Ekspremjeras Algirdas Butkevičius kovo 15 d. buvo apklaustas kaip paprastas liudytojas politinės korupcijos byloje, susijusioje su koncernu „MG Baltic“, – tą jis pats patvirtino BNS. Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai domėjosi galimu spaudimu politikams dėl dviejų klausimų – kelio Vilnius–Utena rekonstrukcijos ir Jono Basanavičiaus paminklo.

Šiame tyrime buvo apklausta ir daugiau politikų: konservatoriai Gabrielius Landsbergis ir Mantas Adomėnas – kaip paprasti liudytojai, o Liberalų sąjūdžio narys Gintaras Steponavičius – kaip specialusis. Pastarasis šiuo metu yra sustabdęs narystę partijoje.

Prekyba poveikiu įtariamas „MG Baltic“ viceprezidentas Raimundas Kurlianskis. Koncerno nemalonumai šiuo atžvilgiu prasidėjo, kai su žymėtais pinigais (daugiau nei 100 tūkst. eurų) pernai buvo sulaikytas Liberalų sąjūdžio ekslyderis Eligijus Masiulis. Įtarimus STT yra pateikusi ir pačiam „MG Baltic“, kurio pagrindinis akcininkas – Darius Mockus.

STT domino, ar A.Butkevičius nepatyrė spaudimo, kai Vyriausybė sprendė dėl paminklo parinkimo vietos. Pasak ekspremjero, „MG Baltic“ valdybos narys Romanas Raulynaitis, pats šioje byloje apklaustas kaip specialusis liudytojas, 2015 m. prašė Vyriausybėje priimti Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorę Birutę Kulnytę. A.Butkevičius teigė, kad susitikimas įvyko, jame dalyvavo ir R.Raulynaitis, tačiau jis buvęs „labai pasyvus“. B.Kulnytė pasisakė už tai, kad J.Basanavičiaus paminklas stovėtų K.Sirvydo skvere.

Šioje byloje STT liudijęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius viešai teigė, kad iš „MG Baltic“ buvo atėjęs signalas, jog nepastačius paminklo K.Sirvydo skvere vieta gali būti užstatyta. 2016 m. kovą Vilniaus miesto savivaldybė nusprendė, kad J.Basanavičiaus paminklas turi stovėti prie Nacionalinės filharmonijos.

A.Butkevičius sakė „MG Baltic“ viceprezidento R.Kurlianskio nepažįstantis, o su koncerno valdybos nariu R.Raulynaičiu seniai pažįstamas, tačiau pastaruoju metu nebendraujantis.

STT domėjosi ir tuo, ar A.Butkevičius nesulaukė spaudimo dėl kelio Vilnius–Utena statybos. Seimas 2015 m. pabaigoje pritarė 170 mln. eurų vertės kelio Vilnius–Utena rekonstrukcijai viešosios ir privačios partnerystės būdu, tačiau rangos konkursas iki šiol nepaskelbtas, tai tikimasi padaryti šįmet.

Kovo pradžioje dėl įtarimų korupcija atleistas Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas Daivis Zabulionis – Susisiekimo ministerija yra gavusi teisėsaugos informacijos apie neskaidrius jo ryšius su R.Kurlianskiu ir buvusiu statybos bendrovės „Kauno tiltai“ valdybos pirmininku Nerijumi Eidukevičiumi. STT duomenimis, D.Zabulionis buvo paskirtas į Automobilių kelių direkcijos vadovybę R.Kurlianskio ir N.Eidukevičiaus pastangomis ir tuometinio premjero A.Butkevičiaus patarėjui susisiekimo klausimais Dariui Jarmantavičiui rekomenduojant. D.Zabulioniui patikėta kuruoti viešuosius pirkimus.

STT šioje byloje apklausė ir konservatorių lyderis G.Landsbergį. Jo teigimu, domėtasi politiko susitikimais su R.Kurlianskiu. Šioje byloje kaip liudytojai apklausti kiti Seimo nariai, tarp jų – dauguma praėjusios kadencijos Seimo liberalų, konservatorius M.Adomėnas.

Dainoras Bradauskas atleistas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) viršininko pareigų. Finansų ministras Vilius Šapoka priėmė tokį sprendimą, kai galimą D.Bradausko tarnybinį nusižengimą tyrusi Finansų ministerijos komisija pasiūlė VMI viršininkui skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą.

Nustatyta, kad D.Bradauskas šiurkščiai pažeidė tarnybines, teisines, etines ir moralines normas, naudodamasis savo tarnybine padėtimi, teikė draudžiamą skleisti informaciją apie mokesčių mokėtojus, privačiai derino VMI veiksmus su suinteresuotomis verslo struktūromis, veikė „MG Baltic“, „Vilniaus prekybos“ interesų naudai.

Pavyzdžiui, tuo metu, kai VMI vykdė koncerno „MG Baltic“ ir jo akcininkų patikrinimą, D.Bradauskas susitikinėjo su koncerno viceprezidentu Raimondu Kurlianskiu ir aptarinėjo mokesčių vengimo schemas, kitus su mokestiniu patikrinimu susijusius klausimus. Šiuose pokalbiuose, kaip teigiama paskelbtoje komisijos ataskaitoje, D.Bradauskas buvo nemandagus, vartojo daug necenzūrinių žodžių, žargoną („dedam skersą“, „pacherinau“, „prišugalinau“), būdamas įstaigos vadovas, elgėsi neprofesionaliai ir rodė aiškią nepagarbą aukščiausio lygio valstybės politikams, pareigūnams, valstybės institucijoms („Guogai papą čiulpia“), demonstravo savo, kaip VMI vadovo, galias ir galimybes („aš nebijau nieko“, „su darbiečiais, su paksistais aš dabar biškį juos už konkolų paėmęs“).

