R. Dačkaus nuotr.

Tarp Vilniaus ir Briuselio gyvenantis poetas, visuomenės veikėjas Sergejus Kanovičius, kaip pats sako, šiuo metu įgyvendina savo gyvenimo projektą „Dingęs štetlas“. Prieš kurį laiką visuomenei jau buvo pristatytos įspūdingai atkurtos Šeduvos kapinės, sutvarkytos miestelio apylinkėse vykusių žydų žudynių vietos, Šeduvos centre iškilo išskirtinio grožio Romo Kvinto monumentas, atkurti ir miestelio kultūros namai. Tačiau tai kol kas yra tik pusė darbo – Šeduvoje planuojamas ir visos Lietuvos žydų istoriją prikelsiantis Dingusio štetlo muziejus.

Su šio projekto iniciatoriumi S.Kanovičiumi „Veidas“ kalbėjosi ir apie išlikusį žydų paveldą, lietuvių ir žydų santykius, istorinio atminimo klystkelius bei atminties politiką Lietuvoje.

Dovaidas PABIRŽIS

– Kaip įvertintumėte projektą „Dingęs štetlas“ Rytų ir Vidurio Europos kontekste? Kas la­biau­siai lėmė jo sėkmę?

– Kad ir kaip tai banaliai skambėtų, „Dingusį štet­­lą“ laikau savo gyvenimo projektu – toks yra mano santykis su juo. Mano tėvas sukūrė ra­šy­ti­nį paminklą Lietuvos žydams, o man nu­si­šyp­so­jo laimė kartu su mecenatais ir nuostabia ko­man­da – Jonu Dovydaičiu, istorike dr. Eg­­le Ben­­­dikaite, dr. Sauliumi Kaubriu, mu­zie­jininke Mil­­da Ja­ku­lyte-Vasil, architektu Al­gi­man­tu Kan­­ču, skulptoriu­mi R.Kvintu, pro­jektų va­dove Rūta Anu­lyte ir daugeliu kitų pa­­mėginti su­­kurti materialų Lie­tuvos žydų is­to­­rijos pa­mink­lą. Ar pasisekė, spręsime, kai bus padaryta vis­kas.

Kol kas pasiekėme tų rezultatų, kurių ir no­­rėjome. Projektas, manau, yra unikalus dėl dvie­jų priežasčių. Jis yra visa apimantis: kruopš­­čiai, neperdedu – po centimetrą  Šeduvos žy­dų kapinės atkurtos beveik tokios, ko­kias jas už­klupo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Identifikuoti 400 ten palaidoti žmonės – tiek, kiek leido antkapių kokybė.

Rašoma istorinė studija apie Šeduvos žydų is­toriją, o jos autoriai – E.Bendikaitė ir S.Kaub­rys medžiagą rinko Izraelyje, JAV ir Pietų Afri­kos Respublikoje, ne tik Lietuvoje. Kuriamos mobiliųjų telefonų aplikacijos, kurios ves susidomėjusius Šeduvos gatvėmis bei gatvelėmis ir pasakos, kas buvo tuose šimtmečiais stovinčiuose namuose.

Įpusėta mano ir režisieriaus Sauliaus Ber­žinio dokumentinė juosta „Suakmenėjęs laikas“. Pagaliau visą šitą darbą vainikuos pasauli­nio garso architektų projektuojamas Din­gu­sio štetlo muziejus, kuris bus pastatytas priešais senąsias Šeduvos žydų kapines.

Antroji priežastis – aplinka: tai tikra, neišgalvota miestelio aplinka, neperkelta į sostines. Toks memorialinis kompleksas Europoje yra unikalus.

Drįstu sakyti, kad dirbdamas prie šio projekto supratau kelis svarbius dalykus – kas yra tikroji mecenatystė ir ką reiškia investicija į šalies kultūrą.

– Kokį įsivaizduojate Dingusio štetlo muziejų Šeduvoje?

– Štetlo – mažo miestelio, kuriame gausiai ka­dai­­se gyventa žydų su lietuviais, kultūra ir jos is­torija yra beveik nežinoma. Su ja niekur neįmanoma susipažinti. Mes mėginsime tą spragą užpildyti, naudodamiesi unikalia būsimo mu­ziejaus padėtimi: tikros tikrų žmonių kapinės, tikros nebe bevardžių, o labai konkrečių žmonių masinių žudynių vietos, tikras štetlas su tikrais namais ir gatvėmis, tikros kelių šei­mų istorijos.

