BFL

Pirmąją naujojo mero darbo dieną jo pirmtakas su savo senąja gvardija savivaldybėje kilnojo taurelę. „Dabar meras Grigaravičius, kodėl jis leidžia – klauskite jo“, – sunkiai liežuvį vartė žurnalistų užkluptas ligtolinis meras. Taip priešiškai buvo sutiktas ne tik tiesiogiai išrinktas Alytaus meras.

Aušra LĖKA

Per pirmąsias simbolines 100 dienų kovą tiesiogiai žmonių išrinktiems 22 merams debiutantams teko atlaikyti sunkių išbandymų valdžia. Tiesioginių rinkimų oponentai net gąsdino, kad žmonių išrinkta savivaldybės galva gali būti neveiksni, mat jei neturės rėmėjų daugumos, negalės suformuoti nei vicemerų komandos, nei savivaldybės administracijos vadovybės, nei priimti kokių kitų sprendimų. Bet visur merams pavyko suburti valdančiąją daugumą, nors kai kuriems tai kol kas ir yra didžiausias pirmųjų 100 dienų laimėjimas.

Kartu prie starto linijos stoję 22 pirmąkart tokį postą pelnę merai – šiandien jau kiek skirtingose vietose darbų distancijoje.

Alytus: taryba triūsia be opozicijos

Alytaus meras Vytautas Grigaravičius kartu su kitais alytiškiais mynė miesto dviračių takais. Sėdėdamas kabinete, kad ir kaip vaizdžiai būtų nupasakoti šių trasų absurdai ar net pavojai, nebūtų taip akivaizdžiai pamatęs problemų ir sumąstęs jų sprendimo būdų.

Nors tvoskė karštis, mero pakviesti alytiškiai, kai kurie tiesiai po maudynių, su vaikais, atėjo prie jų miesto garsiausio „vaiduoklio“ – buvusios autobusų stoties pastato. Taip, meras jau kreipėsi į jo dabartinius savininkus – „VP grupę“ oficialiu raštu. Bet ir eiliniai alytiškiai nori patarti merui, ką daryti, kad sklypas miesto centre pagaliau būtų tvarkomas, net siūlo įsteigti fondą, į kurį jie aukotų pinigus ir išpirktų ankstesnių miesto valdžių parduotą sklypą.

Lyg ir kvepia „zuokizmu“ – buvęs sostinės meras tikrai mokėjo pasirodyti viešumoje ten, kur daug žmonių ir daug televizijos kamerų. Bet V.Grigaravičius tikina, kad čia ne populizmas, o noras pripratinti gyventojus aktyviai dalyvauti sprendžiant problemas ir galimybė iš jų gauti informacijos, ką ir kaip reikėtų taisyti. Beje, mero mobiliojo telefono numeris skelbiamas viešai ir jis uoliai atsiliepia, kad ir kas skambintų.

„Vienas pagrindinių mūsų akcentų einant į rinkimus buvo pažadinti visuomenę, kad ji nebūtų abejinga. Ir žmonės labai aktyvūs, reaguoja, teikia siūlymus. Dabar įsteigti ar steigiami bendravimo su bendruomene ir jos tiesioginio įtraukimo į miesto valdymą instrumentai – visuomeninės tarybos, vietos veiklos grupė, kuri svarstys ES lėšomis finansuojamus projektus. Taip galėsime visi susitelkę kartu dirbti miesto labui. To ir ėjome į tarybą“, – primena V.Grigaravičius.

Buvęs populiarusis, autoritetą pelnęs valstybės policijos generalinis komisaras, po to – saugos paslaugas teikiančios bendrovės „AS Double Invest“ vadovas V.Grigaravičius vienintelis iš naujokų sugebėjo laimėti rinkimus jau pirmajame ture (tokių dar buvo 18 merų senbuvių). Jo visuomeninis rinkimų komitetas „Alytaus piliečiai“ laimėjo 13 iš 27 mandatų taryboje. Maža to, kitas visuomeninis komitetas – „Už Alytų“ pelnė dar du, tad dauguma Alytaus tarybos – nepartiniai. Toks buvo alytiškių atsakas apie savo neskaidrius reikaliukus keiksmažodžiais besigyrusiam merui socialdemokratui Jurgiui Krasnickui ir nuolat besiriejusioms partijoms.

Ne tik meras, bet ir 19 iš 27 tarybos narių – vietos valdžios debiutantai. „Tai ir pranašumas, nes jie nauju kampu žvelgia į darbus, problemas, tarybos nario elgesio kultūrą, ir trūkumas, nes stinga patirties. Bet džiugu, kad ir tarybos naujokai, ir senbuviai dirba vieningai“, – sako meras.

Prie visuomenininkų prisijungus didžiajai daliai savivaldybės tarybos narių, iki šiol ji dirba be oficialiai pasiskelbusios opozicijos.

Pagalių kaišymo į ratus iš senųjų tarybos narių V.Grigaravičius sako dabar nejaučiantis. Nuomonių skirtumų būna, ir tai natūralu, bet didelės kritikos dėl kokių veiksmų ar neveikimo nepastebėjęs.

Vis dėlto savivaldybės aparate dalis žmonių, nors ir yra kompetentingi, bijo priimti sprendimą, parodyti iniciatyvą, laukia komandos, kad pirštu parodytų viršesnis pareigomis. Arba, pavyzdžiui, į eilinį raštą atsakoma paskutinę termino dieną, nors problemą buvo galima išspręsti per kelias dienas.

Meras neslepia: kas nekeis požiūrio į darbą, su tais teks atsisveikinti. Bet galvų kapojimo akcijos tikrai nerengiamos, juolab administracijos aparatas buvo sumažintas krizės metu ir po to neišaugo, tad jis optimalaus dydžio. Dabar kiekviena pareigybė analizuojama pagal specialią programą: kas ką veikia, ar pakankamas krūvis, ar nėra perteklinių procedūrų, o suvedus į sistemą išryškės, gal kurį skyrių reikia pastiprinti, o kitur gal krūviai per maži.

Sudėtingiausias atvejis, su kuriuo merui per šias 100 dienų teko susidurti, kai pavaldžios savivaldybei įmonės – poliklinikos vadovas viešoje vietoje panaudojo smurtą prieš savo draugę, ir dar mažamečio vaiko akivaizdoje. Pradėtas ikiteisminis tyrimas. „Poliklinikos vadovas prarado mano pasitikėjimą. Sudaryta komisija. Žiūrime, kad nepadarytume klaidos, nes čia ir žmonių likimai, ir teisiniai dalykai“, – sako V.Grigaravičius.

