„Veidas“ pabandė susumuoti visas planuojamas kitų metų valstybės pajamas bei išlaidas, suskaičiuoti apytikres jų proporcijas ir paanalizuoti, ar 2012 m. biudžetų prognozės realios.

Valstybės piniginė – su daug skyrelių: vienur jų turinys skaičiuojamas su ES lėšomis, kitur be, vienur tik valstybės biudžeto, kitur ir su savivaldybių bei „Sodros“. Tačiau visų išlaidų ir pajamų sumų, jų pasiskirstymo pagal sritis niekas neskaičiuoja. O juk iš esmės tai viena piniginė. Pavyzdžiui, kitąmet valstybės biudžeto skylė, prognozuojama, sieks apie 0,7 mlrd. Lt, tačiau „Sodra“ gali pritrūkti dar 2,5 mlrd. Lt, tad skylutė valstybės piniginėje virs skyle.

Prognozių viltis – kylančios kainos

Mūsų pačių, be ES pagalbos, uždirbtų nacionalinio (valstybės ir savivaldybių) biudžeto pajamos kitąmet planuojamos 9,6 proc. didesnės nei šiemet ir turėtų siekti per 21,8 mlrd. Lt. Pagrindo valstybės finansų strategų optimizmui suteikė tai, kad iki šių metų pirmojo pusmečio pajamų plano pritrūko vos 1,2 proc., o labiausiai įkvėpė jų pačių prognozės, kad BVP šiemet didės 5,8, o kitąmet – 4,7 proc.
Tačiau kiti finansų ekspertai, matydami besikaupiančius debesis pasaulio finansų rinkose, skuba mažinti BVP didėjimo prognozes. „Pasaulio ekonomikos augimas lėtėja, tad naivu manyti, kad mums, mažai ekonomikai, labai priklausančiai nuo eksporto, tai neturės įtakos. Pramonininkų konfederacija (LPK) prognozuoja 4 proc. BVP augimą“, – aiškina LPK finansų analitikas Aleksandras Izgorodinas.
Kredito unijos Vilniaus taupomosios kasos analitiko Stasio Jakeliūno prognozės dėl BVP pokyčių dar kuklesnės – tesiekia 3–3,5 proc., nebent jį papūs rekordinė 7,2 mlrd. Lt ES parama. Kita eksperto prielaida, kad biudžeto pajamų didėjimas koreliuojamas su nominaliu BVP – labiau susietu su kainų dinamika, paprasčiau tariant, Vyriausybė tikisi, kad kainos toliau smarkiai kils, todėl mokėsime didesnį PVM. S.Jakeliūno skaičiavimu, apie 30–40 proc. šių metų PVM prieaugio – būtent dėl kainų didėjimo. Nominalus PVM šiemet turėtų augti 12 proc., o kitąmet – 9 proc.