Žodis „litvakas“ šiandien dažniausiai girdimas tada, kai vyksta kokie nors verslo forumai, kartais, kai norima pasigirti kokia nors lai­ku iš Lietuvos išvykusia ir taip išsigelbėjusia pa­saulio įžymybe. Bet ir Jaša Heifecas, ir Leonardas Cohenas, ir Grigorijus Kanovičius yra gimę žmonių, kuriuos užaugino štetlo ap­linka, šeimose.

Pasakosime paprastų Lietuvos gyventojų is­­torijas. Manau, kad daugelį nustebinsime tiek, kiek ir patys buvome nustebę, prieš pradė­dami darbą. Manėme, kas ta Šeduva, kas to­je Dievo užmirštoje provincijoje galėjo įdomaus vykti. Kaip aš klydau, manydamas, kad tai buvo gūdi provincija su nuobodžiu gyvenimu. Taigi viena maloniausių patirčių yra ma­ty­ti, kaip griūva mano paties susikurti stereoti­pai.

Kadangi einame nepramintu keliu – tokių mu­ziejų nėra ne tik Lietuvoje, bet ir Eu­ro­poje, – konsultuojamės su pasaulinio lygio spe­­cialistas. Pavyzdžiui, su Lenkijos žydų istorijos muziejaus POLIN kuratore Barbara Kirschenblatt-Gimblett.

– Dingusių štetlų Lietuvoje turime daug. Kaip ma­­note, ką galima būtų padaryti, kad šiandienia­­me gyvenime labiau pasijustų štetlo praeitis?

– „Dingęs štetlas“ pasakos apie Šeduvą. Be­veik identiškai gyvenimas klostėsi ir kituose Lietuvos miesteliuose. Šeduvos pagrindu pa­pasakosime ir apie jų istoriją. O likimas jų vi­sų be išimties buvo tas pats. Skyrėsi tik skaičiai duobėse.

– Kokie kiti paminklai, susiję su Lietuvos žydų istorija, turėtų būti atkurti pirmiausia? Kokios didžiausios kliūtys tai padaryti?

– Jau esu sakęs, kad Lietuvoje yra pakankamai žydų mirtį liudijančių ženklų. O štai ženklų, kad kokiam nors miestelyje yra gyvenę žy­dai, kokį pėdsaką to miestelio istorijoje jie pa­liko – nerasi nė su žiburiu. Tad reikėtų rū­pin­­tis ne tik mirties ženklais – reikėtų rodyti bei pasakoti ir apie gyvybės ženklus. O mirties ženklai? Be abejo, turi būti deramai sutvarkytos visos be išimties masinių žydų žudynių vietos ir, kiek įmanoma, žydų kapinės.

Paradoksalu ir gal net šventvagiška, bet tos vietos tampa labai gausaus turizmo dėmesio objektais. Kol kas, deja, didesnės dalies jų būk­lė yra apgailėtina.

– Ar Lietuvoje atminties politikai skiriama už­tektinai dėmesio? Ar lietuviai apskritai pasižymi jautria istorine atmintimi?

– Manau, kad jūsų klausimas įvardija ir pačią problemą – sakote „atminties politika“. At­min­tis tapo politikavimo auka. Kol nevyko ka­ras Ukrainoje, Lietuvoje nuolat vyko atminties karai. Manau, kad jautri atmintis nėra yda, manau, kad tai privalumas. Tik gaila tik, kad politikai tuo jautrumu pernelyg dažnai manipuliuoja.

– Su kokiomis problemomis žydai susiduria, jei susiduria, šių dienų Lietuvoje?

– Nežinau, ką galvoja visi Lietuvos žydai, bet pa­sakysiu, kas kliūva man ir tiems, kuriuos pa­lyginti gerai pažįstu. Viena vertus, negalime paneigti ir atsidžiaugti didėjančiu visuomenės geranoriškumu ir tolerantiškumu. Kita vertus, jaučiamės nepaprastai įžeisti, kai matome kai kurių institucijų pastangas išbalinti ir pateisinti garbinimą tų, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie to, kad šiandien žydai Lietuvoje yra išmirštantis etnosas. Pastangos teisinti LAF ar Laikinąją vyriausybę žeidžia mūsų nužudytų protėvių atminimą.

Tai barjeras, kurį pašalinus pranyktų ir dau­gybė Lietuvos kritikų. Mokykimės stiprybės iš kitų ir nekartokime klaidų, už kurias tu­rės atsakyti jų nepadariusios ateinančios kartos. Lietuva yra lietuvių žemė. Ir lietuviai, o ne kas kitas, yra tos žemės ir joje esančios at­minties šeimininkai. Todėl už viską šeimininkai ir atsako.

