Naujasis Graikijos premjeras A.Tsipras jau pirmą savaitę po rinkimų spėjo užsitarnauti Rusijos vasalo reputaciją.

Ar tai tik atsitiktinumas, kad Graikijos parlamento rinkimuose laimėjus radikaliai kairiajai partijai „Syriza“ Rusijos žiniasklaida džiaugsmingai pranešė, jog graikai balsavo „už savo orumą bei galimybę su Europos Sąjunga ir Tarptautiniu valiutos fondu bendrauti kaip lygūs su lygiais“? Arba kad pirmasis iš visų oficialių asmenų pasveikinti naujojo Graikijos premjero, „Syrizos“ lyderio Alexio Tsipro atskubėjo Rusijos ambasadorius Graikijoje?

Tą pačią dieną A.Tsipras pareiškė nepritarsiąs naujoms sankcijoms prieš Rusiją, nes „šis klausimas su Graikija net nebuvo derintas“. Lyg to būtų maža, po kelių dienų pradėjęs formuoti ministrų kabinetą, gynybos ministro portfelį A.Tsipras patikėjo Graikijos santykius su Rusija gerinti pažadėjusios partijos, „Syrizos“ koalicijos partnerės „Laisvieji graikai“ atstovui.

Ir tai dar ne viskas. Sausio 29-ąją Rusijos finansų ministras Antonas Siluanovas pareiškė, kad svarstytų galimybę suteikti Graikijai paskolą, jei ši kreiptųsi pagalbos.

Akivaizdu, kad Graikiją „šefuojanti“ Rusija A.Tsiprui, ne kartą užsiminusiam apie galimą pasitraukimą iš euro zonos (maksimalus planas) ar bent derybas su tarptautiniais kreditoriais dėl skolinimosi sąlygų sušvelninimo (minimalus planas), yra nepaprastai naudingas užnugaris. Pirmuoju atveju Graikija neliktų visų atstumtoji – nusisukus visai Europai, Rusija jai ištiestų draugišką pagalbos ranką.

Antruoju atveju grasinimas stiprėjančiais saitais su Rusija gali būti neblogas argumentas Graikijos derybose su nepalankiai skolų sumažinimo klausimu nusiteikusiais Europos lyderiais. Juk naujasis Graikijos premjeras leido aiškiai suprasti, kad visus rinkimų pažadus, net jei mažai kas tuo tikėjo, jis mėgins įgyvendinti (pavyzdžiui, sustabdys įsibėgėjusią privatizaciją, pakels minimalią algą, grąžins tryliktą pensiją, vėl įdarbins atleistus viešojo sektoriaus darbuotojus, sumažins sveikatos paslaugų įkainius ir panašiai).

Na, o Rusijai, siekiančiai iš vidaus skaldyti ir griauti Europos Sąjungą, savo ruožtu nėra nieko geriau, nei patraukti savo pusėn nusilpusią, bet Europos Sąjungai vis tiek strategiškai svarbią Bendrijos narę. Šiuo atveju gal net reikėtų sakyti „dar labiau patraukti“, nes Graikijos ir Rusijos ryšys visuomet buvo gana stiprus.

Energetiniai Rusijos koziriai

Atėnus ir Maskvą sieja ne vien krikščionių stačiatikių religija. Graikija, kaip ir daugelis kitų Balkanų šalių, su Rusija susijusi istoriniais ryšiais – juk tai Maskva jas visas XIX a. gynė nuo Osmanų imperijos. Ką jau kalbėti apie politinį sutarimą šiais laikais, įskaitant Maskvos palaikymą Graikijos konflikte su Kipru ar Atėnų pritarimą Rusijos pozicijai dėl Kosovo. Be to, Graikijos turizmo departamento duomenimis, rusai yra pagrindiniai Graikijos lankytojai – per metus į šią šalį atvyksta per milijoną rusų, paliekančių čia solidžias sumas ir svariai prisidedančių prie Graikijos ekonomikos.

