Matejus Karabínošas / Asmeninio archyvo nuotr.

Slovakas Matejus Karabínošas keturis mėnesius gyveno Lietuvoje. 22-ejų informatikos studentas po semestro Vilniaus universitete dalinasi su tinklaraščiu Euroblogas.lt savo įspūdžiais ir lygina abiejų šalių padėtį.

Giedrė Peseckytė, euroblogas.lt

– Tikriausiai visiems „Erasmus‟ studentams iki kaulų smegenų žinomas klausimas – kodėl pasirinkai Lietuvą studijų mainams?

– Apskritai „Erasmus+‟ mainai yra puiki galimybė studijų metu išbandyti kitą studijų sistemą kitoje Europos šalyje, tuo pačiu pažinti save, susirasti naujų draugų ir išgyventi naujas patirtis. Manau, kiekvienas studentas turėtų bandyti pasinaudoti šia galimybe.

Kai Slovakijoje kalbame apie Baltijos valstybes, jas laikome geriau išsivysčiusiomis už mūsų šalį.

Kodėl pasirinkau būtent Lietuvą? Kai Slovakijoje kalbame apie Baltijos valstybes, jas laikome geriau išsivysčiusiomis už mūsų šalį. Tiek ekonomiškai, tiek politiškai, tiek socialinės apsaugos prasme. Nežinau, kodėl susidaręs toks įvaizdis. Tikriausiai dėl to pasirinkau Lietuvą, be to, norėjau tobulinti ne tik anglų, bet ir rusų kalbą – žinojau, kad dalis visuomenės, bent jau vyresnioji karta, kalba rusiškai.

– Ar per šį semestrą tavo lūkesčiai pasiteisino? Radai Lietuvoje, ko tikėjaisi, o gal kažkuo nusivylei?

– Iš tiesų po keturių mėnesių Lietuvoje suprantu, kad jūs taip pat turite problemų, kaip ir Slovakija. Bet tikrai nesigailiu, kad pasirinkau praleisti semestrą čia. Žmonės, kuriuos sutikau, – tiek lietuviai, tiek kiti užsienio studentai – buvo labai malonūs, turėjau progų keliauti, studijuoti anglų kalba buvo naujas iššūkis. Nieko nesigailiu.

– Kokių skirtumų tarp šalių įžvelgei?

– Kuo Lietuva gali didžiuotis, tai sveikatos apsaugos sistema. Tai sakau iš savo patirties, remdamasis tuo, ką pats patyriau. Kai dėl sveikatos problemų lankiausi Santariškių klinikose, buvau sužavėtas, kaip viskas sutvarkyta, darbuotojai paslaugūs, šypsosi. Slovakijoje patekti pas gydytojus gerokai sunkiau, tvarkos ten mažai.

Slovakijoje viskas sutelkiama į Bratislavą ir visi sprendimai priimami ten.

Pastebėjau, kad Lietuvoje bandoma vystyti ne vien sostinę, o Slovakijoje viskas sutelkiama į Bratislavą ir visi sprendimai priimami ten, kai, rodos, politikai neturi jokio supratimo, kas dedasi šalies rytuose ar pietuose, už sostinės ribų.

Suprantu, kad Lietuvai gana sunku, nes neturi daug gamtinių išteklių, gamyklų. Slovakija tuo turtingesnė, turime geriau išvystytą pramonę, daugiau gamtinių išteklių.

– Abi šalys priklauso Europos Sąjungai (ES). Kaip manai, ką tai suteikia?

– Žinoma, tai – prekyba, verslo, ekonomikos plėtra. Šengeno zona leidžia keliauti, viena valiuta palengvina piniginius santykius. ES paramos fondai prisideda prie infrastruktūros vystymo, socialinės gerovės kūrimo. Mano galva, ES investuoja daug, kad šalys bendradarbiautų ir jaustųsi gerai.

– Ar matai tik pliusus, kad Slovakija yra ES narė?