Finansų ministras V.Šapoka sakė dėl Bradausko veiksmų jaučiantis „svetimą gėdą“, o štai pats D.Bradauskas savo kaltę neigia ir įtaria susidorojimą.

BFL

Aušra LĖKA

Uždraudus juridiniams asmenims finansuoti partijas nemažai smulkiųjų ir vidutinių verslininkų jas prieš rinkimus remia kaip fiziniai asmenys. Didžiųjų verslo magnatų tarp jų beveik nėra. Tačiau pastarųjų savaičių politinės korupcijos skandalai perša prielaidą, kad tepasikeitė pinigų supakavimas.

Kas kitas? Apie tai belieka tik spėlioti, kai STT beveik už rankos sugauna skaidrumą vis pabrėždavusį ligtolinį Liberalų sąjūdžio lyderį Eligijų Masiulį, o po kelių savaičių jau krečia Darbo partijos vicepirmininko (faktinio lyderio Lietuvoje, nes oficialusis reziduoja Briuselyje) Vytauto Gapšio namus ir darbo vietą Seime.

Abu politinio elito veikėjų skandalus tarpusavyje sieja tas pats vardiklis – koncernas „MG Baltic“, kurio viceprezidentui Raimondui Kurlianskiui pareikšti įtarimai dėl papirkimo, prekybos poveikiu ir neteisėto disponavimo valstybės paslaptimi.  Prokurorai žada įtarimus pildyti toliau. Neatmestina, gal ir naujomis po­litikų pavardėmis bei partijų pavadinimais.

Dalis verslo savo įpročių nepakeitė, tik dabar pinigus kitaip supakuoja, pavyzdžiui, į savo gamybos alkoholinio gėrimo dėžutę.

Beje, „MG Baltic“ garsėjo kaip dosnus ne tik liberalų partijų rėmėjas, kol tai nuo 2012 m. juridiniams asmenims įstatymu buvo uždrausta. „MG Baltic“ vienintelis akcininkas ir prezidentas Darius Mockus, sekdamas kito verslo giganto – „Achemos“ grupės prezidento, dabar jau a.a. Bronislovo Lubio pavyzdžiu, rėmė daugumą solidžių partijų ir panašiomis sumomis.

Per nepilnas tris savaites specialiųjų tarnybų kratos jau antros iš didžiųjų partijų lyderių būstuose ir darbo vietose perša prielaidą, kad gal dalis verslo savo įpročių nepakeitė, tik dabar pinigus kitaip supakuoja, pavyzdžiui, į savo gamybos alkoholinio gėrimo dėžutę (gal „MG Baltic“ vertėtų užpatentuoti kokio alkoholinio gė­rimo pavadinimą „106 tūkstančiai“?) ar pa­slėptą reklamą savo valdomoje žiniasklaidoje?

5 502 491 euras – tiek pernai atseikėta devynioms partijoms, kurios rinkimuose sugebėjo gauti bent jau 3 proc. rinkėjų balsų.

Beje, prie kratų adresų šią savaitę  prisidėjo ne tik V.Gapšio ir „MG Baltic“ įmonių, bet ir dar vienos verslo imperijos – „Vilniaus prekybos“ pagrindinio akcininko Nerijaus Numavi­čiaus valdomos įmonės „Bertona Holdings Limited“ vadovės. Spėjama, kad ir tai susiję su vis naujų siužetinių linijų įgyjančiu „MG Baltic“ galimų politinių kyšių skandalu.

Ar tikrai partijos neišgyventų, jei laikytųsi padorumo ir neimtų kyšių iš verslininkų? Vis dėlto kiek ir kam partijoms reikia pinigų?

Mokesčių mokėtojų milijonai – partiečių baliams-festivaliams

Socialdemokratai pernai gavo beveik 1,9 mln., Darbo partija ir Tėvynės sąjunga-Lie­tu­vos krikščionys demokratai – beveik po 1,6 mln., Liberalų sąjūdis – arti 1,2 mln. eurų, „Tvar­ka ir teisingumas“ neperžengė milijono – tu­r­ėjo 0,9 mln. eurų, kitų partijų pajamos buvo mažesnės.

Didžiausia partijų finansinė donorė – valstybė, t.y. mokesčių mokėtojai: lėšos iš valstybės biudžeto sudaro apie 70 proc. partijų pajamų.

5 502 491 euras – tiek pernai atseikėta devynioms partijoms, kurios rinkimuose sugebėjo gauti bent jau 3 proc. rinkėjų balsų. Daug ar mažai tie 5,5 mln., galima vertinti lyginant: pa­vyzdžiui, visų valstybės socialinių darbuotojų at­ly­ginimams padidinti bent 70 eurų šių metų biudžete numatyta skirti 6,5 mln.

Demokratija kainuoja, ir nieko čia nepadarysi. Tačiau demokratijos kaina ir išlaidavimas neturi nieko bendra. Mokesčių mokėtojai susimeta partijoms demokratijos vardan ir tam, kad jos investuotų į valstybės pažangos galimybių tyrimus, rengtų projektus opiausioms problemoms spręsti. Deja, pinigai taškomi labai jau keistiems tikslams.

