"Veido" archyvas

Mūsų tėvai ir seneliai didžiavosi savo kariuomene. Nuotraukoje raiteliai prie Prezidentūros

Prieš 70 metų, 1940 m. rugpjūčio 14 d., VKP(b) politbiuras priėmė slaptą nutarimą “Dėl Estijos, Latvijos, Lietuvos TSR armijų pertvarkymo”. Tačiau iš tikrųjų Baltijos šalių ginkluotųjų pajėgų likvidavimas prasidėjo gerokai anksčiau.

Tarpukario metais sava kariuomenė buvo Lietuvos piliečių simpatijų ir pasididžiavimo objektas: kai mūsų kariai darniomis gretomis žygiuodavo Kauno, Šiaulių, Panevėžio ar Alytaus gatvėmis, abejingų nebūdavo. Tuomet žmonės stengėsi padėti kariuomenei kuo galėdami: aukojo sunkiai uždirbtus litus Ginklų fondui, aktyviai veikė Šaulių sąjungoje. Savo ruožtu beveik ketvirtadalis valstybės biudžeto išlaidų ėjo būtent krašto apsaugos reikalams.

Deja, 1940 m. vasarą tarptautinė padėtis Europoje ir vidinė politinė būklė Lietuvoje susiklostė taip, kad mūsų kariams ginti savo tėvynės nuo išorės priešų neteko. Maža to, jie patys tada atsiradusios svetimos valdžios buvo žiauriai persekiojami ir naikinami.

Liaudies kariuomenė

Maskvai užgrobus Baltijos šalis, vienas painiausių klausimų buvo – ką daryti su jų kariuomenėmis? Esama žinių, kad buvo net svarstomas variantas paleisti arba likviduoti jas iš karto, vienu ypu. Tačiau tai buvo rizikinga, galėjo kilti masinis nepasitenkinimas ir ginkluotas pasipriešinimas: juk vien Lietuvos kariuomenėje 1940 m. birželio 1 d. buvo 1700 karininkų ir 22 tūkst. kareivių, kariuomenės dalyse ir sandėliuose – 147 tūkst. šautuvų, 5000 lengvųjų, 924 sunkieji kulkosvaidžiai, 350 lengvų (20 mm) automatinių pabūklų, 130 patrankų, 110 gaubicų, 36 tanketės, 118 karo lėktuvų. Be to, Šaulių sąjunga turėjo 62 tūkst. narių, didesnė jų dalis – ginkluoti.

Todėl pasirinktas buvo užmaskuotas, laipsniškas likvidavimas, turint vilčių, kad bent dalį tų pajėgų vis dėlto pavyks panaudoti Maskvos tikslams – juk buvo naujo, didelio karo išvakarės.

Visų pirma reikėjo nuraminti tuos pavojingus, patriotiškai nusiteikusius tūkstančius ginkluotų žmonių, įtikinti juos, kad Lietuvoje nieko blogo neįvyko ir ateityje neįvyks. Tam turėjo pasitarnauti viešos valdžios atstovų kalbos, keli kariuomenės vado įsakymai: 1940-06-19 įsakyme sakoma, kad “mūsų kariuomenė ir toliau stovės Tėvynės sargyboje”, o birželio 28 d. – kad “mūsų santykiai su SSSR kariuomene turi būti nuoširdūs ir draugingi”.

Tačiau draugyste su raudonarmiečiais sunku buvo patikėti, kai jų tankai laikė apsupę mūsiškių kareivines, kai draudė pakilti į orą mūsų lėktuvams… Maža to, nuo pat pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo permainos kariuomenės vadovybėje: kai kurie pulkų, batalionų, įstaigų vadai buvo pakeisti po kelis kartus. Tikslas – sukelti sąmyšį ir baimę, suardyti nusistovėjusius ryšius tarp vadų ir pavaldinių, tarp aukštesnių ir žemesnių karininkų ir tuo sumažinti organizuoto pasipriešinimo galimybę.

"Veido" archyvas

Po 1940 m. vasaros Lietuvos kariams dalyvavimas mitinguose tapo privalomas

1940 m. liepos 4 d. pasirodė specialus įstatymas dėl Lietuvos kariuomenės pertvarkymo į Liaudies kariuomenę. Žodis “liaudis” tada buvo labai populiarus ir paprastai vartojamas netikusiems, nedoriems darbams pridengti – Liaudies vyriausybė, Liaudies seimas… Šiuo atveju terminas “Liaudies kariuomenė” ženklino pirmąjį mūsų kariuomenės naikinimo etapą: joje atsirado 306 politvadovai, turėję kontroliuoti vadų veiklą, agituoti karius, prižiūrėti, kad jie nemaištautų, – kol kas tai buvo vietiniai komunistai, kariams neva buvo leista dalyvauti politinėje veikloje. Nors iš tiesų kariai buvo prievarta varomi į mitingus – viltasi, kad taip jie susižavės komunizmo idėjomis, pamils naująją valdžią. Bet svarbiausia – tuo metu kariuomenėje ėmė veikti NKVD agentai, uoliai ieškantys “liaudies priešų”, prasidėjo areštai. Vyriausiasis Maskvos emisaras Vladimiras Dekanozovas reikalavo sparčiau valyti iš kariuomenės, anot jo, reakcingus elementus, negalinčius susitaikyti su revoliuciniais pokyčiais Lietuvoje, pats nurodydavo, kokius karininkus išvaryti į atsargą, grasino, terorizavo kol kas dar lietuvišką kariuomenės vadovybę.