Bet visi šie motyvai palaikyti draugiškus santykius būtų niekiniai, jei nebūtų energetinių išskaičiavimų. Viena vertus, Graikija yra tiesiogiai priklausoma nuo rusiškų gamtinių dujų ir jų kaina skolose skendinčiai Graikijai – nepaprastai stiprus argumentas. O jei dar nutiktų taip, kad Graikija tikrai pasitrauktų iš euro zonos, jos naujoji senoji valiuta drachma, be jokios abejonės, būtų labai silpna, ir tai reikštų dar brangesnį dujų importą.

Suprasdamas, kad dujos yra geriausias Rusijos koziris Graikijoje, koncernas „Gazprom“ dar praėjusių metų vasarį pasirašė sutartį su Graikijos energetikos kompanija DEPA ir susitarė, kad jei Graikija pirks nustatytą kiekį dujų, jų kaina bus 15 proc. mažesnė, nei galiojusi anksčiau.

Deja, sudėtinga Graikijos ekonomikos padėtis privertė Graikiją mažinti dujų importą, tad dabar „Gazpromas“ formaliai turi teisę pareikalauti sumokėti maždaug 100 mln. eurų už nenupirktas sutartyse numatytas dujas. Ar per artimiausias savaites DEPA sugebės susitarti su „Gazpromu“ dėl tokių sutarčių peržiūrėjimo, labai priklausys nuo A.Tsipro užsienio politikos.

Bet tai tik uogelės, palyginti su dar galingesniu Rusijos energetiniu koziriu, šį kartą nukreiptu ne prieš pačią Graikiją, o prieš visą Europą. Šio kozirio pavadinimas – „Turkų srautas“, nors jam visai tiktų ir„graikų srauto“ pavadinimas. Tai neišdegusio (o gal kaip tik dar geriau susiklosčiusio) Rusijos „Pietų srauto“ projekto atmaina, numatanti Turkijos ir Graikijos pasienyje įkurti didžiulį, anksčiau Bulgarijoje planuotą dujų centrą.

Graikai juoksis paskutiniai?

„Pie­tų srau­to“ du­jo­tie­kio sta­ty­bos pro­jek­tas, turėjęs pa­dė­ti Si­bi­re iš­gau­na­moms du­joms leng­viau pa­siek­ti Eu­ro­pą, dar visai neseniai buvo atsisukęs prieš Rusiją: Europos Sąjunga mėgino spausti Rusiją dėl konflikto Ukrainoje, grasindama trukdyti plėtoti dujotiekio projektą. Tačiau tai greitai atsisuko prieš pačią Europą: „Pietų srautu“ suinteresuotos valstybės – Aus­tri­ja, Ita­li­ja, Veng­ri­ja ir Bul­ga­ri­ja aiškiai parodė nusistatymą prieš griež­tes­nes sank­ci­jas Rusijai, dar kartą suskaldydamos Europos Sąjungą.

„ES vals­ty­bių na­rių nuo­mo­nės dėl griež­tes­nių sank­ci­jų Ru­si­jai išsiskyrė dėl ne­vie­no­dų in­te­re­sų įgy­ven­di­nant Ru­si­jos „Pie­tų srau­to“ du­jo­tie­kio pro­jek­tą. Ir tai tikrai ne su­ta­pi­mas, nes būtent Aus­tri­ja, Ita­li­ja, Veng­ri­ja ir Bul­ga­ri­ja – šalys, rėmusios dujotiekio projektą, – buvo nu­sis­ta­čiu­sios prieš griež­tes­nes sank­ci­jas“, – aiškina Tarp­tau­ti­nio stra­te­gi­nių stu­di­jų ins­ti­tu­to (Vokietija) analitikas Fran­kas Um­ba­chas.