Algos ėmė kilti, bet kažkodėl – viešajame sektoriuje
Vyriausybė prognozuoja, kad nedarbas šiemet sumenks iki 15,2 proc., kitąmet – iki 11,9 proc. Analitikas A.Izgorodinas pritaria: nors šiuo metu Lietuvos ekonomikos augimas lėtėja, bet jis vis dar pakankamai spartus, kad nedarbas mažėtų ne tik dėl emigracijos, bet ir dėl laisvų darbo vietų. Tačiau naujausia LPK pramonės įmonių apklausa apie šių metų ketvirtojo ketvirčio lūkesčius rodo nerimą keliančias tendencijas: 75 proc. įmonių neketina keisti darbuotojų skaičiaus, tačiau norinčių jį mažinti įmonių padaugėjo nuo 7 iki 10 proc., o planuojančių didinti sumažėjo ypač smarkiai – nuo 26 iki 15 proc.
Vyriausybės prognozes, kad darbo užmokestis šiemet didės 3,2 proc., o kitąmet – net 5,5 proc., tad mokos fondas papilnės beveik 8 proc., ekspertai vadina utopija. LPK apklausoje 76 proc. įmonių keisti atlyginimų nežadėjo, 21 proc. ketino šiek tiek didinti, o 3 proc. – mažinti. „Taip, įmonių finansinė padėtis gerėja: antrąjį ketvirtį pelningumas siekė 6,7 proc., o tuo pačiu metu pernai – 3,5 proc., 2009 m. – 1,5 proc., bet jis vis dar smarkiai atsilieka nuo prieškrizinių 2007 m. pirmojo pusmečio pasiektų 10,5 proc., tad algos galėtų šiek tiek kilti. Tačiau daugiau kaip pusė didžiųjų Lietuvos gamintojų skundžiasi nerandantys aukštos kvalifikacijos specialistų ir tik tokiems žada mokėti dideles algas. Bet kalbėti apie drastišką algų didinimą per anksti. Užimtumo ir atlyginimų skaičiai kyla, kai ekonominis augimas tęsiasi pakankamai ilgai ir pasiekia bent 4,5 proc., o kitąmet jis turėtų siekti apie 4 proc. Be to, bedarbių armija, nors ir mažėja, išlieka didelė, o atlyginimo tendencijos tiesiogiai priklauso nuo užimtumo“, – aiškina A.Izgorodinas.
Finansų analitikas S.Jakeliūnas atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: kadangi viešajame sektoriuje atlyginimų kelti nežadama, vadinasi, visas augimas numatytas privataus sektoriaus sąskaita. Šis apima per 60 proc. darbuotojų, tad čia algos turėtų didėti net 6,5–7 proc. Tačiau iš tikrųjų viskas vyksta atvirkščiai. A.Izgorodinas stebisi, kad viešajame sektoriuje darbo užmokestis kyla trečią ketvirtį iš eilės, privačiame – antrą ir mažesniais tempais, o per krizę krito beveik 3 proc. daugiau nei viešajame sektoriuje. „Kai didėja neramumai finansų rinkose ir darosi vis brangiau skolintis, o biudžeto deficitas viršija 7,6 proc. BVP, šiandien vargu ar tinkamas laikas didinti algas viešajame sektoriuje, juolab oficialiai tikinant, kad jos nedidėja. Kai deramasi dėl minimalaus atlyginimo, Vyriausybė tikina, kad dėl įtampos finansų rinkose jo negalima didinti, tačiau tai kažkodėl negalioja patiems valdininkams ir jau šiuo metu didina biudžeto deficitą“, – piktinasi A.Izgorodinas.

Didesni mokesčiai – nebūtinai didesnės pajamos
Laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė Kaetana Leontjeva pabrėžia, kad Vyriausybė tikisi surinkti daugiau mokestinių pajamų ne tik dėl prognozuojamo 4,7 proc. BVP augimo, bet ir didindama mokesčius. „Nepaisant ankstesnių pažadų nekelti mokesčių, įmokas į Garantinį fondą siūloma didinti nuo 0,1 iki 0,2 proc., motyvuojant, kad jas reikia atkurti iki prieškrizinio lygio. Tačiau tas pats argumentas negalioja 2009 m. nuo 18 iki 21 proc. laikinai padidintam PVM tarifui. Taip pat planuojama atverti kelią didinti žemės mokestį: dabar taikomas 1,5 proc. tarifas, o siūloma savivaldybėms leisti jį nustatyti nuo 0,01 iki 4 proc. Ydingas ir planas didinti valstybinių gamtos išteklių mokesčius, pavyzdžiui, valdžia nori mokestį už durpes per penkerius metus padidinti daugiau nei triskart. Šie mokesčiai jau buvo padvigubinti 2010 m. Tuomet tikėtasi surinkti papildomus 20 mln. Lt, bet surinkta netgi 3,4 mln. Lt mažiau nei 2009-aisiais. Bet štai ir vėl norima daryti tą pačią klaidą, dėl kurios nukentėtų ir vartotojai, ir įmonės. Kada ateis supratimas, kad mokesčių didinimas gali sumažinti biudžeto pajamas?“ – piktinasi K.Leontjeva.
Per pirmąjį šių metų pusmetį akcizo mokesčių surinkta 6,7 proc. mažiau, nei planuota, tačiau iš to jokių išvadų nepadaryta, priešingai, nuo kitų metų pradžios akcizas tabako gaminiams bus dar didinamas. Vyriausybės niekaip neįtikina argumentai, kad tai padidins tik kontrabandą, o ne biudžeto pajamas.
Vyriausybė užsimojusi toliau kovoti su šešėline ekonomika: nuo kitų metų gegužės ketinama įvesti kasos aparatus turgavietėse, kuriose prekiaujam ne maisto prekėmis. Tačiau skambios frazės, kad šiais metais iš šešėlio bus perimta 1 mlrd. Lt, autorystės valstybės finansų architektai kratosi. Dar užsibrėžta 100 mln. Lt daugiau nei šiemet gauti valstybės įmonių pelno, ir ne tik dėl geresnių jų darbo rezultatų: parengtas įstatymo projektas, nustatantis pareigą pusę gauto paskirstytinojo pelno privalomai pervesti į valstybės biudžetą. Kitąmet tikimasi panaudoti rekordinius europinius 7,2 mlrd. Lt, bet šiemet pirmąjį pusmetį panaudota tik 37,1 proc. šių metų porcijos.

