Smunka premjero Sauliaus Skvernelio, valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei jos lyderio Seimo nario Ramūno Karbauskio populiarumas.

Gegužę atliktos apklausos duomenimis, už šią partiją balsuotų 17,2 proc. rinkėjų – keturiais procentais mažiau nei balandį. Kaip rodo „Vilmorus“ atlikta apklausa, palankiai vertinančiųjų R.Karbauskį sumažėjo nuo 39,3 iki 31,7 proc., premjerą S.Skvernelį – nuo 69,8 iki 63,2 proc. Pirmoje vietoje vėl yra Prezidentė Dalia Grybauskaitė, o politikų trejetą, kuriame po Prezidentės ir premjero yra Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, vejasi Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, iš šeštos vietos pakilęs į ketvirtą. Teigiamai jį vertina 46 proc. Lietuvos gyventojų ir net 75 proc. apklaustų kauniečių. Apklausoje ir nauja pavardė – naujasis Socialdemokratų partijos lyderis Gintautas Paluckas.

BFL

Aušra LĖKA

Per pirmą trimestrą po neprognozuotai triuškinamai laimėtų Seimo rinkimų „valstiečiai“ suformavo vilčių teikiančią Vyriausybę, bet Seime sukėlė daug chaoso, o per nepadorų elgesį prarado vieną mandatą, ir ne tik.

Neaiškūs sandoriai ir melas

Demonstruojanti neuždirbtą, įtartinais sandoriais įgytą prabangą. Vos vidurinio išsilavinimo, bet savo rinkimų anketą neva netyčia pagražinusi, sumelavusi ir apie savo šeiminę padėtį. Neįprastai žaliesiems kailiniuota. Meluojanti. Arogantiškai neatsakinėjanti į konkrečius klausimus. Maža to, prieš keletą metų dar ir apvogusi savo darbovietę.

Gūdžiame sapne rinkėjai negalėjo sapnuoti, kad tokia persona bus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), suokusios apie skaidrumą ir padorumą, viena iš lyderių Seime. Tokią veikėją LVŽS išsirinko savo frakcijos seniūno pavaduotoja, net buvo delegavę į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją. Maža to, tokią jau įklimpusią į melą veikėją iš paskutiniųjų slapstė ir gynė ne tik su prabangaus visureigio istorija susijęs ir ją itin gerai pažįstantis LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Deja, gynė ir principingumą bei nesitaikstymą su nesąžiningumu deklaruojantis Povilas Urbšys.

Gera žinia tik ta, kad Greta Kildišienė apleidžia Seimą. Bet po tiek melo ir partietės dangstymo aukščiausiu valstiečių partijos lygiu net ir patikliems žmonėms turėtų būti sunkoka tikėti „valstiečių“ padorumu. Bent jau R.Karbauskiu ir jo aplinka.

Smūgis suduotas ne tik šiai partijai – visam Seimui ir politikams, nes skandalas tik dar kartą įrodė, kad vos patekę į valdžią ir tie, kurie iki tol ją kritikavo dėl skaidrumo stokos, iš karto patys tampa tokiais pat.

Bet gera žinia, kad „valstiečių“ deleguotas Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis išdrįso principingai vertinti situaciją, be to, paragino atsistatydinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininką Romą Valentukevičių, vienasmeniškai nusprendusį, kad tyrimo dėl G.Kildišienės pradėti neverta.

Adekvačią reakciją parodė ir „valstiečių“ premjeras Saulius Skvernelis, situaciją pavadinęs tragikomiška ir pareiškęs, kad politikams neturi būti taikomos išimtys dėl skaidrumo.

Ne pirmą kartą išryškėjo, kad LVŽS valdymas ir elgesys Seime – viena, o S.Skvernelio Vyriausybė – kita. Tik ar Seimo „valstiečių“ minia Seime netaps stabdžiu nepalyginti aukštesnės prabos jų pačių Vyriausybei?

