"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Sausio pirmąją savo plotu mažiausia ES valstybė narė Malta perėmė pirmininkavimą Europos Vadovų Tarybai, o populiariai sakant – visai Bendrijai, kurios šiemet laukia bene didžiausi iššūkiai jos istorijoje. Mažajai pirmininkei pirmąjį 2017-ųjų pusmetį teks laviruoti tarp milžiniškų išbandymų, laukiančių Bendrijos. Nauja Europos prieglobsčio sistema, kova su terorizmu, santykiai su Rusija, „Brexit“ proceso pradžia, rinkimai Nyderlanduose – tik dalis įvykių, kurie neabejotinai vienaip ar kitaip paveiks Europą ir visus čia gyvenančius žmones.

Vienas daugiausiai šiuo metu diskusijų keliančių klausimų – kaip ateityje pabėgėliai galėtų būti paskirstyti Bendrijos šalyse. Atsakymo į šį klausimą Europos Sąjunga ieško jau daugiau nei metus. Visą tą laiką ji stengiasi suvaldyti didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo laikų migrantų antplūdį – į Bendriją atvyko daugiau kaip 1 mln. žmonių, bėgančių nuo karo bei skurdo Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje.

Europos Vadovų Taryba praėjusių metų gruodį tvirtindama 2017 m. Bendrijos biudžetą pareiškė, kad kovai su migracijos krize ir saugumui 2017 m. numatyta 6 mlrd. eurų – 11,3 proc. daugiau negu 2016 m. Tikimasi, kad šiomis lėšomis bus siekiama padėti valstybėms narėms perkelti pabėgėlius, įrengti migrantų priėmimo centrus, integruoti turinčiuosius teisę pasilikti Europoje ir išsiųsti tuos, kurie tokios teisės neturi. Planuojama reformuoti Europos prieglobsčio paramos biurą – jis turėtų tapti svarbia europine agentūra su sustiprintais įgaliojimais prieglobsčio srityje.

Tačiau visiems šiems sumanymams reikia politinio sutarimo, o jo paieškos taps nemenku iššūkiu tarpininko vaidmenį gavusiai Maltai.

Teks suderinti pozicijas ir dėl naujų teisėkūros iniciatyvų, kuriomis siekiama efektyvesnio, pažangiomis technologijomis pagrįsto ES išorės sienų valdymo bei didesnio ES vidaus saugumo užtikrinimo. Tarp numatomų naujovių – trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir išvykimą fiksuojanti sistema bei trečiųjų šalių, kurioms taikomas bevizis režimas, piliečių kelionės leidimų sistema.

Maltos premjeras Josephas Muscatas tikisi pademonstruoti, kad jo šalis labai lanksti, besiorientuojanti į paslaugas ir sėkmingai besitvarkanti. „Valstybės dydis nėra kliūtis, veikiau – kaip tik pranašumas“, – likus keletui dienų iki pirmininkavimo pabrėžė premjeras, išreikšdamas viltį, kad Valetai galbūt pavyks suvienyti aižėjančią ES.

Jau kitą mėnesį Maltos sostinėje vyks neformalus viršūnių susitikimas, per kurį daugiausiai dėmesio bus skiriama imigrantų krizei.

Graikija ir Italija, sulaukiančios daugiausiai pabėgėlių, prašo palengvinti naštą ir tinkamai paskirstyti atvykstančius žmones į kitas ES šalis. Beje, Malta kai kurioms valstybėms gali tapti puikiu pavyzdžiu.

Pernai ir pati Malta priėmė 1700 prieglobsčio prašytojų, o nuo 2012-ųjų jų skaičius šioje mažytėje šalyje jau pasiekė daugiau kaip 20 tūkst. Tačiau tik trečdalis pabėgėlių pasiliko Maltoje – daugelis buvo išsiųsti į Italiją. Iki 2016 m. sausio Malta apgyvendindavo atvykėlius uždarose stovyklose. Ši praktika nuolat sulaukdavo tarptautinės bendruomenės kritikos, todėl padedant ES buvo pastatyti atviri migrantų priėmimo centrai.

„Brexit“ ir „Nexit“

Kovas Bendrijai žada būti dar karštesnis. Po vasarį laukiančio pasirengimo neformaliame susitikime Maltoje kovą Romoje Europos šalių lyderiai turi priimti deklaraciją dėl ES ateities. O čia pat – dar ir „Brexit“. Mat vėliausiai kovo pabaigoje Didžiojoje Britanijoje prasidės pasitraukimo iš ES procesas, kuris, daugelio analitikų vertinimu, yra neišvengiamas ir negrįžtamas.

Įdomu tai, kad nors Europos vienybė Maltai turėtų rūpėti labiausiai, pernelyg stiprios meilės Didžiajai Britanijai ši šalis nejunta, o Maltos premjeras nedviprasmiškai yra užsiminęs, kad besitraukianti Didžioji Britanija Europai yra tokia pat našta, kokia finansų krizės laikotarpiu buvo skolose skendusi Graikija.

