BFL

Lietuvoje minimos Birželio 23-iosios sukilimo 70-osios metinės, joms skirti renginiai vyks Vilniuje ir Kaune.

Visą ketvirtadienį bus galima lankyti Vilniaus Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso koplyčią-kolumbariumą.

Genocido aukų muziejuje rengiama Atvirų durų diena, dokumentinių filmų apie Birželio sukilimą peržiūra muziejaus konferencijų salėje.

Kaune, Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, bus aukojamos Šv. Mišios už žuvusius ir mirusius 1941 m. Birželio sukilimo dalyvius.

Kauno senosiose kapinėse Vytauto prospekte rengiamas sukilimo minėjimas, bus atidengtas atnaujintas memorialas žuvusiems sukilėliams. Iškilmes organizuoja Kauno miesto savivaldybė, Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos 1941 metų Birželio 22-28 dienų sukilėlių sąjunga. Memorialą atidengs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis, krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, Kauno miesto savivaldybės meras Rimantas Mikaitis, Lietuvos 1941 metų Birželio 22-28 dienų sukilėlių sąjungos tarybos pirmininkas Alfonsas Žaldokas. Dainuos vyrų ansamblis “Židinys”.

Pavakare M. Žilinsko dailės galerijoje bus rodomas filmas “Pavergtųjų sukilimas”.

1941 metų birželio 23 dieną, traukiantis okupacinei sovietų kariuomenei ir artėjant Vokietijos nacių daliniams, ginkluoti lietuvių sukilėliai Kaune paskelbė apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.

Pusę dešimtos ryto Leono Prapuolenio per Kauno radiofoną ištarti žodžiai “Saulelė raudona, vakaras netoli” davė ženklą sukilimą pradėti visoje šalyje. Sukilėlių sudaryta Laikinoji vyriausybė per radiją paskelbė atkurianti Nepriklausomybę.

Lietuvos aktyvistų fronto suvienytų pasipriešinimo organizacijų partizanai, palaikomi spontaniškai prisijungusiųjų, per savaitę trukusį sukilimą perėmė valdžią šalyje iki pasirodant vokiečių kareiviams. Sukilime dalyvavo apie šimtas tūkstančių gyventojų, daugiausia jaunimo.

Istorikai teigia, kad prieš 70 metų įvykęs Birželio sukilimas parodė, jog Lietuva nesusitaikė su sovietų primesta valdžia. Istorikas Arvydas Anušauskas pažymi, kad prieštaringai vertinamas sukilimas vyko sudėtingų istorinių įvykių fone, jis susijęs su žydų genocido Lietuvoje pradžia.

“Sukilimo vertinimo prieštaringumas visada susijęs su įvykiais, kurie vyko greta sukilimo ir prieš sukilimą, t. y. prasidėjo karas, žydų holokaustas ir raudonasis teroras. Iki šiol yra nemažai gyvų žmonių, kurie ir matė sukilimą, ir dalyvavo tame sukilime, ir ši diena jiems yra svarbi, kadangi jie patys mano, kad būtent tuo jie parodė, jog Lietuva nesusitaikė su 1940-ųjų primesta valdžia”, – Lietuvos radijui yra sakęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Anušauskas.

BFL

Sostinės kino teatre “Pasaka” trečiadienį vyks istorinio dokumentinio filmo “Pavergtųjų sukilimas”, skirto 1941-ųjų metų birželio įvykių 70-mečiui, premjera.

Filmas nukelia į 1938-ųjų metų Kauną, modernų miestą su naujais pastatais, kino teatrų iškabomis ir žvilgančiomis parduotuvių vitrinomis. Tuomet niekas nenujautė, kokias antžmogiškas moralines ir fizines negandas teks išgyventi.

Prieš 70 metų, 1941 m. birželio 22 d. Lietuvoje prasidėjo ginkluotas sukilimas, kurio tikslas buvo išsivaduoti nuo sovietų okupantų ir atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tos pačios dienos rytą prasidėjo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas.

