Gabija SABALIAUSKAITĖ

Ar atsimenate penktoką, kuris laimėjo pirmąjį televizijos viktorinos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ finalą 2009-aisiais? Šiemet jau Ignalinos gimnazijos abiturientas Giedrius Pakalka per tuos septynerius sėkmės metus toliau skynė pergales – ir šalies, ir pasaulio olimpiadose.

Prasidėjus egzaminų sesijai Giedrius ruošiasi ir pasaulinei geografijos olimpiadai – rugpjūtį Kinijoje su lietuvių geografų komanda jaunuolis sieks antro medalio Lietuvai. Praėjusią vasarą iš tos pačios olimpiados, vykusios Rusijoje, Tvėrėje, jis jau parsivežė sidabrą.

Tačiau prizinės vietos ir medaliai už geriausius pasiekimus abiturientui iš Ignalinos nėra naujiena, be to, aukščiausius įvertinimus Giedrius gauna ne tik už geografijos žinias.

Šį mokinį pelnytai galima vadinti daugkartiniu įvairių olimpiadų ir konkursų nugalėtoju: trejus metus iš eilės (2014–2016 m.) Giedrius laimėjo 9–12 kl. lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadą, keliskart buvo vienas iš geriausiai parašiusiųjų nacionalinį diktantą, antrus metus iš eilės jis gauna bilietą į pasaulinę geografijos olimpiadą, šiemet, kaip ir pernai, I laipsnio diplomą pelnė ir respublikinėje geografijos olimpiadoje, trejus metus iš eilės gavo „Lietuvos Maximalisto“ stipendiją, o „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ konkurse, kuriame būdamas penktokas debiutavo ir iškart triumfavo, jis bendraamžius nugalėjo dar du kartus – 9 ir 11 klasėje.

Be nuostabos, Giedrius patyrė ir suvokimą, kad galbūt jam iš tiesų sekasi geriau ir žino jis daugiau už bendraamžius.

Jei reikėtų rinktis įsimintiniausią pasiekimą, Giedrius neabejoja, kad netikėčiausias ir rimčiausias buvo tas pats tūkstantmečio penktoko titulas. Būtent nuo šio įvertinimo prasidėjo ignaliniečio kelionės po skirtingų konkursų olimpus. Be to, tą kartą, be nuostabos, Giedrius patyrė ir suvokimą, kad galbūt jam iš tiesų sekasi geriau ir žino jis daugiau už bendraamžius.

„2009-aisiais, kai buvo pirmasis konkurso „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ sezonas,  laida sulaukė daug dėmesio. O penktokui laimėti tokį populiarų televizijos konkursą, būti pakviestam pas prezidentą buvo gana didelis įvykis, – prisimena dabar jau abiturientas Giedrius. – Be to, kai kas nors iš aplinkinių sakydavo, kad esu protingas, pats to žinoti negalėjau, nes negalėjau palyginti savęs su visos Lietuvos penktokais. Todėl, kai laimėjau šį konkursą, ir didžiavausi, ir gavau paskatą mokytis bei domėtis toliau.“

Prie didelių laimėjimų „prisipratinęs“ jau penktoje klasėje, dabar Giedrius, kaip pasakoja jo mokytojai, prieš olimpiadas atrodo visiškai ramus. Nors įvairiuose konkursuose laimėtais medaliais gali pasipuošti keliomis eilėmis, vaikinas patikina, kad prie pergalių nepriprato – kiekvienas laimėjimas jam vis dar yra įvykis, juk niekada negali būti tikras, ką pavyks pasiekti, ypač tada, kai į konkursus vyksti neturėdamas konkrečių užmojų.

Jis tiesiog nuoširdžiai domisi daugeliu skirtingų dalykų, o pergalės – tarsi jo smalsumo įvertinimas.

Iš kukliai ramaus skirtingų prizinių vietų, medalių, stipendijų ir kitų įvertinimų vardijimo atrodo, kad Giedrius savo laimėjimų pernelyg nesureikšmina. Jis tiesiog nuoširdžiai domisi daugeliu skirtingų dalykų, o pergalės – tarsi jo smalsumo įvertinimas.

