Rima JANUŽYTĖ

Europos Parlamente prieš savaitę priimta rezoliucija, kuria raginama ES lygiu pažaboti nesąžiningą prekybą maisto produktais ir panaikinti Europoje tvyrantį „tiekėjų baimės faktorių“.

Mokėjimų atidėjimas, apribojimai pa­tekti į rinką, vienašališkas sutarties są­lygų pakeitimas ar nepagrįstas jų nutraukimas, atsisakymas sudaryti sutartį raštu, spaudimas sumažinti kainas, reikalavimas besąlygiškai atsiimti neparduotas prekes, mokesčių rinkimas už fiktyvias paslaugas. Europos Parlamente taip kalbama ne apie ko­kią Afrikos šalį, o apie Vokietiją, Prancūziją, Lenkiją, Lietuvą. Apie visą Europą.

Nors ES turi taisykles, kuriomis siekiama kovoti su nesąžininga verslo praktika vartotojų atžvilgiu, nėra jokių ES teisės aktų, kurie pažabotų tokią praktiką tarp maisto tiekimo grandinės verslo subjektų.

Taigi Europos parlamentarai neįprastai vieningai, turint omenyje, kokį juto prekybos tinklų lobizmą, sako, kad laikas įsikišti į prekybininkų ir tiekėjų santykius, kurie ne vienoje Europos valstybėje, taip pat ir Lietuvoje, gerokai primena „Sopranų“ serialą. Žinoma, tikrų lavonų nėra, tačiau numarintų maisto produktų tiekėjų ir gamintojų  – ne vienas ir ne dešimt.

Štai konkretus pavyzdys, tik be konkrečių pavadinimų. Viena Lietuvos firmelė – pavadinkime ją „Trys meškučiai“ – kepė pyragus, tortus, pyragaičius. Kepė labai skanius, kokybiškus ir ne dienomis, o valandomis auginosi klientų būrį. Darbuotojams buvo mokami vis didesni atlyginimai, o produkcijai keliami aukš­­čiausi kokybės reikalavimai. Firmos vadovai slapta didžiavosi, kad kada nors jie bus didžiausi ir geriausi visoje šalyje. O pas­kui, ką gali žinoti, gal ir Europoje.

Vienas iš lietuviško mėsos verslo pasitraukęs vadybininkas prekybos centrų santykius su tiekėjais vadina žaidimu į vienus vartus.

Kol vieną dieną „Trims meškučiams“ pavyko – su jais sutartį pasirašė vienas iš trijų di­džiausių Lietuvos prekybos tinklų. Sąlygos buvo tokios: „Trys meškučiai“ susimoka už kiekvieno naujo produkto įvedimą vadinamąjį lentynos mokestį. Du tūkstančius litų (dar buvo litai) už „Napoleoną“, du tūkstančius – už pyragėlį su aguonomis ir taip toliau. Savo produkcija privaloma nuolat aprūpinti dešimt didžiausių tinklo parduotuvių. Jei nesugebi laiku pristatyti reikalingo kiekio – baudos. Jei pristatyto kiekio neišperka – sugedusią produkciją atsiimi, o tinklui – jokio nuostolio. Per metus įsipareigoji tinklui „sugeneruoti“ pusės milijono litų apyvartą, be to, skirti dešimttūkstantinį biudžetą savo produkcijos reklamai,  joje būtinai paminint ir didįjį tinklą. Kitaip sakant, finansuoti tinklo reklamą. Kartą per metus – grandiozinė akcija „Trijų meškučių“ sąskaita. Pavyzdžiui, tortą prekybcentry perki – kelionę į Afriką laimi.

Jau viskas? Oi, ne, dar liko svarbiausia. Tink­lo atsiskaitymas už „Trijų meškučių“ produk­ciją – su 60 dienų atidėjimu. „Toks yra stan­dartas, su visais taip atsiskaitom“, – paaiškina tinklo direktorius ir suraito parašą ant mirties nuosprendžio geriesiems pyragų kepėjams.

Ir tikrai, kol atėjo pirmojo atsiskaitymo diena, „Trys meškučiai“ jau buvo prasiskolinę bankams, savo tiekėjams ir nesumokėję atlyginimų darbuotojams. Dar keli mėnesiai, ir „Trys meškučiai“ bankrutavo.

Ši istorija nėra nauja. Tačiau tokios kartojasi nuolat. Vienas iš lietuviško mėsos verslo pasitraukęs vadybininkas prekybos centrų santykius su tiekėjais vadina žaidimu į vienus vartus. Prekybininkai sako, kad jiems reikia dviejų tūkstančių kilogramų šonkauliukų. „O jei neišpirks per tris dienas?“ – klausia vadybininkas. „Tada dėkit į šonkaulius daugiau vaistukų, kad ilgiau galiotų“, – pamoko parduotuvės vedėjas. Jei ir su vaistukais neišperka – atsiimi pašvinkusius kauliukus ir utilizuoji. Ir vėl veži du tūkstančius kilogramų naujų.