Lietuviškų kepurių nebereikia

Kaip ir kiti įvykiai, 1940-ųjų kariuomenės pertvarkymai buvo maskuojami gražiais šūkiais: apginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, įgyvendinti demokratiją ir t.t. Tuo pačiu metu vis dar buvo iliuzijų, kad Liaudies kariuomenė išliks, ji ir toliau bus lietuviška organizacija, nors ir kišantis į jos gyvenimą atėjūnams. Tačiau pagal Maskvos planus tai buvo tik laikinos, pereinamojo laikotarpio struktūros, gyvavusios vos porą mėnesių.

1940 m. rugpjūčio 30 d. Pabaltijo karinės apygardos nutarimu vietoj jų Baltijos šalyse buvo formuojami teritoriniai raudonosios armijos šaulių korpusai Lietuvoje – trijų divizijų sudėties 29-asis korpusas. Bet ir jis buvo laikinas.

Tokius junginius planuota laikyti vos vienus metus: kol bus surasti ir pašalinti nepatikimi kariškiai, kol lietuvių, latvių, estų kariai pramoks rusiškai, prisitaikys prie rusiškos ginkluotės ir tvarkos. Tuo pat metu vyko Krašto apsaugos ministerijų likvidavimas, Lietuvoje tam faktiškai vadovauti teko buvusiam kariuomenės vadui generolui Stasiui Raštikiui.

Ši reorganizacija kartu buvo gera proga smarkiai sumažinti Baltijos šalių kariuomenes: 29 šaulių korpusui tereikėjo 15 tūkst. karių, į atsargą buvo paleista per 400 karininkų, juos pakeitė atvykėliai iš Rytų. Nebeliko ir vietinių politvadovų: rugsėjo mėnesį buvo atsiųsta 500 raudonarmiečių, kurie varė agitaciją per vertėjus – dėl to buvo nemaža juokų ir nesusipratimų.

Tačiau nei tie naujieji, patyrę agitatoriai, nei areštai ir kitokios bausmės patriotinės mūsų karių dvasios nepalaužė. Jie ir toliau maištavo, šaipėsi iš politvadovų, rengė politines demonstracijas – važinėjo su jau uždraustomis trispalvėmis Kauno ir Vilniaus gatvėmis, atsisakinėjo prisiekti ištikimybę svetimai valdžiai. Vienas jų, buvęs šaulys ir pavasarininkas, pareiškė: “Aš jau kartą prisiekiau Dievui bei Tėvynei ir daugiau priesaikos nepriiminėsiu”. Dėl to 1940 m. lapkričio 1 dieną žlugo planai iškilmingai organizuoti priesaiką korpuse, ją po gausių areštų vargais negalais pavyko atlikti tik praėjus keturiems mėnesiams.

Karių nepasitenkinimas didėjo ir dėl aprūpinimo, ir dėl buitinių sąlygų. Atsidūrus raudonosios armijos sudėtyje, smarkiai pablogėjo maitinimas – juk Maskva niekada savo kareivių nelepino. Be to, korpuso daliniai savo moderniškas, gerai įrengtas kareivines turėjo užleisti svetimiems, o patys kraustytis kuo toliau nuo Vokietijos sienos, į rytinį Lietuvos pakraštį – Trakus, Pabradę, Švenčionėlius, Lentvarį, kurtis ankštose nepritaikytose patalpose – vienuolynuose, kaimuose, dvaruose.

Žinoma, visas nepatenkintų mūsų karių kalbas, veiksmus, protestus stropiai fiksavo korpuso ypatingasis skyrius, vadovaujamas iš Rytų atsiųsto patyrusio čekisto Juozo Bartašiūno, jau 1940 m. lapkritį turėjusio beveik 400 slaptųjų agentų. Tačiau tų nepatenkintų buvo tiek daug, kad sukišti visų jų į kalėjimus buvo neįmanoma. Pats vyriausiasis Lietuvos enkavedistas Aleksandras Guzevičius turėjo pripažinti, kad korpuse daugiau kaip 3 tūkst. potencialių valdžios priešų, kad jo daliniai visiškai nepatikimi. Nors areštų gausėjo, nors vis daugiau lietuvių karininkų pakeitė atvykėliai, padėtis negerėjo: prasidėjus karui 1941 m. birželį korpusas faktiškai subyrėjo.

