Darbo kultūra. Šių kompanijų biurai primena milžiniškas žaidimų aikšteles, o koridoriais čia vaikštinėja technologijų srities įžymybės. „Google“, „Facebook“ ir „Yahoo“ centrinėse būstinėse Silicio slėnyje dirbantys lietuviai su „Veidu“ dalijasi  įspūdžiais, kaip atrodo darbas garsiausiose technologijų korporacijose.

Retas lietuvis šiandien praleidžia dieną bent kartą neatsidaręs „Google“, „Facebook“ ar „Yahoo“ puslapių. Nieko nuostabaus, nes tai vienos svarbiausių šiandienos korporacijų, sugebėjusių sukelti priklausomybę nuo savo produktų milijonams pasaulio gyventojų. Šie vardai kasdien mirga žiniasklaidos puslapiuose, kiekvieną jų žingsnį atidžiai seka investuotojai, apie karjerą šiose bendrovėse svajoja dauguma perspektyvių specialistų.

O kaip šios kompanijos, įkvepiančios net Holivudo kūrėjus, atrodo iš vidaus? Ar pelnytai jos vadinamos svajonių darbdavėmis? Ar iš tiesų darbuotojai ten gali gauti viską, apie ką tik įmanoma pagalvoti, – nuo nemokamo maisto iki masažo darbo metu? Galų gale kaip į jas pakliūti ir ką reiškia dirbti garsiausiose šių dienų technologijų kompanijose?

Atsakymus į šiuos klausimus savaitraščiui „Veidas“ atskleidžia lietuviai, dirbantys „Facebook“, „Google“ ir „Yahoo“ kompanijose Silicio slėnyje JAV. Juk kaip ne kartą teko įsitikinti, lietuvių galima sutikti visur – tad ne išimtis ir garsiausių pasaulio korporacijų biurai.

„Google“ biuras: programuotojų žaidimų aikštelė

Eilinė darbo diena. 25 metų Martynas Venckus sėda ant dviračio ir per dvidešimt minučių atmina į pagrindinį „Google“ biurą, vadinamą „Googleplex“, – iš kelių dešimčių mažaaukščių pastatų susidedantį miestelį JAV Silicio slėnyje. Dėl žaismingos ir jaunatviškos aplinkos, vaikštinėjančių įvairiausių tautybių darbuotojų, intensyvaus dviračių eismo pirmą kartą čia apsilankiusiems jis labiau primena tarptautinio universiteto miestelį negu didelės korporacijos biurą. M.Venckus Silicio slėnyje dirba metus – prieš tai metus, kol susitvarkė vizų reikalus, darbavosi „Google“ biure Ciuriche, Šveicarijoje.

Netrukus jau laukia ir visiems „Google“ darbuotojams siūlomi nemokami pietūs – šįkart lašiša su daržovėmis.

Kai M.Venckus sėda prie savo darbo stalo, laikrodis rodo 10.30 val. Vaikinas perskaito elektroninį paštą, pabendrauja su kolegomis ir imasi rytinių darbų. Netrukus jau laukia ir visiems „Google“ darbuotojams siūlomi nemokami pietūs – šįkart lašiša su daržovėmis. Po pietų M.Venckus tęsia darbus, o po kiek laiko sėda ant dviračio ir važiuoja į centrinį miestelio pastatą (miestelis didelis, todėl tarp pastatų netgi kursuoja autobusai), kur porą valandų kolegos rodo pristatymą apie vidinius bendrovės reikalus. Grįžęs iš pristatymo M.Venckus vėl sėda prie darbų, įterpdamas kavos pertraukėles. 17.30 val. jis eina pasportuoti į „Google“ komplekse įrengtą sporto salę. Vaikinas renkasi treniruoklius, tačiau darbuotojai gali lankyti ir nemokamas aerobikos, bokso bei kitokias treniruotes, šokių pamokas. Grįžęs iš sporto salės nemokamai pavakarieniauja ir apie 20 val. važiuoja namo.

Taip atrodo įprastinė M.Venckaus, dirbančio saugumo inžinieriumi „Google“ korporacijoje, diena.

Lietuvoje darbdavys darbuotojams kelia reikalavimus nuo pirmos darbo dienos, tikisi, kad darbuotojas labai greitai sugebės atlikti užduotis, o čia ilgą laiką iš tavęs nieko rimto nesitikima.

„Šioje korporacija vyrauja labai atpalaiduojanti atmosfera. Lietuvoje darbdavys darbuotojams kelia reikalavimus nuo pirmos darbo dienos, tikisi, kad darbuotojas labai greitai sugebės atlikti užduotis, o čia ilgą laiką iš tavęs nieko rimto nesitikima. Netgi atrodo, kad nieko naudingo per pirmus mėnesius nesukuri“, – pasakoja M.Venckus, kuris drauge su kitais saugumo grupėje dirbančiais programų inžinieriais ieško įvairių programų pažeidžiamumo ir bando apsaugoti kompaniją nuo programišių atakų.

Ir vėliau, kai darbuotojas jau apsipranta, niekas jo nestebi ir nekontroliuoja. Pavyzdžiui, čia nėra griežto darbo grafiko, nes kompanija orientuojasi į rezultatą, o kiek laiko ir kur darbuotojas dirbo, visiškai nėra svarbu.

„Galbūt visą dieną nieko nepadarei, bet vakare per porą valandų atlikai visos dienos darbus. Programavimas yra kūrybinis darbas, todėl negali programuotojo priversti dirbti nuo devynių valandų ryto iki penkių vakaro. „Google“ kompanija labai orientuota į inovacijas, o juk negali sakyti darbuotojui – sėsk ir kurk nuo devynių iki penkių. Kūrybinį darbą labai sunku įvertinti ir sutalpinti į laiką, todėl „Google“ biuras yra labiau kaip įrankis pagelbėti kūrybiškumui atsiskleisti, o ne sutrukdyti“, – bendrovės filosofiją atskleidžia lietuvis.

Man niekas nesakė, ką daryti: susirenki informaciją, pasišneki su vienais, kitais kolegomis, nusprendi, kokios problemos svarbios, pasišneki su vadovu, ar tinka, ir darai.

