"Veido" archyvas

Suvalkų derybose Lietuvos delegacija pasiekė, kad demarkacinė linija Vilnių priskirtų Lietuvai, tačiau jokios sutartys nepajėgios apsaugoti nuo priešininkų klastos

1920 m. spalio 8 d. generolo Lucjano Želigowskio vadovaujama lenkų armija, sulaužiusi tik ką pasirašytą Suvalkų sutartį, pradėjo puolimą ir jau spalio 9 d. užgrobė Vilnių.

Lietuvių ir lenkų ginčas dėl Vilnijos prasidėjo seniai, dar kai ir vienus, ir kitus valdė kaizerio vokiečių okupacinė valdžia. Žinoma, lenkai jau tada tvirtai tikėjosi užvaldyti visą Lietuvą, bet ypatingas “simpatijas” reiškė Vilniui: savo laiške kaizeriui Vilhelmui II vadino jį antrąja Lenkijos sostine, tvirtino, kad šis miestas lenko širdžiai toks pat brangus kaip ir Varšuva. Šioms valstybėms paskelbus nepriklausomybę konfliktas dar labiau paaštrėjo: kaimynai kėsinosi į mūsų istorinę sostinę, maža to, net nenorėjo pripažinti mums teisės turėti atskirą, nepriklausomą valstybę. Todėl su jais teko ne tik ginčytis, bet ir kariauti, tos kovos prasidėjo dar 1919 m. sausį, o ypač svarbios ir sunkios buvo 1920-ųjų rudenį.

Derybos po derybų

Stiprios kariuomenės neturinti Lietuva dėjo daug pastangų, bandydama išspręsti savo sienų, taip pat ir Vilnijos, klausimą taikiai, įrodinėdama savo teises į šį kraštą, apeliuodama į Vakarų valstybių, pasaulio viešąją nuomonę. Čia mums šiek tiek padėjo Antantė, bet visai ne todėl, kad būtų rėmusi Lietuvos nepriklausomybę. Anaiptol, ji, ypač Prancūzija, visada buvo lenkų pusėje, tačiau tikėjosi, kad pagerėjus abiejų šalių santykiams Lietuva savo noru atsidurs lenkų glėbyje, ir tada Lenkija taps dar stipresnė.

To paties, žinoma, siekė ir Lenkija, bet ji, turėdama milijoninę armiją ir matydama atkaklų lietuvių nenorą atgaivinti uniją, tikėjosi savo tikslą pasiekti karine jėga. Tačiau atvirai tą daryti tuo metu, kai plačiai pasklido JAV prezidento Woodrow Wilsono idėjos apie tautų apsisprendimą, buvo nepatogu, ir Antantė vis ragino lenkus spręsti savo problemas su kaimynais geruoju.

Todėl 1919–1920 m. vyko ne tik ginkluoti konfliktai: tarp Kauno ir Varšuvos kursavo įgalioti atstovai, vyko susitikimai, derybos – tik gerų rezultatų pasiekti jose vilties buvo maža, nes šalių pozicijos buvo nesutaikomos. 1920 m. rugpjūčio 26–30 d. lenkų karinė delegacija lankėsi Kaune, tačiau ji tik reikalavo, kad Lietuva sudarytų palankiausias sąlygas jai kariauti su Rusija, tam tikslui net atiduotų tik ką iš bolševikų atgautą Vilnių, o nieko nežadėjo mainais. Maža to, tuo pat metu lenkai pradėjo puolimą Pietų Lietuvoje, todėl derybos nutrūko.

Vis dėlto diplomatai ir toliau veikė, keitėsi piktomis notomis. Lenkija vis skundėsi Tautų Sąjungai, kad “lietuvių kariuomenė yra bolševikų armijos sąjungininkė ir Lietuvos vyriausybė yra virtusi Sovietų vyriausybės įrankiu”, todėl prašė “gelbėti Lenkiją nuo širdgėlos kovoti su tauta seserimi”. Lietuva savo ruožtu siūlė nustatyti teisingą skiriamąją liniją tarp abiejų kariuomenių.

Rugsėjo 16–18 d. Kalvarijoje vykusios derybos žlugo, o netrukus lenkai pradėjo naują didelį puolimą Sūduvoje. Lietuva nebe pirmą kartą kreipėsi pagalbos į Tautų Sąjungą, bet laimėjo nedaug: atsirado tarptautinė karinė komisija lietuvių ir lenkų ginkluotam konfliktui stebėti vietoje, o Lenkija sutiko dalyvauti naujose derybose Suvalkuose. Kaip vėliau pripažino žymus mūsų diplomatas Petras Klimas, “mums nebuvo išeities, sukandę dantis vėl turėjome eiti į derybas, leistis į kompromisus ir dėkoti Santarvei už pagalbą”.

