Renata BALTRUŠAITYTĖ

Ketvirtadienį Vilniuje prasideda „Žiemos ekranai“ – stambiausias Baltijos šalyse rengiamas prancūzų kino festivalis. Jis Lietuvos žiūrovams pristatys įvairialypę subtilių ir įžūlių, nuotaikingų ir slegiančių, ironiškų ir jautrių prancūziškų filmų paletę. „Žiemos ekranai“ – jau dvyliktą kartą Prancūzų instituto Lietuvoje organizuojama kino šventė. Šįmet ji įsuks į savo žiemišką sūkurį 11 mūsų šalies vietovių, po kurias keliaus 24 kino juostos.

Festivalį sudaro du fundamentalūs blokai: pagrindinės ir retrospektyvinės programos. Pagrindinė programa, kuri šįmet vadinama „Susitikimais“, stengiasi atskleisti, kas pastaraisiais metais vyko ir tebevyksta Prancūzijos kino pasaulyje, atkreipti dėmesį į naujus kūrėjus, aktorius, įžvelgti naujas aktualias temas. Ši programa gana koncentruota – joje tik dešimt filmų, tad stropus žiūrovas gali pamatyti juos visus ir susidaryti išsamų šiandienos prancūzų kinematografo vaizdą.

Siūlomų filmų visuma tematiškai aprėpia itin platų problemų spektrą: nuo socialinės nelygybės, individo akistatos su sistema iki kertinių egzistencinių dalykų – santykio su artimaisiais, vienatvės, meilės, mirties. Čia yra ir jaunosios kartos režisierių darbų, pavyzdžiui, Damieno Manivelio „Parkas“, ir ne vienus metus trukusių projektų, kaip Emilie Brisavoine „Polina ištrūksta“ ar mūsų publikai žinomų režisierių André Téchiné, Benoit Jacquot filmai.

Pastarieji irgi atstovauja visiškai skirtingoms kryptims: A.Téchiné „Septyniolikmečiai“ yra realistinis filmas, kalbantis apie socialinę skirtingų žmonių grupių tikrovę, o štai B.Jacquot „Iki niekados“ labiau gvildena psichologinius būties ir nebūties vingius. Tai pasakojimas apie merginą, kuri mirus draugui jų namuose lieka visiškai viena, tačiau netrukus supranta, kad draugas ir toliau yra šalia. Jis kaip sapnas, ilgesnis už naktį.

„Tuo kino susitikimai ir bus įdomūs: pažintis su savitu autoriaus žvilgsniu gali nepatikti, tačiau žiūrovo viduje kažkas vis tiek sukirbės“, – teigia festivalio filmų kolekcijos sudarytoja Eglė Maceinaitė.

Nenuspėjami susitikimai

Organizatoriai ilgai svarstė dėl filmo „Solanž ir gyvieji“. Jo autorė – Paryžiuje gyvenanti kanadietė Ina Mihalache, kuri išgarsėjo „YouTube“ internetiniame kanale kuriamais filmukais. Ir tai jaučiama iš kuklaus biudžeto, kuriuo režisierę aprūpino sutelktinio finansavimo kampanija, filmo struktūros. Priimdama siuntinį, kurio, jos manymu, niekas negalėtų jai siųsti, mergina nualpsta, o kaimynai pasiryžta prie jos lovos budėti per naktį. Įdomu, kad pagrindinę heroję, kuri pamažu lenda iš kieto vienatvės šarvo, suvaidino pati režisierė.

Ko gero, alternatyviausias pagrindinės programos filmas – Damieno Manivelio „Parkas“. Jis – minimalistinis, trumpas, bet neskubus, su pora bevardžių personažų ir parku, kuris iš draugiško tampa vis grėsmingesnis.

Xavier Serono „Galvą guldau“ – tai juosta apie niūrią temą – mirtį, tačiau pats filmas mirtinai juokingas. Jame panaudoti barokiniai paveikslai „Barzdota moteris“, „Nuostabusis pieno davimas šv. Bernardui“ ir kiti keistoki tos epochos ikonografijos pavyzdžiai. Po filmo seansų bus galima susitikti su atvykstančiu režisieriumi.