Nepaisant to, kad Ignalinoje šiam abiturientui nėra su kuo galynėtis, Giedrius paaiškina, kad tai joks argumentas stengtis mažiau: juk varžovai laukia ne vien klasėje ar rajone, todėl esą nereikia pasitikėti vien išskirtiniais savo gebėjimais ir amžina sėkme, kurios olimpiadų maratonuose taip pat reikia.

„Visoje Lietuvoje, šalies, o dabar net ir pasaulio olimpiadose yra mokinių, su kuriais norisi varžytis, todėl užmigti ant laurų ir nepavyktų. Ir Ignalinoje atsiranda protingų žmonių, su kuriais galiu rungtyniauti, tačiau jei respublikinėje olimpiadoje laimiu pirmą vietą, tikėtina, rajono etapą įveikti nėra labai sunku“, – paaiškina olimpiadininkas, įsitikinęs, kad be pastangų ir darbo gabumai mažai ką reikštų.

Filologas, fizikas, muzikas

Geriausius įvertinimus Giedrius pelnė gimtosios kalbos ir geografijos konkursuose, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad jis humanitaras ar linkęs tik į socialinius mokslus, nes mokykloje jam puikiai sekasi visi dalykai. Giedriaus pažymių vidurkis – tiesiog 10 be jokių kablelių ir apvalinimų, o studijuoti jis planuoja ne filologiją ir ne geografiją: bus fizikas. Be to, anksčiau Nacionalinėje moksleivių akademijoje Giedrius priklausė būtent fizikos sekcijai, vėliau perėjo į filologijos, bet net kai trejus metus iš eilės už aukštus pasie­kimus jis gaudavo „Lietuvos Maximalisto“ stipendiją, dalį pinigų paskyrė mokslams papildomo ugdymo mokykloje „Fizikos olimpas“.

Universitete norisi mokytis ir įgyti konkrečių žinių, todėl renkuosi fiziką, kuri yra ir įdomi, ir, manau, perspektyvi.

„Sunku ką nors pasakyti apie dar tolesnę ateitį, bet po studijų savo karjerą planuoju sieti su fizika, galbūt imsiuosi akademinės veiklos, – svarsto būsimasis pirmakursis. – Kodėl nesirenku, pavyzdžiui, geografijos? Man geografija įdomi, bet ji labiau susijusi su bendru išprusimu, o universitete norisi mokytis ir įgyti konkrečių žinių, todėl renkuosi fiziką, kuri yra ir įdomi, ir, manau, perspektyvi.“

Tai dar ne visi Giedriaus gebėjimai, kuriais galime stebėtis. Pasirodo, muzikos mokyklą baigęs jaunuolis kuria muziką pianinui. Tai stebina net ir visai neseniai apie mokinio, kaip kompozitoriaus, gebėjimus sužinojusią jo lietuvių kalbos mokytoją Žydrę Juodagalvienę: „Per ketverius metus, kol mokau Giedrių gimnazijoje, nė nežinojau, kad jis moka skambinti pianinu, ir dar kuria muziką.“

Tiesiog Giedrius yra nepakartojamas mokinys, pasižymintis išskirtiniu smalsumu, intelektu ir požiūriu į gyvenimą.

O pats Giedrius, lituanistas, fizikas, muzikas, savo gebėjimų deriniu nesistebi ir svarsto kaip tikras tūkstantmečio mokinys. „Yra žmonių, kurie domisi įvairiais, ne vien siauros srities dalykais“, – sako Giedrius ir, kad būtų dar įtikinamiau, priduria, jog ir vienas jo mėgstamiausių autorių Ričardas Gavelis pagal išsilavinimą – irgi fizikas.

Giedriaus talentas apima skirtingas sritis, tačiau dar sudėtingiau būtų sukonkretinti, kokiomis temomis jis domisi: skaito vadovėlius rengdamasis olimpiadoms, domisi fizika ir naujausiais mokslo pasiekimais, kultūros naujienomis ir taip toliau.

Ignalinos gimnazijos lituanistės Ž.Juo­dagalvienės vertinimu, Giedrius labiausiai ir išsiskiria savo žinių alkiu: be programinių kūrinių, skaito ir savo malonumui, ne tik kūrinius, bet ir kritikų atsiliepimus, tačiau per literatūros pamokas savo žinių pernelyg nedemonstruoja – žino gerokai daugiau, nei pasako.

