BFL

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Legendomis apipintas prekybos tinklas „Lidl“ pagaliau pasirodė Lietuvoje. Pirkėjams, iškankintiems kelionių po Lenkijos bazes ir žiedinių kopūstų kainų lyginimo, pasiūlyta mėsos faršo už eurą, bananų už 60 centų bei kitų produktų neregėtomis kainomis. Kitaip, nei nuolaidomis, Lietuvos pirkėjus vargiai sugundysi. Dėl pigesnių prekių jie pirkinių vežimėliais taranuoja duris, nakvoja prie parduotuvių. Žadama, kad jau netrukus išvysime kūrybiškesnių būdų, kuriais prekybininkai sieks pirkėjų širdžių ir piniginių.

Kai konservatorė Irena Degutienė nusistebėjo, kaip lietuviai Kovo 11-ąją traukia pigiau apsipirkti į Lenkijos parduotuves, netrukus turėjo tikslinti savo mintį, nes sulaukė priekaištų dėl to, kad bruka nuomonę, kaip demokratijos sąlygomis leisti laisvadienį. O kai dalis pirkėjų, daugiausia pensinio amžiaus ir smulkiųjų verslininkų, išsirikiavo į pusdienio trukmės eiles, kad pigiau apsipirktų jau Lietuvos „Lidl“ parduotuvėse, jie sulaukė pasidygėjimo ir patyčių: „stovi kaip sovietmečiu prie duonos“, „bananų nevalgę“ ir t.t.

Tai yra tiesiog didžiulis vartojimo sindromas, bet Lietuvoje jis kyla ir todėl, kad perkamoji galia mažesnė, žmonės linkę pirkti prekes su nuolaida.

Panašių vaizdų, kai pirkėjai gaivališkai medžiojo nuolaidas, eilėse trypdami kitus akcijų medžiotojus, būta ir daugiau. Pavyzdžiui, per vieną pirmųjų didžiųjų išpardavimų, 2009 m. „Juodojo apsipirkimo naktį“, sostinės „Akropolio“ įėjimus šturmavo vežimėliais ginkluoti ir dėl grūsties viduje už durų likę pirkėjai, nes tąnakt „Maximoje“ visoms pramoninėms prekėms buvo taikoma 40 proc. nuolaida. Tada, jau prasidėjus sunkmečiui, naktibaldos per naktį išleido apie 1,5 mln. litų.

„Vokietijoje, JAV ir kitose šalyse taip pat yra didžiulis apsipirkimo bumas. Pirkėjų antplūdžio sulaukia vadinamieji juodieji penktadieniai ir kitos akcijos, į kurias atėjęs be džinsų gali įsigyti kelnes pigiau, ir panašiai. Tai yra tiesiog didžiulis vartojimo sindromas, bet Lietuvoje jis kyla ir todėl, kad perkamoji galia mažesnė, žmonės linkę pirkti prekes su nuolaida“, – nesistebėti pirkėjų budėjimu dėl nuolaidų ragina Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Verslo vadybos fakulteto dekanė prof. dr. Jelena Stankevičienė.

Per penkerius metus, nepaisant maisto kainų didėjimo, išlaidos maistui sumažėjo nuo 27 iki 23 proc., bet iki ES vidurkio (15 proc.) Lietuvai dar toli.

Kad lyginti prekių kainas Lietuvoje (bent jau iki tam tikros ribos) yra normalu, patvirtina ir „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė Odeta Bložienė. Lietuviai labai jautrūs nuolaidoms – 40 proc. pirkėjų yra nuolaidų medžiotojai. Be to, nors sulig kiekvienais nepriklausomybės metais džiaugiamasi, kad pajamų dalis maistui ar būtinosioms išlaidoms mažėja, išlaidos maistui vis dar sudaro šiek tiek mažiau nei ketvirtadalį lietuvio pirkėjo pajamų. Per penkerius metus, nepaisant maisto kainų didėjimo, išlaidos maistui sumažėjo nuo 27 iki 23 proc., bet iki ES vidurkio (15 proc.) Lietuvai dar toli.

Nuolaidų ar pirkinių vergai?

Vis dėlto vargu ar pirmiesiems „Lidl“ pirkėjams, apimtiems euforijos pagaliau patekus į vokišką parduotuvę, prie kurios pasitinkama nemokamomis spurgomis, pavyko smarkiai sutaupyti.

Ar tikrai verta pirkti daugiau ir įšaldyti pinigus, ar viską suvartosi? Manau, kad ta euforija paskatino žmones išleisti daugiau, nei jie galėtų sau leisti.

„Ėjimas į parduotuvę iš smalsumo nėra nemokamas. Nuėjęs tik apsidairyti pirkėjas vis tiek ką nors išsineš maišelyje, ir nežinia, ar tai bus labai reikalinga. Racionalus pirkimas nėra didžiausia mūsų stiprybė, nes spontaniški pirkiniai sudaro apie 30 proc. pirkinių krepšelio, – sako O.Bložienė. – Be to, „Lidl“ orientuojasi į didelius pirkinius, parduotuvėse nėra krepšelių, produktų pakuotės didelės. Tačiau ar tikrai verta pirkti daugiau ir įšaldyti pinigus, ar viską suvartosi? Manau, kad ta euforija paskatino žmones išleisti daugiau, nei jie galėtų sau leisti.“

J.Stankevičienė tvirtina, kad svarbiausias Lietuvos vartotojų motyvas pirkti tebėra nuolaidos: dauguma renkasi prekes pagal geriausią kainos bei kokybės santykį ir stengiasi išsirinkti tą produktą, kuriam bus taikoma akcija, o atsiskaitydami dar pasiteirauja, ar nebus papildomos nuolaidos su lojalumo kortele. Pasak profesorės, nemaža dalis pirkėjų planuoja pirkinius tada, kai tai prekių grupei bus taikoma nuolaida. Pavyzdžiui, tikėtina, kad prireikus palapinės žmogus palauks vasaros sezono, kol bus taikoma nuolaida iškylos prekėms.

„Vakarų Europoje nuolaidų motyvas nėra toks svarbus, o Lietuvoje jis itin reikšmingas. Lietuvoje lojalumas tam tikram prekės ženklui ar prekybos tinklui nėra svarbus, nes pirkėjai turi visas įmanomas nuolaidų korteles“, – paaiškina J.Stankevičienė.

Pavyzdžiui, pagrindiniuose prekybos tinkluose maždaug nuo ketvirtadalio iki pusės parduodamų prekių yra su akcijomis: „Maximoje“ jos sudaro 50 proc., „Iki“ – 25 proc.

Ji pritaria, kad pirkėjų prielankumą nuolaidoms lemia ir mažesnė nei Europoje perkamoji galia bei suvokimas, kad nuo kainų kilimo jie niekur nedings, todėl bandoma išsisukti ieškant prekių su akcijomis.

Juolab kad patys prekybininkai pripratino pirkėjus prie vienokių ar kitokių nuolaidų. Štai, pavyzdžiui, pagrindiniuose prekybos tinkluose maždaug nuo ketvirtadalio iki pusės parduodamų prekių yra su akcijomis: „Maximoje“ jos sudaro 50 proc., „Iki“ – 25 proc.

Pirkimo psichozės nėra unikalios

„Lidl“ parduotuvių atidarymas Lietuvoje buvo prilygintas cirkui, nes sulaukė nesuvokiamo žmonių antplūdžio, tačiau tai nebuvo pirmas toks galvos pametimas dėl prekės ženklo ar pigesnių produktų. Nemaža psichozė kilo 2013 m., kai Vilniuje buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje „H&M“ drabužių parduotuvė. „Akropolis“ buvo užtvindytas pirkėjų gerokai iki ją atidarant, nes pirmieji, kurie atsistojo į eilę iki atidarymo likus 29 valandoms (taip, likus daugiau kaip parai), gavo 350 litų dovanų kuponą. Tokių entuziastų atsirado pusantro tūkstančio. O štai 2012 m. į „Oze“ esančią „House“ parduotuvę pirkėjai bėgo pusnuogiai – pirmieji 20 pirkėjų buvo aprengti nuo galvos iki kojų, kiti gavo 50 proc. nuolaidą.