Didžiausias tarybų valdžios priešas – karininkai

Nepriklausomos Lietuvos valdžia ypač daug dėmesio skyrė karininkų kadrams, jų parinkimui, mokymui ir ugdymui. Tai davė rezultatų – jų kvalifikacija buvo aukšta, o okupantams užgriuvus paaiškėjo, kad vos vienas mūsų karininkas priklausė LKP(b): tai Jurgis Kovas (Kopukovas), karo lakūnas. Tą savotiškai pripažino, įvertino ir Maskva: jos emisarai gerai suprato, kokį pavojų režimui kelia gerai profesionaliai parengti, patriotiškai nusiteikę karininkai. Todėl jau liepos 18 d. pradėtas jų persekiojimas: trys Kariuomenės štabo žvalgybos ir kontržvalgybos skyriaus pulkininkai Kostas Dulksnys, Juozas Matusaitis ir Petras Kirlys buvo suimti, išgabenti į Maskvą ir ten nužudyti. O iš viso per Liaudies kariuomenės gyvavimo laikotarpį už grotų atsidūrė 26 mūsų karininkai ir 40–50 kareivių.

Suformavus 29-ąjį korpusą represijos dar labiau sustiprėjo: vis daugiau geriausių mūsų karininkų staiga dingdavo. Kita jų persekiojimo forma buvo masinis išvarymas į atsargą – o juk dauguma jų jokios kitos specialybės neturėjo ir likdavo be pragyvenimo šaltinio, be to, tokie karininkai pirmieji atsidurdavo suimamųjų sąrašuose. Iki liepos 30 d. į atsargą buvo išleista 50–40 proc. generolų, 26 proc. pulkininkų, 16,7 proc. pulkininkų leitenantų – juos naujoji valdžia laikė pavojingiausiais, daugumą jų uždarė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime: generolus Petrą Kubiliūną, Teodorą Daukantą, pulkininkus Praną Saladžių, Vladą Braziulį ir kitus.

Tiesa, iš pradžių korpuso divizijų, pulkų, tarnybų vadais buvo paskirti mūsų karininkai: generolai Vincas Vitkauskas, Zenonas Gerulaitis, Jonas Černius, Vladas Karvelis, Vincas Žilys, pulkininkai Leonas Gustaitis, Adolfas Urbšas, Antanas Šurkus ir kiti. Tačiau karo išvakarėse, 1940 m. birželio 10 d., visus juos pakeitė rusai, o mūsiškius neva išsiuntė pasitobulinti, bet dauguma jų atsidūrė Šiaurėje, lageriuose. Ypač nukentėjo artileristai, radę kapus tolimajame Norilske: generolai Jonas Juodišius, Vincas Žilys, pulkininkai Antanas Sidabras, Juozas Lavinskas ir daug kitų.

Daugybė karininkų nukentėjo ir per didžiąją 1940 m. birželio tremtį: iš pradžių juos išgabeno su šeimomis į Rytus, o vėliau atskyrė, fabrikavo bylas, marino badu, šaudė. Taip mūsų tauta neteko geriausių savo žmonių – visapusiškai išsilavinusių, atsidavusių tėvynei…

"Veido" archyvas

Privačių parduotuvių nacionalizacija buvo didžiulė skriauda jų savininkams

Iš pradžių gana atsargiai vykęs mūsų krašto sovietizacijos procesas, 1940 m. liepą ir rugpjūtį įgavo radikalų, net revoliucinį pobūdį.

Prieš 70 metų, 1940 m. liepos 21 d., Liaudies seimo sprendimu Lietuvoje buvo oficialiai įvesta tarybinė santvarka ir taip palaidotos paskutinės viltys išsaugoti nepriklausomybę.

Jau tą pačią dieną iš Vilniaus ir Kauno radiofonų programų buvo išbrauktas Lietuvos himnas, o ant Gedimino kalno ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte paskutinį kartą iškeltos mūsų trispalvės vėliavos. Rugpjūčio 3 d. Lietuva buvo oficialiai aneksuota – įtraukta į TSRS sudėtį. Tad netrukus Vytis, trispalvė ir “Tautiška giesmė” buvo pavadinti buržuazinio nacionalizmo simboliais, už kurių naudojimą grėsė didelės bausmės.

Liaudies seimas pasivadino LTSR Aukščiausiąja taryba, Liaudies vyriausybė – Liaudies komisarų taryba, kurioje nebeliko nei užsienio reikalų, nei susisiekimo, nei krašto apsaugos žinybų, mat tuos reikalus sprendė tik Maskva. Taip, anot amerikiečių istoriko Alfredo Senno, Baltijos šalyse vyko “revoliucija iš viršaus”, tiksliau, pagal komandas iš Maskvos. Daug kartų savo politines pažiūras keitęs poetas Liudas Gira tuo metu džiaugėsi:

Lietuvos senos nebėr,

Lietuva – LTSR!

