Birutė ŽEMAITYTĖ

Daugybę karštų diskusijų sukėlę siūlymai pertvarkyti valstybinių miškų valdymą jau nukeliavo į Seimą. Kovo 16 dieną projektas, kurį teikia Vyriausybė ir dėl kurio kelis pastaruosius mėnesius buvo kryžiuojamos ietys, turėtų būti pristatytas plenariniame posėdyje. Nekyla abejonių, kad ne mažiau karšti debatai vyks ir parlamente. Ir ne tik dėl to, kad Seimo nariai yra įregistravę dar bent kelis projektus, bet ir todėl, kad tai jau ne pirmas bandymas reformuoti miškų ūkį ir sumažinti urėdijų skaičių.

Oficialu: bus valstybės įmonė

Vyriausybė nusprendė pertvarkyti valstybinių miškų ūkio valdymą ir 42 miškų urėdijas sujungti į vieną valstybės įmonę (VĮ) „Lietuvos valstybiniai miškai“. Aplinkos ministerijos parengtame Miškų įstatymo pakeitimo projekte numatyta, kad naujoji VĮ valdys valstybei priklausančius miškus, jais disponuos įstatymų nustatyta tvarka ir vykdys kompleksinę miškų ūkio veiklą, atliks miško priešgaisrinės apsaugos bei miško kelių priežiūros funkcijas.

Sprendimas sujungti miškų urėdijas priimtas siekiant taupyti šalies biudžeto lėšas, užtikrinti efektyvesnį, ekonomiškai stabilų ir gyvybingą valstybinių miškų ūkį, skaidresnius viešuosius pirkimus. Pokyčiai leis padidinti dirbančiųjų miškuose atlyginimus, kurie, palyginti su šio sektoriaus atlyginimais kaimyninėse Europos Sąjungos šalyse, yra nekonkurencingi.

Apie būtinybę pertvarkyti valstybinių miškų valdymą Lietuvoje kalbama jau daugiau kaip dešimtmetį. Buvo parengtas, bet taip ir neįgyvendintas ne vienas projektas, ir per tą laiką, kaip savaitraščiui „Veidas“ aiškino aplinkos viceministras Martynas Norbutas, Europoje liko tik dvi šalys, kuriose nėra vienos centralizuotai miškus valdančios įmonės, – tai Vengrija ir Lietuva. Tiesa, Vokietijoje yra atskirų žemių įmonės, bet šioje šalyje žemė dažniausiai didesnė už visą Lietuvą.

Pasak viceministro, projekte atsižvelgiama į Lietuvoje susiklosčiusią situaciją ir miškininkų parengtas išvadas, kad būtina stambinti miškų urėdijas. Esminis skirtumas – besidubliuojančios funkcijos perkeliamos į vieną centrą, o visus kitus su miško priežiūra susijusius darbus kaip dirbo specialistai urėdijose, taip ir toliau dirbs.

M.Norbutas neatmeta, kad dėl to dalies urėdijose dirbančių specialistų nereikės, tačiau iš dabar sistemoje dirbančių daugiau kaip 4 tūkst. darbuotojų netekti darbo gali maždaug 400, daugiausia – dirbantys administravimo grandyje, o girininkų ir kitų miškuose dirbančių ir jais besirūpinančių specialistų atleisti neketinama.

Pasak jo, po pertvarkos liks 25 regioniniai padaliniai ar vienu kitu daugiau, o centrinė būstinė tikrai bus ne Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje. „Dar svarstome, kur įsikurs įmonė, bet manau, bet kuriam regionui ar miestui, balansuojančiam ties didmiesčio statuso praradimo riba, 200 papildomų darbo vietų yra labai daug“, – sako viceministras.

Kokia ekonominė nauda tikėtina po to, kai pertvarka bus baigta, M.Norbutas teigia dabar negalintis pasakyti – esą tai bus skaičiuojama tik išgryninus būsimos įmonės struktūrą. Kol kas apskaičiuota, kad per metus būtų sutaupoma apie 13 mln. eurų: 3 mln. iš valstybės biudžeto – iš specialios programos ir 10 mln. dėl urėdijų sujungimo ir darbuotojų skaičiaus sumažėjimo. „Skaičiuojame, kiek kokių darbuotojų reikės kiekviename padalinyje, kiek kainuoja darbo vieta – išlaidos telefonui, šildymas, kompiuteris, degalai. Kai nebeliks urėdijų ir sumažės kabinetinių darbuotojų, regionuose reikės mažiau patalpų, taigi ir dėl to bus sutaupyta“, – aiškina M.Norbutas.

