Dovaidas PABIRŽIS

Vėlyvas sekmadienio vakaras Baltijos pakrantėje Salacgryvoje. Amžinai jaunas rokeris Iggy Popas tarsi jaunuolis bėgioja po sceną, plačiais rankų mostais ragina klausytojus, su nevaržoma ekspresija atlikdamas 1973-iaisiais parašytą legendinės jo grupės „The Stooges“ kūrinį „Search and Destroy“. Tai paskutinė koncerto daina. Dainininkas dėkoja klausytojams, kurie, kaip pats sako, yra vienintelis jo gyvenime turimas dalykas.

Dėkingi atrodo ir žiūrovai. Ką tik pasibaigęs jubiliejinis, dešimtasis muzikos festivalis „Positivus“ dar kartą leido už priimtiną kainą ir netolimoje (ypač latviams) vietoje išvysti populiarius bei įdomius šiandien ir jau į istoriją spėjusius patekti muzikantus.

Turiningas dešimtmetis

Šiemet „Positivus“ prasidėjo kiek nukraujavęs – likus vos kelioms dienoms iki renginio dėl pervargimo ir išsekimo savo koncertą atšaukė britų dainininkė Ellie Goulding, o laiko surasti naują žvaigždę jau buvo per mažai. Nepaisant šio nuostolio, ir šįkart trijų dienų festivalis padovanojo daugelį įsimintinų koncertų.

Prancūzų elektronikos žvaigždės M83 hipnotizavo šiuolaikinės ir devintojo praėjusio tūkstantmečio dešimtmečio estetiką primenančiais garsais, 1989-aisiais susibūrę amerikiečiai „Mercury Rev“ – originaliu teatrališkumu ir efektingomis triukšmo jūromis. Sekmadienį koncertavusios britų alternatyvios roko grupės „Wolf Alice“ į festivalį atvyko pasižiūrėti ir prisiekęs roko mėgėjas Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas.

Kaip įprasta, bene daugiausiai dėmesio sulaukė jaunimo dievaičiai: dainininkė „Grimes“, paskui kurią kopijuodami jos ekscentrišką įvaizdį po visą pasaulį keliauja fanai, šiuo metu aukštumoje esantis elektroninės popmuzikos kolektyvas „Years & Years“, linksmi sintezatorių mėgėjai „Hot Chip“ ir daugelis kitų. Neretai norint išvysti visus dominančius pasirodymus festivalio erdvėje teko skubėti nuo scenos prie scenos, o ramesniu laiku buvo galima susipažinti ir su įdomiausiais Latvijos, Estijos bei Lietuvos muzikantais.

Pažvelgus į dešimtmetę „Positivus“ istoriją nesunku įsitikinti, kad Salacgryvoje jau buvo galima pamatyti daugiau pasaulinio garso atlikėjų nei bet kurioje Rygos, Talino ir Vilniaus arenoje ar atviroje erdvėje. Robertas Plantas, jau minėtas I.Popas, „Muse“ „Kraftwerk“, „Sigur Ros“, „Imagine Dragons“, Moby, Peteris Doherty, „James“, Fatboy Slim yra vardai, kurių nepaminėjus būtų sudėtinga parašyti šiuolaikinės populiariosios, roko ir elektroninės muzikos istoriją.

Regione vis dar atsiliekame

Nors Lietuvoje kone kiekvieną savaitgalį vyksta po vieną, kai kada – ir po keletą populiariosios muzikos festivalių gryname ore, nė vienas jų taip ir netapo didesniu, platesnio masto reiškiniu. Mūsų regione iki šiol dominuoja nuo 2003-iųjų Gdynėje rengiamas Lenkijos festivalis „Open‘Er“ bei mažesnis, tačiau lengviau pasiekiamas „Positivus“. Pirmasis nuo Vilniaus nutolęs apie 600, antrasis – per 400 kilometrų. Gdynė per metus pritraukia per 80 tūkst., Salacgryva – apie 30 tūkst. lankytojų.