Tačiau jau po kelių mėnesių jam pritariančių sparčiai mažėjo – visų pirma dėl NKVD siautėjimo ir smukusio pragyvenimo lygio, nulemto nacionalizacijos ir kitų ūkio pertvarkymų.

Nacionalizacija įsibėgėjo

Rugpjūčio 25 d. Liaudies seimas priėmė LTSR konstituciją, kurios tekstą, vienodą ir mums, ir latviams su estais, kaip rašoma VKP(b) CK politbiuro protokole, parengė autoritetingas autorių kolektyvas (A.Ždanovas, A.Vyšinskis, B.Dekanozovas).

"Veido" archyvas

Lietuvos pramonės nacionalizacijai vadovavo Motiejus Šumauskas

Karštligiškais tempais vyko pramonės įmonių nacionalizacija: juk LTSR konstitucija skelbė, kad kapitalistinė ūkio sistema likviduota, privatinė gamybos įrankių ir priemonių nuosavybė panaikinta.

Tiesa, priešingai nei kitose senųjų TSRS respublikų konstitucijose, čia buvo straipsnis, kuris smulkiam privatiniam ūkiui dar leido veikti – kol kas. Todėl po pirmojo nacionalizacijos etapo, per kurį buvo suvalstybintos 562 įmonės, kuriose dirbo daugiau nei po 20 darbininkų, prasidėjo antrasis. Per jį imtasi įmonių, kuriose dirbo 10–19 ir net 5–9 darbininkai.

Iš viso iki 1941 m. birželio nacionalizuota 860 įmonių. Jų savininkai buvo nušalinti nuo įmonių valdymo, direktoriais paskirti darbininkai – komunistai arba jiems prijaučiantys. Pavyzdžiui, vilnonių audinių fabriko “Drobė” direktoriumi tapo buvęs sargas, kaip anketoje nurodyta, “seniai prijaučiantis VKP(b)”. Didžiausios Lietuvoje spaustuvės “Spindulys” direktoriumi – komunistas buvęs raidžių rinkėjas ir t.t.

Greitai paaiškėjo, kad atlikti tokių sunkių pareigų jie nesugeba, bet ir toliau jas ėjo, nes aukšti Maskvos emisarai vis barė naująją Lietuvos valdžią, kad ši per mažai kelia eilinių darbo žmonių į vadovaujamus postus. Taigi 1941-ųjų pradžioje, nacionalizacijai baigiantis, net 248-ioms Vietinės pramonės liaudies komisariato įmonėms iš 374 vadovavo buvę darbininkai.

Lygiagrečiai vyko ir stambesnių prekybos įmonių, kurių apyvarta siekė 150 tūkst. Lt ir daugiau, nacionalizacija. Ją buvo įsakyta įvykdyti labai skubotai – per tris dienas, tiesa, tai buvo nerealu. Per devynis mėnesius buvo suvalstybinta 9/10 prekių apyvartos Lietuvoje. Nepagailėta ir kooperatyvų: “Lietūkio”, “Pienocentro”, “Lino” vadovai bandė įrodyti LKP(b) CK, kad jų organizacijos, veikdamos po senovei, nebūdamos nacionalizuotos, būtų naudingesnės, bet CK tuo nepatikėjo, o gal pabijojo nusižengti Maskvos direktyvoms. Beje, buvo nacionalizuojami ir stambesni gyvenamieji namai, lengvieji automobiliai, net baldai – čia buvo nesunku įžiūrėti asmeninį valdžios atstovų interesą.

Pramonės ir prekybos įmonių nacionalizacija buvo didžiulė materialinė ir moralinė skriauda jų savininkams. Maskva, žinoma, dėl to sau galvos nesuko, bet jai rūpėjo, kad dėl pernelyg skubotos reformos iš karto nesugriūtų krašto ekonomika, gyventojų aptarnavimas, nes tai savo ruožtu sukeltų jų maištą. Kad po nacionalizacijos įmonės ims dirbti daug blogiau, Maskvai buvo žinoma iš anksto – juk jau turėjo praktikos. Todėl ji ne kartą tramdė vietinių komunistų entuziazmą ir užmojus šioje srityje, pavyzdžiui, 1940 m. rugpjūčio 7 d. VKP(b) CK politbiuras priėmė specialų nutarimą apie prekybos organizacijas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Jame nurodė neskubėti nacionalizuoti viešbučių, kino teatrų, vaistinių, o tik paskirti joms prižiūrėti valstybės komisarus.

Priminsime, kad 1940 m. lapkričio 16 d. visose Baltijos respublikose buvo įvesti rubliai. Iš pradžių litai cirkuliavo kartu su rubliais, bet jau netrukus litus į rublius pradėta keisti nepagrįstai žemu kursu, taip apiplėšiant gyventojus. Kartu tai nulėmė ir didžiulį kainų kilimą.

