įsivaizdavau, kaip tokio amžiaus vaikų atliekamus judesius paversti šokiu. Bet patirtis pamažu kaupėsi“, – prisimena B.Banevičiūtė.

Lietuvos choreografams atrasti vaikams skirtą šokį padėjo tuometis Švedijos kultūros atašė Torstenas Schenlaeris, daug lietuvių išvežęs į Malmėje rengiamą vaikų ir jaunimo šiuolaikinio šokio festivalį „Salto“, kuriame vykdavo tarptautiniai seminarai. Susivokti padėjo ir tarptautinė teatrų vaikams ir jaunimui asociacija „Assitej“, kurios narė šiuo metu yra ir „Dansema“. Naudingi choreografei būdavo apsilankymai tarptautinėje šiuolaikinio šokio mugėje „Tanzmesse“ Diuseldorfe, Vokietijoje. Taip kartu su individualia pedagogine patirtimi pamažu formavosi įsivaizdavimas, kaip kuriant šokį panaudoti pačių mažųjų šokėjų improvizacijas. Ir suvokimas, kad šioje veiklos srityje neįmanoma išsiversti be psichologinės literatūros, nagrinėjančios įvairaus amžiaus vaikų mąstymo subtilybes.

2012-ųjų pabaigoje pasirodė pirmasis choreografės B.Banevičiūtės su „Dansemos“ šokėjais sukurtas kūdikiams skirtas spektaklis „Mozaika“. Norėdami pasiruošti galimoms žiūrovų reakcijoms atlikėjai prieš premjerą ilgokai „eksperimentavo“ su draugų ir giminaičių vaikais. Tačiau daugiausiai staigmenų novatoriško teatro kūrėjams pateikė ne vaikai, o jų tėvai: choreografė iki šiol negali pamiršti su tokiu neregėtu reiškiniu, kaip spektaklis kūdikiams, susidūrusių tėvų klausimų.

„Tėvai teiraudavosi, ar būtina pirkti teatro bilietus kūdikiams, kurie spektaklyje „vis tiek nieko nesupras“. Tada klausdavau, kodėl jie iš viso ketina eiti į kūdikiams skirtą spektaklį. Be to, pagal tokią logiką išeitų, kad nesuprantantiems spektaklių žiūrovams teatro bilietų pirkti apskritai nereikia… Išsiaiškinus dėl bilietų, vėliau tekdavo su tėvais diskutuoti ir teatro salėje, nes įsigijusi tris bilietus šeima šalia savęs, „vaiko vietoje“, būtinai susidėdavo daiktus ir būdavo šventai įsitikinusi, kad turi tokią teisę. Bet iš tikrųjų parduodame ne vietas salėje, o tik galimybę išvysti savo kūrybinį produktą“, – dėsto B.Banevičiūtė.

Paprastai į mažiausiems žiūrovams skirtus pasirodymus „Dansema“ parduoda iki 60 bilietų, taigi spektaklį vienu metu stebi 20–30 kūdikių. Kartais jų susirenka daugiau, nes „Dansemos“ atstovams tiesiog nejauku pasakyti į teatrą išsiruošusiai šeimai, kad vietų nebeliko. Iš anksto pirkti bilietus tokiems žiūrovams rizikinga – mažylis gali paprasčiausiai ne laiku užmigti, būti peršalęs arba šiaip tą dieną neturėti nuotaikos. Tad su kartą nepanaudotais bilietais šeimos mielai įsileidžiamos kitomis spektaklio rodymo dienomis.

Prieš spektaklį tėvams visada paaiškinama, kad mažųjų nevalia nei tildyti, nei trukdyti jiems kūnu reikšti norimas reakcijas. Judinamos rankos, lingavimas stovint arba spyruokliavimas sėdint yra pagrindiniai požymiai, kad spektaklis nemokančiam kalbėti vaikui patinka. Po spektaklio mažieji iš karto bando kartoti aktorių rodytus veiksmus: mėto į viršų scenos pagalvėles, lipa ant spyruokliuojančių sėdmaišių, bando išnarstyti sudedamus daiktus. Visa tai rodo, kad vaikai spektaklį suprato ir priėmė.

„Dansemos“ gastrolės po pasaulį kūrėjus įtikino, kad įvairių tautų ir netgi rasių vaikų iki trejų metų amžiaus reakcijos į spektaklį būna visiškai vienodos. Tai lietuvių šokėjai gyvai patyrė viešėdami Vašingtone, Šanchajuje, Berlyne ir Briuselio „Schola Europaea“, kur „Mozaiką“ salėje kartu stebėjo devynių tautybių ES institucijų darbuotojų vaikai.