„Jau daug kartų sakiau, kad dėl to, jog jis laimi lietuvių kalbos olimpiadą, medalis priklauso tikrai ne man. Sutapimas, kad jį mokau aš, bet vietoj manęs galėjo būti kiti mokytojai. Tiesiog Giedrius yra nepakartojamas mokinys, pasižymintis išskirtiniu smalsumu, intelektu ir požiūriu į gyvenimą. O didžiausias indėlis yra tėvų, ne mokytojų, – įsitikinusi Ž.Juo­dagalvienė. – Pats Giedrius sako, kad geografija susižavėjo tada, kai dar vaikystėje jam tėvai pradėjo skaityti apie kalnus ir ežerus, o domėtis ir mokėti savo gimtąją kalbą, jo įsitikinimu, piliečiui būtina.“

Niekas nežino, kiek Giedrius žino

Kad dar penktokas G.Pakalka suprastų daug žinąs, jam reikėjo nugalėti kitus bendraamžius televizijos konkurse, tačiau jo mokytojai, ugdytinio gabumus ir išskirtinumą kaipmat pastebėjo. Maža to, pedagogai sako, kad nors „genijaus“ epiteto vartoti ir nesinori, panašius į Giedrių mokinius per daugelį darbo mokykloje metų jie galintys suskaičiuoti rankos pirštais, o tokių kaip Giedrius – nebuvo.

„Pirmoje gimnazijos klasėje visiems būna sudėtinga su šalutiniais sakiniais, kūriniais, o Giedriui paaiškini lentoje, ir jis iškart supranta. Taip pat – ir kūrinių skaitymas: kai trečiokai antrąjį pusmetį turėjo skaityti Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“, Giedrius šį kūrinį buvo perskaitęs gerokai anksčiau. Jis kuo puikiausiai skaito Albert’o Camus, Franzo Kafkos kūrinius, kurie kitiems neįveikiami, nes jam įdomu“, – pasakoja Ignalinos gimnazijos lietuvių kalbos vyr. mokytoja Ž.Juodagalvienė.

Kad fenomenalius jaunuolio gebėjimus perprasti ir įsiminti naujus dalykus vos tik išgirdus pedagogai pastebėjo dar pradinėse klasėse, patvirtina Ignalinos gimnazijos geografijos mokytoja metodininkė Violeta Kreivėnienė. Ji pasakoja, kad Giedrius ne tik akimirksniu išsiaiškina naujus dalykus, bet dar ir pats juos sužino – olimpiadoms ruošiasi pagal savo sudėliotą veiksmų ir laiko planą.

„Giedrius yra labai gabus, galbūt tiek daug ruoštis jam ir nereikėtų, bet jis dirba labai nuosekliai, yra pats sau vadybininkas, – sako V.Kreivėnienė. – Jis individualistas, todėl būdavo sunku atspėti, kokių dalykų olimpiadoms jam reikia išmokti, ir baisu perkrauti darbais. Tačiau mūsų bendro darbo rezultatai iškalbingi – šiemet Giedrius vėl dalyvaus pasaulio geografijos olimpiadoje ir, tikėkimės, kaip ir pernai, parveš medalį.“

Be ruošimosi rugpjūtį Kinijoje vyksiančiai pasaulinei geografijos olimpiadai Giedrius dabar šį tą kartojasi ir egzaminams. Tačiau penki valstybiniai brandos egzaminai, kuriuos jis laiko, vaikino negąsdina – juk sako ruošęsis ne savaitę, bet visus 12 metų: „Nejaučiu labai didelio jaudulio, žinau tai, ką žinau.“

O žino Giedrius daug. Pernai, „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ vienuoliktokų finale, kai Giedrius nežinojo atsakymo į jo varžovui užduotą klausimą, kas yra posakio „Te maistas būna tavo vaistas ir vaistas būna tavo maistas“ autorius, salė nuščiuvo, nes Giedrius tiesiog negali nežinoti teisingo atsakymo.

Gilbertui Umbražūnui dar tik 17 metų, bet paieškos sistema „Google“ jo vardu randa per 500 rezultatų, jis jau triskart iš penkių turėtų progų Prezidentūroje susitiko su Prezidente, tris kartus iš penkių laimėjo ir žinių viktoriną „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Be penkių minučių Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos vienuoliktokas gegužę pajuokavo ir gimnazijos koridoriais vaikščiojo pasipuošęs medaliu. Žinoma, ne šokoladiniu. Aukso medalį jis parsivežė iš Austrijoje vykusios Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiados. Joje pelnytas medalis G.Umbražūnui – jau antras auksinis šiemet.