Jeano Christophe‘o Meurisse‘o filmas „Apnėja“ – teatro režisieriaus debiutas kine. Filmas sukurtas be scenarijaus, tik numačius kartu gyvenančio vienos moters ir dviejų vyrų draugiško trikampio situacijas. Tačiau jos gyvai perteikia šiandienos Prancūzijos socialinę realybę ir pačių prancūzų mentalitetą. Ši šalis seniai nebėra atvirukinio Eifelio bokšto, sūrio, prancūziškų batonų ir kanelių kraštas. Joje vykstantys pokyčiai pranoksta senus stereotipus.

Kone ilgiausiai festivalio organizatoriai dairėsi atidarymo filmo. Galiausiai juo tapo „Džiunglių įstatymas“, dar nefigūravęs kitų festivalių programose ir todėl negavęs apdovanojimų. Šį Antonino Peretjatko filmą E.Maceinaitė atrado žiūrėdama kitą to paties režisieriaus kūrinį. O pamačiusi pagalvojo: oho, kažkas naujo. Užtenka pasakyti, kad filmo veikėjas, ministerijos praktikantas, išsiunčiamas į Prancūzijos Gvinėją steigti pirmosios uždaros slidinėjimo trasos Amazonės džiunglėse, tikintis atgaivinti turizmą atokiame krašte.

„Tai labai savotiškas projektas – fragmentiškas, specifinio stiliaus ir humoro. Galbūt šiek tiek neįprastas „Žiemos ekranams“ dėl jame išsakomos kritikos. Bet pamaniau – kodėl gi ne? Jeigu filmas iškelia kelias skirtingas pozicijas, laikau tai geru ženklu. Nesinorėtų tapti patogiu bei nuspėjamu festivaliu“, – teigia festivalio programos sudarytoja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2017-m

D. Matvejevo nuotr.

Aktorė Aurelija Tamulytė – apie meilę prancūzų kinui, naujausią savo vaidmenį komedijoje „Žavios ir pavojingos“ bei skirtingus Lietuvos miestų žiūrovus.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Ką tik prasidėjęs prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ užtamsintose salėse suburs Lietuvos frankofilus. Beje, ne tik sostinėje, nes Prancūzų instituto Lietuvoje remiamas festivalis gali pasigirti gerai išplėtotu filmų pristatymų tinklu. „Žiemos ekranai“ kino gerbėjų lauks ne tik trijuose didžiausiuose šalies miestuose, bet ir Šiauliuose, Anykščiuose, Panevėžyje, Marijampolėje bei Palangoje.

Kalbėdami apie prancūzų kiną, pirmiausia įsivaizduojame subtiliausius intymių žmonių santykių nėrinius. Nesvarbu, ar tai būtų komedija, ar drama, ar detektyvas – be sentimentalaus prieskonio prancūziški filmai Europoje netektų savo aureolės, nors natūralu, kad dalį prancūzų toks vienpusiškas požiūris į jų kultūrą jau senokai nervina.

Vis dėlto „Žiemos ekranai“ šįkart paklūsta tradicinėms klišėms ir siūlo Lietuvai šeimos istorijas pasakojančių filmų programą. Laiku pataikė, turint omenyje neblėstančias mūsų diskusijas apie šeimose be kamerų ir pašalinių liudininkų sukamus siaubo filmus.

Rožės ir dilgėlės

„Tačiau prancūzų šeimos samprata jau gerokai skiriasi nuo konservatyvių lietuvių idealų: šalia dabartinių vyrų ir žmonų joje draugiškai sutelpa ir buvę sutuoktiniai su savo antrosiomis pusėmis bei ankstesniais ir vėlyvesniais vaikais. Tad netgi iširusiose šeimose prancūzai pirmiausia įžvelgia atsiveriančias naujas bendravimo galimybes, o ne vienatvės pykčius ir nuoskaudas. Prancūzai kaip niekas kitas moka vertinti šią akimirką“, – pabrėžė aktorė A.Tamulytė, festivalio organizatorių pakviesta pristatyti „Žiemos ekranų“ filmų.

