A. Almanio nuotr.

Ūkininkės profilis. Padrąsinti vaistinių žolių arbatų gamintojos, provizorės Jadvygos Balvočiūtės lietuviai steigia ekologinius ūkius, atranda ir pažįsta vis naujus vaistinius augalus. Šios moters autoritetas ir nuopelnai Lietuvos vaistažolininkystei sunkiai išmatuojami.

Savaitraštis „Veidas“ kartu su su Žemės ūkio rūmais organizuoja projektą „Metų ūkininkas“, skirtą pažangaus ir sėkmingo ūkininkavimo pavyzdžiams parodyti.

Šį kartą pasakojame apie Mažeikių rajone, Gyvolių kaime, ekologinį vaistažolių ūkį sukūrusią ir jame daugiau nei dvi dešimtis metų šeimininkaujančią Jadvygą Balvočiūtę.

„Visą laiką turėjau vaistinių augalų kolekciją, kurią pildžiau. Nieko keista, kad ilgainiui išgirdau augalų balsą“, – sako pirmąsias liaudies medicinos žinias iš senelės gavusi J.Balvočiūtė.

Paskatinta senelės ir Viekšnių vaistinės vedėjo Juozo Aleksandravičiaus 1968 m. ji baigė Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą ir įgijo provizoriaus (vaistininko) specialybę. Šio pasirinkimo moteris niekada nesigailėjo, nes, kaip pati sako, tai veržėsi iš jos asmenybės gelmės.

Baigusi studijas J.Balvočiūtė penkerius metus dirbo vaistinėje. Vėliau – Kauno botanikos sodo vaistinių augalų laboratorijoje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, persikėlė gyventi į tėviškę, pradėjo ūkininkauti, taip pat dirbo Kamanų valstybinio rezervato botanike.

Ant Virvytės kranto įsikūrusiame žolininkės ūkyje šiandien auginami ir natūraliose augimvietėse renkami bei perdirbami vaistiniai, maistiniai ir aromatiniai augalai. Vasaromis šiame ūkyje dirba 40, o kitu metu – aštuoniolika samdytų žmonių.

1990-ųjų rudenį ekologinį vaistažolių ūkį savo tėvo žemėje įkūrusi Jadvyga prisimena, kad pirmaisiais veiklos metais jos sumanymo aplinkiniai nesuprato. „Pirmiausia norėjau atgaivinti suartą, kasmet vandens užliejamą pievą, kurioje augdavo daugybė vaistinių augalų. Tačiau mano sumanymas aplinkinius juokino“, – sako nuo mažens polinkį prie gamtosaugos ir augmenijos pažinimo jautusi ūkininkė.

„Veido“ pašnekovų su habilituota gamtos mokslų daktare, žolininke ir etnologe Eugenija Šimkūnaite lyginama vaistininkė ne vieną dešimtmetį plečia visuomenės akiratį, skatina pažinti ir drąsiau vartoti sveikatinančius augalus. Jos namų durys neužsidaro nuo norinčiųjų pasikonsultuoti sveikatos klausimais (J.Balvočiūtė sudaro individualius vaistažolių mišinius pagal gydytojo receptą arba gydytojo nustatytą diagnozę).

Žolininkė dieną konsultuoja pas ją atvykstančiuosius patarimų ar vaistingų arbatų ruošinių, o vakare kuria gydomųjų arbatų receptūras. Pasak vienos iš dviejų R.Balvočiūtės dukterų, dailininkės Rūtos Kučinskaitės, mama niekada neskaičiavo aplinkiniams skiriamų savo darbo valandų, todėl nuo intensyvios veiklos kartą yra taip nuvargusi, kad užmigo kalbėdamasi telefonu. „Kartais ir pikta, kad ji taip sustoti nemoka. Bet tai, ką ji daro, unikalu, matyt, tai ir traukia žmones prie jos“, – svarsto R.Kučinskaitė.

Ekologinio ūkio savininkas Mindaugas Vyskupaitis sako, kad šios žolininkės pastangomis Lietuvoje gaivinami senieji gydymo metodai, tęsiamos vaistažolininkystės tradicijos.

Sertifikuotame 20 ha ekologiniame J.Balvočiūtės ūkyje auginama per 130 rūšių augalų, dar apie 270 jų renkama iš natūralių plotų. Taip kasmet į ūkį atkeliauja apie 25 tonos augalinės žaliavos: liepų ir beržų lapų, pumpurų ir pan. Maždaug pusšimtis augalų skirti migrenai, sklerozei, sąnarių ir kitoms ligoms gydyti.