Naujajai miesto valdžiai tenka vaduoti Alytų ir iš finansinių bėdų. Situacija nepavydėtina ir nuolat blogėjo jau keletą metų. Naujoji valdžia stengiasi taupyti visur, kur gali, – nuo reprezentacinėmis vadinamų išlaidų sausainiams iki šimtus tūkstančių siekiančių sutarčių už miesto tvarkymo paslaugas ar vykdomus viešuosius pirkimus. Pavyzdžiui, ankstesnė valdžia už miesto žaliųjų plotų šienavimą mokėjo iki 240 eurų už ha, nors yra bendrovių, kurios šiuos darbus atlieka už kainą iki 85 eurų.

Alytaus skola šių metų pradžioje siekė beveik 19,5 mln. eurų, skolinimosi limitas beveik išnaudotas.

Naujoji valdžia netruko išsiaiškinti, kodėl ji taip augo. Ne tik todėl, kad neūkiškai permokėjo už darbus. Miestas vykdo daug ES finansuojamų projektų, kuriems skolinasi iš bankų. Didžiąją dalį šios skolos, įgyvendinus projektus, ES grąžina. Bet jau keletą metų šie sugrįžtantys pinigai buvo naudojami ne bankų paskoloms grąžinti ir investicijoms, o švietimo įstaigų skoloms ir išlaidavimui apmokėti. Kitaip sakant,  gyventa ne pagal pajamas.

Maža to, dauguma projektų vėluoja, tad ne vienu atveju teko grąžinti nepanaudotas ES lėšas. Pavyzdžiui, dėl beveik metus vykdytų pirkimo procedūrų miestas privalėjo sugrąžinti net milijoną eurų perspektyvinei gatvei tiesti. O ir neva baigti projektai piktina aplaidumu. Tarkime, Alytaus pramonės parke dauguma sklypų nėra parengti statyboms, teritorijoje yra sodybų, daržų, ganomos karvės.

Mieste pastatyti du biokuro katilai, bet šiluma nepinga. Atlikta analizė parodė, kad privertus šilumos tiekėjus pirkti kurą biržoje, rinkos kainomis, ir pakeitus kainos nustatymo formulę šilumos kaina gyventojams galėtų mažėti iki 30 proc. Bet, pasak šilumos gamintojų, niekas dėl kainos mažinimo į juos pastaraisiais metais nesikreipė.

Merą stebina ir tai, kad Alytuje nedarbas siekia apie 12 proc., bet čia pat yra ir laisvų darbo vietų. Galimos to priežastys – nedideli atlyginimai, todėl žmonės renkasi gauti išmoką iš darbo biržos. Tad investicijų paieška – viena iš prioritetinių darbo krypčių. V.Grigaravičius pasakoja, kad jei sėkmingai pasibaigs pradėtos derybos, į Alytų turėtų atsikelti keletas įmonių. O kai atsiras konkurencija darbo rinkoje, ir kiti darbdaviai turės didinti atlyginimus, gerinti darbo sąlygas. Štai buvusiose „Alytaus tekstilės“ patalpose turėtų įsikurti „Plastos“ padalinys. Su meru susitikę verslininkai sakėsi buvę maloniai nustebinti mero geranoriškumo ieškant galimybių pritraukti verslą į savo vadovaujamą miestą.

Alytus keičiasi ir nuo mažesnių, bet svarbių darbų. Kas mėnesį skelbiant savivaldybės tarybos narių išlaidas padaugėjo viešumo ir skaidrumo. Patvirtintas didžiausias savivaldybės galiomis įmanomas 3 proc. nekilnojamojo turto mokestis už apleistus pastatus. Keičiamos prekybos viešosiose vietose taisyklės, nes dabartinės neskatina mobilios prekybos ir sąžiningos konkurencijos dėl prekybos plotų. Viename lopšelyje-darželyje pradėta rinkti vaikų su autizmo spektro sutrikimais grupė. Įrengtas nemokamas belaidis internetas Miesto sode.

Už simbolinį 0,85 euro mokestį Sporto ir rekreacijos centre dušu gali naudotis karšto vandens namuose neturintys alytiškiai ar pravažiuojantys dviratininkai.

V.Grigaravičius, paprašytas įvardyti tris pokyčius, kuriems per jo kadenciją įvykus Alytuje jis galėtų pasakyti ne veltui ėjęs į merus, pirmiausia įvardija siekį, kad alytiškiai nebebūtų nusivylę, jog niekas nesikeičia ir nepasikeis, kad patys realiai dalyvautų miesto valdyme.

Antra, naujų darbo vietų kūrimas: kad per kadenciją Alytuje atsirastų ne viena gamykla ir nemažai darbo vietų.

Trečia, turi pagerėti socialinė situacija. Meras pasakoja: „Rinkimų kampanijos metu susitikęs su daugiavaikėmis šeimomis buvau taip sukrėstas, kaip sunkiai jos gyvena, kad visą laiką pratylėjau, žodžio negalėjau ištarti. Nutarėme sukurti nuolaidų kortelę, kad tos šeimos galėtų pigiau apsipirkti, eiti į renginius, vaikai galėtų lankyti būrelius. Iniciatyvą parėmė jau pora dešimčių miesto įmonių. Drauge tikrai galime padaryti daug gerų darbų.“

Jurbarkas: politikos vienišius – nebe vienas

V.Grigaravičiaus startas – įspūdingas. Tiesa, jis tam turėjęs ir porą savaičių daugiau laiko, nes laimėjo rinkimus jau pirmajame ture, be to, jo komanda, su kuria ėjo į rinkimus, turi daugiausia mandatų.

Kur kas sunkesnė situacija prognozuota Jurbarke, kur tiesioginiuose rinkimuose meru tapo save išsikėlęs politikos vienišius – Mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių skyriaus Jurbarko poskyrio vedėjas Skirmantas Mockevičius. Pagal išsilavinimą inžinierius mechanikas ir teisininkas laisvalaikiu griežė smuiku, šoko liaudies šokius, o ne dalyvavo kokios partijos veikloje. Lig tol nedirbęs nei vietos, nei kokioje kitoje valdžioje, jis neturėjo ir savo komandos. Bet politikos debiutantui pavyko iš posto išversti Jurbarko galvą liberalą Ričardą Jušką savo, kaip pavyzdingo šeimos žmogaus, pavyzdžiu, kuo ligšiolinis meras, švelniai tariant, pasigirti negalėjo.

Nuogąstauta, kad merui nepavyks suburti daugumos. Bet, kaip pasakoja Jurbarko miesto ir rajono laikraščio „Mūsų laikas“ korespondentė Lina Juškaitienė, 15 tarybos narių iš 25 koalicijos sutartis pasirašyta ir dabar jie visi labai tvarkingai balsuoja. Tad mero vienišiumi jau nebepavadinsi.