Viena vertus, masinis pirkimas ir nuolaidų vaikymasis lietuvius apima ne iš gero gyvenimo, kita vertus, juos veda ir smalsumas, būdingas viso pasaulio pirkėjams, kai pasirodo naujas ar pigus produktas. Pavyzdžiui, kai 2005-aisiais Didžiojoje Britanijoje buvo atidaryta tuo metu didžiausia „Ikea“ parduotuvė, jos durys aistringiems pirkėjams užsivėrė jau po 40 minučių, o 20 iš jų dėl sužeidimų buvo išvežti į ligoninę.

Lietuvoje tikrai didelė dalis žmonių yra priversti skaičiuoti kiekvieną eurą, tad puiku, jei yra kas jiems padės užtikrinti savo poreikius įsigyti įvairesnių maisto produktų.

„Apsipirkimo psichozės Lietuvoje nėra kuo nors išskirtinės. Manau, kad toks elgesys būdingas mažesnes pajamas ir galimybes turintiems vartotojams, tiems, kurių dienotvarkė nėra visiškai užpildyta, – sako O.Bložienė. – Nematau, kodėl būtų galima smerkti eilėse stovėjusius žmones, juk kiekvienas pasirenka – kažkam galbūt smagu toje eilėje su kaimynu aptarti aktualijas. Be to, Lietuvoje tikrai didelė dalis žmonių yra priversti skaičiuoti kiekvieną eurą, tad puiku, jei yra kas jiems padės užtikrinti savo poreikius įsigyti įvairesnių maisto produktų. Aišku, antplūdis ėmė virsti cirku, kai pirkėjai stumdėsi dėl vežimėlių, bet tokių pavyzdžių yra visame pasaulyje.“

„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė pastebi, jog daugelis akcijų, kurios dar prieš kelerius metus sulaukdavo pirkėjų antplūdžio, šiandien jau išsikvėpė vien todėl, kad nuolaidų dienos tapo įprasta prekybininkų rutina ir nebėra vienintelė proga apsipirkti gerokai pigiau.

Be to, net ir apimti nuolaidų svaigulio naudą skaičiuoja ir patys vartotojai. Pasak J.Stan­kevičienės, pirkėjai suvokia, kad net per didžiausią išpardavimą prekių dykai negauna, todėl įvertina, kiek įsigytų dalykų pajėgs suvartoti, ar iki tol, kol reikės papildyti savo atsargas, nepasitaikys kitų nuolaidų.

„Gali nusipirkti dešimt porų batų, bet sudėvėsi dvi, o kitos aštuonios morališkai pasens. Taip pat ir dešimties televizorių, kad ir kokie pigūs jie būtų, ant sienos nesukabinsi, – lygina profesorė. – Žmonės supranta, kad prekės jiems neatiduodamos nemokamai, nuolaidos irgi turi ribą, todėl jie skaičiuoja. Be to, gali grįžti į parduotuvę ir vėl pirkti su nuolaida. Nebūtina per didžiąją akciją nusipirkti 20 indelių grietinės, nes po savaitės tai gali būti savaitės prekė, kuriai taikoma 40 proc. nuolaida.“

„Lidl“ atėjimas anaiptol ne genialus

Pirkėjų eiles, kurios netrumpėjo tris dienas, išsirikiavusias prie „Lidl“ parduotuvių, specialistai aiškina paprastai – nugalėjo žmonių smalsumas, noras sutaupyti ir tai, kad „Lidl“ pasirodė laiku ir vietoje. Rinkodaros ekspertas Mindaugas Lapinskas sako, kad prieš pat pasirodant „Lidl“ Lietuvoje jau buvo kilę daug klausimų dėl maisto produktų kainų, pirkėjai masiškai vyko apsipirkti į Lenkiją, todėl situacija pasirodyti mažmeninės prekybos tinklui, kuris geriausiai žinomas dėl mažų kainų, buvo palanki. O kai ir produktas geras, ir dar jo kaina maža, sėkmė ateina dar lengviau.

„Žinoma, kažkam gali atrodyti, kad komunikuoti nekomunikuojant yra ypač didelės išminties požymis, nors akivaizdu, jog neplepėti apie tai, ką darys, buvo „Lidl“ strategijos dalis. Sakyčiau, ta strategija buvo gana šabloniška ir standartinė, reklamos kampanija gana paprasta ir nuspėjama, – komentuoja M.Lapinskas. – Teoriškai galima pasvarstyti, kad jei „Lidl“ savo rinkodaros dalimi būtų pasirinkęs kalafiorą, šį atvejį po 10 metų dar studijuotų universitetų studentai. Tačiau reklamos kampanijos „Taip gyventi verta“ su Arvydu Saboniu universitetuose tikrai neatsimins, ji vienkartinė – atsirado ir dingo.“

Iš tiesų, apie „Lidl“ pasirodymą bent dvejus metus kalbėjo kiti – būsimi konkurentai, žiniasklaida, kai kurie pirkėjai, tačiau pats Vokietijos mažmeninės prekybos tinklas apie save nesakė nieko, nors pirmuosius sklypus Lietuvoje įsigijo prieš dešimtmetį.

Pirkėjo rinkodaros srityje dirbančios įmonės „Sorbum“ vadovas Giedrius Oliškevičius sako, kad tokia pozicija – nieko nekomentuoti, o ramiai statyti parduotuves, nėra labai įspūdinga, bet vis dėlto kitokia. „Nors „Lidl“ nieko nesakė, manau, rezultatą pasiekė visu šimtu procentų, o gal net dviem šimtais. Šio tinklo pasirodymą Lietuvoje galima palyginti su „Prisma“ atėjimu į rinką: vienas atidarė didžiulius prekybos centrus, kitas – 15 mažų parduotuvėlių, bet pasiekė visai skirtingą efektą“, – aiškina G.Oliškevičius.

Tik kvailiai moka brangiau

Specialistai svarsto, kad pirkėjai į „Lidl“ parduotuves, vos tik jos atsidarė, plūdo iš smalsumo, dėl konkrečių gerokai pigesnių produktų, net internautų pirkinių kasos čekių iš Lenkijos nuotraukų, kuriose buvo būtent „Lidl“ logotipas.

Tačiau nuolaidų įaudrintiems lietuviams dar būdingas ir psichologinis bruožas – nusipirkti pigiau ir pasirodyti geriau nei kaimynas, kuris sumokėjo brangiau, todėl jam nepasisekė.

Rinkodaros konsultantas M.Lapinskas siekį bet kokia kaina gauti gerokai pigiau ir per išpardavimą nusiaubti parduotuvę prilygina emocijoms, dėl kurių jau ne vienas gyventojas solidžias santaupas patikėjo telefoniniams sukčiams: „Esama įsivaizdavimo, kad visi kvaili, o aš protingas: vieni moka pinigus telefonu, kad „išsuktų“ anūką, nes tik kvailiai moka baudas, o kiti mano, kad tik kvailiai perka brangiai. Savotiškai bandoma nukirsti kampą: visi elgiasi pagal taisykles, o aš pasielgsiu gudriau. Tačiau toks mąstymas kartais atima protą net racionaliems žmonėms, nes jie negali paaiškinti, kodėl per „Jamam“ nusipirko dulkių siurblį.“

Nepaisant akcijų išprovokuoto neracionalumo ir spontaniškų pirkinių, M.Lapinskas kategoriškas: smerkti iš tyčiotis iš pirmųjų „Lidl“ pirkėjų yra absurdas: „Tai rodo, kaip kai kurie veikėjai nesupranta konteksto. Beje, tie patys fotografavo save eilėse per Muziejų naktį, kai įėjimas vietoj bilieto už du eurus buvo nemokamas.“

Pirkėjų kvietimas keisis

Kažkada norėdami būti geresni už konkurentus prekybininkai ėmėsi įvairiausių nuolaidų, tada kiti, norėdami būti dar aktyvesni ir geresni, ėmė taikyti vis didesnes akcijas, kol įsisuko užburtas ratas ir patys pardavėjai užsinėrė sau kilpą, nes pripratino pirkėjus prie nesibaigiančių akcijų.

