"Veido" archyvas

Geriausia mažylio mokykla – Jūs. Tad kuo daugiau būkite kartu ir kalbėkite, kalbėkite…

Dvimetukai dar tik pradeda regzti sakinius, o trimetukai jau turėtų kalbėti sakiniais. Tiesa, dar ne tokiais ilgais ir sudėtingais kaip tėtis ar mama, bet jau sakiniais.

Jeigu jūsų mažylis jau užpūtęs trečiojo gimtadienio žvakutes, jo sakinį turėtų sudaryti jau nebe du žodžiai – kas ką veikia, o kur kas daugiau, pavyzdžiui, ir kokios spalvos ar storio buvo tas daiktas ar asmuo, ir kada vienas ar kitas įvykis nutiko. Jei ima stigti žodžių, ir vėl eikite žaisti. Sunerimti ir praverti logopedo duris reikėtų, jei trimetis kalba tik sava kalba arba tik atsakinėja į klausimus.

Kas būna ir koks būna?

Iš pradžių mažyliui papasakokite, kas gali būti, pavyzdžiui, minkštas, ir palaukite, kol vaikas sugalvos bent vieną pavyzdį. Jei mažyliui tai per sunki užduotis, pasakykite jūs (pavyzdžiui, pagalvė), bet kartu pateikite klausimą su priešinga reikšme, pavyzdžiui, kas gali būti kietas (pavyzdžiui, obuolys). Klausti galite ir atvirkščiai: kokia gali būti pagalvė ir koks obuolys? Galiausiai su vaiku apsikeiskite vietomis – tegu jis užduoda jums klausimus, o jūs atsakinėkite. Jūsų atsakymai bus ne mažiau jam naudingi.

Iš pradžių ar po to?

Jei mažylis dar nepažįsta šių sąvokų, būtų metas su jomis susipažinti. Kad būtų lengviau suvokti, į pagalbą pasitelkite paveikslėlius arba konkrečias gyvenimiškas situacijas. Pavyzdžiui, pabudęs tu iš pradžių nusiprausi, o tik po to (arba vėliau) sėdi pusryčiauti. Tada vaikučio paklausinėkite, ką jis daro iš pradžių, o ką po to. Tada papasakokite, ką jūs darote iš pradžių, o ką po to. Pirmą kartą pasakykite teisingai, o antrą kartą – klaidingai. Ar mažylis pastebės klaidą? Dar galite pradėti sakyti, ką jūs veikiate abu iš pradžių, o vaikas tegu pabaigia, ką jūs abu veikiate po to.

Kas ką daro?

Vienas pradėkite, o kitas sakinį baikite. Pavyzdžiui, saulė šviečia, šildo; žmogus eina, bėga, valgo, miega. Tada pasakykite du daiktus, tegu mažylis pasako vieną jiems abiem bendrą veiksmą. Pavyzdžiui, saulė ir lempa – šviečia; paukštis ir lėktuvas – skrenda. O tada atvirkščiai. Pavyzdžiui,  šviečia – saulė ir lempa; skrenda – paukštis ir lėktuvas. Galiausiai užduokite klausimų, pavyzdžiui, kas šviečia, kas skrenda.

Atspėk, kas tai

Užduotis labai paprasta – jūs keliais žodžiais apibūdinkite vieną ar kitą daiktą, o tada tegu mažylis atspėja, kas tai yra. Jei nepavyksta atspėti, jis gali užduoti papildomų klausimų, į kuriuos galimi atsakymai tik “taip” arba “ne”. O tada apsikeiskite vietomis ir spėliokite jūs.

Jei bent kartą lankėtės lėlės teatre, negalėjote nepastebėti, kaip mažylis išpučia akytes, kai šoka ir dainuoja lėlės, o pliušiniai kiškučiai dreba iš baimės, kai atsėlina toks pat pliušinis vilkas. Tyrimais nustatyta, kad vaikai, kaip niekas kitas, geba suasmeninti daiktus, greitai persikelia iš realaus pasaulio į įsivaizduojamą. Pavyzdžiui, keturmetis, laikydamas rankose lėkštę, gali puikiausiai įsivaizduoti esąs formulės vairuotojas ir lakstyti po namus.