„Tokių farmacininkų Lietuvoje daugiau, ko gero, neturime. Ji pažįsta kiekvieną augalą, žino, kada jį nuskinti, kaip sudžiovinti ir su kokiomis žolelėmis sumaišyti, kad tiktų sveikatai gerinti“, – apie ekologinio ūkio savininkę, sukūrusią per 70 rūšių sveikatinamųjų arbatų mišinių, atsiliepia Kulinarijos paveldo fondo direktorė istorikė Birutė Imbrasienė.

Ne tik Lietuvoje, bet jau ir už jos ribų gydomuoju poveikiu garsėjančioms „Jadvygos žolėms“ suteiktas ekologinio ūkio statusas bei tautinio paveldo sertifikatas.

Viekšnių seniūnas Kornelijus Kryžius sako, kad į Viekšnių pirmosios vaistinės muziejų, kuriame žolininkė nuomojosi patalpas, iki šiol autobusais vyksta užsieniečių delegacijos. Laisvai vokiškai bendraujanti mokslininkė kalbą randa ir su senais, ir su jaunais, vykdo edukacinę misiją: skaito paskaitas ekologinės vaistažolininkystės ir žolininkystės populiarinimo klausimais. „No­rin­čių­jų su­sės­ti pa­si­klau­sy­ti jos pa­skai­tų įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se nie­ka­da ne­trūks­ta. Kaskart išgirstame kažką naujo, naudingo. Tai žmogus, nestovintis vietoje“, – sako ilgą laiką edu­ka­ci­nę žolininkės veiklą stebinti Žolinčiaus akademijos prezidentė Danutė Kunčienė.

Nuo savo mokslinės veiklos pradžios J.Balvočiūtė  yra paskelbusi apie 30 mokslinių ir daugiau nei 70 mokslo populiarinimo straipsnių. Kartu su kitais bendraautoriais yra parašiusi šešias knygas, skirtas plačiajai visuomenei.

Kaip vieną gražiausių savo veiklos laikotarpių J.Balvočiūtė prisimena 1990–2002 metus, kai dirbo Kamanų valstybinio rezervato biologe. Į darbą ir iš jo mopedu keliaudavusi žolininkė tuo metu turėdavo pakankamai laiko žoliauti pievose, ieškoti retų augalų (tuo pat metu J.Balvočiūtė dalyvavo VU Ekologijos instituto projekte, skirtame Lietuvos vietinės įvairovės išsaugojimui steigiant valstybinius ir vietinės reikšmės draustinius). „Nuo savo veiklos pavargusi keletą minučių nusnūsdavo ir vėl pasinerdavo į nesibaigiantį kūrybos procesą. Visai kaip toje Stasio Povilaičio dainoje „Senelė mūsų jauna“, – apie ankstesnį mamos gyvenimo tempą pasakoja J.Balvočiūtės dukra.

„Iš pradžių vaistingąsias žoleles rinkdavau pati – prisiliesdavau prie kiekvieno augalo, prie kiekvieno mišinio. Dabar man tenka administracinis darbas, o žoleles renka kiti. Negaliu savo darbuotojų nuvilti. Skaičiuoti algas – man iššūkis. Nieko nuostabaus, kad vis pritrūkstu laiko savo receptams kurti ar neprisiruošiu į laukus prie vaistinių augalų, kurie gali ir peržydėti“, – apie laiko trūkumą užsimena ekologinio ūkio šeimininkė.

Geriau nei kas kitas gydomąsias augalų savybes išmananti J.Balvočiūtė aiškina, kad gydo ir piktžolės: „Kiekviena jų turi savo vietą gamtoje. Vienam gali kenkti, o kitą gelbėja. Juntu atsakomybę už savo sudarytus receptus, todėl paisau individualių žmogaus savybių.“

Iš vietinių vaistažolių arbatas ruošianti žolininkė mano, kad lietuviai vis dar per mažai pažįsta juos supančią gamtą: nuo mažens šių dalykų nemokomi žmonės patys nesidomi, o vos susirgę griebiasi vaistų. „Nors vis daugiau atsigręžia į gamtą, atvažiuoja vaistažolių. Dažnas šiandien dėl aktyvaus gyvenimo tempo jaučia įtampą, nuovargį. Patiriamos neigiamos emocijos veikia endokrininę organizmo sistemą, virškinimą, mąstymą. O gavęs tinkamų vaistažolių cheminių vaistų nualintas organizmas, žiūrėk, ir taisosi“, – kaskart nesigriebti tabletės pataria vaistažolių specialistė.