Seimas kiršina visuomenę

Politikos analizės ir mokslinių tyrimų bendrovės „Visionary analytics“ tyrimų vadovas dr. Žilvinas Martinaitis pirmuosius naujojo Seimo darbo mėnesius vertina taip: „Daug karštų visuomenei lengvai suprantamų problemų eskalavimo, pavyzdžiui, norima keisti Konstituciją sumažinant Seimo narių skaičių, porą ministerijų perkelti iš Vilniaus į Kauną, daug ginčų sukėlė įstatymas dėl dirbtinio apvaisinimo. Tose idėjose gal ir yra sveiko grūdo, tačiau tai, ar jos bus įgyvendintos, ar ne, didelio poveikio gyventojų gerovei ir strateginių Lietuvos iššūkių sprendimui neturės. O tie klausimai sukelia didžiulį rezonansą ir labai stipriai sukiršina visuomenę, todėl kaip valstybė tapsime silpnesni, labiau susipriešinę, mažiau solidarūs. Tai, kuo užsiimama – visuomenės priešinimu, kiršinimu, jautrių dalykų, neturinčių reikšmingo poveikio gerovei, eskalavimu, iš esmės būdinga populistiniams politikams, kurie nežino, kaip spręsti esmines prob-lemas, tačiau bando sukurti darbo iliuziją.“

DNB vyriausioji ekonomistė Baltijos šalims Jekaterina Rojaka prisipažįsta nė neturėjusi vilčių, kad Seimas veiks labai suderintai: „Viskas, deja, vyksta pagal prognozes: labai daug naujokų, kurie nei įsigilinę į reikalus ir sritis, su kuriomis dirba, nei pažįsta vienas kitą. Galima dėti pliusą už ryžtą kažką daryti, bet, deja, nėra pakankamai įsigilinimo, labai skubama kažką padaryti, po to tenka peržiūrėti sprendimus.“

Iš tiesų LVŽS nuomonės kaitaliojimu jau baigia prisivyti, atrodė, nepralenkiamą šios srities rekordininką buvusį socialdemokratų premjerą Algirdą Butkevičių. Vis dėlto ISM ekonomikos ir politikos programos direktorius dr. Vincentas Vobolevičius daro prielaidą, kad tiek daug persigalvojimo įvairių įstatyminių iniciatyvų atvejais – nebūtinai visiško sutrikimo požymis. Tai gali būti ir strategija: buvo duota labai daug pažadų, bet dabar, susidūrus su realybe, „valstiečiams“ politiškai strategiškai naudinga bandyti forsuoti teisės aktus, kurie atitinka jų rinkimų pažadus, o paskui atsitraukti, jog neatrodytų, kad jie atėjo į valdžią ir tyliai pasidavė ar kad žadėjo nepagrįstus dalykus.

Nors naujos kadencijos Seimas jau spėjo sukelti daug, švelniai tariant, šurmulio, jų pirmoji sesija įeis į parlamentarizmo istoriją kaip pati neproduktyviausia. Projektų registruota 310 (2008–2012 m. kadencijos Seimo pirmoje sesijoje – 411, 2012–2016 m. – 337), net 67,3 proc. įstatymų projektų svarstyta ypatingos skubos tvarka.

„Socialistinio lenktyniavimo nebus: reikia ne skaičiaus, o kokybės. Be to, gal pavyko mažiau kaitaliojant suformuoti komitetus, komisijas, delegacijas, todėl mažesnis projektų skaičius. O imtis ypatingos skubos tvarkos vertė tai, kad greitų sprendimų reikalavo socialinio modelio, socialinio draudimo ir kiti teisės aktai“, – aiškina Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja „valstietė“ Rima Baškienė.

Tačiau visai antirekordinis dar vienas rodiklis: priimtų projektų dalis siekia tik 48,1 proc. Per ankstesnes dvi kadencijas šis darbo efektyvumo rodiklis siekė apie 63 proc. R.Baškienė tai aiškina tuo, kad buvo imtasi daug diskusijų sukėlusių pagalbinio apvaisinimo įstatymo, socialinio modelio, Civilinio kodekso pataisų.

Priimti projektus trukdė ir chaosas Seime: net pratęsus pirmąją sesiją paaiškėjo, kad svarbiausi projektai, dėl kurių ji ir buvo pratęsta, negali būti svarstomi, nes per vėlai įregistruoti.

