Priimta LR Konstitucija
Spalio 25-ąją sukanka dvidešimt metų, kai referendumu buvo priimtas pagrindinis Lietuvos įstatymas, nustatantis šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus, – Konstitucija.
Konstitucija buvo rengiama nuo 1990-ųjų rudens. Visuomenė aktyviai svarstė spaudoje paskelbtą jos projektą, o partijos ir atskiri asmenys siūlė savo parengtus alternatyvius projektus. „Jei dabar iš kairės pasidėtume 1922 m. Lietuvos Konstituciją, o iš dešinės – Konstituciją, priimtą 1938 m., tai rastume labai daug bendrumų, – sako vienas įstatymo rengėjų Mykolo Romerio universiteto profesorius Juozas Žilys. – Jei palygintume su Prancūzijos, Italijos, Vokietijos konstitucijomis, irgi rastume panašumų, nes šiame įstatyme įtvirtinti universalūs dalykai.“
Ar J.Žilys, jei Konstituciją reikėtų nuo nulio rašyti šiandien, darytų ką nors kitaip? „Aš asmeniškai pretenzijų šiai Konstitucijai neturiu, nematau joje didesnių konstitucinio reguliavimo klausimų, kurie trukdytų Lietuvos demokratijos raidai ar politiniam bei socialiniam gyvenimui“, – atsako vienas Konstitucijos kūrėjų ir priduria, jog daugelio Konstitucijos pataisų siūlytojai jo neįtikina, kad pakeitus kurį nors įstatymo straipsnį kas nors iš esmės pasikeistų.
Priminsime, kad nuo dabartinės Konstitucijos įsigaliojimo buvo pakeisti septyni straipsniai. Didžioji dalis pataisų susijusios su Lietuvos įstojimu į ES.

Pirmieji Seimo rinkimai
1992 m. spalio 25 d. įvyko pirmieji nepriklausomos Lietuvos Seimo rinkimai, kuriuos laimėjo Algirdo Brazausko vadovaujama buvusi Lietuvos komunistų partija, persivadinusi į Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP). Rinkimus ji laimėjo milžiniška persvara. Pirmuoju Seimo pirmininku išrinktas A.Brazauskas, vėliau, kai jis buvo išrinktas LR prezidentu, šias pareigas perėmė Česlovas Juršėnas.
Kaip teigia ekonomistas Raimondas Kuodis, Lietuvos gyventojai per 1992 m. Seimo rinkimus į valdžią sugrąžino daug komunistinės nomenklatūros atstovų, dėl ūkio griūties ir infliacijos kaltinusių „ūkininkauti nemokantį Sąjūdį“, o taip pasielgė iš esmės todėl, kad nesuprato giliau slypinčių ūkio krizės priežasčių. Balsuoti už LDDP skatino ir su Sąjūdžiu sietos, bet nepasiteisinusios greito Lietuvos suklestėjimo bei žmonių gerovės kilimo viltys. Šį rudenį, praėjus dvidešimčiai metų, valdančiąją daugumą greičiausiai vėl formuos buvusi LDDP – dabartinė Lietuvos socialdemokratų partija.

Perėjimas prie rinkos ekonomikos
1992-ieji į istoriją įėjo ir kaip lūžio metai Lietuvai pereinant iš komandinės sovietinio tipo ekonomikos į grįstą rinkos santykiais. „Tais metais iš esmės vyko pagrindiniai procesai pereinant prie liberalios rinkos: sumažėjo kainų reguliavimas, leista laisva prekyba ne tik šalies viduje, bet ir su išore, liautasi reguliuoti atlyginimus, bankų palūkanų normas ir kt.“, – apžvelgia ekonomistas prof. Jonas Čičinskas.
Pasak Lietuvos banko valdybos nario Raimondo Kuodžio, „žengti tokiu neišvaikščiotu keliu, neturėjus galimybės išžvalgyti jame laukiančių įkalnių ir nuokalnių, mažai tegalint pasiremti tuo keliu nepalyginti toliau pažengusių šalių patirtimi ir velkant buvusios komunistinės sistemos praeities naštą, nebuvo paprasta“. Išskirtinė infliacija (1992 m. ji siekė net 1163 proc.), milžiniškas ūkio nuosmukis, ištisų gamyklų griūtys, kurių nepadėjo išvengti net Vyriausybės parama, – rinkos ekonomikos gimimas šaliai buvo itin skausmingas.
„Padėtis buvo nepalyginti sunkesnė nei per pastarąją krizę, – priduria J.Čičinskas. – Tačiau reikia pripažinti, kad kitose šalyse – Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje ar toje pačioje Rusijoje šie procesai buvo dar skausmingesni. Lietuvoje žymus gyvenimo gerovės smukimas buvo juntamas maždaug ketverius metus, po to padėtis ėmė gerėti, o kitur buvo dar prasčiau.“

