Nedidelės biokuro įmonės „Baltic Ecofuel“ vadovas Remigijus Garška po Naujųjų metų uždarys savo įmonę. „Šito darbo man jau per daug. Atrodo, dirbi kaip anksčiau, o naudos gauni vis mažiau“, – sako verslininkas.

Vaiva SAPETKAITĖ

Švelnios pastarosios žiemos, didelė biokuro pasiūla rinkoje bei didėjantis įpareigojimų ir taisyklių rinkinys kone dešimtmetį veikusiai Remigijaus Garškos įmonei apkartino gyvenimą. Paskutinis lašas, paskatinęs R.Garšką viską mesti, buvo nuo kitų metų pradžios įsigaliosiantis įpareigojimas biokurą 100 proc. tiekti per energijos išteklių biržą „Balt­pool“.

Smulkiajai įmonei tai sudėtinga. Jai reikia turėti iš anksto paruoštą palyginti didelį biokuro kiekį ir galimybę jį sandėliuoti, kad ga­lėtum planuoti bent šiek tiek tolimesnę ateitį ir apsidrausti nuo realios rizikos gauti nemažų baudų dėl laiku nepateikto sutarto biokuro kiekio. Sukaupti tiek apyvartinių lėšų smulkiojo verslo bendrovei praktiškai ne­įmanoma.

Smulkiųjų įmonių laukia mirtis

O patekti į suktuką nesunku. Užtektų, kad vieną rytą sugestų technika. Kaip aiškina pats verslininkas, sausio pradžioje „Baltpool“ vyks biokuro pirkimai pirmai vasario savaitei: „Nuspėti tai, kokia padėtis bus po keturių sa­vaičių, sudėtinga. Jei temperatūra nukristų iki minus 30 laipsnių, biokurą vežantis sunkvežimis neužsivestų ir būtų pavėluota patiekti žadėtą kiekį klientui, o natūralu, kad daugiausia darbo, kai blogiausias oras, manęs lauktų nemažos neplanuotos išlaidos.“

Pasak verslininko, pasiskolinti ar pasamdyti kitą tinkamą transportą tokiu metu, kai biokuro poreikis išaugęs, praktiškai neįmanoma: „Todėl man ir baisu prisiimti tokius įsipareigojimus. Iki šiol viskas vykdavo taip, kad rinkos kaina tiekdavome biokurą visą mėnesį, o jam pasibaigus pateikdavome sąskaitą. Kai turi tam mėnesį, pasiskirstai: esant geriems orams dirbi daugiau, kai paspaudžia šaltis ir technika ima gesti, nė neišvažiuoji dirbti.“

Yra biokuro pirkimų pusmečiui, bet ir čia yra kur paslysti: taip įsipareigojama tiekti biokurą klientui už pastovią kainą visą pusmetį.

Viskas būtų gerai, jei ne viena detalė: žaliavos kainos keičiasi kur kas greičiau. Kas bus, jei būsi susitaręs tiekti pirkėjui už vienokią kainą, o svyruojanti žaliavos kaina per tą laiką gerokai šoktelės? Perspektyva dirbti pusvelčiui neatrodo viliojanti. Išeitis – turėti pagaminto biokuro pusmečiui. Nusipirkęs jo už tam tikrą kainą vieną kartą būsi apsidraudęs nuo kainų svyravimo. Bet jei tavo įmonė maža, to padaryti nepajėgsi finansiškai.

Tačiau vienos pirmųjų kietąjį biokurą Lie­tuvoje pradėjusių gaminti bendrovių „Kietasis biokuras“ (Telšių r.) direktorius Al­binas Mons­tavičius į netrukus įsigaliosiantį įpareigojimą tiekti biokurą per energijos išteklių biržą žiūri filosofiškai: „Ar tai gerai, ar blogai, parodys gyvenimas. Savaime tai nėra kažkoks blogis, tačiau būtų geriau prie to pereiti pamažu. Bet lietuviai stiprūs – prisitaiko prie visko ir dabar neprapuls.“

Nors įpareigojimas visą biokurą tiekti per „Baltpool“ biržą veikiausiai nurieks dalį smulkiųjų įmonių, šis įvykis – tik vienas iš smulkiesiems gamintojams nepalankių veiksnių. Dalis jų iš rinkos pasitraukė jau anksčiau arba, nelaukdami to, suspėjo pakeisti veiklos profilį.

„Pati biržos idėja yra gera, nes padėjo su­valdyti monopolininkus, – biržos naudą pripažįsta ir verslą paliekantis R.Garška. – Tačiau apriboti didžiųjų apetitai mažiesiems naudos nedavė.“

Tiesa ir tai, kad žinia apie tokį įpareigojimą nenukrito iš giedro dangaus ir pasistengus tam buvo galima pasiruošti, gauti pinigų sandėliams įrengti, kooperuotis su kitais smulkiaisiais. „Tikriausiai taip ir reikėjo daryti, bet man šito verslo užtenka“, – sako R.Garška.