Kad ir kokios būtų asmeninės simpatijos ar antipatijos, J.Muscatas turės organizuoti derybas dėl Didžiosios Britanijos pasitraukimo, ir tai atlikti profesionaliai bei ramiai, nors būtent Maltoje, apklausų duomenimis, yra daugiausiai „Brexit“ palaikančių piliečių. Ir tikrai ne todėl, kad Malta abejoja Europos Sąjungos ateitimi. Priešingai, šioje šalyje itin stiprus tikėjimas, kad Europa be Didžiosios Britanijos gali tapti stipresnė.

Belieka tikėtis, kad maltiečiai teisūs, o Didžioji Britanija paskui save nenusitemps ir Olandijos. Toks scenarijus visiškai tikėtinas, nes kovo 15 d. Nyderlanduose numatomi visuotiniai rinkimai, galintys nulemti šios šalies likimą Bendrijoje. Lemtingi jie todėl, kad šalyje, kuri ilgai buvo laikoma viena kertinių euro zonos ramsčių, dideles galimybes laimėti turi radikalios politinės jėgos, pasisakančios už Nyderlandų pasitraukimą iš euro zonos („Nexit“).

Nežinia, kaip rinkimai Nyderlanduose ir prasidėję „Brexit“ formalumai paveiks Europos gyventojų nuotaikas, tačiau tai sužinosime balandį, kai prezidentą rinks prancūzai. Kraštutinių pažiūrų Marine Le Pen pergalė šiuose rinkimuose Maltos viltis suvienyti aižėjančią Europą gali gerokai apsunkinti, nes ši politikė yra viena radikaliausių antieuropietiškų veikėjų visoje Europoje, o tikėtis, kad tapusi prezidente ji imsis nuosaikesnės politikos, vargu ar galima.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

BFL

Vilniuje viešėjęs Nyderlandų istorikas, tarptautinių santykių ekspertas, Hagos strateginių studijų centro steigėjas Robas de Wijkas pastaruoju metu nevengia stiprių posakių. „Mėšlas kvadratu“ jam atrodo Europos pabėgėlių krizė ir būdai ją spręsti. Tą patį jis sako ir apie iškreiptus Europos santykius su Ukraina.

Rima JANUŽYTĖ

– Balandžio 6-ąją Nyderlandų Karalystėje įvyks referendumas dėl Ukrainos ir ES asociacijos sutarties. Taigi Ukrainos likimas atiduotas į olandų rankas. Jūs pats tai vadinate tikru mėš­lu. Kodėl?

– Nes tai ir yra mėšlas. Kalbu ne apie Ukrainą. Kalbu apie Hagą ir šį referendumą. Vaikinai, kurie šį referendumą organizuoja, paprasčiausiai nenori Europos Sąjungos ir siunčia galingą signalą Briuseliui. Esą Europos kooperacija turi baigtis. Tai nesąmonė. Tu negali imti ir pa­naikinti Europos Sąjungos.

Lygiai tas pats ir dėl kalbančiųjų apie „Nexit“ – Nyderlandų pasitraukimą. Tokie kalbė­tojai labai džiaugsis, jei iš ES pasitrauks Di­džioji Britanija, o asociacijos sutartį su Ukraina jie naudoja tik kaip dar vieną argumentą. Dėl to ir sakau, kad tai susiję ne su Ukraina, o su didžiąja politika Hagoje ir Briuselyje.

Ir dar vienas dalykas. Asociacijos sutartis su Ukraina, šiaip ar taip, jau veikia 95 proc., nes Europos Taryba jai pritarė, o mūsų parlamentui tereikia ją ratifikuoti. Tai simbolinis veiksmas. Nieko nenutiks, jei šio referendumo rezultatas bus „ne“, o juk yra tikimybė, kad jis toks ir bus, nes žmonėms jų vyriausybė lenda per gerklę. Kaip ir Briuselis.

Tai pasitikėjimo išbandymas. Kad panaikintų sutarties galiojimą, Nyderlandai turėtų kreip­tis į Europos Tarybą ir prašyti sustabdyti jos veikimą. To tikrai nebus. Taigi savo straipsniuose ir pasisakymuose per televiziją jau prašiau mūsų šalies premjero, kad paaiškintų, ko­kios tuomet bus neigiamo referendumo atsakymo pasekmės.

Jei nebus jokių pasekmių, tai kam iš viso eiti balsuoti? Manau, kad tai tik balsavimas prieš arba už Europą.

– „Nexit“, „Brexit“, „Grexit“ – kokią ateitį prog­­nozuojate Europai, prieš kurią ima balsuoti tiek daug Europos rinkėjų?

– Štai kas dabar vyksta: santykių krizė su Ru­sija, pabėgėlių krizė, terorizmas, radikalių dešiniųjų partijų iškilimas. Lyderystės problemos, kalbos apie Belgijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos skilimą. Problemos Šiaurės Afrikoje, antroji pabėgėlių krizė, bręstanti Užsachario Afrikoje, problemos Libijoje.

Galiu vardyti be galo. Kažkas iš viso to tikrai baigsis bloguoju. Jei niekas nesibaigs blogai, jei sukontroliuosime visus šiuos įvykius, tai bus stebuklas. Tačiau aš pranašauju žiaurias pasekmes. Europą yra ištikusi krizė, ir tokia didelė, kokios dar nesame matę. Jei viskas baigsis ge­rai, mums labai labai pasiseks.