„Suve­ny­rai jubeljatams“ (taip ir parašyta) – 16 700 eu­rų. Nieko sau suvenyrai! „Jubeljatams“ neabejotinai pasisekė. Mokesčių mokėtojams – ne.

Štai kelios socialdemokratų išlaidų eilutės:  LSDP šventė Kovo 8-osios proga – 14 tūkst., LSDP sąskrydis – 38,8 tūkst., LSDP palapinės – 11,3 tūkst., LSDP atributika – 6,4 tūkst., kanceliarinės prekės – 55,1 tūkst., trumpalaikio turto įsigijimas – 40,6 tūkst. eurų ir t.t., ir pan. LSDP prezidiumo posėdžiai kainavo 7400, plius LSDP tarybos po­sėdžiai – dar 5650 eurų. Reikia fantazijos tiek išleisti posėdžiams, lyg kiekvienam prezidiumo ar tarybos nariui būtų mokama kaip kokiam kviestiniam profesoriui už akademinę valandą.

Arba štai dar viena išlaidų eilutė: „Suve­ny­rai jubeljatams“ (taip ir parašyta) – 16 700 eu­rų. Nieko sau suvenyrai! „Jubeljatams“ neabejotinai pasisekė. Mokesčių mokėtojams – ne.

Partijos, kaip rodo jų ataskaitos Vyriausiajai rinkimų komisijai, daug pinigų išleidžia ne tik rinkimų kampanijoms, reklamai, partijos renginiams, bet ir komunaliniams mokesčiams, transportui, aparatui išlaikyti. Štai Darbo partija samdo 43 aparato darbuotojus, per metus atsieinančius 115,5 tūkst. eurų. Konservatoriai turi 29 aparato darbuotojus, kurie kainuoja net 259,4 tūkst. eurų. Socialdemokratams užtenka 15 darbuotojų, o jų išlaikymas atsieina 178,1 tūkst. Liberalai išlaiko 14 darbuotojų už 154,8 tūkst. eurų. „Tvarkiečius“ aptarnauja septyni aparato darbuotojai, kainuojantys 83,3 tūkst. eurų. Tiesa, parlamentinės partijos „sukasi“ Sei­mo nariams ir frakcijoms priklausančius pa­tarėjų ir padėjėjų etatus turinčius žmones naudoti ir kaip partijos aparatą.

Transporto išlaidoms didžiosios partijos skiria per 30 tūkst. eurų, tik liberalai kiek mažiau – 21, 3 tūkst.  Už partijos patalpų išlaikymą so­cial­demokratai per metus moka 52 tūkst., Dar­bo partija – 48,2 tūkst. liberalai – 38,5 tūkst., „Tvarka ir teisingumas“ –  9,8 tūkst. eurų.

Kai kurių partijų valdomas nekilnojamasis turtas kelia nuostabą: štai „darbiečiai“ už 1738 eurus įsigiję pastatą Zarasuose. Gal tai kokia slėptuvė, jei vėl kam iš lyderių prireiktų, – nereiktų bėgti į Rusijos gilumą?

Partijos deklaruoja valdančios labai įvairų turtą, pavyzdžiui, konservatorių finansinis turtas – „Lietuvos aido“ 4324 akcijos už 20 037 eurus. Kaip sakoma, be komentarų.

Už kiek iš tikrųjų galėtų išgyventi partija

Jei partijos ne tik kiek daugiau nei pusmetį bandytų apie save priminti didžiuliais plakatais gatvėse, o nuolat nuosekliai dirbtų skatindamos valstybės pažangą, nereikėtų ir, anot šių metų Seimo rinkimuose su konservatoriais debiutuosiančios praėjusios kadencijos finansų ministrės, dabar Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojos Ingridos Šimonytės, balių-festivalių. Bet ir šie partijoms galėtų kainuoti pigiau, jei piliečiai norėtų paremti jų idėją, o ne iš jų uždirbti ar prisidėdami prie renginio užsitikrinti sėkmę tos partijos valdomų ministerijų viešuosiuose pirkimuose, kaip kad STT kilo įtarimų, kas ir kokį dramblį pirko „Tvarkos ir teisingumo“ remtame renginyje „Pirk dramblį“.

Socialdemokratų vidinis są­skrydis už 38 840 eurų ir didžiulį rezonansą visoje valstybėje sukėlusi A.Tapino su bendraminčiais surengta šventė visuomenei – 12 335 eu­rai.

Yra su kuo palyginti: štai kolega žurnalistas Andrius Tapinas, atsakydamas į pasigirdusius klausimus, kas užsakė ir apmokėjo jo inicijuotą  „Laisvės pikniką“, pateikė išlaidų kalkuliaciją. Prieš porą savaičių Kauno rajone vykusio renginio, savo mastu (suvažiavo apie 10 tūkst. žmonių, tarp jų – ir Prezidentė Dalia Gry­baus­kaitė) ir nuotaika daug kam sukėlusio asociacijas su Sąjūdžio mitingais, su nemokamu grandioziniu žvaigždžių koncertu išlaidų sąmata tokia: 12 335 eurai (su PVM). Palyginti ne­daug, nes viena bendrovė suteikė milžiniškų nuolaidų scenai ir jos įrangai, kita – fejerverkams, trečia – organizavimo paslaugoms, ketvirta teikė nemokamą apsaugą ir t.t. Plius per savaitę surinkta 10 tūkst. eurų paramos iš rėmėjų vien mainais už padėką nuo scenos, nes rėmėjai sakė tikintys idėja ir norintys prisidėti. 2,3 tūkst. eurų gauta už parduotus marškinėlius, festivalio biudžetui dar teks 10 proc. nuo renginyje prekiavusių maitinimo įstaigų apyvartos. Jei pinigų liktų, festivalio rengėjai juos pažadėjo atiduoti nepasiturinčioms Kauno ra­jono šeimoms.