„Baltpool“ generalinė direktorė Laura Ža­laitė mano, kad šis sprendimas – naudingas: „Kai šilumos tiekimo įmonės biokurą pirkdavo dvišaliais kontraktais, biokuras buvo perkamas iš vieno tiekėjo, kuris įsipareigodavo paruošti visą kiekį. Biržoje tas pats pirkimas gali būti išskaidytas keletui biokuro tiekėjų, kurie pa­siūlė geriausią kainą.“

Galioja tie patys verslo dėsniai

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas, vienos didžiausių šalies biomasės deginimo technologijų įmonių „Enerstena“ generalinis direktorius Virginijus Ramanauskas sako, kad šiuo požiūriu biokuro pramonė tikrai niekuo nesiskiria nuo bet kokio kito verslo: „Natūralu, kad jei didelė termofikacinė elektrinė pirks didelius kiekius biokuro, viena maža bendrovė neturės galimybių garantuoti tokių biokuro kiekių.“

V.Ramanauskas sutinka, kad smulkiųjų įmonių kažkiek tikrai sumažės, dalis jų susijungs, pradės kooperuotis. Jo manymu, nutiks tai, kas nutinka augant bet kokiai pramonei.

A.Monstavičių labiau piktina ne tai, kad sumažės mažųjų, o tai, kad šiame versle pernelyg daug lemia politikų sprendimai: „Biokuro ateitis priklauso nuo politikos, negalime nieko prognozuoti – šiandien dirbame, o ryt galbūt jau nebe.“

„Axis Technologies“ technikos direktorius Laimonas Narbutas dar priduria, kad biokuro pramonės ciklai ypač susiję su ES finansavimu: „Kai ateina ES fondų pinigai, sektorius smarkiai pagyvėja. Šiuo metu plėtra lėtėja, nes baigėsi vienas finansinis laikotarpis. Tuoj prasidės ki­tas, tad ir pamatysime, ko gali tikėtis energetika.“

Nepaisant sunkumų ir laukiančių iššūkių, per trumpą laiką nueita toli. Anksčiau šiame sektoriuje ir velnias koją būtų nusilaužęs, o dabar sektoriaus skaidrumas jau kur kas didesnis. L.Žalaitės teigimu, 2012 m. sparčiai didėjant biokuro naudojimui rinka buvo neskaidri, koncentruota, biokuro kainos išpūstos, todėl ir nuspręsta sukurti unikalų darinį – biokuro bir­žą, turinčią užtikrinti rinkos skaidrumą ir konkurencines kainas.

„2012–2013 m. šildymo sezono metu 42 proc. viso biokuro tiekė vienas tiekėjas, o biržoje didžiausią rinkos dalį turintis tiekėjas užima vos 12 proc. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos skelbiama vidutinė biokuro kaina 2013 m. buvo 193 Eur/tne, o da­bar pirkėjai biržoje jau įsigijo biokuro už viduti­niškai 27 proc. mažesnę kainą – 141,34 Eur/tne“, – vardija akivaizdžius kainų skirtumus „Baltpool“ vadovė.

Biokuro biržos apyvarta šiais metais smarkiai augo ir dabar jau siekia 35 mln. eurų. Per­nai jos apyvarta sudarė 12 mln. eurų.

Lietuva – tarp lyderių

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) generalinio direktoriaus pavaduotojas prof. Vidmantas Jankauskas konstatuoja, jog bet kokiu atveju biokuro pramonė įsibėgėja, o tą rodo jau vien tai, kad šiemet centralizuotame šilumos tiekimo sektoriuje biokuras nusvėrė svarstykles į savo pusę ir didesnė dalis šilumos jau buvo pagaminta ne iš gamtinių dujų, o iš biokuro.

Negana to, Lietuva plėtodama biokuro pramonę išsiveržė į Europos Sąjungos lyderius. Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos (LAIEK) prezidentas Martynas Nagevičius atkreipia dėmesį, kad Lietuva, kaip ir visos ES šalys, yra įsipareigojusi iki 2020 m. pasiekti tam tikrą atsinaujinančių energijos išteklių procentą. Lietuvai nustatyti 23 proc., bet jau dabar šis rodiklis viršytas ir siekia 23,5 proc.

„Biokuras jau tapo strategiškai reikšmingu ištekliu, kurio kaina tiesiogiai lemia Lietuvos vartotojų šilumos kainas. Ateityje iš biokuro gaminamos šilumos dalis augs iki 70–80 proc.“, – vertina L.Žalaitė.

Į biokuro pramonę palankiai žiūrima ir dėl to, kad didžioji dalis šiame sektoriuje besisukančių pinigų lieka šalyje. „Iš ko susidaro biokuro kaina? Iš darbo užmokesčio tiekėjams, miško darbuotojams, mokesčių valstybei, taip pat čia naudojamos lietuviškos technologijos, beveik visi biomasės tiekėjai yra iš Lietuvos, taigi didžioji dalis sektoriuje cirkuliuojančių pinigų lieka Lietuvoje“, – tikina M.Nagevičius.

Biokuro metinė apyvarta – 84 mln. eurų

Pastaraisiais metais biokuro pramonė kyla tarsi ant sparnų. Ji jau pakankamai išsiplėtojusi. „Vien biokuro ruošimo ir transportavimo grandinėje veikiančių įmonių yra per 100, o dar apie 20 dirba biokuro technologijų srityje“, – dėsto V.Ramanauskas.