Be dviejų aukščiausių įvertinimų respublikinėje chemijos olimpiadoje ir ES gamtos mokslų olimpiadoje, kurioje dalyvavo pirmą kartą ir iškart buvo įvertintas auksu, mokiniui praėję mokslo metai buvo turtingi ir kitų įvertinimų. Nacionalinėje fizikos olimpiadoje jis užėmė antrą vietą, geografijos – taip pat, o fizikos čempionate iškovojo trečią vietą.

Paklaustas, kurie iš visų nuskintų laurų (pats G.Umbražūnas sako, kad juos verčiau derėtų dėti į jo mėgstamą sriubą) jam reikšmingiausi, netrunka įvardyti patirties Austrijoje vykusioje ES gamtos mokslų olimpiadoje. Būtent ši jam buvo pirmoji tokio lygio tarptautinė olimpiada, į kurią jį atvedė net trys atrankos etapai, o užduočių atsakymai turėjo būti preciziškai tikslūs. Be to, iškovota sėkmė – ne tik jo, bet komandinio darbo nuopelnas.

„Komandoje, galima sakyti, buvau atsakingas už fiziką. Nors ir pasiskirstėme sritis, reikėjo bendro, komandinio darbo. Pavyzdžiui, gavome užduotį – detektyvą ir turėjome išsiaiškinti, kas pavogė paveikslą. Biologai tyrinėjo spyglius ant drobės, chemikai – netikro kraujo dėmes, o mes, fizikai, pasitelkę šviesos stiprinimą, tyrinėjome skystį: kiek taškelių atsiranda, drobę pašvietus lazeriu. Vėliau visi turėjome apibendrinti atsakymą, nors nuomonės buvo skirtingos: vieni manė, kad vagis yra A variantas, kiti buvo linkę rinktis kitą atsakymą. Tad komanda buvo svarbiausia“, – apie bendro Lietuvos mokinių komandos darbo Austrijoje nuopelnus pasakoja G.Umbražūnas.

O tokios komandos nariai buvo gerai pasirengę. Geriau už Liuksemburgo gamtamokslius, kurių vadovas perspėjo, kad mokiniai gali nežinoti potencinės energijos formulės. Jos Lietuvoje mokomasi 8 klasėje.

Kitas pasiekimas jaunuolio atmintin įsirėžė dar 6 klasėje, kai jis pirmą kartą „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ šeštokų finale tapo nugalėtoju – laimėjo įspūdingą skrydį oro balionu ir pirmą kartą buvo pasveikintas Prezidentūroje.

„Štai ir dabar sėdžiu senelių svetainėje ir žvelgiu į priešais, garbingoje vietoje, esančią mūsų su Prezidente nuotrauką“, – šypteli G.Umbražūnas ir priduria, kad labiau vykęs kadras Prezidentūroje buvo užfiksuotas po to, kai jis pernai laimėjo Konstitucijos egzaminą 8–10 klasių kategorijoje.

Kokia pilis pavaizduota gaublyje?

Atostogaudamas pas senelius būsimasis vienuoliktokas suskaičiavo, kad šią vasarą perskaitė jau 8 knygas. Jam patikęs kūrinys – Goethe‘s „Faustas“. Nors tai yra privaloma lietuvių kalbos ir literatūros programos knyga, G.Umbražūnas sako, kad programiniai kūriniai įdomūs, be to, stengiasi juos perskaityti iš anksto, nes kai ateis mokslo metai, viskam laiko neužteks – reikės ruoštis olimpiadoms.