– Buvimas viena iš 28 valstybių ir duoda, ir atima. Taip, kaip minėjau, šalis gauna paramos iš fondų, gerėja prekyba su užsienio valstybėmis. Tačiau mes taip pat turime mokėti savo dalį, klausyti nurodymų, nors kartais gal Slovakijai, nežiūrint visos ES gerovės, bet tik savo naudos, būtų patogiau elgtis kitaip.

Nemanau, kad faktas, jog dabar Slovakija pirmininkauja ES Tarybai, kažką pakeis.

Slovakijoje valdžioje – daug korumpuotų žmonių, dėl to dalis ES skiriamų pinigų nepasiekia tikslo. Pirmiausia reikia susitvarkyti šalies viduje, kad galėtume geriau išnaudoti ir suvokti narystės naudą.

Nemanau, kad faktas, jog dabar Slovakija pirmininkauja ES Tarybai, kažką pakeis. Tai, kuri šalis pirmininkauja, neturi jokios įtakos, vis tiek sprendimus priims visa ES. Taip pat reikia nepamiršti, kad didžiosios valstybės visuomet turės svaresnį žodį.

– Kokius pokyčius savo tėvynėje pastebi nuo įstojimo į ES?

– Viskas padidėjo – kainos, algos. Šalis vystosi teigiama linkme, bet dar reikia daug stengtis. Manau, kad ir demokratijos klausimu dar reikia labai daug dirbti ne tik Slovakijoje, bet ir Europoje. Dažnai dangstantis demokratija vyksta visai nedemokratiški dalykai.

Savanoriai Trakų atviroje jaunimo erdvėje/ Organizacijos nuotr.

“Sužinojusi, kad mane atrinko į programą Lietuvoje, nuėjau į biblioteką ir pasiėmiau visas knygas apie šią šalį, kokias jie turėjo“, −  tinklaraščiui Euroblogas.lt sako savanorė Sophie iš Vokietijos. Lietuvoje gyvenanti mergina tvirtina, kad savanorystė užsienyje duoda naują požiūrį, todėl tuos pačius dalykus pradedi matyti kitaip nei anksčiau.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

„Savanorystė netrunka visą gyvenimą. Tai tik trumpas laikotarpis, kurio metu gali įgyti patirties ir žinių, kaip dirbti ir ką reikėtų keisti savo šalyje, pamatyti, kaip tos pačios problemos sprendžiamos kitose šalyse“, − aiškina savanorė.

Mergina nusprendė išvykti savanoriauti į kitą šalį, nes baigusi mokyklą nežinojo, ką norėtų studijuoti.

Dažniausiai į savanorystę įsitraukia žmonės, kurie siekia tobulėjimo, ieško įdomių veiklų, nori padėti kitiems ir realizuoti save.

„Nusprendžiau iš karto dar nestoti, o kažką paveikti užsienyje. Dabar jau žinau, kad norėčiau studijuoti kultūros arba tarpkultūrinę komunikaciją, taip pat galvoju apie mokytojos profesiją“, −  pasakoja Sophie, kuri savanoriauja mokytojo asistente Balsių mokykloje anglų ir vokiečių kalbos pamokose.

Kita savanorė ukrainietė Tatjana savanoriauja Žaislų muziejuje Vilniuje. Ten ji veda ekskursijas anglų ir rusų kalbomis.

„Planavau baigusi studijas išvykti savanoriauti, bet daug greičiau gavau gerą darbo pasiūlymą, kurio nenorėjau atsisakyti. Pradėjau dirbti, bet prabėgus metams pajutau, kad įgijau darbo įgūdžių ir toliau nebetobulėju. Norėjau atsidurti visiškai kitoje  aplinkoje“, − pasakoja Tatjana.

Mergina, dirbusi žmogiškųjų išteklių srityje, dabar veda eksursijas vaikams, lanko ne tik lietuvių kalbos, bet ir psichologijos kursus.

Atsiveža savo patirtį

Europos savanorių tarnybos asociacijos „Saltes“ prezidentė Akvilė Budreckytė tinklaraščiui Euroblogas.lt sako, kad dažniausiai į savanorystę įsitraukia žmonės, kurie siekia tobulėjimo, ieško įdomių veiklų, nori padėti kitiems ir realizuoti save.