Į vis dar Lietuvoje nepakankamai išnaudojamą vaistažolių potencialą dėmesį atkreipianti provizorė apibūdina lietuvius kaip itin darbščius ir galinčius tiekti pasauliui labai gerą vaistažolių žaliavą. Su ja linkęs sutikti ir 26-erius metus ekologiškai ūkininkaujantis Mindaugas Vyskupaitis: „Milijonus susikrauti galima ir iš žolių verslo. Klausimas, ką su jomis darysi, ką pateiksi vartotojams.“

Išties šiandien sunku pasakyti, kaip būtų pasisukęs žolininkės gyvenimas, jei ne tuometis Akmenės (Gyvolių kaimas priklausė dar Akmenės rajonui) darbo biržos vadovas, padėjęs jai sukurti projektą, būtiną paramai gauti. Įkūrus įmonę ir penkias darbo vietas, J.Balvočiūtės reikalai pajudėjo: netrukus šalia senojo Jadvygos tėvo namo išdygo medinis pastatas, kuriame ir įsikūrė žolių fabrikas. Nors didžioji dalis darbų iki šiol jame atliekama rankomis, pasirūpinta viskuo, ko reikia šiuolaikinei moderniai įmonei: įrengtos vaistažolių džiovyklos, mechaniniai maišytuvai, sumontuoti keltuvai. Ekologinio ūkio šeimininkė sako, kad čia veiklos užtenka visus metus: vasarą nenutrūkstamai renkama vaistinių augalų žaliava, o žiemą vyksta jos apdorojimas (valomos ir džiovinamos augalų šaknys), ruošiami arbatų mišiniai.

Į Švediją, Norvegiją, Daniją, Olandiją, Didžiąją Britanija ir kitas šalis iškeliaujančios ekologiškos žolininkės ūkio arbatos didžiausios paklausos sulaukia šaltuoju metų laiku. Antrus metus J.Balvočiūtės ūkyje pardavimu besirūpinanti Lina Tomkevičienė neslepia – dalis darbuotojų į Jadvygos ūkį atkeliauja iš atokiausių apylinkių (Mažeikių, Telšių, Akmenės). Ne tik sau, bet ir nemažam kolektyvui darbo vietas sukūrusi farmacininkė aplinkinėse apylinkėse itin vertinama ir gerbiama. Akmenės vicemeras Apolinaras Nicius juokauja, kad žmonės Jadvygą pažįsta ne mažiau nei legendinį šalies krepšininką Arvydą Sabonį, o Žolinčiaus akademijos nariai prideda, kad Jadvygos pastangomis Lietuvoje keičiasi požiūris į vaistažolių verslu užsiimančius žmones. Pagriovių žolininkais ilgą laiką vadinti ir išjuokiami vaistažolių rinkėjai šiandien pelno visuomenės pagarbą ir pripažinimą.

Žolinčiaus akademijos prezidentė D.Kunčienė svarsto, kad J.Balvočiūtė, kaip mokslininkė, galėjo pasirinkti kur kas patogesnę buitį, bet ji liko ištikima savo pašaukimui ir asketiškam gyvenimo būdui. „Vaistažolininkystės populiarinimui didžiąją dalį savo gyvenimo paskyrusi žolininkė mūsų bendruomenėje itin vertinama dėl gebėjimo sujungti liaudies mediciną su mokslu. Jos žinių dėka šiandien daugeliui žmonių atsivėrė kitokio gyvenimo perspektyva. Ji leidžia esantiems šalia mokytis, užsidirbti, skatina kurti ekologinius ūkius, auginti vaistinguosius augalus. Išmatuoti jos nuopelnus Lietuvos žolininkystei itin sudėtinga. Bet ji daugeliui mūsų – autoritetas, mokytoja ir drąsintoja“, – tvirtina D.Kunčienė.

Pati J.Balvočiūtė sutinka, kad jos veikla reikalauja itin daug rankų darbo, atima kone visą laisvą laiką ir didelę dalį širdies: „Geriausia šiuo atveju būtų šeimos verslas, bet dirbu viena: namiškiai žolininkyste nesidomi.“

Paklausta, kam ateityje perduos savo patirtį ir sukauptas žinias, pašnekovė įpėdinystės klausimą siūlo palikti pono Dievo valiai. Nors viena iš jos dukterų, gyvenanti šalia Jadvygos, prasitaria, kad jai artima tai, kuo užsiima mama. Tiesa, pati savęs šioje vietoje sako neįsivaizduojanti: „Tam būtinas medicininis išsilavinimas ir didžiulis apsiskaitymas. Tokių kaip ji – vienetai. Net ir norėdamas to nepakartosi. Perėmus iš jos žolininkystės verslą nebebūtų to, ką ji daro. Tai unikalu, nes eina iš širdies.“