Nežinau, kas šiandien sugebėjo suskaičiuoti, kad žydų Lietuvoje yra 5 tūkstančiai. Sta­tis­tikos departamento 2011 m. duomenimis, žy­dais Lietuvoje save laikė 3050 žmonių. Ką no­riu tuo pasakyti? Tik tiek, kad tiesa ne tik be­iš­nykstantiems žydams reikalinga. Mano naivia nuomone, tiesa reikalinga lietuviams, nes, jei neįvyks stebuklo, po penkiasdešimties me­tų skaičiuosime ne paskutinį Švenčionių ar Ža­garės, o paskutinį Vilniaus žydą.

Nelabai sutirštinsiu spalvas, jei pasakysiu, kad pastarojo meto Lietuvos gyventojų genoci­dų ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vals­tybės vadovams ir visuomenei pateiktos iš­vados apie Joną Noreiką ir Kazį Škirpą įžeidžia visus Lietuvos žydus, pa­dorius piliečius. Ko­kį absurdišką teisinį pre­cedentą sukuria Te­resė Birutė Burauskaitė, pasirašydama iš­vadas, kuriose teigiama, kad „J.Noreika buvo įt­rauktas į nusikaltimą“. Todėl jis nekaltas, kad tas nusikaltimas vyko ir jis padėjo jam įvykti?

Kaip valstybės patriotu galima vadinti žmo­gų, kurio organizacijos vienas iš tikslų bu­vo žydų naikinimas Lietuvoje? Kadaise mėginau diskutuoti su profesoriumi Vytautu Lands­­­bergiu apie tai, kad šio centro veikla dis­kredituoja genocido sąvoką, nes ta veikla, kaip dabar jau akivaizdžiai matyti, skirta ne genocidui Lietuvoje tirti, bet jam pateisinti, ginti su naciais kolaboravusios vyriausybės na­rius. Genocido centro veikla geresniems žydų ir lietuvių santykiams tikrai nepasitarnauja.

– O kaip vertinate Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio pa­lai­kų perlaidojimą Lietuvoje?

– Jei tai būtų buvusios privačios privataus as­mens laidotuvės – neabejotinai laikyčiausi taisyklės, kad apie mirusius geriau gerai arba nie­­ko. Bet tos laidotuvės labiau iškėlė ne J.Am­­­brazevičiaus gyvenimo priešpriešas ar nuklydimus. Kadangi joms buvo suteiktas vals­tybinis statusas, vertinti tenka to asmens, kaip Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovo, lai­dotuves – beje, nei tas laidotuves rengusieji, nei jose dalyvavusieji to fakto ir neneigė.

Nemanau, kad Norvegijoje būtų įmanomos valstybinės Vidkuno Quislingo perlaidojimo iš­kilmės, o Prancūzijos vyriausybė skirtų pinigų Philippe’ui Petainui ar jo vyriausybės na­riams kaip nors pašlovinti. Tai buvo klaida.

Esu mėginęs atkalbėti nuo dalyvavimo tose laidotuvėse ir profesorių V.Landsbergį. Ape­lia­vau anuomet į kelis dalykus – klausiau, ar tokia (nuo)dėmė iš tikrųjų reikalinga jo garbiai biografijai, klausiau, ar medis, pasodintas jo motinos Onos Landsbergienės žygdarbiui Ho­lokausto muziejuje „Yad Vashem“ Iz­rae­lyje nėra svarbesnis už J.Ambrazevičiaus legitimacijos pastangas? Galop paklausiau, ar tikrai toks poelgis ir vėl neprivers už daromą klai­­dą atsakyti vaikus ir anūkus. Buvau kantriai ir pagarbiai išklausytas, bet į laidotuves pro­­fesorius vis tiek nuvyko.

Toks ir siūlomas pasirinkti diskursas: kam svarbesnis kokio su naciais kolaboravusios ir žy­dus tyliai aukojusios Laikinosios vyriausybės ministro diskursas, o kam žydus gelbėjusieji? Kaip taikliai pastebėjo Tomas Venclova, „jei kolaboravai su naciais, bet vėliau ėjai partizanauti ir kokį komjaunuolį ar komisarą nu­dobei, būsi LGGRTC pagarbintas ir nūdienos valstybės pagodotas“.

