Dailė. Jubiliejinę parodą „Juozas Art“ galerijoje surengęs tapytojas Saulius Kruopis liko ištikimas sau: paties paveikslams erdvioje salėje skyręs kelias kerteles, likusį ekspozicijos plotą atidavė savo draugams, su kuriais du dešimtmečius dalijosi pastoge Nidos pleneruose.

Kęstutis Šiaulytis jubiliejinėn parodon atnešė paveikslą „Saulius virš marių“, kuriame tėviškas jubiliato veidas kaip tekanti saulė prasišviečia pro medžių kamienus. Kas yra lankęsis Nidoje rengiamuose pleneruose, gali paliudyti, kad toks įspūdis ten iš tiesų susidaro, – tapydamas pats, S.Kruopis jam vienam suprantamu būdu visuomet spėja žinoti, kur ir ką tuo metu veikia dar gera dešimtis plenero dalyvių: kas ryte maudėsi jūroje, kas paišė eskizus miške, o kas iki pietų iš savo kambario nebuvo iškišęs nosies. Kūrybinės energijos semtis gamtoje dailininkams niekas netrukdo, tačiau palaimingai atsipalaiduoti nuo menų Nidoje neleista niekam.

„Dabar taikliai sakoma, kad kiekvienas kaimas turi po plenerą, tačiau jie trumpalaikiai – tai atsiranda, tai numiršta. Tokie plenerai labiau primena menininkų „tusovkes“, o ne kūrybines stovyklas“, – negailestingai apibūdina jubiliatas.

Negaili jis kritikos ir kultūros funkcionieriams, kurie vis jaunėja ir projektuose vis atkakliau dairosi „naujo meno“. „Tai, ką darome mes, – jiems tik nuobodi „tradicija“. O kas pleneruose gali būti esmingai naujo? Nidos pleneras tuo ir vertingas, kad rengiamas jau du dešimtmečius ir yra tradicinis. Ar tiek jau daug Lietuvoje turime savo tradicijas sukūrusių plenerų? Vilniaus pleneras, Chaimo Sutino vardo pleneras, dar Antano Samuolio vardo pleneras… Na, ir „Nidos ekspresija“, – lenkia pirštus S.Kruopis.

Kas prieš du dešimtmečius vilnietį pastūmėjo imtis vasarą kolegas sukviesti Nidon? „Buvau iš Niujorko atvykusio dėstytojo Kęstučio Zapkaus kurso studentas, o jis tuos, kuriems rūpėjo savo kailiu patirti aktualiausias menų tendencijas, drąsino siekti tarptautinių stipendijų ir neužsidaryti vienoje šalyje. Dabar pusės mano bendrakursių Europoje nebėra: Juliaus Ludavičiaus, Žilvino Kempino, Aido Bareikio, Ievos Martinaitytės… Visi Niujorke. Kas norėjo tapti pasaulio menininkais – tie ir išvažiavo, vos sienoms atsivėrus. Bet aš tame kurse buvau pats vyriausias, jau norėjau šeimos ir niekur neišvažiavau. O K.Zapkus mums nuolat kartodavo: burkitės į grupes, nes po vieną prasimušti sudėtinga, menininkų grupei lengviau sukurti ir paskleisti savo mitą. Todėl nusprendžiau suburti tuos, kurie pasiliko, – tokius pat sėslius, ramius tinginius kaip aš pats“, – aiškina tapytojas.

S.Kruopis pasakoja, kad į pirmąjį plenerą kolegas kvietė vasarą eidamas sostinės gatve. Jam pačiam tai buvo kaip žaidimas. Sutiko tada Liną Liandzbergį, ką tik grįžusį iš Honkongo ir vėl besidžiaugiantį Lietuva: puiku, atvažiuok. Palabino Audrių Gražį: ir tu atvažiuok… Štai tokiu ekspresionistiniu, pritinkančiu istorinėms Nidos menininkų kolonijos tradicijoms metodu ir buvo surinkti plenero „pirmeiviai“.

Kiekvienas Nidos pleneras turi savo temą: dangus, vėjas, laikas, kurortas, lietus, mauduolės… S.Kruopis neslepia kasmet visiems suvažiavus užsimenantis, kad kolegos tapytojai paieškotų originalesnių motyvų, nesitenkintų vien kopų ir marių peizažais. Tačiau atvykėlius, o ypač anksčiau čia nebuvusius užsieniečius Nidos vaizdai taip pakeri savo harmonija, kad jokie plenerų organizatoriaus įspėjimai nuo peizažų „apsergėti“ negali.