Paprašyta prisiminti, kaip gimė ekologinio ūkio idėja, J.Balvočiūtė juokauja, kad vien tik kalbėti apie tai, kuo domisi, jai buvę nesmagu, tai ir nusprendė pabandyti tai įgyvendinti. Šiandien ji dėkoja likimui, kad savo gyvenimo kely sutiko žmonių, pritarusių jos veiklai, o ne užkirtusių kelią. „Sovietiniais metais visa tai nebūtų pavykę, tačiau tam, kas turi idėją, tinkama niša vėliau ar anksčiau atsiranda“, – neabejoja arbatas iš vietinių augalų gaminanti farmacininkė.

Pokalbio metu ji užsimena, kad „Jadvygos žolių“ ūkyje auga nemažai augalų, kurių valstybė nelaiko vaistažolėmis, taigi jokių išmokų ar dotacijų už tai nesiūlo. Kaip pavyzdį ji mini arbatoms būtinus raudonuosius dobilus, avižas ir pan.

ES inovacijų diegimo programose dalyvaujanti ir praktikantus į savo ūkį priimanti  ekologinio ūkio vadovė vadina šį verslą geriausia galimybe pasidalyti sukaupta patirtimi, o esminiu savo siekiu įvardija norą grąžinti vaistinius augalus ant kasdienio lietuvių stalo.

„Šiandien kiekvieną skatinu prisiminti mūsų močiučių žinias ir gamintis arbatas iš žemuogių ar gervuogių lapų, liepžiedžių. Kiekvienuose namuose turėtų būti bent dvidešimt pavadinimų augalų, kad sutrikus skrandžio veiklai ar peršalus nereikėtų griebtis rimtesnių vaistų“, – pataria žolininkė.

Vaistingųjų augalų įvairovę mato kiekvienas, užsukęs į ekologinį žolininkės ūkį. Įspūdis toks, tarsi žolelių čia būtų visiems gyvenimo atvejams. Tik iš pirmo žvilgsnio tolimą kelią į Gyvolių kaimą suranda atklydėliai iš tolimiausių apylinkių. Į J.Balvočiūtę jie kreipiasi ieškodami pačios įvairiausios pagalbos: vieni rimtų ligų prispausti, kiti – ilgesnio ir sveikesnio gyvenimo tikėdamiesi, treti – tradicinėmis gydymo priemonėmis nusivylę.

Dažniausiai pagalbos ieškoma dėl sąnarių, plaučių ligų, įsisenėjusio kosulio, medžiagų apykaitos, kraujotakos sutrikimų. Vaistininkė pastebi, kad vis daugiau žmonių kamuoja virškinimo sutrikimai. Tad prieš pasiūlydama kokią arbatą pasiteirauja ir apie šiuos negalavimus. Antraip, jos teigimu, vaistažolės neveiks. „Sudarydama receptus visada klausiu, ar sveikas skrandis (juk arbata keliauja per jį). Vienam gali būti padidėjęs rūgštingumas, kitam sumažėjęs. Pagal tai parenkamos žolės. Taip pat patariu: jei norite ilgai gyventi, stenkitės būti geros nuotaikos, daugiau padėkite kitiems ir mažiau iš jų tikėkitės patys. Mažiau pykite ir vartokite daugiau vaistažolių. Mūsų senoliai kur kas dažniau gerdavo vaistinių žolių arbatų, o ilgaamžiškumo žole vadino šalaviją“, – linkintiems sau ir kitiems ilgiausių metų vieną iš savo vaistažolių nurodo farmacininkė.

Tiems, kurie skundžiasi prastu regėjimu, ji siūlo akišveičių ar asiūklių arbatų, nerimaujantiems dėl silpnų kraujagyslių sienelių rekomenduoja išsivirti ne taip seniai peržydėjusių kaštonų žiedų (jie itin tinka ir po infarkto ar insulto).

O ką ji pataria sergantiesiems onkologinėmis ligomis? „Iš pradžių apie pagalbą šia liga sergantiems žmonėms galvojau su baime: negaliu pasakyti, kad išgydau vėžį. Tačiau žinau, kad yra augalų, galinčių palengvinti ir atitolinti šią ligą. Tarkime, provizorius Juozas Aleksandravičius vėžį gydydavo miškine sidabražole, paskyręs dietą. Jei kas tuo rimtai domisi, daugiau informacijos gali rasti jo vaistinėje įkurtame muziejuje. Kodėl ta patirtimi nepasinaudojus šiandien?“ – svarsto ekologinio vaistažolininkystės ūkio šeimininkė.