Iš tiesų tada lenkams visai nerūpėjo susitaikyti su Lietuva. Todėl jų lyderis Jozefas Pilsudskis davė savo delegacijai tokius nurodymus: kaltinti, pulti Lietuvą, o svarbiausia – reikalauti, kad nustatant naują demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos Varėnos geležinkelio stotis būtų priskirta lenkams, ir vilkinti derybas iki spalio 9 d. Lietuvai atstovavo diplomatai Kazys Balutis, Voldemaras Černeckis, kariškiai gen. ltn. Maksimas Katchė, mjr. Aleksandras Šumskis ir Mykolas Biržiška.

Be abiejų pusių delegacijų, dalyvavo ir stebėtojai – anglai, amerikiečiai, spalio 5 d. į Suvalkus atvyko ir Tautų Sąjungos karinė komisija. Regis, tai turėjo ne tik suteikti deryboms solidų pobūdį, bet ir užtikrinti teisingus, abi puses tenkinančius jose priimtus sprendimus. Deja… Garbieji stebėtojai visiems maloniai šypsojosi, kalbėjo apie būsimą gražią kaimynų draugystę, net pažadėjo Lietuvai Daugpilį, Liepoją ir dalį Rytprūsių. Tačiau pritarė visiems lenkų reikalavimams ir net sankcionavo jų spalio 3 dieną įvykdytą Varėnos stoties užgrobimą.

Lietuvai teko sutartį pasirašyti – juk joje bent buvo numatyta nutraukti karo veiksmus, o nauja demarkacinė linija nubrėžta taip, kad Vilnius liko mūsų pusėje.

Želigovskiada

Ne veltui britų politikos vilkas Davidas Lloydas George’as yra pasakęs, kad nėra tokios sutarties, kuri apsaugotų nuo klastos ir veidmainystės.

Dar 1918 m. lapkritį J.Pilsudskis buvo išleidęs įsakymą formuoti lietuvių ir baltarusių diviziją, kurios oficialus uždavinys buvo gražus – ginti Lietuvą ir Baltarusiją nuo bolševikų. O tikrasis tikslas – užgrobti šias šalis ir prijungti prie Lenkijos, bet jį teko maskuoti, tad ir divizijos pulkai gavo Vilniaus, Gardino, Minsko ir net Kauno pavadinimus. Tačiau lietuvio ten nebuvo nė vieno, o suviliotų baltarusių, lenkų – nemažai. 1919 m. rudenį jau buvo dvi tokios divizijos, abi 1920 m. spalio pradžioje sutelktos Gardino ir Lydos rajone.

Tada J.Pilsudskis pasikvietė generolą L.Želigovskį ir liepė jam žygiuoti į Vilnių, pasiskelbus maištininku: “Bolševikai atidavė Vilnių Kauno vyriausybei. Jeigu dabar Vilniaus neišgelbėsime, istorija mums neatleis”.

Mūsų valdžiai šie lenkų planai nebuvo paslaptis, dar rugsėjo 25-ąją ji pasiuntė telegramas į Paryžių ir Londoną: “Lenkai nori okupuoti Vilnių. Reikia energingos akcijos”. Tačiau prancūzai kaip paprastai rėmė Lenkiją, o anglus J.Pilsudskis mulkino – pažadėjo jiems nepulti Lietuvos.

Vien savo jėgomis apginti Vilniaus niekaip negalėjome, visoje mūsų kariuomenėje tada tebuvo apie 17 tūkst. karių, o L.Želigowskio žinioje – 15 tūkstančių, jis puolė siauru ruožu Rūdninkų–Jašiūnų kryptimi, iš kairės ir dešinės jį turėjo saugoti ir remti ištisos dvi lenkų armijos, 80–90 tūkst. karių. Tuo tarpu beveik visa mūsų kariuomenė, gerokai nukentėjusi per kautynes Seinų krašte, tebebuvo Pietų Lietuvoje, o skubiai permesti ją ginti Vilniaus buvo neįmanoma: vienintelį geležinkelį lenkai užblokavo užėmę Varėnos stotį.

Suvalkų sutartis buvo pasirašyta 1920 m. spalio 7 d. 24 val. vakaro, o jau spalio 8 d. 6 val. ryto prasidėjo Želigowskio “maištas”. Kai kurie lenkų istorikai ir dabar tvirtina, kad vietos gyventojai sutiko jo divizijas kaip išvaduotojus, nors iš tikrųjų jie gerokai nukentėjo nuo tų “išvaduotojų” savivalės ir plėšimų. O lenkų valdžia tada skelbė, kad lietuviai atidavė Vilnių geruoju, nesipriešindami. Tačiau pasipriešinti pagal išgales bandyta – 4-asis pėstininkų pulko batalionas dvi valandas atkakliai gynė tiltą per Merkio upę Jašiūnuose, Rūdninkų irgi nebuvo lengva užimti. Todėl, nors ir planuota dar tą pačią dieną įžengti į Vilnių, to padaryti nepavyko.

