Liepai einant į pabaigą – artėjant poeto, publicisto, leidėjo Vaidoto Daunio (1958–1995) žūties 20-osioms metinėms, sutikau du vaizdo ir plunksnos darbininkus – maždaug jo sūnaus amžiaus trisdešimtmečius. Vienas apie V.Daunį nebuvo nieko girdėjęs, kitas patarė, kas iš kultūros veikėjų galėtų apie jį papasakoti.

Arūnas BRAZAUSKAS

Įprastu požiūriu, žinantis vertinamas labiau – juk išmano, kas yra kas. O nežinantį galima priversti pasijusti nesmagiai – ypač jeigu neišmanymas išaiškėja atsidūrus tarp apsišvietusiųjų. Tačiau V.Daunio kūrinių neskaitęs, apie jį negirdėjęs žmogus turi progą nustebti, susižavėti – jeigu kur nors ramiai įsigilins į V.Daunio esė rinkinį „Šeštoji diena“. O žinantieji ne visuomet sugrįžta prie perskaitytų knygų.

~Nepranyksta manoji mirties liūdnuma ir nepranyks, vien – kils tarsi vis sunkesnė našta, vis stipresnė. Netampu pamišęs dėl jos, nemirštu; ir nemirsiu: esu pasmerktas nemirčiai. Mano kančia didesnė už tą, nuo kurios mirštama ir išprotėjama. Mirsi – kartu su tavim pranyks ir tavo kančia; išprotėsi – nebežinosi nei apie save, nei apie ją. O dabar gi – nėra nei baigties, nei išeities; netgi pradžios nėra – prarasta jinai.~

Šitaip Levas Karsavinas rašė savo meditacijų knygoje, pavadintoje „Poema apie mirtį“. Būtent šia citata V.Daunys pradėjo savo paskutinį esė, kuris „Lietuvos ryte“ išspausdintas 1995 m. liepos 29-ąją – autoriaus žūties dieną.

Paskutinis įrašas V.Daunio dienoraštyje: „Tuoj eisiu pirmam susitikimui su oreiviais. Rytoj – pakylam.“

Nenumaldoma trauka

Vingio parkas, netikėtas oro baliono šuolis nuo žemės aukštyn, žmogus, kuris įsikibęs į gondolos apačią – mat apie ranką apsivijusi virvė mirtinai prikaustė prie kylančio baliono, nesėkmingas oreivio bandymas įtraukti pakibusįjį į gondolą, plyštantys drabužiai, kūno skrydis žemyn. Laisvė nuo fizinių pančių ir Newtono fizika. „Mano geriausias draugas žuvo – daugiau jų neturėjau”, – artėjant tragedijos dvidešimtmečiui „Veidui“ parašė Vaidoto bendražygis filosofas Arvydas Juozaitis.

„O debesys ironiški ir basta“ – tai eilutė iš V.Dauniui dedikuoto eilėraščio, kurį Rolandas Rastauskas parašė 1979 m. Po draugo žūties 1995 m. poetas sukūrė dar vieną posmą. Dvi eilutės iš ten:

Neduok man Dieve laidoti draugų

Neleisk portretams po mirties užgesti

Veikiausiai tiktai debesys gali būti ironiški, nes tuos, kurie tada stebėjo traukos dėsnio veikimą, buvo apėmęs siaubas. Galas nusakomas itališku žodžiu basta . Tačiau tai kūno reikalai. O siela kaip vaidilutė neleidžia užgesti portretams. Siela pasmerkta nemirčiai.

„Jis skleidė šviesą… susitaršęs, gražaus šviesaus veido, nerūpestinga, truputį išsiblaškiusio žmogaus eisena“, – liudija Vaidoto bičiulis Algirdas Kumža, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras.

Vis dėlto rašytojo portretas yra tai, ką jis parašė. Kiekvienas savarankiškai nuvalome dulkes nuo paviršiaus, kuriame norime ką nors įžvelgti. Savo supratimu arba nesupratimu galime apšviesti arba temdyti.

Idėjų optika

V.Daunio esė akina gerai temperuotos minties švytėjimu.  Idėjų spindulius perlaužia daili kalbos optika – autorius kruopščiai, nors ir lengvai groja lyg ne savo sugalvotą, o kitur – nekintamų esmių pasaulyje – išgirstą muziką. Pro žodžius galima įžvelgti tarsi kokį  taisyklingą lęšių darinį, kokie būna švyturiuose.

V.Daunio minčių įtaigumas kelia pagundą karpyti jo tekstus citatomis. Bėda ta, kad padriki karpiniai – pastraipų, skilčių epochos laikmenos. Epochai apibūdinti Hermanas Hesse’ė vartojo žodį „feljetonas“ (pažodžiui – lapelis). Ar V.Daunys lapelių „gadynėje“ jautėsi savas? Nepaisant pasidygėjimo, kurį jo sąrangos žmogui kelia iš skivytų durstoma kultūra, į kelis mašinraščio lapus telpantys V.Daunio esė – žanro viršūnė. Vieną jų „Veidas“ šiame numeryje spausdina ištisai.

