Jau tapo kone savotiška kasmetine tradicija, kad skaitytojus artėjančių Kalėdų proga maloniai stebina vienas populiariausių ir skaitytojų geidžiamiausių lietuviškos biografinės literatūros autorius Dailius Dargis. Taigi, atėjo laikas ir naujausiam lietuviškos mafijos bestselerių autoriaus D.Dargio žurnalistiniam tyrimui, virtusiam knyga „Juodosios mafijos našlės“. Šįkart žinomas kriminalinių istorijų tyrinėtojas nusprendė praskleisti ir šeiminio Lietuvos nusikaltėlių gyvenimo širmą. Šeštojoje knygoje autorius gilinasi ir atskleidžia, ką reiškia būti mafijos veikėjo moterimi.

Nors kruvinųjų 1990-ųjų nusikaltimų era baigėsi, tačiau, regis, gražios ir aplinkinių dėmesio nestokojančios moterys tebesižavi vyrais iš gangsterių pasaulio. Tai iliustruoja 2015-ųjų lapkritį vienu iš pačių juodžiausių tapęs vakaras „pupyčių“ popgrupės atlikėjai. Tąsyk Kaune įvykdyta kraupi, tačiau vis dar neatskleista žmogžudystė, kurios liudytoja ir tapo žavi blondinė. Šalia jos tame pačiame automobilyje nušautas prie šiuolaikinių banditų priskiriamas vyras, kuris kelią į visagalio titulą bandė prasiskinti pačiais įvairiausiais būdais.

Nuo klasikinės mafijos – iki „pupyčių“

Kai kurios knygoje kalbintos našlės mano, kad jauni vyrai eina į banditų gaujas, nes vyrauja nuomonė, jog „bachūrai“ – labai patrauklūs ir seksualūs. Kodėl jaunos, žavios, išsilavinusios moterys pasirenka gyvenimą šalia gangsterio? O gal pasirenka jas? Ką apie išskirtinį, mažai žiniasklaidoje bei knygose aprašytą fenomeną mano su tuo susiję įvairių profesijų atstovai? Naujausios D.Dargio knygos puslapiuose savo įžvalgas pateikė siaubą kėlusių gaujų lyderius ilgai persekioję kriminalistai, su nusikaltėliais ir jų šeimomis bendravę psichologai, seksologai, morgų ir kitų įstaigų darbuotojai.

Buvęs vyras – G.Petrikas

Visais laikais buvo moterų, kurios tarytum blaškosi arba ieško nusiraminimo vienokias arba kitokias gyvenimo kryptis pasirinkusių vyrų užuovėjoje. Išskirtinio dėmesio verta Editos Petrikienės gyvenimo istorija. Ji ketino būti bibliotekininke ir svajojo turėti gausią šeimą. Dar gyvendama su vienu garsiausių ano meto ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos milijonierių, moteris stačia galva nėrė į romaną su vilijampoliečiu, vėliau Daktarų gaujos bosų rankomis nužudytu ir iki šiolei nesurastu. Deja, toks keistas blaškymasis laimės, ramybės ir meilės šiai kaunietei neatnešė.

Su pirmuoju E.Petrikienės vyru Gintaru Petriku ne vienus metus mėginau susitikti ir pasišnekėti apie audringą jo praeitį: pradangintus indėlininkų milijonus, pabėgimą iš Lietuvos, bėglio gyvenimą Amerikoje, kelerius metus, praleistus už grotų; apie jo dabartinę veiklą. Pokalbiui su juo yra paruošta nemažai pačių įvairiausių klausimų ir temų. Tačiau 2013-ųjų lapkritį iš Pravieniškių pataisos namų į laisvę sugrįžęs vyriškis per bendrus pažįstamus visada maloniai perduodavo žinutes arba tiesiog techniškai išsisukdavo nuo bendravimo su šių eilučių autoriumi.

