Prieš 65 metus karą pralaimėjusios Vokietijos Potsdamo mieste esančiuose Cecilienhofo rūmuose įvyko nugalėtojų – Sovietų Sąjungos, JAV ir Didžiosios Britanijos – vadovų konferencija, nulėmusi ir mūsų valstybės ateitį.

P.Stankero asmeninio archyvo nuotr.

Ne tik Europai, bet ir visam pasauliui svarbiame tarptautiniame forume buvo apsvarstyti pokario Europos ir Vokietijos ateities klausimai. Potsdamo konferencija kartu su Teherano (1943 m.) ir Jaltos (1945 m.) buvo vienas svarbiausių XX a. įvykių, iš esmės lėmusių ir dabartinį Europos žemėlapį. Jos įtaką galima suvokti ir žvelgiant į amžiaus pabaigoje vykusius tautų išsivadavimo procesus.

Šio miesto vardas žinomas visame pasaulyje. 1933 m. kovą Potsdamo įgulos bažnyčioje vyko Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos vadovo Adolfo Hitlerio ir Veimaro respublikos prezidento Paulo von Hindenburgo rankų paspaudimo ceremonija, simbolizuojanti Vokietijos kariuomenės ir nacionalsocializmo susijungimą. 1945 m. balandžio 28 d. miestą užėmė raudonoji armija, o vasarą šiame istoriniame mieste nutarta surengti tarptautinę konferenciją.

Operacija “Palmė”

1945 m. liepos 15 d. Sovietų Sąjungos liaudies komisarų tarybos pirmininkas Josifas Stalinas sėdo į savo šarvuotąjį vienuolikos keleivinių vagonų traukinį ir išvyko į Potsdamą. Delegacijos vadovui buvo skirti keturi žali vagonai. Laukė 1923 km ilgio kelias. SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija organizavo bene patikimiausią istorijoje apsaugą į kelionę išsirengusiam didžiūnui (operacija “Palmė”). Kad būtų užtikrintas deramas saugumas, 1515 NKVD/NKGB operatyvinių darbuotojų ir 17409 NKVD darbuotojai buvo išdėstyti tokia tvarka: SSRS teritorijoje – 6 vyrai viename kilometre, Lenkijos teritorijoje – 10 vyrų, Vokietijos teritorijoje – 15 vyrų.

Be to, tam tikrose specialiojo traukinio maršruto atkarpose turėjo patruliuoti aštuoni šarvuotieji traukiniai: du Sovietų Sąjungoje, du Lenkijoje ir keturi – Vokietijoje. Tam, kad būtų užtikrintas sovietų delegacijos vadovo saugumas, buvo paskirti septyni NKVD pulkai, 900 asmens sargybinių ir pusantro tūkstančio operatyvinių darbuotojų. Vidinį saugumą užtikrino operatyviniai NKVD 6-ojo skyriaus darbuotojai, išdėstyti trimis apsaugos žiedais – iš viso 2041 NKVD darbuotojas.

Vien Stalino telefono linijoms saugoti buvo paskirta šešiolika NKVD kuopų; greitą ryšį su Maskva užtikrino vienuolika lėktuvų. Labai skubiam reikalui stovėjo paruošti trys paties Stalino lėktuvai, tarp jų – amerikietiškas “Douglas C-47″. Slaptųjų tarnybų agentai turėjo užtikrinti deramą tvarką ir žiūrėti, kad nė vienoje geležinkelio stotyje ir oro uoste nebūtų antisovietinių elementų.

NKVD sutaisė visas Babelsbergo (didžiausio Potsdamo rajono) elektros sistemas, be to, kaip ir į Jaltą, atsivežė savo ugniagesių komandą. Negana to, Stalinas turėjo savo maisto sandėlį su 20 šaldytuvų ir trimis ūkiais – galvijų, paukščių ir daržovių, dvi specialias patikimais darbuotojais aprūpintas kepyklas, kuriose buvo galima iškepti 850 kg duonos per dieną.