Įkurtos reikšmingiausios šių dienų įmonės
1992-ieji tapo lietuvių verslumo atgimimo metais: tai buvo laikas, kai spekuliantai (šis žodis tada turėjo neigiamą atspalvį) galėjo išlįsti iš pogrindžio, kai klestėjo Gariūnai ir prekyba metalais, kuriuos patys apsukriausi lietuviai iš gamyklų Rusijoje ištisais vagonais gabeno į Vakarus, ir masiškai ėmė kurtis naujos įmonės. Kaip „Lietuvos verslo istorijoje“ rašo buvęs „Veido“ vyr. redaktorius Liudvikas Gadeikis, pirmieji verslininkai, nepaisant neigiamo praeities šleifo ir didžiulės rizikos, stulbinamai greitai keitė ekonominį Lietuvos peizažą: „Staiga radosi sluoksnelis labai turtingų (to meto masteliais) žmonių. Kas sugebėjo suvaldyti chaotiško žaidimo be taisyklių riziką – tas ir šiandien verslauja.“
Būtent 1992-aisiais veiklą pradėjo dauguma reikšmingiausių šių dienų Lietuvos verslo įmonių, tarp jų – didžiausią prekybos tinklą valdanti „VP grupė“, kurios pagrindinis akcininkas Nerijus Numavičius tapo turtingiausiu Lietuvos žmogumi. Veiklos dvidešimtmetį šiemet taip pat švenčia prekybos tinklas „Iki“,  koncernas „MG Baltic“, bendrovės „Penki kontinentai“, „Senukai“, „Megrame“, Šiaulių bankas, Medicinos bankas ir daugelis kitų šiandien gerai žinomų įmonių.

Atkurta Lietuvos pinigų sistema
2012-aisiais minimos Lietuvos nacionalinės pinigų sistemos atkūrimo dvidešimtosios metinės. 1992 m. spalio 1 d. vienintele atsiskaitymo priemone šalyje tapo talonai su įvairių gyvūnų atvaizdais (vadinti “vagnorkėmis”), o sovietiniai rubliai išimti iš apyvartos. Tai buvo laikini, dėl prastos kokybės dažnai padirbinėjami pinigai, kurie galiojo iki 1993 m. vidurio, kol buvo įvestas litas. Tuo metu į litus jie buvo keičiami santykiu 1 litas už 100 talonų. Iš viso išleistos trys talonų laidos – 1991, 1992 ir 1993 m., juos kūrė žinomi dailininkai, piniguose vaizdavę daugiausia Lietuvos miškų paukščius ir žvėris. Talonai galiojo tik Lietuvoje.
Kaip sako 1992 m. premjero pareigas ėjęs Aleksandras Abišala, nors to meto spauda kritikavo esą stabdomą lito įvedimą, laikinieji talonai puikiai atliko pereinamojo laikotarpio pinigų funkciją ir padėjo pasirengti lito paleidimui į apyvartą, mat baimintasi staigaus lito nuvertėjimo.
Ruošiantis lito įvedimui 1992 m. Lietuvoje, valstybinėje monetų kalykloje, iš Anglijos atsivežus specialius pinigų spaustuvus, pradėtos kalti 1, 2 ir 5 lietuviškų centų monetos. Iki tol metaliniai litai ir centai buvo kaldinami Anglijoje.