Dar vienas tradicinis Sauliaus prašymas plenero dalyviams – patiems įamžinti savo darbo ir buvimo Nidoje akimirkas: „Kas fotografuoja varnas, o kas – savo pėdas smėlyje… Tačiau visuomet prašau, kad menininkai Nidoje jaustųsi svečiais, įsiklausytų į supančią aplinką: reikia pajusti ypatingą Neringos dvasią, kitame krante palikti miesčioniškas dienotvarkes ir matymų inercijas, tik tuomet Nida, tarsi dieviška dovana, tau galbūt atsivers.“

Nedidelio formato paveikslėliai keturių gamtos stichijų tema – dar viena Nidos plenerų tradicija. „Kiekvienam plenerui nupirkdavau dešimt–dvylika standartinių nedidelių drobelių, kas nori – ant jų improvizuoja. Ir štai matot – kokia susirinko stilių, motyvų, spalvų įvairovė… Kiekvienoje plenero parodoje iš sukauptų paveikslėlių sudėliojame skirtingą stichijų mozaiką, ir ji visuomet prikausto žiūrovų žvilgnį“, – pasakoja S.Kruopis.

Tokių parodų, surengtų įvairiose pasaulio šalyse, skaičius jau perlipo 170. Plenero organizatorių saugomas paveikslų fondas per du dešimtmečius sukaupė maždaug 800 darbų, kurių rinkiniai su „Nida Art“ vėliava nuolat keliauja po pasaulį, skleisdami žinią apie dailiame Lietuvos kampelyje rengiamą plenerą.

„Nesu nei Popovas, nei Tretjakovas, pats paveikslų nekolekcionuoju, todėl Nidos plenerų darbų kolekciją ketinu perduoti Neringos savivaldybei. Viskas išsaugota, neišdalyta, neišparduota, nors pasiūlymų pirkti atskirus paveikslus tikrai buvo. Kol kas geriausiu atveju gausime Nidoje kuklų kambarėlį, kuriame paveikslai galės būti laikomi. O kada ir ar iš viso atsiras jiems nuolatinė ekspozicijų erdvė, kurioje paveikslus galės apžiūrinėti kurorto lankytojai, – negaliu atsakyti“, – prisipažįsta penkiasdešimt penkerių metų jubiliejų švenčiantis menininkas.

Jis prisimena, kaip kažkada į plenerą atvažiavo viena žymi lietuvių menotyrininkė ir vienu mostu „išrūšiavo“ jo dalyvius po lentynėles: šitas – rimtas menininkas, šitas – nerimtas, kam tokį iš viso kviesti… Tačiau S.Kruopis laikosi požiūrio, kad menininkų bendrija nėra nei vienminčių partija, nei sekta. „Kartais su savo šalių meno organizacijų rekomendacijomis pas mus užklysta ir grafikų, tekstilininkų, keramikų ar skulptorių, kuriems tapyba tėra laisvalaikio pomėgis. Jų nutapyti darbai meistriškumu galbūt neprilygsta kolegų tapytojų paveikslams, tačiau argi galima dėl to menininkus paskelbti antrarūšiais?“ – stebisi plenerų organizatorius.

Štai Arvydas Kašauskas, Dailės institute baigęs freskos-mozaikos specialybę, visuose tapybos pleneruose laukiamas svečias, nes per savaitę geba užbaigti devynis didelius, „metrinio“ formato darbus. Produktyvumu Nidos plenere jo dar niekas nepralenkė, mat Arvydas dirba nuo ryto iki vakaro, nesustodamas: tris aliejinių dažų sluoksnius vieną po kito ant drobės čikšt, čikšt, čikšt… Su įprastais mažyčiais teptukais, pasak kolegų, jis nė neprasideda – su freskininko užmoju tapo plačiomis tinkuotojų „lopetomis“.

Meno vertinimai, anot S.Kruopio, šiandien pakibę ore. Muzikui sunku nuo klausytojo nuslėpti netikslią natą, aktoriui nuo žiūrovo – dirbtinę vaidybą. O šiuolaikinio meno vertę kuria ir nustato menotyrininkai ir meno kuratoriai, turintys labai skirtingus, kartais net kontrastingus vertinimo kriterijus. Beje, naujausias mados „klyksmas“, atsklindantis iš Niujorko, – pačių kuratorių sukonstruojamos ir be menininkų pagalbos įgyvendinamos parodos. Profesionalumas mene jau nuvertėjo tiek, kad teoretikai nusprendė patys, apeidami kūrėjus, žengti į rinką.