Ją itin džiugina, kad tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse vis daugiau žmonių grįžta prie natūralios gamtos ir jos produktų. „Jaunimas nebėra toks sustabarėjęs kaip vyresnioji karta, mato daugiau perspektyvų, nebijo rizikuoti“, – sako J.Balvočiūtė, ekologiniame ūkyje „įdarbinusi“ senąsias vaistažolininkystės tradicijas ir savo pavyzdžiu įrodžiusi, kad galima gyventi įdomiai ir prasmingai išgryninus savo pašaukimą.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Jadvyga Balvočiūtė

Amžius: 71 metai.

Išsilavinimas: vaistininkė.

Alma mater: Kauno medicinos institutas (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas).

Sritis: ekologinė vaistažolininkystė.

Turima žemė: 20 ha (kita dalis nuomojama).

Sukurta darbo vietų: 18 šaltuoju metų laiku, 40 – šiltuoju (svyruoja dėl sezoniškumo).

V. Dominės nuotr.

Ūkininko profilis. Gintautas Dominas yra didžiausias šalies bulvių ir vienas didžiausių svogūnų augintojų. Panevėžio rajono Švaininkų kaime jo įkurtas ūkis vertinamas kaip itin modernus ir puikiai valdomas.

Savaitraščio „Veidas“ kartu su Žemės ūkio rūmais organizuojamo naujo projekto „Metų ūkininkas“, skirto parodyti pažangaus ir sėkmingo ūkininkavimo pavyzdžius, pirmuoju herojumi pasirinktas vienas stambiausių šalies daržovių augintojų – Panevėžio rajone gyvenantis ir dirbantis Gintautas Dominas.

Jo ūkis yra įvairiašakis: šiemet užsėta per 200 hektarų bulvių, per 60 hektarų svogūnų ir apie 1200 hektarų grūdinių kultūrų. Šiuo metu ūkyje dirba 79 darbuotojai, tačiau priklausomai nuo sezono šis skaičius gali būti ir dvigubai didesnis.

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos (LDAA) vadovė Zofija Cironkienė atkreipia dėmesį, kad didžiausias bulvių augintojas Lietuvoje šias daržoves augina ne tik maistui, bet ir sėklai. Tai puikus savo srities išmanymo rodiklis, nes auginti bulves, skirtas sėklai, yra gana sudėtinga. Dažniausiai šio iššūkio nepabūgsta tik daug patirties sukaupę ir gerą supratimą apie naujas technologijas turintys ūkininkai.

Ko jau ko, o pažangios įrangos šiame ūkyje tikrai netrūksta. G.Dominas patikina, kad technologijos yra šiuolaikiškos, nuolatos stengiamasi sekti aktualias naujoves. Į ūkio plėtrą ir modernizavimą per visą laiką jau investuota dešimtys milijonų eurų. „Stengiamės, kad mūsų naudojamos technologijos eitų koja kojon su naujovėmis“, – sako ūkininkas, aktyviai dalyvaujantis inovacijų diegimo projektuose.

Tai svarbu visuose etapuose, pradedant nuo modernios žemės apdirbimo technikos ir traktorių, baigiant investicijomis į saugyklas su reguliuojama temperatūra ir drėgme, kad kuo ilgiau būtų įmanoma išlaikyti geros kokybės produkciją. Taip pat daug dėmesio skiriama prekiniam bulvių ir svogūnų paruošimui, yra įsteigtas modernus daržovių fasavimo cechas.

Tai, kad viskas padaroma nuo pradžios iki galo (tai yra nuo daržovių išauginimo iki jų paruošimo atsirasti ant prekystalių), didina šio ūkio patrauklumą. Tai ne tik viską pagreitina, bet ir suteikia galimybę geriau kontroliuoti kokybinius produkcijos parametrus. Negana to, veikia bulvių skutimo linijos, o tai vėlgi atveria daugiau prekybos galimybių.

„Tai modernus ir inovatyvus ūkis, daug į tai investuojantis. Ne paslaptis, kad yra dalis ūkininkų, laukiančių, kas čia bus, kas ką jiems duos, ir nerodančių didelės iniciatyvos, o šitas ūkininkas visada ėjo tik į priekį, turėdamas nemažų užmojų. Jis stengiasi viską kruopščiai ir pedantiškai atlikti, ūkį tvarko novatoriškai ir, nors ūkis yra didelis, viskas gerai sustyguota“, – pasakoja Z.Cironkienė.