Koaliciją, pasak L.Juškaitienės, telkė tai, kad naujasis meras – padorus šeimos  žmogus. Kitus gal suvienijo tai, kad dabar opozicijoje esantys liberalai buvo tarsi bendras priešininkas, nes daug kam buvo nusibodęs ilgą laiką valdančiojoje daugumoje buvusių liberalų diktatas, kartais ir arogancija.

Ar buvę valdantieji stipriai kritikuoja naująjį merą? „Dabar Jurbarkas pirmą kartą turi stiprią opoziciją“, – šypsosi L.Juškaitienė. O merui dažniausiai prikišama, kad jis neturi patirties, tad Savivaldybių asociacijoje neturėdamas pažinčių negali būti geras savo rajono lobistas. Per ligšiolinės valdžios kadenciją Jurbarkas tikrai gražėjo, išlipo iš probleminio rajono kategorijos. Tačiau sunku įvertinti, kiek tai ankstesnio mero ir jo lobizmo nuopelnas.

Naujasis meras kokių rimtų sprendimų, vadinasi, ir klaidų, padaryti nespėjo. Jis kol kas susipažįsta su darbu. S.Mockevičius – atviras gyventojams, sako, kad į jį bet kas gali kreiptis, dalyvauja renginiuose. Nauja valdžia, priešingai nei pirmtakai, siekia visuomenę įtraukti į rajonui svarbių sprendimų priėmimą, pavyzdžiui, miesto bendruomenės atstovų grupė patarinės, kam skirti ES pinigus. Atsirado daugiau viešumo, skelbiamos mero, savivaldybės administracijos vadovo darbotvarkės, informacija apie jų veiklą.

„Meras – savas tarp gyventojų. Kaip žmogus, jis labai imponuoja. Tikrai neabejoju jo padorumu, sąžiningumu, jo siekiais politikoje. Bet kaip seksis toliau, dar sunku prognozuoti, nes politikoje yra visokių intrigų, manipuliacijų, o S.Mockevičiui stinga politinės patirties. Bet tikiuosi, kad gerų norų vedamas jis pasieks, ką žadėjo“, – mano L.Juškaitienė.

Tiesa, naujosios valdžios šimtadieniui atliktoje apklausoje 19 proc. jurbarkiškių jos darbą įvertino neigiamai, 18 proc. – teigiamai, o net 37 proc. teigė pokyčių neįžvelgiantys. Nelabai tų pokyčių ir galėjo būti, kai savo vedliu rinkėjai pasirinko debiutantą, kuris dar tik mokosi šio darbo. Dar reikia laiko įsitikinti, ar tai atsipirks.

Visišką politikos debiutantą pasirinko tik jurbarkiškiai. Kiti pirmąkart išrinkti merai buvo dirbę vietos valdžios tarybose, Seime ar, kaip V.Grigaravičius arba jo buvęs pavaduotojas Policijos departamente Kęstutis Tubis, buvo vadovavę stambioms nacionalinio lygio valstybės institucijoms. Net pralaimėjęs buvęs Anykščių meras Sigutis Obelevičius giria K.Tubį, kad šis gražiai tęsia darbus, siekdamas Anykščius paversti tikru kurortu, o ne pramonės centru, kaip buvo užsimoję kai kurie kiti pretendentai valdyti Anykščius.

Šiauliai: juokas pro ašaras, ašaros iš džiaugsmo

Tačiau viena – šūkaloti iš opozicijos apkasų, kita – patiems imtis atsakomybės už vadovavimą miestui. Šiaulių, kur net varžytuvių dėl mero posto finale nebuvo partijų atstovų, meras Artūras Visockas, laimėjęs rinkimus, taip apibūdino savo pasirengimą valdyti miestą: „Esame žali kaip šviesoforas, bet ir žali, nes daug ko nežinom, o todėl klausime žmonių.“

Pedagogo išsilavinimą turintis A.Visockas Šiauliuose turėjo ne itin klestinčią fotopaslaugų įmonėlę. Tiesa, privalumas, kad prieš tapdamas meru kadenciją jau dirbo Šiaulių miesto taryboje. Į ją buvo išrinktas kaip save išsikėlęs kandidatas, rinkimams teišleidęs 12 Lt.

Vieni jį laikė skandalistu, kiti – pilietišku viešojo intereso gynėju, Šiaulių Puteikiu.  A.Visockas pagarsėjo kova, kad Šiauliuose nebūtų privatizuota šilumos gamyba, o jėgainės liktų savivaldybės nuosavybe, o apie Šiaulių kultūros fabriko projektą, kurį jis laiko ES pinigų plovimu, surinko per 600 puslapių bylą. Įvairiais skundais jis buvo užvertęs teisėsaugos institucijas.

Bet opozicijai – vieni standartai, merui – kiti. O emocingasis A.Visockas, kėlęs šypseną rinkimų kampanijos metu, ne ką rimčiau atrodo ir mero poste. Minėdamas šimtadienį mero poste, jis apsiverkė, tiesa, iš džiaugsmo ir susijaudinimo, gavęs iš savo bendraminčių 100 kamuoliukų su palinkėjimais. Jis gyrėsi turintis komandą, kokią galima „tik sapne sapnuoti“, programą, kurioje „užkoduotas milžiniškas potencialas“.

Beje, komanda jau byra: atsistatydino socialdemokratas vicemeras Domas Griškevičius, užtikrinęs koalicijai vieno balso persvarą. Šiauliuose 31 nario taryba – margumynas: čia 9 partijų ir komitetų atstovai, o A.Visocko komanda yra laimėjusi 6 mandatus.

Meras džiūgauja, kaip jam puikiai sekasi: savivaldybėje sumažinta popierizmo, vis daugiau žmonių ateina pas merą išdėstyti nuomonės. Vilniaus pavyzdžiu nutarta skirti 70 eurų vaikams, lankantiems privačius darželius, pagaliau sustabdytas seniai abejonių kėlęs „Menų inkubatoriaus“ projektas. „Viskas vyksta sėkmingai – net pernelyg sėkmingai, net prisibijau“, – pareiškė A.Visockas ir dėkojo Dievui, kad padeda mokytis mero darbo.

Tačiau, anot šiauliečio Seimo nario Edvardo Žakario, dabartinė miesto valdžios situacija primena plaukimą pasroviui, garsiai rėkiant ir smarkiai taškantis. Ir kiti šiauliečiai Seimo nariai negaili naujajam merui kritikos už nepakankamą aktyvumą kovojant už dabar skrydžius jau nutraukusį Šiaulių oro uostą, pasigenda strateginio planavimo.