Manau, kad pats J.Ambrazevičius melagingo herojiško Laikinosios vyriausybės naratyvo kūrėjams nelabai rūpėjo ar rūpi. Rūpėjo kitokie žemiški dalykai – Birželio sukilimo be žy­dų kraujo melagingas diskursas, ne gebėjimas pri­siimti kaltę už ne mūsų darytus nusikaltimus, o nenoras prisiimti moralinę atsakomybę.

– Ar Laikinosios 1941 m. vyriausybės veikla Lietuvoje apskritai yra pakankamai ištirta ir įvertinta?

– Laikinosios vyriausybės pagrindą sudarė K.Škirpos vadovaujamas LAF – tai ne mano, o tarptautinės komisijos, sudarytos nacių ir so­­vietų nusikaltimams tirti, išvada. LAF ir LLV veiklą Lietuvos ir užsienio istorikai, teikę iš­vadas minėtai komisijai, įvertino, be kita ko, kaip antisemitinę. LAF nariai pirmosiomis ka­ro dienomis ir tapo pirmaisiais žydšaudžiais.

Bet mums dėl visokiausių smulkmeniškų interesų mėgino ir tebemėgina įrodinėti kvailą tiesą – aukos buvo, o vykdytojų nebuvo. Jei ir randamas vienas kitas, tai į klausimą, kas jam vadovavo, kas buvo jo ideologas, – tyla. Net LGGRTC gėdingai mėgina susiaurinti žy­dų genocido Lietuvoje sąvoką iki tiesioginių žudynių vykdytojų. Bet juk ir Adolfas Hitleris tiesiogiai nėra nieko nužudęs…

Pamažu tas neprigulmybės tėvų kurtas Bir­želio sukilimo diskursas ima aižėti, griūti tarsi kor­tų namelis, nes melas, net palaikomas di­džiu­liais mokesčių mokėtojų pinigais, ištikimų, bet melagingų dvaro istorikų, yra bejėgis prieš nekaltai pralietą kraują. Jo, kraujo, ne­apgausi.

Laikinoji vyriausybė nė piršto nepajudino, kad bent žodžiu apgintų bendrapiliečius Lie­tu­vos žydus nuo prasidėjusio masinio naikinimo. Laikinosios vyriausybės ir LAF adeptai yra žalingo diskurso autoriai. Pagal jį, kolaboravimas su ruduoju okupantu buvo ir yra kur kas mažesnė nuodėmė nei kolaboravimas su raudonuoju.

Tą naratyvą geriausiai atspindi Genocido mu­ziejus su nediduke per dešimtmečius iš­verkta kertele dviem šimtams nužudytų žydų „pagerbti“. Tokia suvalstybinta gėda.

Ką jau kalbėti apie LGGRTC išduodamas pa­­žymas apie LAF, jo vadovus ir Laikinąją vy­riau­sybę. Vienoje jų, pasirašytoje T.B.Bu­raus­­kai­tės, pavyzdžiui, aiškinama, kad K.Škir­pa ne­dalyvavo VII forto žudynėse, nevadovavo pir­miesiems Tautinio darbo apsaugos (TDA) ba­talionams, kurie masiškai žudė žy­dus. Tie­sa, prieš tai T.B.Burauskaitė ir K.Škir­pą, ir jo va­dovaujamo LAF veiklą įvardija kaip antisemi­­tinę. Bet jis, matote, „nespėjo“ ar „negalėjo“ asmeniškai atvykti į žydų šaudymus VII for­te.

Įsivaizduokite, kad kokia nors Vokietijos valstybinė institucija sako, jog A.Hitleris nėra prisidėjęs prie Holokausto, nes nėra jokių įrodymų, kad jis yra kažką pats nužudęs. Ad ab­surdum.

Vieša paslaptis, kad centras yra vienos po­litinės jėgos propagandinis įrankis, kuris, man regis, dar turi ir visiškos neliečiamybės statusą. Net akivaizdžiai manipuliuodamas faktais, jis lieka kaip neprieinama kritikos tvirtovė. Di­džiausiu jo ir jo užsakovų „nuopelnu“ laikyčiau paralelinės tikrovės sukūrimą. Tik­ro­vės, kuri su faktais neturi nieko bendra.

Kad ir kaip savo prisiminimus post factum redagavo J.Ambrazevičius, kad ir kaip mėgino su­kilimą redaguoti K.Škirpa – žydai buvo žu­do­mi pirmosiomis karo dienomis. Tą darė LAF ir TDA baltaraiščiai, kuriuos neabejotinai veikė sisteminga LAF iš Berlyno diriguojama nacistinė antisemitinė propaganda. Bet ir vėl nėra kaltų.