Šis ūkis priklauso LDAA, todėl asociacijos iniciatyva čia organizuota vadinamoji lauko diena – daržovių augintojų seminaras. Kaip paaiškina Z.Cironkienė, tai irgi tam tikras įvertinimas, nes tokių daržovių augintojų, pas kuriuos rengiami seminarai, yra vienetai. Čia reikia ir turėti ką parodyti, ir būti visuomeniškam, nes viską suorganizuoti vienam ūkiui būna didelis krūvis. Taip pat yra vykę seminarų, renginių ir paties ūkio iniciatyva.

Pabrėžtina, kad šiam ūkiui yra skirtas „Žaliasis diplomas“, kuriuo suteikiama teisė dalyvauti žemės ūkio srities švietimo ir profesinio praktinio mokymo veikloje.

Taigi prieš daug metų žemėje, kurioje G.Dominas gimė ir užaugo, kurioje gyveno ne viena jo giminės karta, jis pradėjo ūkininko kelią turėdamas 22 ha žemės. Dabar šie 22 hektarai priaugo iki daugiau nei 1800 hektarų. Kaip pabrėžia pats G.Dominas, šis ūkis buvo išaugintas nuo nulio, ir jis nebuvo iš tų ūkininkų, kurie perpirko ar „paveldėjo“ buvusius kolūkius. Augta ir modernėt po truputį: kas tik būdavo uždirbama, tą stengtasi investuoti kitiems metams. Taip buvo visą laiką, kol galiausiai pasiekta tai, kas yra šiandien.

G.Dominui jau padeda ir jaunoji karta: ūkininkas turi tris dukteris, dvi iš jų dirba ūkyje, o kai šiek tiek paaugs, galbūt prisidės ir trečioji.

Pagal išsilavinimą G.Dominas – žemės ūkio inžinierius elektrikas, išėjęs mokslus tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabartiniame Aleksandro Stulginskio žemės ūkio universitete). „Kai stojau į universitetą, ėjo 1981-ieji. Tuo metu apskritai niekas apie tai, kad gyvenimą galėtų sieti su ūkininkavimu, negalvojo, nes tai buvo kolchozų laikai“, – prisimena jis.

Žinoma, tai, kas buvo sužinota studijuojant, pravertė tapus ūkininku. Be to, prieš pradėdamas ūkininkauti G.Dominas dirbo pagal specialybę. Dabar jis dalyvauja ir politikoje: šiuo metu priklauso Liberalų sąjūdžiui, nuo 2004 iki 2007 m. yra buvęs Panevėžio rajono savivaldybės tarybos nariu.

Tai aktyvus ir gerai matomas ūkininkas. Tie lietuviai, kurie dažnai perka daržoves prekybos centruose, tikrai turėtų būtų nusipirkę ir šio ūkininko išaugintų bulvių bei svogūnų.

Tačiau bendradarbiauti su prekybos centrais ūkininkams nėra lengva. „Norint produkciją parduoti tiesiai prekybos tinklams reikia nuolatos turėti daržovių ir jas tiekti, pasirūpinti tam tikrais jų kiekiais ir kokybe. Vienam ūkininkui ar žemės ūkio bendrovei sudėtinga užtikrinti, kad prekybos centrams visus metus būtų tiekiamas sutartas kiekis daržovių, todėl kilus idėjai, kad susikooperavę sutelksime daugiau daržovių ir visada turėsime ką tiekti prekybos centrams, 2006-aisiais buvo įkurta kooperatinė žemės ūkio bendrovė „Savas ūkis“. Esu jos iniciatorius, pagrindinis akcininkas ir valdybos pirmininkas, – dėsto G.Dominas. – Taigi jau daugelį metų mes, kooperatinė bendrovė „Savas derlius“, be jokių tarpininkų parduodame savo išaugintas daržoves prekybos tinklams.“

Pagrindinė bendrovės veikla yra daržovių bei vaisių rūšiavimas ir fasavimas, prekinis paruošimas.

Ar labai sunku Lietuvos ūkininkams konkuruoti su užplūdusia lenkiška, dažniausiai pigesne produkcija?