Jau ne toks gajus stereotipas, kad savanoris − tik tas, kuris su ginklu eina ginti tėvynės.

Pašnekovė pabrėžia, kad savanoriai užsienyje įgyja naujos patirties, todėl gali tęsti ar pradėti kažką naujo Lietuvoje: „Potencialas, kurį atsiveža šie žmonės, yra didžiulis. Jo neįmanoma įgyti jokioje aukštojoje mokykloje. Tai gyvenimo mokykla.“

Serbas Alexandaras savanoriauja jaunimo centre, besivadinančiame Trakų atvira jaunimo erdve. Jis paaiškina, kad jaunimo centro tikslas yra sukurti erdvę, kurioje jie galėtų veikti ką nori.

„Centro darbuotojai padeda vaikams ruošti namų darbus arba tiesiog išgeria puodelį arbatos kartu. Taip pat ir organizuojame įvairius renginius, o aš vedu anglų kalbos pamokas, rankdarbių užsiėmimus“, − savanorystės patirtimi dalijasi pašnekovas.

Jis neslepia, kad tokio centro idėja jį žavi ir jis ruošiasi panašią vietą atidaryti Serbijoje, savo gimtajame mieste.

Lietuvoje savanoriai jaunesni

Akvilė iš „Saltes“ sako, kad per 11 organizacijos veikimo metų savanoriavimo kultūra Lietuvoje išaugo. „Jau ne toks gajus stereotipas, kad savanoris − tik tas, kuris su ginklu eina ginti tėvynės“, − požiūrį į savanorystę iliustruoja pašnekovė.

Europoje vidutinis savanorių amžius yra nuo 25 m., o Lietuvoje 16-25 m.

Ji komentuoja, kad Lietuvoje stipriausia yra socialinės srities savanorystė, bet pastaruoju metu populiarėja ir kultūrinės bei sporto savanorystės veiklos.

„Europoje vidutinis savanorių amžius yra nuo 25 m., o Lietuvoje 16-25 m. Kadangi Lietuvoje dauguma savanorių yra mokyklinio−studentiško amžiaus jaunuoliai, todėl čia populiari savanorystė jaunimo organizacijose,  renginiuose“, − apie savanorystę Lietuvoje pasakoja Akvilė.

Pasirodo, kad sprendimą vykti savanoriauti į užsienį kartais lemia ir šalies ekonominė situacija. „Daug daugiau savanorių sulaukiama iš Ispanijos, nes ten jauniems žmonėms po studijų  labai sunku susirasti darbą“, − sako savanorių tarnybos atstovė.

Ji pasakoja, kad užsieniečiai savanoriai Lietuvoje pastebi nesišypsančius veidus, gana prastą aptarnavimo kultūrą parduotuvėse ir kavinėse. Jų nuomonę dažniausiai radikaliai pakeičia keliavimas autostopu. „Kai tik išbando keliavimą autostopu, sako, kad lietuviai patys draugiškiausi: ir nuveš, kur reikia, ir pamaitins, ir net nakvynės vietą pasiūlys“, − savanorių įspūdžius komentuoja Akvilė.

Serbas Alexandaras pasakoja, kad prieš atvykdamas į Lietuvą iš ispanų ir italų girdėjo, kad lietuviai šalti, laikosi atstumo, retai šypsosi. Jam pačiam lietuviai pasirodė tiesiog ramūs. Vokietei Sophie lietuviai atrodo labai religingi ir patriotiški.

„Vokietijoje aš niekada nesu giedojusi savo šalies himno, o Lietuvos himną jau giedojau ne vieną kartą. Beje, čia daug kur kaba trispalvės, o Vokietijoje kabinti šalies vėliavas nėra priimtina“, − pastabą apie lietuvių patriotiškumą aiškina Sophie.

Mergina, kaip ir visi užsieniečiai savanoriai, lankė lietuvių kalbos kursus, kurie trunka keletą mėnesių ir, pasak jos, jie nėra labai intensyvūs, nes tetrunka 3 val. per savaitę. Mergina lietuvių kalbos mokosi savarankiškai, bet sako, kad bendrauti lietuviškai sunkiai sekasi, nes pašnekovai dažniausiai atsako anglų kalba.