Prieš kelerius metus mūsų šalyje, keičiantis jaunimo laisvalaikio įpročiams, prasidėjo festivalių bumas – pridėjus smulkesnio pobūdžio renginius, jų galima suskaičiuoti kelias dešimtis. Tačiau dauguma jų yra nišiniai, lokalūs ir nebūtinai pirmiausia orientuoti į muziką. Svarbiau šiuo atveju tampa vaizdinga vietovė, šalia esantys vandens telkiniai, gamta. Būtent tai, o ne kokybiška programa tampa svarbesniu kriterijumi renkantis festivalį.

Galbūt todėl vienintelis ambicijų tapti didžiausiu Baltijos šalyse turėjęs festivalis „Be2Gether“, vykęs 2007–2010 m., netapo ilgametis. Nuošalioje, kone iš visų Lietuvos regionų sunkiai pasiekiamoje vietoje vykstančiu renginiu siekta sudominti kaimyninės Baltarusijos žiūrovus, tačiau jų indėlio nepakako. Įdomią, nuo šiuolaikinės muzikos realijų neatitrūkusią programą siūlantis renginys sulaukdavo 12–13 tūkst. lankytojų ir buvo nuostolingas. Prie nesėkmės prisidėjo ir tuo metu prasidėjusi ekonominė krizė, dėl to tapo sunku pritraukti rėmėjų.

Šiuo metu „Be2Gether“ nišą Lietuvoje bando užpildyti Karklės, „Granatų“ ir „Ga­lapagų“ festivaliai, siūlantys platesnę, vieno ar kelių muzikos žanrų ribas pralenkiančią programą. Šie renginiai taip pat sulaukia daugiau nei 10 tūkst. žiūrovų. Tačiau, priešingai nei „Positivus“ ar panašūs festivaliai, daugiausiai žiūrovų čia vis dar sutelkia lietuviškos muzikos žvaigždės – „G&G Sindikatas“, Marijonas Mikutavičius, SEL ar kiti, o pakviesti įdomesnių ir brangesnių užsienio atlikėjų organizatoriams pavyksta nedažnai. Su retomis išimtinis tai būna trumpalaikės, didelės išliekamosios vertės neturinčios grupė ar atlikėjai, kurių kuriama muzika visų pirma orientuota į vakarėlio ir geros nuotaikos kūrimą.

„Žmonėms įdomi ne tiek pati muzika, nėra tiek daug klausytojų, kurie aktyviai sektų, kokia grupė kur koncertuoja, arba gerai žinotų, ką jie norėtų išgirsti. Dauguma tiesiog nori nuvykti į festivalį, pabūti gamtoje, gerai praleisti laiką. Jiems svarbu, kad būtų linksma, patogu ir netoli. Be to, vietos atlikėjai Lietuvoje kur kas svarbesni nei užsienio. O tie, kurie nori naujų ir garsių atlikėjų, renkasi keliones į užsienį“, – „Veidui“ yra sakęs muzikos apžvalgininkas Karolis Vyšniauskas.

Kita problema – lietuviai apskritai mažai domisi muzika, o radijas ir televizija taip pat transliuoja nedaug gyvai grojančių šiuolaikinių grupių, kurios paprastai sudaro vasaros festivalių programos pagrindą, muzikos. Tai, kas Vakaruose yra „ant bangos“, Lietuvoje dažnai yra mažai pažįstama ar visai negirdėta. Todėl ir festivalio organizatoriai nerizikuoja kviestis tokių muzikantų, verčiau rinkdamiesi saugesnį kelią.

Pajusti lietuvių ir latvių muzikinio skonio ir madų skirtumus nėra sunku – užtenka įsijungti kaimyninės šalies radijo stotis.