Nesvarbu, koks teatras bebūtų – kostiumų, lėlių ar net šešėlių, jis labai patinka jau atšventusiems trečiąjį gimtadienį vaikams. Mat mažieji patys gali jį kurti ir jame dalyvauti. Negana to, jis dar ir naudingas – vaidinimai formuoja mažųjų artistų socialinius įgūdžius, lavina vaizduotę, kritinį mąstymą. Vaikai suvokia konkrečią situaciją ir ją adekvačiai vertina, t.y. ne taip, kaip reikalauja stereotipai, o kaip to reikalauja pati situacija. O neretai “išvaidintas” situacijas pritaiko realiame gyvenime. Pastarosios gali turėti netgi gydomąjį poveikį. Juk labiausiai gąsdina tai, kas nepažįstama. Pabuvęs toje situacijoje gali pasisemti iš jos drąsos ir tikėjimo, kad tau pavyks.

Paprastai tėvams atrodo,  kad namuose tokį teatrą pasidaryti yra labai sunku. Tačiau taip tikrai nėra.

Scena – iš dėžės

Pirmasis mažylio teatras gali būti labai paprastas. Iš storesnės popierinės dėžės pasidarykite sceną, kurioje vyks vaidinimas. Viršuje ir priekyje iškirpkite dideles angas – per viršų nuleisite aktorius, o priekinė anga bus reikalinga žiūrovams stebėti vaidinimą. Sceną galite nuspalvinti, o iš nereikalingo audinio pritvirtinti teatro uždangą.

Į sceną – ir senos pirštinės

Tada su mažuoju režisieriumi nuspręskite, kokią pasaką vaidinsite, kad žinotumėte, kokių personažų jums reikės. Tik nepersistenkite ir nepasirinkite pernelyg sudėtingo repertuaro, ypač jei aktorių nebus daug – juk tuomet visus vaidmenis teks atlikti jums ir mažyliui. Jūs, beje, jo tekstą taip pat turėsite išmokti, kad prireikus galėtumėte pasufleruoti. Beje, trimetukui teksto reikia nedaug – tad atraskite savyje trumpintojų talentą. Pvz., “Raudonkepuraitę” galima sutrumpinti iki 10–ies sakinių… Nepamirškite ir galimybės paimprovizuoti. Kai jau mokėsite tekstą ir būsite jį suvaidinę mažiausiai triskart, vilkas juk gali netikėtai užklausti Raudonkepurės kokio nors juokingo dalyko…

Jei vaidinimo scenarijus jau parengtas, peržvelkite turimų pliušinių žaislų arsenalą. Kiekvienuose namuose atsiras nebenešiojamų senų kojinių ar pirštinių, kurios, pritvirtinus joms akis, nosį ar ragus, gali tapti bet kuo – ir žmogeliukais, ir gyvūnėliais. Ne ką blogiau atrodys ir iškarpos iš spalvoto popieriaus. Tokių pačių medžiagų pakaks ir vaidinimo dekoracijoms.

Žiūrovų pilna sofa

Didžiausia problema dažniausiai būna žiūrovai. Juk visiems labiau norisi vaidinti. O jei namuose tik mama ir mažasis aktorius? Labai svarbi užduotis – pasirūpinti publika. Galima iš anksto į teatrą pakviesti draugus, senelius, kaimynus, įteikus spalvingus kvietimus ar net programėlę. O po vaidinimo visus pakviesti išgerti arbatos su pyragėliu. Tai taps netgi gražia švente ir galimybe visiems pabūti kartu. Tačiau ne bėda, jei nutiks, kad į jūsų rengiamą vaidinimą tetos ar seneliai negalės atvykti. Juk meškučių, zuikučių ar lėlyčių pilni namai. Susodinkite juos visus ant sofos ir elkitės taip, tarsi jie jus matytų ir girdėtų. Kad būtų dar įtikinamiau, jie gali kalbėti jūsų lūpomis ir netgi nusileidus uždangai sušukti “bravo”.

"Veido" archyvas

Net ir karštą dieną pramogos šiltame vandenyje gali baigtis ilgai neišgydomu sinusitu

“Žiemą žurnalai mirga nuo straipsnių apie sinusitą, tačiau vasarą net trumpiausio sakinio apie šią ligą nerasi. O juk sinusitas – dažnas mažųjų nardytojų palydovas”, – rašo ketverių metukų Gvido mama.