Maža to, nors meras save vadina „principų sargu“, kai kurių kaltinimų, kuriais žarstėsi iš opozicijos varpinės, dabar sulaukia jau pats. A.Visocko aplinkoje – Valstybės kontrolės ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos kritikuotas veikėjas, kilo abejonių dėl automobilių pirkimo skaidrumo. Pats buvęs visuomenininkas, dabar meras kitų visuomenininkų veiklą jau menkina, vadindamas neesmine.

Kol kas neatrodo, kad ir nauja Panevėžio valdžia prikels miestą iš sąstingio, nors tiesiogiai išrinktas meras Rytis Mykolas Račkauskas ir tikina, esą gyvenimas eina pirmyn. Savarankiškai į Seimą išrinkto Povilo Urbšio Panevėžyje suburto visuomeninio komiteto „Kartu“ iškeltas architektas R.M.Račkauskas, anksčiau konservatorius, aršiai kritikuoja pirmtako konservatoriaus paliktą situaciją savivaldybėje. Bet ir pats sulaukia kritikos.

Panevėžiečių mažėja, tad mažiau reikėtų ir valdininkų. Laisvosios rinkos tyrimo skaičiavimais, šiuo metu tūkstančiui panevėžiečių tenka 2,8 valdininko ir tai yra daugiausia iš penkių didžiųjų šalies miestų. Nors per rinkimų kampaniją R.M.Račkauskas žadėjo neišvengiamus struktūrinius pokyčius savivaldybės administracijoje, per tris mėnesius žadėto audito nė nepradėjo, nors kitos savivaldybės reformas jau vykdo. Net atvirkščiai: administracijos direktoriui nuo pirmosios darbo dienos paskirta 50 proc. atlyginimo priemoka, nors ankstesnė valdžia tenkinosi 30 proc. priemoka, kalbama apie naują verslo konsultanto etatą.

Vilnius ir Kaunas: pinigų upelių tvenkimas

Kauną valdantis verslininkas milijonierius Visvaldas Matijošaitis meru dar praėjusią kadenciją netapo tik dėl partijų užkulisinių žaidimų. Antrą kadenciją Kauno miesto taryboje dirbantis visuomeninio komiteto „Vieningas Kaunas“ lyderis šįsyk taryboje mandatų daugiau nei patrigubino – dabar jie pirmauja turėdami net 17 iš 41.

V.Matijošaitis prisipažino, kad atėjus į šias pareigas jam daug kas pasirodė keista, ypač tokie brangūs viešieji pirkimai. Tad naujasis meras nuo pirmųjų dienų poste užsibrėžė sustabdyti neefektyvų pinigų tekėjimą, o sutaupytus pinigus skirti toms sritims, kurioms jų labiausiai reikia.

Taupyti pradėta nuo pačios savivaldybės: jos administracijos reforma bus baigta jau rugsėjį, iš 786 darbuotojų liks 630, taip miestas per metus sutaupys apie 2 mln. eurų.

Taupoma ir kitur. Gatvių duobės sėkmingai lopomos, ir tai daroma 40 proc. pigiau nei valdant merui konservatoriui. Miesto žaliųjų plotų tvarkymo kainą pavyko sumažinti 18 proc., gatvių ženklinimo – 34 proc. Dešimtys tūkstančių eurų sutaupyta ir peržiūrėjus įvairių projektų finansavimą, kai kuriuos objektus administruoti perdavus privačiam operatoriui. O stengiantis pritraukti verslo iki minimumo sumažinti žemės mokesčio ir žemės nuomos mokesčio tarifai.

Žadami nauji projektai Nemuno saloje. Tikimasi, kad iki kitų metų vasaros pabaigos darželiai priims visų kauniečių vaikus.

Nežinia kur tekančių pinigų upelių tvenkimas – ir debiutavusio sostinės mero poste liberalo Remigijaus Šimašiaus leitmotyvas. Nors ir nevienareikšmiškai vertinta, kad meras palaidojo savo pirmtako „Air Lituanica“ projektą, sostinės biudžetui nuo to tikrai palengvėjo, nes į projektą investuota apie 17 mln. eurų. Sostinės savivaldybė kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl dar vieno A.Zuoko projekto – „Vilnius veža“ aplaidžiai tvarkytos apskaitos ir turto iššvaistymo. Būdama viešosios įstaigos dalininkė, savivaldybė „Vilnius veža“ 2014 m. iš savo biudžeto suteikė beveik 0,5 mln. eurų dotaciją veiklai.

Nauja ne tik laikinosios, bet ir tikrosios sostinės valdžia sugeba miestą tvarkyti kur kas pigiau. Pavyzdžiui, bus tvarkoma daugiau kapinių, bet apie 85 tūkst. eurų per metus pigiau. Savivaldybės valdomų įmonių valdybose padaugėjo nepriklausomų narių, iki kitų metų jų bus 60 proc.

Kuo toliau, tuo daugiau Vilniaus savivaldybės ir jos kontroliuojamų įmonių duomenų tampa visiškai atviri. Savivaldybė pradėjo viešinti vykdytus mažos vertės pirkimus, nuomojamų žemės sklypų duomenis, o nuo šiol atveria ir savo biudžeto duomenis. Beje, nors džiaugtis anksti, valdantieji deklaruoja per 100 dienų jau sumažinę miesto skolą 2,4 proc. (8,6 mln. Eur).

100 eurų kompensacija vaikus vedantiems į privačius darželius – tik vaikų darželių reformos pradžia. Įvykis: tiek ginčijusis pagaliau nuo Žaliojo tilto nukelti sovietiniai „balvonai“. Ėmė kursuoti naktiniai autobusai. Nauja valdžia net fotografuoja Neries krantinėje pagaliau pakeistas atšokusias plokštes. Smulkmena? Jei taip, kodėl anksčiau neištaisyta? O jei dar bus tesėtas pažadas 20 proc. sumažinti vilniečiams šilumos kainą, R.Šimašius nusipelnys vilniečių padėkos.

Kėdainiai: didžiausia sensacija – dauguma

O Laisvės sąjungos (liberalų), dabar jau Liberalų sąjungos atstovo, „Daumantų LT“ vadovo Saulius Grinkevičiaus pergalė Kėdainiuose buvo beveik iš fantastikos srities: sutriuškinti „darbiečius“ jų partijos forposte atrodė neįmanoma. Paskui atrodė neįmanoma merui suformuoti daugumą be „darbiečių“, mat taryboje jie buvo laimėję 13 iš 28 mandatų, o Laisvės sąjunga – vos penkis.