Akivaizdu, kad LVŽS lyderis R.Karbauskis prieš rinkimus pasakojo apie idealų, o ne realų scenarijų: jis tikino, kad jų partija visiškai kitaip nei kitos rengiasi rinkimams – konsultuojasi su atskirų sričių specialistų bendruomenėmis, drauge rengia konkrečias programas ir projektus, turi šešėlinį ministrų kabinetą, tad vos laimėję rinkimus jie iš karto puls priiminėti ir įgyvendinti jau parengtus ir išdiskutuotus projektus.

Vyriausybė judina strateginius klausimus, bet ar Seimas juos palaikys?

Ekspertai randa kiek daugiau girtinų dalykų Vyriausybės, o ne Seimo startiniuose darbuose. Politologo V.Vobolevičiaus vertinimu, „valstiečiai“ surinko pajėgią Vyriausybę, nors ir nepartinių ministrų. Kodėl sako „nors“? „Nes ministrai turi tarpusavyje susikalbėti, ir nežinia, kaip tai pavyks, kai nėra partinės disciplinos“, – svarsto V.Vobolevičius.

Ekonomistė J.Rojaka giria Vyriausybę, kad stengiamasi užkirsti kelią korupcijai, pro didinamąjį stiklą peržiūrimi viešieji pirkimai, valstybės valdomų įmonių veikla. „Bet vis dar neaišku, kokių reformų ir pertvarkų bus imtasi. Pavyzdžiui, Vyriausybė ketina jungti universitetus, ir tam dauguma ekspertų pritartų, nes Lietuvoje aukštasis mokslas per daug numenkintas ir labai skirtingos kokybės. Gairės teigiamos, bet labai daug niuansų, kaip tai bus atliekama. O kol to nežinome, sunku avansu įvertinti“, – sako J.Rojaka.

„Visionary analytics“ tyrimų vadovas Ž.Martinaitis pastebi, kad šis klausimas rodo perskyrą tarp Seimo valdančiosios daugumos ir Vyriausybės pozicijos: „valstiečiai“ per rinkimus sakė, kad negali būti kalbos apie aukštųjų mokyklų jungimą, o dabar premjeras su švietimo ir mokslo ministre paskelbė iniciatyvą juos jungti. Tačiau galutinis žodis – parlamento. Tad nors Vyriausybė kelia geras idėjas, bando spręsti įsisenėjusius klausimus, toli gražu neaišku, ar tai pavyks. 

 „Seimas užsiima karštų klausimų eskalavimu, o Vyriausybė bando judinti sudėtingus strateginius klausimus. Bet kas atsitiks, jei ministrams siekiant įgyvendinti savo vizijas ir idėjas Seimas jų nepalaikys? Ar neatsitiks taip, kad ministrai labai greitai išmoks ar bus priversti išmokti šokti pagal parlamento dūdelę, o ne imtis savo technokratinės Vyriausybės idėjų vykdymo?“ – baiminasi Ž.Martinaitis.

Kad politinis svorio centras parlamente, teo-riškai galima rasti ir teigiamų, ir neigiamų aspektų. Ž.Martinaitis aiškina, kad, viena vertus, galima kalbėti apie valdžių atskyrimo principą, antra vertus, tokia atskyra gali sumažinti valdymo efektyvumą: „Nors S.Skvernelis Seime pralaimėjo dėl PVM lengvatos šildymui panaikinimo, šiuo atveju buvo galima sakyti, kad tai paveldėta iš ankstesnės valdžios problema. Bet kai Vyriausybė imsis rimtų reformų, bus tikrasis testas. Jei Seimas jų nepalaikys, smuks darbo efektyvumas, susikurs patinės situacijos.“

Pasak V.Vobolevičiaus, apskritai sprendimus priima ne Seimas ar Vyriausybė, ne premjeras ar Seimo pirmininkas, o didžiųjų koalicinių partijų lyderiai, nesvarbu, kur jie sėdi – parlamente ar Vyriausybėje. Partijos pirmininkai tradiciškai tampa premjerais, todėl susidaro įspūdis, kad sprendžia Vyriausybė. Žinoma, kai partijos pirmininkas yra ir premjeras, jo galios – faktinė kaip partijos pirmininko ir procedūrinė kaip Vyriausybės vadovo – yra viename asmenyje. Kai galios sukoncentruotos, galima labai efektyviai, o jei nori – net buldozerio principu prastumti savo siūlymus Seime. Bet dabar abiejų valdančiųjų partijų – tiek „valstiečių“, tiek socialdemokratų – lyderiai dirba Seime, čia koncentruojasi ir galia, bet procedūrinių galių turi ir premjeras.