„Tekstai, kuriuos jis rašė, – apie literatūrą, apie žmogaus egzistencijos dalykus, – daugeliui paviršutiniškų skaitytojų buvo per sunkūs, per gilūs, per daug sudėtingi, kad jis būtų įvertintas kaip rašytojas, mąstytojas, poetas, žmogus“, – „Veidui“ sakė Vidmantas Valiušaitis, V.Daunio bičiulis, kartu su juo plėtojęs  fondo „Į Laisvę“ projektus (V.Valiušaitis 1992 m. išrinktas fondo Lietuvos filialo tarybos pirmininku, V.Daunys buvo tarybos narys).

1988ieji – metai, kada Lietuvos visuomenė ėmė laisvintis iš idėjinio sąstingio, pradėjo organizuotis politiškai. Susikūrė Sąjūdis. V.Daunys įkuria žurnalą „Krantai“, redaguoja almanachą „Veidai“, leidžia almanachą „Regnum“, redaguoja žurnalą „Naujoji Romuva“. Pastarąjį leidinį gaubė legendinė Juozo Keliuočio aura – tai įpareigojo ir teikė energijos. A.Juozaitis, po redaktoriaus žūties stojęs jo vieton, teigia, kad pirmajame atgimusios „Naujosios Romuvos“ numeryje suformuluotos kūrybos taisyklės buvo „kone visos Vaidoto kūrybos credo“.

Žurnalistinio meno taisyklės

Manifestą vertėtų prisiminti dėl kai kurių sąvokų. Lyg ir smulkmena, paprastas sintaksės dalykas – pavadinimas rašytas be kabučių, tačiau tai keičia vaizdinį: Naujoji Romuva atrodo esanti daugiau nei leidinys. Taisyklių būta tokių:

– „Naujoji Romuva“ pripažįsta, jog pasaulyje egzistuoja objektyvūs kriterijai, pavyzdžiui,meilė ir teisybė;

– „Naujoji Romuva“ yra krikščioniškasis kultūros žurnalas, teigiantis plačiausią tradiciniais idealais motyvuotą tolerancijos skalę;

– „Naujoji Romuva“ yra tautinę civilizaciją – atvirą ir kūrybišką  – puoselėjantis leidinys;

– „Naujoji Romuva“ teikia pirmumą asmens laisvei, kuri yra laisvos ir autoritetingos valstybės pamatas;

– „Naujoji Romuva“ yra visuomeninis, bet ne politinis leidinys, – į politiką jinai žvelgia tik kaip į vieną žmogiškosios kūrybos sričių;

– „Naujoji Romuva“ kviečia bendradarbius kurti žurnalą kaip pasipriešinimą provincializmui, nekritiškumui; inertiškoms gyvenimo formoms;

– „Naujoji Romuva“ yra aktualiojo „dabar“ puoselėtoja – jai rūpi naujumas ir romumas kaip dvi žurnalistinio meno taisyklės.

Visą šį akordą verta matyti, kad nepasimestų paskutinė taisyklė, kuri užkabina  žodžiu „romumas“, nors žodžio prasmė nėra rėžianti. Minint romumą žodynuose dažnai atsiranda avinėlis.  Nurodžius romumą kaip žurnalistinio meno taisyklę plunksnos broliai veikiausiai prapliuptų juoku. Romus – švelnus, ramus. Romus kaip avinėlis žurnalistas dažniausiai nukryžiuojamas paprastuoju būdu – jis neprasimuša į viešumą. Bet argi „Naujosios Romuvos“ narys neprivalo būti romus?

Romuviečio romumas – ne avies bejėgystė, o visiškai ramaus stebėtojo bruožas. Stebėtojo, kuris kruopščiai, bešališkai mato ne vien tai, kad atsiveria čia ir dabar, bet ir savo nerimą, sukeltą kiekvienos naujos akimirkos. Tai Stebėtojas, su kuriuo galėtų susitapatinti nuo aistrų, nuotaikų, nuomonių išsilaisvinęs žmogus. O tas, kuris Šv. Rašte vienur yra Avinėlis, kitur vadinamas Teisėju. Romus žurnalistas – kitaip sudėliotas priesakas, kad rašantysis privalo būti nešališkas.

Santarvės elegancija

V.Daunio esė apstu sakinių, kurie skamba kaip žadintuvai. Tai ne migdantys perspėjimai, o budinančios ištarmės, įžiebiančios skaitytojo mintį (jei tik šis turi to kuro). „Tarp sąvokų, kurias vertėtų patikslinti, yra ir tokia: elegantiška santarvė“ („Šeštoji diena“, 1993 m. kovo 6 d.).