Gavusi žinių apie Jašiūnų užėmimą, mūsų Užsienio reikalų ministerija nedelsdama nusiuntė lenkams paklausimą, ką tai reiškia. Varšuva pranešė nieko apie tai nežinanti.

Paryžiuje prieš lenkų veiksmus protestavo ir Antantės pagalbos šaukėsi mūsų diplomatas Oskaras Milašius – juk sulaužyta karo veiksmų nutraukimo sutartis, pasirašyta Tautų Sąjungos stebėtojams dalyvaujant. Beje, ji toje organizacijoje 1922 m. sausį net buvo oficialiai įregistruota 221-uoju numeriu – argi tai ne Lenkijos pasityčiojimas iš tarptautinės teisės? Tačiau tai buvo tuščios pastangos: anglai dar bandė gėdinti, barti lenkus, bet, prancūzams tvirtai juos užtariant, nurimo. Maža to, naudodamiesi proga broliai latviai užėmė Ilukstę, kėsinosi į Zarasus.

Žinoma, ir šiuo atveju, kaip vykstant kovoms Seinų krašte, vadovavimas mūsų kariuomenei nebuvo tinkamas – dėl žemos mūsų karo vadų kvalifikacijos turimos pajėgos nebuvo gerai panaudotos. Spalio 9 d. Lietuvos valdžios įstaigos, o vėliau ir kariuomenės daliniai skubiai paliko Vilnių. Tą pačią dieną po pietų, kaip oficialiai pranešta, miestą užėmė “lietuvių ir gudų kariuomenė”.

Tuo metu prancūzai nepailsdami kurstė L.Želigowskį žygiuoti toliau, į Kauną: tai, jų nuomone, geriausia priemonė Lenkijos problemoms su Lietuva išspręsti galutinai. Šis, ilgai nelaukdamas, Vilniuje papildęs savo divizijas, amunicijos atsargas, taip ir bandė daryti, bet prie Širvintų, Giedraičių ir Musninkų buvo sustabdytas.

1920 m. lapkričio 29 d. Kauno geležinkelio stotyje buvo surašytas dar vienas paliaubų protokolas, Vilnija beveik 20 metų atsidūrė svetimųjų valdžioje. Spalio 9-ąją, Suvalkų sutarties ir sostinės praradimo dieną, kasmet minėdavo visa Lietuva – tai buvo ne tik gedulo, bet ir susitelkimo bei vilties diena. Lenkų planai tada užvaldyti Lietuvą žlugo, bet nebuvo palaidoti: tarpukariu galimybės juos įgyvendinti ne kartą buvo svarstomos, ypač kai to meto Lenkijos vadovai žadėjo žygiuoti į Rytus kartu su Hitlerio vermachtu. O Vilnių jie tikėjosi užkariavę visiems laikams, nes gavo Tautų Sąjungos palaiminimą. Laimei, istorija nusprendė kitaip.

"Veido" archyvas

Mūsų baterija fronte ties Seinais

Prieš 90 metų, 1920 m. rugsėjo 22-ąją, mūsų kariuomenė Seinų krašte kovodama su lenkais patyrė labai skaudų pralaimėjimą, kurio pasekmes tebejaučiame iki šiol.

Iš principo sunkios nepriklausomybės kovos 1918–1920 m. mums baigėsi sėkmingai – gerokai galingesniems priešams teko atsisakyti savo planų užgrobti Lietuvą. Apie sėkmingas mūsų karių kautynes ties Radviliškiu, Zarasų krašte, prie Širvintų ir Giedraičių žino daugelis. Tačiau tame kare pasitaikė visko – toli gražu ne visada karo dievas mums šypsojosi, tik apie tai paprastai mažiau kalbama ir rašoma. O juk tai taip pat mūsų istorija, kurią svarbu žinoti.

Kodėl reikėjo kariauti dėl Seinų

Nustatyti savo sienas kiekvienai jaunai valstybei yra svarbus, bet labai sunkus uždavinys, nes dėl jų tenka ginčytis su kaimynais, o neretai ir kariauti. Ir Lietuvos Respublika nebuvo išimtis, ypač daug kraujo teko pralieti kovojant su lenkais, nes jų valdžios vyrai niekaip nenorėjo patikėti, kad lietuviai sugebės savarankiškai tvarkytis. Todėl, nors karas tarp Lenkijos ir Lietuvos niekada formaliai nebuvo paskelbtas, iš tikrųjų jis vyko beveik dvejus metus, 1919–1920 m., tai įsiliepsnodamas, tai aprimdamas, ne tik dėl Vilniaus – ir Pietų Sūduvoje, Suvalkų-Seinų krašte, į kurį lenkai pretendavo iš dalies dėl to, kad caro laikais jis priklausė Varšuvos generalgubernatorystei.

