Tėveliai kartais negali suprasti, iš kur jų mielas mažylis prisirankiojo tokių negražių žodžių. Bet geriau tokiu atveju ne aiškintis, o pabandyti „išvalyti“ vaiko žodyną nuo keiksmažodžių.
Iš kur mažylis tai išgirdo? Nelabai ir sunku atspėti – darželyje, žaidimų aikštelėje ar nusiklausęs suaugusiųjų, kartais net tėvų… Laimei, 2 – 4 metų mažyliai nelabai supranta tų žodžių prasmės, mat labiausiai juos sudomina nauji garsai ir jų skambesys. Nežiūrint to, tėvams atrodo, kad jų atžalos keiksmažodžius taria su dideliu malonumu. Ir tai nenuostabu, nes mažieji mato, kad tėveliai reaguoja į šiuos „magiškus“ žodžius daug emocionaliau nei į įprastus. Tai gal reiktų nekreipti į tai dėmesio? Specialistai to daryti nepataria, nes tuomet mažasis džiaugsmas gali tėveliams pridaryti daug gėdos.
Užrakinkite burnytę
Išgirdę, kad mažylis vis kartoja keiksmažodžius, nereikia pulti aiškintis, iš kur jis juos „parsinešė“. Tvirtai pasakykite, kad tai blogas žodis ir jūs nenorite jo girdėti.
- Jeigu sužinojote iš kur mažylis semiasi šios „išminties“, neskubėkite drausti su tuo „geradariu“draugauti, nes galite sulaukti priešingos reakcijos – pasipriešinimo. Pakanka pasakyti mažyliui, jog už tuos žodelius pykstate.
- Išgirdę keiksmažodžius niekada nesijuokite, nes mažyliui juokas asocijuojasi su džiaugsmu ir malonumu. Vaikai tai gali suprasti kaip paskatinimą.
- Suaugę privalo galvoti, kaip ir ką jie šneka. Dažnai tėveliai nesusimąsto, kaip jie bendrauja su draugais ar pažįstamais, užmiršdami, kad vaikų mažieji lokatoriai visuomet paruošti gaudyti naujus neįprastus žodžius.
- Išgirdęs keiksmažodžius iš televizoriaus ekrano, mažasis neretai pasimeta ir nesupranta, kodėl jam keiktis negalima, kai tuo tarpu kiti tai daro net per televizorių. Šiuo atveju reiktų paaiškinti, kad geri ir išauklėti žmonės taip nesielgia, nenorėdami įžeisti kitų.
- Kai kada mažieji keikūnai stengiasi išsiaiškinti, ką reiškia vienas ar kitas keiksmažodis. Tačiau stop – į aiškinimus veltis nereikėtų. Geriau vaikui pasakyti, kad tokie žodžiai kultūringiems žmonėms visiškai nereikalingi.
Bausti ar ne?
Bet kokios auklėjamosios priemonės tikslas – ne nubausti, bet išauklėti vaiką. Todėl prieš statydami savo atžalą į kampą, pagalvokite – gal yra efektyvesnių priemonių? Pavyzdžiui, už kiekvieną be keiksmažodžių praleistą dieną mažyliui duokite iš spalvoto popieriaus iškirptų žetonų, kuriuos vėliau bus galima išmainyti į kokį nors prizą. Yra daug kitų būdų gražiuoju priversti mažylį liautis negražiai kalbėjus. Galima mažiesiems pasekti pasaką apie tai, kad keikūnams po kiek laiko užauga didelė nosis (uodega, ausys ir t.t.). Arba pagąsdinti tuo, kad šiais metais pas negražiai kalbantį mažylį Kalėdų Senelis gali ir neužsukti.
Na, o jeigu tėveliai viską išbandė, o mažylis vistiek tęsia savo keikūnišką veiklą? Tuomet galite imtis šiek tiek „stipresnių“ priemonių, pvz., po eilinio riebių žodelių pliūpsnio nusiveskite vaiką į vonią ir pasiūlykite jam išsiskalauti burnytę pasūdytu vandeniu. Dažniausiai vienos tokios procedūros užtenka, nes vaikas skonį dar ilgai atsimena.
Kad ir kokių priemonių imtumėtės, svarbiausia, kad visi šeimos nariai laikytųsi vienos pozicijos. Tik tuomet vaikas žinos, kad jo blogas elgesys sulaukia visos šeimos nepasitenkinimo. Tai paskatins jį liautis vartojus negražius žodžius.