Seime net bandyta prastumti Kėdainiams „subalansuotą“ įstatymo projektą, kad, merui per du mėnesius nesugebėjus taryboje patvirtinti vicemerų ir administracijos vadovo, rengiami nauji rinkimai. Bet S.Grinkevičiui pavyko suburti 14 narių koaliciją, o aptrupėję „darbiečiai“ sudarė 11 narių opoziciją, du tarybos nariai liko nepriklausomi.

„Kai meras renkamas tiesiogiai žmonių, jis įgyja visai kitą politinį svorį. Tai tikrai padėjo lengviau suformuoti koaliciją. Jei tai nebūtų tiesioginiai rinkimai, būtų buvę sunkiau tai padaryti. Po rinkimų buvo klausimas, ar man pavyks suformuoti koaliciją tokią, kokią noriu suformuoti, t.y. be Darbo partijos. Pavyko, ir tai laikau vienu pagrindinių darbų per pirmą 100 dienų“, – sako S.Grinkevičius.

Taip, opozicija kritikuoja, bet meras nesistebi – tokia jos priedermė. Tiesa, pasak jo, už darbus kritikos per daug nesulaukia, bet, pavyzdžiui, kritikuojama, kad savivaldybės direktorius dukart išvažiavo į komandiruotę. Jei nevažiuotų, turbūt irgi kritikuotų, sakytų – nieko nedaro.

Nors kai kurie kiti merai debiutantai rastą situaciją prilygina košmarui, S.Grinkevičius epitetais nesimėto, juolab rajono padėtis jam ne naujiena, nes jis pats taryboje jau 11 metų. Taip, kelia abejonių buvę viešieji pirkimai – ne visada būdavo pasirenkamas optimaliausias variantas. Naujasis meras žada, kad visi nauji konkursai bus pigesni, nei anksčiau mokėta.

S.Grinkevičius džiaugiasi, kad pavyko išsaugoti 7 uždaryti planuotus bibliotekų filialus kaimuose, dar du bus atkurti. Bus pailgintas gatvių apšvietimo laikas. Patvirtintos strateginio plėtros plano iki 2020 m. pataisos, nustatytos pagrindinės kryptys, kaip bus investuojamos ES struktūrinių fondų, savivaldybės biudžeto ar skolintos lėšos.

Didelių „valymų“ savivaldybės administracijoje meras neplanuoja, juolab, Laisvosios rinkos instituto tyrimo duomenimis, Kėdainių rajonas pagal administracijos skaičių – prie efektyviausių skaičiuojant 1000 gyventojų. Yra pora vadovaujančių žmonių, apie kuriuos gyventojai atsiliepia kritiškai. „Bet ir tų nepuolam keisti, tai reikia daryti apgalvotai, nes žmonės – didelis turtas, nesimėto“, – sako Kėdainių rajono meras.

Vienas didžiausių mero siekiamų tikslų – padaryti žmones ir valdžią partneriais, savo miesto, rajono šeimininkais. „Daug susitikinėjame su seniūnais, seniūnaičiais, diskutuojame, ginčijamės kaip su lygiais partneriais, o ne atvažiuojame, paskaitome paskaitą, pažadame, kad pastatysime vasiukus, ir išvažiuojame. Dažnai sakome, kad Lietuvoje daug demokratijos. Tačiau ji tokia, kad tik valdžiai atrodo, jog jos daug, o paprasti žmonės nustumti“, – mano Kėdainių rajono meras.

Turi atsirasti pasitikėjimas, kad valdžia kalbasi kaip žmogus su žmonėmis, kad daro darbus, kuriuos su jais aptarė. Turi būti abipusis ryšys. Tada, kaip tikisi meras, žmonėms bus aktualiau, kodėl tiek daug netvarkos, ne taip kaip dabar – ne mano reikalas, valdžia turi padaryti.

Taip, reikia gatves asfaltuoti ir namus renovuoti, bet, pasak S.Grinkevičiaus, ir diktatoriškose šalyse gatvės išasfaltuotos. Bet sukurti žmonėms komfortą gerai jaustis, kad jie nebesakytų, jog Anglijoje geriau nei Lietuvoje, nemokame. Ir ne vien nuo pinigų tai priklauso.

Po 100 dienų Kėdainių meras pripažįsta: tai ilgas ir sunkus darbas. Apskritai čia visi darbai trunka ilgiau nei versle. „Verslo įmonei vadovauti truputį paprasčiau, linksmiau ir esi smarkiai laisvesnis. Tapęs meru tos laisvės turiu mažiau, o atsakomybės ir įsipareigojimų daugiau. Būdamas įmonės vadovu turi idėją, pažiūri į biudžetą, pasitari su kolektyvu, ir darom, o po pusmečio jau turi rezultatą. Savivaldybėje mechanizmas sukasi lėčiau, nes priklausome nuo ministerijų, nuo Vyriausybės ir Seimo sprendimų, savivaldybės specialistų lankstumo. Mane, mėgstantį pamatyti greitą rezultatą, tai trikdo“, – sako 24 metus verslo įmonei vadovavęs S.Grinkevičius.

Rinkėjai: apsiriko ne daugiau nei partijos

Paanalizavus tiesiogiai žmonių pirmąkart išrinktų merų startą akivaizdu: rinkėjai apsiriko ne daugiau nei apsirikdavo partijos, partine aritmetika, o ne rinkėjų valia nulemdavusios, kas bus meras. Ta pačia politinės aritmetikos valia kai kurie poste nesulaukdavę nė 100 dienų. Praėjusią kadenciją Prienų meras krito po pusantro mėnesio.

Baubas, kad merai bus neveiksnūs, tik protokoliniai, nes tarybų daugumą sudarys kitų nei meras politinių jėgų atstovai, pasirodė baisesnis nei realybė net tuo atveju, kai išrenkamas pats save išsikėlęs politikos vienišius.

Nuogąstavimai, kad pirmąkart tiesiogiai rinkdami merus rinkėjai užkibs ant auksaburnių ar auksakišenių populistų kabliuko, pasitvirtino ne daugiau, nei balsuojant už partijas.

Tiesa, naujų merų derlių sverti po pirmųjų 100 dienų ankstoka. Tačiau neabejotinas pasiekimas, jog net keli nauji merai jau sugebėjo susiderėti, kad darbai būtų nudirbti net keliskart pigiau nei lig šiol, ir taip būtų sutaupyta milijonai eurų. Daug merų debiutantų viešesni ir skaidresni už pirmtakus.

