Gabrielė Tuminaitė / menufaktura.lt/L.Vancevičienės nuotr.

Festivalis „Tylos!“ kurį laiką buvo žinomas kaip Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų baigiamųjų darbų festivalis. Pastaruosius metus festivalio programoje atsirado ne tik studentų darbų iš užsienio teatro mokyklų – greta pradėta rodyti jaunų Lietuvos ir užsienio teatro profesionalų darbus, o šįmet žiūrovai galės pamatyti keletą darbų, sukurtų paties festivalio metu. Apie besikeičiantį programos pobūdį, festivalio kaip miesto reprezentacinės priemonės supratimą bei finansines atsakomybes kalbamės su „Tylos!“ festivalio vadove Gabriele Tuminaite.

Aušra Kaminskaitė, menufaktura.lt

- Pastaraisiais metais čia pristatomi ir jaunų lietuvių trupių darbai, taip pat studentų ir jaunų menininkų darbai iš užsienio. Kaip ir kodėl keitėsi festivalio formatas?

- Festivalis keitėsi ir keičiasi pagal atsirandančius naujus poreikius, užduotis. „Tylos!“ festivalyje esam diskutavę apie situaciją, kai studentai labai anksti pradeda statyti spektaklius, anksti eina į sceną, o baigę mokslus ne kuria kažką nauja, bet toliau rodo publikai savo baigiamuosius darbus. Neišvengiamai būsimi aktoriai per anksti pradeda rūpintis užsidirbti papildomus 50 eurų, o ne kuo daugiau išmokti, eksperimentuoti ar sukaupti daugiau žinių. Mes norime festivalyje pristatyti šviežius, tačiau subrandintus darbus, apie kuriuos būtų galima rimtai kalbėti.

Tapo akivaizdu, kad mes, kaip platforma, suteikianti galimybę pradedantiesiem teatro profesionalam prisistatyti plačiajai auditorijai, nebegalim kontroliuoti proceso, planuoti laiko.

Buvo laikas, kai baigiamųjų darbų pavadinimai paaiškėdavo likus tik mėnesiui iki festivalio pradžios, o kiti darbai jau buvo rodomi kelis metus, taigi netinkami debiutų festivaliui „Tylos!“. Tapo akivaizdu, kad mes, kaip platforma, suteikianti galimybę pradedantiesiem teatro profesionalam prisistatyti plačiajai auditorijai, nebegalim kontroliuoti proceso, planuoti laiko. Pradėjome galvoti, kad reikėtų kelti studentų motyvaciją, provokuoti juos. Taip kilo idėja bendradarbiauti su užsienio mokyklomis ir kreipti festivalį tarptautiškumo link.

Dėl tų pačių priežasčių įtraukėme į programą ir jaunų trupių premjeras. Todėl festivalio programoje atsirado, pavyzdžiui, Apeirono teatras iš Klaipėdos bei kiti savarankiški jaunų režisierių ir aktorių darbai, nebūtinai sukurti po aukštosios įstaigos ženklu.

- Kokiais principais remiatės, sudarinėdama festivalio programą?

- Žinome mums aktualius taškus – valstybes, konkrečias mokyklas, asmenybes. Programą renkamės neribodami savęs, o vėliau taikomės prie finansinės situacijos. Pagrindinė problema: finansavimas yra kaip loterija – niekad nesi garantuotas ar festivalis bus paremtas. Labai džiaugiuosi, kad šiais metais buvo paankstintas finansavimo atsakymų terminas. Mūsų festivalis vyksta gegužės viduryje, o dar pernai atsakymus sužinojome, likus vos mėnesiui iki festivalio pradžios. Sudarinėdami programą, turime mažiausiai pusę metų iki jo pasirašyti sutartis su užsienio atlikėjais ir prisiimti finansinius įsipareigojimus. Buvo atvejų, kai sutartis teko pasirašyti labai anksti, tad susitarėme nesėkmės atveju parduoti savo automobilius ar užstatyti turtą. Visokių planų turėjome. Tačiau kol kas viskas kontroliuojama.