Pirmasis stacionarus lauko festivalis „Bliuzo naktys“ Lietuvoje surengtas 1993-iaisiais. Jis rengiamas iki šiol, turi ištikimą, beveik viena didele šeima tapusią auditoriją ir labai konkrečią, siaurą programos stilistiką. Tačiau joks kitas didesnis tokio pobūdžio renginys nevyksta daugelį metų ir dar nesukūrė savo vardo, komercinio įvaizdžio bei unikalios atmosferos. Galima tik tikėtis, kad I.Popas ar panašaus lygio žvaigždė vieną dieną su dešimtmečiu sveikins ir lietuvišką festivalį, o kol kas belieka „Via Baltica“ sukti Lenkijos arba Latvijos kryptimi.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Iggy Pop / "Scanpix" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Vaizdingoje Baltijos jūros pakrantėje, Salacgryvos uoste Latvijoje liepos 15-17 dienomis vyks jau dešimtasis muzikos festivalis „Positivus“. Per ilgą savo istoriją, iš lokalaus muzikinio renginio, festivalis išaugo į didžiausią muzikinę šventę Baltijos šalyse, pritraukiančią per 40 tūkst. lankytojų iš Latvijos, Estijos, Lietuvos ir kitų valstybių. Neabejojama, kad jubiliejinis festivalis su išskirtine programa šiemet pakvies rekordinį lankytojų skaičių.

Kaip ir kasmet, „Positivus“ programa nėra orientuota į vieną amžiaus ar stilistikos grupę ir siekia atliepti įvairialypę šiuolaikinės ir klasikinės populiariosios muzikos estetika. Legendinis rokeris Iggy Popas, svajingieji prancūzų elektronikos kūrėjai „M83“ ir britų pop muzikos atlikėja Ellie Goulding yra trys pagrindinės šiųmetinio „Positivus“ festivalio žvaigždės.

Šiemetiniame „Positivus“ netruks elektroninės muzikos sąskambių.

Netrukus septyniasdešimtmetį minėsiantis Iggy Popas geriausiai pažįstamas kaip legendinės pankroko grupės „The Stooges“ lyderis bei charizmatiškas solo atlikėjas. Per savo ilgą ir spalvingą karjerą, atlikėjas išleido 17 solinių albumų, o Latvijoje jis visų pirma pristatys naujausią darbą „Post Pop Depression“. Legendinis atlikėjas scenoje pasirodys sekmadienio vakarą.

„Grammy“ apdovanojimui nominuota prancūzų elektronikos grupė M83 gerai žinoma dėl savo tobulai skambančio šiuolaikinio ir 80-ųjų „dream pop“ stilių mišinio. Grupė užsitarnavo savo vardą sukūrusi takelius tokiems filmams ir serialams kaip „Oblivion“, „The Divergent“, „The Vampire Diaries“ ir kt. O grupės hitas „Midnight City“ tapo bene grojamiausia 2011-ųjų m. vasaros melodija. Šių metų balandžio 8 dieną M83 išleido 7-ą studijinį albumą „Junk“, kurį visų pirma ir pristatys festivalyje. M83 „Positivus“ pagrindinę sceną okupuos šeštadienį, liepos 16 dieną.

E.Goulding jau yra koncertavusi Baltijos šalyse – 2013-aisiais pasirodė Vilniaus menų fabrike „Loftas“, o Latvijoje dainininkė apsilankys jau trečią sykį – 2014-aisiais koncertavo ir tame pačiame festivalyje „Positivus“. Atlikėjos karjeros kreivė per tą laiką kilo tik aukštyn ir šiuo metu ji yra viena populiariausių dainininkių pasaulyje. Pernai ji išleido sėkmingą trečiąjį albumą „Delirium“.

Kiek vyresnius melomanus pradžiugins Richardas Hawley – britų dainininkas ir gitaristas, kadaise grojęs grupėje „Pulp“, o vėliau pradėjęs sėkmingą solinę karjerą, kuri tęsiasi daugiau nei dešimtmetį bei ketvirtį amžiaus gyvuojanti JAV alternatyvaus, psichodelinio roko grupė „Mercury Rev“.