„Dėl lenkiškos produkcijos klystate – čia labiau mitas. Prekybos centruose tos lenkiškos produkcijos, na, bent jau bulvių ir svogūnų, pasirodo labai retai, kai mes jų pritrūkstame, – tvirtina ūkininkas. – Prekybos centrai vienareikšmiškai pirmenybę teikia lietuvių ūkininkų produkcijai. Štai turguose tikriausiai galima rasti daugiau lenkiškos produkcijos, nes juose daugiausia dirba turgaus prekybininkai, tik apsimetę ūkininkais, todėl nenustebčiau, kad ten tokios produkcijos būtų galima rasti daug.“

Pasak jo, dėl bulvių ir svogūnų su lenkiška produkcija daug konkuruoti netenka. Visų pirma lietuvių išaugintos daržovės atvežtas iš kaimynų lenkia savo kokybe, o tai neabejotinas pranašumas.

Lenkijoje yra daug smulkių ūkelių, iš kurių jų išauginta produkcija vežama į pakavimo stotis, o kai daržovės auginamos ne viename ūkyje, jos dažnai būna labai skirtingos, tad natūralu, kad būna sudėtinga užtikrinta vienodą jų kokybę. O mūsų ūkininkų išauginta produkcija daugiausia eksportuojama iš didesnių ūkių, todėl lengviau kontroliuoti, kad daržovės atitiktų kokybinius ir sanitarinius reikalavimus.

Svarbus ir kitas dalykas: Lenkijoje daugiausiai yra nedidelių vadinamųjų monokultūrinių ūkių, kuriuose metų metais auginamos kokios nors vienos rūšies daržovės su minimalia arba iš viso be jokios sėjomainos. Kitaip tariant, tai reiškia, kad kokybę galima išgauti tik pasitelkus trąšas, įvairius chemikalus.

Šiuo atžvilgiu lietuvių produkcija taip pat yra pranašesnė, nes dažniausiai mūsų augintojai laikosi sėjomainos principo. Dėl to galima garantuoti mažesnį chemijos naudojimą produkcijai išauginti. „Už tai lietuvių produkcija Rusijoje buvo labai vertinama: iš visos importuojamos žemės ūkio produkcijos lietuviškoje būdavo mažiausiai nitratų ir augalų apsaugos priemonių likučių“, – pateikia pavyzdį Z.Cironkienė.

Jei kalbame apie prekybos tinklus, norint tiekti į juos daržoves reikia jas ir tinkamai sufasuoti, ir atvežti jų kiekvieną dieną, o lenkams tai daryti sudėtingiau jau vien dėl to, kad tai yra kita šalis.

G.Domino teigimu, lietuviai nedaro taip, kaip į Lietuvą, tarkime, svogūnus atvežantys „vakariečiai“, ir nenupurškia jų bet kuo, kad tik nepradėtų dygti. Todėl net esant geriausioms sandėliavimo sąlygoms ir optimaliems temperatūros, drėgmės bei kitiems rodikliams lietuviškosios daržovės vis tiek sudygs. Jas galima sandėliuoti iki gegužės vidurio. Štai nebent tada, kai mūsų ūkininkai dar neturi išaugintos šviežios produkcijos ir nebėra ankstesnės, tikėtiniausia, kad į parduotuvių lentynas bus prikrauta kitų šalių daržovių.

„Sakyčiau, esmė yra ne tai, kad lietuviai su kažkuo konkuruoja, o tai, kad stipriai konkuruojame tarpusavyje Lietuvoje“, – įsitikinęs ūkininkas.

Iš tiesų šiuo metu šalies ūkininkai susiduria su keletu didelių iššūkių. G.Dominas pastebi, kad dar nuo 2006-ųjų, vertinant pagal parduodamą produkciją, juntamas šalies vidaus rinkos traukimasis, kai kiekvienais metais vis pamažėja pirkėjų. „Žmonės išvažiuoja iš Lietuvos, ir tai yra problema. Pelnai mažėja“, – pastebi ūkininkas.

Vis dėlto tai nėra pats baisiausias dalykas. Pastarojo derliaus realizacija buvo sudėtinga, nes netekta Rusijos rinkos. Kadangi daug mūsų daržovių augintojų parduodavo savo produkciją Rusijai, šios galimybės netekus vidaus rinkoje šiemet atsirado mūsų ūkininkų užaugintų daržovių perteklius. Dėl to turimą produkciją teko pardavinėti pigiau už savikainą. Visi norėjo gauti bent kažkiek pinigų, kad praradimai būtų kuo mažesni, todėl buvo priversti leisti kainas.

G.Domino manymu, šiais metais su nauju derliumi jau bus kitaip, nes visi, atsižvelgdami į pasikeitusią situaciją ir apsidrausdami, kad Rusijos rinka lietuviams nebus atvira dar bent kelerius metus, sodino daržoves racionaliau, atitinkamai mažindami plotus. Juk kam auginti, jei išaugintos produkcijos rizikuoji neparduoti? Dabar svarbu užtikrinti balansą rinkoje, kad vėl netektų daržovių pardavinėti pigiau savikainos.