„Toks dualizmas, galių išsiskirstymas gali stabdyti sprendimų priėmimą ir „užciklinti“ ilgose diskusijose, bet tai ir įneša įvairesnių nuomonių, neleidžia buldozerio principu valdyti valstybės“, – politinio svorio centro perkėlimo į Seimą privalumus ir trūkumus aiškina V.Vobolevičius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2017-m

BFL

Nauji, bet profesionalai – su tokia stebuklinga formule triuškinamai laimėjusios rinkimus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirma savaitė valdžioje atskleidė, kad  dauguma laimingos valstybės architektų – net be architekto diplomo.

Aušra LĖKA

Pirmadienis. Kur čia Seimo salė?

Vidudienis. Prasideda. Dar niekas nežino kas. Niekas – nei tie, kurie netrukus prisieks ištikimai val­­­dyti, nei tie, kuriuos valdys.

82 iš 141 Seimo nario – naujokai. Tarp 56 „valstiečių“ tokie visi, išskyrus Rimą Baškienę.

Viešojoje erdvėje daug pagiežingo kikenimo. Po­­litikos apžvalgininkai ir politologai negali susitaikyti, kad įvyko ne taip, kaip jie pranašavo. Bet taip ne tik Lietuvoje – ir JAV, ir Didžiojoje Bri­tanijoje politologai, žiniasklaida ir feisbukas prognozavo ne tai, kas galėjo įvykti, o tai, kas norėjo, kad įvyktų.

Etiketo „guru“ šaiposi iš per puošnių gausiausios frakcijos damų apdarų ar vyrų nežinojimo, kad užsisegti reikia tik viršutinę švarko sagą, be to, pastebi, jog viena „valstietė“ atėjo į pirmą Seimo po­sėdį… be makiažo. Teisybės dėlei, „aklinai“ už­seg­ti ir nemažai senbuvių švarkų. O pirmame Sei­mo posėdyje geriau be makiažo, nei su kūdikiu, kuriam pamaitinti čia pat išsitraukė krūtį viena par­lamentarė iš 2008–2012 m. kadencijos Seimo.

Kvatojimas – Seimo pirmininkas žurnalistų pa­klausė, kur čia Seimo salė. Na, tikrai sunku susilaikyti nesusijuokus.

Bet kai kur juokas kelia juoką. „To dar nebuvo“, – baisimasi, kad Seimo pirmininku tapo „niekam nežinomas asmuo“ Viktoras Pranckietis. Net kaip niekas kitas tiek patyčių patyrusi (ir kaip nė vienas Sei­mo pirmininkas tiek jų nusipelniusi) Loreta Grau­­žinienė staiga imama vadinti tinkamesne, nes bu­vo žinoma opozicijos veikėja (geriau jau būtų bu­vu­si mažiau žinoma). Vydas Gedvilas, anot kai ku­rių komentatorių, nors irgi buvo debiutantas, bet „ge­­resnis“ profesorius, mat jis – krepšinio, o V.Pranc­­kie­tis – agronomijos profesorius. O Seimo pir­mi­ninku tik iš antro karto išrinktas šoumenas Arū­nas Va­lins­kas negi labiau buvo tinkamas į tokį postą?

Tad „to“ buvo. V.Pranckietis kur kas mažiau nau­jokas politikoje nei kai kurie jo pirmtakai: jis – LVŽS vicepirmininkas, jau šešeri metai dirbo įvairiose darbo grupėse, rengusiose teisės aktus, buvo Kauno rajono savivaldybės tarybos narys. Tad jei kas jį pastebėjo tik dalijantį sodininkystės patarimus televizijos laidose, o ne rengiantį teisės aktų pro­jektus ar dirbantį vietos valdžioje, gal tai jų pačių problema.