Pagrindinė problema: finansavimas yra kaip loterija – niekad nesi garantuotas ar festivalis bus paremtas.

Šįmet Kultūros tarybos atsakymai atėjo gerokai anksčiau, tad labai nudžiugom, nes pagaliau galim dirbti stabiliau, be panikos, geriau viską apgalvoti, o ne staigiai per vieną savaitę bandyti sukviesti dalyvius. Mūsų festivalio programa yra apgalvota, atrinkta, tikslinga ir kiekvienais metais turi kryptį.

Kasmet festivalyje galima pastebėti tendenciją, kad su kiekvienu spektakliu didėja publikos srautai. Todėl atsiranda tam tikros atsakomybės dėliojant programą – negalime į trečią festivalio dieną įdėti neintriguojančios ar noname´inės trupės, nes publikos banga atslūgs. Norėdami pristatyti tokius darbus, ieškome alternatyvų – svarstome apie kitas, netradicines erdves. Čia prasideda labai smagus organizacinis žaidimas – kur, ką ir kaip galima pristatyti. Šiais metais atidarome naują erdvę Labdarių gatvėje, pavadinimu „Kvartalas“ – festivalio metu uždarame kieme kas vakarą vyks netikėti dalykai.

- Kaip renkate užsienio programą – važinėjate po festivalius, prašote/sulaukiate spektaklių įrašų?

- Vykstu į festivalius, tačiau dažniau tenka rinktis spektaklius pagal atsiųstus įrašus. Tuomet vadovaujuosi tokiais atrankos kriterijais kaip asmenybė, tema ir atlikimo forma. Šiais metais pristatysime įdomius darbus iš Belgijos, Liuksemburgo, be to, visas festivalio dienas savo perfomansus kurs ir rodys Donatas Grudovičius iš Rusijos.

- Ar kyla problemų dėl norimų trupių užimtumo, nors tai tik studentai, o ne nuolat gastroliuojantys profesionalai?

- Problemų kyla visada, tik arba problema padiktuoja dar geresnius sprendimus, provokuoja komandos kūrybingumą, arba sužlugdo idėją. Kol kas tokių žlugimų buvo tik keli, kai norimi atvežti užsienio studentų spektakliai pasirodė  tiesiog techniškai nepakeliami Lietuvos scenai, arba per vėlai gautas atsakymas dėl finansavimo.

Didžiausia bėda su užsienio mokyklų studentų spektakliais yra ta, kad, priešingai nei lietuviai, užsieniečiai parodę baigiamuosius darbus neretai išsiskirsto po teatrus dirbti ir studijų laikų spektakliai tiesiog neberodomi, netgi dekoracijos nebesaugomos. Tai reiškia, kad jei spektaklio nepakvietėme šįmet, kitąmet tokios progos tikrai neturėsime.

- Kaip atrenkate lietuviškus spektaklius, pasikeitus festivalio formatui?

- Pirmiausia, mokyklos siūlo spektaklius, tačiau per pastaruosius dvejus metus festivalio ir teatro mokyklų bendradarbiavimas kiek pasikeitė. Anksčiau rodydavom visus baigiamuosius darbus, tačiau susidurdavome su betvarke – likus mėnesiui iki festivalio staiga atsirasdavo kažkokių negirdėtų kursų, kurie, pasirodo, neturi, kur rodytis, kreipiasi pagalbos ir mes juos įtraukiam. Nelengva sinchronizuoti mokymo įstaigų ir festivalio darbus – LMTA neretai veikia stichiškai, o tai ne visai leidžia sudaryti stabilią festivalio programą. Be to, dabar LMTA turi Balkono teatrą, tad ir mūsų festivalis nėra vienintelė platforma jiems pasirodyti profesionalioje scenoje. Mes taip pat galime rinktis.

Pastaruoju metu lietuvišką programą pradėjome dėlioti, palaikydami periferijas.

Festivalio prioritetas nebėra parodyti visus LMTA baigiamuosius darbus, kurių šįmet bus ypatingai daug. Paprastai kiekvienas kurso vadovas individualiai nusprendžia, ar nori rodytis festyvalyje „Tylos!“. Pasitaiko ir sunkiai įvykdomų pageidavimų bei vizijų.