M.Venckui pritaria ir ketverius metus „Google“ biure Miunchene vyresniuoju programų inžinieriumi dirbęs 29 metų Gintautas Miliauskas, šią kompaniją apibūdinantis dviem būdvardžiais: žaisminga ir nehierarchiška. Pasak G.Miliausko, tarp kolegų vyrauja neformalūs santykiai, o darbuotojai turi pakankamai daug laisvės. „Man niekas nesakė, ką daryti: susirenki informaciją, pasišneki su vienais, kitais kolegomis, nusprendi, kokios problemos svarbios, pasišneki su vadovu, ar tinka, ir darai. Per ketverius metus nėra buvę, kad vadovas numestų aplankalą ant stalo ir sakytų – iki rytojaus reikia padaryti“, – pasakoja G.Miliauskas.

Pasak jo, kompanijos žaismingumas atsiskleidžia iš visų pusių. Netgi darbinėje komunikacijoje daug humoro, o biurai spalvingi ir virtę tikromis žaidimų aikštelėmis programuotojams. „Kompanija „Google“ yra labai inžinerinė, joje sutelkta daug kompetencijos – dirba daug „moksliukų“, todėl aplinkui yra visokių žaidimų automatų ir „moksliukiškų“ žaisliukų“, – pasakoja G.Miliauskas. Kai kuriuose biuruose, it milžiniškoje žaidimų aikštelėje, iš vien aukšto į kitą netgi galima nučiuožti rampa.

Jeigu ilgai sėdint įskausta nugarą, gali dirbti ant ėjimo takelio, kuris atrodo panašiai kaip bėgimo takelis.

„Visame „Google“ miestelyje primėtyta netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, eidamas vienur matai biliardo, kitur – stalo futbolo stalą, pianiną, gitarą ar kompiuterinį žaidimą. Galima atrasti ir neįprastų prietaisų. Tarkime, jeigu ilgai sėdint įskausta nugarą, gali dirbti ant ėjimo takelio, kuris atrodo panašiai kaip bėgimo takelis. Priešais jį įtaisytas specialus stovas nešiojamajam kompiuteriui pasidėti, gali reguliuoti ėjimo greitį“, – apie tai, kokių neįprastų pramogų dar galima rasti „Google“ būstinėje, pasakoja M.Venckus.

Iš tiesų atrodo, kad visa „Google“ biuro aplinka skirta kūrybiškumui išlaisvinti, galvai pailsinti ar darbuotojo laikui taupyti. Ir daug dalykų – visiškai nemokami. Darbuotojams tiekiami nemokami pusryčiai, pietūs, vakarienė ir užkandžiai visą dieną; prireikus sutvarkyti reikalus bet kada gali pasiimti iš biuro automobilį; įrengti poilsio ir žaidimų kambariai; prie pastatų pristatyta daugybė dviračių ir netgi įrengtos dviračių taisymo dirbtuvės su visais įrankiais. Be to, darbo metu galima užsukti į masažo kambarį, baseiną ar sporto salę.

Regis, „Google“ vadovai savo miestelyje stengiasi sutelkti viską, ko tik gali prireikti darbuotojui, kad šis, užuot gaišęs laiką kažkur tvarkydamas savo reikalus, kuo daugiau laiko praleistų darbe. O gal tokia aplinka siekiama, kad darbuotojas praktiškai gyventų biure? G.Miliauskas spėja, kad tokie sumetimai tikėtini, ir tai yra protingos investicijos: viskas, kas taupo laiką ir leidžia darbuotojui praleisti daugiau laiko bendraujant su kolegomis – kartais darbo reikalais, kartais ne – yra naudinga.

„Smagu turėti tuos patogumus, bet aš asmeniškai į juos žiūriu kaip į reklamos instrumentus, o ne kaip į didelius pliusus, nes labai greitai prie jų pripranti“, – teigia G.Miliauskas, praėjusį spalį palikęs „Google“ biurą ir šiuo metu dirbantis Londone, „Palantir Technologies“ kompanijoje, užsiimančioje duomenų analizės produktų kūrimu ir diegimu.

M.Venckus pritaria, kad tik iš pradžių labai maga išbandyti visas šitas gėrybes. Persikėlęs į Silicio slėnį ir pradėjęs dirbti „Googleplexe“ jis išbandė laipiojimą siena, nueidavo pagroti pianinu, skolindavosi automobilį važiuodamas tvarkyti reikalų į miestą. Tačiau dabar lietuvis kokia nors „Google“ siūloma pramoga darbo metu pasinaudoja tik kartais.

„Facebook“ biuras: nuo gydytojo iki kirpėjo

„Googleplexas“ išties skamba kaip svajonių biuras, tačiau Silicio slėnyje jis nėra toks išskirtinis. „Daugelis tų privalumų yra ne tiek „Google“ nuopelnas, kiek Silicio slėnio charakteristikos. Gal daug ką „Google“ pradėjo taikyti pirma, bet šiuo metu visi šie privalumai jau senokai nėra unikumas – labai daug kas juos siūlo“, – pabrėžia G.Miliauskas.

Iš tiesų labai panašiai darbinę aplinką apibūdina ir kitoje Silicio slėnio žvaigždėje – „Facebook“ kompanijoje nuo 2012 m. programų sistemų inžinieriumi dirbantis 27 metų lietuvis Vilius Visockas. Vaikinas dirba grupėje, kuriančioje reklamos produktus, padedančius didžiausiems reklamos pirkėjams padidinti jos efektyvumą. Lietuvis atsakingas už tų produktų vartotojo sąsajos kūrimą.

Esant dideliam skaičiui darbuotojų atsiranda vis naujų poreikių, todėl turime ir medicinos centrą, dantistą, kirpyklą, saldumynų krautuvėlę, sporto salę, laipiojimo sieną.

„Kartais sakau, kad iš principo galėtum dirbti ką tik atvežtas iš miško. Esant dideliam skaičiui darbuotojų atsiranda vis naujų poreikių, todėl turime ir medicinos centrą, dantistą, kirpyklą, saldumynų krautuvėlę, sporto salę, laipiojimo sieną. Privalumų yra tiek, kad net sunku susekti. Svarbu pabrėžti, jog mūsų kompleksas įsikūręs užmiestyje, todėl gana patogu, kad visa infrastruktūra yra netoliese. Taip galima sutaupyti nemažai laiko. O, tarkime, vieną dieną per savaitę neorganizuojami jokie susitikimai, tai itin patogu toliau gyvenantiems darbuotojams, kurie gali išnaudoti galimybę dirbti iš namų“, – apie darbą „Facebook“ biure pasakoja V.Visockas.