Maža to, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras George’as Curzonas, 1919 m. nubrėžęs savo garsiąją liniją, žyminčią Lenkijos rytinę ir šiaurinę etnografinę sieną, ir priskyręs Vilnių, Gardiną Lietuvai, Suvalkus, Seinus, Punską kažkodėl paliko lenkams, nors tai buvo lietuviškas kraštas. Sužinoję apie tokį anglų lordo sprendimą sąmoningi ir gerai organizuoti vietos lietuviai iš karto ėmė protestuoti, kreipėsi net į Taikos konferenciją Paryžiuje tvirtindami, kad Seinuose gyvena 1500 žydų, 900 lietuvių ir 800 lenkų. O svarbiausia – Seinai daugelį metų buvo žymus mūsų kultūros centras, tautinio judėjimo židinys, svarbesnis už Kauną ir Šiaulius, čia veikė kelios lietuviškos spaustuvės, ėjo laikraščiai, vietos kunigų seminarijoje dauguma klierikų visada būdavo lietuviai, čia mokėsi Vincas Kudirka, Vincas Mykolaitis-Putinas ir net Vincas Mickevičius-Kapsukas.

Todėl natūralu, kad dar 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime buvo pareikalauta įjungti Suvalkų guberniją į būsimos Lietuvos valstybės sudėtį. Kad joje gyventojų dauguma – lietuviai, 1916 m. pripažino net Rusijos caras Nikolajus II ir vokiečių okupacinė valdžia. Ruošdamasi trauktis iš Lietuvos 1918 m. pabaigoje ji leido Seinų lietuviams įkurti ginkluotą būrį (trys karininkai ir 30 kareivių). Okupantams pasitraukus visą miesto ir apskrities administraciją į savo rankas paėmė lietuviai, įkūrė komendantūrą, valdžios įstaigas, mieste vyko mitingai Lietuvos Respublikai paremti, demonstracijos su šūkiais “Lai gyvuoja Seinai, Lietuvos miestas!”

Deja, valstybių sienų klausimai nedažnai sprendžiami demokratiniu būdu. Lenkija, turėdama galingą armiją, jos padedama stengėsi praplėsti savo teritoriją į visas puses, o lietuviai irgi nenusileido. Todėl Seinų krašte valdžia 1919–1920 m. pasikeitė net vienuolika kartų. Žinoma, kai čia įsiviešpataudavo lenkai, stengdavosi slopinti lietuvybę: persekiojo tautines organizacijas, uždarinėjo mokyklas, degino bibliotekas, grūdo į kalėjimus aktyvesnius mūsų tautiečius – taip bandydami įrodyti, kad čia Lenkija. Todėl nenuostabu, kad padėtis šioje Lietuvos dalyje visą laiką nedavė ramybės mūsų valstybės ir kariuomenės vadovybei.

"Veido" archyvas

Lietuviai iš lenkų nelaisvės grįžo vos gyvi

Paskutinės kautynės

Ypač įnirtingos ir permainingos kovos Pietų Sūduvoje vyko ankstyvą 1920 m. rudenį, per Rusijos ir Lenkijos karą. Tada lenkai kvietė ir mus kartu mušti bolševikų ar bent praleisti juos per Lietuvos teritoriją, bet tai buvo neįmanoma: juk jau galiojo Lietuvos ir Rusijos taikos sutartis, pasirašyta liepos 12 d. Rugpjūčio 31 d. lenkų ulonai vėl užgrobė Seinus, Suvalkus, Gibus, ir mūsų valdžia sprendė, ką toliau daryti: įsitvirtinti turimose pozicijose ir gintis ar sukaupti daugiau jėgų ir pulti, atkovoti savo tautiečių apgyventą kraštą. Nugalėjo neseniai armijos vadu paskirto, narsaus ir energingo, tačiau ne visada apgalvotai veikusio plk. ltn. Kazio Ladigos nuomonė – pulti, dabar arba niekados!

Mūsų kariuomenės puolimas prasidėjo rugsėjo 2 d., jame dalyvavo 2, 5, 8 ir 10 pėstininkų pulkai, iš viso apie 7 tūkst. karių su 100 kulkosvaidžių, 12 patrankų. Iš pradžių kariauti mūsiškiams sekėsi, pavyko atsiimti Seinus, Gibus, nebe toli buvo Suvalkai ir Augustavas. Tačiau lenkai sulaukė pastiprinimo ir nepasiekus šių punktų puolimas įstrigo, dėl to teko trauktis ir nuo rugsėjo 6 d. pereiti į gynybą.