Europa be advokato

Liepos 16-ąją, kai Sovietų Sąjungos vadovas generalisimas Stalinas atvažiavo į Potsdamą, pusę šešių ryto Jungtinės Amerikos Valstijos Naujojoje Meksikoje išbandė atominę bombą. Ji viską pakeitė ir iš esmės sugadino Stalino triumfą. Žinia buvo telegrafu perduota Harry S.Trumanui, tapusiam JAV prezidentu po Franklino Roosevelto mirties. Telegramos tekstas pretenduoja į nekalčiausio šimtmečio posakio titulą: “Kūdikiai gimė patenkinamai”.

P.Stankero asmeninio archyvo nuotr.

Oficialiai konferencija prasidėjo liepos 17-ąją. H.S.Trumanas, Stalinas ir Winstonas Churchillis apžergė parblokštą Europą. Dvi pasaulinės valstybės – viena atitolusi nuo Europos, kita jai svetima – ir Didžioji Britanija, kaip silpnesnė trečioji partnerė. Istorinis Europos žemynas liko be atstovo. Konferencijoje Vakarų valstybės turėjo savų išskaičiavimų – išspręsti Antrąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos likimą ir patirti kuo mažiau nuostolių Tolimuosiuose Rytuose, kur ir toliau tęsėsi karas su Japonija.

Vadovai kalbėjosi apie tai, kada Rusija ims kariauti su Japonija. Stalinas įsipareigojo ne vėliau kaip po trijų mėnesių nuo Vokietijos kapituliacijos paskelbti Japonijai karą.

Perrūšiuoti europiečiai

Visiems konferencijos posėdžiams pirmininkavo JAV prezidentas. Jau pačią pirmą dieną buvo numatyta, kad Vokietiją okupuos Sovietų Sąjungos, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariuomenės, o jų vadai sudarys atskirą administraciją, kuri demilitarizuos, denacifikuos, decentralizuos, dekartelizuos ir demokratizuos Vokietiją. Berlynas turėjo būti suskirstytas į keturis sektorius – sovietinį, amerikiečių, anglų ir prancūzų. Atsakinga už sukeltą Antrąjį pasaulinį karą buvo paskelbta tik nacistinė Vokietija – apie Sovietų Sąjungos kaltę nieks nedrįso užsiminti.

Potsdamo konferencija de facto įtvirtino sienas tarp Europos valstybių, ir dabar jau kiekviena šalis pati sprendė, kaip jai elgtis su prijungtų teritorijų gyventojais. Buvo numatyta nustatyti naują Vokietijos ir Lenkijos sieną palei Oderį ir Neisę.

Lenkija gavo teritoriją vakaruose iš Vokietijos ir prarado teritoriją rytuose, atitekusią Sovietų Sąjungai. Pirmiausia tai savo kailiu pajuto vokiečiai. Nutarta, kad iš prijungtų prie Lenkijos sričių ir iš Čekoslovakijos bei Vengrijos vokiečių kilmės žmonės turėjo persikelti į Vokietiją. Milijonai jų turėjo kraustytis iš Sudetų (grąžinti Čekoslovakijai), Pomeranijos, Rytų ir Vakarų Prūsijos, Aukštutinės ir Žemutinės Silezijos (grąžintos Lenkijai) bei iš tos Rytų Prūsijos dalies, kuri vėliau virto Kaliningrado sritimi. Jugoslavija gavo iš Italijos Istrą. Savo namus buvo priversti palikti beveik 6 mln. vokiečių.

Šių trėmimų “humaniškumą” liudija vien tai, kad jų metu žuvo kas dešimtas deportuojamasis. O šiaip pasienio stulpai visoje Europoje išdygo savo senose vietose. Neatsirado jokių naujų valstybių ir neprapuolė nė viena sena šalis, jei neminėsime trijų Baltijos valstybių, kurias sovietų Rusija buvo okupavusi 1940 m.
Įvyko viena ūmi ir brutali permaina. Kokie septyni milijonai vokiečių išnyko žemėse, perleistose Lenkijai. Truputį vėliau per tris milijonus vokiečių buvo išvaryta iš Čekoslovakijos, tik šiek tiek tvarkingiau. Europiečių perrūšiavimas pagal gentis buvo politika, nugalėtojų išmokta iš Hitlerio, ir anaiptol nedvelkė patrauklumu. Nacionalizmas, taip ilgai niokojęs Europą, pasiekė savo logišką kulminaciją. Nacionalinės valstybės dabar pagal gyventojų sudėtį buvo tautiškesnės negu anksčiau.