Kadaise įtakingu, taip pat ir skandalingu vadintas G.Petrikas vis primindavo, kad nenori, dar negali dėl valdžioje esančių žmonių arba tiesiog nėra linkęs viešintis ir pasakoti apie laukinių 1990-ųjų gyvenimo periodą, kai stambieji verslininkai kone kasdien konfliktavo, bet ir artimai bendravo su tuometinės valdžios, teisėsaugos ar mafijos atstovais.

Patį G.Petriką kelis kartus mačiau ramiai vienumoje vaikštinėjantį Kauno Laisvės alėja. Jis buvo kukliai apsirengęs, atrodė susimąstęs, o gal paniręs į senų laikų atsiminimus. Atrodė, kad praeiviams jis absoliučiai neįdomus – nenustebčiau, jog nemažas laiko tarpas padėjo tam, kad aplinkiniai jį šiandien netgi sunkiai atpažintų. Ir panašu, kad netgi tie patys skandalingai žlugusios Kauno holdingo kompanijos indėlininkai netgi pamiršo apie G.Petriko skandalingą praeitį ir kadaise savo prarastus pinigus.

Pasigirdo kalbų apie savižudybę

2006-ųjų pavasarį iš Amerikos pasiekė žinia, kad Kalifornijos valstijos centrinis apygardos teismas nusprendė išduoti Lietuvai ten jau kelerius metus kalintį skandalingojo koncerno EBSW prezidentą G.Petriką.

Šiandien aiškėja, kad būtent panašiu metu – 2006 m. vasarį E.Petrikienė buvo iškviesta duoti parodymų į Vilniuje esantį Lietuvos kriminalinės policijos biurą, kurio darbuotojai nuo to laiko ir paskui net kelerius metus beveik ištisomis paromis nuodugniai narpliojo senus Daktarų gaujos vyrų nusikaltimus. Iš pradžių seno kirpimo ir profesionaliai savo darbą atlikę kriminalistai „pralaužė“ net kelis su vilijampoliečiais artimus ryšius palaikiusius išties nepalaužiamais laikytus senos kartos gangsterius iš kitų anuomet garsių – Ramaškinių ir Žaliakalnio kriminalinių „šeimų“, kurie ilgainiui buvo tapę policijos bendradarbiais.

Po to kriminalistai ėmėsi nužudytų ar paslaptingai dingusių gaujos vyrų artimiausių moterų – motinų, našlių, žmonų, mylimųjų ar dukterų. Sklaidant garsios bylos puslapius susidaro įspūdis, kad visos jos geranoriškai bendradarbiavo, noriai prisiminė senus laikus.

Kauno grupuotei galingus smūgius suduoti nusprendusiems pareigūnams sekėsi užmegzti glaudų bendradarbiavimą su saviškių nužudytų ir vėliau miškuose užkastų vilijampoliečių grupuotės vyrų moterimis. Taip pat ir su E.Petrikiene, kuri buvo vieno iš pirmųjų nužudyto ir iki šiolei dingusiu be žinios oficialiai laikomo Daktarų gaujos veikėjo Vladimiro Seneckio, pravarde Turistas, slapta meilužė.

Atkakliai ieškojau šios moters biografijos detalių, analizavau, ką rašė senų laikų spauda ir interneto portalai. Tačiau turėjau nusivilti: apie ją faktiškai nerasta jokių žinių. 2006 m. lapkritį žiniasklaidoje pasirodė liūdnų pranešimų, kad iš savo buto, esančio Partizanų gatvėje Kaune, balkono iššoko E.Petrikienė. Skelbta, kad moteris dirbo vienoje iš laikinosios sostinės picerijų. Pasigirdo ir versijų, kad ji neva bandė nusižudyti. Dėl ko tada tokiam drastiškam žingsniui ryžosi ši kaunietė, sunku pasakyti. Tačiau akivaizdu, kad ją tais metais prislėgė senų prisiminimų našta, nubloškusi į tuos laikus, kai ji gyveno tiktai pasakose bei Holivudo filmuose dažnai vaizduojamą nerūpestingą vyrų geidžiamų gražuolių gyvenimą.