Tą savaitę, kai pasakojo „Veidui“ savo įspūdžiais apie darbą „Facebook“ kompanijoje, vaikinas naudojosi ne vienu jos teikiamu patogumu: sporto sale (paprastai sportuoja trečiadienį perpiet), nemokamu maistu (dažniausiai lankosi itin populiariame salotų bare, kuriame patiekiamos tik vietinės organinės daržovės), žaidimų ir muzikos kambariais bei skalbimo paslauga.

Labai sunku būtų įsivaizduoti griežtas taisykles, tokias kaip aprangos kodas. Darbuotojais yra pasitikima ir leidžiama būti savimi.

O kaip atrodo pats darbas „Facebook“ kompanijoje? „Mūsų produktu naudojasi per milijardą žmonių, todėl tenka spręsti įvairių sunkių uždavinių. Nepaisant to, sukurta aplinka jaustis laisvai, todėl manyčiau, kad darbo ir laisvalaikio balansą praranda tie žmonės, kurie natūraliai pasirenka tokį kelią ir pasineria į darbą. Sakyčiau, įdomus aspektas, kad pagrindinio komplekso biuras neturi sienų, pavyzdžiui, gali nuolatos girdėti, apie ką žmonės šnekasi tarpusavyje. Labai sunku būtų įsivaizduoti griežtas taisykles, tokias kaip aprangos kodas. Darbuotojais yra pasitikima ir leidžiama būti savimi“, – apie vidinę atmosferą pasakoja V.Visockas.

Tai, kad darbuotojams suteikiama daug laisvės, patvirtina ne tik jiems siūlomos pramogos darbo metu, gana laisvas darbo grafikas, bet ir galimybė naujam darbuotojui pačiam pasirinkti komandą. „Nauji darbuotojai pereina vadinamąją „bootcamp“ programą, kai ne tik atlieka mažas užduotis, bet ir renkasi savo naują komandą. Tikima, kad patys išsirinkę komandą jie bus motyvuotesni ir produktyvesni. Vis dar gerai atsimenu savo pirmąsias orientacines dienas kompanijoje – pasirinkti komandą buvo vienas sunkiausių sprendimų, nes dauguma jų daro ypač įdomius dalykus. Dabar ir pats nemažai laiko praleidžiu kalbėdamasis su naujais darbuotojais ir kviesdamas prisidėti prie mūsų komandos“, – daugiau detalių apie darbą „Facebook“ biure atskleidžia V.Visockas.

„Yahoo“ viceprezidento poste – lietuvis

Silicio slėnio kultūra vilioja ne tik jaunus ir entuziastingus specialistus, bet ir karjeros laiptais jau užkopusius vadovus. Lietuvoje mažai kas žino, kad nuo 2010 m. korporacijos „Yahoo“ viceprezidentas ir  vyriausiasis patarėjas patentų klausimais yra Amerikos lietuvis Romualdas (Ray) Strimaitis. Prieš prisidėdamas prie „Yahoo“ komandos teisininkas dirbo IBM bendrovėje Ohajo valstijoje, Vašingtone ir Floridoje, o vėliau persikėlė į Silicio slėnį vadovauti patentų departamentui IBM tyrimų centre.

„Kaip žinote, IBM yra labai didelė kompanija, įsikūrusi Niujorke. Taigi nors realiai dirbau Silicio slėnyje, nejutau, kad esu Silicio slėnio dalis. Aš vis tiek dirbau Niujorko kompanijai, turinčiai biurą Silicio slėnyje. Be to, nors didelė kompanija turi savo privalumų, joje sunku daryti įtaką. Taigi 2010 m. priėmiau „Yahoo“ darbo pasiūlymą, norėdamas suteikti sau galimybę pamatyti, ką iš tiesų reiškia būti Silicio slėnio dalimi ir pajusti jo kultūrą. Žvelgdamas atgal galiu pasakyti, kad tai buvo geras sprendimas“, – „Veidui“ tvirtino R.Strimaitis.

Jis „Yahoo“ kompanijoje atsakingas už labai svarbią sritį. Prieš penkerius metus pradėjęs nuo to, kad patentais padėdavo apsaugoti „Yahoo“ inovacijas, dabar R.Strimaitis atsakingas už tam tikrų patentų ir patentų licencijų pardavimą. „Tarkime, patentus, kurie jau nebėra esminiai „Yahoo“ verslui, aš parduodu kompanijoms, veikiančioms tame sektoriuje. Tai labai sėkminga strategija, leidusi „Yahoo“ pajamas padidinti daugiau nei šimtu milijonų dolerių“, – atskleidžia R.Strimaitis.

Protingi, ambicingi žmonės iš viso pasaulio atvyksta čia atrasti naujų galimybių ir kurti inovacijų.

Tiesa, „Yahoo“ neretai sulaukia investuotojų kritikos, kad prarado savo pozicijas konkurencinėje kovoje su „Google“. O ką apie tai mano kompanijos darbuotojai? R.Strimaitis atsako, kad „Yahoo“ istorija – tai sugrįžimo į aukštumas istorija. „Dabar „Yahoo“ yra gerai žinomas prekės ženklas su pasaulinio masto auditorija. Aš matau, kad industrija vis labiau juda mobiliaisiais įrenginiais paremto vartojimo link. Tad numanau, kad „Yahoo“ aktyviai užsiims savo verslo perorientavimu į mobiliuosius įrenginius“, – kad šį kartą „Yahoo“ keisis kartu su rinkos tendencijomis, prognozuoja R.Strimaitis.

Na, o netoli San Fransisko įsikūrusį Silico slėnį, kurio dvasią R.Strimaitis ir norėjo pajusti perėjęs į „Yahoo“, jis vadina ir regionu, ir mąstymo būdu. „Protingi, ambicingi žmonės iš viso pasaulio atvyksta čia atrasti naujų galimybių ir kurti inovacijų. Tiesą sakant, čia daugėja jaunų profesionalų iš Lietuvos, atsikeliančių į Silicio slėnį siekti savo karjeros tikslų. Tai vieta, kur pabandyti kažką naujo ir žlugti nėra žingsnis atgal. Atvirkščiai, tai dažnai laikoma žingsniu sėkmės link“, – startuolių lopšyje vyraujantį požiūrį atskleidžia R.Strimaitis.