Festivalis „Positivus“ suteikia progą pasisemti kuo daugiau muzikinių įspūdžių per kiek įmanoma trumpesnį laiką: migravimas nuo vienos scenos prie kitos festivalio teritojoje dažniausiai netrunka nė dešimties minučių.

Šiemetiniame „Positivus“ netruks elektroninės muzikos sąskambių: festivalyje pasirodys Baltijos šalyse itin šiltai sutinkama grupė „Hot Chip“, populiarieji britai „Years & Years”, prancūzų elektronikos klasikai „Air“, muzikos prodiuseris ir didžėjus Markas Ronsonas bei kritikų numylėtinė, atlikėja „Grimes“. Džiazo ir soul muzikos kryptis atstovaus britų dainų atlikėja ir autorė Joss Stone ir dainininkas Johnas Newmanas, šiuolaikinio nepriklausomo roko dozę pateiks grupė „Wolf Alice“.

Festivalyje, kaip ir kiekvienais metais, pasirodys geriausi Latvijos muzikos atstovai: „Skyforger“, hiphopo žvaigždė Ozols, numylėtieji rokeriai „Dzelzs Vilks“, taip pat „Carnival Youth“, Alise Joste, „Mielavs un Pārcēlāji“, „DaGamba“ ir daugybė kitų pripažintų grupių bei atlikėjų.

Kasmet festivalyje dalyvauja ir įdomiausi bei inovatyviausi atlikėjai iš Lietuvos. Šiemet mūsų šaliai festivalyje atstovaus elektroninius ir akustinius garsus puikiai derinantis Markas Palubenka, šviežio oro gurkšnį į Lietuvos sceną atnešęs atlikėjas „Daddy Was A Milkman“ bei „Positivus“ lankytojus šokdinsiantys „Fingalick and Vaiper“. Pilną festivalio programą galima rasti čia: https://www.positivusfestival.com/en/lineup/

Festivalis „Positivus“ suteikia progą pasisemti kuo daugiau muzikinių įspūdžių per kiek įmanoma trumpesnį laiką: migravimas nuo vienos scenos prie kitos festivalio teritojoje dažniausiai netrunka nė dešimties minučių. Neatskiriama „Positivus“ festivalio dalis yra ir įvairiausios pramogos, šilta atmosfera, gaivinančios Baltijos jūros bangos bei trijų Baltijos sesių draugystė.

Scanpix

Gaivų sekmadienio vakarą Latvijos pajūryje, Salacgryvoje, dešimttūkstantinėje minioje, sugužėjusioje  iš trijų Baltijos šalių, spraudėsi ir į šeštąją ar septintąją dešimtį įžengę ilgaplaukiai vyrai, ir jau nepriklausomybės laikais užaugę jaunuoliai, kurie apie tris dienas trukusio festivalio „Positivus“ kulminaciją Robertą Plantą pirmąkart sužinojo gal iš tėvų ir senelių pasakojimų ar jų sunkiai sovietmečiu įsigytų traškančių vinilinių plokštelių.

Dovaidas PABIRŽIS

Pasidabinęs ryškiaspalviais rytietiškais marškiniais, aptemtomis juodomis kelnėmis, į sceną įžengė Robertas Plantas, buvęs roko milžinų „Led Zeppelin“ vokalistas. „Malonu čia sugrįžti antrą kartą“, – prisiminė vokalistas, Rygoje jau koncertavęs prieš 12 metų. Suskambėjo pirmieji „Led Zeppelin“ kūrinio „Trampled Under Foot“, parašyto dar 1975-aisiais, akordai, ir netrukus nekilo jokių abejonių – 66-erių R.Plantas vis dar geriausios formos.

Rytietiški „Led Zeppelin“ akordai

Unikalios galios balsas, pakili nuotaika, švytintys, liūto karčius primenantys plaukai, kiekvieną akimirką spinduliuojantis laisvės ir rokenrolo seksualumas – atlikėjas žino, kaip įtikinti klausytoją, nesvarbu, ar jam šešiolika, ar šešiasdešimt.