Žinoma, V.Pranckietis toli gražu ne etaloninis par­lamento lyderis – ne Vytautas Landsbergis ir ne Česlovas Juršėnas. Net pats žodis „lyderis“ sunkiai prie jo dera. Bet pripažinimas, kad gal tik ka­da vėliau tapsiąs vertas šio posto (pagal šios dienos „vaizdelį“ – dar negreit), vertesnis už A.Va­lins­ko pasipūtimą, pareiškiant, kad jis – „vienas iš trijų“, tad su juo reikia elgtis pagarbiai.

Oratoriniais gebėjimais V.Pranckietis tikrai nepritrenkė. Bet po L.Graužinienės inauguracinės kalbos apie „Senį ir jūrą“ blogiau būti juk negali. Taip, kol kas jis jaučiasi kaip netyčia ne savo vietoje atsidūręs žmogus. Bet panašiai atrodo ne vienas pirmąkart atsidūręs Seimo tribūnoje ar TV studijoje.

O kai kuriuos opozicijos bandymus pasišaipyti V.Pranckietis taikliai nugesina. Kritiką dėl politinio nepatyrimo pripažįsta, bet iš Andriaus Ku­bi­liaus išgavo pažadą padėti ir patarti debiutantui, ki­tiems atkirto, kad yra ir kitas kandidatas į pirmininkus Eu­genijus Gentvilas – patyręs profesionalas, tad galima rinktis.

Kur kas sunkiau suktis, kai į nemalonią situaciją patenki per savus. „Mes turbūt, kai skelbiame, net nespėjame gaudytis, kada kas ką pasakėme. (…) Matyt, nespėjau susipažinti, nes tikrai neturėjau šitos progos“, – blaškėsi naujasis Seimo pirmininkas, nesusigaudydamas, ką dėl Informacinės visuomenės plėtros komiteto sutarė, bet užmiršo jį informuoti tikrieji sprendimų priėmėjai LVŽS.

Matyt, taip ir bus, kad LVŽS pirmininkas Ra­mūnas Karbauskis, kaip Lenkijoje Jaroslawas Kaczynskis, vairuos valstybę nuo užpakalinės sėdynės. Tik ar mokomės iš tų pavyzdžių, iš kurių verta?

Antradienis, naktiniai pažadų tesėjimai

Laikrodžiui persiritus į antrą „valstiečių“ valdžios dieną (tiksliau, kol kas naktį) Seime tik pradėtas balsavimas dėl Seimo vicepirmininkų. Pir­masis posėdis baigėsi 1 val. 50 min. 42 sek., ir tai nė­ra rekordas.

Nors parlamento pavadinimas ir kilęs iš prancūziško žodžio „parla“, civiliokui taip juokinga, kai klausimais pretendentus į valdžią užpila ir šalia jų sėdintys savos frakcijos kaimynai. Toks jau politikos teatras. Svarbu kas – ką: ar bus daugiau su­menkinančių kandidatą opozicijos klausimų, ar savų, suderintų.

Renkant vicepirmininkus niekas neabejojo dėl ketvirtai kadencijai išrinktos „valstietės“ R.Baš­kie­nės (kuri ir buvo pirmasis LVŽS pasirinkimas į Seimo pirmininkus, bet atsisakė, nes nemoka ang­lų kalbos), valdančiosios koalicijos mažojo brolio – socialdemokratų atstovo Gedimino Kirkilo ir opozicijos atstovės, jau vadovavusios Seimui konservatorės Irenos Degutienės.

Tačiau už socialdemokratų pirmininką Algirdą Butkevičių, kuris nesusiprato prisiimti atsakomybę už pralaimėtus rinkimus, tokį sprendimą padarė patys valdantieji – ligšioliniam premjerui tapti Sei­mo vicepirmininku balsų pritrūko. Klausimas tik vienas – „valstiečių“ ar pačių socialdemokratų? Bet apie partijų vidines rietenas – vėliau.