Kur rasti informacijos apie savanorystės projektus

Visi kalbinti savanoriai atvyko į Lietuvą pagal „Erasmus+“ Europos savanorių tarnybos programą. Pagal ją savanoris išvyksta į kitą šalį, joje gyvena ir dirba pelno nesiekiantį ir vietos bendruomenei naudingą neapmokamą darbą. Galima pasirinkti savanorystę nuo 2 savaičių iki 12 mėnesių. Dažniausiai pagal šią programą savanoriui suteikiamas gyvenamasis būstas ir apmokamos transporto išlaidos, taip pat jis gauna pinigų smulkioms išlaidoms.

Tokios organizacijos kaip „Saltes“ ar „Socialus veiksmas“ gali padėti susirasti savanorystės projektą pagal Europos savanorių tarnybos programą. Šie projektai yra finansuojamiEuropos Komisijos.

Dar įvairių savanorystės veiklų Europoje ir visame pasaulyje siūlo gooverseas.com/volunteer-abroad. Čia nemažai savorystės programų yra apmokestintos. Nemažai naujos ir aktualios informacijos apie savanorystės programas ir galimybes rasite ir puslapyje zinauviska.lt.

SPSF nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

3,3 mln. – tiek europiečių turi šį tą bendra: studijų metais jie dalyvavo didžiausiame ir brangiausiame Europos aukštojo mokslo projekte – „Erasmus“ mainų programoje. Nuo 1999-ųjų joje dalyvaujanti Lietuva pasimokyti ar atlikti praktikos svetur jau išsiuntė daugiau kaip 36 tūkst. studentų. Lietuvoje studijuoti 1999 m. panoro 36 užsienio studentai, pernai – 2,5 tūkstančio.

„Aukštojo mokslo tarptautiškumą kurti nuo nulio pradėjome praėjusiame tūkstantmetyje, o dabar galime sakyti, kad šioje srityje jau esame pažengę“, – baksnojantiems į vos kelis procentus užsienio studentų Lietuvos universitetuose ir kolegijose atsako „Erasmus+“, Mokymosi visą gyvenimą programas ir kitas švietimo iniciatyvas įgyvendinančio Švietimo mainų paramos fondo direktorė Daiva Šutinytė.

– Kaip pasikeitė 1987 m. atsiradusi Europos Komisijos (EK) „Erasmus“ mainų programa, dabar žinoma naujuoju „Erasmus+“ pavadinimu ir skirta ne tik aukštajam mokslui?

– Nors ir ne tokiu masteliu, ir ne tokiomis lėšomis kaip „Erasmus“, EK nuolat rėmė ir kitus švietimo sektorius. Be aukštojo mokslo, ne mažiau reikšmingos programos buvo skirtos ir bendrajam ugdymui, ir profesiniam mokymui, ir suaugusiųjų švietimui. 2007 m. visi sektoriai buvo sujungti į Mokymosi visą gyvenimą programą.

2014 m. programos architektūra pasikeitė, dabar ji dalijama ne pagal sektorius, bet pagal veiklos tipus. Pavyzdžiui, studijų, praktikos, dėstytojų mobilumą numatanti dalis vadinasi pirmuoju „Erasmus+“ programos veiksmu. Strateginius programos tikslus dabar sustiprino tai, kad paraiškas teikti ir mobilumą įgyvendinti gali tik institucijos, jos numato ir individų mobilumą. Institucija, teikdama paraišką, turi numatyti, kaip stažuotė prisidės prie tolesnės jos plėtros ar strateginių tikslų įgyvendinimo. Be abejo, tarptautinės patirties naudą labiausiai jaučia pats žmogus, tačiau jį svetur mokytis ar stažuotis siunčiančios organizacijos tikslas yra gauti naudos institucijos lygiu.

Parama ES struktūrinių fondų projektams gali siekti milijonus, o 3 metų trukmės „Erasmus+“ strateginės partnerystės projektas negali būti brangesnis kaip 450 tūkst. eurų.