1941-ųjų metų birželio įvykiai – tai visos tautos sukilimas prieš okupaciją ir terorą, kurio pagrindinis tikslas – tautai tapti subjektu, o ne auka, atkurti suverenios šalies valdymo formas ir institucijas, išsaugoti likusį turtą ir kalinčiuosius Kaune, ir visoje šalyje. Tuomet sukilimas buvo akivaizdus ženklas Vokietijai ir kitoms šalims, kad Lietuva nėra Sovietų Sąjunga.

“Filmas atskleis birželio sukilimo priežastis ir tų dienų tragizmą”, – sako filmo režisierius ir scenarijaus autorius Algis Kuzmickas.

Pasak filmo prodiuserio Sauliaus Bartkaus, “Pavergtųjų sukilime” apie to meto įvykius pasakos sukilimo dalyviai, liudininkai, istorikai, mokslininkai, diplomatai. Kiekvieno jų prisiminimai, asmeniniai išgyvenimai sudėlios vientisą to meto įvykių mozaiką. Filme atsiskleis 1938-1941 metų politinė, ekonominė situacija, paprastų žmonių buitis. Vaidybinės scenos, rekonstruojančios atskirus to meto epizodus, perteiks to laikmečio dvasią, įvykiai taps aiškiai suvokiami kiekvienam, neįsigilinusiam į tą istorijos laikotarpį.

“Filmas jautrus ir emocingas, todėl tikimės, kad abejingų neliks”, – sako S. Bartkus.

Filmo premjeroje tarp kviestinių svečių laukiama Prezidento Valdo Adamkaus su žmona Alma, užsienio šalių ambasadorių Lietuvoje, Seimo narių, ministerijų atstovų, jaunimo, visuomeninių organizacijų lyderių.

Ketvirtadienį filmas “Pavergtųjų sukilimas” bus rodomas Kaune, M. Žilinsko dailės galerijoje, vėliau vyks papildomi premjeriniai seansai kino teatre “Pasaka”.

BFL

Vis labiau artėja vieno iš svarbiausių lietuvių tautai istorinių įvykių – 1941 m. Birželio 22–28 d. sukilimo – metinės. Alytiškis kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas šią datą nusprendė paminėti savaip – atiduoti duoklę nepelnytai užmirštiems Alytaus apskrities sukilėliams. Jis pakartotinai išleido pataisytą ankstesnės savo knygos (2009 m.) leidimą. Kadangi iki šiol neturime net muziejaus, skirto 1941 m. Birželio sukilėlių atminimui, tai ši knyga tebus nors nedidelis priminimas tų įvykių, kuriuos taip norėta ištrinti iš atminties.

G. Lučinskas jau dešimtmetį darbuojasi rašydamas istorinius straipsnius. Šio autoriaus bibliografiją jų sudarytų keli šimtai – Dzūkijos, Kauno ir Vilniaus periodiniuose leidiniuose. Taip pat leidžia ir knygas. Partizano Antano Ambrulevičiaus prisiminimų knygos „Kelio atgal nėra“ leidybos organizatorius (2008), knygų „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941)“ (2009), ,,Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918–1923 metais“ (2010) autorius. 2011 m. turėtų pasirodyti ir nauja G. Lučinsko knyga – „Vermachto nusikaltimai Dzūkijoje 1941 m. birželį“.