Po to mūsų kariuomenės grupuotė čia buvo dar sustiprinta – prisijungė 3 ir 6 pėstininkų pulkai. Tačiau prieš juos lenkai sutelkė daug gausesnes pajėgas – visą II armiją, apie 10 pėstininkų pulkų, 39 raitelių eskadronus, 100 patrankų. Šios armijos tikslas buvo ne tik sutriuškinti mūsų pajėgas – kad tai pavyks, jų štabas net neabejojo. Ji po to turėjo žygiuoti tolyn Druskininkų link, ten persikelti per Nemuną ir smogti į raudonosios armijos dešinį sparną, priversti ją pasitraukti iš Gardino.

Lenkų puolimas pagal Jozefo Pilsudskio patvirtintą planą prasidėjo rugsėjo 22-osios rytą, ir jėgos buvo aiškiai nelygios: vietomis lenkų buvo keturis penkis kartus daugiau nei lietuvių. Todėl mūsų kariuomenė tada patyrė didžiausių nuostolių per visą nepriklausomybės kovų laikotarpį. Vieni pulkai buvo išblaškyti, kitų didelė dalis pakliuvo į nelaisvę – toks likimas ištiko apie 2 tūkst. mūsų karių, tarp jų 40 karininkų, du pulkų vadus su visais štabais. Praradome tris artilerijos baterijas, daug kulkosvaidžių, šautuvų, arklių ir kitokio turto. O prasiveržusi pro mūsų pozicijas lenkų kavalerija žygiavo tolyn, rugsėjo 23 dieną užimdama Druskininkus, vėliau Gardiną, Lydą. Taip susidarė palankios sąlygos generolo Želigovskio avantiūrai.

Nesėkmės priežastys ir pasekmės

Apie šį įvykį to meto spauda rašė mažai, bet valdžia Kaune suprato, kad tai didelė nelaimė. Todėl jau rugsėjo 25 d. įvyko specialus Seimo posėdis, karštų kalbų ir ginčų jame būta daug. Tačiau dar senovės išminčiai teigė, kad pergalės turi daug tėvų, o pralaimėjimai – našlaičiai… Taip buvo ir šį kartą – niekas kaltu neprisipažino.

Tiesa, beveik po metų, 1921 m. liepos 16 d., Steigiamasis Seimas net priėmė specialų Įstatymą Suvalkų fronto atsitikimų tardymo komisijai sudaryti, ši komisija turėjo pasirūpinti, kad esant reikalui “kaltininkai būtų patraukti tieson”. Tačiau taip nepasitaikė – gal todėl, kad iš tiesų tų kaltininkų buvo daugybė. Tai visų pirma pats Seimas, Vyriausybė, kurie neskyrė reikiamo dėmesio ir lėšų kariuomenei stiprinti – patikėjo prancūzų atstovų kalbomis, kad lenkai niekada Lietuvos nepuls. Todėl tuo metu latviai, estai, suomiai sugebėjo mobilizuoti maždaug po 60–70 tūkst. vyrų, o pas mus taupymo sumetimais 1920 m. vasario–kovo mėnesiais kariuomenė buvo net sumažinta iki 23 tūkst. karių.

Žinoma, kautynėse ne visada lemia karių skaičius, labai svarbu ir jų pasirengimas, patirtis. Lenkų pajėgos, kovojusios prieš mus, buvo ne tik gausesnės, bet ir labiau patyrusios, nes jų vadovybė Seinų fronte sutelkė savo geriausius, kovingiausius dalinius, jų artileristai buvo daug geriau parengti. Dar viena svarbi aplinkybė: lenkų fronte buvo sutelktos gausios jų kavalerijos pajėgos, tūkstančiai raitelių. Todėl ji šiame miškingame, gausiame ežerų krašte, kuriame reta kelių, galėjo sėkmingai manevruoti – keisti smūgių kryptį, apsupti mūsų dalinius. O mes tada raitelių turėjome nedaug, nes jiems parengti, aprūpinti reikia kur kas daugiau lėšų ir laiko, – viso to pritrūko.

Labai daug priekaištų tiek kautynių dalyviai, tiek istorikai pareiškė dėl vadovavimo kautynėms. Mūsų daliniai fronte buvo netinkamai dislokuoti – išdėstyti siaura grandine didžiulėje teritorijoje, nepaliekant rezervų. Blogai veikė ryšiai ir žvalgyba, todėl lenkų puolimas buvo netikėtas. O lenkai mūsų dalinių būklę žinojo gerai, todėl ir savo puolimo planą galėjo įvykdyti tiksliai.