Visi prekybos centrai pastatyti iš tiekėjų pinigų. O jei bankrutuotų koks tinklas, valstybei tai būtų blogiau negu banko bankrotas, nes kartu tinklas nusitemptų tūkstančius bendrovių.

„Kai pasirašai sutartį su tinklu, pirmus du mėnesius, iki pirmojo atsiskaitymo, iš savo lėšų moki už viską – už, tarkim, dešros gamybą, jos supakavimą, lipduką, atvežimą. O prekybos centras iš pinigų, gautų už tos dešros realizaciją, statosi naujas parduotuves. Visi prekybos centrai pastatyti iš tiekėjų pinigų. O jei bankrutuotų koks tinklas, valstybei tai būtų blogiau negu banko bankrotas, nes kartu tinklas nusitemptų tūkstančius bendrovių“, – aiškina buvęs vadybininkas.

Ir dar – apie kainas. Kalafiorų, bananų, alaus. Naujoji Lenkijos valdžia didžiuosius prekybos centrus nutarė pažaboti nelaukdama Europos direktyvų ir įvedė didiesiems naują pajamų mokestį. Valdančiosios „Teisės ir teisingumo“ partijos atstovas, Ministrų tarybos narys Beatos Szydło vyriausybėje ir Nuo­latinio komiteto pirmininkas Henrykas Kowalczykas dar pernai lapkričio viduryje už­tikrino, kad prekių kainos parduotuvėse įvedus naująjį mokestį nekils. Atseit tinklai ne­drįs mokesčių naštos perkelti pirkėjams, o su tiekėjais jau vis tiek pasirašytos sutartys. Ta­čiau didieji Lenkijos tinklai dar labiau už­smaugė tiekėjus, šiek tiek nuskriaudė pirkėjus, ir naujas mokestis jų pelningumo rodiklių niekaip nepaveikė.

Lietuviai kaip pirko lenkiškus kalafiorus, taip tebeperka. Dar atvažiuoja vokiečiai, tik į kitus pasienio miestelius. Net italai atsibeldžia.

O Lenkijos maisto produktų gamintojai nebeišmano, kaip dar susispausti, kad tik įtilptų į tinklo nustatytus kainų rėmus. Iš dalies dėl smaugimo mažinti kainas – ir keliams barstyti skirta druska maisto produktuose, ir kitos „gė­rybės“.

Visi džiūgauja, kad į Lietuvą atėjo „Lidl“, kad padidės prekybos tinklų konkurencija ir sumažės prekių kainos lentynose. Tačiau konkurencija didėja ne tarp tinklų, o tarp tiekėjų. Ir kaina sumažės ne lentynose, o kažkur sąskaitose-faktūrose. Tinklai tikrai pasistengs, kad jų pelnas liktų toks, koks buvęs.

„Duokit kainą. Duokit kainą“, – pagrindiniai prekybos tinklų žodžiai maisto produktų tiekėjams, o šie, pasak Europos parlamentarų, vadovaujasi ne sveiku protu, o baimės faktoriumi.

Antai „Lidl“ galima nusipirkti alaus už 30 centų. „Puiki kaina. Ir jūs dabar mums tokio pagaminkit“, – net neabejoju, kad šiomis dieno­mis būtent taip kalba kurio nors tinklo vadovai su kuriuo nors aludariu ir grasina parsivežti pigaus gėralo iš Lenkijos, jei lietuviai aikštysis ir kažką vapės apie kokybę.

„Duokit kainą. Duokit kainą“, – pagrindiniai prekybos tinklų žodžiai maisto produktų tiekėjams, o šie, pasak Europos parlamentarų, vadovaujasi ne sveiku protu, o baimės faktoriumi. Ir duoda kainą.

Taigi ūkininkai ir smulkieji verslininkai ne­retai būna priversti dirbti nuostolingai dėl nesėkmingų derybų su prekybos centrais, ku­rie verčia taikyti nuolaidas ar nukainoti produktus, kitaip sakant, nustatyti mažesnes nei gamybos sąnaudos kainas.

„Iki šiol veikusios iniciatyvos nėra veiksmingos, todėl siūlome imtis papildomų veiksmų ir pagerinti tiekėjų ir prekybos centrų santykius, neleisti dominuoti baimės faktoriui. Visų maisto tiekimo grandinės dalyvių teisės turi būti lygios“, – apibendrina Lenkijos europarlamentaras Edwardas Czesakas.