Dar vienu Seimo vicepirmininku tapo „valstietis“ Arvydas Nekrošius. Jei jau V.Pranckietis turėjo aiškintis, kodėl jis savo partijos rinkimų sąraše buvo tik šeštas (tikino, jog partija neabejojo, kad jis laimės rinkimus vienmandatėje), tai visai sunku rasti logiką, kad, anot R.Karbauskio, svarbiausio po­litinio centro – Seimo vicepirmininku „valstiečiai“ pasirinko jų sąraše buvusį vertą vos 68 vietos. Ne­bent tai pateisina LVŽS koncepciją – politinė logika be politinės logikos.

Bet svarstant A.Nekrošiaus kandidatūrą di­džiau­sia nuostaba buvo jam pačiam, kai konservato­rius Kęstutis Masiulis jį apkaltino prorusiškumu. Netrukus teko atsiimti savo kaltinimus. Bet K.Ma­siulis aiškinosi taip: „Didžiulė bėda, kad jūs esate tokia tabula rasa, sunku jūsų nesumaišyti, sun­ku išmokti pavardes.“ O gal didžiulė bėda kita – kad į „valstiečius“ žiūrima su išankstine nuostata?

Renkant Seimo vicepirmininkus „valstiečiai“ gyrėsi, kad nuo pirmos dienos tesi pažadus rinkėjams: valdžia mažiau išlaidaus, nes sumažintas vi­ce­pirmininkų skaičius, jie neturės automobilių su vairuotojais, visi Seimo nariai negalės nuomotis automobilių iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų, kam dabar ir išleidžia daugiausiai šių lėšų.

Bet oponentai kritikuoja, kad tai tik permainų imitacija, o ne sisteminės reformos. V.Pranckietis ne­ginčija tokios nuomonės, bet sako, jog žmonės tu­ri iš karto pajusti, kad požiūris keisis, tegu kol kas smulkiuose dalykuose. Kad tik parodomosiomis smulkmenomis neapsiribotų pažadų tesėjimas.

Trečiadienis, kai „valstiečiai“ norėjo, bet ne visi galėjo likti prie kaimo

Pasiskirstymas komitetais vėl sukelia kikenimą: kaip rasti „valstiečių“, nenorinčių į Kaimo reikalų komitetą? Tad net gavęs vieno svarbiausių ir įtakingiausių Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko postą Viktoras Rinkevičius neslepia, kad mieliau būtų dirbęs toje srityje, kurią geriausiai išmano, – kaimo reikalų.

Pagaliau „valstiečiai“, kaip vėliau paaiškėja, vi­sai ne jų pačių valia perskirstomi į visus komitetus, nors kai kuriuose valdančiųjų persvara simbolinė. „Valstiečiai“ tesėjo pažadą – Audito komitetas atiduotas opozicijai. Nuo Švietimo ir mokslo komiteto atskirtam Kul­tūros komitetui, kuris visą laiką buvo įvardijamas kaip prioritetinis „valstiečiams“, vadovauti ėmė­si pats R.Karbauskis.

Komitetų valdžios dalybos leido spėlioti, kas bus ministrais. Žadėta taip: jei ministru bus Seimo narys, jis nebus tos srities Seimo komitete. Bet per daug rimtai į tai neverta žiūrėti. Juk kalbėta, kad nebus Seimo narių ministrų. Dabar jau kalbama apie asmeninį pasirinkimą tų, kurie išrinkti daugiamandatėje, o tokia prievolė įsigalios tik pakeitus Konstituciją.

Seimo komitetų pirmininkų portfelių dalybos nė iš tolo nepriminė kalbų apie profesionalumą. Bet už Seimo kokybę atsakingi rinkėjai – ką išrinko, tą išrinko. O kiek iš tikrųjų vertos „valstiečių“ kalbos apie profesionalumą, paaiškės padalijus ministrų portfelius.

Ketvirtadienį – būsimas premjeras tarp norų ir galimybių

Pristatydama būsimą premjerą Saulių Skver­nelį Prezidentė Dalia Grybauskaitė, su kuria jam būnant vidaus reikalų ministru nuomonės ne kartą susikirto, Seimo tribūnoje ilgai neužtruko: keli sa­kiniai apie tautos pasitikėjimo kreditą, įspėjimas ieškoti balanso tarp visuomenės norų ir valstybės galimybių – ir konstitucinė pareiga atlikta.