Knygos „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941)“ (2011 m., 2-asis pataisytas leidimas) pradžioje įdėta doc. dr. Sigito Jagelevičiaus pratarmė. Reikėtų sutikti su dr. S. Jegelevičiumi, kad tuo metu Lietuvoje buvo pakankamai žmonių, suvokiančių pasipriešinimo reikalingumą ir galinčių priešintis. Tik nedaug buvo politinių visuomeninių jėgų, galinčių organizuoti antisovietinį pasipriešinimą. Dr. S. Jegelevičius seniai iškėlęs ir pagrindęs teiginį, kad 1940–1941 m. įvykiai parodė, jog Lietuvoje tuo laiku buvo tik trys visuomeninės jėgos, galinčios, viena vertus, imtis organizatoriaus vaidmens ir, kita vertus, turinčios organizuotai kovai intelektualinių ir kitų resursų. Tos svarbiausios antisovietinio pasipriešinimo jėgos pogrindyje buvo: 1) Lietuvos kariuomenės karininkija, palaikoma liktinių puskarininkių ir tarnyboje kol kas paliktų patriotiškai nusiteikusių eilinių, laukiančių, kol patikimi vadai duos nurodymus; 2) Lietuvos šauliai, turėję ypač gilias šaknis kaime; 3) ateitininkai – krikščioniškas ir demokratijos vertybes ugdančios jaunimo organizacijos nariai, – moksleiviai bei studentai ir iš jų kilusi jaunoji inteligentijos karta.

Neigiantiems Lietuvos pasipriešinimo okupacijoms potencialą norėčiau pateikti vieną faktą – pasiūlyti pasidomėti, kiek lietuvių buvo mobilizuota į Raudonąją armiją netrukus po antrosios sovietų okupacijos – per nepilnus metus iki Berlyno kritimo 1945 m. Skaičiai tikrai įspūdingi. O dar kiek slapstėsi miškuose?

Nereikia pamiršti, kad iš tikrųjų ir Lietuva ruošėsi karui, tik jos politinis elitas nesiorientavo situacijoje. Beje, tik Lietuva du kartus pakartojo seną klaidą – nesipriešinti agresijai. Pirmą kartą tai buvo XVIII amžiuje. Lenkija antrą kartą tokios klaidos jau nebekartojo – pasipriešinta garbingai net ir Vokietijos Vermachtui.

1941 m. Birželio sukilimas ir kitų pavergtų tautų pasipriešinimas buvo lemtinga korta Vermachto rankose, tik ja nebuvo pasinaudota. Juk viskas buvo pastatyta ant „žaibo karo“ kortos. Žaibiškas ir sąlyginai netikėtas karas buvo vienas vokiečių privalumų. Daugybę jų padarytų klaidų suskaičiuoja istorikai. Paminėti verta būtų per vėlai pradėtą karą prieš Sovietų Sąjungą. Reikia tik stebėtis, kaip nedidelė Vokietijos kariuomenė pasiekė tokius laimėjimus prieš tokį galingą priešininką. Neužmirškime, kad pasišaudyti į valias vokiečiai resursų turėjo tik pirmaisiais karo su sovietais mėnesiais, o paskui teko taupyti. Keista, kad net ir pralaimint karą vokiečių politika kitų tautybių atžvilgiu keitėsi labai lėtai.

Neorganizuotas antisovietinis lietuvių pogrindinis pradėjo reikštis nuo pat pirmųjų okupacijos dienų 1940 m., o stipriau – paskelbus Liaudies seimo rinkimus. Ta proga su savo atsišaukimais, raginančiais lietuvius tuos rinkimus boikotuoti, pasirodė nemažai pogrindžio grupių. Po pirmųjų pogrindžio pasireiškimų netrukus tokių slaptų antisovietinių sambūrių atsirado visame krašte. Jie niekada nebuvo tiksliai suregistruoti, kiti net nebuvo įgiję pastovios organizacijos formų. Tačiau ir žinomieji, veikę įvairiose Lietuvos vietovėse, gerai parodo, kad antisovietinis pogrindis krašte išplito labai greitai. Alytaus apskrityje ir pačiame Alytuje veikė Krašto mylėtojai, gimnazijos moksleiviai buvo suorganizavę Mirties batalioną, vėliau – Lietuvos apsaugos gvardiją. Miroslave veikė Tėvynės mylėtojai, Simne, Meteliuose ir Krokialaukyje – Tėvynės mylėtojų sąjunga, o Merkinėje ir Stakliškėse – Lietuvos mylėtojų sąjunga. Lazdijuose veikė Laisvės mylėtojai ir Lietuvos mylėtojų sąjunga, o Kapčiamiestyje – Laisvės mylėtojai.