Jos pačios pažintis su prancūzų kinu prasidėjo vos šešerių septynerių metukų, kai galvoje pradėjo suktis visiems žinoma melodija iš 1966 m. sukurto Claude’o Leloucho filmo „Vyras ir moteris“.

Tėvai, abu prisiekę prancūzų kultūros gerbėjai, eidami žiūrėti filmo į kino teatrą nusivedė ir Aureliją. Teatralų šeimos atžala, gerai pažįstanti Kauno muzikinio teatro užkulisius, tuomet dar menkai nutuokė apie vyrų ir moterų santykius, užtat kompozitoriaus Francis Lai melodiją iš šio filmo įsiminė ilgam.

Vaikystės įspūdžio nesugadino ir jau suaugusios akimis pamatytas istorijos tęsinys „Vyras ir moteris: po 20 metų“, kuriame vaidino tie patys aktoriai – Ainouk Aime ir Jeanas Louis Trintignant’as. Retam kino režisieriui pavyksta garbingai išlaikyti tęsinių egzaminą, tačiau  C.Lelouchas nesubanalino ir antrojo savo herojų susitikimo, tik istorija jau nebebuvo tokia užburianti.

Dar vienas iki skausmo aktorės atmintyje įsirėžęs prancūziškas prisiminimas – anuomet populiaraus belgų kilmės aktoriaus ir kompozitoriaus Jacques’o Brelio atliekama daina „Ne me quitte pas“ („Nepalik manęs“).

Pasak A.Tamulytės, apie tokius atlikėjus sakoma: vaidina ne kūnu, o širdimi: jokios kūno vaidybos, jokių perspaustų emocijų, užtat jautru ir organiška. Natūralia ir kuklia laikysena J.Brelis jau anuomet išsiskyrė šėliojančiame vakarietiškos muzikos kontekste.

Aktorė tvirtina, kad viduje kunkuliuojančios, bet išoriškai suvaldytos raiškos emocijos apskritai būdingos prancūzų kultūrai. Tai atsispindi ir jų filmuose, kuriuose retai pamatysime tiek beatodairiškų herojų, tiek apgailėtinų niekšų: ir vienų, ir kitų personažams prancūzai nepatingės priskirti įtaigių, tylią užuojautą ar žiūrovų simpatiją sukeliančių bruožų.

Į brandesnio amžiaus klausimą, kodėl moterų elgesys dažnai būna toks nenuspėjamas, aktorei atsakė ir save pačią pažinti padėjo vėliau pamatytas 1963 m. Jeano Luco Godard’o filmas „Panieka“ su Brigitte Bardot ir Micheliu Piccoli.

„Man tai geriausias B.Bardot vaidmuo iš visų matytų. Jis padėjo suprasti, kodėl, nuojautomis pasikliaudamos, tampame nepakenčiamos ir darome visiškas nesąmones, dėl kurių vėliau gailimės. Ir kartu – kodėl taip svarbu kartais ryžtis panašioms nesąmonėms. Augau be brolių ir seserų, buvau vienišė, todėl daugelį gyvenimo atsakymų rasdavau filmuose ir knygose. Jie – svarbiausi mano mokytojai“, – neslepia  A.Tamulytė.

Dar viena juosta, be kurios ji neįsivaizduojanti prancūzų kino, – lenkų režisieriaus Andrzejaus Zulawskio emigracijoje statytas filmas „Svarbiausia – mylėti“ su didžiais aktoriais Romy Schneider ir Jacques’u Detroncu. A.Tamulytė neabejoja, kad ne šiaip sau tiek daug svetimšalių režisierių (A.Zulawskis, Krzysztofas Kieslowskis, Romanas Polanskis, Andrejus Končalovskis) savo geriausius filmus kūrė būtent Prancūzijoje: ten jie rado tinkamą estetinę terpę savajam „pustonių kinui“.