R.Prūsaitis: pamažu stambinkime urėdijas

Buvęs ūkio viceministras, o dabar valstybės valdomų įmonių ekspertas Adomas Ąžuolas Audickas nedvejodamas pritaria, kad miškų valdymą būtina centralizuoti: „Lietuvos miškai, palyginti su tomis šalimis, kuriose valdymas centralizuotas, pavyzdžiui, Švedija, Latvija, tvarkomi ir valdomi ne taip efektyviai. Centralizacija ir viena už viską atsakinga vadovybė leistų užtikrinti, kad įmonė veiktų skaidriau, efektyviau valdytų resursus, geriau koordinuotų priežiūrą.“

Dar viena priežastis, dėl kurios jau ne pirmą kartą bandoma reformuoti urėdijas, – Lietuvai, siekiančiai 2018 ar 2019 m. tapti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos nare, būtina įgyvendinti reformas, kad valstybės įmonės būtų valdomos efektyviau, taigi pertvarkyti ir urėdijas. Tokios pat reformos reikalauja ir Europos Komisija. Bet kodėl tuomet tiek daug nusiteikusių priešingai, o į garsų chorą įsiliejo ne tik miškų urėdai, bet ir Lietuvos miškininkų sąjunga, net sušaukusi neeilinį suvažiavimą, kuriame priėmė pareiškimą „Dėl valstybinių miškų valdymo reformos“, o kiti, pavyzdžiui, Miškų institutas ir Miškų savininkų asociacija, nors ir santūriau, taip pat ragina neskubėti?

Generalinis miškų urėdas Rimantas Prūsaitis pateikia kelis argumentus: „Kur mes skubam? Kiekviena reforma turi tam tikrus etapus. Ar bus viena įmonė, ar bus kitaip, bet reikia pasiruošti. O dabar – nei būstinės, nei vietos, liks pusė metų po to, kai priims Miškų įstatymo pataisas, jeigu jas priims. Todėl mes ir siūlome konsoliduoti urėdijų skaičių.“

Pasak R.Prūsaičio, miškų ūkis yra kompleksinis, o turtas vertinamas daugiau kaip 150 mln. eurų, todėl perdavimas vienai įmonei sukeltų daugybę rūpesčių: tai ir miško ruošos centralizavimas, ir turto bei miškų perregistravimas, ir informacinės bei buhalterinės apskaitos programų suvienodinimas. O kur dar įvairios sutartys ir įsipareigojimai!

„Gal padalinius sustambinti, vadovus, kurie darbuotojus pažįsta, perskirstyti, nes reikia žiūrėti, kur kokie žmonės bus reikalingi, kad visi darbai būtų padaryti. Negi dabar atleisim visus urėdus ir nė vieno jų nepriimsim? Nebus šitaip. Konkursai regionuose neįvyks per mėnesį. Jeigu mes, generalinė vadovybė, netenkiname, mus pakeisti nesunku, bet iš kur ateis naujas generalinis direktorius? Jeigu ne iš miškų sistemos, tai ką jis išmanys? Vis tiek be mūsų neapsieis. Todėl ir siūlome savarankiškas urėdijas, ir galbūt jų pagrindu per tam tikrą laiką sujungti. O dabar mes nesusikalbame, nes pateiktas vienintelis modelis. Nekritikuotinas. Darbo grupėje, kurioje ir aš esu, svarstome tik tai, kokias reikėtų spręsti problemas kuriant vieną įmonę“, – nepasitenkinimo priežastis dėsto generalinis urėdas.

Pasak R.Prūsaičio, pernai įvairių institucijų atstovai jo iniciatyva diskutavo ir iš 4–6 skirtingų modelių visiems priimtiniausia atrodė laipsniškai mažinti urėdijų skaičių, o ne viską suversti į vieną katilą. Tad kol kas galima būtų paprasčiausiai išbraukti iš įstatymo urėdijų skaičių ir jas sustambinti. „Po dvi tris urėdijas per kelerius metus sujungtume, ir nebūtų jokio skausmo, jokio triukšmo, nes sustambinimas naudingas“, – aiškina generalinis urėdas.

Pokalbio metu pabrėždamas, kad norint įkurti vieną įmonę reikia atlikti daug namų darbų, jis kelis kartus pakartojo: „Kas tuos darbus padarys, jei ne žmonės vietose, regionuose? Kas – iš centro žmonės pastatyti? Per pusmetį? Vien tik generalinei urėdijai perregistruoti nežinau, kiek reikia…“

Tik taip ir nesupratau, ar kuo daugiau urėdų reikia palikti, ar tų namų darbų daryti nesinori…

Miškų ūkiui reikia permainų

Privačių miškų savininkai, pasak Lietuvos miško savininkų asociacijos vadovo Algio Gaižučio, per daug nesuka galvos, kiek bus tų urėdijų ar kas bus vietoj jų. Jiems svarbiausia, kad darbas būtų efektyvus ir pagrįstas racionaliais ekonominiais skaičiavimais. „Šiek tiek absurdiškai atrodo, kai jų skaičius įtvirtintas įstatymu ir įmonės negali optimizuoti savo veiklos. Manau, kad nėra gerai, kai miškuose, be miškininkų, daug ką kontroliuoja ir koordinuoja dar keletas institucijų“, – sako A.Gaižutis.

Jo nuomone, miške turi būti vienas šeimininkas, o reformuojant valstybinių miškų sistemą reikėtų gerai apsvarstytų sprendimų, kurie būtų įgyvendinami neatidėliojant.