Energetikos ministerijos duomenys rodo, kad dabar šioje pramonėje, susidedančioje iš biokuro ruošos ir biokurą deginančių įrenginių gamybos sektorių, dirba apie 6,5 tūkst. darbuotojų.

Maždaug 5 tūkst. jų įdarbinti biokuro ruošos įmonėse, 1,4 tūkst. – biokurą deginančių įrenginių gamybos sektoriuje. Vidutinis biokuro pramonės darbo užmokestis siekia apie 1100 eurų. Per metus biokuro parduodama už 84 mln. eurų, iš kurių  67 mln. lieka Lietuvoje. Biokurą deginančių įrenginių gamintojų metinė apyvarta – 155 mln. eurų. Eksportas siekia 59 mln. eurų. Prognozuojama, kad per artimiausius penkerius metus šios įmonės eksporto apimtis padvigubins.

Biokuro poreikis po kelerių metų išaugs iki 800 tūkst. tonų per metus. Biokuro pramonė per metus generuos apie 112 mln. eurų biokuro ruošos sektoriuje ir 100 mln. eurų biokurą deginančių įrenginių gamybos sektoriuje. 2020 m. biokuro pramonė bus sukūrusi  apie 10 tūkst. darbo vietų.

„Litbiomos“ direktorė Vilma Gaubytė pa­brė­žia, kad biokuro sektorius šaliai duoda ne­mažą ekonominę naudą ir kitu aspektu: daug kitų pramonės šakų įmonių ima intensyviau naudoti biokurą viduje, stato jėgaines, kad su­mažintų veiklos sąnaudas.

Miškų priauga daugiau, nei iškertama

Plėtoti biokuro pramonę Lietuvoje itin palanku. Pagal biomasės kiekį, tenkantį vienam žmogui, esame antri ES. Miškai užima trečdalį šalies teritorijos. Nors kiekvienais metais iškertama apie 9–9,7 tūkst. hektarų brandaus miško, V.Ramanauskas sako, kad miš­kų plotai kasmet šiek tiek padidėja. Vals­tybinės miškų tarnybos statistika skelbia, kad Lietuvos miškuose priauga 16–18 mln. kubinių metrų stiebų medienos su žieve, o iš­kertama mažiau nei pusė.

Mažoje miškingoje šalyje gabenti biokurą iki vietos tenka 50–100 kilometrų. Tai nesudaro didelių logistikos sąnaudų. Todėl Lietuvoje vyrauja skiedros iš miško, vadinamieji „čipsai“.

V.Jankauskas sako, kad turime ir daug šiaudų – jų surenkama apie 5 mln. tonų per metus ir bent pusę jų būtų galima panaudoti šilumai gaminti. Iš jų taip pat galima gaminti eksportuoti patogias granules. Tačiau su šiaudais tech­nologiškai sudėtingiau nei su mediena.

„Šiaudai yra sezoninis produktas. Medienos skiedras, jei nebūna ekstremalių sąlygų, galima ruošti visus metus, be to, šiaudai sukuria ir lo­gistikos problemų, – primena L.Narbutas. – Tačiau ateityje jų naudojimas turėtų didėti.“

Kita sritis, kuriai prognozuojamos geros perspektyvos, yra biodegalai, tačiau Lietuvoje ji nejuda iš mirties taško. Pasak V.Gaubytės, šios srities įmonių turime nedaug, o normaliai veikiančių yra dar mažiau. V.Gaubytė kaip teigiamą pavyzdį mini tik „Modus energiją“ – ši įmonė vienintelė Lietuvoje dirba su biodujomis: „Apskritai visoje Europoje biodegalų stiprių įmonių labai mažai. Plėtra lėta, nes alternatyvos – pigesnės.“

Didelė konkurencija mažina pelną

Konkurencija biokuro sektoriuje didėja. Be naminių konkurentų, dėl rinkos dalies tenka kovoti ir su Latvijos, taip pat turinčios nemažai miškų, biokuro tiekimo bendrovėmis. Taip pat nemažai pigaus biokuro patenka iš Balta­ru­sijos. Tai mažina kainas.

„Tai yra tokia pat prekė kaip ir kitos. Mes irgi eksportuojame biokurą, nors kiekiai ir nėra dideli, – sako V.Ramanauskas. – Kol kas pa­gal instaliuotą galingumą gerokai lenkiame latvius, todėl mūsų biokuro poreikis didesnis. Iš kitos pusės, latviai stato biokuro katilinę Rygoje, imasi kitų biokuro projektų kituose regionuose, taigi vartojimas didės ir Lat­vijoje.“

„Čipsų“ eksporto iš Lietuvos nebuvo daug. Kur kas paprasčiau eksportuoti medžio granules ir briketus. Kadangi skiedros yra 50 proc. drėgnumo, jų eksportuoti neapsimoka. Di­džiau­sios biokuro pramonės eksporto galimybės slypi technologijose.

Skandinavijos šalys Lietuvą lenkia bene dviem dešimtmečiais. Tačiau, pasak V.Ra­ma­nausko, Lietuvos įmonės gali pagaminti ne blogesnių techninių parametrų įrenginius, ir dar mažesne kaina.

L.Narbutas pasakoja, kad daug jų kuriamų arba pagal licencines sutartis su užsienio įmonėmis gaminamų gaminių lieka Lietuvoje, taip pat eksportuojama į Rytus: „Nors jie nėra suinteresuoti gauti aukščiausios kokybės įrenginių, vis tiek nori patikimų, nors ir pigesnių produktų. Stengiamės patekti į šią kategoriją.“

„Axis Technologies“ statomos 10 megavatų galios standartinės komplektacijos su visa instaliacija biokuro katilinės, gaminančios termofikacinį vandenį miestui, kainuotų apie 3 mln. eurų.

Biomasės deginimo technologijas kurianti „Enerstena“ orientuojasi į šalies ir užsienio pra­monės ir šilumos tiekimo bendroves. „Eks­portuojame į Baltijos šalis, Lenkiją, Prancūziją. Mūsų tikslinė rinka – ES šalys, neturinčios gamtinių dujų“, – sako V.Ramanauskas.

Eksportą stabdo politikos nebuvimas

V.Ramanauskas įsitikinęs, jog biokuro pramonė jau pakankamai stipri, kad užtikrintų visą šalies biokuro poreikį, o dabar metas tobulinti sąlygas, optimizuoti procesus, nes vis dar yra daug neišspręstų klausimų.

„Litbiomos“ prezidentas pateikia pavyzdį, kad pirkėjui perkant gamtines dujas reikia iš anksto tiksliai žinoti kiekį, o jei tiek nenuperkama, mokama bauda. Biokuro gamintojų pa­dėtis rizikingesnė – pirkėjas gali iki penktadalio sutarto kiekio atsisakyti be jokių pasekmių.  „Kitaip tariant, X šilumos tinklai užsisako Y kiekį biokuro, bet, tarkim, dėl to, kad atėjo šiltesni orai ar tiesiog blogai suplanavo, jie nepaima iki 20 proc. kiekio ir jiems negresia jokios baudos“, – aiškina V.Ramanauskas.

Dar viena opi problema, kuri, jo teigimu, gali pristabdyti biokuro pramonės proveržį, yra valstybinio eksporto draudimo nebuvimas: „Didesnė problema ne tai, kad verslininkai ne­randa eksporto rinkų, o tai, kad mūsų konkuren­tai, priešingai negu mes, gauna finansinę valstybės paramą tokiam eksportui.“

Apie šimtą pasaulio valstybių turi nacionalines užsienio prekybos sandorių kreditavimo ir draudimo garantavimo sistemas (privatūs draudikai tokius eksporto sandorius dėl didelės rizikos apskritai atsisako drausti). Tai daro ir Latvija, Lenkija, Čekija, kurios panašiausios į Lietuvą ir dažniausiai taikančios į panašias nišas, todėl yra didžiausios mūsų konkurentės.

„Čekija turi ne tik eksporto draudimą, bet ir eksporto rėmimo banką. Įsivaizduokite, su savo pažangia technologija ir patrauklesne nei konkurentų kaina nuvažiuoju pas klientą ukrainietį. Jis nutaria pirkti. Bet ateina čekas ir sako, kad per dvejus metus už savo pinigus jis viską įrengs, o tu grąžinsi pinigus, kai pradėsi naudoti. Sąlygos nelygios ir mes arba turime rizikuoti, arba prašyti pinigų iš pirkėjų iš anksto“, – pasakoja V.Ramanauskas.

Jis primena, kad tai svarbu ne tik biokuro pramonei, bet ir kitiems sektoriams. Ypač tai aktualu ne tokiose turtingose šalyse, pavyzdžiui, Baltarusijoje ar Ukrainoje, į kurias orientuojasi Lietuvos biokuro technologijų įmonės.

Ne viena šalies įmonė yra praradusi pelningų sandorių, nes klientai tiesiog neturėjo pakankamai savų lėšų ir negavo banko garantijų užsakymui apmokėti. LPK analitikai taip pat yra konstatavę, kad tarptautiniuose konkursuose lietuviškoms įmonėms sunkiau konkuruoti su kitais dalyviais ir įsitvirtinti užsienio rinkose.

Sakykime, klientui pareikalavus projekto finansavimui taikyti minimalias 1–2 proc. metines palūkanas, priešingai nei kiti konkurso dalyviai iš Austrijos, Vokietijos, Čekijos, lietuviai negali to sau leisti.

„Šis klausimas ne kartą pateiktas, jau yra ir sprendimas, tiesa, tik „iš bėdos“. Mat galioja tik smulkiosioms ir vidutinėms įmonėms. Kai kurios įmonės laikomos stambiomis, nes esame įdarbinę daugiau nei 250 darbuotojų, nors, pa­lyginti su kur kas didesnio kapitalo Vakarų Eu­ropos ar Skandinavijos kompanijoms, savo „stam­bumu“ būsime toli nuo jų. Išeina taip, kad šitos įmonės yra įdarbinusios per daug žmo­nių ir negalės naudotis šia programa“, – svarsto „Litbiomos“ prezidentas.

Tokia valstybės parama bus taikoma tik eksportui į ne ES ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos  valstybes. Ūkio mi­nistras Evaldas Gustas yra minėjęs, kad iš pradžių šiai priemonei įgyvendinti turėtų būti skirta apie 7 mln. eurų, tačiau suma galėtų būti pa­didinta; sandorių atidėjimo mokėjimo terminas būtų iki dvejų metų, o garantijos siektų iki 90 proc. sandorio sumos.

Panašių bandymų būta ir anksčiau, tačiau norimo rezultato tai nedavė. 2009 m. Ūkio mi­nisterijos iniciatyva šiek tiek daugiau nei metus bandyta teikti specialiąsias garantijas draudėjams dėl dalies pirkėjo skolos apmokėjimo eksporto kredito draudimo atvejais, pirkėjui neatsiskaičius su draudėju sutartyje nustatytais termi­nais. Tada šios garantijos suma siekė iki 5 mln. Lt (apie 1,5 Eur). Tai  galėtų tapti ge­ra plat­­forma valstybiniam eksporto draudimo mechanizmui atkurti.

Vėjo energetikai nekliudo

Ar biokuro pramonės plėtra nereiškia to, kad Lietuva lėčiau plėtos aplinkai dar palankesnius atsinaujinančius išteklius – vėjo, saulės ir vandens energetiką?

V.Jankauskas aiškina, kad jei kalbama apie vėjo energetiką, kuri tarsi galėtų sudaryti konkurenciją biomasei, tai bent iki šiol jie nebuvo konkurentai, nes biokuras Lietuvoje išimtinai naudotas kaip kuras šilumai gaminti ir tik nedidelė dalis tekdavo elektros gamybai. Antra vertus, nusprendus Vilniuje ir Kaune statyti dideles kogeneracines jėgaines, galinčias kūrenti atliekas ir biokurą, konkurencija gali atsirasti.

„Vėjo energetika tampa pakankamai konkurencinga, o hidroenergiją Lietuvoje apskritai reikėtų pamiršti. Dar prieš dešimtmetį vyko diskusija, kurioje nugalėjo nuomonė, kad ant didžiųjų upių neturime statyti užtvankų, – primena V.Jankauskas. – Yra bendra pasaulinė nuostata, kad netinka užtvenkti lygumų upių, o mūsų upės kaip tik tokios. Aišku, ir ant tokių upių statomos užtvankos, tarkime, baltarusiai pastatė  Nemuno elektrinę.“

Vadovas. Nuo mažo verslo daigo išauginta milijoninės apyvartos įmonių grupė, nuo idėjos iki rakto įgyvendinanti energijos gamybos iš biokuro sprendimus. Tokį verslo kelią per trylika metų nuėjo 39-erių Virginijus Ramanauskas ir jo vadovaujama „Enerstena“.

Šiuo metu centriniame įmonių grupės biure Kaune iškilmių laukia net trys tokie didžiuliai, iš sunkaus metalo pagaminti simboliniai raktai. Artimiausiu metu jie bus įteikti modernizuotų Radviliškio miesto, Kauno Petrašiūnų ir „Inkaro“ katilinių šeimininkams. „Enerstena“ šioms rekonstruojamoms katilinėms pagamino ir įrengė vandens šildymo biokuru katilus su kondensaciniais ekonomaizeriais. Pradėjus veikti šioms katilinėms beveik visa šiluma Radviliškyje, o Kaune – maždaug 70 proc. jos bus generuojama iš du su puse karto už dujas pigesnio biokuro.

Beje, „Enerstena“ prieš trylika metų ir prasidėjo nuo šių kondensacinių ekonomaizerių, kurie buvo Kauno technologijos universitete (KTU) termoinžineriją studijuojančio Virginijaus Ramanausko magistro darbo tema.

„Esu dėkingas savo magistrinio darbo vadovui docentui dr. Valdui Lukoševičiui, kuris neabejotinai yra vienas progresyviausių šiluminės energetikos mokslininkų Lietuvoje. Jo vadovaujami mes ne rašėme teorinius darbus, bet sprendėme uždavinius „iš gyvenimo“. Juos įgyvendinus gimdavo realios naujos technologijos ir gaminiai.  Pamenu, į  Klaipėdoje veikiančią „Pajūrio medienos“ įmonę važiavau su savo magistrinio darbo tezėmis, ir to tuomet užteko, kad įmonės vadovai patikėtų kondensacinio ekonomaizerio, iš dūmų, išeinančių iš katilo, galinčio išgauti maždaug 20 proc. papildomos šilumos, idėja“, – verslo pradžią prisimena „Enerstenos“ vadovas.

Tiesa, tuomet gana naujas technologijas Lietuvoje išbandančių eksperimentatorių laukė nusivylimas, iš esmės vėliau ir paskatinęs patiems ieškoti atsakymų ir imtis šių įrenginių gamybos. Pirmuosius ekonomaizerius „Enerstena“ pirko iš skandinavų ir montavo katilinėse. Tačiau Skandinavijoje jie veikė puikiai, o Lietuvoje gedo.

„Atvažiuoja švedai ir sako, kad ekonomaizeriai užsikimšti negali, nes dulkės turi sudegti katile. Mes gūžčiojame pečiais – suprantame, kad teoriškai negali, bet praktiškai tai vyksta, nes veikia žmogiškasis veiksnys, katilinės tiesiog eksploatuojamos netinkamai. Todėl tie pirmieji mūsų projektai buvo nevykę, teko juos perdaryti ir pritaikyti prie lietuviškos inžinerinės kultūros. Tačiau pradėjome gilintis į problemas, patys kurti ir gaminti lietuviškus ekonomaizerius ir taip prasidėjo mūsų, kaip gamintojų, kelias“, – dabar jau tik šypseną keliančią verslo pradžią prisimena V.Ramanauskas.

Pirmasis „Enerstenos“ biokuro katilinei sukurtas ir pagamintas kondensacinis ekonomaizeris jau beveik dešimtmetį be jokių trukdžių veikia Plungėje. Šių įrenginių paskirtis – su dūmais pro kaminą neišleisti šilumos, siekiančios net 150–180 laipsnių karščio. Todėl dūmai ekonomaizeryje stipriai atšaldomi, o juose esantys vandens garai kondensuojasi ir šildo termofikacinį vandenį. Šiuo metu tokių kondensacinių ekonomaizerių Lietuvos miestų ir miestelių biokuro katilinėse jau pristatyta tiek, kad, kaip mėgsta sakyti pats V.Ramanauskas ir jo kolegos, jų sutaupytos energijos pakaktų Šiaulių miestui visus metus nemokamai šildyti.

Išmokę energiją išspausti iš dūmų, kauniečiai ėmėsi ir pačių biokuro degimo katilų technologijų kūrimo, gamybos ir įrengimo. Sukūrė ir ėmė gaminti biokuro degimo pakuras, vandens šildymo katilus, garo katilus šilumos gamybos ir tiekimo bei pramonės įmonėms.

„Padirbėję keletą metų pamatėme, kad perspektyvu eiti sunkesniu nei įprasta keliu, tai yra užsiimti tuo, kuo Lietuvoje beveik niekas neužsiėmė, – pradėti gaminti technologijas. Lietuva už šilumą mokėjo politinę kainą, todėl reikėjo ieškoti tokių technologijų, kurios leistų naudoti mūsų turimus gamtinius išteklius. Pasirinkome nelengvą kelią, nes viską teko sukurti patiems – nebuvo nei specialistų, nei analogiškų įmonių, technologijų ar projektuotojų. Bet nenorėjome užsiimti tuo, ką daro kiti, – pirkti įrangą užsienyje, ją perpardavinėti ar montuoti. Trejus metus ieškojome savęs, o dabar kasmet pasiekiame vis naujų gamybos rekordų“, – didžiuojasi „Enerstenos“ vadovas.

Pamažu buvo suformuota įmonės struktūra, apimanti mokslinius tyrimus, įrangos projektavimo, projektų valdymo procesus, konstravimą, gamybą, automatizavimą, prekybą ir aptarnavimą. Netrukus įmonių grupės valdymą perims baigiama įkurti holdingo kompanija. „Enerstenos“ įmonių grupėje šiuo metu darbuojasi 255 darbuotojai. Vadovų komandos branduolį sudaro V.Ramanausko iniciatyva suburti buvę kurso draugai. Dirbti kartu jis pakvietė ir buvusius savo dėstytojus iš KTU. Iš pradžių įmonėje buvo sukurtas mokslo ir tyrimų skyrius, o pernai įkurtas atskiras mokslo ir tyrimų centras, įsteigta kuro tyrimų laboratorija.

Viso to išdava – inovatyvūs gaminiai, pripažinti rinkoje ir vos ne kasmet apdovanojami Lietuvos pramonininkų konfederacijos aukso medaliais. Tokiu medaliu 2011 m. apdovanotas bendrovės „Šiaulių energija“ dujų katilinėje sumontuotas vienas didžiausių Baltijos šalyse kondensacinių ekonomaizerių, leidžiantis smarkiai padidinti katilo efektyvumą ir sutaupyti energijos. 2012 m. aukso medaliu apdovanota „Enerstenos“ kartu su KTU mokslininkais sukurta  naujos konstrukcijos automatizuota biokuro degimo pakura „Calidum Ember“. Dar vienas aukso medalis 2013 m. įmonei įteiktas už biokuru kūrenamos bendrovės „Plungės kooperatinė prekyba“ garo katilinę.

Pernai aukso medaliu apdovanotas „Enerstenos“ sukurtas pirmasis lietuviškas biokuro garo katilas, kurį įmonė sumontavo bendrovės „Grigiškės“ biokuro katilinėje. Kiti garo katilai įrengti „Vičiūnų“ įmonės Plungėje, taip pat „Žemaitijos pieno“ biokuro katilinėse. Šiuo metu įmonėje baigiamas pagaminti garo katilas, skirtas bendrovės „Philip Morris“ biokuro katilinei.

Šių įmonių gamybos procese naudojamas aukštos temperatūros garas, kurio savikaina gerokai mažesnė vien todėl, kad jis gaminamas naudojant biokurą. Dar labiau gaminio savikainą atpigina ir lietuviški garo katilai, kurie yra maždaug 30–40 proc. pigesni nei rinkoje parduodami vokiški ar itališki jų analogai. Žinoma, investicijos į biokuro katilines, garo katilus yra didžiulės, nes vien garo katilų kaina, atsižvelgiant į jų galingumą bei dydį, svyruoja nuo pusės milijono iki trijų ir daugiau milijonų eurų.

„Tačiau investicijos laikui bėgant atsiperka, nes gamintojai dėl mažesnės gaminio savikainos tampa konkurencingesni. Pavyzdžiui, mūsų sukurtas garo katilas pasižymi mažomis energijos sąnaudomis ir dideliu energiniu efektyvumu. Jis yra modernus ir visiškai automatizuotas, žmogus jo procesus tik stebi kompiuterio ekrane. Kartu jis išsiskiria aukštomis ekologinėmis savybėmis, jo teršalų emisija – vos 10–20 miligramų, kai norma – 2 tūkst.,“ – savąjį gaminį giria „Enerstenos“ mokslo ir tyrimų centro vadovas doc. dr. Kęstutis Buinevičius.

Jis giria ir V.Ramanauską, kuris dirbti savo įmonės mokslo ir tyrimų centre atrenka geriausius KTU studentus, investuoja ne tik į modernią įrangą, bet ir į profesionalius specialistus. „Virginijus nori, kad būtume lyderiai ir kurtume bei gamintume tai, ko niekas iki šiol Lietuvoje nedarė. Labai teisingas požiūris, nes gerai gyvensime tik tuomet, kai mūsų pramonė bus stipri ir inovatyvi“, – įmonės vadovo filosofijai  pritaria K.Buinevičius.

Vienas naujausių „Enerstenos“ gaminių – ūkininkams skirtas karšto oro generatorius, grūdams džiovinti naudosiantis įvairias žemės ūkio atliekas ir kitokią biomasę, pavyzdžiui, susmulkintas šakas, grūdų perdirbimo atliekas. Jas deginant gauta šiluma bus naudojama grūdams džiovinti. Demonstracinis šio džiovintuvo pavyzdys rinkai pirmą kartą bus pristatytas kovo mėnesį vyksiančioje tarptautinėje žemės ūkio parodoje „Ką pasėsi“.

Įmonės kuro tyrimų laboratorijoje dirbantys mokslininkai tiria biokurą, tobulina kuro degimo technologijas, tyrinėja degimo procesą ir su juo susijusią taršą, taip pat biokatilinėms teikia biokuro tyrimų paslaugas. Pastaruoju metu, pasak laboratorijos technikos vadovo Adolfo Jančausko, biokuro tyrimai rodo vis labiau prastėjančią jo kokybę. Tai kenkia šilumos įrangai. Yra katilų, pritaikytų veikti naudojant prastesnės kokybės kurą, tačiau jie kainuoja kur kas brangiau.

„Neseniai pas mus užsukęs žmogus atsinešė susilydžiusių pelenų nuosėdų, norėdamas išsiaiškinti, kodėl katilo degiklio dugne susiformuoja tokios pelenų nuosėdos. Šiuo konkrečiu atveju kūrenimui buvo naudojamos nekokybiškos biokuro granulės. Tai tik vienas pavyzdys, tačiau galima sakyti, kad prastėjanti biokuro kokybė – tai jau tendencija“, – atkreipia dėmesį A.Jančauskas.

Ši patirtis „Enerstenos“ specialistams praverčia ieškant naujų technologijų ir tinkamiausių medžiagų katilams gaminti, dairantis naujų biokuro rūšių. Laboratorijos vedėja Jolita Mockuvienė užsimena ir apie kukurūzų, pomidorų stiebų deginimą, energinių augalų plantacijas ir apie vandenvalos proceso metu išgaunamą dumblą, kurį galima būtų maišyti su biokuru ir sėkmingai deginti. Tačiau šis dumblas Lietuvoje vis dar laikomas itin taršia atlieka ir, užuot panaudotas šilumai gaminti, be jokios naudos kaupiamas ir kompostuojamas. „Ne kartą Aplinkos ministerija kvietė mokslininkus rengti studijas šiai problemai spręsti, bet kol kas niekas nejuda iš vietos. Biokuro Lietuvoje turime daug ir įvairaus, bet jo vis dar nesugebame tinkamai panaudoti“, – stebisi J.Mockuvienė.

Lietuvoje maždaug 30 proc. rinkos užimanti „Enerstena“ šiuo metu aktyviai dairosi naujų rinkų užsienyje. Ne paslaptis, kad Lietuvoje, pastaruoju metu išgyvenusioje tikrą biokuro katilinių bumą, užsakymų mažėja. Kelis projektus įmonių grupė jau yra įgyvendinusi Latvijoje ir Prancūzijoje. Šiuo metu įmonių grupės eksportas sudaro maždaug apie 10 proc. pardavimo apimčių.

„Dabar pagrindinis mano, kaip vadovo, tikslas – „Enersteną“ padaryti ne tik naujų technologijų gamintoja, bet ir rimta eksportuotoja. Esame sau išsikėlę tikrai ambicingą tikslą – 2020 m. eksportuoti 70 proc. produkcijos“, – apie ateities kryptį  kalba V.Ramanauskas.