„Jeigu jums teks pasivaikščioti Vilandri pilies soduose, suprasite, kad prancūzų kultūroje puikiai dera viskas – ir rožės, ir dilgėlės. O svarbiausia – kad viskam atrandama vieta, negriaunanti bendros harmonijos“, – teigia pašnekovė.

Rekomenduojami „Žiemos ekranų“ filmai

Prisiminti jaunystės simpatijas prancūzų kultūrai aktorę paskatino darbas su teatro režisieriumi Ericu Lacascade’u spektaklyje „Dėdė Vania“. „Keistas tai buvo derinys: režisierius – prancūzas, pjesė – rusiška, o aktoriai – lietuviai. Bet vėliau su šiuo spektakliu nemažai pasaulio šalių, taip pat ir Prancūzijos teatrų apvažiavome“, – neslepia A.Tamulytė.

Paryžiuje Aurelija savo akimis regėjo teatre vaidinantį Alainą Deloną. Ir – šiek tiek nusivylė supratusi, kad šio aktoriaus vyriškam žavesiui atskleisti būtina palankų stambaus plano rakursą parenkanti kino kamera, kuriai jis galėtų krestelėti savo vešlius plaukus: teatro scenoje greta kitų kolegų A.Delono vaidyba lietuvei nepasirodė kuo nors išskirtinė.

Tačiau Aurelija skubės į festivalio seansus susitikti su kitais pamėgtais prancūzų aktoriais. Net dviejuose filmuose („Vila „Amalija“ ir „Ceremonija“) išvysime puikiai mokančią kaitalioti vaidybos amplua ir kaskart tapti neatpažįstamą Isabelle Hupert. Benoit Jacquot drama „Adolfas“ pristatys aktorę Isabelle Adjani, o Michelio Gondry „Gėlėti sapnai“ – Audrey Tautou.

„Jos darbas šiame filme – labai įdomus, bet ne tik todėl nemačiusiems siūlyčiau nepraleisti „Gėlėtų sapnų“. Tai siurrealistinis, fantastiniais, bet atpažįstamais, iš kasdienybės išsirutuliojančiais vaizdiniais trykštantis pasakojimas. Sakyčiau, tai net ne išmonė, o tik taikliai pastebėtos ir hiperbolizuotos mūsų gyvenimo detalės“, – tikina A.Tamulytė.

Taip pat aktorė siūlo atkreipti dėmesį į Stephane’o Brize filmą „Panelė Šambon“, ironiškai vaizduojantį, kaip tvarkingas šeimos galva, vaidinamas puikaus nūdienos aktoriaus Vincento Lindono, bando atsitverti nuo nejučiomis gimstančių jausmų savo sūnaus muzikos mokytojai. Atsitverti tiesiogine prasme – atkakliai renčiama plytų siena, mat pagal profesiją šis vyras yra mūrininkas. Tik ar pajėgs mūras apsaugoti nuo sėlinančios meilės?

Šiuolaikiniam prancūzų dramos teatrui, priešingai nei kinui, Aurelija nejaučia itin didelės simpatijos: regi jame daug tiesmukumo ir mažokai fantazijos. Kas kita – muzikiniai, šokio ar šiuolaikinio cirko spektakliai: čia prancūzams prilygti išties nelengva. Ir, priešingai nei Lietuvoje, teatro režisieriai ten retai bando savo jėgas kine arba operoje: tai laikoma skirtingomis profesijomis.

Palikti Kauną paskatino konfliktas

Vis dėlto būtent už vaidmenį prancūzo Jeano Luco Lagarce’o pjesėje „Tolima šalis“ A.Tamulytė pelnė pirmąjį reikšmingą savo teatrinį apdovanojimą – „Auksinių scenos kryžių“ pirmtakę Švento Kristoforo statulėlę. Nutiko tai dar 2002 m., o 2009-aisiais už vaidmenį spektaklyje „Bjaurusis“ aktorei buvo įteiktas ir „Auksinis kryžius“. O Kauno miesto savivaldybės menininkams dalijamos „Fortūnos“ A.Tamulytei buvo įteiktos net trys.