„Jei kalbėsime apie šiuolaikinius rašytojus, man labai patinka Juozo Erlicko kūryba, skaitau istorines knygas nuo pat senovės. Ankstesnėje Simono Dacho mokykloje buvau bibliotekos bičiulis, neretai pertraukas ir laisvas pamokas leisdavau bibliotekoje skaitydamas istorines knygas. Jei tuo pat metu ateidavo mano istorijos mokytojas, jis išsivirdavo puodelį kavos ir diskutuodavome, – prisimena dabar jau Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos auklėtinis. – Ir pernai jį aplankiau buvusioje mokykloje, visą pamoką prakalbėjome apie prezidento ir Europos Parlamento rinkimus.“

Iš to, kokią literatūrą skaito ir kokiose olimpiadose prizines vietas laimi, nesunku suprasti, kad G.Umbražūnui patinka mokytis arba visus, arba beveik visus dalykus. Kaip jis pats sako, mokykloje nėra svarbių ar ne tokių reikšmingų dalykų. Pavyzdžiui, atsakymą į klausimą LRT organizuojamos „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ viktorinos finale apie Benjamino Franklino, kuris labiau žinomas ne kaip mokslininkas, išradimą, jis sužinojo etikos pamokoje.

O geografija, kurios konkurse tris kartus tapo čempionu, o šiųmetėje olimpiadoje iškovojo sidabro medalį, G.Umbražūnas susidomėjo, kai mama nupirko gaublį. Pasirodo, pamatęs žodžio „pusiasalis“ trumpinį „p-lis“, susidomėjo, kas per daiktas yra Kamčiatkos pilis.

Gilbertas paaiškina, kad net dalyvaujant konkrečių sričių olimpiadose gali būti klausimų iš visai kitų dalykų, ką jau kalbėti apie LRT žinių viktoriną „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, kurioje klausiama „apie viską“.

Štai šiemet geografijos olimpiadoje pasitaikė labiau literatūros dalyko klausimas: kokiai lietuvių rašytojai skirtas šventinis „Google“ logotipas, kuriame pavaizduotas Vingių Jono ir Katrės vakarienės troboje motyvas. Prieš Konstitucijos egzaminą, kuriame pernai 8–10 klasių kategorijoje G.Umbražūnas laimėjo pirmą vietą, neužtenka perskaityti Konstitucijos. Mokinys patikina, kad dar reikia žiūrėti „Panoramą“ ir „Dviračio šou“.

„Jei turėčiau išskirti įdomiausią ar svarbiausią dalyką mokykloje, sakyčiau – fizika. Kadangi mokausi papildomose mokyklose – Nacionalinėje moksleivių akademijoje, „Fizikos olimpe“, sutinku daug įdomių dėstytojų, kurie savo paskaitomis tiesiog užburia. Fizikai žino viską. Pavyzdžiui, profesorius ką nors pasakoja ir netikėtai įterpia kokią įdomią detalę: ar žinote, kai Leninas nuo tanko kalbėdavo, kamera buvo tiek ir tiek hercų dažnio?“

G.Umbražūnas svarsto, kad dėl jo susidomėjimo „kalti“ įdomūs mokytojai, per kurių pamokas gali nė neišsitraukti vadovėlio, ir jo nenuvylusi girdimoji atmintis. „Jei ne tik klausausi, bet ir perskaitau, būna iš viso gerai“, – patikina klaipėdietis.

O štai pedagogai dėl gabaus ugdytinio sėkmės „kaltina“ auklėjimą, šeimos požiūrį, namie išugdytą vidinę kultūrą ir, žinoma, paties mokinio charakterį.

Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, buvusi G.Umbražūno klasės auklėtoja Eugenija Valauskienė vadina buvusį ugdytinį universaliu, o jo pasiekimus grindžia smalsumu ir žinių alkiu. Ji priduria per 30 pedagoginio darbo metų mačiusi nedaug tokių vaikų: kad ir ką į rankas paimtų, akys žiba.

„Gilbertas buvo kolegiškas, puikiai sutarė su bendraklasiais, mokiniai džiaugėsi kiekvienu jo laimėjimu, nors dažnai gabūs ir motyvuoti vaikai jaučiasi vieniši, – svarsto lituanistė. – Be to, jis niekada nebuvo sutelkęs dėmesio tik į vieną sritį, domėjosi įvairiausiais dalykas, kurie jam nebuvo būtini. Pavyzdžiui, po įdomesnio istorijos kurso į rankas imdavo istorinę knygą, paskui įnikdavo į  geografiją. Juokaudavome, kad mokytojai, ruošdamiesi pamokoms, ruošiasi ir Gilbertui, nes iš jo galima tikėtis bet kokio, su tema tiesiogiai nesusijusio klausimo. Pedagogai jau 5–6 klasėje į jį žiūrėjo kaip į rimtą vyrą.“

Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos fizikos mokytojas ekspertas, padedantis G.Umbražūnui rengtis olimpiadoms, sako, kad į daugelį konkursų – geografijos, istorijos, lietuvių kalbos ir kitų – mokinys eina savo malonumui. Todėl kai kurie mokytojai baiminosi, ar jis savo gebėjimų neiššvaistys kitur fizikos sąskaita.