Nors akcijos – efektyvi priemonė paskatinti pirkti, „Sorbum“ vadovas G.Oliškevičius primena, kad lazda turi du galus. Atsitiko taip, kad 80 proc. ir daugiau kai kurių kategorijų prekių lietuviai perka tik su nuolaida. „Pavyzdžiui, skalbimo miltelių kategorija visiškai sužlugdyta. Jei atliktume apklausą, ko gero, aštuoni iš dešimties pirkėjų pasakytų, kad perka ne konkrečios rūšies ar prekės ženklo skalbimo miltelius, bet tuos, kuriems taikoma nuolaida“, – sako G.Oliškevičius.

Jis paaiškina, kad išpardavimai padidina prekybininkų apyvartą, tačiau mažina pelningumą. „Lengviausia perkelti nuolaidas ant tiekėjų pečių, dalytis akcijas su jais, tačiau taip automatiškai mažėja pelningumas. Patys mažmenininkai nepatenkinti nuolatinėmis nuolaidomis, tačiau bent kol kas mažmeninės prekybos rinkoje trūksta kūrybiškumo, nedrąsu imtis kitų, naujų idėjų, kurios padėtų pasiekti pirkėją, – aiškina „Sorbum“ vadovas. – Tačiau reikia naujai pasiekti pirkėją, atsirado net nauja rinkodaros šaka, vadinama pirkėjo rinkodara, kuri kalba apie tai, kad vartotojas perka ne tik kainą, bet ir emociją, pojūčius, kitus dalykus. Juos sujungus jis taip pat paveikiamas išleisti daugiau pinigų. Tad naujų kelių pasiekti vartotoją yra: tie, kurie juos pasirenka, išlošia, o tie, kurie ne – verkia, kad nieko neuždirba.“

G.Oliškevičius svarsto, kad netruks praeiti metai, dveji ir nuolaidas pakeis kūrybiškesni sprendimai, kaip labiau pažinti vartotoją, jiems mažmenininkai jau ruošiasi. Vienas tokių svetur jau taikomų būdų pavyzdžių – mobilioji programėlė, per kurią draugai atsiunčia, tarkim, gabalėlį šokolado, o kai surenki pakankamai virtualių plytelių, gali eiti į tam tikrą parduotuvę ir nusipirkti šokolado su didele nuolaida. Arba telefonu nuskenavus „McDonald’s“ lauko reklamos QR kodą telefono ekrane pradeda tirpti ledai – jei suspėsi nubėgti į artimiausią greitojo maisto restoraną, gausi ledų su didele nuolaida.

„Įdomiausia, kad eidamas gatve neužsinorėtum nusipirkti tų ledų ar šokolado“, – apibendrina G.Oliškevičius.

E. Labanausko nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Specialiai „Veidui“ iš Suvalkų „Kaufland“ ir „Lidl“

Prezidentė ragino Vasario 16-ąją švęsti linksmai ir išradingai, bet aš, o kaip vėliau paaiškėjo – ir daugybė kitų lietuvių, šventės dieną pajudėjome į dar 1920-aisiais mums pažadėtus (nors dėl žodžio „pažadėtus“ nesutiktų istorikas Česlovas Laurinavičius) Suvalkus. Aš ir tūkstančiai lietuvių vykome apsipirkti.

„Operacijos“ pradžia

Žygis iš Vilniaus, kaip rimtai karinei operacijai ir pridera, prasidėjo tamsiais paryčiais – kol dar priešas snūduriavo. Viskas klostėsi puikiai: jokių spūsčių, eismas neintensyvus, tad net kritulių kokteilis (nuostabus naujas orų pra­nešėjų terminas) netrikdė. Jau išaušus atsidūrėme prie Marijampolės. Įsukus į „Via Bal­ticą“ suintensyvėjęs eismas signalizavo, kad ne­same vieninteliai, Vasario 16-ąją išsirengę į Suvalkus vaduoti jų nuo kur kas pigesnių maisto produktų.

Pirma stotelė vos įvažiavus į Suvalkus – “Kaufland” prekybos centras. Automobi­lių aikštelėje vietos dar yra. Bet dauguma automobilių – su lietuviškais numeriais. Parduotuvėje jau susidariusios eilės, ypač prie mėsos. Akcinės kiaulienos po 9,99 zloto (2,3 euro) neliko prieš pat nosį.

Iš kur sužinojau apie ją? Pamačiau kitų lietuvių vežimėliuose, ir tikrai ne po vieną. Be to, žygio išvakarėse, kaip ir de­ra prieš karinę operaciją, atlikau žvalgybą. Įvedę „Google“ frazę „ar verta ap­sipirkti Lenkijoje“, gausite daug nuorodų į diskusijas, o svarbiausia – patarimų, kur ir ką pirkti. Svetainė suvalkai.lt siūlo ir visų pagrindinių parduotuvių, prekybos centrų svetainių nuorodas, kuriose net ir nieko nesuprasdami lenkiškai galite rasti akcijų kainininkų.

Jei jau kalbame apie žvalgybą, tą patį vakarą susidariau (gerai, meluoju – žmo­na sudarė) reikiamų prekių sąrašą (smulkiu šriftu surašytas A4 formato lapas), pa­tikrinom produktų kainas per lietuvišką „Barborą“ ir išsivertėm iš eurų į zlotus. Ryte sąrašą kartu su pasu (kad nepagalvotų pasienyje, jog esu pabėgėlis iš Sirijos) įsidėjau į kišenę prie širdies.

Vežimėliai – deficitas

Sugrįžkime į Suvalkų „Kauflandą“: žmonių daug, net labai daug. Šurmulys, lietuvių perkrauti krepšeliai verčia panikuoti. Juolab kad kainos zlotais tokios, jog lygini jas su kainomis prekių sąraše, ga­liausiai netikėdamas, kad atsidūrei to­ta­liame „Maximos“ akcijų rojuje, dar kar­­­tą perskaičiuoji mobiliojo telefono skai­­čiuotuvu, ir vis dar netikėdamas, kad čia pigiau nei Lietuvoje 20 proc., o kai kuriais atvejais – ir 50 proc., krauni prekes į vežimėlį.

Tik išsukus iš bet kurios parduotuvės pripuola lietuviai, klausdami, ar vežimėlis nerezervuotas, pa­lydi prie mašinos, laukia, kol susikrausi daiktus, ir čia pat griebia vežimėlį.

Atsikvepiame ir skubame prie kasų – gal lietuvių banga atslūgs, o lenkų prekybininkai pa­pildys lentynas ir mes sugrįšime ramiai apsipirkti vėliau. Tenka laukti apie 10 min., o kasininkės suvokia, kad šiandien ne jų diena, mat Lie­tuvoje – kažkokia šventė. Bet jos vis dar man­dagiai sveikinasi, nurodo, kaip atsiskaityti kortele, ir padėkoja už pirkinius.

Išeiname iš „Kaufland“ parduotuvės – laisvų vežimėlių jau nebėra. Vėliau supratau, kad tai – vienintelis deficitas Suvalkuose. Tik išsukus iš bet kurios parduotuvės pripuola lietuviai, klausdami, ar vežimėlis nerezervuotas, pa­lydi prie mašinos, laukia, kol susikrausi daiktus, ir čia pat griebia vežimėlį.

Skubame į už kelių sankryžų esantį Suvalkų „Lidl“ prekybos centrą. Automobilių aikštelėje – beveik visi automobiliai su lietuviškais numeriais.

Spėjame paimti paskutinius laisvus vežimėlius. Viduje – spūstis. Spūstys visur – prie arbatos, aliejaus, sūrio, mėsos. Visur skamba lietuvių kalba. Kai kurie prekes dedasi vis pažiūrėdami į popieriaus lapelį. Kaip ir aš. Kiti mobiliaisiais telefonais perskaičiuoja zlotus į eurus, po to dar į litus. Ir stebisi, kad viskas taip pigu. Kai kurios poros dėl pirkinių jau spėjo susipykti.