Permainų rezultatai ir padariniai

Natūralu, kad visos šios permainos Lietuvos gyventojų pritarimo nesulaukė. Tiesa, kai kas juos sudomino, pavyzdžiui, žemės reforma. Paskutiniaisiais nepriklausomybės metais šalyje (net valdžios sluoksniuose) būta nemažai žemės reformos šalininkų. Todėl Liaudies vyriausybei pažadėjus duoti žemės bežemiams ir mažažemiams, atėmus ją iš stambesnių žemvaldžių, norinčiųjų jos gauti atsirado daug: iki 1940 m. rugpjūčio 31 d. gauta beveik 202 tūkst. prašymų, 75 tūkst. jų buvo patenkinti. Gavusieji žemės, žinoma, džiaugėsi, bet ši reforma buvo vykdoma ir skubotai, ir, svarbiausia, nuskriaudžiant tūkstančius gerų ir darbščių žmonių.

Negalima nepaminėti, kad gerų naujienų būta švietimo, kultūros ir socialinėje srityje. Pagausėjo lankančiųjų pradžios mokyklas ir ypač progimnazijas bei gimnazijas – per metus net 1,66 karto. Pagerėjo medicininis aptarnavimas, socialinis draudimas įvestas tiek valstybinio, tiek privataus sektoriaus darbuotojams, beveik 56 tūkst. bedarbių gavo darbo. Įkurta Mokslų akademija, keli nauji teatrai, atsirado dainų ir šokių liaudies ansamblis.

Bet svarbiausia – ekonomikos ir pramonės padėtis greitai blogėjo: dėl nesubalansuotų planų, chroniško žaliavų, atsarginių dalių trūkumo, dėl kritusios darbo drausmės atsirado brokdarių, pagausėjo nelaimingų atsitikimų darbe. Nors laikraščiai daug rašė apie darbo pirmūnus, socialistinį lenktyniavimą, iš tiesų darbuotojų motyvacija gerai dirbti vis menko, jų nuotaikos prastėjo ir dėl anarchijos gamyboje, ir dėl kritusio gyvenimo lygio. Tiesa, visoms įmonėms valdžia nurodė nuo 1940 m. rugpjūčio 1 d. padidinti atlyginimus, mažiausiai gaunantiems – net 25–30 proc. (nedidinant produkcijos kainų – tai buvo neįtikėtina), po to jie buvo didinami dar porą kartų. Bet kainos kilo sparčiau – jos turėjo pasivyti gerokai didesnes mažmenines prekių kainas, galiojusias TSRS. Todėl nuo spalio 1 d. pramoninės prekės pabrango iki 50 proc., maisto produktai – iki 25 proc., kitas centralizuotas pabrangimas buvo numatytas nuo lapkričio 1-osios.

Tačiau jį teko atidėti: visose Baltijos respublikose kilo panika ir didžiulis žmonių nepasitenkinimas, jie masiškai tuštino parduotuves, kaupdami prekių atsargas, prasidėjo spekuliacija, nes ėmė trūkti net pirmojo būtinumo prekių. Žmonėms tai buvo nesuprantama ir neįprasta, todėl Estijoje net kilo streikų, Latvijos valdžia įvedė korteles cukrui ir muilui gauti bei dideles bausmes už spekuliaciją – net dešimt metų kalėjimo.

Neilgai gauta žeme džiaugėsi ir naujakuriai: jiems, kaip ir visiems ūkininkams, 1941 m. pavasarį buvo įvestos didžiulės grūdų, bulvių, mėsos, pieno, kiaušinių, vilnos duoklės, už jas valstybė, tiesa, mokėjo, bet dešimt kartų mažiau nei rinkos kaina. O stambesni ūkiai (tokių buvo užfiksuota per 94 tūkst.) turėjo sumokėti duoklę dar ir už praėjusius 1940 metus. Šie valdžios reikalavimai daugeliui buvo nepakeliami – iki gegužės pabaigos papildomą duoklę atidavė vos ketvirtadalis ūkininkų, likusieji buvo apkaltinti sabotažu, už ką grėsė turto konfiskacija, lageris Pravieniškėse.

Naujakuriai ėmė grąžinti gautus sklypus – valdžiai teko tai uždrausti. O žemės ūkis neišvengiamai turėjo smukti: per 1941 m. pirmąjį ketvirtį iš valstiečių buvo supirkta 45 proc. mažiau mėsos ir 22 proc. mažiau pieno nei 1940-aisiais.