Beveik neįmanoma įsivaizduoti tokio scenarijaus. O jei kažkas pakryps bloga linkme, ne­žinome, kaip viskas klostysis toliau. Pa­vyzdžiui, jei Didžioji Britanija pasitrauktų iš ES, labai ti­kėtina, kad taip padarytų ir Ny­derlandai. O kas tada? Mums pasekmės būtų liūdnesnės nei britams, nes mes esame euro zonoje, o jie – ne.

– Vis dėlto įsivaizduokime gerąjį scenarijų: štai ima ir pavyksta išspręsti bent kai kurias problemas, pavyzdžiui, terorizmo ar pabėgėlių krizės. Nuo ko siūlytumėte pradėti?

– Terorizmą dar galima suvaldyti, bet pabėgėlių krizė išsprendžiama labai sunkiai. Priežastis ta, kad pietinės Europos sienos sunkiai kontroliuojamos. Mes turime, jei neklystu, 44 tūkst. km jūrų sienų ir apie 9 tūkst. sausumos sienų, todėl tiesiog fiziškai neįmanoma visų jų kontroliuoti.

Patys matote – kai pamėginate uždaryti sie­­ną su Turkija ir nebėra kelio per Viduržemio jūrą, žmonės ima plūsti per šiaurę. Taip bus ir toliau. Taip, beje, buvo per visą istoriją. Tačiau žmonės mano šalyje, kaip ir daug kur, nebenori to priimti.

Angela Merkel dirba nuostabų darbą aiškindama, kad šią problemą galime išspręsti. Ta­­čiau mes to negalime. Techniškai gal ir įmanoma, nes 1,5 mln. pabėgėlių per metus nėra tiek jau daug, bet tam reikia Europos solidarumo, pabėgėlių paskirstymo visose šalyse.

Bet štai Lenkija pabėgėlių daugiau nebenori priimti. Taigi solidarumo nėra, o pabėgėlių srautas nemažėja. Tai ką daryti? Pirmiausia reikia imigracijos politikos, kuria remiantis būtų galima pasakyti: štai tu gali ateiti, o tu jau ne, nes tu prisidėsi prie mūsų ekonomikos, o tu jai būsi našta. To mes nesiryžtame padaryti.

Kita išeitis – steigti pabėgėlių stovyklas už Eu­ropos ribų, kur vyksta konfliktai. Bet tai reiš­­­kia karinę intervenciją. Ar mes pasirengę tai daryti? Ne, nepasirengę.

– Tai nėra jokios kitos išeities?

– Ne, nėra, bent jau trumpuoju laikotarpiu. Tai tęsis be galo, o ilgainiui sužlugdys ES, o kartu ir NATO.

– Terorizmas, kaip sakėte, yra lengviau iš­spren­džiama problema negu pabėgėlių krizė?

– Terorizmo problema Europoje yra valdoma. Juk 99 proc. išpuolių, nusinešančių gyvybes, įvyk­doma vadinamajame naujajame pasaulyje. Aš pats vairuoju motociklą, o žūti per motociklo avariją Europoje yra didesnė tikimybė, negu žūti per teroristinį išpuolį.

– Tačiau iki šiol nėra bendrų efektyvių pastangų įveikti ISIS, o Arabų pavasarį išgyvenusiose šalyse tvyro chaosas ir bręsta nauji teroristų tinklai.

– Visa tai dėl to, kad nėra noro panaudoti sausumos pajėgų. Jos viską išspręstų greitai. Kitas dalykas – nesutarimai, ką daryti su Sirijos režimu. Man asmeniškai nerūpi Assadas, kuris Va­karams nėra jokia grėsmė. Man rūpi terorizmas. Tačiau kai kurios vyriausybės apsimeta, neva joms labai rūpi žmogaus teisės Sirijoje ar kitose šalyse.

Visa tai skiedalai. Gal skamba ciniškai, bet didžioji politika ir moralė – nesuderinama. Jei tik politika pradeda vadovautis morale, atsitinka nelaimė. O Vakaruose visada egzistavo idė­ja, kad mums reikia daryti tai, kas teisinga. To­dėl mus ištiko nesėkmės Libijoje, Afganis­tane, Irake – visur. Pagaliau turime suprasti, kad ne­galime tokios šalies paversti Danija ar Ny­derlandais.

– O JAV vis dar vadovaujasi šiuo moralės principu? Juk Egiptas, kuriame situacija nėra niekuo geresnė, nei buvo prieš Arabų pavasarį, dabar yra puikus JAV partneris.

– Matote, kaip viskas ciniška? Egipte dabar dar blogiau, negu buvo prieš tai. Įvyko „demokratiški“ rinkimai, išrinktas „netinkamas“ žmogus, kuris atsidūrė kalėjime, o vietoj jo atsirado ki­tas. Tai praeities atkūrimas. Tačiau JAV iš to pa­simokė. Barackas Obama suprato, kad mo­ralė ir politika negali eiti kartu.