Pasak jo, siekiama įžengti į Estijos, Vokietijos, Suomijos, Ispanijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos rinkas. Šioje konkurencinėje kovoje didžiausi įmonės konkurentai yra skandinavai ir austrai, tačiau lietuviai savo gaminius ir paslaugas gali pasiūlyti šiek tiek pigiau ir tai yra nemažas konkurencinis pranašumas.

Ypač patraukli verslininkui atrodo didžiulė Ukrainos rinka. „Ši šalis daro revoliuciją, bet ją reikės daryti ir energetikoje, – sako „Enerstenos“ vadovas. – Ukraina iš Rusijos, su kuria dabar kariauja, pirko labai daug dujų, todėl neišvengiamai reikės alternatyvų. Ukrainoje yra daug miško, šiaudų, saulėgrąžų išspaudų ir kitokios biomasės, kurią galima paversti ekologišku kuru. Ten yra daugiau nei 300 tūkst. vidutinės galios dujinių katilų, kuriuos neišvengiamai reikės pakeisti. Energetinė sistema Ukrainoje tokia pati, kokią mes turėjome Lietuvoje, katilinės pastatytos pagal tą patį tipinį projektą. Lietuvoje mes jau modernizavome šią sistemą, taigi turime patirties, kurią galėtume efektyviai panaudoti Ukrainoje.“

V.Ramanauskas svarsto, kad dirbti su tokiu vadovu kaip jis, versle nesirenkančiu lengviausių kelių, nėra lengva: „Esu reiklus vadovas. Bet džiaugiuosi matydamas, kad bėgant metams kolektyvas vis labiau bręsta ir tobulėja. Darbuotojai supranta, kad, norėdami konkuruoti su Vakarų gamintojais, turime dirbti našiai ir efektyviai. Negalime būti tik pigi darbo jėga. Lietuvoje turime sukurti stiprią, mokslu ir inovatyviomis technologijomis paremtą įvairią pramonę. Gerai gyvena tik ta šalis, kuri gamina.“

Siekiant aukštų rezultatų įmonių grupėje įdiegta „Lean“ sistema, leidžianti mažesniais ištekliais sukurti didesnę vertę ir didinti savo konkurencinį pranašumą. Už kokybiškai, anksčiau laiko ar taupant biudžetą atliktus darbus darbuotojai motyvuojami ir skatinami piniginėmis premijomis.

Atskiros kalbos verta V,Ramanausko ir „Enerstenos“ įmonių grupės veikla visuomenėje bei rėmimo politika. „Mūsų pagrindinis prioritetas – jaunimo švietimas ir ugdymas“, – teigia V.Ramanauskas, įsteigęs įmonės vardo stipendijas gabiems, gerai besimokantiems Kauno technologijos universiteto, Kauno technikos kolegijos studentams.

Su šiomis mokslo įstaigomis įmonių grupė yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis. Sutarta bendradarbiauti aktualiais moksliniais klausimais, įmonei rengti jai reikalingus aukštos kvalifikacijos specialistus, suteikti jiems galimybių įmonėje atlikti praktiką. Taip pat bendradarbiaujama ir su profesinio rengimo, darbo rinkos mokymo centrais. Jų specialistai „Enerstenoje“ irgi atlieka praktiką, neretai gabiausi lieka dirbti bendrovėje. Įmonių grupė remia ir gabius jaunuosius sportininkus, prisideda prie kultūros, švietimo ir mokslo, sporto bei įvairių socialinių projektų.

Pernai V.Ramanauskas buvo išrinktas ir Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentu, todėl nemažai laiko dabar tenka skirti ir, anot jo, baltai lobistinei veiklai, dalyvauti Europos biomasės asociacijos, Pasaulio energetikos tarybos ir kitų tarptautinių organizacijų posėdžiuose.

„Lietuva tikrai ten turi kuo pasigirti. Pavyzdžiui, tuo, kad Kauno mieste apie 70 proc. energijos gaminama iš atsinaujinančių šilumos šaltinių, o tokios įmonės, kaip „Vičiūnai“, produkcija gaminama šimtu procentu naudojantis tik biokuro katilinėmis.  Mūsų šalyje jau greitai daugiau nei pusę energijos gaminsime iš vietinio daugiau nei perpus už importuojamas dujas pigesnio biokuro, ir, neslėpsiu, „Enerstena“ yra tikrai nemažai prie to prisidėjusi“, – šypsosi V.Ramanauskas.

Virginijus Ramanauskas

Amžius: 39 metai.

Profesija: termoinžinierius.

Alma mater: Kauno technologijos universitetas.

Darbo patirtis: įmonių grupė „Enerstena“.

Šeima: žmona Sigita, rinkodaros specialistė bendrovėje „Achema“, aštuonerių            metų sūnus Vilius ir penkerių Rokas.

Pomėgiai: istorinės knygos ir medžioklė egzotiškose šalyse.

Apie įmonių grupę „Enerstena“

Pardavimo pajamos: 2013 ir 2014 m. – 28,4 mln. Eur

Darbuotojų skaičius: 225

Eksporto apimtys: 2014 m. – 2,9 mln. Eur

Eksporto šalys: Latvija, Prancūzija

Labdara: 2013 m. – 20,3 tūkst, 2014 m. – 52 tūkst. Eur