Tikra tiesa – nors sinusitas dažniausiai užklumpa vėlyvą rudenį, žiemą ir pavasarį, kai būna nusilpęs imunitetas, vasarą pasigauti šią ligą nėra sunkiau. Pliuškenantis net ir šiltame vandenyje, ypač banguotoje jūroje, vandens staiga patenka į nosį, kurios gleivinė gali patinti ir uždaryti į nosį atsiveriančias sinusų angutes. Tuomet gleivių susikaupia sinusų ertmėje, ir vaikas pradeda jausti nemalonų skausmą bei tempimą sinusų srityje aplink nosį, o vėliau ir kaktos, skruostų ar akių srityje. Kartais šios ligos priežastimi gali tapti neišgydytos dantų infekcijos, alerginės ligos, sukeliančios alerginę slogą, ar išvešėję nosies polipai, dėl kurių gali būti užgulta nosis, o įnosė gamina daugiau gleivių.

Sinusito pranašai

Sinusitą nesunku supainioti su sloga. Tačiau sloga nesitęsia ilgiau nei 12–14 dienų, nesukelia aukštos temperatūros, veido ir galvos skausmų. Kitaip nei peršalimo ligas, kurias sukelia virusai, sinusitą sukelia bakterijos.  Kad jos darbuojasi sinusuose, nesunku atpažinti pagal išskyrų spalvą – jos būna gelsvos, žalsvos, rusvos, o kartais ir su kraujo priemaišomis bei turi nemalonų “pūlingą” išskyrų kvapą. Tik neapsirikite – retais atvejais mažylis gali ir nesloguoti arba nejausti skausmo, tačiau ligą gali išduoti kiti požymiai: nosies užgulimas, knarkimas miegant, patinę akių vokai, pablogėjusi klausa, sutrikusi uoslė.

Sinusitas skirstomas į ūmų (trunka ne ilgiau kaip 1–2 mėnesius), besikartojantį (sergama ne dažniau kaip 4 kartus per metus) ir lėtinį (liga nepasiduoda gydymui ir sukelia sinusų gleivinės pokyčių).

Negydomas pridaro daug rūpesčių

Įtardami sinusitą nedelsiant kreipkitės į gydytoją ir tiksliai vykdykite jo nurodymus, kad nesulauktumėte dar didesnės bėdos. Jei patinsta kakta, akių vokai, mažylį pradeda pykinti, galima įtarti, kad infekcija iš ančių išplito ir prasidėjo komplikacijos, pavyzdžiui, vidurinės ausies uždegimas, plaučių uždegimas, pūlingas meningitas, smegenų ar smegenėlių pūlinio ar regos nervo uždegimas.

• Praplaukite nosį druskingu vandens tirpalu arba atlikite inhaliacijas (geriausia į vandenį įlašinti eukaliptų, mentolio, kedrų, arbatmedžių ar pipirmėčių aliejaus). O tada tegul išsipučia nosį. Praplovimas ir garai palengvina oro įėjimą ir išėjimą iš nosies, leidžia laisvai ištekėti besikaupiančioms išskyroms.

• Į nosį purkškite preparatų, mažinančių uždegimą ir nosies gleivinės paburkimą. Tik neviršykite dozės ir rinkitės vaikams skirtus preparatus, kurių koncentracija yra mažesnė (0,25–0,5 proc.).

• Aplink nosį, skruostus, akis dėkite kompresus – šilti kompresai atidaro sinusų angas, padeda sumažinti nosies gleivinės paburkimą. Tačiau kartais šiltų kompresų poveikis būna priešingas, todėl jei vieta aplink sinusus skausminga, geriau rinktis vėsius kompresus.

• Pakaitinkite šiltame vandenyje kojas – tai išplečia kojų kraujagysles ir paskirsto kraujotaką, dėl to mažėja nosies ir sinusų gleivinės paburkimas bei valosi nosis.

• Pamasažuokite ertmes aplink nosį, akis ir skruostų srityse – paspaudę padėsite nutekėti  gleivėms, kurios ir yra nosies užgulimo priežastis.

• Duokite gerti pakankamai skysčių – jie suskystina gleives ir šios lengviau pasišalina.

• Jei minėtos priemonės nepadeda, gali prireikti antibakterinio gydymo.