Ir nors tokia šių valstybių po­zi­ci­ja ken­kė bend­rai ES ener­ge­ti­kos sau­gu­mo po­li­ti­kai, vals­ty­bės, kaip įprasta, vis tiek buvo lin­ku­sios pa­lai­ky­ti dvi­ša­lius ener­ge­ti­kos ir pre­ky­bos ry­šius su Mask­va.

O kaipgi – juk Rusijos „Gazp­romo“, Ita­li­jos „E­ni“ ir Pra­ncū­zi­jos EDF lėšomis finansuojamas dujotiekis iš Ru­si­jos į Eu­ro­pos ša­lis kas­met turėjo per­pum­puo­ti 63 mlrd. ku­bi­nių me­trų gam­ti­nių du­jų.

Austrijai šis dujotiekis iš visų Europos šalių būtų buvęs pats naudingiausias. Mat treč­da­lis vi­sų Ru­si­jos du­jų eks­por­to per Ukrainą ir Slovakiją į Va­ka­rų Eu­ro­pą (Ita­li­ją, Pra­ncū­zi­ją, Veng­ri­ją, Vo­kie­ti­ją, Slo­vė­ni­ją ir Kroa­ti­ją) pa­ten­ka bū­tent per Aus­tri­jos du­jų pa­skirs­ty­mo cen­trą Baum­gar­te­ne. Austrijos dujų bendrovė OMV dėl „Pie­tų srau­to“ ir gerų santykių su Rusija net buvo pareiškusi, kad netieks du­jų Ukrai­nai reversiniu būdu, nors būtent tokią išeitį Briuselis Ukrainai žadėjo tuo atveju, jei Rusija šią žiemą būtų palikusi Ukrainą be energijos išteklių.

Savo ruožtu rankų sudėjusi nesėdėjo ir an­tra pa­gal dy­dį Ru­si­jos ES pre­ky­bos par­tne­rė Ita­li­ja, kurios naf­tos ir du­jų įmo­nė „E­ni“ buvo pa­grin­di­nė Ru­si­jos „Gazp­romo“ re­mia­mo du­jo­tie­kio pro­jek­to par­tne­rė. Pirmininkaudama ES Ta­ry­bai, Italija kaip įmanydama kliudė nustatyti griežtesnes sank­ci­jas Ru­si­jai.

O Veng­ri­jos mi­nis­tras pir­mi­nin­kas Vik­to­ras Or­ba­nas šiame kontekste tiesiog nėrėsi iš kailio. Kri­ti­kuo­da­mas Ru­si­jai dėl konf­lik­to Ukrai­no­je įves­tas sank­ci­jas, jis net pareiškė, kad jas ga­li­ma pa­ly­gin­ti su šū­viu sau į ko­ją.

Savaime aišku, kad ta pačia gaida giedojo ir Bulgarija – ne­tur­tin­giau­sia, užtat be­veik vi­siš­kai nuo Ru­si­jos ener­gijos iš­tek­lių pri­klau­so­ma ES vals­ty­bė, su­var­to­jan­ti 3 mlrd. ku­bi­nių me­trų gam­ti­nių du­jų per me­tus. Bul­ga­ri­jai „Pietų srautas“ buvo, galima sakyti, gy­vy­biš­kai svar­bus di­ver­si­fi­kuo­jant du­jų tie­ki­mo ke­lius, kurie vi­si ei­na per Ukrai­ną, to­dėl anks­čiau yra ki­lę ne­ma­žai prob­le­mų dėl tie­ki­mo su­tri­ki­mų. Pa­vyz­džiui, 2009 m. ki­lus Ukrai­nos ir Ru­si­jos gin­čui dėl du­jų kai­nos, Bulgarijai, kaip ir visai Pie­try­čių Eu­ro­pai, du­jų tie­ki­mas dviem sa­vai­tėms bu­vo visiškai nu­trauk­tas.

