Scanpix

Šią vasarą mokslinį pranešimą politologams ir ekonomistams Lenkijoje skaitęs vienas garsiausių šios šalies ekonomistų, šoko terapijos tėvu vadinamas Leszekas Balcerowiczius sulaukė tiesmuko studento iš Vokietijos klausimo: jei Lenkijos ekonomika tokia stipri, kodėl prekės pas jus kainuoja 30–40 proc. pigiau negu Vokietijoje? L.Balcerowiczius, žinoma, nesutriko: „Vokietija savo gerovę kūrė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, o Lenkija – nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. Duokite mums tiek pat metų, ir mes pasivysime Vokietiją.“

Rima JANUŽYTĖ

Lenkija – bene vienintelė pokomunistinė valstybė, kurioje pasiteisino šoko terapija. Ją valstybei paskyrusio L.Balcero­wic­ziaus pastangomis šalyje buvo pakloti pamatai ekonominiam klestėjimui, kurio vaisius lenkai raškė ir pasigardžiuodami krimto net tuomet, kai visa Europa susigūžusi po stalu rinko sausus trupinius palūkanoms mokėti prasidėjus pasaulinei finansų krizei.

Bet ar Lenkijos ekonomikai būtų į naudą dar viena galinga elektros iškrova? Tokį receptą su neprognozuojamomis pasekmėmis žada de­­šiniąja save vadinanti nacionalpopulistinė ka­talikų partija „Teisė ir teisingumas“ (lenk. PiS), ketinanti smogti Lenkijos biudžetui iš peties.

Kitaip „Teisės ir teisingumo“ rinkimų pažado Lenkijoje trumpinti pensinį amžių nepavadinsi. Dar mažiau tai norisi vadinti dešiniuoju siūlymu, nors jis skamba būtent iš dešinę politikos kryptį pasirinkusių politikų lūpų.

Tikrieji dešinieji – kadenciją baigiantys liberalai iš „Piliečių platformos“ (PO) tokius siūlymus vadina grasinimais sužlugdyti Lenkijos eko­nomiką.

Pragaištingais vadinami ir konservatorių už­mojai naujais mokesčiais apkrauti bankus bei pre­kybos centrus ir pristabdyti ekonomikos li­be­ralizavimą.

Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Andžejus Pukšto pripažįsta, kad liberalai šalį į rinkimus atveda su tikrai neblogais ekonominiais rodikliais: sumažėjo nedarbas, ekonominė šalies būklė gerėja, atlyginimai kyla. Tačiau jeigu po rinkimų į valdžią ateis politinės jėgos, kurios bandys įgyvendinti populistines programas, ūkio kritimas, pasak A.Pukšto, gali būti net labai skausmingas.

Scena – dešiniųjų

Liberalai artėjant rinkimams perspėja lenkus, pasiryžusius balsuoti už katalikišką partiją, kuri nuo 2007 m. lindėjo opozicijoje, o naują kvėpavimą įgavo tik partijos viduje prasidėjus kartų kaitai – iš politikos olimpo pasitraukus jos veteranui Jaroslawui Kaczynskiui, užleidusiam vietą jaunajai kartai – prezidento rinkimus šiemet laimėjusiam jaunam ir žvitriam An­­­­­drzejui Dudai bei naujai partijos lyderei Bea­tai Szydlo, kuri po rinkimų greičiausiai už­ims Lenkijos premjero postą.

„Abi rankos dešinės būti negali, tad kažkuri viena apsimeta“, – sako liberalai, kaltindami par­tiją „Teisė ir teisingumas“ kvailais ir pavojingais pažadais.

Bet gal liberalų priekaištai – tik rinkimų ko­vos dalis, o dešiniosiomis save vadinančios Len­kijos partijos tikrai yra dešiniosios?

A.Pukšto įsitikinęs: tikrai ne. Kaip ir visoje Europoje, Lenkijoje klasikinis pasidalijimas į kairę ir dešinę daugeliu atvejų ištirpsta. „Jei pa­žiūrėtume į „Teisės ir teisingumo“ socialinę programą, taptų akivaizdu, kad jie labai socialiai orientuoti, o jei kalbėtume apie jų ekonomikos viziją, tai absoliučiai socialdemokratinė programa“, – neabejoja politologas, pabrėždamas, kad partijų etiketės arba „iškabos“ menkai atitinka turinį.