Bet „valstiečiai“ kol kas stengiasi su Pre­zi­dente sutarti. Nors S.Skvernelis po devyniais už­raktais slėpė siūlomųjų į ministrus pavardes, bet neoficialiai patvirtino, kad jos suderintos su Prezidente.

Seimo tribūna S.Skverneliui, priešingai nei jo partijos kolegoms, ne nauja. Mažiau jaudulio – daugiau oratorinių pasažų. Pabaigoje paironizuojant, kad tarnaus visiems – ir elitui, ir neelitui, mat visą savaitę aptarinėtas būsimo premjero atostogaujant prie jūros vietos žiniasklaidai duotas interviu, kuriame jis žadėjo atstovauti tiems, iš kurių elitas tyčiojasi feisbuke. Jei taip tikrai pasakė, akivaizdžiai užmiršo, kad rinkimai baigėsi, – reikėtų nustoti dirbti tik reitingui.

Būsimas premjeras tikina esąs laimės ekonomikos išpažinėjas. Tačiau paklaustas, kaip konkrečiai to sieks, sukasi sakydamas, kad čia – tik jo prisistatymas, o ne Vyriausybės programos pateikimas.

Bene taikliausia Seimo senbuvio liberalo Kęs­tučio Glavecko pastaba, kad kyla trys klausimai: ką premjeras darys, su kuo ir už ką. Intencijos gražios, bet atsakymų į kitus du klausimus – su kuo premjeras ketina tai įgyvendinti ir iš kur gaus tam pinigų – nėra. Tačiau atsakant ir į pirmą klausimą – ką įgiję tokią valdžią su ja darys „valstiečiai“, konkretumo juo toliau, tuo mažiau, o scenarijai skiriasi priklausomai nuo to, kas šneka.

Mįslė, ir kas iš tikrųjų gros pirmuoju smuiku – S.Skvernelis ar žadėjęs valdžios epicentrą į Seimą perkelti R.Karbauskis? Kad jųdviejų nuomonės ne visada sutampa – akivaizdu. Kad abu valdingi, am­bicingi – irgi. R.Karbauskis pats atidavė rinkimų sąrašo vedlio vietą S.Skverneliui, gerai skaičiuo­damas, kad taip išloš daugiau mandatų. Ta­čiau kai jis tą darė pirmą kartą – 2001 m. susijungė su tuomet ant bangos buvusios Kazimiros Pruns­­­kienės partija ir atidavė jai lyderystę, po to tai vadino didžiausia savo politine klaida.

R.Karbauskis pats atidavė rinkimų sąrašo vedlio vietą S.Skverneliui, gerai skaičiuo­damas, kad taip išloš daugiau mandatų. Ta­čiau kai jis tą darė pirmą kartą – 2001 m. susijungė su tuomet ant bangos buvusios Kazimiros Pruns­­­kienės partija ir atidavė jai lyderystę, po to tai vadino didžiausia savo politine klaida

Ar išliks tas tandemas visą kadenciją? Ar atlaikys išbandymus valdžia visa didžioji frakcija? Nors būtent tokia didelė valdžia šįsyk naujokams – kaip klijai. Iki rinkimų antrojo turo prognozuota, kad scenarijus kartosis: arba naujokus „išdurs“, kaip socialdemokratai 2004 m. padarė su rinkimus laimėjusiais „darbiečiais“, palikę juos net be premjero posto, arba naujokai patys išsivaikščios po senbuvių partijas, kaip buvo „valinskininkams“ ar „drąsiečiams“.

Žinoma, klausimas, ar „valstiečių“ ir dabar jau neprigavo socialdemokratai: turėdami proporciją 3:11 jie išsikaulijo „riebią“ Ūkio ministeriją. Bet jei, kaip žadama, bus panaikinta Energetikos mi­nisterija, tuomet proporcija taps 3:10, o skaičiuojant pagal „riebumą“ (valstybės ir ES valdomų pi­nig­ų kiekį) jų dalis būtų dar didesnė. „Valstiečiai“ tikina, kad viską daro iš idėjos, o ne pagal ES pinigų kapšą. Bet ar jie tikri, kad taip mąsto ir jų koalicijos partneriai?