Esame įpratę sakyti: „Gražiai sutaria.“ Santarvė yra graži, tačiau juk ne kiekviena darni pora elegantiška. V.Daunys rašo apie „daugiskaitas“ – politines jėgas: „Apie elegantišką sprendinį yra sunku kalbėti, kai kiti būdai iš viso ignoruojami ar laikomi nereikalingais. Toks sprendėjas gali vaizduoti esąs rafinuotas šachmatininkas, tačiau jo ėjimai anksčiau ar vėliau pasirodo esą narciziškai bergždi, kadangi daromi „į tuštumą“, į ten, kur tėra šešėliai ir jokio kito gyvo sprendėjo. Šitas nesugebėjimas „spręsti“ gimdo norą apsibrėžti vienintelės teisingos Lietuvos (t. y. patikimųjų žmonių) ratą, iš kurio nurodoma likusiems, kas yra priešas, kas beveik priešas ar jau beveik draugas. Šitaip trejus metus pas mus „daroma“ santarvė.“

Prie tų trejų metų pridėkime dar maždaug 23, atsiribokime nuo personalijų ir paklauskime: ar politikoje padaugėjo elegantiškų sprendinių? Santarvės paieškos Lietuvoje panėšėja į netrumpą buvimą kalėjime. Kitas to paties dalyko apibūdinimas – laisvės atėmimas. O juk manome, kad mūsų būvis priešingas.

Ar Sąjūdžio laikais būta potencialo, kuris leistų atgimstančios šalies tikrovę kurti pagal V.Daunio išpažintus principus?  Juk šie nusako civilizacijos ir kultūros pamatus, todėl tinka socialinių sluoksnių, politinių jėgų elegantiškai santarvei. R.Rastauskas mano, kad taip: „Užtenka pažvelgti į Sąjūdžio veikėjų ir pirmųjų paskutiniosios Nepriklausomybės metų politikų pavardes.“ „Veido“ paklaustas, ar tokio potencialo esama dabar, V.Daunio draugas atsako lakoniškai: „Akivaizdu, kad ne.“

Ne vienas V.Dauniui artimas žmogus, ar tyrėjo distanciją išlaikantis „kultūros kartografas“ pripažįsta, kad po jo žūties kultūrinių pastangų erdvėje liko sunkiai užpildoma spraga. Žurnalistas Ginas Dabašinskas: „Mažose kultūrose, – o lietuviškoji būtent tokia, – vieno žmogaus vaidmuo gali būti kritiškai reikšmingas. Tarkime, Gintaras Beresnevičius pasitraukė – ir sunyko ištisas įdomesnių tyrinėjimų, netikėtų požiūrių klodas. Vaidoto vaidmuo buvo panašus. Kultūroje jis užėmė ypatingą vietą. Vadinčiau tai krikščioniška etine ir poetine pozicija, nors žodis „versmė“ čia labiau tinka. Po jo ta versmė tapo seklesnė.“

R.Rastauskas nusako dabartinį lietuviškos poezijos būvį: „Vis labiau įsivyrauja eseistinis eilėraščio tipas, stumiantis pašalėn romansinį, elegiškąjį. Paradigmų, pavyzdžių daugėja, tačiau pati poezijos skaitytojų auditorija mąžta – pažvelkime į tiražus. Poezija praranda savo kultinį statusą, tačiau Tomo Venclovos, Donaldo Kajoko, Antano A.Jonyno, Kęstučio Navako, Aido Marčėno pastangomis vis dėlto išlieka neapeinama.“

R.Rastausko vertinimu, V. Daunys pirmiausia buvo „kultūros animatorius“ – kitaip tariant, gaivintojas: redaktorius, leidėjas, talentų ieškotojas ir atradėjas, romantiškojo bendravimo ir bendrabūvio kultūroje išpažintojas ir tik po to – poetas, eseistas ir kritikas.

Poetas Aidas Marčėnas, kurio knygą, įstrigusią sovietinėse leidyklose, animavo V.Daunys:

Moterų dalis ir dalia

Dėliojant V.Daunio bičiulių ir bendražygių prisiminimus, rikiuojasi dabar jau vėtytų ir mėtytų, kūrybingų vyrų pasisakymai. Užgrūdinti politikos bei kultūros srovių, skersvėjų, visi jie panašiai atsako į klausimą, kaip V.Dauniui sektųsi šiandien: nebūtų kitoks, todėl jam nebūtų lengviau. „Dažnai pagalvoju, kaip dabar būtų sumalę Vaidotą į miltus – už komunistišką krikščionio poziciją“, – spėja A.Juozaitis.