Kad ir kaip būtų, formaliai sekmadienį Len­ki­joje susigrums dvi dešiniosios partijos – jau tre­čius parlamentinius rinkimus iš eilės. A.Pukš­­to tai vadina neabejotinu paradoksu.

Tiesa, rinkimuose dalyvauja senoji Social­de­­mokratų partija, vadinamoji SLD, kaip Len­kų kairiųjų susivienijimas, prisijungęs ir kitų mažų kairiųjų partijų. Tačiau jie smarkiai atsilieka nuo pagrindinių dešiniųjų varžovių ir net nuo lenkiškojo Arūno Valinsko – dabar jau pen­sininko roko atlikėjo Pawelo Kukizo, kurio politinis judėjimas „Kukiz ‘15“ yra trečioje vietoje, todėl jam gali pasisekti peržengti 5 proc. barjerą ir gauti kelias vietas Seime.

„Lenkiškoji kairė jau dešimt metų balansuoja ties išnykimo riba. Per praėjusius rinkimus kairieji vos peržengė 5 proc. slenkstį, o da­bar klausimas, ar jiems iš viso bus atstovaujama naujajame Seime. Tai, kad didžiojoje politikoje žaidžia tik dešiniosios partijos, yra didžiausias – ar teigiamas, ar neigiamas, tegu kiekvienas pats nusprendžia – Lenkijos politinės scenos iš­skirtinumas“, – teigia politologas.

Taigi pagrindinė rinkimų kova sekmadienį vyks tarp dviejų „dešiniųjų“ rankų. Toji, kuri nustvers auksinį siūlų kamuoliuką, viena ar su partneriais, nuners ir naują Lenkijos vyriausybę. Didesnė tikimybė, kad su virbalais darbuosis kairioji dešinė – „Teisė ir teisingumas“.

Apklausų duomenys šiek tiek skiriasi, tačiau liudija iš esmės tą patį: kad spalio 25 d. daugiausia lenkų ketina balsuoti už PiS, šiek tiek mažiau – už PO. Pavyzdžiui, telefoninių ap­klau­sų agentūros „Millward Brown“ spalio 7–8 d. apklausa byloja, kad už PiS balsuotų 35 proc., už PO – 19 proc. lenkų.

Kita apklausa skelbia, kad už PiS balsuoti nu­­siteikę 34 proc., o už PO – 30 proc. Lenkijos rin­kėjų. Tokius skaičius pateikiančio Lenkijos viešosios nuomonės tyrimų centro atstovai at­kreipia dėmesį, kad „Teisės ir teisingumo“ partiją remiančių lenkų dalis per mėnesį sumažėjo keliais procentais, o „Piliečių platforma“, priešingai, 3 proc. padidino elektoratą, tačiau PiS vis tiek tebepirmauja.

Nepriklausoma Ipsos apklausa jai dar pa­lankesnė ir liudija, kad PiS gali gauti net 243 vie­­tas 460 vietų Lenkijos parlamente, o tai reikš­­tų 13-os vietų persvarą ir teisę vieniems for­­muoti vyriausybę.

Tokios prognozės gerokai kaitina šiaip jau nebloga vidine pusiausvyra pasižyminčių lenkų kraują, o atmosfera nuo ginčų kaista ne tik turgavietėse ar parkeliuose prie daugiabučių, bet ir pačiame Seime.

Nebeišlaiko įtampos

Savo būdu lenkai yra maždaug per vidurį tarp šaltų skandinavų ir karštų pietiečių. Ta­čiau artėjant Seimo rinkimams ne tik į priešingas stovyklas susiskaldžiusioje visuomenėje, bet ir nuo emocijų kaistančioje Seimo plenarinių po­sėdžių salėje ėmė lietis necenzūriniai žo­džiai, čia rodomi nepadorūs gestai ir skamba su aristokratiškas manieras puoselėjančių lenkų temperamentu sunkiai suderinami vie­nų parlamentarų ikirinkiminiai palinkėjimai kitiems.