Litvinų įkaitai

Šurmulys, įtampa, stresas. Bet labiausiai gaila Suvalkų gyventojų, Vasario 16-ąją drįsusių užsukti į prie namų esančią parduotuvę kelių smulkmenų nusipirkti: milžiniškos eilės, ir jokių „przepraszam pa­­­­ni“. Lenkai tikrai galėjo pagalvoti, kad Lie­­tuva jau užgrobė Suvalkus.

Jei ir nepagalvojo, tai tikrai nepagailėjo „gerų“ žodžių litvinams. Lenkijoje bu­vo eilinis antradienis, o mažuosiuose Su­val­­kuose – „super“, „hyper“, „aiper“ ak­­ci­ja „Jamam“ su visomis pasekmėmis: spūs­timis ne tik parduotuvėse, bet ir gatvėse, „grybaujančiais“ vairuotojais ir paklaikusiais pirkėjais.

Manojo „Suvalkų antpuolio“ kolega ste­bėjo vieną lenkų porą, kuri iš pradžių bandė apsipirkti „Lidl“ parduotuvėje, bet supratusi, kad ne jų jėgoms prasiveržti pro perkrautų vežimėlių jūrą ir po to ma­žiausiai pusvalandį stovėti eilėje prie kasų, grįžo atgal į automobilį ir emocingai mosikavo rankomis, rodydami į lietuvių automobilius. Netrukus mes susitikome prie „Kauflando“, bet ten lenkai jau nė nedrįso įeiti.

Aš drįsau, bet viltys, kad lietuvių banga bus atslūgusi, dužo į šipulius. Lietuvių be­protiškai daug. Eilės – visur, prie kasų tenka laukti daugiau nei pusvalandį. Vėlgi – girdėti tik lietuvių kalba, na, dar kartais kas nors sušneka rusiškai. Tai buvo paskutinė mūsų stotelė Suvalkuose – į lietuvių dievinamą pieno ir mėsos bazę „Piko“ važiuoti nebesiryžome.

Tiesa, prieš tai dar apsilankėme parduotuvėje „Biedronka“ – ji nedidelė ir pa­­­sirinkimas joje daug mažesnis nei kitose, bet ten irgi tas pats lietuvių antplūdis. Bent jau bu­vo kuo kvėpuoti, eilėje laukti – tik 15 minučių.

Jums savo akimis reikėtų pamatyti, kad su­prastumėte tą masę lietuvių. Vaizdžiai kalbant, šeštadienį Suvalkuose buvo gal 20–30 tūkst. lietuvių, Vasario 16-ąją jų buvo apie 20 tūkstančių.

Laisvės diena Suvalkų parduotuvėse šokiravo ne tik mane, bet ir mano bendražygį. Jis iki tol kartą per porą mėnesių vykdavo vaduoti Suvalkų krautuves nuo prekių, bet tokio vaizdo dar nebuvo matęs. Pakeliui į Lietuvą dar užsukome į netoli sienos esančią mėsinę. Iš pradžių net nustebome – prie jos nebuvo nė vieno au­to­mobilio su lietuviškais numeriais, o pardavėjos nuobodžiavo.

Gal lietuviai nežino šio taško? Kur tau, jau po kelių minučių dauguma automobilių, stovinčių mėsinės kieme, buvo su lietuviškais re­gistracijos numeriais. Į mašinas, kurios privažiuoja prie pat mėsinės durų, kraunama ne po kilogramą ar du, o po pusę, dvi ar daugiau iš­mė­sinėtų kiaulių.

Mano žygio rezultatai: 200 eurų, paliktų Su­valkuose (kai kurių prekių sąrašą ir kainų palyginimą rasite lentelėje); 15 eurų – už dyzeliną (kelionės išlaidos padalytos į dvi dalis). Ka­­dangi mano žygis į Lenkiją buvo pirmas, tai ir prekių krepšelis toli gražu neprilygo tautiečių, atvykusių mikroautobusais, išlaidoms.

„Jums savo akimis reikėtų pamatyti, kad su­prastumėte tą masę lietuvių. Vaizdžiai kalbant, šeštadienį Suvalkuose buvo gal 20–30 tūkst. lietuvių, Vasario 16-ąją jų buvo apie 20 tūkstančių“, – jau vėliau telefonu pasakojo vienas apsipirkti į Lenkiją vežantis asmuo.

Pigiausia parduotuvė Europoje

Prekių vežimas iš Lenkijos davė pradžią le­gen­diniams Gariūnams Sovietų Sąjungos griūties išvakarėse ir pirmaisiais nepriklausomybės me­tais. O iš kur kitur, jei ne iš Lenkijos, Lie­tu­vą pasiekdavo tokie mano kartos skanėstai, kaip kramtomoji guma „Donald“ ar „Love is..“

2009-aisiais, krizės įkarštyje ir Lenkijai de­valvavus zlotą, kilo nauja vykimo apsipirkti į Len­kiją banga. Tuomet autobusai vos ne kasdien iš Vilniaus veždavo pirkėjus į Lenkiją.

Lenkija išlieka viena pigiausių „parduotuvių“ Europoje. Pasak Eurostato, iš 37 Europos valstybių Lenkiją pagal maisto ir nealkoholinių gėrimų pigumą jau kelerius metus lenkia tik Makedonija. Lietuva pagal šių prekių kainų lygio indeksą nuo kaimynės pakilusi 15 punktų. Alkoholio ir tabako, batų ir drabužių kainų skir­tumas nėra toks didelis.

Turiu per mažai laisvalaikio ir per daug alternatyvų, kad savaitgalius skirčiau ilgoms ir nuobodžioms kelionėms į Lenkijos prekybos tinklus.

Sausį  prekybos tinklas „Maxima“ atliko pa­kartotinį nepriklausomą populiariausių prekių kainų palyginimą 14-oje skirtingų Europos ša­lių. Lietuva tarp pigiausių Europos šalių užima trečią vietą, bet už Lietuvą pigiau yra Len­ki­joje. Mūsų kaimynė maisto produktų pigumu jau aplenkė ir Bulgariją.

241 dažniausiai gyventojų vartojamos prekės krepšelis Lietuvoje kainuoja 136 eurus, Len­kijoje – 119 eurų (plačiau – grafike „Euro­pos valstybių prekių krepšelių kainų palyginimas, vertinant 241 prekę“).

„Yra trys kainų skirtumų priežastys: PVM lengvata kai kuriems maisto produktams, pigus zlotas ir masto ekonomija“, – vardija banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Jis pats Lenkijoje sako neapsipirkinėjantis: „Turiu per mažai laisvalaikio ir per daug alternatyvų, kad savaitgalius skirčiau ilgoms ir nuobodžioms kelionėms į Lenkijos prekybos tinklus.“

Masto ekonomija – tai gaminio vieneto savikainos mažėjimas, atsirandantis didinant produkcijos kiekį, ilgo laiko gamybos sąnaudų sumažėjimas išaugus gamybos mastui. Pa­pras­tai tariant, Lenkija – didelė rinka (38,5 mln. gyventojų), todėl ir kainos mažesnės, ir pa­­­sirinkimas didesnis.

Antra priežastis – zlotas. Lenkijos zlotas lygus 0,23 euro (0,77 lito), o iki devalvacijos lito ir zloto santykis buvo apylygis.

Trečia priežastis – PVM lengvatos. Stan­dar­tinis PVM Lenkijoje yra net didesnis nei Lie­tu­voje – 23 proc. (Lietuvoje – 21 proc.). Tačiau lengvatinis 5 proc. PVM taikomas neperdirbtai mėsai ir knygoms, 8 proc. – daugeliui maisto produktų, turizmo paslaugoms, sveikatos prekėms, transporto paslaugoms, komunalinėms paslaugoms, trąšoms.

E.Labanausko nuotr.