„Kinijoje daug tėvų nustebo, kad jų guvūs mažyliai sugebėjo tiek laiko dėmesingai stebėti reginį. Buvo ir šeimų, atradusių, kad ramaus būdo vaikas netikėtai aktyviai reagavo į spektaklį. O viena teatro darbuotoja mums prisipažino, kad pažiūrėjusi „Mozaiką“ labai užsinorėjo mažo vaiko“, – pamena Birutė.

Nors Šanchajaus didmiesčiui kultūros produktų asortimentu sunku prilygti, lietuvių spektaklis kinams tapo svarbiu atradimu. „Dansemos“ pasirodymas ten buvo įvardytas „kertiniu akmeniu“ Kinijos vaikų kultūrinio gyvenimo istorijoje, nes šokio spektaklis, skirtas kūdikiams, Kinijoje parodytas pirmą kartą.

„Aišku, Šanchajaus vadybininkams buvo sunku susitaikyti, kad atvežtą spektaklį norime rodyti vos kelioms dešimtims vaikų, nors jų teatre – 1,1 tūkst. vietų. Gastrolių organizatorių prašymu bilietų skaičius nuo 60 buvo padidintas iki 140, suvaidinti aštuoni spektakliai, tačiau tai milžiniškam Šanchajui – kaip lašas jūroje“, – pasakoja B.Banevičiūtė.

„Dansemos“ prašyta kitą kartą atvykti į Kiniją ilgesniam laikotarpiui ir parodyti spektaklį ne tik Šanchajuje, bet ir kituose miestuose. Tačiau kartu įspėta, kad tėvų susidomėjimo sulaukusi „Mozaika“ vietinių prodiuserių veikiausiai netrukus bus nukopijuota. Gali būti, kad ir spektaklio choreografė sulauks kvietimo statyti naują kūdikiams skirtą spektaklį su kuria nors Kinijos trupe.

Kaip kultūros pasaulio naujiena „Mozaika“ buvo pasitikta ir Vašingtone, ir netgi Europos kultūros centru tituluojamame Berlyne. O štai Palestinos miestuose Betliejuje ir Ramaloje „Dansema“ rodė augesniems vaikams skirtą spektaklį „Pasaulio sutvėrimas“. Kadangi įvairios religijos pasaulio sukūrimo procesą traktuoja skirtingai, lietuviai buvo įspėti, kad ir jų kūrinys gali būti sutiktas nevienareikšmiškai. Tačiau viešėdami Palestinoje jie įsitikino, kad mokslinę planetos ir jos gyventojų kilmės teoriją, perteikiamą šokiu, tiek katalikų, tiek musulmonų vaikai priima vienodai.

Patiems mažiausiems skirtuose spektakliuose nebūna vienos konkrečios istorijos, nes tokie žiūrovai dar nepasirengę jos suprasti. Nebūna ir finalinio moralo arba bandymų sukelti užuojautą spektaklio personažams, nes kūdikiai dar nėra pajėgūs užjausti. Jiems svarbiausia spektaklyje matyti spalvas, formas ir atpažinti judesius, kuriuos patys daro. Taip pat svarbus tinkamas apšvietimas: maži vaikai gali pradėti verkti vien dėlto, kad salėje pernelyg tamsu. Aktoriai nepuola raminti išsigandusio mažylio, nes tada jį dar labiau išgąsdintų: verkiantis vaikas ieško tik sau artimiausių žmonių. Patirtis parodė, kad mažiausias atstumas nuo šokėjų scenoje iki mažųjų žiūrovų turi siekti bent metrą pusantro, antraip vaikas gali pasijusti nesaugiai.

Vis dėlto dažniausia ašarų teatre priežastis būna ne išgąstis, o primygtinis vaiko tildymas ir jo sodinimas jėga ant kelių, nors „Dansemos“ teatre mažiesiems žiūrovams leidžiama ir stovėti, ir netgi gulėti. Nepaisant to, tėvai instinktyviai stengiasi laikytis patiems vaikystėje įdiegtų elgesio taisyklių.

Pasak B.Banevičiūtės, devyni dešimtadaliai dabartinių vaikų tėvų patys nebuvo mokomi suvokti šiuolaikinio meno. Gerai, jei galėdavo matyti nors klasikinį baletą, kurio estetines kategorijas žiūrovams perimti paprasčiau.