Lietuvių antisovietinis pogrindis pradėjo veikti kaip pasyvus pasipriešinimas – ragino nedalyvauti sovietų paskelbtuose tariamuose rinkimuose, neiti į okupantų organizuojamus mitingus, nemokėti mokesčių, nepilti pyliavų. Raginta likti ištikimiems savo tautai, stengiamasi padrąsinti artėjančiu karu, taip pat keliamos Lietuvai ir lietuvių tautai sovietų daromos skriaudos ir sovietinės santvarkos ydos. Tam reikalui naudota vienintelė įmanoma priemonė – pogrindžio spauda. Sukurtus tekstus padaugindavo šapirografais ar rotatoriais ir platindavo. Pradžioje spausdinti tik atsišaukimai, o 1940 m. gruodžio mėn. pasirodė ir pogrindinis laikraštis „Laisvoji Lietuva“, vėliau „Aktyvistas“. Ypač plačiai pogrindžio spauda paplito 1941 m. pavasarį.

Alytuje ir jo apylinkėse sovietų agentai buvo labai budrūs ir akyli, nes čia buvo didelė jų karinė bazė, tačiau pogrindžio literatūros buvo rasta daugelyje vietų – net ir pačiame Alytuje.

Tačiau vien pasyviu pasipriešinimu lietuvių antisovietinis pogrindis neapsiribojo. Jau 1940 m. rudenį pradėta slapta rinkti aukas, kad būtų pasirūpinta suimtųjų šeimomis, kurios gyveno sunkiomis sąlygomis. Okupantams nuėję tarnauti asmenys pradėjo gauti pogrindžio įspėjimų bei grasinimų, vienas kitas – sunaikintas.

Iš archyvinių dokumentų žinoma, kad 1940 m. spalio 1 d. Alytaus apskrityje, Daugų valsčiuje jau veikė pogrindinė antisovietinė „Geležinio Vilko“ organizacija. Per kelis mėnesius įsteigti organizacijos padaliniai visoje apskrityje. Didžioji dalis narių priklausė: Alytuje ir Alytaus valsčiuje 100 narių, Alovės valsčiuje – 73, Daugų valsčiuje – 230, Merkinės valsčiuje – 66, Simno valsčiuje – 46. Visiškai nėra duomenų apie Jiezno, Stakliškių, II Varėnos valsčius. Neabejotina, kad skaičiai, palyginti su kitais valsčiais, yra per maži Butrimonių valsčiuje – 15, Miroslavo valsčiuje – 13, Seirijų valsčiuje – 10, I Varėnos valsčiuje – 35. Galima manyti, jog organizacijos narių buvo ir Trakų apskrities Onuškio valsčiuje, nes ten irgi platinti atsišaukimai. Pagal knygos autoriaus surinktus duomenis (jie nėra galutiniai) yra žinomos 588 organizacijos narių pavardės, iš kurių 162 šauliai, tautininkai ir jaunalietuviai.

Alytaus apskrities NKGB skyriaus viršininkas, saugumo kapitonas V. Rogožin 1945 m. birželio 14 d. operatyvinėje pažymoje rašė, kad nacionalistinei „Geležinio Vilko“ organizacijai Alytaus apskrityje priklausė iki 760 narių, iš kurių, 1945 m. kovo 2 d. duomenimis: jau nustatyta jų gyvenamoji vieta – 117, banditų – 13, tarnauja Raudonojoje armijoje – 11, slapstosi nežinia kur – 13, pasitraukę į Vokietiją – 5, įvairiu laiku areštuoti – 44.