Kad padėtis Lietuvoje bloga, savo raporte Maskvai pripažino ir jos ypatingasis įgaliotinis Kaune Nikolajus Pozdniakovas. Žinoma, jis turėjo nurodyti priežastis, surasti kaltininkus. Ir surado: tiesa, jis pripažino kai kurias valdžios klaidas, pavyzdžiui, pernelyg atvirą įkyrią rusifikaciją. Bet svarbiausia, jo nuomone, buvo: vokiečių agentų kurstomoji veikla, menkas vietos gyventojų sąmoningumas – net einančiųjų aukštas pareigas. Antai prekybos liaudies komisaras Marijonas Gregorauskas esą nesupranta, kam reikia organizuoti valstybinę prekybą, kai visai gerai veikia kooperatyvai…

Ir tai natūralu: komisarui, nepatyrusiam žmogui, rūpėjo gerai aprūpinti ir aptarnauti gyventojus, o Maskvai ir jos emisarams knietėjo visai kas kita – viską paimti į savo rankas, viską kontroliuoti, taigi ir mažmeninę prekybą. Užkliuvo ir žemės ūkio liaudies komisaras Matas Mickis: už tai, kad jo vadovaujamos žinybos politika neteisinga – jis nenori duoti žemės samdiniams, vadina juos tinginiais. N.Pozdniakovas apkaltino jį buožinėmis nuotaikomis ir pareiškė: jeigu jo perauklėti nepavyks, teks pašalinti iš pareigų.

Savo ruoštu kaltininkų ieškojo ir NKVD – jiems įprastais metodais gaudė bet kokius įtartinus žmones, kankino, vežė į lagerius, o tai tik dar labiau didino valdžios priešų gretas. Bet Maskvai tai nerūpėjo – sovietizacijos traukinys per Baltijos šalis prabildėjo nesustodamas. Nesvarbu, kad patirdamas daug nuostolių, sėdamas absurdą ir net nusiveždamas daug žmonių aukų.

"Veido" archyvas

Lietuvos liaudies vyriausybė 1940 m. birželio 17 d. Iš kairės: M.Mickis, V.Krėvė-Mickevičius, A.Venclova, J.Paleckis, P.Pakarklis, E.Galvanauskas, L.Koganas, V.Vitkauskas

Iš kur atsirado dabar istorikų gana dažnai vartojamas žodis “sovietizacija” ir ką jis reiškė? Atrodo, pirmasis jį pavartojo pats Josifas Stalinas dar 1939 m. spalį, Kominterno vadovui Georgijui Dimitrovui pareiškęs, kad sudaręs paktus su Baltijos šalimis jis neskubės jų sovietizuoti, nes atėjus laikui jos tą esą padarys pačios. Kaip žinoma, jis apsiriko, todėl ir prireikė tiek ultimatumų, tiek tankų.

O sovietizacijos esmė tokia: paprastai užėmusi svetimą šalį ar teritoriją, kiekviena valstybė ten įveda savo valdžią ir tvarką, bet SSRS įvykdytos okupacijos ir aneksijos tuo neapsiribojo – užgrobtos šalys ne tik būdavo pajungiamos administraciniam Maskvos valdymui, bet dar ir įtraukiamos į didžiulio, unikalaus eksperimento vykdymą, vadinamąją komunizmo statybą. Todėl Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje po jų okupacijos turėjo būti įgyvendintos radikalios permainos visose gyvenimo srityse – visa tai ir vadinosi sovietizacija.

Liaudies vyriausybė – iliuzijų metas

Daugumai Lietuvos Respublikos piliečių nepriklausomybės praradimas buvo netikėtas: juk jie negalėjo žinoti, kas ruošiama, planuojama Maskvoje ar Berlyne. Tiesa, įvairių gandų netrūko, bet valdžia žmones ramino: dar 1940 m. balandžio 17 d. premjeras Antanas Merkys viešai pareiškė, kad “Lietuvos vyriausybė neranda jokio pagrindo galvoti, kad Lietuvai iš SSRS grėstų kokie pavojai”. Įdomiausia, kad tai buvo staigmena net Lietuvos komunistams – apie tai savo atsiminimuose atvirai pasakojo vienas to meto LKP(b) sekretoriato narių Chaimas Aizenas, kas dar kartą patvirtina, kad jokios revoliucijos Lietuvoje 1940 m. vasarą nebuvo.

Mūsų žmonės miestų ir miestelių gatves staiga užplūdusius svetimus kareivius, tankus sutiko labai įvairiai: buvo pasipiktinusių ir nusiminusių, buvo juos sveikinusių, bet dauguma, atrodo, atsidūrė nežinioje – o ką tai reiškė Lietuvai? Teisingo atsakymo į šį klausimą jie negalėjo išgirsti nei iš spaudos, nei iš radijo pranešimų, greičiau priešingai – to meto žiniasklaida klaidino žmones, skelbdama, kad nieko blogo neįvyko.