Silicio slėnyje įsikūrusioje „Yahoo“ kompanijoje aplinka ir atmosfera panaši kaip ir kitose garsiose kompanijose. Kaip apibūdina R.Strimaitis, „Yahoo“ darbuotojai paprastai į darbą eina vilkėdami džinsus, biuro komplekse yra įrengtas sporto klubas, krepšinio aikštelė. Maistas čia taip pat nemokamas, o darbuotojais stengiamasi pasirūpinti visapusiškai: pas tuos, kurie neturi laiko, apsilanko dantistas, kirpėjas, darbuotojai gali atsinešti nešvarius skalbinius ir atsiimti išskalbtus. „Santykiai tarp kolegų labai draugiški. Kadangi mes dirbame daug ir glaudžiai bendradarbiaujame, turime mėgti vienas kitą“, – paaiškina R.Strimaitis.

Dirba su informatikos legendomis

Atrodytų, kad tokia laisva atmosfera ir žaidimų gausa daliai Silicio slėnio darbuotojų galėtų ištrinti iš galvos mintis apie patį darbą. M.Venckus tvirtina, kad taip neatsitinka: atranka į garsiausias technologijų kompanijas Silicio slėnyje yra milžiniška. Čia atrenkami patys geriausi, tad jeigu ilgai neparodysi rezultato, geruoju tai nesibaigs. „Čia filosofija tokia: jei per dvi valandas padarai tiek, kiek kitas padaro per per dvi dienas, tai prašau, žaisk žaidimus. Juk genijus reikia apdovanoti“, – šių kompanijų požiūrį perteikia M.Venckus.

Tad ar tų genijų aplinkui daug? M.Venckaus tvirtinimu, čia dirba įvairių technologijų, kuriomis visi naudojasi, kūrėjai, pavyzdžiui, operacinės sistemos „Unix“ kūrėjas Robas Pike’as. „Kitas pavyzdys – aš dirbu saugumo grupėje, o prie pat manęs sėdi Michalis Zalewskis, laikomas vienu įtakingiausių pasaulyje žmonių saugumo srityje. Čia gali pabendrauti su tokiomis asmenybėmis, apie kurias sėdėdamas Lietuvoje tik skaitai“, – tokiomis galimybėmis džiaugiasi M.Venckus.

Jam antrina ir G.Miliauskas: „Google“ įdomi tuo, kad čia koridoriais vaikšto nemažai informatikos legendų. Pavyzdžiui, kartą pasitarimų kambaryje dalyvavome telekonferencijoje, kai staiga įkišo galvą pagyvenęs vyriškis, pažiūrėjo, kad kambarys užimtas, ir pabėgo. Po kelių minučių supratome, kad tai buvo Vintas Cerfas, vienas iš interneto tėvų. Arba teko susirašinėti su R.Pike’u, kurio vaidmuo informatikoje gal ne visai toks kaip W.A.Mozarto muzikoje, bet panašus.“

Markas yra vienas labiausiai savo darbuotojų pripažįstamų vadovų visame slėnyje, turbūt dėl to, kad propaguoja skaidrumą kompanijos viduje.

Garsiausiose technologijų korporacijose dirbantys lietuviai turi progų sutikti ar pasiklausyti ir milijardieriais tapusių įkūrėjų bei vadovų. O kokį įspūdį jie padarė lietuviams? R.Strimaitis tvirtina, kad mėgaujasi darbu kartu su prieš kelerius metus „Yahoo“ vadove tapusia Marissa Mayer. „Marissa yra inteligentiška ir sunkiai dirbanti vadovė, kuri taip pat yra efektyvi ir atidi lyderė“, – vieną garsiausių šiandieninių vadovių apibūdina R.Strimaitis.

„Nors kol kas neteko asmeniškai kalbėtis su Marku Zuckerbergu („Facebook“ įkūrėju  – „Veido“ past.), tačiau ne kartą esu jį matęs komplekse. Žinoma, jo stilius ryškiai pasikeitęs nuo tų laikų, kai jis, pavyzdžiui, atėjo į susitikimą apsivilkęs pižamą. Kita vertus, ir kompanija pasiekusi kitą brandos lygį, tai nebėra startuolis studentų bendrabutyje. Markas yra vienas labiausiai savo darbuotojų pripažįstamų vadovų visame slėnyje, turbūt dėl to, kad propaguoja skaidrumą kompanijos viduje“, –  įspūdžiais dalijasi V.Visockas.

Kaip patekti į „Google“ ar „Facebook“

Džiugu, kad kartu su technologijų bei verslo legendomis dirba ne vienas lietuvis. Nors tikslios statistikos nėra, šiuo metu „Google“ galėtų dirbti iki dešimties lietuvių, „Facebooke“ darbuojasi du, o vieną tautietį radome „LinkedIn“ kompanijoje.

Kaip jiems pavyko pereiti tokią milžinišką atranką? V.Visockas pasakoja, kad pasiūlymą dirbti „Facebooke“ gavo dar studijuodamas – su juo susisiekė kompanijos įdarbinimo atstovai, gavę teigiamų rekomendacijų iš tuo metu ten jau dirbusio lietuvio Domo Mituzo.

M.Venckus „Google“ įsidarbino iš karto po bakalauro studijų Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete. Jis pats mano, kad patekti į „Google“ jam padėjo įgytos žinios laisvalaikiu daug darbuojantis prie globalaus atvirojo kodo projekto „OpenBSD“. Prie šio projekto dirbo ir apie dešimt „Google“ darbuotojų, tad šie pažįstami ir rekomendavo lietuvį.

Beje, būtent asmeninės rekomendacijos padėjo patekti į darbo pokalbį visiems kalbintiems lietuviams. „Į tokias kompanijas siųsti gyvenimo aprašymo nerekomenduojama, nes jos gauna dešimt tūkstančių CV per dieną, todėl per tą filtrą pereiti neįmanoma. Norint pabandyti įsidarbinti tokioje kompanijoje reikia rasti ten dirbantį pažįstamą ar bent jau pažįstamo pažįstamą, kuris galėtų jus rekomenduoti“, – pataria G.Miliauskas, prieš penkerius metus pats išbandęs tokią strategiją.