Paskutinį kartą jos pavardė žiniasklaidoje šmėstelėjo 2012 m. balandžio 17-ąją, kai E.Petrikienė savo parodymus privalėjo patvirtinti Klaipėdos apygardos teisme, kur prieš teismą stovėjo pats Henrikas Daktaras ir kiti su juo vienoje grupuotėje audringais 1990-aisiais siautėję vyrai.

Ne ką daugiau informacijos pateikiama ir oficialiame E.Petrikienės „Facebook“ profilyje. Čia skelbiama įprasta anketinė informacija: moteris gimusi Druskininkuose, gyvenanti Kaune, 1985-aisiais baigė šio miesto „Aušros“ gimnaziją.

Jaunystės metai „Rožių kvartale“

E.Petrikienė žiniasklaidai pasakojo buvusio vyro G.Petriko verslu niekada nesidomėjusi ir netgi prašydavusi, kad jis jai nieko nepasakotų. Kai Gintaras vadovavo skandalingai išgarsėjusiam EBSW koncernui, pora darniai pragyveno beveik dvejus metus. Tačiau vėliau prasidėjo nesutarimai.

G.Petriko jaunystė praėjo Kauno senamiestyje, Puodžių gatvėje. Iš čia jis su broliu Raimundu leisdavosi į rizikingas keliones po Sovietų Sąjungą, pelningai pardavinėdami megztinius ir sportinius kostiumus.

Būta kalbų, kad šlovės viršūnėje EBSW prezidentas buvo numatęs iš pagrindų restauruoti gimtąjį Puodžių gatvės kvartalą, kuris dar prieš karą buvo pagarsėjęs kaip vienintelis visame Kaune viešnamių kampelis, arba „Rožių kvartalas“.

Jaunystės metus menančiame kvartale Gintaras ketino atidaryti penkių žvaigždučių viešbučių kompleksą. Palei Nemuną išsimėčiusiuose uždarų Senamiesčio kiemelių kotedžuose G.Petrikas ketino apgyvendinti artimiausius bičiulius.

Paskutinė Turisto diena

Liudydama Daktarų byloje E.Petrikienė atvirai prisipažino, kad su Turistu jie tapo meilužiais, kadangi tuo metu ji dar buvo ištekėjusi už G.Petriko.

Savo artimą draugystę su V.Seneckiu moteris slėpė nuo aplinkinių.

„Taip pat ir V.Seneckis buvo vedęs, – atsiminė Edita. – Pažinties metu jau žinojau, kad jis priklausė Daktarų gaujai, buvo įtakingas nusikalstamo pasaulio autoritetas ir turėjo net kelias pravardes.“

Moteris tiksliai negalėjusi prisiminti, ar lemtingąją 1993-iųjų rugpjūčio 27 dieną nakvojusi pas Turistą, ar pas jį atvažiavusi į namus Garliavoje. Bet tądien ryte vyras meilužės netikėtai paprašė savo automobiliu nuvežti jį į Vilniaus oro uostą.

Praėjus keletui dienų Turisto pradėjo ieškoti jo žmona Vida ir motina. „Aš joms papasakojau, kad jį nuvežiau į restoraną „Villula“ ir jis iš restorano nebeišėjo, – pasakojo E.Petrikienė. – Kiek žinau, jo žmona Vida dar važiavo aiškintis į Vilijampolės restoraną. Bet jai H.Daktaras pasakė, kad nežino, kur dingo jos vyras. Man pačiai į namų telefoną, praėjus gal dienai po V.Seneckio „dingimo“, paskambino nepažįstamas vyras ir pasakė, kad Vovkos jau nebėra ir jis niekada neatsiras. Taip pat pasakė, kad „jei apie tai kalbėsi, tai „pradingsi“ ir tu“.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA