Žurnalistas, vertėjas, kino kūrėjas Jonas Ohmanas dabar dažniausiai sutinkamas vilkintis kariško pavyzdžio drabužiais. Subūręs organizaciją „Mėlyna/geltona“ (angl. „Blue/Yellow“), kuri telkia paramą Ukrainai, J.Ohmanas matomas karščiausiuose Ukrainos ir Rusijos fronto taškuose. Su „Veidu“ jis dalijasi įžvalgomis apie mūsų regiono ir visos Europos būklę.

Arūnas BRAZAUSKAS

– Kai kas mano, kad Rusija dabar bando, kokios bus naujosios JAV administracijos reakcijos. Dėl to – ir konflikto Ukrainoje paūmėjimas, mūšiai prie Avdijivkos, ir t.t.

– Manau, akivaizdu, kad dabar daromi rimti testai. Mes matome, kad ir NATO stengiasi neprovokuoti Rusijos. Tie pasakymai, kad neprovokuokime Rusijos, man jau čia stovi (braukia pirštu per gerklę – A.B.). Atvirai šnekant, manęs jau nedomina Amerika, ar jie kažką darys, ar nedarys. Jie dabar turi daug savo vidinių problemų, aiškiai tą matome. Tenai tam tikra prasme prasidėjo diktatūra. Kiek tai truks, kuo tai baigsis – per anksti sakyti.

Kaip jau esu šimtą kartų sakęs, šita padėtis yra Europos problema. Plačiąja prasme Europos – Europos Sąjungos, Europos kontinento ir, be abejo, visų europiečių: mes ko nors tikimės iš amerikiečių. Tai, kad jie yra ir ką nors darys – gerai. Yra NATO, tam tikri Šaltojo karo pabaigos įsipareigojimai. Tačiau tikėti, kad amerikiečiai ką nors sutvarkys, – ne.

– Būtų įdomu pakalbėti apie pajėgas ir jų balansą: Lenkiją, Švediją ir visą Šiaurės regioną. Be Lenkijos, Rumunijos, kurios – gal ir klystu – nelaikau rimta karine jėga, taip pat Šiaurės šalių, neįsivaizduoju, kam tiesiogiai galėtų rūpėti Rusijos iškilimas. Na, gal vokiečiams.

– Britams. Jie savaip žengia į pirmą liniją – taip kartais daro. Istoriškai tai yra šalis, kuri tokiuose reikaluose visuomet pasireiškia. Ir, sakykime, gana aktyviai. Padėtis keista: britai lyg ir traukiasi iš Europos dėl „Brexit“, bet iš tarptautinių reikalų – lyg ir ne.

– Kariniu požiūriu toks judėjimas yra taktikos dalis.

– Ir politikos dalis – viskas, kas dabar vyksta, kai kalbame apie tą, kaip mėgstu sakyti, hibridinę būseną. Kiekvienas karinis veiksmas turi tam tikrą politinį kontekstą. Siunčiama labai daug signalų. Kad ir švedų karių dislokavimas Gotlando saloje. Aišku, tai simbolinis veiksmas, bet aš žinau tą sistemą ir suprantu, kodėl tai daroma. Jūsų minėtas Avdijivkos atvejis kol kas yra simbolinis. Žinoma, tai tragedija, tačiau iš Rusijos pusės tai tik tam tikras testas. Mes turime suprasti, kad tokių testų bus ir čia.

– Čia, Lietuvoje?

– Baltijos šalyse. Karinių, politinių, dar kokių nors. Įmanoma įsivaizduoti, kad Rusijai staiga reikia apginti savo interesus. Reikia permesti didelį kiekį karių į Kaliningrado sritį.

Ar jie tai darys, ar nedarys – kitas reikalas. Tačiau panašūs reikalavimai visiškai įmanomi. Kitokio pobūdžio, bet panašių dalykų gali būti ir Latvijoje, ir Estijoje. Nepamirškime, kad „Narvos Liaudies Respublika“ buvo beveik realizuota.

– Kai Vladimiras Putinas dar buvo tiktai Sankt Peterburgo administracijos darbuotojas, jis kuravo referendumą Estijos Narvos regione. Tiesa, referendumas neįvyko.

– Gali būti visko. Jeigu mes, kaip pilietinė visuomenė, pakankamai gerai tai suprantame, tai mes turime tą privalumą, kad galime ką nors daryti. Yra veikimo laisvė. Aš esu išugdytas Švedijos pilietinės visuomenės. Kai sakau „Švedija“, tame slypi labai daug įvairių dalykų – pilietinių, tautinių, kultūrinių, valstybinių. Tie dalykai pakankamai tiršti, sakykime taip, su archajiškais, moderniais ir postmoderniais atspalviais: vikingai, „Ikea“, „Volvo“. Bet dabar aš esu čia, ir tam tikra prasme aš lietuvis.

– Jei galima, eilės tvarka apie karinę padėtį. Tas frontas Ukrainoje: trumpai drūtai – kas tenai vyksta? Kokia šiuo metu Ukrainos karinė potencija?

– Ukrainos karinis potencialas gana didelis. Yra kiekybė. Šalis eina karo keliu. Žmonės tai supranta – bent jau didelė jų dalis. Valdžia privalo tai žinoti ir, sakykime, nuoširdžiai tą supranta. Padėtis jokiu būdu nėra beviltiška. Įdomus dalykas – laikui bėgant atsiranda tinkamų vadų. Kai mes pradėjome bendradarbiauti, jie buvo kuopos, bataliono lygio vadai. Dabar jie padarė karjerą ir yra labiau patyrę.

Kalbant apie Ukrainą reikia suvokti kelias problemas. Tarkime, kokią pusę aukščiausiosios karinės vadovybės jau šiandien reikėtų atleisti. Jie yra netinkami.

– Matyt, ir Rusijos agentų ten nemažai.

– Ir Rusijos agentų, ir tiesiog seno kirpimo žmonių. Jie netinkami tarnybai, ir jie tenai varo kažkokius savo biznius. Mes tai matome. Mes gauname jų prašymus ir galime iš to daryti išvadas.

Bet vis tiek kariauti su Ukraina rusams nėra paprasta. Ukrainiečiai darosi vis pavojingesni –  kariniu požiūriu. Jie turi labai daug rimtų žmonių. Kad būtų įdomiau, pateiksiu vieną pavyzdį. Mes remiame vieną mažą, bet labai efektyvią grupę. Iki šio laiko jie yra nukovę daugiau nei du šimtus separatistų.

– Kokio pobūdžio organizacijos „Mėlyna/geltona“ veikla Ukrainoje?

– Mes esame viešoji įstaiga. Dirbame pagal Lietuvos įstatymus. Renkame lėšas. Pagal ukrainiečių prašymus stengiamės pateikti jiems reikiamų dalykų. Tai nėra ginklai, bet esant reikalui galėtume tiekti ir ginklus – esame pasiruošę. Tačiau tiekti ginklus brangu ir sudėtinga. Ginkluotės yra įsigiję patys ukrainiečiai.

Kadangi vyksta karas, mes labai gerai žinome jų poreikius. Mes galime jiems parūpinti, tarkime, labai gerų taikiklių. Štai parodysiu jums labai efektyvias ausines. Jas užsidėjęs tampi kaip katinas, girdi daug geriau. O šaudant tos ausinės slopina garsą.

– Tikriausiai yra ir humanitarinių dalykų.

– Taip, tai kita veiklos pusė. Pavyzdžiui, dabar vešime į Ukrainą vaistų. Vieno miestelio vaikai gaus jiems reikiamų vaistų – ne vien aspirino. Taip dirbame su mokyklomis. Mes vežame literatūros, vaikiškų drabužių. Yra mokykla – koks kilometras nuo fronto.

– Ar pastaruoju metu iki Avdijivkos buvo intensyvių susišaudymų?

– Buvo labai daug. Vadinamojoje Promzonoje – tiesiog šakės, kaip sakoma. Šiuo metu ten sutraukta labai daug dalinių, daug artilerijos. Sakyčiau, gal daugiau iš separatistų pusės. Ukrainiečiai, kiek įmanoma, stengiasi gerbti Minsko susitarimą, o rusams tie susitarimai yra „dzin“. Su Rusija susitarti neįmanoma, beprasmiška netgi bandyti. Kartoju – Rusiją reikia parklupdyti, nes turėsime šitų bėdų amžinai. Reikėtų visiškai izoliuoti Rusiją – visomis prasmėmis. Atsižvelgiant į JAV prezidento įsakus, kuriais draudžiama atvykti į Ameriką iš kelių musulmoniškų kraštų, galima uždrausti iš Rusijos atvažiuoti į Vakarus. Niekas iš jūsų čia nevažiuos, nes jūs esate teroristinė šalis – Rusija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m