Baltijos šalių klausimą atidėjo

Konferencijoje buvo nutarta sukurti tarptautinį karinį teisininkų tribunolą ir nuteisti svarbiausius karo nusikaltėlius. Sovietų Sąjungai buvo patikėta laikinai administruoti (o ne aneksuoti!) buvusią Rytų Prūsijos teritoriją tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus su Karaliaučiumi (nuo 1946 m. pavadintas Kaliningradu). Taip pat svarstyti Rytų Europos šalių ateities ir kiti klausimai.

Kaip rašė V.Šilas, 1946 m. lapkričio 6 d. Vokietijoje atsikūrusi Mažosios Lietuvos taryba Potsdamo konferencijos sprendimą perduoti SSRS administruoti Karaliaučiaus kraštą įvertino kaip smerktiną ir taisytiną sandėrį. Remdamasi Tilžės aktu, ji su Mažosios Lietuvos deklaracija kreipėsi į pasaulio demokratines valstybes, prašydama “padėti lietuvių tautai išsivaduoti iš Rytų okupanto jungo” ir “Mažosios Lietuvos plotą nuo Aistmarių ties Rudkalniu iki Šventainių ties Suvalkais sujungti su išlaisvintąja Lietuva”.
Karaliaučiaus krašto genocido klausimą pirmą kartą 1947 m. sausio 15 d. iškėlė Mažosios Lietuvos tarybos prezidiumas. Jo Mažosios Lietuvos lietuvių protestą dėl Mažosios Lietuvos autochtonų genocido VLIK’as įteikė didžiosioms valstybėms. Deja, “didžiosios demokratinės” valstybės, Sovietų Sąjungos karo sąjungininkės, neišgirdo senųjų autochtonų, Mažosios Lietuvos gyventojų palikuonių, balso.

Vis dėlto Potsdamo konferencijos nutarimuose galime įžvelgti ir mūsų šaliai palankių nuostatų – nė viename dokumente nebuvo pripažinta Lietuvos okupacija. Tuomet buvo tikimasi, kad sovietų režimas gana greitai žlugs, todėl okupuotoms Baltijos šalims ir kai kurioms kitoms valstybėms nebuvo skiriama daug dėmesio. Be to, buvo vengiama kalbėti apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos inkorporavimą į SSRS, mat žadėta tai aptarti per trečiąją taikos konferenciją – po Jaltos ir Potsdamo, kuri taip ir neįvyko. Toks okupacijos nepripažinimas buvo užfiksuotas ir esą ilgainiui tapo vis sunkiau jį atšaukti.

Galiausiai liepos 24-ąją įvyko du svarbūs dalykai, simbolizuojantys neišvengiamą didžiojo aljanso galą. Pirmiausia britų premjeras W.Churchillis užsipuolė Staliną už tai, kad šis “uždarė” Rytų Europą. Ir kaip pavyzdį nurodė sunkumus, kilusius Didžiosios Britanijos pasiuntinybės Bukarešte darbuotojams: “Aplink juos nusileido geležinė tvora”. Ilgainiui šis posakis virs “geležine uždanga”.

Antra, kai kitą rytą W.Churchillis ir Leiboristų partijos lyderis Clementas Attlee parskrido į Londoną, ten jie sužinojo, kad didysis karvedys buvo triuškinamai įveiktas visuotiniuose rinkimuose – jo partija pralaimėjo rinkimus, ir W.Churchillis užleido ministro pirmininko postą Leiboristų partijos vadovui C.Attlee. Teherano ir Jaltos triumviratui atėjo galas. Potsdamo konferencija priėjo aklavietę: Stalinas gavo Rytų Europą, o H.S.Trumanas turėjo atominę bombą.