Bet negalėtum sakyti, kad sėkmingai prasidėjusi aktorės karjera teatre klostėsi ramiai ir tolygiai. Priešingai nei tėvams (Kauno valstybinio muzikinio teatro solistei Danutei Dirginčiūtei ir muzikantui, o vėliau šio teatro „ūkininkui“ Albinui Tamuliui), jai nepavyko „savo namais“ paversti vieno konkretaus teatro.

„Turėjau etatą Lietuvos valstybiniame akademiniame teatre, kol jam vadovavo Jonas Vaitkus. Tačiau kai režisieriaus šiame teatre nebeliko, pasitraukiau. Tada Gintaras Varnas parviliojo mane į gimtąjį Kauną. Čia viskas pasikartojo: pamėgtam režisieriui palikus meno vadovo postą, aš vėl palikau trupę“, – pasakoja aktorė.

Apsispręsti padėjo nesutarimai su šiame teatre vėl intensyviai dirbti pradėjusiu Jonu Jurašu, kuriam jokios Aurelijos siūlomos aktorinės improvizacijos, paremtos jos pačios išgyvenimais ir patirtimi, netikdavo. Tiksliau – jos neįtikdavo šalia režisieriaus visuomet ištikimai budėdavusiai jo žmonai, tekstų autorei Aušrinei Marijai Sluckaitei, netoleruodavusiai nė mažiausių nukrypimų nuo popierinio žodžio.

„Repetuodama visąlaik kankinausi jausdama, kad mano tariami tekstai – neorganiški, o kartais tiesiog infantilūs. Kol po generalinės repeticijos galiausiai neištvėriau – pati oficialiai atsisakiau vaidmens. Teatras, „atsidėkodamas“ už tokį įžūlumą, kartu atėmė iš manęs ir Artūro Areimos spektaklyje „Šmėklos“ sukurtą vaidmenį. Išsaugojau Kaune tik „Auksinį scenos kryžių“ pelniusį darbą Viliaus Malinausko spektaklyje „Bjaurusis“ – jis vaidinamas iki šiol“, – su širdgėla pasakoja A.Tamulytė.

Tik ne TV serialai

Be vaidmenų spektakliuose „Bjaurusis“ ir „Dėdė Vania“, šiandien žiūrovai aktorę gali išvysti Valstybiniame jaunimo teatre teberodomuose J.Vaitkaus „Pa­triotuose“ bei „Domino“ teatro premjeroje „Žavios ir pavojingos“. Sąrašas tarsi neatrodo labai ilgas, kol nekreipi dėmesio į tai, kokiu intensyvumu rodomi nauji „Domino“ teatro spektakliai: neretai „Žaviose ir pavojingose“ vaidinančiam moterų šešetukui vieną po kito tenka atlaikyti du vaidinimus per dieną. O Silvijos vaidmens atlikėja A.Tamulytė dublerės neturi.

„Būna taip, kad vos spėju nusiplauti nubėgusį pirmojo vaidinimo grimą (o nubėga jis neišvengiamai, nes vaidinu savo nuoskaudas alkoholyje skandinančią moterį, kuri tiesiogine prasme raičiojasi po sceną), užsitepti naują ir grįžti į sceną antram vaidinimui. Tokie krūviai reikalauja fizinių ir emocinių jėgų, antra vertus, esu dėkinga „Domino“ teatrui už tai, kad suteikia galimybę pragyventi nevaidinant televizijos serialuose. Kol turiu ką valgyti ir nesėdžiu gatvėje – į serialus neisiu“, – atkakliai kartoja pripažinta aktorė.

Serialų statytojų pasiūlymų anksčiau A.Tamulytė sulaukdavo nuolat. Dabar – rečiau, mat tarp jų kūrėjų pasklido žinia, kad artistė dar įsikibusi scenos, dar nepasiduoda. Kam tuščiai vargintis įkalbinėjant, kai aplink – šimtai patekti į serialus trokštančių moteriškių.