Galų gale pažadas dėl superprofesionalų Vy­riau­sybės tampa pajuokos objektu. S.Skvernelis prisipažįsta, kad kviečiami asmenys perklausia, ar tikrai tokia yra ministro alga. Apie šešėlinėje Vy­riausybėje minėtus kai kuriuos asmenis, regis, jau nėra kalbos, nors ją „valstiečiai“ pristatė vos prieš porą mėnesių. Blaškymosi daug: vieną dieną neformaliame pokalbyje įtikinėjama, kad „valstiečiai“ turi puikų ūkio ministrą, kuris ateina su savo komanda, kitą dieną ministerija jau atiduodama socialdemokratams.

O dar politikos senbuviai šaiposi klausdami, iš kokių milijonų tiek skirtingų reformų pažadėję „valstiečiai“ jas įgyvendins ir kaip elgsis susidūrę su tuo, su kuo susidūrusios pasidavė visos ligšiolinės valdžios. Juk daug kas žadėjo liaudžiai daugiau naudos iš alkoholio prekybos ar tramdyti „Lie­­tuvos geležinkelius“… O ministerijose šaipomasi, kad jau paserviruoti peiliai ir šakutės politinės patirties ir politinės komandos neturintiems mi­nistrams profesionalams „suvalgyti“.

Penktadienis, savi prieš savus

Patys nesitikėję laimėti tiek daug valdžios, „vals­tiečiai“, atrodo, nebepajėgia ir užganėdinti vi­sų jos norinčių, ir rasti ne tik norinčių, bet ir ga­linčių. O kur dar kiti maištai.

Dovilė Šakalienė pratrūko feisbuke: prisiminė minėta kaip ministrė (iš tiesų pačiuose pirmuose galimų ministrų sąrašuose ji minėta, bet netrukus R.Karbauskis ir neklausiamas pridurdavo, kad jos kandidatūra nebėra svarstoma), o dabar net negavo geidžiamo komiteto.

Vidinės kovos verda visose didžiosiose partijose. Špagos remiamos aiškinantis santykius ir už už­darų durų, ir per žiniasklaidą.

Socialdemokratų lyderis A.Butkevičius, užsitraukęs dalies saviškių nemalonę, nes nesuderinęs su savo partijos derybininkais iškeitė socialdemokratišką Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją į Ūkio, net negavo Seimo vicepirmininko posto.

Neokonservatorių arogancija ir staigus „ideologinės“ krypties pokytis, pamačius, kad premjero postas jiems negresia, sunervino ne tik „valstiečius“, bet ir vienintelius galimus partnerius liberalus, o partijoje takoskyra tarp senųjų ir naujųjų kon­servatorių tik gilėja.

Liberalai tarpusavio kovas sprendžia šokdindami arogantiškąjį konservatorių lyderį Gabrielių Landsbergį (tiesą sakant, taip vadinti bene visi šios partijos lyderiai – negi tai kažkokia išskirtinė šios partijos savybė?), nesutikdami jo paremti kovojant dėl opozicijos lyderio posto. Na, G.Lands­bergis pats prisiprašė: laikydamas liberalus mažesniaisiais broliais, nederinęs pradėjo juos savaime laikyti konservatorių priedu kalbantis dėl valdžios su „valstiečiais“.

Jei taip toliau, mažesniaisiais broliais gali likti patys konservatoriai.

 

Savaitgalis prieš didžiųjų portfelių dalybas

Per mažą atokvėpį (bent jau oficialiai) galima pa­sverti: jei, kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo, ar ši naujos valdžios pradžia gera?

Kad ir kaip kai kas gąsdino, jog į Seimą atėjo (tiksliau reikėtų sakyti – buvo išrinkti) niekam ne­žinomi žmonės, jie gal nežinomi sostinės Ge­di­mino prospekte, o savo regionuose daugelis yra ge­rai žinomi asmenys, apie 40 jų – savivaldybių ta­rybų nariai. Tad jie leis prisiminti, kad Lietuva – ne tik Vilnius.

Bet ar turi nauji valdantieji realų planą, kaip te­sėti pažadą Lietuvą padaryti laimingą, ir kas jį įgyvendins? Susidaro įspūdis, kad atsakymo į šį klausimą neturi ir patys „valstiečiai“.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA