Kauno muzikinio teatro nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Tankiai sulipdytose balandžio afišose – ir karalienės, ir nusikaltėlės, ir šmaikštuolės. Po šykštaus premjerų kovo ir „Auksinių scenos kryžių“ dalybų teatrai atsibunda ir vienas po kito kviečia žiūrovus į naujus spektaklius.

Penktadienį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pradedama rodyti vokiečių kompozitoriaus Otto Nicolai zingšpylio opera „Vindzoro šmaikštuolės“. Kūrinio libretui pasitarnavo Williamo Shakespeare’o to p­a­ties pavadinimo komedija. Operoje išliko vi­sos garsiojo anglų dramaturgo sukurtos siužetinės situacijos, tačiau pagal paties kompozitoriaus rūpestingai sudėliotą libreto planą jos buvo ge­rokai supaprastintos.

Muzikinė kalba, ypač lyriniai epizodai, šiek tiek primena vokiečių kompozitorius romantikus, jaučiama ir itališkosios zingšpylio giminaitės – operos buffa įtaka.

Zingšpyliais vadinamos komiškos vokiečių operos, kuriose gausu šokių ir dialogų. Tokios ir „Vindzoro šmaikštuolės“ – su tradicinėmis ari­jomis, ansambliais, choro scenomis ir kalbamaisiais rečitatyvais. Muzikinė kalba, ypač lyriniai epizodai, šiek tiek primena vokiečių kompozitorius romantikus, jaučiama ir itališkosios zingšpylio giminaitės – operos buffa įtaka. Kompozitorius O.Nicolai (1810–1849) muzikos istorijoje įsiamžino būtent šiuo stambiausiu savo kūriniu, kurį rašė paskutiniuosius ketverius gyvenimo metus.

Statyti „Vindzoro šmaikštuolių“ į Kauną buvo pakviesti scenos meno profesionalai iš Italijos: režisierius ir choreografas Gianni Santucci, scenografas Alessandro Camera ir kostiumų dailininkė Karla Ricotti. Visi jie bendradarbiavo kuriant dabar Nacionalinio operos ir baleto teatre rodomą režisieriaus Arnaud Bernard’o operos „Karmen“ pastatymą. Kartu su italais „Vindzoro šmaikštuolėms“ kelią į Kauno sceną tiesia teatro vyriausiasis dirigentas Jonas Janulevičius, solistai Liudas Mi­ka­lauskas, Tadas Girininkas, Laimonas Pau­tie­nius, Raminta Vaicekauskaitė, Gitana Peč­kytė, Rita Preikšaitė ir kt.

Sugrįš lietuvių scenos žvaigždės

Dar žymesnius operos pasaulio vardus su­burs režisierė Dalia Ibelhauptaitė savo rengiamam Giacomo Puccini operos „Toska“ pastatymui. Dainininkės Toskos vaidmenį čia kurs Sandra Janušaitė, klastingojo Skarpijos – Kos­tas Smoriginas ir Almas Švilpa. Tik tenoras, kaip jau tapo įprasta Lietuvoje, svetimtautis: dai­lininko Kavaradosio žymiąsias arijas pagal da­bartinį planą spektaklyje turėtų traukti mask­­vietis Sergejus Poliakovas.

„Vilnius City Opera“ pastatymas D.Ibel­haup­­taitės valia žiūrovus nukels į Antrojo pa­sau­linio karo niokojamą dekadentišką Italiją.

Prancūzų dramaturgo Victorieno Sardou pjesė „Toska“ 1887 m. buvo sukurta legendinei ak­torei Sarai Bernhardt. Ji iškart pasiekė re­kordinio populiarumo ir vien Prancūzijoje bu­vo suvaidinta daugiau kaip 3 tūkst. kartų. Italas G.Puccini išvydo šį pastatymą 1889-aisiais, ke­liaudamas po Prancūziją, ir negalėjo atsispirti pagrindinės kūrinio herojės kerams. Taip gimė opera su rafinuota muzika, dramatiškomis arijomis ir politinių intrigų gniaužtuose traiš­koma meilės istorija.

„Vilnius City Opera“ pastatymas D.Ibel­haup­­taitės valia žiūrovus nukels į Antrojo pa­sau­linio karo niokojamą dekadentišką Italiją, kurioje agresoriai grobsto didingus meno kūrinius ir išmoningomis manipuliacijomis naikina visus, kurie nepritaria jų mąstymui.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje pasirodys Franko Wildhorno miuziklas „Bo­ni ir Klaidas“. Pirmąkart Lietuvoje statomas miuziklas primins romantizuotą gangsterių porelę, siautusią JAV praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Didžiosios depresijos metais niekam nežinomo miestelio gyventojai Boni Parker ir Klaidas Berou tapo žy­miausiais Teksaso herojais ir valstijos teisėsaugos pareigūnų košmaru. Brodvėjaus išgarsintame miuzikle ši meilės, nusikaltimų ir nuotykių istorija dėstoma muzikos kalba su bliuzo, roko ir gospelo akcentais. O pagrindinių herojų desperatiškas noras bet kokiu būdu greitai išgarsėti yra aliuzija į šiuolaikinio pasaulio demonstravimosi kultą socialiniuose tinkluose, nepai­sant moralės normų ir ribų.

Jaunos režisierės Rūtos Bunikytės pastatyme dainuos tokie miuziklo žanro grandai, kaip Je­ronimas Milius ir Vaidas Baumila, taip pat iš operų spektaklių žinomi Mindaugas Rojus, Dalia Kužmarskytė ir kiti Klaipėdos teatro dainininkai.

Brodvėjaus išgarsintame miuzikle ši meilės, nusikaltimų ir nuotykių istorija dėstoma muzikos kalba su bliuzo, roko ir gospelo akcentais.

Balandis bus pažymėtas ir baleto premjera Na­cionaliniame operos ir baleto teatre – čia iš­vysime naują Ludwigo Aloiso Minkaus baleto „Don Kichotas“ pastatymą. Jį kuria meistrai iš Rusijos: choreografas Vasilijus Medvedevas, sce­­nografas Andrejus Voitenka ir kostiumų dai­­lininkė Jelena Zaiceva. Spektaklis žada atitikti visus klasikinio baleto reikalavimus ir tradi­cijas: bus spalvingas, kupinas techniško bei tem­­peramentingo šokio ir žėrės prabanga, kuri bu­­vo būdinga „Don Kichoto“ premjeroms 1869 ir 1871 m. Maskvos Didžiajame ir Sankt Pe­­terburgo imperatoriškajame teatruose. Kol kas vienintelė konkreti intriguojanti žinia apie būsimąjį „Don Kichotą“ yra ta, kad per trečiąją spektaklio premjerą, kuri bus rodoma gegužės 13 d., scenoje pasirodys ir Kanados naciona­linio baleto primabalerina Jurgita Dronina.

Miestas žlunga, lieka viltis

Dramos teatrai irgi žada driokstelėti „sunkias­vorėmis“ premjeromis. Nacionaliniame dra­­­­­mos teatre spektaklį „Oidipo mitas“, at­sklei­­­­džiantį Tėbų karaliaus Labdako šeimos pra­­­keikimą, kuria režisierius Gintaras Varnas. Pasak jo, vienoje pjesėje bus sujungtos visos trys Oidipo mito dalys, parašytos skirtingų graikų tragikų – Sofoklio, Euripido ir Aischilo.

„Šiandien niekas, išskyrus filologus ir teatro meną studijuojančius žmones, viso Oidipo mi­to nežino. O vertėtų. Senieji graikų tragikai bu­vo genialūs tuo, kad teatre nenusipigino iki kas­­dienių buitinių dalykų. Teatre jie siekė at­verti esmes – žmogaus ir pasaulio, tiksliau, jo vie­­tos pasaulyje. Tai jiems patiems buvo mįslė, todėl ir dabar daugelis tragedijų „tamsios“, ne­aiš­­kios, įvairiai interpretuojamos ir aiškinamos. Tai minties teatras, kuris kėlė klausimus žiūrovams, vertė juos ne tik atjausti, bet ir mąstyti“, – pabrėžia G.Varnas.

„Oidipo mitas“ atskleidžia karaliaus Oidipo (akt. Valentinas Novopolskis), jo besivaržančių sū­­nų Eteoklio (akt. Paulius Markevičius) ir Po­lineiko (akt. Mantas Zemleckas), dukterų An­ti­­gonės (akt. Jovita Jankelaitytė) ir Ismenės (akt. Dovilė Kundrotaitė) šeimos sagą. Šioje val­­­­dovų šeimos istorijoje vaizduojamos jų ne­sėk­­­mės, ydos, žlugimas, čia smurtas gimdo smur­­­tą, galia kelia pavydą, o baimė maitina bai­­­­mę. Netgi Kreontas (akt. Arūnas Sa­ka­laus­kas), gudrus politikas-patarėjas, visą laiką bu­vęs „antru trečiu“, o galiausiai sėdęs į sostą, pa­da­ro tragišką klaidą ir sulaukia atpildo – netenka artimiausių žmonių bei sunaikina miestą, ku­rį turėjo apsaugoti.

Oidipo miestas – tai Tėbai, Senovės Grai­ki­joje turėję miesto-valstybės statusą. Taigi miestas čia tolygus valstybei. Vis dėlto režisierius ti­kina, kad po visų tragedijų suteikiama trapi vil­tis, jog miestą, valstybę ir žmoniją gali išgelbėti jaunos asmenybės. Ne minia, ne įstatymai, ne politikai, bet individualistai „autsaideriai“. Is­to­riją lemia asmenybės, o ne masės. Tai su­pra­to jau senovės graikai.

Pasakos mažiems ir dideliems

Paties G.Varno mokinys Povilas Makauskas Nacionaliniame dramos teatre kuria spektaklį „Laimingasis princas“ Oscaro Wilde‘o pasakos mo­tyvais. Nors tai ir pasaka, spektaklis visų pir­ma skiriamas vyresnei auditorijai – paaugliams ir suaugusiems. Jame atskleidžiamas išori­nio bliz­gesio menkumas bei tikros meilės ir pa­siaukojimo grožis, svarstoma, kad ne tik sa­fyras, ru­binas ar gabalėlis aukso gali sutekti džiaugsmo – ne mažiau reikšminga karščiuojančiam vai­­­kui pajusti paukštelio sparnų keliamą vėsą. Liūdnai pasaka baigiasi tik žemiškajame gyvenime: dėl to, kam statyti paminklą Lai­mingojo princo vietoje, čia lieka ginčytis kvaili ir tušti žmonės. Plyšusi Princo širdis ir kregždžiu­ko kū­nelis – gražiausi daiktai, kuriuos iš že­mės Die­vui parneša angelas. Kurti „Lai­min­go­jo princo“ scenografijos P.Makauskas pa­kvie­tė pripažintą menininkę Juliją Skuratovą, garsėjančią lėlių teatro sprendimais dramos teatre.

Alegoriškai, ne vien apie vaikus galvodamas, lietuvių liaudies pasaką „Alesiutė“ traktuoja ir Klaipėdos lėlininkas Linas Zubė, kurio spektaklio premjerą Menų spaustuvėje rytoj išvys vilniečiai.

„Alesiutė yra abstrakti mergaitė, Vilkas – abstraktus blogis, nuolat keičiantis savo pavidalus, bet ne esmę. Ir avelės yra abstrakčios. Aš net negaliu konkrečiai pasakyti, kas tos avelės, – tai kažkokia gražioji žmogaus dvasios pusė, dorybė, kurią Alesiutė Vilkui atiduoda iš savo silpnumo ir negebėjimo pasipriešinti saldžialiežuvavimui. Bandau akcentuoti mintį, kad septyni Alesiutės susidūrimai su Vilku – tai septynių dienų ciklas, arba savaitė. Penkias dienas iš eilės ji vis atiduoda Vilkui po vieną avelę, o šeštadienį, žiūrėk, ir išpažintis, sekmadienį – sakramentas. Užtat spektaklio scenografijoje ir atsirado simbolinės kopėčios, primenančios vartus į šventyklą“, – aiškina teatro „Lino lė­lės“ įkūrėjas.

Spektaklyje L.Zubė koncentruojasi į esminę mintį: žmogus yra nuolat gundomas, kiekvieną minutę jo širdyje vyksta gėrio ir blogio kova. Ati­davusi aveles, pagundoms neatsispirianti Ale­siutė kasdien vis labiau grimzta į melą ir išsisukinėjimus – ji meluoja dangiškiesiems Tė­vams, bando įtikinti save, kad viskas liko kaip bu­vę, nors akmuo, slegiantis sąžinę, su kiek­vie­na diena tampa vis sunkesnis. Spektaklio finalas paakins neskubėti smerkti ir teisti, nes atlaidumas, gailestingumas ir meilė padeda suklupusiam pakilti ir eiti toliau.

Vilniaus „Lėlės“ teatre lėlės prabils Juozo Erlicko tekstais apie šiuolaikinio žmogaus vienatvę, nenusakomą kažko praėjusio ar taip ir neištikusio ilgesį, gyvenimą kaip balansavimą tarp skaudžios realybės ir laimę pažadėjusių svajonių. Neatsitikusi didžioji meilė ir egzistencinės prasmės paieškos gena aktoriaus Karolio Algimanto Butvido vaidinamą pa­grindinį veikėją į savidestrukcijos neviltį, kurią čia pat nuveja autoironiška šypsena.

Spektaklį „Tiesiog žmogus“ kuria neseniai vėl atgaivinto estetiškojo spektaklio „Pasvydo“ komanda: aktorius, režisierius Dalius Butkus, dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė ir kompozitorius Faustas Latėnas.

Tarp modernumo ir klasikos

Panašiomis temomis kalbės ir teatras „Teo­rema“, Menų spaustuvėje pristatysiantis režisieriaus Tomo Jašinsko spektaklį pagal šiuolaikinės vokiečių dramaturgės Ingeborgos von Zadow pjesę „Pompinija“. Pompinija – tai nuostabiai gra­žus miestas kažkur ant pasaulio krašto, į kurį norint patekti reikia stengtis iš visų jėgų, tačiau tai galima padaryti tik būnant visiškoje vienatvėje. „Jei mesite rūkyti, gerti, vartoti riebų maistą, džiaugtis moterų draugija – tikriausiai pagyvensite ilgiau, tačiau galiausiai vis vien mirsite vienišas“, – primena dramaturgė, kurios kūryba Lie­tuvoje pristatoma pirmąkart.

Pjesė parašyta lengvu, vaikų literatūrą primenančiu stiliumi, tačiau pateikia opių ir sudėtingų klausimų. Visi žaidimai smėlio dėžėje anks­čiau ar vėliau baigiasi, o kas tuomet? Ben­dra nuotaika primena Samuelio Becketto „Be­lau­kiant Godo“, tačiau čia rūpinamasi ne tuo, ateis kas nors ar neateis. Greičiau tuo, ar pa­vyks išeiti su atėjusiuoju ir palikti savo artimą vienatvėje.

Šiuolaikinės dramaturgijos interpretacijų meistras Artūras Areima šįkart atsigręžia į klasiką ir imasi jau trečios savo karjeroje Frie­dri­cho Schillerio dramos – „Marijos Stiuart“. Vil­niaus mažajame teatre pristatomos premjeros siužetas atskleidžia permainingą, politinių pe­ri­petijų veikiamą dviejų garsių karalienių konfliktą:  Anglijos karalienė Elžbieta (akt. Elžbie­ta Latėnaitė) nuteisia myriop Škotijos karalienę Mariją Stiuart (akt. Indrė Patkauskaitė). Bet mirtį pastaroji priima oriai – kaip galimybę iš­pirkti sunkias praeities kaltes. Senos varžovės nuosprendis jos nepažemina, o išvaduoja iš ais­trų ir egoistinių troškimų.

„Marija Stiuart suprato žmogiškumo esmę ir prasmę, priešingai nei Elžbieta, kuri yra gy­venimo kalinė, nevisavertiškumo kompleksų su­pančiotas žmogus. Ji pavydėjo Marijai grožio, laisvės ir dėmesio. Abi karalienės ne savo noru gavo šį statusą. Ambicijos, nenorint prarasti to, ką paveldėjai, ir kursto kruvinas jų kovas “, – pabrėžia  A.Areima.

Apie žmones ir angelus

Aktorė ir režisierė Birutė Mar Rusų dramos teatre pristato monospektaklį „Dostojevskio angelai“, kurio eskizai jau parodyti Rusijoje, tarptautiniame Fiodoro Dostojevskio kūrybai skirtame kamerinių teatrų festivalyje. Ir buvo gražiai sutikti: B.Mar apdovanota diplomu ir prizu už geriausią moters vaidmenį, o jos spektaklis pelnė žiūrovų simpatijų prizą.

„Festivalio rengėjai pasiūlė man sukurti „kaž­ką pagal Dostojevskį“. Tą pačią dieną atė­jo galvon pavadinimas „Dostojevskio angelai“. Pasirengimui tebuvo likęs mėnuo, jokių lėšų neturėjome. Bet kadangi būsimo spektaklio ko­manda – tikri bendraminčiai (pernai drauge kūrėme „Ledo vaikus“), nutarėme pamėginti. Repetavome Kristinos Norvilaitės dailės studijoje Užupyje, kostiumus ir rekvizitą radome atvykę į festivalį Didžiojo Naugardo teatre. Spek­­taklį norėjosi sukurti jau vien todėl, kad pa­matytume Senosios Rusos kurortą, kur F.Dos­­tojevskis gyveno ir kūrė paskutiniais savo gy­venimo metais. Vaidinau „Dostojevskio an­gelus“ rašytojo gimimo dieną, lapkričio 11-ąją, po mišių už rašytoją jo mėgstamoje cerkvėje, kurioje jis kurį laiką gyveno. Lauke buvo niūrus „dostojevskiškas“ ruduo, aplink purvas ir skur­das tarsi prieš šimtą metų, o viduje tokia šviesa…“ – pasakoja B.Mar.