Pastaruosius metus JAV praleidęs dainininkas į gimtąją Angliją sugrįžo įrašyti pernai išleisto savo albumo „Lullaby and… The Ceaseless Roar“. Beveik po dešimtmečio pertraukos jame sugulė ir naujai parašyti R.Planto kūriniai. Kaip pats sako, išleisti albumą – tai tarsi užauginti labai gražų šunį: spėji prie jo prisirišti, vienas kitą supranti ir tuomet atiduoti jį kam nors kitam, nebūdamas tikras, ar šis žmogus tinkamai jį prižiūrės. Lieka tik to tikėtis.

Vokalistas keliauja po pasaulį su savo nauju kolektyvu „Sensational Space Shifters“, pristatydamas naujausią savo muziką, kurioje klasikinis bliuzo ir rokenrolo skambesys susipina su įvairių pasaulio kraštų – Vakarų Afrikos, Artimųjų Rytų, Azijos liaudies muzikos motyvais. Grupėje groja ir keliaujantis muzikantas iš Gambijos Juldehas Camara, muziką atliekantis vienastygiu Vakarų Afrikos smuiku „ritti“, ir garsus elektroninės muzikos kūrėjas Billy Fulleris. Tokia marga kompanija suteikia R. Planto aranžuotėms netikėtų posūkių.

Priešingai nei daugelis jo kartos atlikėjų, kurie šiandien iš paskutiniųjų mėgina susirinkti honorarus už praeityje garsius hitus, R.Plantas „Led Zeppelin“ palikimą panardina į jį įtraukusio Rytų pasaulio muzikos sąskambius. Kaip reta roko žvaigždė, jis perdirba savo kompozicijas ir pristato jas žiūrovams naujas ir atjaunėjusias. Taip klasikinės dainos „Black Dog“ ar „Dazed and Confused“ labiau primena keliones po Atlaso kalnus Maroke nei Anglijos darbininkų priemiesčius.

„Nuo pat 1966 metų aš retai kartoju save bet kokioje kompanijoje. Tiesiog dainuoti ir linksminti kiekvieną yra kvailas užsiėmimas. Svarbiausias asmuo, kurį turiu patenkinti, esu aš pats. Ir jei neteksiu stimulo tai daryti, bus pabaiga. Nieko nėra nuobodžiau nei būti muzikantu ir gyventi viską kartojant iš naujo“, – viename interviu yra sakęs R.Plantas.

„Led Zeppelin“ balsas

1968-ųjų rugsėjį R.Plantas, gitaristas Jimmy Page’as ir likę „Led Zeppelin“ nariai pirmą kartą užlipo ant scenos netoli Kopenhagos esančio nedidelio Danijos miesto klube. Pasirodymas buvo numatytas kaip buvusios J.Page’o grupės „The Yardbirds“ turo dalis. Per kelias būsimas savaites „Led Zeppelin“ (tuo metu vadinosi „The New Yardbirds“) Skandinavijoje ėmėsi įrašinėti savo debiutinį albumą. Šis buvo susuktas per 9 dienas.

Šiandien visame pasaulyje parduota per 10 mln. šio albumo kopijų, o  bendras „Led Zeppelin“ kūrybos tiražas siekia 300 milijonų. Dabar sunku patikėti, tačiau kritikai pirmuosius grupės žingsnius vertino išskirtinai neigiamai. Kaip dažnai nutinka tokiais atvejais, bėgant metams nuomonės visiškai pasikeitė, o 2003-iaisiais autoritetingo muzikos žurnalo „Rolling Stone“ sąraše „500 geriausių visų laikų albumų“ jam skirta 29-oji vieta.

„Užaugau pilkoje šeštojo dešimtmečio Anglijoje. Buvome išsunkti karo, daugybė miestų buvo nuniokoti ir apgriauti. Mes ten gyvenome, buvome kūdikių bumo karta, neturėjome raudonų ledinukų, chrominių lipdukų, neturėjome ir Elvio. Todėl tapome nuožmūs, atėjome besispardantys ir besispjaudantys, tai buvo reakcija į mūsų šalies pilkumą ir išeikvojimą. Vokietija atkūrė savo ekonomiką greičiau nei Didžioji Britanija, nors juk mes turėjome tapti laimėtojais. Tai buvo sunki pamoka, bet iš to mes išaugome dideli“, – žurnalui „Vice“ pasakojo R.Plantas.

Žinia apie „Led Zeppelin“ sklido akimirksniu, o muzikantai savo gerbėjams atsidėkojo kasmet išleisdami po vis puikesnį įrašą, kiekvienas jų šiandien linksniuojamas kaip geriausia roko klasika.

1969-aisiais pasirodė „Led Zeppelin II“ su kūriniais „Whole Lotta Love“, „Ramble On“ ar „Thank You“. Dar po metų – „Led Zeppelin III“, kuriame grupė pirmą kartą pasitelkė akustinius instrumentus, įrašė keltų folkloro įkvėptus kūrinius ir taip išplėtė savo klausytojų ratą. 1971-aisiais išleido „Led Zeppelin IV“, kuris laikomas sėkmingiausiu kolektyvo darbu, o visos aštuonios dainos, tarp kurių yra „Stairway to Heaven“, „Black Dog“, „Going to California“, – roko muzikos kanonu.

„Led Zeppelin“ balsas R.Plantas, būdamas vos 23 metų, jau buvo sukūręs daugiau hitų nei daugumai muzikantų pavyksta per visą gyvenimą. Ir šiandien kiekvienas pradedantysis gitaros mokinys nuo Japonijos iki Pietų Amerikos bent kartą pamėgina sugroti „Stairway to Heaven“ akordus, o pirmuosius žingsnius žengiantis vokalistas – išspausti jos natas.

Kaip sako pats dainininkas, jis šiandien nesivaržo su dvidešimtmečiu R.Plantu, nors to laikotarpio „Led Zeppelin“ kūryba kone kasmet išleidžiama iš naujo, atnaujinama, perleidžiama skirtingais formatais.

„Nežinau, kur jis šiuo metu yra ir man tai nerūpi. Tiesiog kuriu savo muziką. Išmokau tiek daug nuo to laiko, kai vartai pagaliau buvo atidaryti ir buvau išleistas lauk. Aštuntojo dešimtmečio uragane buvau tarsi grupės išcentrinė jėga. „Led Zeppelin“ ir mūsų muzika vystėsi taip greitai ir mes buvome tarsi palikti nepažymėtoje teritorijoje, niekam nežinomoje vietoje, kalbant apie grupės dydį ir sėkmę. Viskas tiesiog pakilo į tokį aukštį, kuriame niekas iki tol nėra buvęs. Nebuvo jokios realios infrastruktūros ar terapijos, kuri galėtų tai suvaldyti. Ir tai judėjo taip greitai, kad net negalėjai suprasti, kaip tai tiesiogiai paveikė tave“, – prisimena vokalistas.

Svaiginamą „Led Zeppelin“ karjerą sustabdė viena po kitos grupę sukrėtusios tragedijos. 1977 m. birželį nuo skrandžio infekcijos mirė penkiametis R.Planto sūnus. Atlikėjas, norėdamas daugiau laiko praleisti su šeima, tuomet nutraukė visus suplanuotus grupės koncertus ir jau tuomet svarstė apie kolektyvo pabaigą, tačiau nuo šio sprendimo dainininką atkalbėjo gitaristas J.Page’as.

Vokalistui grįžus, „Led Zeppelin“ dar įrašė eksperimentinį albumą „In Through The Out Door“, o po jo pasirodymo surengė grandiozinį koncertą festivalyje „Knebworth“, kurį aplankė per 100 tūkst. žiūrovų. Tačiau po metų, per koncertinį turą Šiaurės Amerikoje, mirė grupės būgnininkas Johnas Bonhamas. Po šios netekties „Led Zeppelin“ nusprendė neieškoti naujo muzikanto ir nutraukė savo veiklą.