Antrasis „Erasmus+“ veiksmas taip pat taikomas visiems sektoriams. Jis numato strateginę institucijų partnerystę. Antrajame programos veiksme svarbiausia yra ne institucija, teikianti paraišką, bet sektorius, į kurį nukreipiama nauda, pavyzdžiui, universitetas pateikia paraišką, kad sukurs ugdymo programą mokyklai. Svarbiausia, kad strateginių part­nerysčių projektuose numatyta prievolė sukurti intelektinį produktą, o jam skiriami ištekliai – palyginti nedideli. Pavyzdžiui, parama ES struktūrinių fondų projektams gali siekti milijonus, o 3 metų trukmės „Erasmus+“ strateginės partnerystės projektas negali būti brangesnis kaip 450 tūkst. eurų.

– 2014–2020 m. „Erasmus+“ programai visoms valstybėms skirta 14,7 mlrd. eurų, 40 proc. šios sumos – aukštajam mokslui. Kodėl Europai reikia tokios programos?

– EK visada pasisakė už laisvą žmonių, prekių, kapitalo judėjimą, tai galioja ir studijoms – jos turi būti tarptautinės, nes vien savo aukštojoje mokykloje pranašu nebūsi.

Studentai, dalyvavę mobilumo programoje, geriau įsidarbina, jų gyvenimo kokybės lygis aukštesnis.

Mobilumas aukštajame moksle sukūrė daug gerų dalykų: atsirado jungtinių, dvigubo diplomo studijų programų. Be to, studentų patirtis, įgyta užsienyje, vertinga juos išsiuntusiai institucijai: sugrįžę į savo aukštąją mokyklą beveik 100 proc. studentų kelia didesnius reikalavimus studijų, dėstymo kokybei.

– Kaip EK pamatuoja „Erasmus“ naudą?

– Vienas programos integravimo, visų sektorių sujungimo į vieną bendrą programą, tikslų buvo bendras ES tikslas mažinti jaunimo nedarbą, spręsti užimtumo problemas. EK atliekami išsamūs dabartinio ir ankstesnio programos laikotarpio tyrimai rodo, kad mainų programa padeda gerinti šiuos rodiklius: studentai, dalyvavę mobilumo programoje, geriau įsidarbina, jų gyvenimo kokybės lygis aukštesnis.

– Ar Europa turi kitą, didesnį, brangesnį projektą, skirtą aukštajam mokslui, nei „Erasmus“?

– Ne, tokio nėra. Tai didžiausia EK švietimo, mokslo, o nuo 2014 m. – dar ir jaunimo bei sporto programa. „Erasmus+“ yra unikali, joje gali dalyvauti visos tikslinės grupės nuo darželinukų iki senjorų. Toks modelis, kai įtraukiami įvairaus amžiaus žmonės, visų švietimo sektorių dalyviai, – labai geras. Kartais stebimasi, iš kur į aukštąsias mokyklas ateina tokie nepasirengę studentai, bet juk jie ne iš mėnulio, jie ateina iš mokyklos, o į ją – iš darželio. Todėl tarptautiškumas ikimokyklinio ugdymo įstaigose yra taip pat nuostabi iniciatyva, įgaunanti mastą ir Lietuvoje.

– Ar EK niekada nesuabejojo „Erasmus“ programos vertingumu, jos poreikiu ar tęstinumu?

– Svarstymų, ar toks programos žanras yra tinkamas, girdėjusi nesu. Žinoma, pasitaiko ir problemų, susijusių su tokios didelės programos administravimu. Yra šalių, kuriose stringa biudžeto suvaldymas, lėšų paskirstymas, yra atvejų, kai EK kuriam laikui suspenduoja valstybės dalyvavimą, kol ji ištaisys klaidas. Lietuva į tokių šalių sąrašą nepatenka, priešingai, pirmaujame pagal tai, kiek pinigų gauname ir kiek jų panaudojame, todėl rudeniop kitų šalių nepanaudotų lėšų likučius EK gausiai paskiria Lietuvai.

Būna tokių aukštųjų mokyklų, kurios labai daug nori, bet skirtų pinigų nepanaudoja, – tai mūsų galvos skausmas ir vargas.