Garsiausioms pasaulyje technologijų kompanijoms sertifikatai ir diplomai nesvarbūs – jie tikrina žinias.

Tuomet vaikinas ieškojo darbo ir viena nedidelė JAV kompanija atsiskraidino jį pokalbio. Nusprendęs, kad būnant Amerikoje reikia pabandyti laimę ir kitose kompanijose, G.Miliauskas susirado pažįstamą, kuris turėjo pažįstamą „Google“ biure, ir paprašė rekomendacijos. Lietuvį kompanijos atstovai pakvietė į pokalbį, o po jo pranešė, kad siūlo jam darbą. G.Miliauskas „Google“ biure Miunchene dirbo nuo 2011-ųjų iki 2014 m. spalio.

Tiesa, kaip tvirtino visi kalbinti lietuviai, rekomendacijos iš darbuotojo dar nieko negarantuoja, tačiau bent jau padeda prieiti iki pirmo telefoninio darbo pokalbio. Jei pokalbis telefonu pasiseka, tada kompanija pakviečia kandidatą į Silicio slėnį antro pokalbio. Lietuviai pabrėžia, kad garsiausioms pasaulyje technologijų kompanijoms sertifikatai ir diplomai nesvarbūs – jie tikrina žinias.

„Norint patekti į „Google“ iš programavimo pusės reikia mokėti visus algoritmus, turėti nepriekaištingų techninių žinių, tačiau tai tik bazinis reikalavimus – po to jau kompanija atsižvelgia į tavo lyderiavimo savybes. Jiems svarbu, kad žmogus savarankiškai vykdytų projektus, būtų kūrybingas, imtųsi iniciatyvos“, – kokių žinių ir savybių reikia norint dirbti vienoje garsiausių pasaulio kompanijų, pasakoja M.Venckus.

„Visų šiuolaikinių kompanijų atrankos formatas tas pats. Pokalbio metu tokių klausimų, kaip „kur matote save po dešimties metų ir kokios jūsų didžiausios stiprybės“, niekas neužduoda. Keletas minkštesnių klausimų yra susiję su studijomis ar ankstesniais tyrimais, o didžiąją laiko dalį reikia spręsti uždavinius“, – kaip vyksta atranka, pasakoja G.Miliauskas.

Kelių etapų atranką į „Facebook“ kompaniją įveikė ir V.Visockas: sėkmingai pasirodęs per telefoninį pokalbį lietuvis vyko į vieną iš būstinių ir perėjo kelis kodavimo bandymus. „Jų metu reikia spręsti programavimo problemas realiu laiku rašant kodą ant lentos. Nepaisant to, kad šis procesas panašus ir kitose slėnio kompanijose, manau, kad pas mus didelis dėmesys skiriamas tam, kaip greitai ir be klaidų kandidatas sugeba rašyti kodą“, – sako V.Visockas.

Nors pasiūlymą dirbti vaikinas gavo 2011 m. gruodį, dar studijuodamas, dėl specifinio Amerikos vizų sistemos grafiko dirbti pradėjo beveik tik po metų.

Darbas leidžia jaustis įvykių sūkuryje

Darbas Silicio slėnio technologijų kompanijoje gali pasirodyti kaip nesibaigiančios atostogos, tačiau šių įmonių darbuotojai į viešumą iškelia ir vieną kitą trūkumą.  Pavyzdžiui, naujienų portalas „Business Insider“, surinkęs buvusių ir esamų „Google“ darbuotojų internete išvardytus trūkumus, rašo, kad kai kuriems darbams „Google“ darbuotojai jaučiasi pernelyg kvalifikuoti. G.Miliauskas pritaria, kad čia yra tiesos, nes priklauso nuo to, į kokią komandą pakliūsi.

Kita vertus, būtent milžiniška atranka leidžia sutelkti čia išskirtines asmenybes. Ir Silicio slėnio pažibomis vadinamose kompanijose dirbantys lietuviai, paklausti, kas jiems labiausiai čia patinka, mini kolegas.

„Viso kito – dviračių ar maistų gali pats nusipirkti, o galimybė įgyti tokios patirties, pabendrauti su tokiais kolegomis pasitaiko tik kartą gyvenime. Kai padirbi „Google“ ir nusprendi pabandyti kažką kita, vien tai, kad dirbai šioje kompanijoje, atveria visas duris – jokių problemų įsidarbinti kitur“, – tvirtina M.Venckus, užsimindamas, kad po truputį ir pats bręsta naujam etapui – galvoja kurti savo startuolį.

„Darbas „Facebooke“ padeda sutikti daug talentingų žmonių, iš kurių yra ko pasimokyti. Tikėtina, kad kai kurie jų pereis į kitas kompanijas arba įkurs savo. Taigi tai padeda praplėsti pažinčių ratą. „Facebook“ kompanijoje sprendžiamos sudėtingos problemos, dėl to gimsta ir naujos technologijos. Sakyčiau, čia galima jaustis įvykių sūkuryje, panašiai kaip finansininkai greičiausiai jaučiasi Volstrite. Mūsų produktu naudojasi daug žmonių, kurie yra skirtingų tautybių, šneka skirtingomis kalbomis. Galvodamas apie tai, sužinai naujų dalykų apie kitas kultūras“, – ką suteikia darbas „Facebook“ kompanijoje, atsako V.Visockas ir pajuokauja: – Be to, tai vienas iš tų darbų, kuriame sėdėti „Facebooke“ nėra tinginiavimo požymis.“

Na, o R.Strimaičiui džiugu, kad „Yahoo“ kompanija suteikia galimybę kiekvienam darbuotojui jaustis svarbiam. „Man labiausiai patinka dirbant „Yahoo“, kad kompanija yra gana maža, tad leidžia kiekvienam darbuotojui daryti didelę įtaką“, – apibendrina vienoje garsiausių šiuolaikinių kompanijų viceprezidento postą užimantis Amerikos lietuvis.

Jurgita Laurinėnaitė-Šimelevičienė

Apie „Google“

Veiklos sritis: internetinės paieškos bei kitų interneto paslaugų teikimas ir susijusių produktų gamyba.