Pastaruoju metu lietuvišką programą pradėjome dėlioti, palaikydami periferijas. Šįmet ketiname kviesti keletą Panevėžyje sukurtų darbų, kuriuos matėme Jaunųjų režisierių dirbtuvėse Juozo Miltinio dramos teatre. Pristatysime Artūro Areimos ir Kauno VDU studentų darbą „Medėjos kambarys“. Taip pat studentai bus įtraukti į Donato Grudovičiaus kuriamus performansus naujame teatro „Kvartale“.

- Šįmet gavote 15 tūkstančių eurų – ar tai ženkliai skiriasi nuo prašytos sumos? Ar teko daug koreguoti numatytą programą?

- Žinoma, suma skiriasi ženkliai, o koreguoti programą tenka visuomet. Koregavimas nereiškia skurdinimo, tai kaip tik koncepcijos tikslinimas, gryninimas, kad festivalis nevirstų „amatų muge“, o būtų aiškius uždavinius keliantis kultūrinis įvykis.

Valstybė juk gali prisidėti ne tik pinigais, bet ir savo iniciatyva – galbūt skatinti mecenatystės programą.

Situacija visiems žinoma – Kultūros taryba dažniausiai finansuoja tik apie 30 proc. prašomos projekto sumos, nors teigia, jog vidurkis yra 80 proc. Čia galėtume daryti išvadas: valstybė iš tiesų neturi pakankamai pinigų ir tenka jų ieškoti patiems – tame nėra nieko bloga. Tačiau valstybė juk gali prisidėti ne tik pinigais, bet ir savo iniciatyva – galbūt skatinti mecenatystės programą. Kultūrą remiantiems verslininkams būtų galima skirti lengvatas ir t.t.. Ar kaip kitaip padėti inicijuoti mecenavimą, kurio tradicijų iki šiol neturime, ir tai menininkus verčia nuolat pasitikėti Kultūros tarybos pinigais.

„Tylos!” festivalis turi keletą privačių rėmėjų, be kurių jis negalėtų įvykti ar bent jau programa būtų kur kas skurdesnė.

- Ar studentai gauna atlygį už festivalyje parodytą spektaklį? Kokioms reikmėms padengti užtenka Kultūros tarybos skiriamų pinigų?

- Patys studentai atlyginimo negauna. Mes apmokame atvežimą, apgyvendinimą, maitinimą ir techninį pasiruošimą. Žinoma, dalis pinigų atitenka administracijai, kurios išlaidas mažinti neretai skatina pati Kultūros taryba. Tačiau juk negaliu nemokėti, pavyzdžiui, buhalterei, kurią samdau, nes nenoriu jokių nesklandumų šioje srityje.

Svarbu, kad festivalis „Tylos!“ gali įtraukti ar įdarbinti jaunus žmones ne tik iš teatro srities.

Taip pat yra žmonės, kurie dirba nuo rudens, rašo projektą, kontaktuoja su trupėmis, o nuo sausio mėnesio jau aktyviai užsiima festivalio organizacija. Svarbu, kad festivalis „Tylos!“ gali įtraukti ar įdarbinti jaunus žmones ne tik iš teatro srities. Festivaliui visad bus reikalingi dizaineriai, muzikantai, dailininkai, techniai darbuotojai, vadybininkai, fotografai, video menininkai, apšvietimo dailininkai, garso režisieriai ir t.t. Mums rūpi vystyti įvairių sričių jaunų profesionalų bendradarbiavimą.

Salės nuoma taip pat kainuoja – valstybiniai teatrai negali nemokamai suteikti savo salės. Tiesa, šią sumą dažnai bandome padengti iš to, ką gauname pardavę bilietus.

- Festivalis dar nėra užsitarnavęs vardo tarptautiniame kontekste. Kaip įkalbinėjate kūrėjus čia atvykti?