Daug metų Nidos pleneruose viešėdavo menininkai iš kaimyninio Karaliaučiaus krašto. Kol Lietuva nebuvo ES narė, Nidoje susirinkę dailininkai kasmet išsinuomodavo autobusą ir nuvykdavo pasidairyti po Rusijos anklavo sostinę. Vėliau prasidėjo problemos dėl vizų, o dabar dėl politinių niuansų ir bendradarbiavimas su Karaliaučiaus kolegomis ėmė trūkinėti.

Su vokiečių menininkais – kita istorija. S.Kruopis ilgai stebėjosi, kad vokiečiai, kalbėdami apie Nidos menininkų kolonijos tradicijas, linkę priskirti jas vien savajai kultūrai, pamiršdami čia tapydavusius lietuvius, pavyzdžiui, Petrą Babicką ar Petrą Kalpoką. Todėl pirmąjį plenero dešimtmetį svečių iš Vokietijos ir nebūdavo.

„O dešimtajame plenere Jonas Gasiūnas, su kuriuo anksčiau kartu mokėmės Kauno Stepo Žuko dailės technikume, mane sukritikavo: „Sauliau, kodėl niekada nepakvieti vokiečių? Juk jie galėtų būti mums naudingi.“ Kitais metais, padedamas Vokietijos ambasados, sukviečiau iškart vienuolikos vokiečių menininkų „desantą“. Taip užsimezgė ryšiai ir prasidėjo mūsų plenero parodos Vokietijoje“, – pasakoja S.Kruopis.

Dabar jau trejus metus lietuvių menininkai dalyvauja Darso salos Prėrovo miestelyje rengiamuose pleneruose. „Prėrovą mums „atrado“ nuolatinis Nidos plenerų dalyvis tapytojas Arturas Savickas, kuris ten gyveno gavęs stipendiją. Jis mane įtikino, kad reikėtų pabandyti užmegzti draugystę su to krašto vokiečių menininkais. Parašiau laiškus septynioms vietos galerijoms, gavau šešis formalius atsakymus, o štai septintasis – galerininkas Arminas Riegeris ėmė ir atvažiavo į Nidą. Jis iš pradžių padėjo rengti mūsų darbų parodas Vokietijoje, o po ketverių metų prasidėjo ir bendri tarptautiniai plenerai Prėrove“, – pasakoja S.Kruopis.

Pernai išleistame  albume „Nida Art“ menininkų kūriniai gretinami su istorinėmis kuršių krašto fotografijomis. „Pastaraisiais metais vėl prisiminiau meninę fotografiją, kurios jaunystėje mokiausi S.Žuko dailės technikume. Turiu sukaupęs daugybę nuotraukų, taip pat ir senų, istorinių. Kai kurias net į paveikslus mainydavau. Bet tapau anaiptol ne tik pajūrio vaizdelius… Štai dabar šiauliečiai pažadėjo surengti mano jubiliejinę parodą. Sakau – puiku, atvešiu nematytų darbų, abstrakcijų… Nereikia, sako, mums abstrakcijų – vežk savo Nidos namelius, prie kurių visi pripratę“, – liūdnai šypsosi Nidos plenerų organizatorius.

Renata Baltrušaitytė

Galerininkas, verslininkas, viešbučio „Europa City“ savininkas Juozas Pranckevičius: „S.Kruopis užsiima filantropine veikla ir daug savęs išbarsto organizaciniams reikalams. Sugeba sukviesti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkus, rūpinasi kolektyvinių parodų maršrutais. Tai reta kūrėjo savybė, nes menininkai dažniau būna individualistai, tesirūpinantys savo pačių kūriniais. Net prisišaukti kolegų padėti galerijoje iškabinti kolektyvinės parodos paveikslus nebūna lengva. Ir atvirkščiai – tie, kurie mėgsta būti vadybininkais, retokai kuria patys.

S.Kruopis – „simbiozinis“ menininkas ir organizatorius, gebantis aplink save suburti ir išlaikyti įvairių pažiūrų žmones. Jis tolerantiškas, apsiskaitęs pašnekovas, daug galintis papasakoti apie pasaulio menininkus. Pagal tradiciją kiekvienos šalies svečiams jo rengiamuose pleneruose būna skirtas atskiras vakaras, kuriame atvykėliai pristato savo šalies menininkų katalogus ir pasakoja apie ryškiausias gimtinės meno tendencijas.“