LR piliečio pasas
Šiemet dvidešimtmetį švenčia ir lietuviškas pasas, 1992-aisiais pakeitęs penkių rūšių SSRS pasus. Kaip 1992-ųjų kovą rašė „Lietuvos rytas“, žalią šviesą LR piliečio pasui uždegė Jungtinių Tautų statistikos taryba Niujorke, Lietuvos valstybei suteikdama tarptautinį kodą LTU. Tai buvo būtina sąlyga, leidžianti išduoti ilgalaikį lietuvišką pasą.
Pirmuosius pasus, kurie buvo išduodami tuomečiame Lietuvos VRM pasų skyriuje, gaudavo vos po keletą gyventojų per dieną, skyriuje susidarydavo didžiulė žmonių apgultis. Beje, pirmoji lietuvišką pasą gavo tuometė sporto pažiba, 1988 m. Kalgario žiemos olimpinių žaidynių aukso ir bronzos medalių laimėtoja slidininkė Vida Vencienė. „Sužinojusi stebėjausi – juk ir šalies vadovybė tuomet važinėjo į užsienį, tad maniau, kad pirmuosius pasus turėjo gauti valstybės vadovai, nebent jie keliaudavo su diplomatiniais pasais. Prisimenu, kad buvau labai pakylėta. O ypač nenusakomas jausmas apėmė, kai likus keturiems mėnesiams iki 1992 m. žiemos olimpiados sužinojome, kad dalyvausime joje jau su Lietuvos vėliava“, – šiandien prisimena V.Vencienė.
Per dvidešimtmetį lietuviškas pasas daug kartų keitėsi, kol tapo moderniu, aukščiausius standartus atitinkančiu dokumentu, bet jį žadama tobulinti ir toliau. Per dvidešimt metų buvo išduota 6,69 mln. pasų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiemet „Veidui“ sukanka dvidešimt metų – per šį laiką pasaulis pasikeitė iš tiesų radikaliai. Tad šiandien pabandysime prognozuoti, kaip technologijos pakeis pasaulį per atimiausius dvidešimt metų.

Per pastarąjį dvidešimtmetį IT, mokslo ar telekomunikacijų srityje įvyko daugybė stulbinamų pokyčių. Daugumos šiandien kasdieniais laikomų dalykų 1992-aisiais net nebuvo, o jei ir buvo, tai tik nedaugelis galėjo įsivaizduoti, kaip šios technologijos iš tikrųjų bus panaudotos.
Tarkim, holivudiniame veiksmo filme tuo metu pirmą kartą pamatę plytą primenantį mobilųjį telefoną, negalėjome pagalvoti, kad po dvidešimties metų būtent stacionarūs telefonai taps muziejaus eksponatais. Juk šiandien dauguma turi daugiau nei vieną mobilųjį ar net išmanųjį telefoną. Juolab kad išmanieji šiandien savo galimybėmis net kelis kartus lenkia prieš dvidešimt metų gamintus kompiuterius. O ką jau kalbėti apie nešiojamuosius kompiuterius, internetą, socialinius tinklus, vaizdo pokalbius, el. paslaugas ir el. parduotuves…
Tad jubiliejiniame „Veido“ numeryje bandysime apžvelgti, kaip technologijos ir mokslas keis mūsų gyvenimą ir kaip keisis pačios šios sritys. Žinoma, prognozuoti ateitį nėra dėkingas užsiėmimas. Juk žmogaus protas prisitaikęs matyti praeities ir dabarties faktus, pagal juos brėžti tiesę – prognozuojama ateitis dažniausiai nenukrypsta nuo šios tiesės. Bet tikrovėje įvykiai rutuliojasi ir technologijos keičiasi visai kitaip – netiesiškai ar net eksponentiškai. Vis dėlto pamėginkime apžvelgti šiandien pastebimas technologijų tendencijas bei sritis, kuriomis mokslininkų, inžinierių ir verslininkų susidomėjimas didžiausias, o su jomis suiję lūkesčiai – optimistiškiausi.