Iš karto tarp kautynių vadų kilo ginčų, kas iš jų kalčiausias dėl pralaimėjimo. Labiausiai visų puolamas buvo armijos vadas K.Ladiga: kad netinkamai išdėstė pulkus, nesugebėjo įvertinti priešininko jėgų, pagaliau – kad rugsėjo 12 d. surengė savo vestuves, esant grėsmingai padėčiai fronte. Priekaištai, matyt, teisingi, bet turime įvertinti tikrąsias vadovavimo kariuomenei trūkumų priežastis: tai mūsų karo vadų žinių, patirties stoka, paprasčiau sakant – savų generolų neturėjimas, nes buvo tik leitenantų ir kapitonų.

O dabar apie šios didelės nelaimės pasekmes. Taigi Lietuva neteko daug patyrusių karių ir ginkluotės, o tai atsiliepė vėlesnėms kovoms su lenkais.

Bet svarbiausi nuostoliai vis dėlto buvo ne šie: visų pirma mūsų pralaimėjimas Pietų Sūduvoje sudarė palankias sąlygas lenkams netrukus užgrobti mūsų sostinę Vilnių. Antra, dėl to, kaip parodė vėlesni įvykiai, mes visiems laikams praradome Seinus, Punską ir visą šį gražų bei brangų mūsų tautiečių gyvenamą kraštą. Tiesa, pastangų jį susigrąžinti būta ne kartą, deja, nesėkmingų.

Prieš 90 metų, 1920 m. vasarą, prasidėjo raudonosios armijos žygis į Vakarus, dėl kurio ir Lietuvos nepriklausomybei kilo mirtinas pavojus.

Mūsų delegacijai 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašius taikos sutartį (apie tai “Veide” rašyta 2010 m. liepos 19 d.) daug kas galėjo tikėtis, kad mūsų laisvei iš bolševikų pusės jokios grėsmės nebeliko. Deja, taip neatsitiko – juk per mūsų kraštą ėjo kelias iš Rytų į Vakarus, o tuo keliu turėjo žygiuoti raudonoji armija – kad padėtų, kaip tada Maskva skelbė, Vakarų Europos darbo žmonėms nusimesti nepakenčiamą kapitalistų jungą. Toks žygis, pavadintas “Operacija Vysla”, buvo pradėtas rengti dar 1919-ųjų pradžioje: tada Minske buvo sukurtas Lenkijos karinis revoliucinis komitetas, kurio tikslas – įvesti šioje šalyje komunistų valdžią, kaip ir Rusijoje.

Žinoma, Kremliaus apetitai buvo kur kas didesni: tuo pat metu jis sukurstė vokiečių komunistų maištą prieš teisėtą vyriausybę – taip tikėtasi pasiekti ir Berlyną. Tačiau šis maištas žlugo, o prie Maskvos grėsmingai priartėjo A.Denikino ir A.Kolčako armijos. Todėl didįjį žygį į Vakarus teko atidėti. Tiesa, neilgam – iš pradžių metams.

Į Vilnių, Minską, Varšuvą – marš!

Per tą laikotarpį bolševikams pavyko apsiginti nuo baltųjų generolų, tad jie galėjo imtis naujo plano. Ypač tuo rūpinosi Levas Trockis, kurio manymu, komunistų pergalė vien Rusijoje neturėjo didelės reikšmės pasaulio istorijos eigai. “Visa mūsų viltis – kad mūsų revoliucija sukels revoliuciją Europoje. Jeigu sukilusios Europos tautos nepasmaugs imperializmo – mes būsime pasmaugti”, – tvirtino jis dar 1917 m. rudenį, vos bolševikams užgrobus valdžią. Tačiau populiarių, originalių istorinių knygų autoriaus Viktoro Suvorovo (V.Rezuno) nuomone, buvo ir kita, ne mažiau svarbi tokios Maskvos strategijos priežastis: nuo socializmo žmonės bėga – tad reikia padaryti taip, kad bėgti jiems nebūtų kur…

Todėl jau 1920 m. sausį buvo priimtas naujas puolimo į Vakarus planas, Vakarų frontas tapo svarbiausias, čia buvo sutelktos geriausios karinės dalys – beveik pusė milijono karių. Užėmus Vakarų Baltarusiją ir Ukrainą planuota žygiuoti tolyn, į Lenkiją ir Vokietiją, čia su revoliucinių darbininkų pagalba nuversti vietos valdžias, o po to “eksportuoti” revoliuciją į Čekoslovakiją, Vengriją, Rumuniją, Italiją ir kt. Fronto vadu buvo paskirtas jaunas, vos 27 metų, bet jau pergalėmis pagarsėjęs karvedys, būsimasis maršalas Michailas Tuchačevskis.