Darbuotojų skaičius: 53,6 tūkst.

2014 m. pajamos: 66 mlrd. dolerių  (58,3 mlrd. eurų), 19 proc. daugiau nei 2013 m.

Programinės įrangos inžinieriaus vidutinis atlyginimas: 127,8 tūkst. dolerių (112,8 tūkst. eurų) per metus.

Akcijos kaina: 526,6 dolerio (465 eurai).

Įkurta: 1998 m.

Apie „Facebook“

Pagrindinė veikla: pasaulinis socialinis tinklas.

Darbuotojų skaičius: 9,2 tūkst.

Programinės įrangos inžinieriaus vidutinis atlyginimas: 125,4 tūkst. dolerių (110,7 tūkst. eurų) per metus.

2014 m. pajamos: 12,47 mlrd. dolerių (11 mlrd. eurų), 58 proc. daugiau nei 2013 m.

Akcijos kaina: 74,4 dolerio (65,7 euro).

Kasdieninių aktyvių vartotojų skaičius: 890 mln.

Įkurta: 2004 m.

Apie „Yahoo“

Pagrindinė veiklos sritis: interneto paslaugos ir produktai.

Darbuotojų skaičius: 12,2 tūkst.

Programinės įrangos inžinieriaus vidutinis atlyginimas: 118,5 tūkst. dolerių (104,6 tūkst. eurų) per metus.

2014 m. pajamos: 4,61 mlrd. dolerių (4 mlrd. eurų). Palyginti su 2013 m., sumažėjo 1,3 proc.

Akcijos kaina: 42,57 dolerio (37,5 euro).

Įkurta: 1994 m.

Šaltiniai: www.glassdoor.com, Nasdaq, www.facebook.com, www.google.com, www.yahoo.com

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. vasario mėnesį.

Shutterstock

Automobilis, gatvėmis važinėjantis be vairuotojo, garaže dirbantys startuolių įkūrėjai ir pramogų parką primenantis spalvingas „Google“ miestelis, kuriame telpa ir lauko baseinas, ir darbuotojų prižiūrimi bičių aviliai. Visa tai – Silicio slėnis.

Jurgita LAURINĖNAITĖ-ŠIMELEVIČIENĖ

Specialiai „Veidui“ iš Silicio slėnio

JAV Silicio slėnį, kurį namais vadina garsiausios pasaulio technologijų kompanijos, įsivaizdavau kaip ypatingą futuristinę vietą, kunkuliuojančią inovacijomis ir užtvindytą „Facebook“ vadovo Marko Zuckerbergo sėkmę bandančių pakartoti jaunuolių. Ir ne veltui. Jau po pirmo čia praleisto pusvalandžio visi mano lūkesčiai buvo pateisinti su kaupu.

Išsitenka ir milžinai, ir startuoliai

Pasaulio inovacijų lopšiu vadinamas Silicio slėnis, užimantis didžiulę teritoriją San Fransisko įlankos pakrantėje, sparčiai augti pradėjo XX amžiaus 5–8 dešimtmetyje. Į kelionių vadovus įtraukta ir istorinė Silicio slėnio gimimo vieta  – Palo Alto miestelyje, ramiame nuosavų namų kvartale, dar ir šiandien stovintis neišvaizdus vieno automobilio garažas, kuriame 1938 m. studentai Davidas Packardas ir Williamas Hewlettas pradėjo savo eksperimentus ir įkūrė įmonę „Hewlett-Packard“.

Verslą D.Packardas ir W.Hewlettas pradėjo įkvėpti Stanfordo universiteto profesoriaus Fre­dericko Termano kalbų, kuriomis jis skatino studentus kurti elektronikos bendroves čia pat, o ne vykti ieškoti darbo į Rytų pakrantėje veikiančias bendroves. D.Packardo ir W.Hewletto pavyzdžiu vėliau pasekė ir kiti talentingi jaunuoliai.

Palo Alto miestelis garsus ne tik kaip simbolinė Silicio slėnio gimimo vieta. Jame įsikūręs Stanfordo universitetas, čia gyveno „Apple“ įkūrėjas Steve‘as Jobsas. Vis dėlto kaimynystėje įsikūręs kitas San Fransisko įlankos pakrantės miestas – Mauntin Vju mane viliojo labiau. Jame savo pagrindines būstines turi garsiausios JAV technologijų kompanijos.

Dėl to Mauntin Vju ir pasirinkau pirmąja savo viešnagės JAV technologijų lopšyje stotele, kurioje ant pastatų šviečia „Microsoft“, „Linkedin“, „Samsung“, „Amazon“ iškabos. Netikėtai ramioje gatvelėje aptikau garažą, kuriame darbavosi programuotojai, greičiausiai įkūrę startuolį.

Prie garažo pastatytas prabangus „Ferrari“ priminė sceną iš amerikiečių serialo „Silicon Valley“ („Silicio slėnis“), pasakojančio apie startuolį įkūrusius penkis jaunuolius, kukliai gyvenančius viename name ir iš visų jėgų besistengiančius įsukti savo idėją. Prabangūs automobiliai stodavo ir prie jų namų, kai susitikti atvykdavo investicijų taikinio ieškantys milijardieriai.

Garažo kaimynystėje – kemperių parkas, kur baltuose nameliuose ant ratų gyvena tie, kuriems Silicio slėnyje būsto nuoma neįkandama. O neįkandamos kainos didelei daliai apie šlovę svajojančių, bet kol kas tik idėją turinčių jaunuolių – šiame regione net išsinuomoti studiją vidutiniškai kainuoja apie 2 tūkst. dolerių per mėnesį.

Automobiliai be vairuotojų

Praėjo vos pusvalandis nuo mano įžengimo į Silicio slėnį, kai pro šalį prašvilpė maža balta mašinytė ir net žviegdama kirto ant stabdžių prieš raudoną šviesoforą. Iš karto atkreipiau dėmesį į keistai pasielgusį automobilį, ant kurio perskaičiau: „Self driving“ (liet. – „pats vairuoju“). Nespėjus susivokti, ką tai galėtų reikšti, mašina pradėjo sukti į kairę, ir staiga pamačiau – ji tuščia!  Automobilyje vairuotojo nebuvo – niekas nesėdėjo ir keleivio vietoje.