Kova dėl PVM lengvatų

Būtent į PVM lengvatas taikosi ir Lietuvos politikai, kuriuos labai smarkiai palaiko vietos pieno, mėsos ir kiti su lenkais konkuruoti sunkiai sugebantys gamintojai. Apie PVM lengvatą mėsai ir kitoms maisto prekėms prabilta dar 2009-aisiais kilus apsipirkimo Lenkijoje bangai. Bet Seimo dauguma tam nepritarė.

2013 m. Prezidentė Dalia Grybauskaitė tei­gė, kad tokiomis lengvatomis suinteresuotas vie­nas iš valdančiosios koalicijos partnerių (tuo­mečio Darbo partijos lyderio Viktoro Us­paskicho šeima valdė mėsos perdirbimo įmonę „Krekenavos agrofirma“). Pernai šią idėją bandė stumti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos seniūnė Rita Tamašunienė.

Vasario pradžioje (V.Uspaskichas jau buvo oficialiai pasitraukęs iš partijos veiklos) Seimo Darbo partijos frakcijos seniūnas Kęstutis Daukšys įregistravo pataisas, kuriomis siūloma būtiniausiems maisto produktams taikyti lengvatinį 5 proc. PVM tarifą.

Pasak šio siūlymo, lengvatinis 5 proc. PVM tarifas nuo 2017-ųjų sausio 1-osios būtų taikomas 12 maisto produktų: duonai, makaronams, kruopoms, pienui, kefyrui, sviestui, šviežiai mė­sai, šviežiai žuviai, aliejui, miltams, daržovėms ir vaisiams bei cukrui. Seimo narys neslėpė, kad viena pagrindinių pataisos priežasčių – atšaldyti lietuvių norą pirkti Lenkijoje.

„Šiuo metu lengvatinis PVM tarifas maisto produktams nėra taikomas, o didžioji dalis žmo­­nių pajamų išleidžiama maistui. Dėl didelių kainų ir nedidelių atlyginimų vis daugiau Lietuvos gyventojų vyksta apsipirkti į Lenkiją, dėl to kenčia valstybės biudžetas. Privalome į tai reaguoti ir imtis veiksmų, todėl siūlome su­mažinti būtiniausių maisto produktų PVM tarifą nuo 21 iki 5 proc.“, – argumentavo K.Dauk­šys ir pridūrė, kad taip didės vartojimas ir augs šalies ekonomika.

Kalbėdami apie lengvatinį PVM maisto produktams pirmiausia turime kalbėti apie alternatyvius biudžeto pajamų šaltinius: biudžeto pajamų praradimai būtų labai dideli, o jų tikrai nepavyktų kompensuoti šiek tiek iš­augusia mažmenine prekyba Lietuvoje.

Į lengvatinio PVM maistui šalininkų gretas įsi­traukė ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tar­nyba (VMVT). Jos vadovas Jonas Milius pa­teikia dar vieną rimtą argumentą – kontrabandą: „Praktiškai kiekvieną dieną pagauname kontrabandinę mėsą iš Lenkijos. Per pastaruosius dvejus metus išaiškinome daugiau kaip 20 nelegalių cechų. Mėsa gabenama dideliais kiekiais, ir aišku, kad vien policinėmis priemonėmis šio srauto nesustabdysime.“

Prekybininkai kartoja tą patį. „Jei nutiktų taip, kad pridėtinės vertės mokestis būtiniausioms prekėms būtų sumažintas iki 5 proc., ne­abejotinai prekės atpigtų ir mūsų klientams“, – tvirtina „Maxima LT“ Komunikacijos skyriaus vadovė Renata Saulytė.

Tuo metu ekonomistai atkreipia dėmesį į šalutinį PVM lengvatų poveikį. „Įvedus lengvatinį PVM kainų skirtumai sumažėtų, tačiau ne­būtinai išnyktų: zlotas išliks pigus, o dėl masto ekonomijos didelėje Lenkijos rinkoje gamintojai ir prekybininkai gali taikyti mažesnius antkainius. Tačiau kalbėdami apie lengvatinį PVM maisto produktams pirmiausia turime kalbėti apie alternatyvius biudžeto pajamų šaltinius: biudžeto pajamų praradimai būtų labai dideli, o jų tikrai nepavyktų kompensuoti šiek tiek iš­augusia mažmenine prekyba Lietuvoje“, – teigia „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas N.Ma­­čiulis.

Finansų ministerija skaičiuoja, kad taikant lengvatinį PVM šviežiai ir atšaldytai mėsai vals­­tybės biudžetas per metus netektų 58 mln. eu­rų pajamų. Alternatyva, pasak N.Mačiulio, ga­li būti – didinti bazinį PVM tarifą ir įvesti leng­vatas maisto produktams.

Pasak finansų ministro Rimanto Šadžiaus, PVM lengvatos kainų labai daug nesumažintų: „Tikėtis, kad sumažinus PVM tarifą tučtuojau atpigs atitinkamos prekės, yra naivu, nes jūs nuėję į parduotuvę pirkti mėsos, dešros, kiaušinių žiūrite ne į tai, kiek procentų sudaro PVM tarifas, o kiek tie kiaušiniai, mėsa, dešra ar duona jums kainuoja eurais, ir pagal tai renkatės, kur perkate. Patirtis rodo, kad sumažinus PVM skirtumą pasidalija gamintojai, tarpininkai ir prekybininkai.“

Jam pritarė ir premjeras Algirdas But­ke­vi­čius.

Problemos nėra?

Ekonomistas N.Mačiulis mano, kad važiavimas pirkti į Lenkiją nėra visuotinis reiškinys, tu­rintis reikšmingos įtakos Lietuvos ekonomikai.

Prekybininkai taip pat nepanikuoja. Tiesa, „Maxima LT“ pripažįsta, kad susidomėjimas kai­­mynine Lenkija pastaruoju metu didėja, ta­čiau esant didesnei konkurencijai visuomet pirmiausia laimi klientas, nes jis turi daugiau galimybių rinktis.

Artėja Kovo 11-oji, penktadienis. Ir vėl už Lietuvą, vyrai! Į Suvalkus!

„Pastaruoju metu galbūt atsirado daugiau žmonių, kurie ryžtasi važiuoti ne vieną šimtą ki­­lometrų į pasienio miestus, tačiau dalis jų apsipirkti kaimyninėje šalyje pabando iš smalsumo, kiti tam ryžtasi planuodami tik didesnius pirkinius. Neturime pagrindo manyti, kad mū­sų pirkėjai masiškai vyksta pirkti į Lenkijos par­duotuves. Priešingai – parduotuvių finansiniai rezultatai, didėjantis klientų srautas, au­ganti krepšelio vertė rodo, kad tiek asortimentu, apsipirkimo patogumu, tiek svarbiausių pro­­­duktų kaina konkuruojame sėkmingai“, – tei­gia „Maxima LT“ atstovė R.Saulytė.

N.Mačiulis mano, kad dabartinė važiavimo į Lenkiją banga atslūgs: „Didėjant atlyginimams ir gyventojų perkamajai galiai ši problema išsispręs savaime. Galimybė sutaupyti keliolika ar keliasdešimt eurų nebeatrodys patraukli alternatyva apsilankymui teatre ar savaitgalio kelionei į nacionalinį parką.“

Bet štai artėja Kovo 11-oji, penktadienis. Ir vėl už Lietuvą, vyrai! Į Suvalkus!

Lenkijos prekybininkai: lietuviai – geri klientai

Nedarbo diena Lietuvoje – tikras darbymetis Lenkijos prekybininkams. „Vasario 16-oji buvo išimtinai populiari apsipirkimo diena – mūsų parduotuvėje Suvalkuose tądien apsilankė dvigubai daugiau klientų negu kitomis „statistinėmis“ savaitės dienomis“, – teigia Michałas Sikora, „Tes­co Polska“ atstovas spaudai.