Spektaklio pagrindu pasirinkti fragmentai iš F.Dostojevskio romanų „Idiotas“, „Broliai Ka­ra­mazovai“, „Demonai“, apysakos „Bal­to­sios nak­tys“ bei apsakymo „Berniukas prie Kristaus eg­lutės“. Aktorė prabils tiek vyriškais, tiek mo­te­­riškais rašytojo veikėjų balsais: ji bus ir Nas­ten­ka iš „Baltųjų naktų“, ir kunigaikštis Myš­ki­nas iš „Idioto“, ir Nikolajus Stavroginas iš „Demonų“, ir  Grušenka iš „Brolių Ka­ra­ma­zovų“.

„Beveik kiekviename rašytojo kūrinyje eg­zis­tuoja personažai keistuoliai – tarsi žeme vaikš­čiojantys angelai, gyvenantys apnuoginta, atvira širdimi. Sako, visi gimstame angelais, vėliau tai užmirštame. Pasaulyje žmogui tenka ilgai klaidžioti, kol atranda savo tikrąją prigimtį, – tuomet žmogus ima švytėti. Tačiau per visą žemišką gyvenimą išlieka ilgesys kažko iš anapus… Šiapus esame tarsi viensparniai angelai, besiilgintys savo antrojo sparno“, – teigia spektaklio autorė.

Teatras laukia nobelistės

Dar vienas monospektaklis ketina pasirodyti Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Jo naujasis vadovas Linas Marijus Zaikauskas, pasikvietęs aktorę Eglę Špokaitę, mėgins scenoje pateikti pasakojimą, grįstą Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knyga „Černobylio malda“. Jame turėtų atsispindėti atominės elektrinės, sprogusios prieš tris dešimtmečius, avarijos likviduotojų ir eilinių Černobylio gyventojų susipynusių likimų tragizmas.

Tiesa, kol kas daugiau viešo dėmesio skiriama ne premjerai, o pačios S.Aleksijevič viešnagei Lie­­­tuvoje. Jau žinoma, kad nobelistė apsistos Bis­trampolio dvare ir nakvos tame pačiame kam­­baryje, kuriame gyveno kitas No­belio premi­jos laureatas Henrikas Sen­ke­vičius, Bis­tram­polyje rašęs savo garsųjį romaną „Tva­nas“.

Nieko angeliška nežada būti ir ironiškame Aid­o Giniočio spektaklyje „Vardan tos…“ pa­gal Petro Vaičiūno dramą „Patriotai“. Šįmet su­­kanka 90 metų nuo pirmojo, Boriso Dau­gu­vie­čio režisuoto šio veikalo pastatymo Vals­tybės teatre Kaune. Pasak Šiaulių dramos teatre jį in­scenizuojančio A.Giniočio, valstybės si­tua­cija nuo tos, kuri buvo susiklosčiusi tarpukario Lie­tuvoje, nedaug ir tepasikeitė: mainėsi tik partijų ir institucijų pavadinimai bei antiherojų pavardės. Ir šiandien žmonės tebesipiktina korumpuo­tais valdininkais, pseudopatriotiška valdžia, įstatymais su spragomis, kurios leidžia klestėti kyšininkavimui ir piktnaudžiavimui.

Trylika balandžio premjerų

1, 2, 3, 22, 23 d. 18 val. Kauno muzikiniame teatre – „Vindzoro šmaikštuolės“. Rež. Gianni Santucci

2 d. 12 val. Menų spaustuvėje – „Alesiutė“.

Rež. Linas Zubė

2, 9 d. 16 val., 6 d. 18 30 val. Rusų dramos teatre –

„Dostojevskio angelai“.

Rež. Birutė Mar

8, 16 d. 18.30 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Tiesiog žmogus“. Rež. Dalius Butkus

9, 10, 22 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre –

„Laimingasis princas“.

Rež. Povilas Makauskas

15, 16 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Marija Stiuart“. Rež. Artūras Areima

15, 16 d. 18.30 val. Klaipėdos muzikiniame teatre –

„Boni ir Klaidas“.

Rež. Rūta Bunikytė

22 d. 18 val. Menų spaustuvėje – „Pompinija“.

Rež. Tomas Jašinskas

22 d. 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre –

„Vardan tos…“.

Rež. Aidas Giniotis

27, 28, 29, 30 d. 19 val. Kongresų rūmuose – „Toska“. Rež. Dalia Ibelhauptaitė

29, 30 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre –

„Oidipo mitas“.

Rež. Gintaras Varnas

29, 30 d. 18.30 val. Operos ir baleto teatre –

„Don Kichotas“. Chor. Vasilijus Medvedevas

30 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Černobylio malda“.

Rež. Linas Marijus Zaikauskas