Spalio 8-ąją prasidėjusioje paskutinėje Sei­mo sesijoje prieš rinkimus frustracijos ap­im­ti mažųjų partijų atstovai valdančiąją PO ėmė viešai kaltinti korupcija ir arogancija.

Į tribūną kalbėti išėjęs parlamentaras Ja­ros­lawas Gromadzkis užsipuolė sprendimą kai ku­riose rinkimų apygardose neleisti dalyvauti prieš­­­­ta­ringai vertinamo verslininko Zbigniewo Sto­no­­gos partijai. J.Gromadzkis pareiškė, kad tai prilygsta rinkimų aferai, o valdančiuosius iš­va­di­no vagimis. Negana to, jis atsisakė palikti tri­bū­ną ir liko ten skeryčiotis net paskelbus per­trau­ką.

Po pertraukos „Piliečių platformos“ atstovas Marcinas Kierwinskis pridūrė, kad per rinki­mus bus balsuojama už besivystančią ir au­gan­čią proeuropietišką Lenkiją, kokią siūlo jo partija, arba Lenkiją, kupiną „obsesijų ir įtarinėjimų“ – tokią, kokia ji buvo 2005–2007 m. val­dant PiS, kuri „nieko kito nedarė, tik skyrė į aukš­tas pareigas komunistinių laikų veikėjus ir korumpuotus pareigūnus“.

Liežuvio nevaldė ir PiS kandidatė į premjerus B.Szydlo, pareikšdama, kad valdančioji par­­tija ėmėsi neteisėtų veiksmų, paskutinę akimir­ką prieš rinkimus paskyrusi teisėjus, „griaunan­čius valstybę ir trukdančius prezidento darbą“.

Dar toliau nuėjo nedaug šansų į Seimą pa­tekti turinčios partijos vadovas Januszas Kor­winas-Mikke, priešais parlamentą paleidęs ke­turias kiaules su ant jų užrašytais didžiųjų par­tijų pavadinimais.

Ar PiS atėjimas į valdžią iš tiesų kvepia di­džiu­le drama? Gal mažesnieji scenos žaidėjai be reikalo kelia paniką ir dreba ne dėl visos Len­kijos, o tik dėl savo kailio?

Analitikai ramina, kad po rinkimų nieko tik­r­ai dramatiško Lenkijoje įvykti neturėtų, tačiau kai kurie pokyčiai gali Lenkiją gerokai perdislokuoti – bent jau kalbant apie jos reikšmę Europos politiniame gyvenime.

Veimaro trikampio pabaiga

Analitikai įžvelgia pavojų, kad Lenkija po PiS pergalės gali atitolti nuo kitų pagrindinių Europos Sąjungos aktorių, nors pastaruoju me­tu buvo susiformavęs  savotiškas Veimaro tri­kampio formatas, kai svarbiausiais klausimais susitikdavo Lenkijos, Vokietijos ir Pran­cū­zijos vadovai.

„Atrodo, kad katalikai konservatoriai gali ati­traukti Lenkiją ir nuo Briuselio, ir nuo Ber­lyno“, – svarsto ir A.Pukšto.

Jo nuomone, tokios „sintezės“, kokią su Eu­ropos Komisijos vadovu Jeanu Claude’u Junc­keriu ar su Vokietijos kanclere Angela Merkel demonstravo dabartinė premjerė Ewa Kopacz, gali nebelikti: „Tiek su EK vadovu, tiek su Vokietijos kanclere santykiai pastaruoju metu buvo labai geri, tiesiog be galo artimi. Dabar juose gali atsirasti šaltuko.“

A.Pukšto atkreipia dėmesį, kad baigiančių kadenciją liberalų ir į valdančiųjų krėslus nusitaikiusių konservatorių užsienio politikos vizijos nestipriai, bet skiriasi, ir labiausiai – dėl po­žiūrio į Lenkijos santykius su ES bei JAV.

„Skirtumai nėra labai dideli, bet jei PiS laimėtų rinkimus, tektų prisiminti, ką jie darė bū­dami valdžioje prieš 8–9 metus. Gali atsirasti dau­giau šalčio su Vokietija, daugiau bendro eu­­­roskepticizmo. Be to, PiS bandys dar stipriau su­artėti su JAV. Ar pačios JAV pasirengusios to­­kiam suartėjimui – kitas klausimas“, – pokyčius prognozuoja politologas.