O štai režisierius Olegas Šapošnikovas, perskaitęs dramaturgės Lauros Cunningham pjesę, iškart „Domino“ teatro vadovams pareiškė, kad imsis šio pastatymo tik su sąlyga, jei Silviją vaidins A.Tamulytė. Mat Brodvėjaus ir kitus pasaulio teatrus apkeliavusi pjesė šviežumu neblizgėjo, ir „Domino“ teatrui prireikė būtent to, ko nebereikėjo Nacionaliniu virtusiam Kauno dramos teatrui, – Aurelijos literatūrinių bei vaidybinių improvizacijų.

Aktorė pati prikūrė nemažai Silvijos teksto, išplėtodama tiek padavėja virtusios aktorės neįgyvendintų svajonių, tiek namie patiriamo vyro smurto linijas. Ir visi, kam jau teko matyti „Žavias ir pavojingas“, gali paliudyti, kad improvizacijos pasiteisino, – būtent Silvijos personažas iš spektaklio veikėjų šešeto žiūrovams įsimena labiausiai.

Užtat su kokia baime pačios L.Cunning­ham reakcijų laukė A.Tamulytė, sužinojusi, kad dramaturgė tiesiai iš Niujorko atvyksta į premjerą Vilniuje. Bijojo be reikalo – po spektaklio surengtame vakarėlyje viešnia pripažino, kad Aurelijos vaidmuo, kaip ir visas vilniečių sukurtas spektaklis, ją sujaudino, nors regėjo daug šios pjesės interpretacijų ir ne visas apskritai norėtų prisiminti.

„Manoji Silvija atmintinai deklamuoja Ofelijos ir Medėjos monologus, tačiau niekaip neįstengia įsiminti vos trijų lapų ilgumo restorano, kuriame dirba, valgiaraščio. Namie ją žemina vyras, ji plėšosi tarp skurstančios šeimos, nemėgstamo darbo ir savo svajonės, neįstengdama dorai atlikti nė vieno vaidmens, kurio iš jos reikalauja gyvenimas.

Nori vaidinti – tačiau dirbdama padavėja neįstengia nuvykti į aktorių perklausas, pasiryžta palikti smurtaujantį vyrą – tačiau išsiblaiviusi pritrūksta tvirtybės. Gražuolė Silvija – kaip gėlės žiedas, kuris galėtų kerinčiai prasiskleisti pamerktas į vazą, tačiau anksčiau laiko vysta nugrūsta stiklainin su pūvančiu vandeniu. Norėjau parodyti, koks svarbus kiekvienos aktorės karjerai yra ją palaikantis artimiausias žmogus“, – teisina savo personažą A.Tamulytė.

Pačiai Aurelijai sunkiausiais gyvenimo momentais išlikti scenoje padėdavo tvirtas stuburas, jaunystėje visiems laikams „įkaltas“ režisieriaus J.Vaitkaus. Jis savo studentams įteigdavo, kad aktorystė – viena gražiausių profesijų pasaulyje, o tie, kam pritrūksta jėgų joje išlikti, paprasčiausiai nėra savo profesijos verti. Suprask, jei neatlaikei, palūžai – esi netalentinga aktorė ir silpna asmenybė. Ir jokių pasiteisinimų ar kompromisų čia būti negali.

„Kadangi mano tėvai dirbo teatre, tokios nuostatos man nebuvo naujiena. Žinojau, kad gėlės, aplodismentai – tik mažyčiai juodo, sekinančio, naktimis ilsėtis neleidžiančio darbo purslai. Tačiau dažnai matydavau, kaip savo išsvajotos profesijos realybe baisėdavosi pirmosios aktorių kartos bendrakursiai ir kolegos“, – prisimena pašnekovė.