Pagrindinis „Geležinio Vilko“ organizacijos tikslas – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Šios organizacijos egzistavimą galima suskirstyti į 2 periodus: iki karo pradžios, kai veikė nelegaliai, ir veikla prasidėjus karui. Pirmame etape nariai platino atsišaukimus, keldavo Lietuvos trispalves, boikotavo sovietinius renginius ir rinkimus į valdžios organus, rinko aukas areštuotųjų šeimoms paremti ir ginklams pirkti, sekė sovietinį aktyvą, kaupė ginklus, ruošėsi tinkamu momentu sukilti ir perimti valdžią vietose (I Varėnos skyriaus nariai planavo ginklų gauti iš Raudonosios armijos 29-ajame šaulių teritoriniame korpuse, Varėnos vasaros karinėje stovykloje tarnaujančių lietuvių karių, o alytiškiai pirko ginklus iš Alytuje dislokuotos Raudonosios armijos įgulos kareivių).

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, per pirmą savaitę „Geležinio Vilko“ organizacijos nariai, pasivadinę partizanais (šauliai partizanai, lietuviai partizanai), visoje Dzūkijoje suorganizavo valsčių tautinius komitetus, savivaldą ir sukarintą policinę struktūrą – „Tautinio darbo apsaugą“ – TDA. 361 buvęs „Geležinio Vilko“ organizacijos narys gavo pažymėjimus, kad sovietinės okupacijos metu dalyvavo organizuotoje veikloje prieš sovietų režimą. Dalis „Geležinio Vilko“ organizacijos narių įstojo į jau legaliai veikiančią LNP bei į 1941 m. rugpjūčio mėn. įkurtą „Aktyvistų sąjungą“.

Tiksli statistika nėra žinoma, tačiau daugiau kaip 150 „Geležinio Vilko“ organizacijos narių 1944 m. pabaigoje ir 1945 m. buvo teisiami, kai kurie net mirties bausme, o tai įrodo, kad okupacinei valdžiai organizacijos veikla kėlė grėsmę ir laikyta pavojinga. Keliasdešimt patriotų pokaryje tapo partizanais, o didelė dalis asmenų – represuoti, ištremti, žuvo lageriuose (surinkti duomenys pateikiami pirmoje knygos dalyje).

G. Lučinskas archyvuose surinko duomenis ir nustatė, kad pogrindinės antisovietinės „Geležinio Vilko“ organizacijos pagrindiniai įkūrėjai buvo atsargos pulkininkas Jonas Petruitis, atsargos majoras Jonas Vytautas Dainius, atsargos leitenantas Pranas Zenkevičius, atsargos jaunesnysis leitenantas Vladas Šimoliūnas.

Šia knyga galės naudotis ne tik lokalinės istorijos, ne tik žmonių istorijos tyrinėtojai, bet ir tyrėjai, siekiantys apibendrinti antisovietinį pasipriešinimą visos Lietuvos mastu. Šis leidinys – tai paminklas buvusiems užmirštyje žmonėms, kovojusiems už savo valstybę.

voruta.lt

Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvas

1941 m. birželio 26 d. Panevėžyje, NKVD–NKGB būstinės rūsyje, Vasario 16-osios g., besitraukiančių sovietinių saugumiečių ir raudonarmiečių nukankinti trys Panevėžio apskrities ligoninės gydytojai: Juozas Žemgulys, Stasys Mačiulis, Antanas Gudonis, gailestingoji sesuo Zinaida Emilija Kanis-Kanevičienė ir trys miesto įstaigų darbuotojai: „Maisto“ technikas Vilhelmas Vaišvila, geležinkelininkas Kazimieras Šlekys, Panevėžio miesto vykdomojo komiteto Finansų skyriaus buhalterio padėjėjas Antanas Čibinskas.

1941 m. birželio 25 d. vyko žudynės prie Cukraus fabriko. Šioje vietoje, ūkininko A. Kuzmos žemėje, buvo sušaudyta 19 politinių kalinių iš Panevėžio kalėjimo.

Visų išvardintų bolševikinio teroro aukų palaikai atkasti 1941 m. birželio 27 d., kartu su nukankintais gydytojais pašarvoti Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje birželio 27 d. Iškilmingai palaidoti birželio 29 d., sekmadienį, Katedros kapinėse Ramygalos g. Gailestingoji sesuo Zinaida Emilija Kanis-Kanevičienė palaidota Stačiatikių kapinėse J. Tilvyčio g. Panevėžyje.

1941 m. spalį tirti nužudytųjų kūnai. Tyrimą atliko VDU klinikų direktorius prof. K. Oželis, asistentas dr. Minelga. Tirti ekshumuoti gydytojų Juozo Žemgulio ir Antano Gudonio palaikai, Stasio Mačiulio palaikų ekshumuoti neleido žmona. Po tyrimo gyd. J. Žemgulys palaidotas Kaune, A. Gudonis – Rokiškyje. 1941 m. tirta gydytojų nužudymo byla. Nacių okupacijos metais Panevėžyje Š. Mero gatvė pavadinta dr. Mačiulio, I. Hercelio – dr. J. Žemgulio, A. Kisino – dr. A. Gudonio vardu. 1942 m. rugsėjo 6 d. Panevėžyje, Pradžios mokykloje Nr. 2, atidaryta Raudonojo teroro paroda. Per tris savaites parodą aplankė 12 000 žmonių. Parodos atidarymo iškilmės vyko Dramos teatre. Kalbėjo kun. A. Sušinskas, parodą atidarė Panevėžio apygardos komisaras V. Neumas.

Panevėžio apskrities valdybos nario Petro Butkaus iniciatyva buvo sudarytas paminklo statymo komitetas. Komiteto nariai: Panevėžio apskrities valdybos atstovas P. Butkus, Panevėžio apskrities ligoninės direktorius Kazys Gudelis ir gydytojas Mykolas Marcinkevičius. Paminklo projektą paruošė ir darbus įvykdė skulptorius Bernardas Bučas. Kartu dirbo akmenskaldys S. Miškinis. Lėšas paminklo statybai skyrė Panevėžio apskrities valdyba, aukojo miesto gyventojai. Paminklo pastatymas kainavo 8 600 RM.

1943 m. rugsėjo 19 d., sekmadienį, prie Panevėžio apskrities ligoninės Didžiųjų rūmų vyko iškilminga paminklo atidengimo ceremonija. Prieš iškilmes Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas aukojo gedulingas šv. Mišias, pasakė pamokslą. Po pamokslo paminklo statymo komiteto įgaliotas gydytojas Kazys Gudelis padėkojo vyskupui K. Paltarokui už pamaldas ir pakvietė Panevėžio apygardos komisaro V. Neumo pavaduotoją tarti žodį. Paminklą atidengė Vidaus reikalų Generalinis tarėjas mjr. J. Pyragius.

Karo pabaigoje, bombardavimo metu, paminklas nužudytiems gydytojams buvo apgadintas. 1944 m. gydytojo J. Statkevičiaus iniciatyva paminklas buvo išsaugotas nuo sunaikinimo, slapta jį užkasus stovėjimo vietoje.

1988 m. pirmajame Sąjūdžio mitinge Panevėžyje buvo viešai įvardyta, kad tris Panevėžio ligoninės gydytojus bei gailestingąją seserį nužudė besitraukiantys sovietiniai okupantai. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžio grupės narių iniciatyva paminklas nužudytiems gydytojams atstatytas. Paminklą atkasant ir jį atstatant aktyviai dalyvavo Panevėžio respublikinės ligoninės chirurgai. 1988 m. lapkričio 1 d. atstatytas paminklas atidengtas dalyvaujant Panevėžio medikams, miesto visuomenei, respublikinės Chirurgų draugijos atstovams. Atstatytą paminklą pašventino Panevėžio Katedros klebonas monsinjoras Juozapas Antanavičius. Paminklą atnaujino Panevėžyje kuriantys skulptoriai Alfridas Pajuodis ir Algimantas Vytėnas. 1989 m. birželio 26 d., nužudytų gydytojų mirties metinių minėjimo proga, paminklas buvo restauruotas – atstatytas užrašas, atkurtos kai kurios detalės.