Labiausiai didėja palūkanų už skolas eilutė
Kaip aiškina finansų ministrė Ingrida Šimonytė, skaičiuojant biudžetų išlaidas vadovautasi nuostata, kad išlaidos negali didėti, išskyrus neišvengiamus atvejus. Pavyzdžiui, apie 0,5 mlrd. Lt papildomai reikės pensijoms atkurti iki prieškrizinio lygio. Tačiau labiausiai nerimą kelia tai, kad valstybės skolos aptarnavimo mokestis didėja 187 mln. Lt ir sieks jau 2,1 mlrd. Lt.
“Liūdna, bet Lietuvoje deficitas vėl mažinamas ne mažinant biudžeto išlaidas, bet tikintis surinkti daugiau mokestinių pajamų. Tai reiškia, kad kitąmet vėl didės sąskaita už viešojo sektoriaus paslaugas: į valstybės biudžetą kiekvienas gyventojas mokesčiais įneš apie 5390 Lt, t.y. 510 Lt daugiau, o į „Sodros“ biudžetą – po 3580 Lt, t.y. per 300 Lt daugiau nei šiemet. Tačiau vargu ar galima tikėtis geresnės šių paslaugų kokybės. Iš tiesų nėra priežasčių jos tikėtis, nes esminių struktūrinių reformų neįvykdyta“, – pabrėžia K.Leontjeva.
Pasak finansų analitiko S.Jekeliūno, dar viena gana grėsminga problema yra ta, kad mūsų valstybės biudžeto priklausomybė nuo ES lėšų vis labiau didėja: kitų metų Lietuvos biudžete ES lėšos sudarys 27,7 proc. ES apmoka didžiąją dalį Lietuvos išlaidų ekonomikai: iš ūkio ministro valdymo sričiai numatyto 1,1 mlrd. Lt – beveik 1 mlrd. europinis, susisiekimo iš 2,4 mlrd. – 1,1 mlrd,, žemės ūkio iš 3 mlrd. – 2 mlrd., energetikos iš 420 mln. Lt – ES fondų 370 mln. Lt. Tiesa, Lietuvai narystė ES taip pat kainuoja: kitąmet įmoka į ES biudžetą atsieis 1,1 mlrd. Lt, tačiau juk gausime beveik septyniskart daugiau. O ką darysime, jei ES naujuoju finansavimo laikotarpiu nuo 2014 m. lėšų gausime daug mažiau? Tai prilygtų dar vienai krizei.
Bet visi minėti skaičiai – tik Vyriausybės pasiūlyti biudžetų projektai. Jie gali kisti, ir dar niekad nebuvo, kad išlaidų dalį Seimas siūlytų mažinti. Atvirkščiai: kasmet parlamentarai prisiūlo dar kelis milijardus naujų išlaidų, dažniausiai nukreiptų į tas teritorijas, kuriose ketina balotiruotis per artėjančius rinkimus. O Seimo rinkimai – kitąmet.