0-70825

Šiemet bus minimos Antrojo pasaulinio karo pabaigos 65-osios metinės. O koks buvo 1945-ųjų pavasaris Lietuvoje?

Mūsų žemė ir šiandien vis dar pilna karo pėdsakų. Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono išminavimo kuopa rengiasi naujų darbų sezonui. Išminuotojai jau sunaikino tūkstančius įvairiausių sprogmenų, bet pabaigos dar nematyti. Kasmet žemdirbiams pradėjus dirbti laukuose technika į paviršių iškelia mirtį nešančius radinius. Jų gausu visur, kur ėjo fronto linija: Vilniaus mieste, Kauno, Vilkaviškio, Šakių, Klaipėdos rajonuose.

Priminsime, kad raudonoji armija 1944 m. liepą užėmė Vilnių, rugpjūtį – Kauną, o 1945 m. sausį – Klaipėdą, taigi kaip tik tuomet į Lietuvą ir sugrįžo SSRS okupacinis režimas. Tai buvo antrosios sovietinės okupacijos pradžia. Jau 1944 m. pabaigoje buvo sudarytas specialus VKP(b) CK biuras Lietuvai. Jam vadovauti į Lietuvą atsiųstas Michailas Suslovas. Galima teigti, kad čia prasidėjo didžioji jo politinė karjera. Vėliau jis taps dešiniąja Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo ranka.

Kartu su M.Suslovu į Lietuvą atvyko ir ukrainiečiai Vladimiras Ščerbakovas bei Ivanas Tkačenka, jau turėjęs patirties deportuojant Pavolgio vokiečius ir Šiaurės Kaukazo tautas. Pastarasis buvo NKVD įgaliotinis Lietuvoje, atsakingas už vadovaujančių darbuotojų patikimumą. Jiems keltas uždavinys kuo greičau sovietizuoti Lietuvą. Greta M.Suslovo VKP(b) biure buvo ir du lietuviai – Mečislovas Gedvilas ir Antanas Sniečkus. Šiam biurui buvo pavaldūs ir represiniai organai. Aukščiausia valdžia karo nukamuotoje ir alkanoje šalyje naudojosi ypatingomis privilegijomis ir specialiais maisto bei kitokių prekių limitais.

1945

Ištuštėję miestai ir kaimai

To meto Lietuvoje veikė dvi reguliariosios SSRS NKVD divizijos. Saugumo liaudies komisaru buvo paskirtas Aleksandras Gudaitis-Guzevičius. 1945 m. balandį jis su LSSR vidaus reikalų komisaru Juozu Bartašiūnu organizavo Lietuvos vokiečių trėmimą į Tadžikiją. Tačiau dauguma vokiečių ir lietuvininkų iš Klaipėdos krašto jau patys buvo pasitraukę į Vokietiją, palikdami tūkstančius ištuštėjusių ūkių. O Klaipėdos mieste tebuvo likę mažiau nei 4 tūkst. gyventojų. Raudonosios armijos išminuotojai, įžengę į pirmą namą, rado jo šeimininko paliktą raštelį, kuriame jis įspėjo, kad yra “trumpam” išvykęs į Rytprūsius, ir prašo neliesti jo daiktų.

Beje, ir paties A.Sniečkaus motina su trimis dukterimis bei dviem sūnumis buvo pabėgusi į Vokietiją ir raginama sugrįžti pareiškė, kad niekada to nepadarys, kol Lietuvoje vadovaus jos sūnus Antanas. O vadovauti jam buvo lemta dar ne vieną dešimtmetį.

Pokarinėje Vokietijoje amerikiečių, anglų ir prancūzų zonose gyveno 64 tūkst. lietuvių. Tarp jų buvo ūkininkų, mokytojų, gydytojų, teisininkų, inžinierių, kunigų, karininkų, studentų ir mokinių. Lietuvą paliko daugiau nei pusė rašytojų, dailininkų, muzikų ir mokslininkų.