Tai reiškia, kad šalių, kurios nesugeba panaudoti viso joms skirto programos biudžeto, krepšelis vėliau būna perskirstomas kitoms valstybėms, kuriose poreikis yra didesnis nei joms skirtas finansavimas. Kol kas Lietuva yra tame sąraše. Pavyzdžiui, pernai rudeniop gavome papildomų pinigų – 30 proc. pradinio biudžeto – mokykliniam ugdymui, todėl negalėjusieji dalyvauti programoje dėl finansavimo trūkumo labai džiaugėsi. Juolab kad norinčiųjų turime labai daug, o sėkmės rodiklis, kiek paraiškų galime finansuoti, kartais būna labai žemas, apie 20 proc. Be to, geras lėšų panaudojimas sukuria precedentą kitų metų skirstymui – krepšelis gali būti didesnis.

– Kaip programos pinigai padalijami aukštosioms mokykloms?

– Aukštosios mokyklos pateikia paraiškas, jose įvardija ir pagrindžia savo poreikius, kurie paprastai būna labai dideli, tiek pinigų nėra. Tada vertinami, greta kitų kriterijų, dvejų metų mobilumo pasiekimai ir dvikryptiškumas – kiek studentų, dėstytojų universitetas ar kolegija iš­siuntė, kiek priėmė. Formulė gerokai sudėtingesnė, bet pagal ją gana mechaniškai apskaičiuojama, kiek lėšų galime skirti vienai ar kitai aukštajai mokyklai. Atsižvelgiame ir į tai, kiek lėšų jos anksčiau grąžino. Būna tokių aukštųjų mokyklų, kurios labai daug nori, bet skirtų pinigų nepanaudoja, – tai mūsų galvos skausmas ir vargas.

Kai kuri nors institucija pinigus grąžina, likusias lėšas perskirstome mokykloms, kurioms vis dar reikia papildomų pinigų. Likučius bandome panaudoti maksimaliai, tačiau pinigus galima perdalyti tik iki nustatyto termino. Kai jis ateina, turime grąžinti visus likučius.

1999 m., kai pirmą kartą dalyvavome „Erasmus“, į Lietuvą atvyko 36 studentai iš užsienio, o pernai jų buvo 2,5 tūkst. 1999 m. pasimokyti svetur išvyko 361 Lietuvos studentas, 2015 m. – 4,3 tūkst.

Kol kas Lietuva grąžina mažiau kaip 0,5 proc. pradinio biudžeto, vadinasi, lėšų panaudojimo rodiklis viršija 99,5 proc. Įprastai mažiau kaip pusę procento sudaro pinigai, likę nepanaudoti dėl nenumatytų aplinkybių, pavyzdžiui, jei pasikeičia projekto partneriai.

– Ar nuo 1999 m. „Erasmus“ dalyvaujanti Lietuva visiškai išnaudojo jos suteikiamas galimybes?

– Manau, kad pasiėmėme maksimaliai tiek, kiek galėjome. Be to, esame viena iš vos kelių valstybių, kurios pačios remia mainų programas: iš EK nuo 1999 m. aukštojo mokslo mainams gavome per 72 mln., iš Lietuvos biudžeto – dar apie 40 mln. eurų.

– Kokią įtaką didinant Lietuvos aukštojo mokslo tarptautiškumą turi „Erasmus+“?

– Kuo daugiau studentų ir dėstytojų išvažiuoja, tuo daugiau įtakos jie sugrįžę daro Lietuvos studijų kokybei, kultūrai, ypač regioniniuose universitetuose ir kolegijose. Pavyzdžiui, dabar Alytaus kolegijoje studijuoja per 100 užsieniečių. Mano galva, regionui tai daro nemenką poveikį keičiant požiūrį, pergalvojant stereotipus.

1999 m., kai pirmą kartą dalyvavome „Erasmus“, į Lietuvą atvyko 36 studentai iš užsienio, o pernai jų buvo 2,5 tūkst. 1999 m. pasimokyti svetur išvyko 361 Lietuvos studentas, 2015 m. – 4,3 tūkst. Be to, turime dar apie 5 tūkst. užsienio studentų, kurie atvyko ne per mainų programą ir už studijas moka patys. Tai reiškia, kad Lietuva tampa patrauklesnė ir patikimesnė.

