Arūnas BRAZAUSKAS
Bandant suprasti, kas yra „alternatyvūs faktai“, kilo noras padaryti pertrauką. Nuėjau į kiną. Filmas „Zero III“ – lietuviškas, nešvankus, pritvinkęs plūstančių pajamų, kurios, spėju, bus gausios.
Kai kuriuos apibūdinimus reikia tikslinti. Filmas veikiau indoeuropietiškas nei siaurai lietuviškas. Rusų kalba kemša ausis ir lengvai neišsiplauna. Bet vertimo nereikia, nes tai kalbos klodas, vėl tapęs savas. Indoeuropiečiai ilgokai stovyklavo Okos upės (Rusija) baseine. Dabar jau rusiškų upių vardynas pateko net į indų epą. Tačiau ne „Mahabharatos“ turtai byra iš „Zero III“ ekrano, o rusiški keiksmai – tai, kas Lietuvos politinį elitą sieja su iškalbingesne liaudies dalimi.
Ne vienas pažįstamas Rusijos pilietis yra nusistebėjęs dėl tų lietuviškos šnekos puošmenų. Tautiečiai indoeuropietiškų klodų tamsią gyslą perėmė kaip galios išraišką. Ant kerzinio okupanto bato buvo prilipęs ypatingas žodynas. Nelabai gausus, bet reikšmingas. Prievarta – sovietinės visuomenės klijai. Ir prievartos kalba specifinė.
Manoma, kad archajiškose visuomenėse keikimas ir keikimasis buvo papročių reglamentuoti. Tikėta, kad ištartas žodis gali būti mirtinas. Sovietinėje santvarkoje paveikios buvo realios bausmės. Kariuomenėje, represiniuose organuose, įkalinimo vietose aidėjo galios ir bejėgiškumo ištarmės. Ir žodžiai buvo atitinkami – tokie, kuriais galima išgąsdinti, grasinti, įžeisti, užčiaupti. Į viešumą patenkantys politikų privačių kalbų įrašai bei nuosavos ausys liudija, kad „Zero III“ leksika – įprasta elito susikalbėjimo priemonė.
Beje, kuo žmogus bejėgiškesnis, tuo sodriau prakeikia ką nors, kam negali nieko padaryti. „Dar viena gražbyliaujanti siurbėlė ant Lietuvos sprando. Ir ja būdama, kaip matyt, labai didžiuojasi, net springdama savo, atsiprašant, išmintį barsto. Tik kaži ką toji lakštingala užgiedotų, jei pačiai reiktų dvėsti?“ – šiek tiek paredaguotas viešas įrašas, turintis neanonimiškus autorių ir adresatą. Pastarasis pirmojo neskaito, nes tas yra socialinis niekas, tad žodžio meistras bergždžiai keikiasi sau į feisbuką – be vilties, kad jį perskaitys daugiau nei 30 iš beveik trijų milijardų interneto vartotojų.
„Zero III“ panašaus susvetimėjimo nėra: veikėjai girdi vieni kitų galios kalbą. Ir ne tik kalbą – pajunta vieni kitų smūgius. Bet ne keiksmai vardan keiksmų, ne galia vardan galios yra tų veikėjų siekiamybė. Perfrazuodami Karlo Marxo etnografinius pastebėjimus, vietoj daugtaškio rašydami kitą tautvardį, sakome: lietuvių dievas yra pinigai.
Bet kas čia naujo? Ar tai naujiena, kad nuo nepriklausomybės atgavimo, pavyzdžiui, dalis žiniasklaidos reketuoja, ką gali numelžti? Tu sumoki ir pagal tavo užsakymą kokia nors visuomenės informavimo priemonė šliūkštelėja purvo ant tavo nurodyto asmens ar organizacijos. Jei tie sumoka daugiau, purvasklaidos čiaupas nukreipiamas į tave. Purvo vonių aukcionas.
Demokratijos švyturys – Jungtinės Valstijos turi kadenciją pradedantį prezidentą. Jo spaudos atstovas primelavo, kad per prezidento priesaikos iškilmes Vašingtono metro naudojosi daugiau žmonių nei per pirmtako inauguraciją. Suprask – atvyko daugiau žiūrovų. Dabartinio prezidento patarėja apgynė melus – pasakė, kad tai „alternatyvus faktas“.
Ar „Zero III“ vaizduoja „alternatyvią tikrovę“? Pro daugiaaukščio langą išmestas šaldytuvas su virtiniais, opozicijos lyderio patirta trauma – meninė išmonė, t.y. „alternatyvūs faktai“. Elitinė narkotikų ir sekso orgija – ne faktas, o kino kalba perteiktas kažkieno prisiminimas. O tai, kad filmo režisierius Emilis Vėlyvis, kūrybiškai tikrinęs tikrovės ribas, atsidūrė daboklėje, – tiesiog faktas be alternatyvos.
Ar dėl „Zero III“ socialinio modelio kovojome 1991-ųjų sausio 13-ąją?
Atsakymas. Norėjome, kad būtų geriau, o pavyko, kaip pavyko. Ir kuo tasai „Zero III“ modelis blogas? Institucijos, pvz., spectarnybos, veikia. Žiniasklaida renka kompromatą – vadinasi, apyvartoje ne vien „alternatyvūs faktai“. Politikai susimoka – tai reiškia, kad ūkis paveža, nors ir neklesti.
Alternatyva „Zero III“ tikrovei – arba dar geresnė tėvynė, arba kaustytas okupanto batas, kurį, tikėtina, abejingai sutiktų tėvynės skurdžiai. Žinoma, galima stagnuoti. Tada atsiras galbūt neįdomus, besikartojantis „Zero IV“.