Jo žodžių teisingumą jau liudija ir PiS veikėjų pažadai NATO. Antai Jaroslawas Go­wi­nas, kurį B.Szydlo pergalės atveju ketinama skirti naujuoju Lenkijos gynybos ministru, save spėjo pavadinti „didesnio NATO buvimo Len­kijoje ir visame regione advokatu“ ir pažadėjo gerokai padidinti gynybai skiriamų lėšų dalį – tiek, kad jos viršytų NATO būtinus 2 proc. BVP.

„Stratfor“ analitikai atkreipia dėmesį, kad Vokietiją į nepatogią padėtį gali pastatyti ne tik griežtas naujosios Lenkijos valdžios tonas kalbantis su Rusija, bet ir jos siekis Lenkijoje dislokuoti NATO karius. Be to, nesutarimų su Vo­kietija gali kilti ir dėl energetikos, o konkrečiai – dėl siekio bent jau nemažinti Lenkijoje akmens anglių naudojimo.

Kita vertus, PiS užsimena, kad Lenkija buvo per daug prisirišusi prie kelių ES valstybių ir pamiršusi platesnio bendradarbiavimo su kitomis galimybę, tad analitikai prognozuoja, kad Lenkija, šiek tiek nutoldama nuo Berlyno, gali la­biau suartėti su Bukareštu. Be to, vienas A.Du­dos patarėjų neseniai užsiminė ir apie am­bicijas sukurti aljansą „Nuo Baltijos iki Ad­rijos“, tad PiS naujų artimų draugų sąraše greičiausiai yra ir Kroatija.

Santykiai su Lietuva pagerės?

Kokią vietą šiame aljanse nuo Baltijos iki Ad­rijos gali užimti Lietuva?

Politologų nuomone, tapti artimiausiais Len­kijos partneriais mes, be abejo, neturime šan­­sų, tačiau šiokio tokio atšilimo dvišaliuose san­tykiuose laukti galima.

Tiesa, jeigu tuos dvišalius santykius vertintume pagal lietuvių padėtį Lenkijoje, tai pagerėjimo galima net nelaukti: konservatoriai atvirai demonstruoja nacionalistines pažiūras ir nežada jokių gėrybių mažumoms. Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos vicepirmininkas Petras Maksimavičius net užsimena, kad Len­kijoje gyvenantiems lietuviams, kurių pagal gy­ventojų surašymą likę vos 4,5 tūkst., po konservatorių pergalės verčiau sprukti į Lietuvą.

„Dalis katalikų veikėjų nusiteikę labai na­cionalistiškai, be to, ketina skirti didesnę paramą lenkams, gyvenantiems užsienyje – buvusio­se Lenkijos žemėse, tarp jų Rytų Lietuvoje. Bet yra didelė dalis politikų, kuri pasiruošusi – o tai dek­laravo ne vienas iš jų – atkurti gerus kai­­my­­ni­nius santykius su Lietuva“, – optimistiš­kai per­spektyvas vertina VDU politologas A.Pukšto.

Jo nuomone, vienareikšmio atsakymo pa­teik­ti kol kas neįmanoma, bet esama vilties, kad Lietuvos ir Lenkijos santykius bus bandoma „perkrauti“: „Jeigu PiS ateis į valdžią, tai, nor­malu, bandys keisti ankstesnę politiką, įs­kaitant ir užsienio.“

Nors Lietuvoje šoko terapijos tėvu L.Bal­ce­rowicziumi neretai žavimasi, jis pasisako prieš PiS, žadančią visiškai priešingą planą nei „Bal­­cerowicziaus planas“. Kad ir kokius „restarto“ mygtukus šie maigytų, Lenkijos ekonomikai jų žadamas šaltas dušas garsųjį ekonomistą varo į neviltį. Jeigu lenkai balsuos už konservatorius, jie iš esmės balsuos prieš Balcerowiczių. O tada jau nebepakaks ir 80 metų, kad Lenkija pasivytų Vokietijos ekonomiką.