Atgal prie ištakų

Regis, pasiekęs viską, kas įmanoma, R.Plantas rimtai svarstė galimybę galutinai palikti muzikos pasaulį ir ketino tapti mokytoju. Vis dėlto vėliau apsigalvojo ir pradėjo iki šiol besitęsiančią sėkmingą savo solo karjerą, per kurią išleido bent dešimt itin skirtingų albumų: bendradarbiavo su buvusiu „Led Zeppelin“ gitaristu J.Page’u, bliuzo dainininke Alison Krauss, subūrė keletą skirtingų kolektyvų. Atlikėjas du kartus viešėjo ir Lietuvoje – 2005-aisiais koncertavo Vilniuje, o 2011 m. su grupe „Band of Joy“ pasirodė Trakuose.

2007-ųjų gruodį įvyko tai, apie ką muzikos mylėtojai svajojo bent keletą dešimtmečių – vienam koncertui Londone pirmą kartą nuo 1980-ųjų atsikūrė „Led Zeppelin“. Koncertas, surengtas muzikos prodiuserio Ahmeto Erteguno atminimui, buvo įrašytas į Guinnesso rekordų knygą kaip didžiausio susidomėjimo sulaukęs muzikos renginys istorijoje. 20 milijonų žmonių užsiregistravo internete, tikėdamiesi galimybės įsigyti vieną iš 20 tūkst. bilietų, o laimingieji buvo atrinkti burtų keliu.

Po tokio išskirtinio dėmesio iki šiol netyla kalbos apie galimą legendinės grupės veiklos tąsą. Šią idėją aktyviai palaiko ir J.Page’as. Bet R.Plantas, regis, turi kitokių planų. Vietoj visų labiausiai laukiamų hitų, šiandien atlikėjas renkasi JAV bliuzo pionierių dainas, vietoj stadionų – jaukesnes erdves, vietoj griežto roko skambesio – pasaulio tautų muzikos motyvus. Būtent tai skatina atlikėją toliau kurti.

„Kūrybingumo šulinys nėra visada toks pats, jis nuolat kinta, nes aš išgirstu daug skirtingų dalykų. Girdžiu dainuojančią moterį ir smuiku grojantį vyrą Atlaso kalnuose Maroke, kažkas šalia muša būgnelį. Čia gyvenančių berberų muzika ypač liūdna, bet jie geba su ja žaisti. Tai yra tai, ką noriu daryti ir su savo gyvenimo muzika. Chronologija čia niekuo dėta, laikas ir amžius man nieko nereiškia. Žinau tik tiek, kad turiu išsaugoti gerą kompaniją, išlaikyti savo gyvenimą gyvybingą, nes kitaip pateksi į tą patį seną laivą, plaukiantį pirmyn ir atgal iš tavo praeities į krantą“, – pasakoja dainininkas, pats išmokęs arabų ir prancūzų kalbas ir jau apkeliavęs kone visą pasaulį.

R.Plantas ne kartą pabrėžė, kad šiuolaikinis rokas prarado tai, kas anksčiau buvo šios muzikos pagrindas – santykį su liaudies muzika, bliuzu, amerikietišku folkloru, senąja anglų muzika. Būtent tai dabar elegantiškai atgimsta atlikėjo kūryboje.

Kai Salacgryvoje legendinis „Led Zeppelin“ balsas pasakojo apie savo jaunystę ir Misisipės bliuzo atlikėją Bukką White’ą, primygtinai siūlydamas jį išklausyti, atrodė, kad susirinkusi publika šių jo istorijų galėtų klausytis visą vėsią naktį. Kalbėjo žmogus, be kurio indėlio nebūtų įsivaizduojama šiuolaikinė muzika. Nuaidėjus paskutiniams kūrinio „Rock and Roll“ garsams, žiūrovų veiduose spindėjo nuostaba – galimybė išvysti šią gyvą muzikos legendą pasitaiko nedažnai.