Esama žinių, kad Bul­ga­ri­jos ir Ru­si­jos pa­si­ra­šy­tas tarp­vy­riau­sy­bi­nis su­si­ta­ri­mas dėl du­jo­tie­kio sta­ty­bos su­da­rė są­ly­gas Ru­si­jai da­ry­ti įta­ką Bul­ga­ri­jos ener­ge­ti­kos tei­sės ak­tams.

Briuselis prieš tokią „Pietų srauto“ rėmėjų savivalę rado išeitį – spustelėjo labiausiai pažeidžiamą iš jų, Bulgariją, ir ši pasidavė: įšaldė dujotiekio projektą, taip nenoromis perleisdama jai labai naudingą estafetę konkurentams Atėnuose. Mat Rusija paskelbė, kad neketina laukti Briuselio ar juolab Bulgarijos malonės, ir pranešė apie atsarginį planą, pagal kurį du­jos Ita­li­ją ir Aus­tri­ją pasiektų ne per Bul­ga­ri­ją, Ser­bi­ją, Veng­ri­ją ir Slo­vė­ni­ją, o per Tur­ki­ją ir Grai­ki­ją.

Šios be jokių skrupulų iš karto pritarė visiems Rusijos sumanymams ir pareiškė nekreipsiančios dėmesio į jokius briuselius. Graikija, galima sakyti, net jaučiasi šluostanti nosį Europai. Turkija, nors sapnuoja spalvotus sapnus apie narystę ES, iš karto pažadėjo, kad leis­tų perdarytam „Pie­tų srau­tui“ pa­siek­ti ša­lį Juo­do­sios jū­ros dug­nu.

Žinoma, marš­ru­tas per Tur­ki­ją bū­tų il­ges­nis ir ap­lenk­tų Ser­bi­ją bei Veng­ri­ją, bet Rusija verčiau rinksis šį planą, nei leisis į Briuselio žaidimus darant jai spaudimą.

Nors finansiniu požiūriu šiuo atveju labiausiai nukentėtų Bul­ga­ri­ja, Ser­bi­ja, Veng­ri­ja ir Ru­mu­ni­ja, ku­rios yra la­bai pri­klau­so­mos nuo im­por­tuo­ja­mų iš­tek­lių,vis dėlto labiausiai širsta Vokietija.

Siutina Vokietiją

Graikijos ir Vokietijos santykiai, kitaip nei Atėnų draugystė su Maskva, visuomet buvo įtempti. Dabar ši įtampa, regis, pasiekė kulminaciją. Ir ne vien todėl, kad „Syriza“ yra pareiškusi, jog Vokietija ir toliau turėtų mokėti Graikijai reparacijas už nacių okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais. „Syrizos“ atstovai prasitarė, kad net norėtų surengti tarptautinę konferenciją dėl Graikijos skolos – tokią pačią, kokia buvo surengta dėl Vokietijos skolos po karo. Be to, Graikijos valdžios Olimpe atsidūrę politikai nesibodi kritikuoti Vokietijos vadovavimo visam ES orkestrui.

Kaip pastebi „Stratfor“ analitikai, graikai nusiteikę ne vien prieš skolų grąžinimą, bet ir prieš Vokietiją apskritai.

Tačiau lygiai taip pat ir vokiečiai ne tik nori, kad pinigus iššvaistę graikai grąžintų viską iki paskutinio cento, bet ir rodo nemeilę patiems graikams, vadindami juos Europos tinginiais ir veltėdžiais. Šių epitetų Vokietijoje jie, kaip ir kitų Pietų šalių atstovai, dar dažniau ėmė sulaukti subruzdus ispanams, kurių populistinė partija „Podemos“ žada užbaigti Vokietijos viešpatavimą Europos Sąjungoje ir kartu su graikais pakreipti nusistovėjusios ES politikos vagą.

Tai girdėdami, Briuselis ir Berlynas mėgina delnais užsidengti ausis, o Maskva ir vėl ploja katučių.

Rima Janužytė