Beje, tą nežinią, iliuzijas skatino ir Kremliaus politika. Po didelės nesėkmės Suomijoje, kai Maskvoje sudaryta komunistinė vyriausybė taip ir nepasiekė Helsinkio ir neužvaldė krašto, Baltijos šalyse buvo nutarta veikti ne taip tiesmukai – atvežtinės valdžios atsisakyta. Pradžioje galvota net leisti toms šalims pačioms sudaryti naujas, geresnes vyriausybes, bet jose įtaisyti Maskvos patarėjus – prižiūrėti, kad jos veiktų “teisingai”, o visus sprendimus užsienio politikos ir karinėje srityje jos turėtų derinti su Maskva.

Tačiau vėliau buvo pasirinktas mažiau rizikingas variantas – pasiųsti į Kauną, Rygą ir Taliną Kremliaus emisarus su neribotais įgaliojimais: Vladimirą Dekanozovą, Andrejų Višinskį ir Aleksejų Ždanovą. Jie Baltijos valstybėse visų pirma turėjo sudaryti vadinamąsias Liaudies vyriausybes, o po to ir joms faktiškai vadovauti. Svarbiausias nurodymas jiems buvo visą sovietizaciją pridengti tariamo teisėtumo skraiste. Tuo buvo pasiekti du svarbūs tikslai: nuraminta pasaulio viešoji nuomonė ir išvengta pasipriešinimo Baltijos šalių viduje: daugelis gyventojų patikėjo, kad vykdomos permainos jiems bus naudingos, apie tai daug rašė ir spauda. Pavyzdžiui, “Naujoji Romuva” pranešė: “Naujoji vyriausybė visose gyvenimo srityse padarys radikalių reformų ir sutvarkys gyvenimą taip, kad liaudis būtų sveika, soti ir turėtų visas sąlygas šviestis, kultūrintis”.

O kaip netikėti, jei tą žada rimti žmonės, tarkime, ministrai? Mat Maskvos emisarai sužaidė gudrų žaidimą – iš pradžių į Liaudies vyriausybes jie nekvietė vietos komunistų, o pasitelkė žymius ir gerbiamus žmones. Nežinodami, kas bus toliau, vietiniai komunistų vadai piktinosi: “Jeigu būtų davę užduotį sudaryti vyriausybę pogrindžio kompartijai, tai ten būtų visai kiti žmonės”. Bet maskviečiai turėjo savo planų ir į Liaudies vyriausybę įtraukė profesorius, žinomus rašytojus – Vincą Krėvę, Povilą Pakarklį, Augustą Kirchenšteiną, Johanesą Varesą–Barbarusą ir kitus. O V.Krėvė savo ruožtu pareikalavo finansų ministru palikti Ernestą Galvanauską, patyrusį specialistą, jau ėjusį šias pareigas A.Merkio vyriausybėje.

Tikriausiai visi jie buvo sąžiningi žmonės, patriotai, turėję vilčių, kad dirbdami tose vyriausybėse sugebės bent šį tą gero padaryti savo kraštui, nors ir bus po to apkaltinti pagalba okupantui: “Kai eina klausimas Lietuvos gelbėjimo, nėra reikalo kreipti dėmesio į tai, kas ir ką apie mus manys ir kalbės”, – tuomet sakė E.Galvanauskas. Ir iš tiesų aptariamiems ministrams pavyko kai ką padaryti, pristabdyti kai kurias Maskvos iniciatyvas, tačiau jų galimybės buvo labai ribotos: vėliau tas pats E.Galvanauskas pripažino, kad V.Dekanozovas buvo užvaldęs vyriausybinį aparatą ir faktiškai ėjo Lietuvos prezidento pareigas.

Iliuzijų pabaiga – Liaudies Seimas

Tiesa, Lietuvos komunistai, kaip ir Latvijos ar Estijos, nuošalyje buvo neilgai: greitai jų atstovai įsikraustė į Liaudies vyriausybes ir užėmė svarbiausius postus. Štai Lietuvos vidaus reikalų ministru tapo Mečys Gedvilas, Latvijos – Vilis Lacis. Šiek tiek vėliau abu jie gavo premjerų postus. Todėl nuotaikos tose vyriausybėse sparčiai keitėsi Maskvos naudai, bet dar kurį laiką buvo neaišku, kas toliau laukia Baltijos šalių: kaip bus tvarkoma jų ekonomika, ypač žemės ūkis, ar bus gerbiama privati nuosavybė, o svarbiausia – kokie bus santykiai su Maskva?

Todėl liaudies ministrai ir toliau piešė žmonėms šviesų rytojų, o Justas Paleckis, tapęs Lietuvos prezidentu vietoj į Vokietiją pasitraukusio Antano Smetonos, tvirtino, kad ir toliau bus vykdoma 1939 m. spalį pasirašyta tarpusavio pagalbos sutartis – neva Lietuva liks nepriklausoma valstybė. Tuo, pasak V.Krėvės, kurį laiką tikėjo ir M.Gedvilas.