Pasak kito prekybos centrų tinklo „Biedronka“ atstovų, pasienyje su Lietuva esančios parduotuvės populiarios ir tarp lenkų, ir tarp lietuvių. Tačiau verslininkai tikina neatliekantys tikslios klientų analizės nacionaliniu pagrindu, nes klientų tautybė neturi jiems didesnės reikšmės. Tiesa, „Biedronka“ pabrėžia, kad labiausiai vertinami lenkiški pieno produktai – jogurtas, grietinė ir pan.

„Skaičiuojame, kad savaitgaliais – būtent tomis savaitės dienomis mūsų kaimynai dažniausiai lankosi mūsų parduotuvėse – netgi kas trečias ketvirtas klientas yra iš Lietuvos, – teigia „Tesco Polska“ atstovas M.Sikora. – Lietuviai perka mūsų parduotuvėje dažniausiai būtent šeštadieniais ir sekmadieniais, įsigydami didelius kiekius pirkinių, kurių jiems užtenka ilgesniam laikui.“

E.Labanausko nuotr.

Nauja vežėjų į Lenkiją banga

Į Lenkiją apsipirkti galima vykti iš visų Lietuvos kampelių, ir ne tik savo transportu. Internete įvedus „vežame į Lenkiją apsipirkti“ paaiškėja, kad ten galima vykti ir mikroautobusu, ir autobusu. Galbūt šis verslas dar nepasiekė krizės metų lygio, tačiau dabar jis vėl populiarus.

Paskambinus nurodytu telefonu pagal skelbimą, kuriame sakoma, kad 9 vietų mikroautobusu vežama į Suvalkus apsipirkti, atsiliepęs asmuo teigė, jog šią liniją paleido visai neseniai, iki tol užsiėmė pervežimais po visą Europą. Įmonė veža iš Žemaitijos, bet gali ir iš kitur paimti bei parvežti su prekėmis. Kelionė iš Šiaulių į Suvalkus ir atgal kainuoja 20 eurų. Paklaustas, kokiu dažnumu vežama, pašnekovas atsakė: „Pastaruoju metu kas antrą dieną. Anksti ryte išvažiuojam, o iš Lenkijos pajudame apie 18 val. Lietuvos laiku.“

Nenorėjęs prisistatyti („reklamos netrūksta“) vyras teigė, kad verslo perspektyvos – geros. „Kainų skirtumas didžiulis. Jei Lietuvoje nesikeis politika, tai mūsų vienų patenkinti poreikiui vykti apsipirkti į Lenkiją tikrai neužteks“, – sakė pašnekovas.

Kai paskambinome į kitą įmonę, atsiliepusi moteris papasakojo, kad į šį verslą įsitraukė tik lapkritį. Ažiotažo nėra, bet klientų esą užtenka. „Iš Vilniaus dažniausiai vykstama šeštadienį mikroautobusais. 5 val. ryto išvažiuojame ir apie 22 val. grįžtame. Kaina – 25 eurai. Mikroautobusą ne visą laiką užpildome. Dažniausiai žmonės vyksta po algų, bet yra ir nuolatinių klientų, kurie periodiškai kartą ar du per mėnesį su mumis vyksta apsipirkti“, – pasakojo moteris.

„700.lt-Kelionės veža“, kuri už 17 eurų siūlo pramoginę ir apsipirkimo kelionę autobusu į Suvalkus, direktorius Mantas Kalvelis sakė, kad didins kelionių skaičių: „Pernai organizavome tris pramoginius reisus į Lenkiją su apsipirkimu. 2016 m. numatyta, kad reisai bus dažnesni.“

Paklaustas, ar žmonės labiau linkę pramogauti, ar pirkti, M.Kalvelis neslėpė, kad

apsipirkimas tebėra kelionės akcentas, tačiau papildoma pramoga ar objektų lankymas sukuria tokią pridėtinę vertę, kokios keleiviai negali susikurti važiuodami apsipirkti savarankiškai.

E.Labanausko nuotr.

Lietuvos prekybos centrų komentarai

„Maxima“

Įvertinti Lenkijos įtaką šios šalies pasienyje veikiančių „Maxima“ parduotuvių rezultatams – sudėtinga. Tikslių skaičiavimų ar elgsenos tyrimų nesame darę. Pasienio miestuose nuolat vyksta pirkėjų migracija. Arčiau sienos gyvenantys lietuviai jau ne vieną dešimtmetį renkasi, kur apsipirkti: Lietuvoje ar važiuoti į kaimyninę Lenkiją, tad didelio pokyčio nematome. Pasienyje mūsų parduotuvės sėkmingai veikia, jų rezultatai nėra prasti. Tai rodo, kad jos jau ne vieną dešimtį metų sėkmingai konkuruoja su kaimyninės šalies parduotuvėmis. Nors dažniausiai į Lenkiją vykstama apsipirkti dėl mažų kainų, vis dėlto kaina didžiajai daliai lietuvių nėra ir niekada nebuvo vienintelis kriterijus renkantis, kur pirkti. Ne mažiau tautiečiams svarbu ir produkto kokybė, lietuviška kilmė, priimtinas skonis ir pan.

„Iki“

Į visus savo pirkėjus visoje Lietuvoje žiūrime vienodai – stengiamės jiems būti geriausia maisto prekių parduotuve. Savo veiklą orientuojame taip, kad kuo geriau patenkintume skir­tingus mūsų pirkėjų poreikius. Šiuo metu mū­sų prekybos tinkle vyksta tikrai daug akcijų.

„Norfa“

Jei kalbama apie mūsų parduotuves, esančias pasienyje, – padėtis labai priklauso nuo zloto kurso. Jei jis smunka, jaučiame, kad lietuviai važiuoja į Lenkiją. Jei atvirkščiai, tai net lenkai atvažiuoja pas mus apsipirkti. Viskas priklauso nuo kainos, o kainai labai smarkiai įtaką daro zloto kursas. Šiuo metu zloto kursas yra žemas, todėl daug žmonių važiuoja apsipirkti į Lenkiją, ir mes tai jaučiame. Mes taikome akcijas įvairioms prekėms, ir tai veikia.  Jei kalbėtume apie PVM lengvatas Lietuvoje – mokesčių mažinimas mums būtų parankus, nes tai paveiktų kainas ir jei jos būtų mažesnės, tai šiek tiek atšaldytų lietuvių norą apsipirkti Lenkijoje.

„Aibė“

Parduotuvėse, esančiose pasienyje, jaučiamas pirkėjų srauto mažėjimas. Vis dėlto stengiamės išlaikyti kiek įmanoma platesnę, nesumažintą pasiūlą, bet tai darosi vis sunkiau. Lenkijoje pirkėjai dažniausia perka tokius maisto produktus kaip: pienas, šviežia mėsa ir paukštiena, cukrus, miltai, kiaušiniai ir t.t. Taigi šių kategorijų  pardavimai mūsų pasienio parduotuvėse mažėja. Darome daugiau akcijų, viliojame papildomomis paslaugomis, bet konkuruoti kainomis su Lenkijos parduotuvėmis šiai dienai neįmanoma dėl zloto kurso, PVM skirtumų ir didesnės rinkos galimybių. Tikrai pritartume lengvatiniam PVM tarifui. Mes padarytume viską, kad taptume konkurencingi kainomis su kaimynais. Aišku, tai priklauso ir nuo kitos pusės – tiekėjų. Taip pat aišku, kad tai neišspręstų problemos 100 proc.

E.Labanausko nuotr.

BFL

Beveik kiekvieno rajono centro pagrindinėje aikštėje ryte be penkiolikos aštuonios būriuojasi pulkelis senjorų. Jie laukia, kada atsidarys prekybos centras. Vos prasiveria durys, žmonės sparčiu žingsniu ir dar pasidarbuodami alkūnėmis skuodžia į žinomą parduotuvės kampą, kad už pusę kainos sumedžiotų to ryto laimikį – vakarykštės mišrainės ar ne pirmo šviežumo duonos.