O ten, kur rinkėjai apsišovė, kaltinti gali tik save ir saugotis grėblio kituose rinkimuose. Ne tik merams – ir rinkėjams reikia mokytis.

Iš 60 tiesiogiai išrinktų merų 22 – debiutantai

Pirmąkart tiesiogiai renkant merus iš 60 savivaldybių daugiau kaip trečdalyje, 23-ijose, vadovo regalijos teko tokio posto debiutantams (vienas naujokas išrinktas pakartotiniuose rinkimuose).

Triumfavo nepartiniai: jie laimėjo 5 savivaldybėse, iš kurių 4 – didelių miestų, o Šiauliuose net varžėsi tarpusavyje. 4 nepartiniai merai atstovavo piliečių rinkimų komitetams, o jurbarkiškis S.Mockevičius – apskritai vienas lauke karys, save išsikėlęs kandidatas.

Jau pirmajame rinkimų ture pergalę šventė vienas šio posto naujokas – buvęs policijos generalinis komisaras alytiškis V.Grigaravičius. Beje, Anykščių meru tapo ir jo buvęs pavaduotojas, dabar liberalas K.Tubis.

Tarp merų debiutantų – net keli turtingi verslininkai. Kauniečių išrinktas V.Matijošaitis deklaravo 13,8 mln., skaičiuojant litais, turtą. Jį lenkia Biržams vadovaujantis negirdimos Respublikonų partijos lyderis, buvęs Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, tuomet valdęs Latvijos „Voldemars“ įmonių grupę. Trečias tarp turtingiausių debiutantų (3,1 mln. Lt) buvo tuometis bendrovės „Daumantai LT“ direktorius S.Grinkevičius, sensacingai laimėjęs rinkimus Kėdainiuose .

O neturtingiausias tarp naujokų – socialdemokratas zarasiškis Nikolajus Gusevas, deklaravęs vos 3,8 tūkst. Lt turto, ligtolinis Zarasų rajono vicemeras.

Merais išrinkti dar du ligtoliniai vicemerai. Du liberalai į mero regalijas iškeitė Seimo nario mandatus: Vilniuje – R.Šimašius ir Varėnoje – Algis Kašėta.

Naujokai nurungė net amžinaisiais vadintus merus: „darbiečio“ Švenčionių rajono mero Vytauto Vigelio erą, trukusią nuo 1996 m., užbaigė Laisvės sąjungai atstovaujantis Rimantas Klipčius.

Iš 23 naujokų 7 tenka vadovauti savivaldybių taryboms, kuriose jų atstovaujama partija ar rinkimų komitetas nelaimėjo daugumos. Tad kai kuriose pagrindinis 100 dienų darbas buvo suburti valdančiąją daugumą.

Beje, trys savivaldybės – Trakų, Širvintų ir Šilutės rajonų – merus įgijo tik birželį, po pakartotinių rinkimų, mat kovą vykusių rezultatai panaikinti dėl įvairių pažeidimų. Ankstesni skandalai nesutrukdė Širvintose „darbietei“ Živilei Pinskuvienei pakartoti kovo mėnesio rezultato ir debiutuoti mero poste. Dar pora merų buvo nušalinti, nes vyksta teisminiai procesai. Tad realiai darbų merai šiose savivaldybėse nė nepradėjo.

Galima konstatuoti: pats blogiausias rinkėjų pasirinkimas – balsuoti už abejotinos reputacijos veikėjus.

100 dienų meilės A.Butkevičiaus ir nemeilės A.Kubiliaus Vyriausybėms. Katra akla?

Koks paradoksas: 16-ąjį Ministrų kabinetą ekspertai labiausiai vertina už nedarymą to, ką žadėjo daryti. Bet žmonės vis tiek garbina premjerą ir valdančiuosius. Gal todėl, kad jie per dieną po dukart apie tą patį kalba skirtingai, vadinasi, kiekvienas gali išgirsti savo geidžiamą variantą. Tačiau kas iš tikrųjų laukia valstybės ir mūsų visų – nežinia, nes už vienokius pažadus žmonės balsavo per rinkimus, kitokią programą patvirtino Seimas, o tikrąjį vektorių dar turi nubrėžti daugybė darbo grupių ir komisijų, kurių politikai paklausys arba nepaklausys.
Per šimtą A.Butkevičiaus Vyriausybės dienų tapo aišku, kad niekas neaišku. Tad ar didžiulė meilė Algirdui Butkevičiui ir jo Vyriausybei adekvati jų pirmojo šimtadienio įdirbiui, lygiai kaip ar pelnyta buvo nemeilė jų pirmtakams – Andriui Kubiliui ir jo Vyriausybei, kurie esminį savo uždavinį – išgelbėti valstybę nuo finansinio kracho, nors klaidų ir pridirbo?