- Mes jau turime draugų, rimtų partnerių, kurie mūsų festivalį rekomenduoja vieni kitiems. Taip pat užsienio trupes vilioju galimybe pamatyti miestą ir čia gerai praleisti laiką. Su rusais nebūna daug vargo – jie labai noriai važiuoja į Vilnių, į Rygą. Su lenkais kiek sunkiau – neretai jie mieliau pasirinks didesnį festivalį savo šalyje, nei „Tylos!“ Vilniuje.

Apskritai stengiamės kurti „Tylos!“ kaip draugiško, bendruomeniško festivalio veidą.

Kaip bebūtų, atvykus užsienio svečiams labai stengiamės, kad jie išsivežtų kuo geriausius įspūdžius apie miestą, žmones ir festivalį – organizuojame jiems pramogas, dažnai rengiame bendrus pasisėdėjimus, ekskursijas. Apskritai stengiamės kurti „Tylos!“ kaip draugiško, bendruomeniško festivalio veidą. Juk ir į pasisėdėjimus po spektaklių kviečiami visi, o ne tik dalyviai.

Kadangi jau pradėjome kviesti spektaklius, kuriuos vaidina ne studentai, bet neseniai studijas baigę profesionalai, atsiranda poreikis mokėti atlygius. Tokiais atvejais kartais išsisukame išnaudodami miesto potencialą – leidžiame atlikėjams likti Vilniuje kelias papildomas dienas, pasirūpiname jų apgyvendinimu, maitinimu, pramogomis, ir taip pavyksta susitarti dėl honoraro mažinimo.

- Ar į festivalį kviečiami užsienio profesionalai, kuriems norite pristatyti lietuvių produkciją?

- Šįmet jau kviesime prodiuserius iš Didžiosios Britanijos, dirbančius su produkcijomis visoje Europoje. Įdomu, ką apie festivalį pasakys žmonės, kurie dirba su profesionaliomis trupėmis ir vykdo veiklą, nesiremdami valstybinėmis lėšomis. Norėčiau, kad ateityje „Tylos!“ festivalyje vyktų tarptautinės premjeros, būtų pristatomos koprodukcijos. Šįmet jau pradėsime vykdyti tokią veiklą. Taip pat esame parengę keletą pasiūlymų atvyksiantiems prodiuseriams.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 3 d.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Teatro festivalių, kuriuose rodomi užsienio kūrėjų spektakliai, Lietuvoje tiek nedaug, kad norėtųsi į juos atkreipti didesnį žiūrovų dėmesį. Todėl šį kartą pristatome artėjantį tarptautinį teatro festivalį „Tylos!“, rengiamą Vilniuje gegužės 11–19 dienomis.

„Tylos!“ – festivalis, 2008 m. gimęs iš ener­gingų Rimo Tumino režisūros kurso studentų iniciatyvos. Tuomet svarbiausia atrodė išsiveržti iš Mokomojo teatro, pamėginti savo darbus išleisti realiomis są­lygomis ir supažindinti sostinės publiką su studentų parengtais spektakliais. Vėliau prie Lie­tuvos muzikos ir teatro akademijos studentų rengiamo festivalio prisidėjo kitos teatralus ren­­giančios šalies aukštosios mokyklos bei teat­­rai, rodantys jaunų režisierių spektaklius, o galiausiai stiprėjantis kasmetinis renginys įs­ten­gė pasikviesti ir kolegų iš užsienio.

Tikimasi, kad ilgainiui ji virs kūrybinių iniciatyvų aikštele ir privilios į teatrą naują, ambicingiausių ir drąsiausių scenos menų kūrėjų bei žiūrovų kartą.

Pagrindinei festivalio organizatorei Ga­brie­lei Tuminaitei po studijų pradėjus dirbti Vil­niaus mažajame teatre, čia persikėlė ir „Ty­los!“ spektakliai. O šįmet festivalis įsigijo dar vieną renginių aikštelę: teatro sandėlių kie­mą Se­na­miestyje, vadinamą „Kvartalu“. Į jį galima pa­tekti ir iš Vilniaus, ir iš Labdarių  gatvių, o ge­riausias orientyras – abiejų gatvių sankryža.