O štai su kinu A.Tamulytės keliai prasilenkė: kažkada, agento pakviestai išbandyti jėgas Quentino Tarantino filmo atrankoje, merginai tiesiog pritrūko drąsos, o daugiau panašių progų nebepasitaikė. Dabar dalyvauti netgi lietuvių režisierių rengiamose perklausose aktorė nebesuranda laiko. Nors atrodytų – negi Lietuva tokia didelė, kad vietiniai kino režisieriai galėtų nepažinoti seniai teatruose vaidinančių aktorių? Gal todėl ir lietuviško kino premjeros vis dažniau primena tik šiek tiek prašmatniau nufilmuotus televizijos serialus?

Geras vaidmuo – svarbiau už apdovanojimus

Kone kasdien su „Domino“ trupe Lietuvos miestus ir miestelius raižanti A.Tamulytė jau sukaupė įdomių pastebėjimų apie skirtingų miestų ir rajonų teatro žiūrovus: „Vienaip į linksmą spektaklio juokelį reaguos vilniečiai, kitaip – kauniečiai, ir jau visiškai skirtingai – klaipėdiečiai. Jeigu vaidmens akcentus susidėliojai Vilniuje – gali neabejoti, kad pajūryje visus taškelius teks perdėlioti iš naujo.“

Pati artimiausia aktorei savo reakcijomis iki šiol lieka Kauno publika, kurią daugelis kolegų vadina reiklia ir išlepinta. Mat dirbdami Kaune įsimintinus savo kūrybos laikotarpius praleido tokie režisieriai, kaip J.Vaitkus, G.Varnas ir Gytis Padegimas, o žiūrovai tokios dovanos nepamiršta.

Panašiai ir panevėžiečiai iki šiol jaučiasi esą išauklėti Juozo Miltinio, todėl pigiais juokeliais šio miesto publikos niekaip nepapirksi. Mažiausiai reiklūs ir visus atvežamus spektaklius dėkingai priima teatrų neišpaikinti Mažeikių, Utenos, Marijampolės, Tauragės žiūrovai. Na, o sostinėje smarkiai skiriasi besąlygišką savo žiūrovų pasitikėjimą užsitarnavusio „Domino“ ir visų kitų teatrų publika – tarsi iš skirtingų pasaulių žmonės būtų susirinkę.

„Tačiau man svarbiausia ne teatro pavadinimas, o kuriamas vaidmuo. Jei galiu jame save realizuoti – būnu laiminga, o jei pačiai nepavyksta suvokti, ką veikiu scenoje, – neguodžia nė garsios režisierių pavardės. Vaidindama „Domino“ spektakliuose turbūt nepelnysiu kritikų skiriamų apdovanojimų, nors, antra vertus, jų toleruojamuose teatruose esu regėjusi ir prastesnių pastatymų. Valstybiniai teatrai galėtų tik pavydėti „Domino“ kruopščiai iki mažiausių smulkmenų vadybiškai sustyguotos veiklos: viskas čia vyksta laiku, visi aktorių pagalbininkai gastrolėse puikiai žino ir vykdo savo pareigas. Trūksta nebent stilistiškai margesnio repertuaro ir įvairesnės režisūros. Bet juk negalima norėti visko iš karto“, – viliasi aktorė, teigianti, kad jei tokių teatrų kaip „Domino“ šalyje atsirastų daugiau, jos kolegos nebesilaikytų įsikibę valstybinių etatų, o tada sąstingyje įstrigusi teatrų reforma savaime pajudėtų.

Šiuo metu A.Tamulytė ketina įgyvendinti savo pačios kūrybinį sumanymą – kartu su trimis kolegomis ruošti spektaklį pagal Rainerio Wernerio Fassbinderio dramą „Marta“. Pasiskolinęs siužeto rėmus iš prozininko Cornello Woolricho, ją pats autorius kine ekranizavo 1974-aisiais.

„Mano mėgstamiausias teatro spektaklis ilgą laiką buvo „Karčios Petros fon Kant ašaros“: jame ne vaidindavau, o tiesiog gyvendavau. Jis _sukurtas pagal R.W.Fassbinderio dramą. Nuo to laiko šis dramaturgas ir kino režisierius – mano išskirtinių mylimųjų sąraše. Nors ir nėra prancūzas“, – juokiasi aktorė.