Vaidoto našlei Raimondai teko išbandymai, pareikalavę kitokio kūrybingumo – gajumo ir atsakomybės išlikti, kada užgriūva nebaigti vyro reikalai su visomis jų dalykinėmis paraštėmis.

R.Daunienė prisimena: „Vadino save liberaliu kataliku. Šeima jam buvo sakrali. Tikėjo, kad tik šeima gali leisti vaikams išaugti tvirtiems  ir susivokiantiems, leisti jiems jaustis saugiems, išugdyti prigimtines savybes. Kai vaikai buvo maži, maniau, kaip gerai, kad mes turime tokį tėvelį – su jo išmintimi, švelnumu. Gal vaikams tapus paaugliais neiškils sunkumų, kurių daugelyje šeimų pasitaiko. Bet likimas pasišaipė – netekome Vaidoto, likau aš ir penki mūsų vaikai.“

Ji su dėkingumu mini tuos, kurie padėjo verstis, atrodo, katastrofiškomis buitinėmis sąlygomis: Vaidoto bičiulius, menininkus, kūrėjus, valdžios žmones. Meilės ir pareigos suburta talka – taip apibūdintume daugelio žmonių pastangas sukurti orias gyvenimo sąlygas Vaidoto našlei ir vaikams: Augustinui (g. 1983 m.), Joanai, Vitai Marijai, Elenai, Kotrynai Ugnei, kurios atėjo į pasaulį kartu su valstybės ir tautos prisikėlimu 1987–1995 m.

„Džiaugiausi, kad vaikai turi kokių nors tėvelio prigimties savybių – vienokių ar kitokių. Matau daugelį Vaidoto bruožų“, – sako Raimonda.

Vaidoto dukterys, gyvenime – seserys, scenoje – ansamblis „Regnum musicale“, mistišku būdu įgyvendino tai, ko siekė tėvas: pasak Raimondos, būdamas labai muzikalus, jis svajojo pats pramokti groti.

A.Kumža prisimena kažkada jam išsakytą V.Daunio svajonę: „Norėčiau šienauti, rašyti knygas ir turėti dar keletą vaikų…“

Perskaitę tai metaforiškai, galėtume sakyti, kad nematyti V.Daunio prisikėlimo pabaigos. Knygų jis nerašys, tačiau tai, kas parašyta, bus atrandama ir skaitoma. Dukterų arfa, smuikas, violončelė ir fleita ataidi iš tų šaltinių, kurie gaivino tėvą.

Mes dabar gyvename tokį laikotarpį, kai pastebėti bjaurastį yra kur kas lengviau ir netgi privaloma, – tokia yra nerašyta visuomenės konstitucija, taisyklių sankaupa.

„Šeštoji diena“.  1994 m. lapkričio 26 d.

Kiekvienas žmogus kuo nors verčiasi, bet ne kiekvieną vadiname verslininku.

Panašiai galima pasakyti ir apie kūrybą: kiekvienas žmogus yra kuriančioji būtybė, kiekvienas savo gyvenimą ar tiesiog savo gyvenime ką nors kuria, tačiau ne kiekvieną vadiname kūrėju.

Vaidotas DAUNYS

Kūrėjas yra išskirtinė būtybė. Verslininkas taip pat yra išskirtinė būtybė. Visi mes esame išskirtinės būtybės. Kiekvienas savaip.

Tam tikrais laikotarpiais susiklosto labai nepalanki nuomonė apie tam tikras išskirtines būtybes. Dažniausiai šią nuomonę puoselėja kiti išskirtinieji.

Filosofas Platonas menininkus buvo išgujęs iš savo įsivaizduojamosios valstybės, jis laikė juos nevykusiais mėgdžiotojais. Tiesa, kitas filosofas (kitoje epochoje) – Plotinas – reabilitavo menininkus. Šitaip tikriausiai atsitiko dėl to, kad patsai Plotinas tarp filosofų tapo išskirtine būtybe – jis grožį mylėjo nė kiek ne mažiau už išmintį.

Mūsų laikais tokių gainiojimų irgi yra daug ir įvairių. Vienas geras lietuvis poetas pasiūlė kiekvieną bankininką palaikyti kalėjime. Prevenciškai, profilaktiškai.

Siūlyta buvo be humoro – argi šiandien kas kalba su humoru apie bankus, ypač bankrutuojančius! Nebent patys bankininkai šiais laikais su humoru kalba apie poetus, ypač apie tuos, kurie skelbia valstybę. Arba: štai vienas išskirtinis kompozitorius, kuris dabar ne graudenosi, o tiesiog stato namus, visai be humoro pasiūlė Lietuvos menininkams emigruoti į Vakarus ir ten pauždarbiauti. Yra gudresnių už Platoną.