– Užsienio studentų dalį Lietuvos aukštosiose mokyklose vis dar galima skaičiuoti keliais procentais. Jūsų vadovaujamas fondas nuo 2007 m. administruoja įvairias tarptautines švietimo programas ne tik aukštojo mokslo srityje, matote, kaip Lietuvos institucijos bendradarbiauja su užsienio partneriais, kiek žmonių tais ryšiais pasinaudoja. Ar sutinkate, kad tarptautiškumą reikia kurti nuo nulio, kaip siūlo kai kurie kritikai?

– Aukštojo mokslo tarptautiškumą kurti nuo nulio pradėjome praėjusiame tūkstantmetyje, o dabar galime sakyti, kad šioje srityje jau esame pažengę. Kai važiuojame svetur pristatyti Lietuvos ir Lietuvos aukštųjų mokyklų, jau nebereikia aiškinti, kurioje pasaulio dalyje esame, kad priklausome ES ir suteikiame plačiai pripažįstamus aukštojo mokslo diplomus.

Ispanija, Portugalija, Skandinavijos šalys pakliūva tarp populiariausių „Erasmus+“ šalių, nes siūlo studijas anglų kalba. ­

Tačiau yra ir daugiau mitų. Pavyzdžiui, neva mainų programoje dalyvaujantys studentai svetur nutraukia studijas ir į Lietuvą nebegrįžta. Per visą programos laikotarpį buvo vienas toks atvejis. Galima palyginti šį skaičių su dalimi studentų, kurie nutraukia studijas studijuodami čia, Lietuvoje, ir pamatysime mastelį. Visiškas mitas, kad studentai meta mokslus: jie privalo grįžti, kad studijų laikotarpis būtų įskaitytas, surinkti studijų kreditus, priešingu atveju turi sumokėti „Erasmus+“ stipendiją, kurią buvo gavę.

– Daugiausiai „Erasmus+“ dalyvių renkasi Ispaniją, o programa dar kartais vadinama akademiniu turizmu. Ar tai irgi mitas?

– Tai dar vienas mitas, kaip ir kalbos, kad studentai negrįžta. „Erasmus+“ nėra turizmas. Studijuoti kitoje šalyje yra žavu: kita kultūra, kita gamta, tačiau faktas, kad neretai studentai ten dirba sunkiau, nei studijuodami Lietuvoje.

Lengva paaiškinti, kodėl Ispaniją renkasi daugiausiai studentų. Ši šalis turi labai daug aukštųjų mokyklų, jos įmonės aktyviai kviečia studentus atlikti praktikos, be to, Ispanijoje galima studijuoti anglų kalba. Antra populiariausia šalis yra Vokietija, bet, nors siūloma daug programų anglų kalba, pravartu kalbėti ir vokiškai, Prancūzijoje – prancūziškai. Taigi Ispanija, Portugalija, Skandinavijos šalys pakliūva tarp populiariausių „Erasmus+“ šalių, nes siūlo studijas anglų kalba. ­

– Kokia „Erasmus+“ ateitis: ar EK svarsto nutraukti šį projektą, mažinti finansavimą?

– Ji šviesi iki 2020 ir iki 2023 m., kol bus baigti paskutiniai to laikotarpio projektai. Kiek plius ženklų programos pavadinime bus po 2020-ųjų – atspėti negalime, tikriausiai apie tai dar nelabai galvoja ir EK, tačiau likus porai metų iki programos pabaigos bus ir tyrimų, ir europarlamentarų debatų. Vis dėlto, kai visuomenė senėja, valstybių sienos dar labiau atsiveria, o europiečiai jaučia poreikį dar stipriau vienytis, manau, kad programa turėtų įgauti dar didesnį mastą ir pasiūlyti dar daugiau galimybių jaunimui. Situacija Europos darbo rinkoje yra įtempta, todėl EK kaip įmanydama didins jaunimo galimybes įsidarbinti. Savo horizonte nematome galimybės ir negirdime kalbų, kad „Erasmus+“ mainų programą reikėtų nutraukti.