Šiais laikais madinga kuo mažesnius vaikus vedžioti į estetinio lavinimo mokyklėles, tačiau profesionali edukologė įspėja jas rinktis atsargiai: „Savo akimis mačiau, kaip vienos mokyklėlės mamyčių šventėje trejų metukų mergytės dainavo „Mes super, super, supermergaitės, trumpi sijonukai, baltos kelnaitės…“, o berniukai –  „Mes, vyrai, vandens stiklinėj niekada neieškom audros ir jūra mums ligi kelių…“ Vaizdas priminė šiurpų beždžionių cirką, nes toks vaikas dar nesuvokia, nei ką, nei kodėl dainuoja. Bet jam įteigiama, kad tai gražu, nes vadovė stovi patenkinta ir mamytė klausydamasi ploja. Paviršutiniškas muzikinio ugdymo imitavimas mokyklėlėse yra blogiau negu jokio muzikinio ugdymo“, – įsitikinusi pašnekovė.

Dėl tokių ugdymo metodų kalti ir tėvai, iš pamokėlių, kainuojančių konkrečius pinigus, reikalaujantys greito ir tiek pat konkretaus rezultato. „Mano studentai, dirbantys mokyklėlėse, klausia, ką jiems daryti, kai po dviejų mėnesių užsiėmimų ateina trejų metukų pyplio mama ir reikalauja parodyti, ko vaikas spėjo išmokti. Jeigu jis per tiek laiko išmoko apsisukti aplink save ratu ir nenugriūti – tai jau pasiekimas, bet tėvai įsivaizduoja, kad vaikas turėtų raityti jiems čiačias ir pasadoblius“, – ironizuoja Birutė, pridurdama, kad mūsų, siaurų klubų ir santūrių judesių šiauriečių, kūniškajam paveldui Lotynų Amerikos šokiai svetimi, todėl mokyti vaikus kraipyti klubus derėtų nebent paauglystėje, bet ne anksčiau.

Tačiau, užuodę pasipelnymo galimybes, TV dainų projektų dalyviai skuba steigti dainavimo mokyklėles, o pašokę TV projektuose – vaikų šokio studijas. Ir stengiasi daryti greitai, kol ekrano suformuotas įvaizdis „neataušo“. Tokiose studijose irgi būna grupės, skirtos patiems mažiausiems, nors pasaulyje įprasta, kad kuo jaunesni ugdytiniai – tuo didesnė privalo būti su jais dirbančio pedagogo patirtis. Antraip auginamas ne menininkas, o nuolankus komandų vykdytojas: tūpk, stok, rankas aukštyn, rankas žemyn…

Tas pats būdinga ir baleto, arba klasikinio šokio, studijoms. Nors jose gerbiamos ilgametės, iš kartos į kartą perduodamos tradicijos, tačiau mokyti vaikus baleto galima ir šiuolaikiškomis priemonėmis, nesuteikiant jiems nei psichologinių, nei fizinių traumų.

„Viena studentė atliko žinomų Lietuvos baleto šokėjų traumų tyrimą ir nustatė, kad be skausmingų patirčių nė vienam nepavyko išsisukti. Ir ne pats baletas dėl to kaltas, o šokėjų ugdymo metodai, po tam tikro laiko atsiliepę trūkusiomis Achilo sausgyslėmis, plyšusiais kelio meniskais, „išsitrynusiais“ sąnariais ir panašiomis traumomis. Todėl nesakyčiau, kad baleto pamokos itin tinkamos vaikams, nors, žinoma, tai priklauso nuo pedagogų“, – apibendrina edukologė.

Be to, retai kur vaikai per pamokas patiria tiek patyčių, kiek baleto mokyklose. Net ir šiandien mergaitėms jose tenka išklausyti: „Ir vėl prisirijai, ar matei save veidrodyje, pasižiūrėk, kaip atrodai, lašiniai išvirtę, užpakalis nukritęs…“ Galima vadinti tai veiksmingomis pastabomis, o galima – žmogaus įžeidinėjimu. Nors panašios pedagogikos šalininkų mokyklose mažėja, jų dar esama, ir ne vien Lietuvoje: tarptautinės šokėjų konferencijos liudija, kad daugelio šalių baleto mokyklose psichologinis mokinių spaudimas tebėra gajus.