Man pasisekė – jau pirmąjį pusvalandį Silicio slėnyje pamačiau vieną įdomiausių ir ambicingiausių kompanijos „Google“ projektų. Nuo 2009 m. ši JAV technologijų milžinė išbando automobilio prototipą, kurio nereikia vairuoti.

Šiuose elektra varomuose automobiliuose nėra vairo, stabdžių ir greičio pedalų. Kom­piuterio vairuojamas automobilis kliaujasi jutikliais, kurie užfiksuoja kitus automobilius, pėsčiuosius, dviratininkus, paukščius ar net skraidantį polietileninį maišelį, ir programine įranga, prognozuojančia, kaip gali pasielgti kiti eismo dalyviai.

Įvertinęs visus šiuos veiksnius kompiuteris parenka saugų greitį ir judėjimo trajektoriją. „Google“ tikslas – sukurti savarankiškai vairuojančius automobilius, kurie pakeistų žmonių vairuojamas transporto priemones ir padėtų išsaugoti 1,2 mln. žmonių, kasmet žūvančių keliuose, gyvybes.

Matytas automobilis – naujausias prototipas, išjudėjęs į gatves tik 2014 m., kurį „Google“ kompanija pati kūrė nuo nulio. Iki tol „Google“ išbandė „Lexus“ automobilį, perdarytą ir pritaikytą važinėti autonomiškai. Šiuo metu Mauntin Vju gatvėmis laksto 17 naujausių, nuo nulio sukurtų prototipų, o dar aštuonis galima pamatyti Ostino mieste Teksase. „Google“ šių miestelių gatvėmis yra paleidusi ir 23 „Lexus“ automobilius be vairuotojo.

Savarankiškai vairuojančių automobilių projektui vadovaujantis Chrisas Urmsonas teigia, kad per šešerius metus šie automobiliai buvo patekę į 14 avarijų, tačiau visais atvejais dėl eismo įvykių buvo kalti kitų automobilių vairuotojai. Net 11 kartų iš šių 14 atvejų kiti automobiliai rėžėsi į „Google“ automobilių galą. „Visais atvejais avarijos įvyko dėl žmonių klaidų ir neatidumo“, – teigia C.Urmsonas. Jis įsitikinęs – tai rodo, kad „Google“ automobiliai yra kur kas saugesni nei vairuojami žmonių.

„Google“ automobiliai kas mėnesį nuvažiuoja apie 16 tūkst. kilometrų – maždaug tiek, kiek vidutinis JAV vairuotojas per metus. Iš viso per šešerius metus „Google“ mašinos be vairuotojo jau įveikė 1,9 mln. kilometrų.

Gatvėje pamatytas savarankiškai vairuojantis automobilis leido suvokti, kaip toli į priekį planuoja šios technologijų milžinės ir kokių didelių naujovių jau gana greitai jos įneš į mūsų gyvenimą.

Kaip mūsų gyvenimą neatpažįstamai pakeitė socialiniai tinklai ir internetas, taip jį pakeis ir savarankiškai vairuojantys automobiliai – gatvėse neliks kelių „gaidelių“, stotelėse traiškančių žmones, akli, paralyžiuoti, senyvi ar ligoti žmonės taps nepriklausomi nuo kitų ir galės laisvai judėti, o vairavimui skirtą laiką galėsime panaudoti kitoms reikmėms. Jau dabar akivaizdu, kad smarkiai keisis ir verslo veidas: tikėtina, jog ilgainiui išnyks kai kurios šiandien itin paklausios profesijos, kaip tolimųjų reisų, autobusų vairuotojų, taksistų, o didžiulei miniai nebereikalingų darbuotojų teks galvoti, ką veikti toliau.

„Google“ – svajonių darbdavė

„Google“ garsėja ne tik inovatyviais ir drąsiais projektais, kurie jau gerokai palengvino ar dar tik palengvins mūsų gyvenimą. Dar viena svarbi priežastis, kodėl ši technologijų milžinė neišnyksta iš naujienų srauto, – rūpinimasis savo darbuotojais. Ši JAV bendrovė bemaž visuose reitinguose iškovoja svajonių darbdavio titulą.

Tiek šių metų žurnalo „Fortune“ išleistame „100 geriausių kompanijų darbuotojams“ sąraše, tiek naujausiame „Linkedin“ reitinge „100 geidžiamiausių darbdavių“ „Google“, turinti daugiau nei 50 tūkst. darbuotojų, ir vėl atsidūrė pirmoje vietoje. Apie „Google“ darbuotojams siūlomas pramogas ir paskatinimus sklinda įvairiausios legendos. Kinų patarlė sako, kad nematei Pekino, jei nelipai į Didžiąją Kinijos sieną, neaplankei Uždraustojo miesto ir nevalgei Pekino anties, tad iš Silicio slėnio negali išvykti nepamatęs „Google“ ar kitos garsios JAV technologijų bendrovės.

Apsilankymas „Google“ miestelyje, vadinamame „Googleplexu“, buvo svarbiausias mano viešnagės Silicio slėnyje tikslas, kurio laukiau itin nekantriai. Užteko čia praleisti apie pusdienį, ir įsitikinau, kad svajonių darbdavio titulai „Google“ dalijami ne veltui.

Užsiimti pomėgiais galima ir darbe

Garsiausios Silicio slėnio bendrovės įsikūrusios ramiame kvartale mažaaukščiuose pastatuose, apsuptuose žalumos. Kai stovėjimo aikštelėje pasistačiusi automobilį įėjau į vieną iš „Google“ kompleksų, nuo pat pirmos akimirkos pajutau „Google“ dvasią.

Buvo pietų metas, tad lauke veiksmas virte virė – „gūgleriai“ pro šalį zvimbė ant spalvingų dviračių, kuriais darbuotojai gali naudotis kada panorėję, neskubiai gėrė kavą, išsitiesę žaliuose-geltonuose-raudonuose šezlonguose, pastatytuose ant išpuoselėtos vejos, ar pietavo prie staliukų, stovinčių įspūdingame gėlyne.