Žmogaus ir mašinos draugystė, arba duomenų srauto prislėgti

Moore’o dėsnis, teigiantis, kad maždaug kas pusantrų metų kompiuterių skaičiuojamoji galia padvigubėja, šiandien vis dar veikia. Tačiau galia viskas nesibaigia – dydis ir kaina taip pat veikia pagal šį dėsnį. Juk skaičiavimus atliekantys procesoriai vis mažėja, todėl šiandien turime išmaniuosius įrenginius, kurių galia prilygsta prieš mažiau nei dešimt metų egzistavusiems sparčiausiems kompiuteriams, o kaina kas keletą mėnesių sumažėja. Ir tai dar ne viskas – į procesorius šiandien montuojami ir kiti kompiuterio elementai, tarkime, vaizdo plokščių ar ryšio modemų vaidmenį atliekančios sistemos.
Mažyčiai, pigūs, galingi ir turintys galimybių kaip šveicariškas peiliukas – tokie procesoriukai, kuriuos Masačusetso technologijų instituto (MIT) inžinieriai pavadino „protingomis dulkėmis“, po dvidešimties metų kaip tikros dulkės bus visuose mus supančiuose daiktuose. Net mūsų batų paduose, kuriuose jie skaičiuos, kiek nuėjome, ir įkyriai pypsės, jei būsime linkę sėdėti prie kompiuterio. Palaukite, kokio kompiuterio? Ko gero, tokio daikto net nebus – žinant, kaip per pastaruosius dvidešimt metų pasikeitė informacinės technologijos, neverta net spėlioti, kaip atrodys ateities kompiuteriai.
Tačiau viena yra aišku: kompiuterizuoti prietaisai ir daiktai turės pačių įvairiausių jutiklių bei padėties nustatymo sistemų, rinksiančių didžiulį kiekį informacijos apie aplinką, mūsų įpročius, elgesį, buvimo vietą. Visų šių duomenų žmogus nesugebės sąmoningai apmąstyti, todėl prietaisai ir daiktai jungsis, „kalbėsis“ tarpusavyje bei priims tam tikrus sprendimus be mūsų įsikišimo – taip atrodys vadinamasis daiktų internetas.
Tai ne tik palengvins žmonėms gyvenimą, bet ir sukurs didžiulius kiekius duomenų. Davidas Clarkas iš MIT spėja, kad po 15 metų pasaulyje bus apie trilijoną į daiktų internetą susijungusių prietaisų. Regis, duomenų kiekiai irgi klausosi Moore’o dėsnio ir jau šiandien kas pusantrų metų jų padvigubėja.
Natūralu, kad didelė dalis šio informacijos srauto jau yra naudinga verslui, mokslui ar valdžios struktūroms, tad jau šiandien viena perspektyviausių profesijų yra informacijos kalnakasiai, sugebantys sukurti tokius algoritmus, kurie kuo geriau ir greičiau atsijotų grūdus nuo pelų. O juk šį darbą puikiai atlieka pats galingiausias kompiuteris – žmogaus smegenys.
Pasak Pietų Kalifornijos universiteto mokslininko Martino Hilberto, 2010-aisiais visų pasaulio kompiuterių skaičiuojamoji galia prilygo tam, ką žmogaus smegenys daro kas penkios minutės. Per artimiausius dvidešimt metų informacijos sritis bus ypač tobulinama, bandant suprasti, kaip veikia smegenys, ir kartu stengiantis sukurti dirbtinį jų variantą, tad jau tikrai galime tikėtis šiokio tokio proveržio, kuriant dirbtinį intelektą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

2012-aisiais dvidešimtmetį mini ne tik „Veidas“, bet ir LR Konstitucija, atkurta Prezidento institucija, laikinieji lietuviški pinigai – talonai, taip pat daugybė reikšmingiausių šiandienos verslo įmonių.