O štai anksčiau įprasta „spektaklio vaikams“ sąvoka Lietuvos teatruose jau nyksta, nes kūrėjai, remdamiesi vakarietiškais standartais, nebesivaržo tiksliau nurodyti, kokio amžiaus žiūrovams tinka jų produktas.

„Pretenduojant į užsienio vaikų teatro festivalius, tikslus auditorijos amžiaus grupės apibūdinimas yra privalomas, o jos atitikimas laikomas svarbiu vertinimo kriterijumi. Mūsų šmaikštuoliai, nurodantys, kad spektaklis tinka vaikams nuo 2 iki 102 metų, ten anaiptol nebūtų suprasti“, – tvirtina edukologė.

Viena iš priežasčių, kodėl vaikai dažnai žiovauja ir erzeliuoja Nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose, – irgi ta, kad vengiama tiksliau įvardyti, kokio amžiaus žiūrovams jie skirti. B.Banevičiūtė „Snieguolę“ ir „Pelenę“ rekomenduotų žiūrėti nuo šešerių metų, trijų valandų trukmės „Čipoliną“ – nuo septynerių. Svarbi ir viršutinė amžiaus riba, nes sulaukusiems paauglystės tokie baletai jau nebeįdomūs. Tuomet, maždaug nuo dešimties metų, verčiau su jais klausytis operos „Bruknelė“.

„Per anksti vaiką vedžioti į jo amžiui netinkamus spektaklius – tas pats, kas pietums vietoj šaukštuko tyrelės atkišti kūdikiui vištos kulšį. Vaikų lavinimu susirūpinę tėvai šiandien kūdikius nešasi netgi į simfoninės muzikos koncertus, kur muzikinės pauzės metu mažyliai neišvengiamai paleidžia dūdas. Mokslininkai įrodė, kad tai natūrali vaiko reakcija į muzikos kūrinį, be to, kūdikis „pragysta“ ta pačia tonacija, kurioje nuskambėjo paskutinis muzikos garsas. Vaikas tokiu būdu ugdosi, tačiau vargu ar tai guodžia kitus koncerto klausytojus, susirinkusius išgirsti, pavyzdžiui, Penktosios Gustavo Mahlerio simfonijos“, – šypteli B.Banevičiūtė.

Labiausiai dėstytoją edukologę erzina, kai aktoriams po spektaklio bandant prašnekinti dvejų trejų metukų žiūrovus, neišlaikę natūralios vaiko mąstymui pauzės, bando įsiterpti jų tėvai. Antra vertus, ko norėti iš tėvų, jei tarptautiniai tyrimai rodo, kad panašiam nekantrumui pasiduoda ir daugelis pedagogų: pamokoje nesulaukę mąstančio vaiko atsakymo, jau po kelių sekundžių jie peradresuoja klausimą kitam. Taip vaikai nuo mažens mokomi nemąstyti, ir sunku tikėtis, kad užaugę jie pradės elgtis priešingai.

Vakarų kultūroje plačiausiai pripažįstamas objektyvus loginis, verbalizuotas mąstymas, o štai mąstymas meninėmis struktūromis dažnai neįvertinamas. Judesys savaime neturi prie jo „prikabintos“ prasmės, vienam žmogui jis gali reikšti viena, kitam – kita. Todėl ir šokiui kurti bei jam suvokti būtinas sudėtingesnis, dvilypis mąstymas.

Pasak amerikiečių psichologo Howardo Gardnerio intelektų įvairovės teorijos, mokykloje dažniausiai ugdomi vos du intelekto tipai: lingvistinis ir matematinis-loginis. Visi kiti – kinestetinis, muzikinis, erdvinis ir t.t. – paliekami savieigai. Todėl tie vaikai, kuriems artimas lingvistinis ar matematinis mąstymas, mokykloje jaučiasi gerai, tačiau vietoje ilgėliau nenusėdintys kinestetinio intelekto vaikai pavadinami hiperaktyviais ir pamokose tampa mokytojų baubais, nors iš tikrųjų jiems tereikia kitokių ugdymo metodų.

Rudenį B.Banevičiūtė ketina statyti naują kūdikiams skirtą spektaklį, o vasarą su „Dansemos“ šokėjais lankysis Edinburgo teatro festivalyje „Fringe“ Škotijoje ir rodys savo spektaklius Ukrainos sostinėje Kijeve. O suspausti porolonines „Mozaikos“ dekoracijas į keturis avialinijų leidžiamo dydžio lagaminus trupės šokėjai jau seniai išmoko.

Renata Baltrušaitytė