LLRI ekspertė K.Leontjeva: „Kitąmet į valstybės biudžetą kiekvienas gyventojas mokesčiais įneš apie 510 Lt daugiau, o į „Sodros“ biudžetą – per 300 Lt daugiau nei šiemet.“

Atrodo, jog demokratiniu būdu atimti valdžią iš tautos kontrolės išsprūdusių partijų, visuomenė neturi jokių galimybių. Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS) taip pat nepritaria prievartai ir pasisako prieš gyventojų maištus, masines riaušes ar revoliucijas.

Tačiau LSDS gali tautai pasiūlyti du rinkimų į Seimą scenarijus, kurie, palankiai susiklosčius aplinkybėms, leistų šaliai sugrįžti prie tikrosios, o ne valdomos, demokratijos jau 2012 metais. Abiem atvejais būtina tautos valia, nes politinę sistemą siūloma reformuoti rinkimų būdu sutramdant valdžios partijas.

Pirmasis scenarijus: Visuomenei inicijavus, nevyriausybinės organizacijos sukuria Tautos atstovybę, apibrėžiant tokio veiksmo tikslą – „Už Lietuvos ateitį“. Atstovybė paruošia artimiausių 4 metų Seimo kadencijos politinių partijų įsipareigojimų programą, kuri atspindėtų tautos lūkesčius ir kurią pasirašytų rinkimuose dalyvaujančios politinės jėgos, norinčios turėti tautos paramą. Tai būtų savotiškas tautos ir politinių partijų Nacionalinis susitarimas. Tautos atstovybė kvies rinkėjus balsuoti tik už tas politines partijas, kurios pasirašys susitarimą, pasižadėdamos tautai įvykdyti šiame susitarime išvardintas reformas.

Lietuvos socialdemokratų sąjunga mano, jog toks kelias dar suteikia šansą taikiu būdu išgelbėti valstybę. LSDS nuomone, tokio lygio Nacionalinio susitarimo reikia ne ekonominei krizei įveikti, kaip siūlo valdantieji konservatoriai, o žymiai rimtesniam dalykui – politinės sistemos atnaujinimui ir stabilumo šalyje išsaugojimui. Tai lemtų pasitikėjimo politinėmis jėgomis augimą tautos akyse, sudarytų sąlygas teigiamiems pokyčiams ne tik politinėje, bet ir kitose valstybės gyvenimo srityse. Pasirašyti Nacionalinį susitarimą būtų kviečiamos ne vien seiminės, kaip įprasta iki šiol, o visos, Teisingumo ministerijoje registruotos ir dalyvaujančios politikoje partijos. Esminė sąlyga pasirašant susitarimą – valdžioje esančių partijų įsipareigojimas sudaryti lygias galimybes dalyvauti rinkimuose visoms politinėms jėgoms. Čia taip pat atsirastų gera proga politinei sistemai atsikratyti nuo šlamšto: panaikinti partijas – vaiduoklius, nes šalies politiniame gyvenime realiai dalyvauja iki 12 politinių partijų.

Į Nacionalinį partijų susitarimą su tauta galėtų būti įtraukti tokie punktai, nurodant įvykdymo terminus, pavyzdžiui:

• Surengti tautos referendumą dėl Konstitucijos papildymo, įrašant nuostatą, kad visų politinių jėgų tikslas Lietuvoje – Gerovės valstybės sukūrimas (skandinavų šalių pavyzdžiu).
• Siekti glaudesnių santykių su Šiaurės Europos šalimis, vykdyti glaudesnę šalies politinę, ekonominę bei socialinę integraciją su Šiaurės Europos šalimis, siekti narystės Šiaurės Europos Taryboje.
• Partijų pažadas per metus įteisinti griežtą, laikmečio sąlygas atitinkantį Politikų veiklos etikos kodeksą, numatantį griežčiausias sankcijas politikams Seime – nuo Seimo nario įgaliojimų sustabdymo iki atšaukimo iš Seimo nario pareigų, o politiniams perbėgėliams leisti dalyvauti rinkimuose tik po kelių darbo naujoje partijoje metų.
• Siekiant nutraukti verslo struktūrų suaugimą su politika, uždrausti verslui ir fiziniams asmenims finansuoti politinių partijų veiklą ir finansavimą vykdyti tik iš valstybės biudžeto skiriamų lėšų, vykdant realią ir griežtą kontrolę. Partija, nedalyvavusi dviejuose rinkimuose iš eilės – teismo sprendimu likviduojama. Partija, neteisingai ar neteisėtai panaudojusi veiklai skirtas lėšas – teismo sprendimu likviduojama.
• Baudžiamajame kodekse panaikinti senaties terminą sunkiems ekonominiams finansiniams nusikaltimams.
• Valstybės tarnyboje, suprantant ją plačiąja prasme, pagaliau įvykdyti liustraciją.
• Siekiant nutraukti beatodairišką Lietuvos globalizavimą ir emigravusius paskatinti sugrįžti namo, vidaus ir užsienio politiką vykdyti atsižvelgiant į priimamų sprendimų daromą įtaką tautos emigracinėms nuostatoms.
• Politinės partijos pasižada įvesti progresinius pajamų mokesčius, priimti turto mokesčio įstatymą bei įvesti visuotinį turto, pajamų ir išlaidų deklaravimą.

Be abejonės, šiame susitarime gali būti įrašyti ir kitokie, tautos lūkesčius atspindintys siekiai. Svarbiausia, kad Nacionalinio susitarimo punktai būtų suformuluoti ne politikų, o piliečių, kurie po to galės visiškai kontroliuoti politinių partijų veiklą Seime. Atsisakiusių pasirašyti Nacionalinį susitarimą politinių partijų arba pasirašiusių, bet nevykdžiusių (balsuoti šiais klausimais turės ir pozicija, ir opozicija) įsipareigojimų, automatiškai lauktų politinė mirtis.

Antras scenarijus: Antisisteminės partijos prieš sistemines arba ideologija prieš oligarchiją. Seime esančių partijų dėka Lietuvoje įsitvirtino oligarchija. Šiandieną ir valstybės valdžios vairas yra oligarchijos, o ne politikų rankose. Nežiūrint į tai, šios partijos gavo sisteminių politinių jėgų pavadinimą. Taip jas vadina ne tik valdžioje esantys politikai, bet ir politologai, spauda. Politinės jėgos, neturinčios atstovų Seime, valdančiųjų politikų ir jų pagalbininkų (spauda, visuomenės apklausų vykdytojai, politologai) yra vadinamos marginalinėmis, paraštinėmis, antisisteminėmis. Jų valdžia neremia, į jas žiūrima iš aukšto, dažniausiai net nepastebint, taip, kaip turtingi giminaičiai nepastebi skurstančiųjų.

Po to, kai Tautininkų sąjunga dėl labai aiškių priežasčių priėmė sprendimą palikti valdančiosios koalicijos flagmaną – Tėvynės sąjungą, Lietuvos politinėje sistemoje susidarė labai įdomi padėtis. Sisteminės partijos, esančios Seime, sudaro menamą, bet anaiptol ne realizuojamą politinį spektrą: kairė-centras-dešinė. Nors jos dažnai įvardija neva savo politinę pakraipą, tačiau nei viena jų nesivadovauja ideologija.

Tuo tarpu antisisteminės partijos su galimu Tautininkų sąjungos (o gal ir krikščionių demokratų) atėjimu, taip pat atstovautų visą spektrą politinių jėgų: kairėje – Lietuvos socialdemokratų sąjunga, centre – Centro partija (LCP), dešinėje – Tautininkai. Ką tik susikūrė Žaliųjų partija, kuri ras savo vietą kažkur tarp LSDS ir LCP. Taigi, ateinančių rinkimų startui bus susiformavęs ir antisisteminis politinių jėgų blokas. Jo esminis skirtumas yra tas, kad antisistemininkai vadovaujasi klasikinėm ideologijom ir prioritetą teikia valstybės stiprinimui bei piliečių gerovei. Šis blokas rinkėjams turėtų būti priimtinesnis ir skaidresnis, nes būtų prognozuojamas.