Dovaidas PABIRŽIS

Prekių su nuolaida pasiūlymai pastebimai formuoja kasdienį lietuvių racioną. Ir tai ne tik daug laisvo laiko turinčių senjorų kasdienis ėjimo į parduotuvę paryčiais ritualas. Jei šeštadienį prekybos centre lašiša ar jautiena yra „su akcija“, per sekmadienio pietus ant kas antros šeimos stalo atsidurs būtent ji. O pietus pagardins su nuolaida pirktas vynas.

Tyrimai rodo, kad Baltijos šalyse lietuvius akcijos ir nuolaidos vilioja labiausiai. Tuo intensyviai naudojasi prekybininkai, siūlydami nesuskaičiuojamą jų kiekį ir įvairovę. Kaip nepaklysti?

Į parduotuvę kaip į darbą

Du mažamečius vaikus šiuo metu auginanti vilnietė Daina (38 m.) sako iki vaikų gimimo skyrusi labai daug laiko prekybos tinklų pasiūlymų nagrinėjimui ir apsipirkimui skirtingose vietose.

„Kaip būdavo anksčiau: vos nuleidžia kainą, ir visko prisiperki, ypač kai du perki, o vienas priedo nemokamai. Paskui žiūri, kad pilni namai prikrauti daiktų, o iš tiesų naudos jokios. Kai įsigilini, išreiškus procentais, nėra čia jau tokia didelė nauda, jei vieną prekę gauni nemokamai. Dabar jau truputėlį gudriau į viską žiūrėti pradėjau. Nebėra tokios psichozės, kai eini ir renki viską iš eilės, kas su akcija. Yra produktų galiojimo laikas, būdavo, kad nemažai ir išmesdavau“, – pasakoja Daina.

Pasak jos, šiandien tokio azarto smulkiai gilintis į kiekvieną etiketę nebeliko, bet kartu atsirado tam tikrų įgūdžių ir „atidirbta“ apsipirkimo sistema: „Norfoje“ ji perka mėsą ir pieną, „Maximoje“ – vaisius ir daržoves. Pagal tos savaitės pasiūlymus Daina numato, ką galima tuo metu pagaminti.

„Žinoma, jei iš tikrųjų yra pigiau. Būna parašyta akcija ir kaina sumažinta vienu centu, net juokinga. Arba užrašoma „Akcija“, o kitame prekybos tinkle ta pati kaina be jokios nuolaidos. Taigi aklai vadovautis vien užrašais nereikia, ypač dažnai taip nutinka su sezoniniais vaisiais, daržovėmis, kad esą akcija, o iš tikrųjų paprasta kaina“, – būti atidesniems pataria pašnekovė.

Jos teigimu, jei norima įvairesnio meniu, verčiau akcijų ieškoti „Maximoje“, nes čia jos dažnai atnaujinamos, keičiasi asortimentas, galima įsigyti įvairesnių produktų. Tačiau labiausiai Daina vertina „Norfą“ ir jos organizuojamas „Praktiškas valandas“, kurios, nors ir vyksta nepatogiu metu, leidžia sutaupyti daugiausia. Šiame prekybos tinkle atpiginami kasdien vartojami produktai – mėsa, pienas, duonos gaminiai.

Be to, nuolaidos taikomos prekių grupėms, o ne vienai tos grupės prekei, kuri paprastai būna brangiausia ir kainuoja daugiau nei kitos tos grupės prekės, kaip įprasta kituose prekybos tinkluose.

Labiausiai ji vertina ir „Norfos“ nuolaidų kortelę, suteikiančią 30 proc. nuolaidą per „Praktiškas valandas“ bei galimybę kaupti taškus ir gauti metinių nuolaidų, kurios priklauso nuo „Norfoje“ per metus išleidžiamų pinigų kiekio.

Nuo kasdienybės iki festivalio

Akcijomis prekybos tinkluose aktyviai besidomintis vilnietis Arvydas (52 m.) sako, kad susigaudyti prekybos tinklų akcijų įvairovėje nėra taip sudėtinga, ir visų pirma išskiria prekybos tinklą „Maxima“. Pasak jo, čia akcijų vyksta daugiausia ir praktiškai atėjęs į kiekvieną didesnės parduotuvės skyrių būtinai rasi kurio nors gamintojo specialų pasiūlymą.

Be to, labai patogūs ir akcijų prekystaliai, kur sudėtos vien tik prekės su nuolaida. „Maximoje“ prekių su nuolaida praeiti praktiškai negali: net jei praleidai specialų stendą, kur nors prie kasų bus dar kartą priminta apie ypatingus dienos pasiūlymus. Kartais tai priverčia apsigręžti ir grįžti atgal.

„Rimi“ prekybos centruose kainos šiek šiek didesnės, kaip rodo ir „Veido“ kasmet sudaromo pirkinių krepšelio kainų sąrašas, o akcijos, anot pašnekovo, labiau ambivalentiškos. Šiame prekybos centre nuolaidos apipavidalinamos kone kaip „festivaliai“, bet būtina nuolat galvoti apie tai, kas iš tiesų yra nukainota, ir būti atidžiam.

„Bus visur iškabinta kokie nors 40 proc., bet tam, kad galų gale suprastum, ką čia apsimoka pirkti, būtina galvoti, nes kur nors slypės klasta. Jei tik paskaitęs plakato didžiąsias raides susirinksi tų prekių, prie kasos paaiškės, kad daugumai jų jokios nuolaidos nėra, tik kuriai nors vienai, nors tai buvo plačiai išreklamuota ir išplatinta“, – aiškina Arvydas.

„Iki“ akcijos retesnės, tačiau dažnai siūlomi didesni nuolaidų procentai. Tačiau akivaizdžiai mažiausiai, palyginti su kitais tinklais, suteikia „Iki“ nuolaidų kortelė, iš kurios jokios naudos, jei neperki su specialaus pasiūlymo ženklu pažymėtų prekių, kurių iš viso yra apie 20 per savaitę. Didesnę nuolaidą gauna tik senjorai (antradieniais – 10 proc., kitomis dienomis – 3 proc.) ir gimtadienį švenčiantys pirkėjai.

Kaip vienas verčiausių dėmesio, pašnekovas išskiria ir prekybos centro „Prisma“ rengiamas trijų savaitgalio dienų nuolaidas, kai penktadienį 30 proc. nukainojami visi gėrimai, šeštadienį – maistas, sekmadienį ši akcija taikoma pramoninėms prekėms.

Kas antra prekė krepšelyje – su nuolaida

Didžiausi prekybos tinklai, kuriuos kiekvieną dieną aplanko nuo 250 tūkst. iki daugiau nei pusės milijono pirkėjų, su akcijomis ar nuolaidomis parduoda nuo penktadalio iki pusės savo prekių. Šiuos duomenis „Veidui“ sutiko atskleisti „Aibė“, kur tokios prekės sudaro 20 proc., „Iki“  (apie 25 proc.), ir „Maxima“, kur net iki 50 proc. visų pirkinių sudaro prekės, pažymėtos akcijos arba nuolaidos ženklu.

Kai kurių pramoninių prekių – skalbimo miltelių, tablečių, skirtų indaplovėms, tualetinio popieriaus arba ilgo galiojimo maisto produktų, pavyzdžiui, kavos, be akcijų ar specialių pasiūlymų apskritai beveik nebeperkama. Prie akcijų pirkėjai greitai pripranta: kai kurių šių prekių per 80 proc. parduodama akcijų metu ir tik vos viena penktoji apyvartos surenkama prekiaujant reguliariai.

Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai vieningai tvirtino: prekybos centruose žodžiai „akcija“ ar „nuolaida“, nepaisant itin dažno jų vartojimo, Lietuvoje iki šiol puikiai veikia. Kaip pasakojo viena beveik dešimtmetį „Maximoje“ dirbanti pardavėja, planuojant akcijas, pavyzdžiui, salotų, vienai dienai užsakoma maždaug tris kartus daugiau nei įprastai. Panašūs arba dar didesni skaičiai ir kitose prekių grupėse.

Pardavėja taip pat prasitarė, kad pasitaiko atvejų, kai pasibaigus akcijai iki tol buvusi kaina ne sugrąžinama, bet šiek tiek pakyla, o pirkėjai ne visada tai greitai pastebi.