„Ir dabar nežinia, ar vėliau jis pasirinks konkretų mokslą, ar domėdamasis įvairiais dalykais ir turėdamas daug bendrųjų žinių pasirinks, pavyzdžiui, politiką, – svarsto fizikas. – Gilbertas noriai mokosi visko. Tokie vaikai mokytojui yra ir laimė, ir atsakomybė, kad pavyktų suteikti tiek daug žinių, kiek tik leidžia mokinio gabumai. Tiesa, šiam mokiniui sėkmę lemia ne vien gabumai. Prisimenu, kai prieš 30 metų pradėjau dirbti mokykloje, buvo prievolė bent kartą per metus aplankyti auklėtinį namuose, pažiūrėti, kokia ten aplinka, kodėl galbūt jis nepriima pagalbos mokantis. Žinoma, dabar tai atgyvena, be to, į Gilberto namus eiti nereikia – šeima tik skatina. Jo atveju sėkmę lemia ir šeimos požiūris, ir gamtos dovana, ir charakterio bruožai.“

Pamokų limitas išseko dar neįpusėjus

Tokiems „universaliems“, kaip pasakoja pats G.Umbražūnas, labai sunku būna 10 klasėje. Ne todėl, kad mokslai sudėtingėja, o todėl, kad reikia pasirinkti, ko mokytis kitus dvejus metus. „O ką daryti, jei noriu beveik visko? Nežinau, kaip dešimtokas gali nuspręsti, kuo norės būti užaugęs“, – profiliavimo sistemos netobulumu stebisi Gilbertas.

Mokytis išplėstiniu kursu jis pasirinko geografiją, chemiją, matematiką, fiziką, lietuvių, anglų ir rusų kalbas. Mielai būtų pasirinkęs ir istoriją, ir dar papildomų modulių, bet ir taip vos sutilpo į didžiausią leistiną pamokų valandų skaičių.

Itin gabus tiksliesiems ir gamtos mokslams jaunuolis pernai spėjo baigti ir muzikos mokyklą, kurioje grojo gitara, lankė pianino pamokas. Būdamas šeštokas „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ kūrėjams jis sakė esantis Michaelo Jacksono gerbėjas, šio atlikėjo dainų neišjungtų ir šiandien.

„Man patinka klasikinė muzika, džiazas. Tačiau šiuolaikinė populiarioji muzika yra netoleruotina. Taip nuleidžiama kokybės kartelė. Nenustebčiau, jei po 50 metų puodo daužymu į asfaltą išgaunamas garsas būtų vadinamas muzika. Tik, žinoma, asfaltas bus išpuoštas, o puodas – auksinis“, – ironizuoja G.Umbražūnas.

Humoro jausmu ir gana kritišku požiūriu pasižymintis jaunuolis neslepia pasitikintis savo jėgomis, tačiau tik tada, kai tikrai yra teisus. Pavyzdžiui, jei ginčytųsi, kad a nėra b, jaustųsi užtikrintai, nes tai – faktas. „Bet jei bočius išvarytų mane į lauką lygiai išvagoti žemės – nepasitikėčiau“ – šypteli Gilbertas.

Bent kol kas būsimasis vienuoliktokas planuoja studijuoti fiziką Lietuvoje. „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“, – apibendrina Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos auklėtinis.

Svarbiausi Gilberto Umbražūno pasiekimai

2015 m. 10 klasė. Pelno Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiados aukso medalį.

Trečią kartą laimi Lietuvos radijo ir televizijos rengiamą viktoriną „Tūkstantmečio vaikai“.

Antra vieta respublikiniame prof. J.Matulionio jaunųjų matematikų konkurse.

Lietuvos fizikos olimpiadoje laimi antrą vietą.

Lietuvos chemijos olimpiadoje laimi pirmą vietą.

2014 m. Konstitucijos egzamino 8–10 klasių kategorijos laimėtojas.