2012 m. rinkimai į Seimą gali įgauti visiškai naujų spalvų ir niuansų. Nekalbėsiu apie sistemines politines jėgas – tai jų problemos. O štai antisisteminės – už Seimo ribų esančios politinės jėgos, susitarusios tarpusavyje ir su nevyriausybinėmis organizacijomis aukščiau paminėtais principais (prioritetas – valstybė ir jos pilietis), galėtų sudaryti formalų bloką ir tarpusavyje bei su NVO atstovais pasidalinę visas vienmandates apygardas, pirmą kartą šalies istorijoje pilnavertiškai dalyvautų rinkimuose. Rinkiminė kova taptų įdomi: tapatybę pametusios bei globalizmo idėjoms tarnaujančios seiminės partijos, prieš partijas, išpažįstančias ideologiją bei pasisakančias už stiprią valstybę ir jos piliečius.

Be abejo, dar labiau antisisteminių partijų bloką galėtų sustiprinti ir pirmojo scenarijaus – Nacionalinio susitarimo nuostatos, dėl kurių galėtų susitarti pačios politinės jėgos. Tai rinkėjams būtų skaidru, suprantama ir lengvai kontroliuojama. Kaip ir pirmo scenarijaus atveju, pagrindinis politinės sistemos atnaujinimo vaidmuo tektų rinkėjams.

Štai du variantai, galbūt yra ir trečias. Taigi, šansų pokyčiams yra.

Dainius Paukštė, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pirmasis pavaduotojas

 

 

2012 metais vyksiančioje Lietuvos mokinių dainų šventėje “Mūsų vardas – Lietuva” turėtų dalyvauti per 20 tūkst. dalyvių.

Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) įvyko Dainų švenčių nacionalinės komisijos posėdis, kuriame aptarta dainų šventės koncepcija ir programa.

Sutarta, kad liepos 6-8 dienomis “Siemens” arenoje Vilniuje bus rengiama Šokių diena, Vingio parke – Dainų diena, o Kalnų parke – Ansamblių vakaras.

Mokiniai atliks liaudies dainas ir šokius, taip pat šiuolaikinių kompozitorių dainas, modernius šokius. Styginių, pučiamųjų, liaudies instrumentų ansamblių repertuare – įvairios stilistikos kūriniai.

Anot ŠMM pranešimo, išskirtinis visų koncertų akcentas – vaiko gyvenimas, prasidedantis žaidimais, pasakomis, gamtos pajautimu, besitęsiantis laike ir nuo mažyčio “aš” išaugantis iki didingo ir tvirtai skambančio “Mūsų vardas – Lietuva”.

Pasak švietimo ir mokslo viceministro Vaido Bacio, bus stengiamasi, kad kuo daugiau mokinių, atvykusių į Dainų šventę, galėtų pamatyti koncertus, apsilankyti Seime vyksiančioje vaikų darbų parodoje, Valdovų rūmuose, aplankyti profesinių mokyklų surengtas muges, kad vaikai ir jaunimas jaustųsi, jog pateko į didelę smagią šventę.

Norą dalyvauti šventėje yra pareiškę per 1000 kolektyvų, kuriuose dalyvauja per 40 tūkst. mokinių. Kitais metais bus rengiamos kolektyvų apžiūros.

Šiais metais bus patvirtintas šventės scenarijus, repertuaras, taip pat planuojama organizuoti šokio festivalį-seminarą “Aguonėlė”, chorų konkursą, seminarus, mokymus, regionines šventes.

Dainų šventės direktoriumi paskirtas Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas. Šokių dienos meno vadovė – Živilė Adomaitienė, Dainų dienos meno vadovas – Raimondas Katinas, Ansamblių vakaro meno vadovas – Vytautas Buterlevičius.

Mokinių dainų šventė “išaugo” iš Lietuvos dainų ir šokių šventės tradicijos – nuo 1964 metų pradėta periodiškai rengti kaip savarankiška Lietuvos mokinių dainų šventė.