Palyginkime: socialdemokratų vidinis są­skrydis už 38 840 eurų ir didžiulį rezonansą visoje valstybėje sukėlusi A.Tapino su bendraminčiais surengta šventė visuomenei – 12 335 eu­rai. Prasmingas masinis visuomeninin­kų renginys – daugiau nei triskart pigesnis nei vienos par­tijos vidinis pasibuvimas.

Į pasipylusius kaltinimus, kas užsakė ir kas apmokėjo renginį, A.Tapinas atsakė: „Aš puikiai suprantu, kaip sunku, kaip nepaprastai sun­ku patikėti, kad šitais žymėtų pinigų, į me­dijas prakišamų politikų ir juodosios buhalterijos laikais gali būti renginių, kuriuos užsako ne po­litikai, o viešasis interesas. Ir kad žmonės su­sirenka, nes tiki idėja, o ne dėl to, kad kažkas mė­to iš viršaus ledus ar žada rojaus obuoliukus.“ Ne tik susirenka, bet ir paremia.

Rinkėjų balsuoti pinigais neskatina

Jei partijos glaudžiau bendrautų su visuomene, galėtų gerokai papildyti ir savo biudžetą: Valstybinė mokesčių inspekcija suskaičiavo, kad pernai 30 partijų gavo 888,5 tūkst. eurų joms savanoriškai skirtų gyventojų pajamų mokesčio 1 proc. dalies. 2014 m. ši suma bu­vo 750,6 tūkst., 2013 m. – 797 tūkst., skaičiuo­jant eurais. Bet ji vis dar tesudaro apie de­šim­tadalį partijų pajamų, nors galėtų būti daug didesnė.

Ne ką didesnė ir kita partijų pajamų dalis – nario mokestis. VRK pažymoje apie partijų pinigus 2015 m. apžvelgiamos 15 partijų pernai tesurinko 677,6 tūkst. eurų nario mokesčio, aštuonios jo visai nerinko.

Analizuojant nario mokesčio mokėtojus ir sumokėtas sumas išlenda visokiausių kuriozų. Štai iš 21,7 tūkst. socialdemokratų nario mo­kestį moka 14,6 tūkst., iš 15 tūkst. konservato­rių – 8,4 tūkst., iš 7,9 tūkst. liberalų – 3,7 tūkst., o Darbo partija, deklaruojanti, kad turi net 23,1 tūkst. narių, teturi 2,5 tūkst. nario mokesčio mokėtojų.

Bet tai dar ne rekordas: partija „Rusų aljansas“ tokių teturi… du, bet jie per metus sumokėjo 2,3 tūkst. eurų. Vidutinis Lietuvos partijų metinis nario mokestis – 20,23 euro, tačiau Rusų aljanso – net 1153 eurai, Žaliųjų partijos – 863 eurai. Čia vidurkį pakėlė du ypač dosnūs partijos nariai: vienas sumokėjo 13,2 tūkst., kitas – 13 tūkst. eurų. O štai konservatorių vidutinis nario mokestis metams – vos 5,65 euro.

Kiekviena partija pati nusistato nario mo­kes­čio mokėjimo tvarką, tik yra nustatytos jo metinės lu­bos, pernai siekusios 14,3 tūkst. eurų, bet su­ma neturi viršyti 10 proc. asmens metinių pajamų. Kai kuriose partijose nustatytą procentą nuo atlyginimo moka į politinius postus išrinkti partiečiai.

Tačiau įdomiausia, kad nepartiniai asmenys ne tik vis dažniau užpildo partijų rinkimų sąrašus, partijoms tarp tūkstančių savo narių ne­randant bent šimto tinkamų kandidatų, – ne par­tijų nariai net bando mokėti partijos nario mo­kestį. Pernai 1281 asmuo sumokėjo 17,7 tūkst. eurų partijos nario mokesčio, nors jokios par­tijos nariai nėra. Tokios įmokos neteisėtos, tad jų partijos negalėjo priimti.

Fiziniai asmenys, kaip ir patys kandidatai, gali aukoti ir rinkimų kampanijoms. Aukos ri­bos nustatomos atsižvelgiant į praėjusių kalendorinių metų ketvirtojo ketvirčio vidutinio mė­nesinio darbo užmokesčio dydį. 2016 m. politinių kampanijų metu fiziniai asmenys galės au­ko­ti iki 7570 eurų (420 eurų daugiau nei pernai), kandidatai – savo politinei kampanijai, par­tijos nariai – mokėti nario mokestį iki 15 140 eurų (840 eurų daugiau nei pernai). Tiek vieno asmens paaukotų aukų suma, tiek partijos nario sumokėto nario mokesčio suma per ka­lendorinius metus negali viršyti aukotojo, partijos nario deklaruotų pajamų 10 proc.

Buvo taupi finansų ministrė – bus taupi kandidatė

Kiek kainuos rinkimų kampanija, pirmąkart Seimo rinkimuose kandidatuosianti finansų eksministrė I.Šimonytė sako dar neskaičiavusi, bet tikina tikrai neplanuojanti „ypatingų išlaidų, kokių balių-festivalių“. „Nemanau, kad palankumą ga­liu pirkti ir kad jį reikia pirkti“, – tokios pozicijos laikosi I.Šimonytė.