Prieš karo pradžią Lietuva turėjo 3,1 mln. gyventojų, o priartėjus raudonajai armijai bebuvo likę 2,5 milijono. Prieškarinį skaičių šalis pasiekė tik po 25 metų. Dabar sunku patikėti, bet 1945 m. pradžioje sostinėje gyveno tik apie 110 tūkst. gyventojų – beveik perpus mažiau negu prieš karą. Panaši padėtis buvo ir Kaune. Negana to, 1945 m. pavasarį leista į Lenkiją repatrijuoti lenkams ir Vilniaus krašto žydams. Pasinaudoti šia galimybe panoro 134,4 tūkst. šeimų. Pokario metais didesnių demografinių nuostolių nei Lietuva Europoje patyrė tik Baltarusija.

Naujieji gyventojai

Ir į ištuštėjusį Vilnių, ir į Klaipėdos kraštą apskričių valdžia buvo įpareigota atsiųsti darbininkų – mat reikėjo atkurti sugriautą pramonę. Bet ir taip sėslūs kaimo žmonės, įbauginti karo siaubo ir nepasitikėdami nauja valdžia, nesiveržė tapti miestiečiais.

0-70825

Užtat į Lietuvos miestus patraukė nelietuviai. Nemažai jų vyko į kolonizuojamą Karaliaučiaus kraštą, tačiau dalis pasiliko Lietuvoje. Tarp jų buvo ir sovietinės armijos kareivių bei karininkų. Karinio komisariato duomenimis, tokių būta daugiau nei 7 tūkst. rusų ir dar apie 6 tūkst. kitų tautybių. Visi jie buvo aprūpinti butais ir darbu.

Svarbu paminėti, kad į Vilnių taip pat kėlėsi gyventi žmonės iš Vakarų Baltarusijos. Iš viso pokariu į Lietuvą imigravo per 160 tūkst. rusų ir kitų tautybių žmonių. Lietuviai, apkaltinti nacionalizmu, buvo atleidinėjami iš pareigų, o jų vietas užimdavo rusakalbiai. Rusų kalba valdymo organuose buvo tapusi pagrindine.

Vis dėlto svetimtaučių atvykėlių Lietuvoje buvo mažiau nei kitose Baltijos šalyse. Juos stabdė mūsų šalyje prasidėjęs pasipriešinimo judėjimas.

Geriau į mišką nei į armiją

1945 m. pavasarį VKP(b) biuras Lietuvoje paskelbė nutarimą “Dėl buržuazinių nacionalistinių gaujų suaktyvėjimo ir kovos su jomis stiprinimo”. Taigi pasaulyje baigiantis vienam karui, mūsų šalyje prasidėjo kitas. Burtis į partizanų būrius vyrai ėmė 1944 m. vasarą, kai prasidėjo mobilizacija į raudonąją armiją. Vos ji įžengdavo į kurį nors Lietuvos miestą, netrukus ten pasirodydavo atsišaukimų, raginančių vengti mobilizavimo. Vis dėlto armijoje atsidūrė apie 82 tūkst. lietuvių.

Tačiau daugeliui atrodė geriau slapstytis arba pasitraukti į mišką, nei tapti raudonosios armijos kareiviu. Pirmaisiais partizanais tapo Lietuvos laisvės armijos, Kęstučio karinės organizacijos, generolo Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės, taip pat Žemaičių rinktinės kariai. Visi jie tikėjosi, kad antroji sovietinė okupacija ilgai nesitęs. Pogrindžio spauda dar vokiečių okupacijos metais skleidė viltį, kad Atlanto chartija žada grąžinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims. Kai kuriuose partizanų būriuose, kurie veikė Dzūkijoje, Biržų ir Utenos apskrityse, turėjo savo statutus, buvo po kelis šimtus žmonių. Jie laukė, kada bus pakviesti į plataus masto karines operacijas.