Naujoji scenos erdvė skirta teatriniams eksperimentams: tikimasi, kad ilgainiui ji virs kūrybinių iniciatyvų aikštele ir privilios į teatrą naują, ambicingiausių ir drąsiausių scenos menų kūrėjų bei žiūrovų kartą.

Festivalio metu čia savo performansus rodys alternatyvaus teatro šalininkas iš Ru­sijos, garsaus režisieriaus Kamos Ginko sūnus Donatas Gru­dovich. Intriguoja jau patys būsimų performan­sų pavadinimai: „Vienin­telis pasaulyje elek­­tro kabaretas mūsų rajone“, „Mistinis strip­tizas“, „Šnabždesių naktis“. Šiose teatralizuo­tose akcijose dalyvaus ir lietuvių jaunimas.

Lietuviškos scenos atlikėjas Kablloonak su „Kvartalo“ praeiviais pusdienį kurs muzikinį pasirodymą, pavadintą  „AM I“.

Artūras Areima su VDU studentais „Kvar­tale“ pristatys spektaklį „Medėjos kambarys“, o Marius Meilūnas čia parodys savo premjerą „Krytis“, priklausančią Panevėžio J.Miltinio dra­mos teatro repertuarui.

„Kvartale“ galės tilpti apie šimtą žiūrovų. Ta­­čiau būtina atkreipti dėmesį, kad čia rengiamų pasirodymų pradžios laikas – dažniausiai apytikslis, nes realiai veiksmas prasidės tuomet, kai didžioji dalis publikos pasibaigus Vil­niaus mažajame teatre rodomiems spektakliams pasieks „Kvartalą“, – pasakoja festivalio koordinatorė Kamilė Žickytė.

Lietuviškoji programa

Lietuviškus spektaklius, rodomus šių metų „Tylos!“ festivalyje, G.Tuminaitė atrinko stebėdama Jaunųjų režisierių dirbtuves, pernai surengtas Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Jau minėtas M.Meilūno „Krytis“ – monospektaklis pagal to paties pavadinimo Albert’o Camus romaną. Jame buvusi Paryžiaus įžymybė ir tobulo gyvenimo pavyzdys advokatas Žanas Batistas Klamansas pasakoja savo gyvenimo istoriją. Pasakoja ne bet kur, o pačiame purviniausiame Amsterdamo bare. Tokie barai jau senokai virto geriausia Klamanso priebėga. Spektaklyje taip pat skamba Charles’io Bau­delaire’o ir Arthuro Rimbaud tekstai, Serge’o Gainsbourgo melodijos ir purvini prancūziški anekdotai. Monospektaklis „Kvartale“ bus at­liekamas gegužės 12 d. 21 val.

Tema – meno ir žmogiškosios etikos kon­­­­fliktas, pasmerkiantis tą, kuris iškyla virš ko­­lektyvinio instinkto vedamos masės.

Iš Panevėžio atkeliaus ir Monikos Klimaitės spektaklis pagal anglų dramaturgo Marko Ravenhillo pjesę „Baseinas (be vandens)“. Joje nė­ra išskiriami atskirų veikėjų charakteriai, o vi­­sas tekstas parašytas kolektyvinės sąmonės for­­­ma. Tema – meno ir žmogiškosios etikos kon­­­­fliktas, pasmerkiantis tą, kuris iškyla virš ko­­lektyvinio instinkto vedamos masės. Toks as­muo automatiškai tampa priešu, nes pasisekė jam, o ne tau. Šis spektaklis Vilniaus mažajame teatre bus rodomas gegužės 12 d. 19 val. O tie, kuriems jaunos režisierės kūryba patiks, jau bir­želio pradžioje galės išvysti naujausią jos dar­bą „Perplex“ pagal žymaus vokiečių dramatur­go Mariaus von Mayenburgo pjesę. Šis spek­taklis scenos šviesą išvys Valstybiniame jau­­nimo teatre.