Žinoma, beveik visai be pinigų laimėti rinkimus – išimtis iš taisyklės. Štai dabartinis Šiaulių me­ras Artūras Visockas, praėjusią kadenciją pats save išsikėlęs į miesto tarybą, rinkimams iš­­leido 12 litų ir mandatą laimėjo. Bet iki tol jis nemažai laiko praleido, kaip sakoma, ant „bačkos“, kritikuodamas valdžią. Be abejonės, ne­rei­kia didelių išlaidų reklamai ir kai į politiką ei­na žinomas dėl savo dar­bų žmogus, kaip buvę fi­nansų, vidaus ministrai ar olimpinis čempionas.

Vis dėlto tam prieš penkerius metus ir pa­keistas įstatymas uždraudžiant juridiniams as­menims finansuoti partijas, kad būtų pristabdytas politinis teatras, kai fakelų apsuptam rinkimų herojui užteko tylint mąsliai įbesti žvilgsnį į tolį ir it užhipnotizuotos minios už jį balsavo. Pi­nigų tokiems politiniams spektakliams reikėjo, o už pinigus politikai, jokia paslaptis, verslui atidirbinėjo jiems palankiais įstatymų projektais ar net postais aukščiausioje valdžioje. Juk ne­daug trūko, kad garsusis Rolando Pakso rė­mė­jas Jurijus Borisovas už rinkimams skirtą milijoną būtų ėmęs valdyti Lietuvą iš S.Dau­kanto aikštės.

Draudimas įmonėms aukoti politikams traktuotas kaip priešnuodis korupcijai. Tačiau politinė korupcija štai vis tiek klesti, tad atsirado siūlytojų vėl atkeisti įstatymą.

Trumpa atmintis: ir kai tai buvo leidžiama daryti oficialiai, partijos nevengė iš verslo imti „banko bilietais“, kaip kalbėjo dėl kyšio taręsi 2004 m. politinės korupcijos skandalo veikėjai.

„Kai juridiniams asmenims buvo leidžiama finansuoti partijas, korupcinių skandalų vis tiek buvo. Buvo aukų ribos, o kai kam jų neužte­ko, todėl buvo bandoma jas apeiti. Vadinasi, drau­­dimai ir korupcija – nesusiję dalykai. O valstybėse, kuriose tokia parama leidžiama, rin­­kimai labai brangūs. Nežinau, ar brangūs rin­­kimai, kai daugybė pinigų leidžiama vaizdams, o mažiau dėmesio skiriama turiniui, turi pri­­dėtinę vertę politinei kultūrai, politiniam dis­­kursui, apskritai politinei sistemai. Pir­miausia reikia siūlyti idėjas, o ne gražius portretus“, – neabejoja pirmą kartą rinkimuose kan­didatuosianti I.Šimonytė.

Partijų finansus analizavusi Vytauto Di­džio­jo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fa­kulteto docentė dr. Ingrida Unikaitė-Ja­kun­tavičienė taip pat mano, kad nereikėtų grįžti prie senos tvarkos, juolab Lietuvoje apribojimai remti partijas tikrai nėra griežčiausi. Nors partijų finansavimo modeliai skirtingose šalyse labai įvairūs, jei teikiamos subsidijos iš valstybės biudžeto, kiti kanalai paprastai pridaromi. O Lietuvoje, politologės įsitikinimu, yra pa­kan­kamai galimybių paremti partijas joms skiriant 1 proc. sumokėto gyventojų pajamų mo­kes­čio ar paremiant rinkimų kampanijos metu, nemažai pinigų skiriama iš valstybės biudžeto. Be to, dabar rinkimų kampanijos persikelia į in­ternetinę erdvę, o tai kainuoja ne tokius di­delius pinigus kaip reklama televizijoje.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Viešosios politikos ir administravimo instituto tyrėja Vitalija Simonaitytė taip pat mano, kad da­bar partijos turi pakankamai pinigų. „Rin­ki­mų kampanijoms papildomi pinigai gali pridėti reklamos kiekybės. Bet ar tikrai to reikia?“ – svarsto V.Simonaitytė.

O gausinant partijų biudžetus ji visų pirma patartų partijoms prašyti gyventojų skirti joms 1 proc. sumokėto gyventojų pajamų mokesčio, nes tai būdas ne tik papildyti partijos piniginę, bet ir nenutolti nuo visuomenės.

V.Simonaitytė nemano, kad pagrįsti mažesnių partijų skundai, jog iš valstybės biudžeto fi­nan­suojant tik tas partijas, kurios rinkimuose su­lau­kia bent 3 proc. rinkėjų balsų, iškreipiama kon­kurencija. Tiesa, valstybės pinigų gauna tik de­vynios iš 38 oficialiai registruotų partijų. Bet nė vienai partijai neuždrausta gauti iš valstybės lė­šų, tik reikia, kad jos pelnytų nors nedidelį rinkė­jų palaikymą rinkimuose. Be to, negauti valsty­bės paramos nėra kliūtis gerai pasirodyti per rin­kimus – juk ir 2012 m., jau galiojant draudimui ju­ridiniams asmenims finansuoti partijas, į Sei­mą atėjo politikos naujokai – „Drąsos ke­lias“.