Žydams Lietuvoje buvo leista turėti ir mi­nė­ti jų, būtent jų – žydų, o ne Lietuvos tragedi­ją, įvardyti aukas. Bet budelių ar jų ideologų – nė kvapo.

Grįždamas prie jūsų klausimo apie atminties politiką drįsčiau teigti, kad LGGRTC ta­po pirmąja to politikavimo auka, bet negalint to pripažinti šiandieninė LGGRTC veikla, ma­­­no galva, visuomenei yra žalinga. Tiesą pa­kanka pasakyti vieną kartą.

Manau, kad LGGRTC, nepaisant vienos politinės jėgos patronavimo, teks neišvengiamai reformuoti: nuo dabartinės situacijos nu­ken­čia ir labai nemažai padorių ten dirbančių is­torikų bei tyrėjų, kurie galbūt net nenutuokia, kad jų darbo vaisiai arba dedami į stalčius, arba pateikiami tam, kad melagingas na­ra­tyvas pragyventų dar kelerius ar keliolika metų.

Politikų dviveidiškumas taip pat yra žalingas, nes visuomenei nuolat siunčiamos dvi ži­nios: kai tą patį politiką pamatai ryškiai besifo­tografuojantį su Lietuvos žydų bendruomenės atstovais ar Izraelio ambasadoriumi Lie­tuvoje, o po kelių dienų matai jį skaitantį aša­rin­gas kalbas apie J.Ambrazevičių ir jo Vy­riau­­sybės sėbrus, tai nebesuvoki, kas yra ta tam­­sumas prašalinanti tiesa ir kada pagaliau ji pa­sieks ir Lietuvos tamsiuosius istorijos užkaborius.

– Jei kalbėtume apie nepriklausomos Lietuvos 25-metį, kaip įvertintumėte lietuvių ir žydų santykius per šį laikotarpį? Kas galėjo būti geriau?

– Visada viskas galėjo būti geriau. Praeities ne­bepakeisi, todėl geriau kalbėkime apie tai, ką padaryti, kad geriau būtų rytoj. Neturiu ste­buklingo recepto. Manau, kad atviras, nuošir­dus bendravimas, aiškus praeities šešėlių įvardijimas pasitarnautų ne tik ir ne tiek lietuvių ir žydų santykiams. Jis būtų apskritai naudingas Lietuvai ir Lietuvos visuomenei – ar čia žydai gyventų, ar ne. Reikia paprasčiausiai nu­­stoti meluoti. Sau ir kitiems. Tai tik politinės valios ir sąžinės klausimas.

– Daugelis jaunesnių žmonių šiandien apie žydus daugiausia sužino iš naujienų apie Iz­rae­lio politiką, konfliktus, bet ne iš lietuviškosios jų praeities. Kaip apibūdintumėte vyraujan­čią opiniją apie Izraelį Lietuvoje? Ar ji pa­grįsta?

– Jau anksčiau buvau pastebėjęs tendenciją pui­­­­kius, tiesiog pavyzdinius Lietuvos santykius su Izraeliu pateikti kaip puikius santykius su Lietuvoje gyvenančiais žydais ar ne­tie­sio­ginį mėginimą užlyginti praeities paliktas duo­bes. Tai du visiškai skirtingi aspektai. Pa­žįs­tu nuo­širdžių antisemitų, kuriems imponuo­ja Iz­raelis. Jie gali pasakyti, kad žydus Lie­tu­voje žu­dė, nes žydų buvo NKVD, o Iz­rae­­­lis yra nuo­stabu, nes „rodo tiems arabams“.

Valstybinėje plotmėje dviejų valstybių bendradarbiavimas džiugina, jis yra sveikintinas ir visokeriopai skatintinas. Bet, mano galva, to ben­dradarbiavimo rezultatai neteiktini kaip Lie­­tuvos vidaus problematikos, susijusios su is­­torinės atminties klausimais, pakaitalas.

– Lietuvoje iki šiol gajūs stereotipai apie žy­dus – kasdieniai posakiai, anekdotai, paprastai atėję iš praeities įsitikinimų ar neišprusimo. Kodėl jie išlieka?

– Manau, kad su stereotipais kovoti galima tik vie­nu būdu – švietimu. Stereotipai gimsta iš tam­­­sos ir gyvena tamsuma, o, kaip pasakytų vie­­­nas tuos antisemitinius stereotipus išpažinęs poetas, „ir tiesa, ir šviesa mūs žingsnius te­lydi“.

Tiesa ir šviesa yra neatsiejami švietimo elementai. Tam reikia gero vadovėlio ir gero mo­kytojo.