Tačiau ypač nepalankiai pas mus yra susiklosčiusi nuomonė apie verslininkus, t. y. apie tuos, kurie išskirtinai gyvena iš verslo. Nežinia kodėl – ar dėl pavydo, ar dėl garbės – kas antras menininkas yra prisidėjęs prie šito nepalankaus įvaizdžio susiklostymo. Piktdžiuga, nukreipta prieš verslininkus, pas mus tarsi sklando ore, ji atrodo tarsi savaime suprantama ir iš prigimties teisėta.

Antisemitizmą, ko gero, dabar sunkiau pastebėti nuogu jo pavidalu, užtat antiverslininkiškos nuotaikos yra nuogos ir įprastos.

Nelaukdami, kol epocha bus palankesnė verslo žmonėms, turėtume pacituoti Plotiną, kuris prieš pusantro tūkstančio metų buvo toks palankus menininkams.

Plotinas sako: „Grožio gausu regos srityje, rasi jo klausoj, kur derinama žodžiai, ir visoj muzikoj (nes melodija bei ritmas yra kažkas gražu). Bet taip pat, iškopiant iš juslinės srities, esama gražių verslų, poelgių, būsenų, mokslų ir galop dorybių gražumo; o ar už to viso bėra dar ko gražu – tatai paaiškės.“ Plotino traktatą „Apie grožį“ dar anos Lietuvos laikais išvertė Rapolas Serapinas.

Plotinas kalba apie gražiuosius verslus ir apie verslų gražumą. Iš esmės jis kalba apie bendrinį grožį, kuris kiekvienoje individualioje žmogaus sieloje glūdi. Tai reiškia, kad, norint pastebėti verslo gražumą, būtina turėti grožio savojoje sieloje.

Mes dabar gyvename tokį laikotarpį, kai pastebėti bjaurastį yra kur kas lengviau ir netgi privaloma, – tokia yra nerašyta visuomenės konstitucija, taisyklių sankaupa. Rečiau susimąstome apie tai, kad, „limpant“ prie bjaurasties, reikia savojoje dūšioje bjaurasties aptikti. Visuomenė, įjunkusi į kalbas apie bjaurastį, paprastai yra bjauri visuomenė, negraži. Ji mėgaujasi tuo, kas bjauru, ir už šį išvirkščią malonumą dar būtinai susiranda ką kaltinti.

Bjaurumas yra narkotinis maistas. Kuo daugiau jo ragauji, tuo daugiau įjunksti. Mūsų laikraščiuose, televizijos ekranuose, paskalose ir kalbose yra taip gausu kriminogeninės bjaurasties, kad išvada peršasi pati: kriminogeninė Lietuvos situacija tiesiogiai priklauso nuo to, kaip išvirkščiai visuomenė mėgaujasi ja.

Žodis „verslininkas“ pas mus yra apgaubtas labiau neigiamomis reikšmėmis nei teigiamomis, labiau bjauriomis nei gražiomis. Tai yra kažkas labai neteisinga. Verslininkai yra tam tikra mūsų dabartinės visuomenės mažuma, kuri kiek įmanydama siekia išgyventi daugumos atakuojama.

Šią daugumą sudaro „valstybinis“ reketas, t. y. valdžia ir valdininkai, renkantys absurdiškus mokesčius; vadinamieji „tautiniai“ reketininkai, irgi renkantys mokesčius, pavydžioji visuomenės dalis, kuri neabejinga turtui; piktoji visuomenės dalis, kuri viskam abejinga.

Pamenu, kažkada, dar tik atvykęs Lietuvon, ateitininkų vadovas Arvydas Žygas kalbėjo maždaug taip: nusiviliu Lietuvoje ne tais, kurie netiki Kristumi, o tikinčiaisiais, tais, kurie manosi tikį ir didžiuojasi tuo.

Ne pakartoti, o tiesiog pritarti norėdamas tokiems žodžiams dabar galvoju: ne verslininkais nusiviliu, o tais, kurie mano esą doresni. Jeigu kas paklaustų, kas iš paskutiniaisiais metais sutiktų žmonių man pasirodė jautriausi ir sąžiningiausi, atsakyčiau: tarp jų dauguma buvo verslininkų. Plotinas sako, jog esama gražių verslų.

Mes priduriame, esama gražių verslininkų. Ypač Lietuvoje, kur tarsi ugny dabar yra tikrinama ištikimybė, garbė, mirties ir meilės tikrumas.

Spauda. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui paskelbus apie kultūros ir meno leidiniams skiriamą finansavimą, bene kasmet pasigirsta kalbos apie kultūrinės spaudos skurdinimą ir niūrias jos perspektyvas. Ar iš tiesų šiems leidiniams išmušė paskutinioji?

Paskelbus kultūros ir meno leidinių finansavimo 2015 m. rezultatus, penkių kultūros leidinių redaktoriai pasirašė kreipimąsi į aukščiausius šalies vadovus bei kultūros politikos vykdytojus, prašydami atkreipti dėmesį į vis prastėjančią kultūrinės spaudos padėtį ir ieškoti būdų, kaip ją pagerinti. „Kultūrininkų ašaros tampa kasdienybe, kaip žiemos be sniego. Ir valstybė bei jos institucijos atkakliai nenori matyti, kad tos ašaros byra dėl sistemingai žlugdomo kultūros žmonių orumo ir savivertės. Valstybė džiaugiasi ir didžiuojasi, kad jos ekonomika kasmet auga, netgi lenkia daugelį Europos šalių, tačiau kultūros leidiniai vis labiau skursta, verčiami balansuoti ant išlikimo ribos, jų finansavimas – prieš bet kokią ekonomikos logiką – mažėja“, – rašoma žiniasklaidoje išplatintame kreipimesi.

Kultūrinės spaudos leidėjai atkreipia dėmesį, kad yra verčiami dirbti iš entuziazmo, autoriniai darbai nėra atlyginami, todėl vis sunkiau sulaukti profesionaliai bei kokybiškai parašytų straipsnių, ir apskritai kyla abejonių dėl šių leidinių reikalingumo ir ateities perspektyvų. Pasak savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiojo redaktoriaus Gyčio Norvilo, valstybės finansavimas mažėja, o galimybių užsidirbti iš kitų sričių nėra, nes pardavimo ir prenumeratos skaičiai nėra dideli. Nesulaukiama pajamų ir iš reklamos.

„Kultūrinė spauda yra prie išlikimo ribos. Tie pinigai, kuriuos gauname iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF), yra mūsų veiklos pamatas. Vėliau galima teikti įvairius atskirus projektus Kultūros tarybai ir šiek tiek prisidurti, bet čia tik menka pagalba, pamatas yra būtent šie pinigai“, – sako G.Norvilas.

„Literatūra ir menas“ šiemet iš fondo per pirmąjį finansavimo etapą sulaukė 59,1 tūkst. eurų (204 tūkst. Lt) paramos spaudai – 6,7 tūkst. eurų (23 tūkst. Lt) mažiau nei pernai (skaičiuojant kartu su parama interneto svetainei).

1996 m. įkurtas SRTRF kasmet įvairiems projektams iš viso išdalija per 2,5 mln. eurų biudžeto lėšų. Šie pinigai atitenka kultūros ir meno leidiniams (23 proc.), šviečiamiesiems projektams (12 proc.), regioninėms visuomenės informavimo priemonėms (37 proc.), radijui ir televizijai (5 proc.), internetinei žiniasklaidai (10 proc.) ir vaikams bei jaunimui skirtiems projektams (8 proc.). Leidiniai ir organizacijos fondui teikia įvairius projektus, kuriuos vėliau vertina ekspertai ir pateikia savo išvadas.

Pasak SRTRF tarybos pirmininko Gintaro Aleknonio, pirmajame konkurso etape šiemet iš viso pateikta paraiškų maždaug šešiems milijonams eurų, o fondas paskirstė tik nepilnus du, taigi poreikis ir galimybės neatitinka bent tris kartus, todėl nenuostabu, kad visada bus nepatenkintų rezultatais. Kita vertus, kultūros ir meno leidinių konkurse iš viso prašyta 830 tūkst. eurų, o paskirstyta 450 tūkstančių, taigi finansavimo sulaukė gerokai didesnė dalis projektų nei kitose konkurso programose.

„Visi mes sutariame vienu klausimu, kad kultūros ir meno leidiniai iš tikrųjų sunkiai verčiasi ir padėtis yra sudėtinga, tačiau reikėtų nepamiršti, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas būtent yra rėmimo, o ne išlaikymo fondas. Ši situacija truputį primena bet kokias sporto varžybas: kai krepšinio komanda pralaimi, kalti irgi būna teisėjai“, – teigia G.Aleknonis.

Valstybės paramą spaudai riboja ir Europos Sąjungos ~de minimis~ pagalbos reglamentas, kuriame nurodoma, kad periodikai ir žurnalams suteiktas finansavimas per einamuosius ir praėjusius dvejus metus negali viršyti 200 tūkst. eurų. Kai kurie šalies kultūros leidiniai jau yra priartėję prie šios ribos, todėl negali tikėtis daugiau lėšų. Kultūros ministro Šarūno Biručio nuomone, šis rinkos ekonomikos dėsniais paremtas finansavimo būdas Lietuvai netinka, todėl ketinama su Europos Komisija derinti atskirą schemą ir prašyti išimties. Tačiau kol kas nėra aišku, kada tai galėtų įvykti.