Juridinių asmenų aukų partijoms draudimu visų pirma siekta sumažinti korupciją ir partijų priklausomybę nuo verslo interesų. Tačiau V.Si­monaitytė, kartu su kita KTU tyrėja Vaida Jan­kauskaite išanalizavusi Lietuvos politinių partijų pajamas 2008–2014 m., atsekė labai įdo­mų fak­tą. Fizinių asmenų aukų analizė uždraudus ju­­ridinių asmenų aukas rodo, kad praktiškai vi­sos didelės įmonės (išskyrus kelis atvejus), anksčiau buvusios vienos pagrindinių politinių partijų donorių ir rėmusios net ne vieną partiją, 2012 m. Seimo rinkimų kampanijos metu partijoms fi­nansavimo neskyrė. O nemažai smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių akcininkų ir vadovų to­liau paremdavo partijų rinkimų kampanijas kaip fiziniai asmenys.

„Priežasčių tam gali būti ne viena. Gal ne­norima deklaruoti pajamų, o tai aukotojai privalo padaryti, be to, smulkiosios ir vidutinės įmonės valdomos vieno ar kelių asmenų, tad nuspręsti, kuris iš asmeninių lėšų parems partiją, yra paprasčiau. Bet ir buvusios didžiosios partijų donorės plečia lobistinių strategijų spektrą, ieškodamos, kaip paveikti politinių sprendimų priėmimą ir išlaikyti įtaką politinėje arenoje“, – mano V.Simonaitytė.

Klausimas – kokios tos lobistinės strategijos. Pinigus pakuoti į 106 tūkst. eurų talpos al­koholio dėžutes? Peršasi įtarimas, kad parama išliko panaši, tik šešėlyje. „Atmesti tokios prielaidos negalima, bet nėra ir įrodymų tam patvirtinti“, – konstatuoja V.Simonaitytė.

Nebent dabar kaip sniego gniūžtė vis naujais galimais įtariamaisiais apaugantis politinės korupcijos skandalas bus tas lūžio taškas, at­skleisiąs partijų juodąsias buhalterijas ir nuo jų atgrasysiąs.

Juolab kad partijų finansų politika rodo ir tai, kokią funkciją valstybėje jos prisiima. „Problema, kad politinis laukas nelabai su­­pra­tęs, dėl ko jis politikoje“, – apgailestauja rin­kimų debiutantė I.Šimonytė, siūlanti partijoms investuoti į idėjas, o ne paveikslėlius.

Kaip Lietuvoje kito partijų finansavimo tvarka

1990–1999 m. politinis finansavimas Lietuvoje buvo reguliuojamas gana laisvai, tam tikras taisykles įtraukiant į partijų veiklą reglamentuojančius teisės aktus. 1999 m. priimtas pirmas konkrečiai partijų finansavimą reglamentuojantis įstatymas. Politinio finansavimo reglamentavimo lūžis – 2010 m. priimta nauja Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo redakcija. Daugiau nei dešimtkart apriboti aukos dydžiai, sumažintos leistinos rinkimų kampanijų išlaidos. Nuo 2012 m. visai uždraustos juridinių asmenų aukos, fiziniams asmenims leista aukoti tik per politines kampanijas, o jų aukų dydis sumažintas perpus ir negali viršyti 10 proc. aukotojo deklaruotų metinių pajamų. Leista 1 proc. sumokamo gyventojų pajamų mokesčio skirti pasirinktai partijai. Vietoj anksčiau galiojančių dalies politinių kampanijų išlaidų kompensacijos įvestos tiesioginės valstybės dotacijos, kurios tapo pagrindiniu partijų finansavimo šaltiniu.

Po šio mėnesio skandalų verta pridurti – didžiausiu oficialiu šaltiniu.

Savo nišą jau radusiai informacinių technologijų įmonei „Present Connection“ konkurencija nebaisi. Atvirkščiai, pasak antrinės Nyderlanduose veikiančios bendrovės įmonės vadovo Domanto Jovaišo, su konkurentais reikia bendradarbiauti nebijant rizikos, tad prieš pusę metų jis nusprendė įkurti dar vieną, tik jau lietuviško kapitalo įmonę.

Dešimt metų – tiek Domantas dirbo samdomą darbą informacinių technologijų įmonėje. Nuolatinės pajamos, tobulėjimas, karjeros siekimas buvo puikus pagrindas ateities vizijoms išpildyti. Patirties Domantas įgijo dirbdamas ir su užsienio, ir su Lietuvos įmonėmis. „Buvusiuose darbuose įgijau daug techninės patirties, programavimas tapo daugiau nei darbu“, – sako D.Jovaišas. Nuo programuotojo iki vyr. programuotojo bei architekto pareigų – mėgstama veikla ir užsispyrimas leido siekti savo tikslų ir neužsisėdėti vietoje.

Kuo patraukė informacinių technologijų sritis? Pasak Domanto, šiam verslui nereikia didelių įnašų: jei turi kompiuterį, verslą gali pradėti vienas, tiesiog namie. Jis kartu su bendraminčiais Kaune įkūrė IT bendruomenę, už kurią iš „Microsoft“ kompanijos dukart gavo MVP (labiausiai vertinamas technologas internetinių sprendimų srityje) apdovanojimą.