Tačiau tada jam už akių užbėgo Lenkijos valstybės viršininkas (toks buvo jo oficialus titulas) Jozefas Pilsudskis, 1920 m. balandžio 24 d. pradėjęs puolimą Ukrainoje (beje, taip pat su didingais tikslais). “Tarp pačios stipriausios vokiečių tautos ir stiprios rusų tautos mažai tautai nėra vietos, mes turime siekti tapti didesne nacija, negu iš tikrųjų esame”, – taip skelbė vienas žymiausių to meto Lenkijos politinių lyderių Romanas Dmowskis.

J.Pilsudskis su juo dažnai ginčijosi, bet šią idėją atkakliai bandė įgyvendinti vadovaudamas daugiau kaip 700 tūkst. karių armijai: kitaip tariant, jis siekė atkurti Lenkijos valstybę 1772 m. sienomis, įjungiant į ją ne tik Lietuvą, bet ir Baltarusiją, Ukrainą. Dėl to 1918–1921 m. jam teko daug kariauti: buvo laikotarpių, kai vienu metu kovos vyko net šešiuose frontuose. Iš pradžių jam sekėsi: gegužės 15–16 dienomis jo armija pasiekė net Kijevą, bet po to iniciatyvą perėmė raudonoji armija, o lenkams teko trauktis atgal.

Tada atėjo laikas veikti M.Tuchačevskiui. Liepos 2 d. jis išleido garsųjį savo įsakymą fronto kariuomenei Nr. 1423: “Raudonieji kariai! Vakaruose sprendžiamas pasaulinės revoliucijos likimas. Per Baltosios Lenkijos lavoną nusidriekė kelias į pasaulinį gaisrą. Į Vakarus, į lemtingus mūšius ir garsias pergales! Išmušė valanda žygiuoti į Vilnių, Minską, Varšuvą. Marš!”

Tuo pat metu Lenkiją puolė ir Pietryčių fronto pajėgos – Lvovo kryptimi, užvirė kautynės ne tik Ukrainoje, Baltarusijoje, bet ir Rytų Lietuvoje, kur tuo metu šeimininkavo lenkai. Čia puolimo smaigalys ėjo per Švenčionis Vilniaus kryptimi, veikė garsus G.Gajaus kavalerijos korpusas, kuris liepos 14 d. po šešias valandas trukusio mūšio užėmė miestą. J.Pilsudskio įsakymas ginti Vilnių tiek nuo bolševikų, tiek nuo Lietuvos kariuomenės taip ir liko neįvykdytas.

Puolimas vyko sėkmingai – kol buvo atsiremta į Vyslą prie Varšuvos. Tiesa, lenkai raudonosios armijos nesutiko su gėlėmis, kaip tikėtasi, nesukilo prieš savo valdžią, o atkakliai ir vieningai priešinosi. Nepaisant to, Maskva įsakė užimti Varšuvą ne vėliau kaip rugpjūčio 12-ąją. Tačiau šis planas rusams neišdegė: gerokai vyresnis, labiau patyręs, nors karo mokslų ir neragavęs J.Pilsudskis pergudravo buvusį caro gvardijos podporučiką M.Tuchačevskį. Kol šis trypčiojo prie Vyslos, lenkai savo dešiniajame sparne sutelkė dideles pajėgas ir rugpjūčio 16-ąją trenkė tokį smūgį, nuo kurio visas bolševikų frontas subyrėjo. Rusijos nuostoliai buvo apie 230 tūkst. kareivių, armija bėgo, o žadėjęs tapti istoriniu žygis į Vakarus žlugo.

Kas tuomet vyko Lietuvoje

Kadangi Maskva Vilnių oficialiai pripažino Lietuvai, jau liepos 15 d. čia atvyko plk. ltn. Kazys Ladiga. Netrukus į miestą įžengė mūsų pėstininkai, įvyko mitingas – bendras su raudonarmiečiais, kuriame sugiedojus “Tautišką giesmę” ir “Internacionalą” jų komisaras pažadėjo greitai palikti Vilnių. Tačiau ne tik šio miesto, bet ir Lietuvos ateitis tebebuvo neaiški tol, kol raudonoji armija žygiavo pirmyn: perduoti pripažintą teritoriją mūsų valdžiai bolševikai delsė, o M.Tuchačevskis net bandė pasinaudoti Lietuvos teritorija ir įtraukti į savo žygį Lietuvos kariuomenės dalinius, esančius Vilniuje. Todėl juos teko iš ten laipsniškai išvesti – juk Varšuva ir taip nuolatos skundė Antantei Lietuvos vyriausybę, esą ši bendradarbiauja su bolševikais.