„Kažkur Briuselyje sumąstomas toks dalykas, visiškai neįsigilinus į mažų valstybių situaciją. Tokių valstybių, iš kurių yra emigruojama, kurios dar visai neseniai prisijungė prie ES ir patiria įvairių pereinamojo laikotarpio problemų. Vakarų valstybėse yra ir daugiau gyventojų, ir senesnės dalyvavimo kultūros gyvenime tradicijos. Visose srityse ten tirščiau žmonių. Žinoma, ir finansiniai pajėgumai visai kitokie. O tokia Lietuva, Latvija ar Estija turi mažai gyventojų, ir jų dar mažėja. Galėtume atiduoti viską rinkos dėsniams ir pažiūrėti, kas bus, bet visiškai aišku, kas bus iš tiesų“, – esamą padėtį komentuoja savaitraščio „7 meno dienos“ redaktorė Agnė Narušytė.

Leidėjų nepasitenkinimą kelia ir sudėtinga biurokratinė projektų teikimo bei vertinimo tvarka. Esą trūksta viešumo, nėra iki galo aišku, kodėl priimamas vienoks ar kitoks sprendimas. Be to, teigiama, kad periodiniai leidiniai suplakami su laikraščių priedais arba kartą per metus leidžiamais almanachais, kurie savo funkcija labiau primena knygas. Kultūrinės spaudos leidėjams kasmet būtina sumanyti naują ir patrauklią projekto temą, ją detaliai aprašyti ir suplanuoti, išsikelti tikslus, uždavinius ir pan. Tarp septyniolikos šiemet po pirmojo etapo finansuotų projektų galima atrasti itin abstrakčių pavadinimų, kaip „Kultūros akiratis“, „Bendrieji kultūros tyrimai“, „Lietuvos ir Europos kultūrų dialogas: kūryba, procesas, analizė“ ir pan. Papildomas funkcijas reikia sumanyti ir interneto portalui, nes prašyti lėšų tiesiog jo išlaikymui taip pat nepakanka.

A.Narušytės teigimu, toks projektų finansavimas yra suprantamas ir logiškas Kultūros taryboje, kur galima realizuoti konkrečią ir įdomią idėją, tačiau tikrai neturėtų būti taikomas SRTRF, nes mažos apimties kultūros leidiniams neįmanoma numatyti, kas ir kaip per metus tiksliai bus parašyta.

„Su projektine veikla yra perlenkta, nes kasmet turime sugalvoti kažką ypatingo ir naujo. Tai truputi absurdiška. Yra projektas „Kultūros barai“ ar „Literatūra ir menas“ – čia ir yra projektas. Ką mes dar daugiau galime sugalvoti ir išradinėti iš naujo – tikslus, uždavinius… Jie juk nesikeičia. Projekto formą, žinoma, galima išlaikyti, kad finansavimas nebūtų skiriamas aklai, bet kiekvienais metais vis kažką naujo sugalvoti yra sudėtinga“, – antrina leidinio „Naujoji Romuva“ redaktorius Andrius Konickis.

Vis dėlto alternatyvų tokiai finansavimo sistemai praktiškai nėra, nes tiesiogiai finansuoti pačius leidinius iš valstybės biudžeto lėšų draudžia Europos Sąjungos teisės aktai.

„Kartais kyla įspūdis, kad tie kultūros leidiniai įsivaizduoja esantys labai  reikšmingi ir juos žmogiškai žeidžia, jog reikia rašyti kažkokius projektus. Bet mane dažnai stebina regioninių kultūros leidinių parengtos paraiškos, kurios yra visa galva aukštesnio lygio nei tų, kurie dabar garsiausiai šaukia“, – pabrėžia G.Aleknonis.

SRTRF iš biudžeto skiriamos lėšos jau kurį laiką iš esmės nesikeičia, tačiau kuriasi nauji leidiniai, todėl esamiems iš valstybės kasmet atitenka vis mažiau lėšų. „Literatūra ir menas“ šiemet vieno numerio autorių honorarams iš viso galės skirti vos 190 eurų (apie 650 Lt), tad kyla klausimas, ar gali net ir jauni, perspektyvūs autoriai už keliolikos eurų atlygį pateikti kokybišką straipsnį?

O štai fondo paramos antrus metus negavęs keturis kartus per metus leidžiamas žurnalas „Naujoji Romuva“ organizuoja įvairias labdaros akcijas, koncertus leidybai finansuoti, savo kūrinių parduoti paaukoja ir menininkai.

Tad ar įmanoma ištrūkti iš šio tarsi užburto rato, ar iš tikrųjų kultūrinė spauda pasmerkta lėtai stagnacijai ir išnykimui? Realiausias problemos sprendimo būdas galėtų būti visiškas jų persikėlimas į interneto erdvę, atsisakant didžiąją dalį lėšų suvalgančių ir pigiau už savikainą pardavinėjamų popierinių leidinių. Tačiau visi „Veido“ kalbinti kultūros leidinių redaktoriai tokią galimybę kategoriškai atmetė.