Visam šiam pasipriešinimui vadovauti mėgino Lietuvos išlaisvinimo taryba, bet ji buvo greitai likviduota. Okupacinė valdžia ilgai nelaukusi paskelbė kreipimąsi “Į lietuvių tautą”, kurį pasirašė A.Sniečkus, Mečislovas Gedvilas ir Justas Paleckis. Kreipimęsi buvo siūloma amnestija savo noru pasidavusiems partizanams. Tūkstančiai vyrų patikėjo, bet tūkstančiai liko kovoti toliau. Prieš partizanus mestos NKVD divizijos su 50 tūkst. karių, kuriems vadovavo generolas Pavelas Vetrovas. Už savo kruvinus nuopelnus Lietuvoje jis buvo apdovanotas trimis ordinais.

Vietos gyventojai buvo varomi į “istrebitelių” – naikintojų būrius, oficialiai vadintus liaudies gynėjų būriais ir pavaldžius NKVD. O žmonės juos pakrikštijo stribais. Tokių būta beveik dešimt tūkstančių. Tų metų kruvinos bylos ir šiandien kaitina lietuvių kraują bei skatina karštas diskusijas.

Į sovietinio ūkio sistemą

Štai tokiomis sąlygomis, kai kaimo žmonės buvo verčiami priešais, kai oficialią sovietinę valsčiaus valdžią naktį keisdavo partizanų valdžia, pirmąjį pokario pavasarį Lietuvoje buvo pradėti steigti pirmieji žemės ūkio kooperatyvai. Masinė kolektyvizacija Lietuvą užgriuvo dar po ketverių metų, kai paaiškėjo, kad per visą tą laiką kolektyvizuota tik apie 5 proc. ūkių. Pagal naują sovietinį žemės įstatymą vienam ūkiui buvo nustatyta ne daugiau kaip 30 ha žemės. Politiškai nepatikimi žmonės gaudavo tik 5 ha. Bet buvo ir tokių, kurie išdidžiai atsisakydavo imti žemės iš komunistinės valdžios rankų.

O sugriautuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose pagal sovietinį pavyzdį prasidėjo industrializacija. Per penkmetį turėjo būti galutinai nacionalizuota ir pramonė, ir prekyba. Taigi prekių pilnos privačios parduotuvės netrukus virto prisiminimų apie smetoninę Lietuvą dalimi. 1945 m. privataus kapitalo prekyboje buvo likę tik trečdalis ir tik dešimtadalis – pramonėje. Privatininkams greitai tapo aišku, kad jie ateities nebeturi, nes nebegalės gauti nei žaliavų, nei prekių.

Šalies ūkis turėjo tapti sąjunginio sovietinio ūkio dalimi. Šiam ūkiui reikėjo sunkiosios pramonės – mašinų gamybos ir metalo apdirbimo įmonių, kurių statyba jau buvo projektuojama Naujojoje Vilnioje. Bet pirmiausia reikėjo atstatyti Vilniaus ir Kauno elektrines, taip pat tokius fabrikus, kaip “Kauno audiniai”, “Drobė”, “Trinyčiai”, Šiaulių “Elnias”. Į šiuos darbus buvo varomi ir kaliniai, ir vokiečių belaisviai. Per pačius pirmuosius pokario metus buvo atstatyta apie 80 proc. prieškarinių įmonių. Dar po trejų metų, kai Naujojoje Vilnioje pradėjo veikti metalo apdirbimo staklių gamykla “Žalgiris”, Vilniuje – elektros variklių gamykla “Elfa” ir kitos, A.Sniečkus galėjo raportuoti Kremliui, kad Lietuvoje pasiektas prieškarinis pramonės lygis.

Vis dėlto ne vien statyta ir atstatinėta – kai kurios įmonės buvo tiesiog naikinamos. Pavyzdžiui, taip atsitiko su Linkaičių ginklų fabriku, turėjusiu europinio lygio elektrinę, kūrenamą durpėmis.

Beje, ypač sunkiai ir lėtai po karo atsigavo mažesnieji Lietuvos miestai ir miesteliai. Juose griuvėsiai pradėti valyti tik dar po kelerių metų.