1992-ieji įėjo į istoriją kaip itin sudėtingi ir Lietuvos valstybės raidai reikšmingi, bet tikrai nenuobodūs metai, paženklinti ūkio nuosmukio, Rusijos ekonominės blokados, Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės griūties bei daugelio kitų svarbių įvykių. Tai lemtingų lūžių metai, kai buvo padėti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės pamatai.
Prisiminti 1992-uosius ypač sveika tiems, kurie nuolat skundžiasi, kaip sunku gyventi šių dienų Lietuvoje.
Daugelis jau pamiršo, kad 1992-ųjų rudenį ir dalį žiemos teko pragyventi be karšto vandens, prie vos šylančių radiatorių. Pradėjus dirbti naujajai Aleksandro Abišalos Vyriausybei, Rusija nutraukė naftos tiekimą Lietuvai, todėl spalį daugumoje sostinės degalinių atsirado lentelės su užrašu „Benzino nėra“, o šildymo sezonas buvo kiek įmanoma vėlinamas. Net ir galiausiai ėmus šildyti temperatūra daugelyje butų tesiekė 13–15 laipsnių – turimi mazuto rezervai buvo itin kuklūs, tad teko šildytis minimaliu režimu. „Prie Abišalos vienas šonas šyla, kitas šonas šąla“, – taip dar vis sugebėdami pajuokauti kalbėjo žmonės, o pats A.Abišala šiandien sako, kad tai buvo geras, bet ne visai tikslus posakis. „Nes žiemą šalo net ne vienas šonas, o abu…“ – patikslina buvęs Vyriausybės vadovas.
Jau pasimiršo ir tai, kad kūdikių lovelės buvo statomos virtuvėje, prie kone nuolat degančios dujinės viryklės ugnelės, o didžiausia naujiena dienraščiuose tapdavo pranešimas apie porai dienų įjungiamą karštą vandenį. „Miestas beveik tris dienas taškėsi, pliuškenosi, įvairiais skalbimo milteliais putojo. Kai kurie per dieną maudėsi net po tris kartus – kad švaros užtektų ilgam, nes kitas „didysis įjungimas“ pažadėtas tik per šv. Kalėdas“, – apie Kaune trumpam atnaujintą karšto vandens tiekimą 1992 m. lapkričio 25 d. rašė „Lietuvos rytas“.
Spauda taip pat skelbė, kad mažesniuose miestuose ir rajonuose sparčiai daugėja žmonių, kurie, pristigę pinigų brangiems suskystintų dujų balionams, maistą ruošia ant laužo savo kieme. Na, o Vilniaus gyventojų, turinčių skolų už įvairias butų komunalines paslaugas, skaičius 1992-aisiais šoktelėjo nuo 3–5 iki 30 proc. „Nebemokančių už butus gyventojų skaičius kas mėnesį didėja ir pasiekė grėsmingą ribą <…>. O tai dar dabar, kai šilta ir nereikia mokėti už šildymą“, – 1992 m. rudens pradžioje skelbė „Lietuvos rytas“.
A.Abišala šiandien prisipažįsta, kad ir jis, Vyriausybės vadovas, yra patyręs, ką reiškia neturėti pinigų net maistui. „Pati didžiausia mano, kaip premjero, alga buvo 37,5 dolerio per mėnesį, – teigia jis. – Tad jei kam nors atrodo, kad mes dabar gyvename neturtingai, tai tuomet gyvenome nepalyginti prasčiau.“
1992-ieji visada bus prisimenami ir kaip didžiausios infliacijos (viršijusios net 1000 proc.) metai, kai maisto produktai vos per dieną pabrangdavo po keletą kartų, ir vis didėjančio nuosmukio bei tautos nusivylimo, kurio nebepajėgė nuslopinti net pakili valstybės atgimimo dvasia, laikotarpis.
Bet viso to fone buvo žengiami lemtingi valstybei žingsniai: priimta LR Konstitucija, surengti pirmieji laisvi Seimo rinkimai, atkurta Prezidento institucija ir paskirtas laikinasis valstybės vadovas, galutinai atsisakyta sovietinių rublių ir įvesti laikini lietuviški pinigai – talonai, o Barselonos olimpinėse žaidynėse pirmąkart suskambo Lietuvos himnas. „Lietuvoje sustos gyvenimas, kai mūsų krepšininkai žais Barselonoje“, – išlydėdamas krepšinio rinktinę į žaidynes anuomet sakė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, ir buvo visiškai teisus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.