Nedidelė eilė buvo nusidriekusi prie automobilių-užkandinių, tiekiančių indišką maistą, už kurį darbuotojai nemoka – užtenka parodyti savo darbo pažymėjimą. Nesijautė nei skubėjimo, kurį įprastai pajusi per pietus užsukęs į banko ar kitos didelės korporacijos valgyklą, nei streso. Atsipalaidavę, besišypsantys žmonės vaikštinėjo su popieriniais kavos puodeliais rankose ar ramiai šnekučiavo pavėsyje, slėpdamiesi nuo 30 laipsnių karščio.

Trijų pastatų „Google“ komplekse labiausiai akį traukė vešli žalia veja ir įvairios įdomios erdvės, skirtos darbuotojų hobiams. Domiesi daržininkyste? Kodėl poilsio minutę ja neužsiimti tiesiog darbo vietoje? Ant vejos įrengtose medinėse dėžėse žaliuoja daržovės – tai „Google“ darbuotojų asmeniniai darželiai.

Kiekvienas norintis čia gali užsiimti daržininkyste, o „Google“ pasirūpina dėže, juodžemiu ir net trąšomis. Šalia darželių auga vaismedžiai. Vieno uolaus sodininko prižiūrimas medis jau buvo pasipuošęs solidžiais greipfrutais. Matyti, kad savo derliumi „gūgleriai“ rūpinasi atsakingai, nes šalia darželių kabo ženklas, įspėjantis, kad rūkyti čia draudžiama.

Tolėliau už darželių – bičių aviliai, kuriuos taip pat prižiūri darbuotojai, o kartą per metus kolektyvas vaišinamas „Google“ medumi.  Netoli avilių akį patraukė didžiulis meldų laukas, iš visų pusių glaudžiai supantis dalį pastato. Į šį meldų lauką atsiveria meditacijos kambario, į kurią darbuotojai ateina pailsėti, langas.

Nemokamas maistas – visą savaitę

Jauki ir žaisminga „Google“ miestelio aplinka paįvairinta detalėmis, neleidžiančiomis pamiršti, kad lankaisi ne pramogų parke, o technologijų lyderės valdose. Pavyzdžiui, automobilių stovėjimo aikštelėje, arčiausiai pastato esančioje eilėje, prie elektros krovimo stotelių krovėsi keliolika elektromobilių, tarp jų ir naujas „Tesla“ modelis. Viename pastate prie užkandžių baro už stiklo judėjo robotas.

„Google“ teritorijoje vos per keliolika minučių gali pamatyti veidų iš viso pasaulio – daugiakultūrė aplinka yra dar vienas pranašumas, dažnai minimas darbuotojų. Labiausiai daugiakultūriškumą galima pajusti pietų metu, kai darbuotojai susitinka valgyklose, restoranuose ir kiemuose. Tris kartus per dieną – net ir savaitgaliais – „Google“ darbuotojai nemokamai vaišinami pusryčiais, pietumis ir vakariene.

Tą dieną, kai lankiausi, viename pastate stovėjo savitarnos bufetas, kuriame buvo išdėlioti mėsos troškiniai, garnyrai, vaisiai, gėrimai, sriubos. Šalia valgyklos įrengtas net ledų aparatas, karštą dieną ypač populiarus. Kitame pastate įsikūręs indiškas restoranas, kuriame darbuotojus aptarnauja padavėjai, – nepaisant aukštesnio lygio paslaugų, maistas nemokamas ir čia. Dar viena darbuotojų mėgstama vieta – kavos baras, kuriame visą dieną dirbantis baristas gali nemokamai paruošti bet kokį gėrimą.

Lankydamasi „Google“ įsitikinau, kad 50 pėdų (15 metrų) taisyklė, teigianti, kad įvairūs nemokami užkandžiai ir gėrimai nuo darbuotojų negali būti nutolę daugiau nei 50 pėdų, yra ne internautų pokštas, o faktas. Kiekviename aukšte netoli kabinetų praalkusių darbuotojų laukia kavos, gaiviųjų gėrimų, sulčių, vaisių ir įvairiausių užkandžių barai.

„Google“ teritorija – tikra suaugusiųjų žaidimų aikštelė. Perėjau šokių salę, kurioje vyksta nemokamos tango ir kitokių šokių pamokos, laipiojimo sienos kambarį, sporto salę, fotostudiją, iš kurios gali pasiskolinti fotoįrangos, žaidimų kampelį su žaidimų aparatais, gitaromis, stalo teniso stalu bei kitokiais „žaislais“ ir realaus dydžio boulingo salę.

Prie boulingo salės prisiglaudusi skalbykla su skalbyklėmis. Darbuotojai šioje patalpoje gali bet kada išsiskalbti drabužius, o „Google“ aprūpina visomis reikiamomis priemonėmis, kaip skalbimo milteliai.

Dar vienas iš darbuotojams naudingų kabinetų – kompiuterių taisykla. Prie jos stovi spintelė su įvairiausiomis kompiuterių detalėmis ir net tuzinu kompiuterių, kuriuos darbuotojai gali bet kada pasiskolinti.

Dar daugiau pramogų darbuotojų laukia pagrindinėje „Google“ būstinėje, nuo mano aplankyto pastatų komplekso nutolusioje mažiau nei per du kilometrus. Pirmasis dalykas, kurį pamačiau įžengusi į pagrindinį kompleksą, – lauko baseinas. Jame po pietų gaivinosi tik vienas žmogus, o šalia įrengta ir paplūdimio tinklinio aikštelė. Už pastatų plyti parkas, čia čiurlena dirbtinis upelis, laksto voverės ir bėgioja darbuotojai.

„Google“ miestelyje gali rasti visko, apie ką tik sugebi pagalvoti. Ir nors sutikti „Google“ darbuotojai tvirtino, kad išbandyti šias pramogas viliojo tik pirmąjį pusmetį, išdirbę čia kelerius metus jie vis dar jaučiasi esantys laimės kūdikiai. Mat „Google“ geriausius darbuotojus prisivilioja ne tik įvairiomis pramogomis ir privilegijomis, kurių jau siūlo ir kitos garsios Silicio slėnio bendrovės, bet ir vienais didžiausių atlyginimų.

„Google“ miestelyje supranti ir tai, kodėl ši korporacija nenusileidžia iš pasaulinių korporacijų elito viršūnės: ji viena pirmųjų įrodė, kad laimingi darbuotojai = klestinti bendrovė.