„Anksčiau viskas atrodė stabilu, turėjome užsienio rinkas ir atitinkamai pagal tai suprojektavome visas vizijas, planus, pagal tai įrengėme įrenginius. Staiga visa tai nutrūko. Norint prisitaikyti reikia persiorientuoti, viską pergalvoti. Kol kas tam dar nebuvo laiko, dar gyvename praėjusio sezono blogos prekybos pasekmėmis. Pirmiausia dar reikia išbristi iš to prieš pradedant kažką nauja. Be abejo, bus galvojama ir daroma, kad būtų geriau. Pasikeitus situacijai persitvarkyti reikia, bet tai nėra taip paprasta“, – svarsto G.Dominas.

Rusijos rinka uždaryta jau dveji metai, tačiau užpernai metų derlius dar buvo pardavinėjamas į įvairias kitas šalis, sakykime, į Azerbaidžaną, Kazachstaną, Baltarusiją ir kt. „Pernai sodindami daržoves manėme, kad nieko labai jau blogo čia nebus“, – prisimena ūkininkas.

Vis dėlto nutiko taip, kad užsivėrus Rusijos rinkai netruko užsiverti ir kitų valstybių durys (tiksliau, Rusija netruko jų užverti). Taigi nei į Baltarusiją, nei į Azerbaidžaną, nei į Kazachstaną mūsų produkcija nebeišvažiavo, nes buvo blokuojama.

O kodėl tiesiog nediversifikavus, neperkreipus eksporto krypčių? G.Dominas optimizmu nedega, nes, jo įsitikinimu, Vakaruose lietuvių ūkininkų su savo daržovėmis nereikia ir daug metų dar nereikės, nes kiekvienoje valstybėje intensyviai auginama sava produkcija, vietos ūkininkai konkuruoja tarpusavyje, taigi atėjūnų tikrai nepageidauja.

Esą realiausia savo lietuvišką produkciją į Vakarus išvežti, kai ten kartkartėmis ko nors pritrūksta, pavyzdžiui, kai užsilaiko per sausi ar per šalti orai, tačiau turėti stabilių rinkų, kokia buvo Rusija, Vakaruose nepavyks. Į Pietus lietuviškos daržovės irgi nekeliaus. Galime bulvių auginti tiek, kiek norime, žemės užtektų, bet netekus rinkų, kiek ko auginti, bus sprendžiama pagal tai, kiek esame pajėgūs parduoti Lietuvos, Latvijos, gal dar šiek tiek Estijos rinkai.

Tiesa, kartais atsidaro durys ir į Suomiją, nes ši šalis yra šiauriau ir sąlygos auginti daržoves ten ne tokios palankios, o į Lenkiją daržovių nėra ko vežti, nes lenkai turi savų. Vakaruose lietuviški pieno produktai kokiam nors vokiečiui bus neįdomūs – jis veikiausiai rinksis vietinį gaminį. Rusijoje būta ištikimų pirkėjų, kuriems buvo prestižas pirkti gerą lietuvišką mėsą, pieno produktus, taip pat daržoves.

„Jei auginu daugiau bulvių, įdarbinu daugiau žmonių, o dabar dėl Rusijos viskas traukiasi: sumažėjus bulvių kiekiui sumažės ir įdarbintų žmonių. Dirbti į minusą nenorime. Būsime mažesni, ieškosime naujų kelių, bet apie kitas rinkas nė nekalbu. Rusija vis dėlto yra išskirtinė valstybė, kuri iš esmės gyvena iš savo parduodamų žaliavų, todėl gerai pirkdavo žemės ūkio produkciją. Dabar perka iš kitų šalių, pavyzdžiui, bulvės ten atkeliauja iš Irano, iš Turkijos, bet ne iš mūsų“, – svarsto ūkininkas ir priduria, kad jei politinė situacija taps palankesnė, bus galima daug ką padaryti ir bandyti susigrąžinti prarastas pozicijas.

Gintautas Dominas

Amžius: 53 metai.

Išsilavinimas: inžinierius elektrikas.

Alma mater: Lietuvos žemės ūkio akademija (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas).

Sritis: bulvių, svogūnų ir grūdinių kultūrų auginimas.

Turima žemė: daugiau nei 1800 ha.

Sukurtą darbo vietų: 79 (svyruoja dėl sezoniškumo).