Ar tikrai nėra kur skubėti
Dauguma šnekintų ekspertų A.Butkevičiaus pasirinktą neskubėjimo taktiką, pirma su visais susitinkant, visų išklausant, sudarant darbo grupę ar komisiją ir t.t., vadina dideliu pranašumu. Ypač didelė vertybė tai atrodo po arogantiškojo A.Kubiliaus, kuris tarėsi tik su savimi ir dar su keliais savo siauro rato žmonėmis, o į klausimą, ar jam nesvarbu, kaip jo Vyriausybės sprendimus vertina opozicija arba piliečiai, yra atsakęs – jam esą svarbiau, kaip vertina TVF ar Europos Komisija.
Be abejo, kaip taikliai pasakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis, net negalima lyginti gaisrininko darbo su statybininko. A.Kubiliaus Vyriausybė, valdžią perėmusi pasaulinės ekonomikos krizės akivaizdoje, lig tol socialdemokratų Vyriausybei neigiant ir slepiant artėjantį sunkmetį, tikrai neturėjo prabangos lūkuriuoti su sprendimais. Tačiau ar tikrai aplinkybės neskubina ir dabartinės Vyriausybės?
„Per pirmąsias šimtą dienų valdžioje, kai po rinkimų laimėjusios partijos dar turi didesnį gyventojų pasitikėjimą, dar nėra jų nuvylusios, reikėtų padaryti maksimaliai daug. Simbolinis tapęs šimto dienų terminas ir yra kilęs iš JAV prezidento Franklino Roosevelto iniciatyvos per šimtą dienų išjudinti valstybę iš didžiosios depresijos laikotarpio. Tad mane stebina toks A.Butkevičiaus Vyriausybės sprendimų vilkinimas. Manau, pats gyvenimas iškels iššūkius, į kuriuos Vyriausybė turės reaguoti, tačiau kils problemų, kad tiek mažai padaryta per pirmus kelis mėnesius”, – pabrėžia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentas filosofas dr. Kęstutis Girnius.
Jis primena, kad dar po trijų mėnesių prasidės Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai, kuris reikalaus labai daug energijos ir apsunkins pastangas koncentruotis į Lietuvos reikalus. Tad realūs Vyriausybės darbai gali prasidėti tik 2014 m.
Tai vėlgi bus prezidento ir Europos Parlamento rinkimai, o rinkimų metai – populizmo laikas. Be to, išrinkus prezidentą Vyriausybei teks atlaikyti įgaliojimų grąžinimo procedūrą – ar tik formalią, priklausys nuo būsimo prezidento. Maža to, ar padėtis Europoje – nestabili finansinė Graikijos, Italijos, Kipro būklė, vis dar vienas didžiausių per pastaruosius dešimtmečius nedarbas Senajame žemyne – neverčia kiek įmanoma sparčiau daryti reformų, kol mūsų ūkio kreivė sėkmingai tebekopia aukštyn? Galų gale ar turim laiko trepsėti vietoje, kai pagal konkurencingumo reitingus kai kuriais parametrais pasaulyje tesame 110–115 eilutėje?
„Laikausi nuomonės, kad valstybės valdymo srityje geriau devynis kartus pamatuoti, o paskui pjauti. Susilaikyčiau nuo kritikos, jei Vyriausybė valstybės reikalus, kurie liečia visus žmones, svarstys kad ir mėnesį kitą ilgiau. A.Kubiliaus Vyriausybė veikė kitomis aplinkybėmis, tačiau vis dėlto labai greita naktinė mokesčių reforma – viena iš iliustracijų, kad svarstymas ir tarimasis gal galėjo duoti geresnį rezultatą. Bet tai tik prielaida”, – svarsto Laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas, pabrėždamas, kad, žinoma, galutinis Vyriausybės vertinimas priklausys nuo būsimų konkrečių darbų.
Tačiau jų, palyginti su pirmtakų Vyriausybe, nedaug, nors meilė premjerui – viena didžiausių per pastaruosius 23-ejus metus.

Myli ne kiek A.Butkevičių, kiek stabilumą
„A.Kubiliaus ir A.Butkevičiaus Vyriausybės visų pirma pateko į visiškai skirtingas objektyvias sąlygas: anuomet visoje Europoje buvo krizė, dabar – atsigavimas, anuomet priimtos nepopuliarios priemonės – padidinti mokesčiai, dabar populiarios – padidinta minimali alga. Klausimas, kaip būtų buvę, jei A.Butkevičiui būtų tekę premjerauti anuo laikotarpiu. Jis turbūt irgi nebūtų toks populiarus”, – svarsto Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus” direktorius sociologas dr. Vladas Gaidys.
A.Butkevičius iki premjerystės nebuvo reitingų lyderis. 2012 m. spalį per Seimo rinkimus palankiai jį vertinančiųjų buvo 34,3 proc., lapkritį – jau 52,7 proc., o šių metų pradžioje – beveik 65 proc. Per savo šimtadienį geriau buvo vertinamas tik R.Paksas pirmo premjeravimo metu 1999 m. (73 proc.).
V.Gaidys nemano, kad pareigos automatiškai užkėlė A.Butkevičių ant pjedestalo, – juk neatrodo, kad Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas pakiltų į reitingų viršūnes, bent jau kol kas. Žmonėms neabejotinai patinka A.Butkevičiaus paprastumas, šiltumas, elgsena, šiek tiek primenanti prezidento Valdo Adamkaus būdą.
O štai A.Kubiliaus Vyriausybės ir tuomečio Seimo daugumos elgsena, kaip primena sociologas, buvo nemaloni, be įsijautimo į padėtį tų, kurių sąskaita buvo taupoma: „Nuolat kartota, kad reikia veržtis diržus, tačiau (bent jau toks susidarė įspūdis) valdžioje ne visi tuos diržus veržėsi. Saulėlydžio komisija buvo sudaryta, bet nepamenu, kad būtų itin sumažinusi valstybės tarnautojų. O dramatiškiausiu laikotarpiu, kai žmonės prarado darbus, Seimas kaip niekad kovojo dėl savo automobilių ir vadinamųjų kanceliarinių išlaidų. Tokio įžūlaus godumo apraiškų nėra buvę.”
Politikos sociologė, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė Irmina Matonytė pritaria, kad palankią viešąją opiniją socialdemokratui A.Butkevičiui lemia krikdemiškas komunikacijos stilius: jis nuosaikus, geranoriškas, net ir kalbėdamas skausmingomis temomis bando prislopinti šoką ar blogąją žinią, kalba kasdieniškais sakiniais, be patoso. O A.Kubiliaus stilistika net krizės laikotarpiu buvo arogantiška, nesugebant parodyti užuojautos.
Vis dėlto, kaip pastebi K.Girnius, reitingus lemia ir tai, kad, sąmoningai ar ne, kalbomis stengiamasi visiems įtikti: „A.Butkevičius vieną dieną sako viena, kitą – kita, arba jei jis vieną dieną sako viena, tai socdemai kitką. Pavyzdžiui, A.Butkevičius santūriai pasisakė dėl nacionalistinių eitynių, o po kelių dienų socdemai pasmerkė ultranacionalizmą. Ir taip jie daro visą šimtą dienų. Bet artėja sprendimų laikotarpis, ir pamatysime tikrąjį jų veidą.”
Viešųjų ryšių eksperto, „Integrity PR” valdybos pirmininko Arūno Pemkaus vertinimu, A.Kubiliaus Vyriausybei pakišo koją „tylos ir paslapties šydo” politika bendraujant su visuomene, kurios iliustratyviausias pavyzdys – branduolinės jėgainės projekto referendumo rezultatas. „A.Butkevičiaus Vyriausybė atėjo daug atviresnė ir kalbesnė, o tai yra teigiamas požymis ryšių su visuomene ir įvaizdžio požiūriu. Bet per didelis atvirumas, ypač jei sprendimai nėra galutinai suderinti su Vyriausybės koalicijos partneriais, sukelia žurnalistų ir politinių oponentų kritikos ugnį”, – aiškina A.Pemkus.

Vis dėlto nepriklausomos ekspertės, buvusios LLRI prezidentės ekonomistės Rūtos Vainienės nuomone, žmonės taip gerai vertina ne Vyriausybę, bet stabilumą, nes daugeliui stabilumas patinka, o ši Vyriausybė kol kas nesiėmė beveik nieko keisti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šimtas dienų, kai valdančioji koalicija yra valdžioje, baigėsi. Taigi ramybės metas naujai valdžiai baigėsi irgi. Klausimas, ar galima išlikti ramiam, kai iš Lietuvos išvyksta vis daugiau žmonių, lieka atviras ir toliau.

