Aišku, mes norime, kad mūsų mažieji būtų laimingi. O tam reikia, kad jie ne tik būtų mylimi, bet ir patys mokėtų mylėti, atjausti, atleisti. Deja, tai ne tas pats, kas išmokyti naują eilėraštį ar dainelę.

Maždaug trejų–penkerių metų vaikams pradeda formuotis tokios emocijos, kaip meilė, švelnumas, gailestis, užuojauta kitam. Pirmąsias gerumo pamokas mažieji gauna iš tėvų. Jei jų žvilgsnyje jie mato meilę ir geranoriškumą, mažieji išmoksta į žmones žiūrėti taip pat. Taigi visų pirma sąžiningai atsakykite sau, ar jūsų atžala dažniau girdi iš jūsų lūpų burnojimą, ar meilius ir šiltus žodžius. O tada žinosite, ko galite tikėtis ir iš savo pipiro. Tačiau keistis patiems ir keisti mažo žmogučio požiūrį bei elgesį niekada ne vėlu.

Gerumo pamokos

• Kalbėkite, kalbėkite, kalbėkite. Ypač apie jausmus ir emocijas. Ikimokyklinukams dar labai sunku juos išreikšti žodžiais, todėl galite pradėti nuo kasdienių situacijų. Pavyzdžiui, pamatėte kieme parvirtusį berniuką. Galite pasakyti: “Nukrito berniukas. Tikiuosi, jis nesusižeidė. Kaip tu manai?” Perskaitėte laikraštyje apie sudegusį namą. Pakalbėkite apie tai. Nebūtina vaikui rodyti baisių nuotraukų ar pasakoti kraupių istorijų, pakaks pasakyti, kad kažkas neteko namų ir kaip tai yra baisu. Jei turite galimybę, galite net kartu aptarti, kaip galėtumėte į tokią padėtį patekusioms šeimoms padėti. Vaikai, kurie geba išsakyti savo jausmus, į kurių nuomonę įsiklausoma, ateityje būna labiau pasitikintys savimi ir atkakliau siekia savo tikslų.

• Pasakos – tikros gerumo mokytojos. Bet nepersistenkite – jų daugiau dar nereiškia geriau. Kasdien skaityti po naują pasaką nereikėtų. Savaitei pakaks vienos – tai padės vaikui suprasti ir priimti visus pasakos moralus. Nuobodu? Nebent jums – mažiesiems ritualai ir pasikartojimai suteikia saugumo. Tuo tarpu iš televizoriaus naudos bus mažai. Atlikite eksperimentą – paklausykite nežiūrėdami į vaizdą, kokie žodžiai iš jo sklinda. Būsite nemaloniai nustebinti – šie žodžiai veikia kaip hipnozė, o apie gerumą juose, deja, nieko.

• Gerbkite vieni kitus. Mažylis visų pirma turi pagarbiai bendrauti su šeimos nariais, tik tuomet jis pagarbiai bendraus ir su aplinkiniais. Atšventęs trečiąjį gimtadienį žmogutis jau gali padėti tėvams – plauti nedūžtančius indus, nešti dalį produktų iš parduotuvės, palaistyti gėles, nušluostyti dulkes. Žinoma, jis to nepadarys taip gerai, kaip jūs. Betgi svarbiausia išmokyti vaiką padėti ar padaryti ką nors gera kitiems. Vaikui toks elgesys turi tapti įprastas.

• Rūpinkitės kitais. Gimęs broliukas ar sesutė gali būti postūmis kuo nors rūpintis. Vėliau vaikui teks išmokti dalytis daiktais ir žaisliukais. Skatinkite vyresnėlį kartu pasirūpinti mažuoju. Jei mažo broliuko ar sesutės neturite, mažylio globai, žinoma, ne be jūsų pagalbos, galite patikėti mažutį gyvūnėlį ar net vazonėlyje augančią gėlytę. Su keturmečiais jau galima pažaisti žaidimą “Geri poelgiai”. Pasiūlykite vaikui periodiškai daryti staigmenas pažįstamiems ir nepažįstamiems žmonėms, pavyzdžiui, kaimynystėje gyvenančiai vienišai senutei priskinti lauko gėlių, išmokti naują eilėraštuką apie močiutę ir padeklamuoti jai jį arba pavaišinti kiemo draugus saldainiais.

• Gerumas nėra nuolaidžiavimas. Nusileidimą ten, kur nereikia nusileisti, leidimą daryti tai, ko paprastai negalima daryti, vadinti gerumo pavyzdžiu nereikėtų. Svarbu pagalvoti, ar po šių veiksmų visi jausis  gerai.

"Veido" archyvas

Pirštukas burnoje – problema ar tiesiog įprotis?

Čiulpimas – natūralus kūdikio refleksas. Todėl kartais burnytėje atsiduria ne tik čiulptukas, bet ir pirštukas. Vis dėlto trečiąjį gimtadienį atšventęs mažylis jau turėtų būti pamiršęs jų abiejų skonį.

Dažniausiai vaikai čiulpia nykštį. Specialistai pripažįsta, kad ne visada piršto čiulpimas reiškia problemą. Kartais tai tiesiog įprotis (nors tai nereiškia, kad jis geras…), toks pat, kaip, pavyzdžiui, suaugusiems pieštuko kramtymas. Jeigu mažylis susijaudinęs, tai padeda jam nusiraminti, jei nuobodu – čiulpdamas pirštą jis tarsi turi kuo užsiimti. Kol mažyliui dar nėra trejų ir jis tai daro retai, geriausia į piršto čiulpimą nekreipti dėmesio. Tačiau užpūtus trečiojo gimtadienio žvakutę jau verta sunerimti: gali kilti grėsmė sugadinti dantukus, tiksliau, gali susiformuoti netinkamas vadinamasis zuikio sąkandis arba į organizmą iš panagių patekti infekcija. Be to, mažylis gali sulaukti bendraamžių pašaipų ir patyčių, o tai kartais netgi blogiau nei netinkamas sąkandis. Ir tik labai retai piršto čiulpimas gali būti signalas, įspėjantis apie sutrikusią vaiko raidą. Tačiau neskubėkite šios diagnozės priskirti savo atžalai – šalia šio įpročio turėtų būti ir kitų požymių. Apie sutrikusią raidą paprastai sprendžiama vertinant stambiąją ir smulkiąją motoriką, kalbos išsivystymą, žaidimų formą, piešimą, socialinius įgūdžius, gebėjimą valdyti emocijas ir impulsus.

Kaip pamiršti pirštuko skonį

• Negraužkite vaiko kiekvienąkart pirštukui atsidūrus burnytėje. Taip pat nesistenkite ištraukti jo iš burnos jėga arba nerodykite kaip pavyzdžio to vaiko, kuris piršto nečiulpia – taip tik paversite jį mažylio priešu. Kartais nekreipdami dėmesio į šį atžalos įprotį labiau jam padėsite atsisakyti pirštuko čiulpimo, nei nuolat vaikui apie tai primindami.

• Atkreipkite dėmesį, kada mažylis prisimena šį įprotį – tuomet beliks šalinti priežastis, o ne pasekmes. Jeigu mažasis pradeda čiulpti pirštuką, kai jam nuobodu, išmokykite jį šią savo būseną įvardyti žodžiais. Sakykite: “Tau turbūt nuobodu?”. O tada pasistenkite jį sudominti. Tik nepersistenkite – per daug veiklos gali nuvarginti jūsų pipirą. Jeigu vaikas prisimena šį įprotį ko nors bijodamas, tai jau panašu į pagalbos prašymą. Todėl pasistenkite nurimti patys ir susitvarkyti su savo jausmais, tokiais kaip pyktis, susierzinimas, nepasitenkinimą vaiku, norą greitai pakeisti. Pirštuką ištraukti iš burnytės gali paskatinti ramūs pokalbiai (kai mažylis kalba, o jo klausomasi – pirštukas ilsisi), švelnūs masažai (lengviau perkelti dėmesį kitur ir suvokti visą kūną, ne tik burnos zoną), judrūs žaidimai (padeda atsirasti pusiausvyrai), savarankiškumo ugdymas (užduočių skyrimas pagal amžių skatina pasitikėjimą savimi), dienos režimo laikymasis (padeda išvengti papildomo streso), kalbėjimas apie jausmus, sunkumų įveikimą.