Festivalyje įvyks ypatinga premjera „Creeps/­Lu­o­­šiai“, suteiksianti galimybę stebėti šlubų, pa­ralyžiuotų ir mikčiojančių luošių gyvenimą tarsi pro rakto skylutę. Pamatysite ir išgirsite, ką tie Die­vo nuskriausti žmogeliai veikia, kai jūs ne­spoksote į juos gatvėje. Luošiai jus linksmins ir pri­vers juoktis iki ašarų tol, kol nejučia pagalvosite: „Ačiū Dievui, kad aš normalus.“

Režisieriaus Aliaus Veverskio surengtame sce­nos šou pagal amerikiečio Davido Free­ma­no pjesę bus daug juoko, pokštų, nenormatyvinės leksikos ir, savaime suprantama, įtikinamas kiekis vulgaraus humoro. Jūs stebėsite ir ste­bėsitės, kaip menkai jų gyvenimas jums te­rū­pi. Į pagalba luošiams atskubės vaikų mylimas klounas Pufas ir stebukladarys Merlinas, Snieguolė su septyniais nykštukais bei daugybė kitų šaunių pasakų personažų. Aistras kurstys ir vietoje neleis nustygti įspūdingas Bikini Mis pasirodymas bei nepatogūs neįgaliųjų klausimai. Viso renginio metu aukas rinks dviračiu va­žinėjanti baltoji meška Rimvydas, o po spektaklio visi norintieji turės progą nusifotografuoti su Mis Bikini, Rimvydu ir kitais neįgaliaisiais. Luošių šou Vilniaus mažajame teatre – ge­gužės 15 d. 19 val.

Festivalio svečiai

Gegužės 11 dieną 19 val. Vilniaus mažajame teatre festivalį atidarys režisierės iš Liuk­sem­bur­­go Anne Simon spektaklis „Prometheus: We Are The Gods Now“. Keičiantis įvairioms li­teratūros ištraukoms nuo antikinių tekstų iki mokslinės fantastikos, Prometėjo figūra spektaklyje įgauna vis naujas formas: nuo revoliucionieriaus iki būtybės, kaltos dėl nepakeliamos žmogaus būties.

Daktaras Peteris Rossumas vienoje konferen­cijoje Prometėjo ugnį pavadino žmonijos „pirmuoju tikru technologiniu atradimu“. Po ke­­lių tūks­tančių metų atsirado ratas, mašinos, bran­­duo­linis dalijimasis, nanotechnologijos, bio­­me­cha­nika, klonavimas… Evoliucija veda aki­vaiz­džios išvados link: „Dabar dievai esame mes.“

„Prometheus: we are the gods now“ – tai ko­n­frontacija tarp ilgainiui senstančio daktaro Ros­sumo ir jo sukurtų būtybių. Pradėjusios na­gri­­n­ėti savo egzistavimo priežastį jos suvokė, kad atsirado šio megalomano fantazijos dėka. Ne­mirtingumo idėja, mokslinio tobulėjimo su­kel­tos etikos problemos ir galios siekimas pasitel­kiant technologijas ir įkvėpė šį dramaturginį koliažą. Spektaklis vyks anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis su angliškais sub­titrais.

Kitas intriguojantis festivalio pasirodymas – bel­gų aktorės ir režisierės Kristien De Proost mo­nologas ant bėgimo takelio, pavadintas tiesiog „On Track“. Senoviško interjero parodų sa­lės kambarys išklotas kilimine danga, įvairūs daik­tai stūkso stiklinėse vitrinose ir ant lentynų. Sce­nos gale, kamputyje, sėdi muziejaus prižiūrė­­tojas, o kambario viduryje esanti aktorė visą dė­­mesį sutraukia į save. Nesustodama ji bėga ir bė­­ga, lyg nuo to priklausytų jos gyvybė, o tuo pa­čiu metu pasakoja jautriausias detales apie savo vi­­dų ir išorę. Nuo mažiausio kojos pirštelio iki di­­­džiausių ir slapčiausių fantazijų. Nuo ką tik nu­­­praustų pažasčių iki sunkiausio prakaito ji ban­­do publikai atskleisti dabarties save. Inte­lek­tua­­lus, nestokojantis humoro ir fizinio veiksmo ak­­torės monologas Vilniaus mažajame teatre bus skaitomas gegužės 16 d. 19 val. anglų kalba.