Miškų instituto direktorius dr. Marius Aleinikovas mano, kad jų darbui permainos tiesioginės įtakos neturės: nors tyrėjams paprasčiau bendrauti su urėdais ir girininkais, kurie kone kiekvieną medį pažįsta, tačiau ne kiekviena urėdija mokslui gali skirti pakankamai lėšų, o viena įmonė ar sustambintos urėdijos galėtų sukaupti daugiau pinigų, kuriuos būtų galima skirti regioninėms problemoms spręsti.

Mokslininkas pripažįsta, kad miškų ūkiui reikia permainų, nes kai kurios urėdijos per smulkios ir gyvena sunkiau, bet, pasak jo, jeigu ši reforma daroma tik tam, kad būtų sutvarkyti miškininkai, Lietuvos miškams tai naudos neduos.

Mokslininkas pasigenda diskusijų – jų trūkumas esą ir kelia nepasitenkinimą. „Kas tie dvidešimt keli padaliniai? Jei reikės kiekvieną dieną važinėti į centrą, nuo kurio viskas priklausys, darbas tikrai nevyks normaliai, – svarsto jis ir antrina generaliniam urėdui: – Valstybinėse įstaigose reikia daug visokių popierių užpildyti, tai kas tą darbą darys, jei atleis daug buhalterių, o paliks girininkus? O jei atvirkščiai – kas miške dirbs? Kai kuriuos specialistus į centrą priims, bet kas važinės tuos kelis šimtus kilometrų?“

Vis dėlto, kaip sako M.Aleinikovas, nei vienos įmonės steigimas, nei laipsniškas stambinimas nėra blogas variantas, tačiau reikia, kad reformą darytų tokie žmonės, kurie tikrai dirba kaip reformatoriai, pavyzdžiui, Ukrainoje dirbęs ministras Aivaras Abromavičius.

Miškininkų sąjunga: stabdyti reformą!

Jau minėtus argumentus ir naujų prieš siūlomas permainas pateikia ir visuomeninės organizacijos „Lietuvos miškininkų sąjunga“ prezidentas, A.Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas Edmundas Bartkevičius.

„Vakarų Europoje į vieną įmonę buvo einama 15–20 metų. Taip, mes tiek laiko neturime, bet tikrai negalima sugriauti gerai veikiančios sistemos ir per pusmetį viską pakeisti. Sako, niekas čia nepasikeis, tik urėdai neturės sąskaitų. Taip nebus, nes visi ūkiniai darbai bus organizuojami iš centro. Visi viešieji pirkimai gamybiniams darbams – miško kirtimui, miško želdinimui perkami viename konkurse. Bus labai stambus konkursas, ir mes baiminamės, kad Lietuvoje neatsiras tokios įmonės. Gal ateis užsienio kapitalo įmonės, kurios laimės konkursus ir vieną kitą vietinį rangovą pasamdys. Mes prognozuojame, kad smulkieji rangovai bankrutuos. Be to, per pirmą etapą bus atleista 400 miškininkų, per kitą – dar daugiau. Čia tik pradžia griūties“, – savo nuogąstavimus vardija E.Bartkevičius.

Pasak jo, Suomijoje, kur yra viena įmonė, miškininkystė praktiškai sužlugdyta, yra verslo įmonė, kuri kerta. „Matėme, kas nutiko Latvijoje: viena įmonė įkurta, visi darbai daromi iš centro, ir neliko girininkijų, miške šeimininko neliko. Mes to bijome. Reikia prieiti prie kiekvieno medyno, o kai bus centralizuota, bus sunku tai padaryti“, – baiminasi E.Bartkevičius.

Jam nerimą kelia ir tai, kad kai bus vienas medienos pardavėjas, iš rinkos gali būti išstumtos mažos lentpjūvės. Vis dėlto jis sako tikintis, kad Seimo komitetuose vyksiančių diskusijų metu galės išsakyti savo nuomonę, o miškininkų bendruomenei priimtinas variantas toks: „Galime turėti tolimą perspektyvą – vieną įmonę, bet laipsniškai eiti urėdijų stambinimo link.“

Pasak E.Bartkevičiaus, norint atkreipti į tai dėmesį Lietuvos miškininkų sąjungos neeiliniame suvažiavime ir buvo priimtas pareiškimas, kuriame siūloma suformuoti ekonomiškai stabilias optimalaus dydžio miškų urėdijas ir išsaugoti jų ekonominį savarankiškumą bei reikalaujama stabdyti Aplinkos ministerijos inicijuojamą valstybinių miškų valdymo reformos vykdymą, nes „rengiant reformą nediskutuojama su miškininkų bendruomene, o jų pateikti konkretūs pasiūlymai net nėra svarstomi. (…) Totalus centralizavimas ir monopolinės įmonės įkūrimas eliminuotų iš miško ūkio rinkos santykius, konkurenciją, (…) skatintų neskaidrius sandorius bei atvertų galimybę valstybinių miškų privatizacijai“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2017-m