Kita, dar sunkesnė problema buvo tai, kad Vincas Mickevičius-Kapsukas, Zigmas Aleksa-Angarietis ir kiti komunistų vadai, 1919 m. pasprukę iš Lietuvos ir įsikūrę Smolenske, Rusijoje, ten nenurimo, žadėjo vėl grįžti ir visų pirma iškarti buvusius savo bendražygius – socialdemokratų lyderius Vladą Požėlą, Steponą Kairį – neva už proletariato interesų išdavystę, perėjimą į buržuazijos stovyklą.

Tada atrodė, kad taip ir bus: kartu su raudonąja armija minėti veikėjai, kaip bendros Lietuvos ir Baltarusijos kompartijos sekretoriato vadovai, vėl atsidūrė Vilniuje, įkūrė čia Karinį revoliucinį komitetą – revkomą, tarybų valdžios organą, priešišką Lietuvos valdžiai. Dar anksčiau, liepos 12 d., jie partijos CK vardu paskelbė atsišaukimą į Lietuvos darbo žmones, ragindami juos nuversti buržuazinę vyriausybę ir įvesti proletariato diktatūrą. Šią propagandą jie tęsė ir įsikūrę Vilniuje: ėmė čia leisti laikraštį “Komunistas”, kurio pirmajame numeryje liepos 20 d. paskelbė šūkį: “Tegyvuoja darbininkų ir mažažemių valstiečių Sovietų valdžia Lietuvoje!”, pažadėjo, kad greitai “ne tik Vilnius, bet ir Kaunas, ir kiti Lietuvos miestai bus liuosi ne vien nuo lenkų ponų, bet ir nuo lietuviškų buožių ir kitų bagočių”, kvietė “organizuotis, ginkluotis ir vyti lauk savo neprietelius”.

Revkomai Vilniuje ir visame krašte vykdė savo veiklą: rūpinosi, kaip aprūpinti raudonąją armiją maistu, įvedė darbininkų kontrolę pramonės ir prekybos įmonėse, planavo išrinkti darbininkų komitetus – dvarams valdyti.

Lietuvos vyriausybė dėl šių veiksmų Maskvai pareiškė protestą: juk neseniai su ja pasirašytoje taikos sutartyje buvo IV punktas, kuriuo abi šalys įsipareigojo “neleisti savo teritorijoje kurtis ir būti vyriausybėms, organizacijoms arba grupėms, kurios statosi sau tikslą ginklu kovoti prieš antrą susitariančią šalį”. Lietuvoje tokių jėgų nebuvo nė pėdsako, o Rusijoje ir jos užimtoje teritorijoje jos veikė be jokių kliūčių, ne tik valdžios remiamos, bet ir jos vadovaujamos.

Svarbiausia – tuo metu susidariusią padėtį Maskva ir jai besąlygiškai paklusnus Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos CK įvertino kaip palankią ginkluotam sukilimui visoje Lietuvoje surengti, esamai valdžiai nuversti. Tai turėjo įvykti gana greitai – jau 1920 m. rugpjūčio 29 d., tad pasirengimas buvo labai intensyvus: visoje Lietuvoje buvo platinami atsišaukimai, ypatingas dėmesys buvo skiriamas kareiviams, kviečiant juos pasukti ginklus prieš buržuaziją.

Beje, vyko ne tik agitacija: iš Rusijos per sieną dideliais kiekiais plaukė ginklai, amunicija, o Lietuvos kariuomenėje tarnaujantys komunistai vogė ginkluotę iš vietos sandėlių. Iš Rytų keliavo ir kvalifikuoti, patyrę “kadrai” – iš viso apie 50 karininkų ir per 800 eilinių agentų, kurie pasklido po visą Lietuvą. Vilniuje buvo sudarytos specialios čekistų grupės – “įtartiniems kontrrevoliucionieriams šaudyti”.

Taigi maištui buvo pasirengta, tačiau M.Tuchačevskio fiasko Lenkijoje niekais pavertė ir Lietuvos komunistų planus: kaip pripažino vienas to maišto organizatorių, be tiesioginės karinės pagalbos iš šalies jis neturėjo jokių perspektyvų laimėti. Todėl komunistų partija oficialiai tą maištą atšaukė, maištininkai drausmingai pakluso komandai ir išsislapstė. VSD vadovas Augustinas Povilaitis vėliau teigė, kad tai buvo vienintelis sąmokslas prieš Lietuvos valdžią, už kurį niekas nebuvo nubaustas.

Tik po smūgio Lenkijoje, kai raudonoji armija ėmė netvarkingai bėgti nuo puolančių lenkų, Maskva pagaliau sutiko Lietuvai grąžinti Vilnių ir Vilniaus kraštą: 1920 m. rugpjūčio 6 d. Kaune buvo pasirašyta atitinkama konvencija, tačiau jos vykdymas buvo vilkinamas, taigi Lietuvos kariuomenė į savąją sostinę sugrįžo tik rugpjūčio 27 d. Deja, neilgam…