Noras buvo stipresnis už riziką

Kokia buvo pati verslo pradžia? Pasak D.Jovaišo, pirmiausia reikėjo užsitikrinti saugumą, tad prieš pradėdamas verslą jis sukaupė santaupų gyventi trims mėnesiams ir apsisprendė palikti gerai mokamą darbą bei einamas pareigas. Pasak jaunojo verslininko, noras kurti ir realizuoti savo sugalvotas idėjas buvo stipresnis už saugumą. Jis puikiai žinojo, ką toliau veiks, išmanė savo sritį, tad jokios baimės nejautė. „Pagrindiniai sunkumai buvo mokesčių sistema, darbuotojų paieška, sistemos kūrimas, įvairūs biurokratiniai dalykai, kurie blaško dėmesį ir neleidžia visiškai susitelkti ties tuo, ką darai“, – pasakoją Domantas.

Prieš pradedant verslą jis pataria išbandyti savo prekę rinkoje. Nereikia skubėti steigti įmonės, kurti svetainės, logotipo, leisti pinigų įvairiems dizaino sprendimams. Tai padaryti galima šiek tiek vėliau. Jis pataria pradėti nuo svarbiausio – analizės, rinkos tyrimo, kas bus jūsų klientai ir kaip juos sudominsite. Tai daug svarbiau už verslo plano rašymą ir skaičiavimus. „Jūs tiesiog turite parduoti savo prekę ar paslaugą. Taip, dar nepradėdami kurti verslo, būsite išbandę įvairius platinimo kanalus ir suprasite, kas veikia, o kas ne. Be to, ne mažiau svarbus dalykas yra ir partneriai“, –  teigia D.Jovaišas.

Šiuo metu jis yra įsteigęs dvi įmones. Viena įkurta kartu su partneriais iš Olandijos, kita – lietuviško kapitalo įmonė.

„Present Connection“ kuria individualiai pritaikytus sprendimus programinės įrangos „Exact System“ vartotojams Nyderlanduose. Ir viena, ir kita įmonė atlieka programavimo darbus. „Su olandais mes kuriame įvairius verslo sprendimus. Pavyzdžiui, lėktuvų bilietų paieškos sistema, automobilių nuoma, internetiniai sprendimai susieti su verslo resursų planavimo sistemomis. Su lietuviška įmone įkūrėme „web“ dizaino studiją „beered.lt“ ir ten darbuojamės kurdami interneto svetaines, elektronines parduotuves“, – pasakoja Domantas.

Netrukus jis planuoja išleisti naują produktą, kuris susies egzistuojančias verslo sistemas ir leis vartotojui labiau automatizuoti savo verslo aplinką. Nors šis produktas skirtas labiau užsienio rinkai, Domanto įmonė glaudžiai bendrauja su keliomis įmonėmis ir testuoja produkto prototipą. Tikimasi, kad po penkerių metų produktas bus susiejęs šimtą populiariausių pasaulio platformų ir puikiai spręs klientų rūpesčius.

Kokios ateities perspektyvos? Jaunasis verslininkas sako ateityje planuojantis darbuotojų skaičių padidinti nuo aštuonių iki dvidešimties, padvigubinti pajamas ir sukurti savo produktą.

Kartu dirbantys žmonės turi būti bendraminčiai

Paklaustas, ar šiuo metu pradėdamas verslą darytų ką nors kitaip, Domantas pabrėžia, kad tikrai stengtųsi investuoti mažiau savo asmeninių lėšų, nes dabar sudarytos ganėtinai palankios sąlygos verslui pradėti (verslo angelai, rizikos kapitalo fondai), tad jaunieji verslininkai jomis gali ir turėtų pasinaudoti.

Ką daryti, kad jaunam verslininkui pasisektų, kokių klaidų jis dažniausiai daro? Domanto teigimu, dažniausiai pradedantys verslininkai per daug tiki savo idėja, o ne jos įgyvendinimu. Bumas, kuris skleidžiamas internete, kad verslo idėja sukraus milijonus, yra gan banalus, o jo sėkmės statistika 1:10. Vis dėlto tikroji verslo sėkmės formulė – 110 procentų darbo. Verslininku gimti nereikia, tačiau būtina įdėti labai daug darbo, pastangų ir nebijoti klysti, mokytis iš savo klaidų, tuomet bus galima tikėtis ir sėkmės.

„Verslininkui svarbiausia suprasti, ar tikrai jo prekė, paslauga sprendžia problemą ir ar už tą prekę klientas mokės pinigus, kiek ji bus vertinga. Toliau verslo plėtrai didelę įtaką gali daryti darbuotojai, partneriai. Svarbu turėti lojalių darbuotojų, kurie žino, ką veikia įmonėje, kokios jų pareigos ir kokia įmonės vizija“, – įsitikinęs D.Jovaišas.

Pasak jo, kartu dirbantys žmonės turi būti bendraminčiai, kurie būtų suinteresuoti drauge kurti verslą. Partneriai yra labai svarbus veiksnys, bet pradedantys verslininkai tai labiau traktuoja kaip konkurenciją. Geras partneris visada bus suinteresuotas, kad tavo verslas klestėtų, nes ir jis bus naudos gavėjas. Todėl pradedančiam verslininkui Domantas palinkėtų daugiau bendrauti, komunikuoti, o ne visą laiką skirti produkto ar paslaugos kūrimui bei tobulinimui.

Robertas Dargis: „Jaunam žmogui reikia pradėti nuo idėjos“

Ilgametis verslininkas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis sako, kad pirmas dalykas, nuo kurio reikėtų pradėti jaunam, verslo norinčiam imtis žmogui – idėja, ką jis nori padaryti, sukurti. Būtent idėjos brandumas – pirmas žingsnis sėkmės link, į kurį reikėtų susikoncentruoti.