„Internetas tarnauja kaip sklaidos priemonė, bet perspektyva persikelti vien į virtualią erdvę nėra gera. Vis dėlto mūsų publikuojamos medžiagos nėra trumpalaikės, kad po savaitės jas tiesiog būtų galima išmesti, jos turi išliekamąją vertę – tai ir analitika, ir grožinė literatūra. Todėl popierinę alternatyvą būtina palikti. Geriausia yra balansas tarp interneto ir popierinės leidybos“, – tvirtina G.Norvilas.

Jo redaguojamas žurnalas „Literatūra ir menas“ šiuo metu yra leidžiamas beveik 1,3 tūkst. tiražu per savaitę, o nemokamą žurnalo interneto svetainę kas mėnesį aplanko 10–13 tūkst. unikalių vartotojų.

A.Narušytė pasakoja, kad tiek „7 meno dienų“ autoriai, tiek ir žmonės, kurie yra aprašomi, nori popierinio leidinio, nes jis išlieka istorijai ir keliauja į archyvus. O vienas rimtas serverio gedimas internete sunaikintų ilgametį ir didelę išliekamąją vertę turintį darbą. Vis dėlto redaktorė pripažįsta, kad jau dabar dauguma skaitytojų renkasi internetinę nemokamą žurnalo versiją – portalas per mėnesį surenka per 10  tūkst. unikalių vartotojų.

Kultūrininkų nevilioja ir leidinių jungimosi galimybė. Pasak A.Narušytės, kultūrinės spaudos Lietuvoje tikrai nėra per daug ir ji privalo būti įvairi, nes kiekvienas leidinys vienija skirtingas bendruomenes, atskleidžia kitokį žmonių požiūrį ir pasaulėžiūrą, pasižymi išskirtiniu stiliumi. O jeigu galų gale liktų tik vienas ar keletas tokio pobūdžio leidinių, jie atstovautų tik vieninteliam požiūriui be alternatyvų. Šalies kultūrinis gyvenimas tokiu atveju labai nusmuktų, nes ilgą laiką nepastebėti ir neaprašyti kūrėjai prarastų motyvaciją tobulėti ir žengti į priekį. Be to, nelikus kultūrinės spaudos būtų padaryta neatitaisoma žala ir lietuvių kalbai.

„Pastebiu jaunimo tendencijas – jie tikrai nesismulkina ir renkasi, kas jiems įdomu. Jeigu nebus įdomios kultūrinės spaudos lietuvių kalba, kultūra besidomintis jaunimas skaitys ir rašys internete angliškai. Jau dabar yra daug įvairių interneto portalų, ten niekas nesirūpina lietuvių kalba, o mes turime kalbos redaktorius, labai daug prie to dirbame. Jeigu viso to neliktų, netektume svarbaus kalbos bastiono. Masiniuose leidiniuose kalba irgi prižiūrima, bet čia ji skurdesnė, paprastesnė, mažiau intelektuali. Šis lygmuo išnyktų iš viešosios erdvės“ – įsitikinusi „7 meno dienų“ redaktorė.

Neabejotina, kad kultūros ir meno leidiniai yra reikšmingas viešojo diskurso ir kultūrinio gyvenimo elementas. Tą suvokė ir kaimynai latviai. Latvijoje po Tarptautinio valiutos fondo paskolos ir griežtų taupymo priemonių kurį laiką buvo nelikę nė vieno tokio pobūdžio leidinio, tačiau krizei pasibaigus šiuo metu vienintelis šalies kultūros leidinys vėl žengia pirmuosius žingsnius. Lietuvoje, priešingai, gyvuoja keliolika tokio pobūdžio spaudos leidinių.

„Jų skaičiaus administracinėmis priemonėmis reguliuoti negalima. Jeigu leidiniai gali išgyventi, turi savo auditoriją, vadinasi, jų yra tiek, kiek reikia. Leidinys turi atsirasti, kai jo reikia, turi gyventi ir turi mokėti numirti. Esu prieš eutanaziją – tai turi vykti natūraliai“, – perspektyvas vertina G.Aleknonis.

Dažnai kultūrinė spauda kritikuojama kaip nišinė, tik siaurai bendruomenei reikalinga žiniasklaidos dalis. Europoje tokius leidinius dažniausiai remia privatūs mecenatai, tačiau Lietuvoje panašios tradicijos dar tik pradeda rastis. O kol ši sritis yra tik valstybės rūpestis, kultūrinė žiniasklaida, norėdama išlikti, privalės atrasti naujų veiklos ir prisitaikymo modelių.

Dovaidas Pabiržis