Tiesa, tuo metu vis dar premjero pareigas ėjusiam V.Krėvei, matančiam, kaip Lietuvoje šeimininkauja V.Dekanozovas ir jo komanda, abejonių vis dėlto kilo. Taigi liepos 1 d. jis apsilankė Maskvoje pas Viačeslavą Molotovą ir ten gavo tokį aiškų ir atvirą atsakymą, kad grįžęs iš karto paprašė atleisti jį iš visų pareigų. Mat jis sužinojo, kad Kremliaus valdovai netrukus į Vakarus žada pasiųsti raudonąją armiją ir juos užkariauti, todėl “negali gi toli užnugaryje pasilikti maža salelė su santvarka, kuri turės išnykti visoje Europoje”. Tačiau apie tai V.Krėvė papasakojo tik savo kolegoms ir draugams, o Lietuvos gyventojai ir toliau liko nežinioje.

Tuo tarpu V.Dekanozovas ir jo kolegos kaimyninėse šalyse pareikalavo skubiai, per porą savaičių, surengti rinkimus į parlamentą. Pas mus atitinkamą įstatymą parengti nebuvo sunku: jis buvo labai panašus į senąjį, galiojusį nuo 1936 m. Gal net truputį demokratiškesnis – jame, kaip ir ankstesniame, nebuvo numatyta piliečių teisė laisvai siūlyti kandidatus, bet tokia tvarka nebuvo didelė staigmena – tikrų rinkimų Lietuvoje nebuvo nuo pat 1926 m. Vėliau buvo paaiškinta, jog valdžia pati parinko geriausius kandidatus, “kad piliečiams nereiktų sukti galvos, už ką balsuoti”.

Liepos 6-ąją visi laikraščiai paskelbė, kad rinkimai įvyks po devynių dienų – liepos 14-ąją. Žinoma, toks skubotumas buvo sąmoningas, kad žmonės nespėtų organizuotis, iškelti savo kandidatų ar pareikšti nepasitenkinimo. Be to, gana sėkmingai buvo panaudotas botago ir pyrago metodas: rinkimų išvakarėse įvykdyti pirmieji masiniai areštai – liepos 10–14 d. suimta apie 500 žmonių (tautininkų, krikdemų, liaudininkų aktyvistų), taigi žmonės buvo įbauginti. Kita vertus, vienintelės politinės jėgos – Darbo liaudies sąjungos rinkimų programoje buvo daug gražių pažadų vidaus politikos srityje: dovanoti ūkininkų skolas bankams, pakelti darbininkų ir tarnautojų darbo užmokestį, sumažinti butų nuomą, garantuoti piliečių asmens ir turto neliečiamumą ir kt. – kaip normaliuose rinkimuose. Ir nė žodžio apie Lietuvos prijungimą prie TSRS – tik draugystė ir sąjunga su ja. O kai japonų žurnalistas užsienio reikalų viceministrą Pijų Glovacką užklausė, ar būsimasis Seimas neprašys Lietuvos priimti į Tarybų Sąjungą, tai gavo trumpą atsakymą: šis klausimas vyriausybėje nesvarstytas.

"Veido" archyvas

1940 m. birželio 19 d. darbininkų ir įgulos dalinių mitingas Vilniuje

Nepaisant visų naujosios valdžios pastangų, rinkėjų aktyvumas buvo menkas, tačiau tai nesukliudė jai raportuoti Maskvai, kad Lietuvoje balsavo 95,5 proc. visų rinkėjų, Latvijoje 94,8, o Estijoje – tik 84 proc. Visur rinkimai vyko tuo pat metu ir tokia pačia tvarka.

Žinoma, turint tokį rinkimų įstatymą, Lietuvos kompartija galėjo kandidatais iškelti vien savo žmones, bet ji to nepadarė. Tikriausiai sąmoningai – norėta pavaidinti demokratiją. Todėl į Seimą pateko ir nemažai nekomunistų, žinomų inteligentų – režisierius Romualdas Juknevičius, rašytojai Liudas Dovydėnas ir Stasė Vaineikienė, gydytojas Antanas Garmus ir kiti. O dėl to kilo pavojų vykdyti iš anksto parengtą įvykių scenarijų, ypač kai deputatai netikėtai sužinojo, kad jiems teks balsuoti ne tik už prašymą priimti Lietuvą į SSRS, bet ir už pramonės, bankų nacionalizavimą, taip pat už tarybų valdžios įvedimą. Beje, tuo pasipiktino ne tik jie, bet ir daugelis Seimo narių, netgi Lietuvos komunistų. Kuluaruose jie kalbėjo esantys už visišką Lietuvos nepriklausomybę…

Išeitį valdžiai, žinoma, pavyko rasti: visų pirma seimūnams buvo pagrasinta: “Nejau, draugai, nesuprantat, apie ką eina reikalas? Pasipils kraujas, jei kas drįs prieštarauti”. Antra, posėdžių salėje dalyvavo ir balsavo ne tik deputatai, bet ir gerokai daugiau pašalinių – valdžiai ištikimos publikos…