Mūsų šalis netenka perspektyvių, kvalifikuotų bei rizikuoti nebijančių jaunų žmonių. Savo inauguracijos kalboje dabartinis Premjeras pabrėžė, kad jo Vyriausybei svarbiausi yra du prioritetai: energetika ir emigracija. Ekspertai ir mokslininkai pabrėžia: kas mėnesį iš Lietuvos apie 50 proc. emigruojančių žmonių yra jauni, išsilavinę ir šeimos neturintys asmenys, dažniausiai 25 – 35 metų amžiaus. Valdančiųjų pasiryžimas ir rūsti realybė turėjo būti pakankamas akstinas adekvačiai veikti. Ką valdantiesiems pavyko nuveikti migracijos klausimais per 100 dienų? Beveik nieko. Per 100 dienų Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnyba sugebėjo parengti raštą suinteresuotoms institucijoms dėl darbo grupės sudarymo. Tokie darbo tempai varo į neviltį.
Blogai, kad Lietuvoje nėra tradicijų keičiantis vyriausybėms vykdyti politikos perimamumą. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnyba 2013 m. vasario 21d. pareiškė iniciatyvą sudaryti darbo grupę, kuri parengtų siūlymus dėl migracijos politikos gairių. Iš pirmo žvilgsnio atrodo tai sveikintina, tačiau jis liudija, jog nesinaudojama anksčiau (2005-2009 m.) veikusių struktūrų darbo rezultatais. Atsižvelgiant į tai, kad A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė visiškai ignoravo G.Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės sukurtą Ekonominės migracijos reikalų komisiją (EMRK) bei jos išvadas ir patarimus, manyčiau, jog pakaktų ją vėl atgaivinti, prašant valstybės institucijų ir suinteresuotų socialinių partnerių atnaujinti narystę šioje komisijoje (taip būtų sutaupytas geras pusmetis, kurį dabar organizaciniams klausimams sugaiš nauja darbo grupė). Juk yra patvirtinti ir Ekonominės migracijos komisijos nuostatai, ir patvirtintos institucijos, atsakingos už atskirus migracijos barus. Būtina pastebėti, kad niekas EMRK veiklos nei stabdė, nei ją kas panaikino.
Nesugebėjimas pasinaudoti jau esančiais resursais matyti ir iš to, kad Ministro Pirmininko tarnybos iniciatyva sukurti darbo grupę yra pavedama Vidaus reikalų (sąraše paminėta pirmoji), o ne Socialinių reikalų ir darbo ministerijai, kuri šiems klausimams visuomet vadovavo.
Visa tai rodo, kad kol kas kairė nežino, ką daro dešinė. Nors kova su emigracija paskelbta prioritetine Vyriausybės veiklos dalimi, bet išsakyta politinė valia nėra paremta jokiais konkrečiais veiksmais. Omenyje turiu tai, kad dabar iškilusias problemas norima išspręsti tik vykdomosios valdžios pastangomis, t.y. grįžtama prie G.Kirkilo Vyriausybės darbo stiliaus, politikus paliekant šone. Manau, jog šiandieną to akivaizdžiai nepakanka: šioje veikloje privalo dalyvauti ir politikai. Ar valdančioji koalicija turi sukūrusi migracijos klausimais politinę valią išreiškiančią struktūrą, ar visi koalicijos partneriai veikia sutartinai ir žino ką daryti? Ar pats Premjeras savo tarnyboje turi įkūręs struktūrą, derinančią, kontroliuojančią bei kuruojančią migracijos klausimus? O kokia atsakomybė už emigracijos klausimų sprendimą tenka Seimui? Gausis taip, kad vyriausybė kovos su emigracija, o Seimas priiminės naujus įstatymus, kurie ne mažins, o kaip tik skatins emigraciją? Tai koks bus rezultatas?  O ar šalies Prezidentė šiais klausimais yra Vyriausybės sąjungininkė? Ji prisidės prie bendros veikos ar kritikuos tokią politiką? Šie klausimai kaip tik ir rodo politinės valios svarbą. Juk to mūsų gyvenime iki šiol dar nebuvo. Būtent atsakymai į tokio pobūdžio klausimus ir parodo valdančiųjų ketinimų kovoti su emigracija pasirengimo lygį. Kol nėra atsakymų, tol nėra ir rimto darbo. O juk šiuos darbus tikrai galima buvo padaryti per pirmąsias šimtą dienų.
Lietuvoje taip susiklostė, kad emigracijos ir imigracijos klausimai yra pavesti skirtingoms institucijoms (emigracija – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, o imigracija – Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos). Deja, praktika patvirtina, kad daug geriau reikalai klostosi tose valstybėse, kur už abu šiuos klausimus yra atsakinga viena institucija. Lietuvoje tai galėtų būti Migracijos departamentas, kurį buvęs A.Kubiliaus Vyriausybės vidaus reikalų ministras liberalcentristas R.Palaitis (nežinia, dėl kokių priežasčių) buvo pradėjęs naikinti. Tik todėl, kad ministras buvo atstatydintas, dalį departamento pavyko išsaugoti. Valstybė prarado daug biudžetinių lėšų ir ES investicijų, kurios buvo skirtos šios institucijos veiklai gerinti ir ypač jos specialistams ruošti. Manau, jog ginant viešąjį interesą teisėsaugos institucijos turėtų ištirti ir tinkamai įvertinti šiuos įvykius bei pareikalauti asmeninės tuometinės ministerijos vadovų atsakomybės.
Migracijos departamentas galėtų perimti visų migracijos klausimų kompetenciją, tačiau su viena sąlyga: pakeliant jo statusą turi būti pakeistas pavaldumas. Ši institucija turėtų būti „išimta“ iš Vidaus reikalų ministerijos valdymo sferos ir perduota tiesioginiam Vyriausybės pavaldumui. Tiesa, prieš tai Migracijos departamento kompetencijai turėtų būti perduotos ir dabar policijos atliekamos jai visiškai nebūdingos funkcijos – asmens dokumentų išdavimas (užsieniečiams ir Lietuvos piliečiams). Esant tokiai Migracijos departamento kompetencijai ir jo pavaldumui lengviau būtų dirbti ir pačiai Vyriausybei.
Taigi darbų yra, tik juos reikia ne imituoti, o nuosekliai dirbti. Ar išsisklaidys rūkas, priklauso ne nuo gamtos malonės, o nuo vyriausybės konkrečių darbų.

Dainius Paukštė