Pasak R.Dargio, ne mažiau svarbi rinkos analizė: būtina apmąstyti, ką jaunasis verslininkas gali pasiūlyti kitaip, išsiaiškinti, gal kas nors jau siūlo tokią prekę, o jis galbūt gali pasiūlyti kokybiškesnį produktą ar už tą pačią kainą pasiūlyti daugiau. „Reikia išsianalizuoti situaciją, kad tikrai galėtum būti užtikrintas, jog žinai, kas vyksta rinkoje su panašiais dalykais. Turi pasiūlyti tai, ko nėra, priešingu atveju bus sunku pasiekti sėkmę“, – pataria verslininkas.

Labai svarbu parengti verslo planą ir atidžiai pasiskaičiuoti, kiek lėšų reikės investuoti. Svarbu nebijoti pasikonsultuoti su specialistais, finansininkais, gamybininkais – jie patars, kaip jaunojo verslininko produktas galėtų būti kuriamas, kur platinamas, tad rekomenduojama atsakingai parengti finansinį verslo planą.

R.Dargio teigimu, nereikėtų pamiršti ir kito svarbaus dalyko – rinkodaros. Tai labai svarbi sudedamoji verslo dalis: sėkmė priklausys nuo to, kokiais kanalais pasieksi vartotojus. Be rimto rinkodaros plano sudėtinga ką nors pasiekti.

„Nebijokite rizikuoti ir nudegti, nes jei bijosi ir vengsi rizikos, iš viso nepradėsi verslo. Plačiai atvertomis akimis reikia įvertinti riziką ir pradėti savo veiklą“, – pataria R.Dargis.

Žinoma, niekas negali būti užtikrintas verslo sėkme – gali visaip atsitikti, bet nesėkmės atveju, užuot numojus ranka, reikėtų įvertinti, kas buvo padaryta ne taip, ir siekti tikslo toliau. R.Dargis įsitikinęs: tam, kad ko nors pasiektum, reikia siekti neįmanomo. Atsidavimas, aistra tam, ką darai, turi būti išties didelė.

Darius Mockus: „Versle svarbiausia tikėjimas ir pasitikėjimas“

Verslininko gyslelė įgimta ar įgyjama? „MG Baltic“ prezidentas ir savininkas Darius Mockus verslumą sieja su adrenalino poreikiu ir polinkiu į riziką. Pasak jo, verslininkas yra dvasios būsena arba psichologinis nusiteikimas. „Reikia sugebėti ne tik būti rizikingoje aplinkoje, bet ir suvaldyti kritines situacijas. Kad būtų pasiektas rezultatas ir verslas būtų sėkmingas, rizika turi būti pamatuota“, – neabejoja D.Mockus.

Pinigai yra vienas sėkmės matavimo vienetų, juk tikslas – turėti pridėtinę vertę, iš mažiau pinigų padaryti daugiau.

Verslininkas neabejoja, kad pradedant savo veiklą būtinas užsispyrimas, kantrybė, darbštumas ir pareigingumas. Norint būti geru verslininku reikia puikiai išmanyti rinką, kurioje ketini pradėti verslą. Juk kiekvieną dieną rinkoje vyksta atvira, sąžininga kova. Jei tu geresnis, esi ir rezultatyvesnis.

Kokių klaidų dažniausiai daro pradedantys verslininkai? Pasak D.Mockaus, verslininkai dažnai apsiskaičiuoja, daro neteisingas prielaidas – tai dažniausios klaidos. Žinoma, galima tartis su specialistais – finansininkais, teisininkais, tačiau galutinį sprendimą reikia priimti vis vien pačiam verslininkui, tai didelė atsakomybė. „Tačiau juk neklysta tik tie, kurie nieko nedaro“, – pabrėžia „MG Baltic“ prezidentas.

„Griūti ir keltis, keltis ir griūti, niekad neprarasti tikėjimo tuo, ką darai“, – tai, D.Mockaus teigimu, vienas svarbiausių dalykų, juk versle svarbiausia yra tikėjimas ir pasitikėjimas: būnant didesnės kompanijos dalimi visuomet reikia tikėti tuo, ką darai. „Verslininkas neturi teisės įsižeisti, nusivilti, nes tuomet nebegali nieko daryti. Visuomet reikia tikėti perspektyva, nes gyvenime būna ir nuosmukių, ir pakilimų. Siekdamas pozityvaus rezultato supranti, kad nuolat bus tokių situacijų, kai susipriešins tikslai, bet gyvenimas toks procesas, kad sieki, taisai klaidas ir stengiesi padaryti vis geriau“, – sako D.Mockus.

Verslininkas neabejotinai turi būti ir geras psichologas, nes prisiima atsakomybę už visos komandos motyvaciją. Darbas su žmonėmis – vienas pagrindinių dalykų,  profesionalūs specialistai didina įmonės vertę. Vadovas komandai turi sukurti gerą mikroklimatą, padėsiantį tobulėti ir siekti bendrų tikslų.

Pradedantiems verslininkas D.Mockus linki tikėti tuo, ką darai, siekti tikslų, gyventi įdomiai ir prasmingai, realizuoti savo tikslus, kurie suteiks pilnatvės džiaugsmą. Reikia eiti nuo mažų tikslų prie didelių, nepritrūkti užsispyrimo, energijos ir tikėjimo, daug, nuoširdžiai, nestandartiškai dirbti.

Dovilė Joneliūnienė