Akcijos medžiojamos ir Vokietijoje

13 metų Berlyne, prekybos centre „Lidl“, kuris netrukus turėtų pradėti veiklą ir Lietuvoje, kasininke dirbanti lietuvė Laura pasakoja, kad Vokietijoje akcijų žmonės laukia ne mažiau nei mūsų šalyje. „Lidl“ įprasta, kad prekės su nuolaida parduodamos didesnėmis pakuotėmis: jei parduodama 10 šokoladų, su nuolaida pridedami dar du už tą pačią kainą, vietoj 1,5 kg skalbimo miltelių už tą pačią suma parduodami 2 kg ir pan.

Pasak Lauros, „Lidl“ Vokietijoje yra gana stabilus prekybos tinklas, retai keičiantis prekių asortimentą, todėl dažnai taikoma taktika keisti pakuočių dizainą arba perstatyti prekių vietas parduotuvėje, kad žmonės, ieškodami sau įprastų produktų, netikėtai atrastų ir iki tol neišbandytus.

Vokietijoje „Lidl“ neturi nuolaidų kortelės ir neteikia jokių išskirtinių pasiūlymų savo darbuotojams ar jų šeimos nariams. Priešingai nei, pavyzdžiui, lietuviška „Maxima“, kurios darbuotojams suteikiama 5 proc., o prieš pagrindines šventes – net 10 proc. nuolaida. Kituose Vokietijos prekybos tinkluose su nuolaidų kortelėmis taip pat labiau įprasta kaupti pinigus kitiems apsipirkimams, o ne mažinti kainas.

Maistas Vokietijos „Lidl“ nukainojamas likus 4 arba 7 darbo dienoms iki galiojimo termino pabaigos, tačiau atskirų skyrių, kuriuose būtų vien trumpesnio galiojimo pigesnės prekės, nėra. Nepardavus prekės iki galiojimo termino pabaigos, gendantys maisto produktai nėra aukojami skurstantiesiems ir utilizuojami. Labdarai atiduodami tik prakiurę makaronai ar panašūs prekinę išvaizdą praradę, tačiau tinkami vartoti produktai.

Pasak Lauros, Vokietijoje taip pat netrūksta akcijas medžiojančių žmonių. „Kai kurie žmonės specialiai ateina anksti ryte įsigyti nukainotos mėsos arba vakarykštės duonos, o vakare skuba prie nukainotos grietinės, sūrių, dešros. Šeštadienio vakare būna nukainotų daržovių, nes sekmadieniais mes nedirbame, todėl parduodame puse kainos. Žmonės labai dažnai ateina vien to ir perka nemoku pasakyti kokiais kiekiais“, – įspūdžiais dalijasi berlynietė.

Labiau rūpi nuolaidos, o ne kaupimas

Vakarų šalyse didžiausias dėmesys dažnai kreipiamas ne į kainų mažinimą, bet į kaupimą ateičiai, siekiant, kad pirkėjai dar kartą sugrįžtų į tą pačią parduotuvę. Jungtinėse Amerikos Valstijose įprasta, kad apsipirkęs už 50 dolerių gauni 10 dolerių kitam apsipirkimui, kuriuos išleidžiant nebūtina vėl pirkti už didelę sumą.

Tačiau Lietuvoje įvairaus kaupimo pasiūlymai, nors ir taikomi kai kurių didžiųjų prekybos tinklų, dažniausiai apsiriboja minimaliu 1 proc. nuo išleistos sumos, o pagrindiniu akcentu tampa kaip įmanoma mažesnė kaina. Kaupti po 1 proc. siūlo „Maxima“, „Rimi“, šiek tiek daugiau galima sukaupti su „Norfa“ ir „Prisma“ kortele, tačiau tokiu atveju prekybos tinkluose reikia išleisti dideles sumas pinigų.

„Mūsų duomenimis, klientams aktualu kaupti 1 proc. į lojalumo kortelę nuo pirkinių sumos. Jie tai aktyviai daro, o sukauptus pinigus dažnai išleidžia šventiniams pirkiniams. Taip šventėms išleidžiama mažiau. Tačiau jei lyginsime pinigų kaupimo ir momentinės nuolaidos populiarumą, vienareikšmiškai patrauklesnė bus momentinė nuolaida ar akcija, nes jomis klientai gali naudotis čia ir dabar“, – aiškina „Maximos“ atstovė Renata Saulytė.

Jai antrina ir „Aibės“ Pirkimų departamento direktorius Baltijos šalims Artūras Zabielskas. Pasak jo, Lietuvos pirkėjams patraukliausias dalykas yra papildomą vertę gauti iš karto, o ne kaupti neapibrėžtai ateičiai, todėl taškų ar pinigų kaupimas prekybos centruose gana menkai taikomas. Be to, sukaupti pinigai turi galiojimo laiką ir gali pradingti, jei bus laiku nepanaudoti ar pirkėjas nėra susipažinęs su visais taisyklių niuansais. Todėl šioje vietoje nuo vakariečių, ko gero, ir toliau skirsimės.

Pirkimas kaip pramoga

Kaip pastebi prekybos tinklų akcijų organizavimo srityje dirbančios rinkodaros įmonės „Sorbum“ generalinis direktorius Giedrius Oliškevičius, nuo vakariečių iki šiol skiriamės ir tuo, kad mums apsipirkimas vis dar yra malonumas: lietuviai mėgsta pirkti daug, pigiai ir turėti didžiulį asortimentą, o ekonominis mąstymas vis dar dažnai nuslenka į antrą planą.

„Šį sindromą dar reikia išgyventi, iki šiol dar neatsivalgėme nuo tų laikų, kai nebuvo ko pirkti. Tačiau viskas susitvarkys dar po 5–10 metų, su naująja karta. Parduotuvė mums iki šiol yra ir laisvalaikio centras, ir pagrindinė pramoga“, – įsitikinęs specialistas.

Pasak G.Oliškevičiaus, yra daug kitų metodų, kaip paveikti pirkėją, kad jis sąmoningai ar nesąmoningai pirktų prekes ir be akcijos, arba paversti akcijas originaliomis. Pavyzdžiui, bendrovės „Coca-Cola“ vykdyta rinkodaros kampanija, kai pirkėjai galėjo ant skardinių atrasti savąjį vardą, arba milžiniškos „Milka“ karvės, „besiganančios“ prekybos centruose.

Tačiau tokioms sėkmingos akcijoms reikia didelio kūrybingumo, drąsos ir novatoriškumo, o Lietuvoje šiandien kur kas paprasčiau tiesiog parašyti „–40 %“ ir laukti norimo rezultato.

„Trūksta rinkodaros specialistų. Pasižiūrėkime, kokia dalis jų yra baigę šios srities mokslus. Ką šioje srityje gali žmogus, baigęs istoriją, ir ką – studijavęs rinkodarą JAV universitetuose. Tokių žmonių nėra daug“, – tvirtina G.Oliškevičius.

R.Saulytės teigimu, šiek tiek pasikeitusią pirkėjų elgseną ir naujus vartojimo įpročius suformavo sunkmetis. Šiandien akcijos jau nebeskatina pirkti neracionaliai, kaip buvo iki ekonominės krizės, kai buvo perkama neįvertinus, kad dalį nesuvartotų produktų vėliau teks išmesti. „Sunkmetis išugdė racionalų vartotoją, kuris užsuka į prekybos centrus tiksliai žinodamas, ko ir kiek jam reikia, planuoja pirkinius ir seka išlaidas. Dabar vartotojo elgsenoje planavimo ir racionalumo kur kas daugiau – perkama tiek, kiek reikia kasdieniams poreikiams patenkinti“, – teigia R.Saulytė.

Tačiau statistika liudija ką kita. Europos Komisijos duomenimis, Lietuvoje kasmet išmetama 581 tūkst. tonų maisto atliekų, o vienam šalies gyventojui per metus tenka 171 kg išmetamo maisto.