Scanpix

Technologijos. 3D spausdinimo technologija gali labai daug, tai panašėja į panacėją nuo nepritekliaus ir net vienišumo. 3D spausdintuvu galima nebrangiai ir greitai pasistatyti namą, išsispausdinti valgomą maistą, pasigaminti drabužių – būtini žmogiškieji poreikiai ir patenkinti. Tačiau tuo neapsiribojama – galima susikurti ir savo ar kieno nors kito natūralaus dydžio atvaizdą, kad neišprotėtumėte vieni, arba įsigyti tokiu pat būdu pagamintą nešiojamąjį kompiuterį nuoboduliui įveikti.

Vis dėlto 3D spausdinimas gerokai pažangesnis nei atsiradimo metais – nebeapsiribojama hedonistinių poreikių tenkinimu. Šiuo metu šią mokslo naujovę jau galima sėkmingai ir efektyviai panaudoti medicinoje.

3D technologijos principas – daiktų kūrimas pagal 3D kompiuterinį modelį arba kitą elektroninių duomenų šaltinį. Pats spausdintuvas yra savotiškas robotas, liejantis vieną ant kito specialaus plastiko sluoksnius. Nors pats pirmasis 3D spausdintuvas buvo sukurtas dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje, masiškesnis šios technologijos pritaikymas stebimas pastarąjį dešimtmetį. Iš pradžių daugiau vyko tobulinimo procesai, o pastaraisiais metais 3D spausdinimu susidomėjo ir aukštoji mada, menininkai, mokslininkai bei medikai.

Mokslas ir medicina su 3D spausdinimu turi bendrą vardiklį ir gali veikti išvien. Realistiškesnis ir, galima sakyti, praktiškesnis naujosios technologijos pritaikymas – geras atkirtis kritikams, kurie manė, kad 3D spausdinimas tebus pačių išradėjų žaisliukas. Šiuo metu medikai jau gali išspausdinti organus ir repetuoti operacijas, o pacientai, netekę galūnių, – gauti individualius protezus.

Prancūzijos kompanija, geriau žinoma kaip orlaivių sistemų projektuotoja, neseniai pristatė pirmąjį pasaulyje komerciškai prieinamą moksliškai tikslų sveikos širdies modelį. Jį galima koreguoti iki kardinalių pokyčių, susijusių su širdies ligomis. „Dassault Systemes“ projektas „Living Heart Projec“ netrukus gali leisti gydytojams, medicinos prietaisų gamintojams ir smalsuoliams suprasti širdies ligų būklę ir išbandyti naujoviškus gydymo būdus nesiimant bandymų su gyvūnais.

Pavyzdžiui, projekto direktorius Steve‘as Levine‘as mano, kad netrukus kardiologai galės repetuoti sudėtingas procedūras naudodamiesi 3D modeliavimu. Gydytojai gali naudotis aparatu sukurta sveika širdimi įgimtiems defektams ar širdies ligoms studijuoti, iš dalies keisdami formą ir audinių savybes per programinės įrangos redagavimo programą.

Yra nemažai istorijų, kaip ligos, sindromai ar įvairios nelaimės sugadina žmonėms gyvenimą, bet dalį šių atvejų gali palengvinti 3D spausdinimo technologija. Apdegęs veidas, amputuota galūnė, širdies yda, akies ligos – viskas gali būti sutvarkyta pasitelkiant mokslo naujoves. Tačiau ar medikai susimąstė apie tai, kad turtindami savo galias gydyti jie gali tapti savotiškais dievais, o vis tobulėjantis 3D spausdinimas – žmones paversti frankenšteinais?

Mokslo laimėjimai dažnai priimami pozityviai, lyg jie neturėtų jokio „šalutinio poveikio“. Vis dėlto pastangos palengvinti žmonių po avarijų ar ligų būklę vėliau gali reikšti populiacijos burbulą, nes gali atsirasti ir daugiau priemonių, ilginančių gyvenimą.

Ne tik organų, galūnių keitimas lemia permainas medicinoje – labai svarbi tampa ir genų inžinerija. Kai kurie mokslininkai skelbia atradę būdų, kaip karpyti DNR ląsteles ir sukurti „tobulesnį“ žmogų. Štai vienas profesorius – Yuvalas Noahas Harari iš Hebrajų universiteto Jeruzalėje – turi dar radikalesnę idėją: per ateinančius 200 metų žmonės taps dievus primenančiais kiborgais, nes žmonės ir mašinos gyvens amžinai. Jis tvirtina, kad bendras žmonijos nepasitenkinimas mirtingumu lems atsinaujinimą ir kiborgų technologija leis tai padaryti. „Manau, kad greičiausiai per ateinančius 200 metų ~homo sapiens~ atsinaujins ir taps tam tikra dieviška būtybe. Tai įvyks per biologinį apdorojimą arba genų inžineriją kuriant kiborgus. Tai bus didžiausia biologinė raida. Mąstant biologiškai, per keturis milijardus metų niekas iš esmės nepasikeitė, bet po šio lūžio skirsimės nuo šiandienos žmonių kaip šimpanzės dabar skiriasi nuo mūsų“, – tikina mokslininkas.

Y.N.Harari teigimu, žmonės tapo vyraujančia rūšimi dėl mūsų gebėjimo išrasti fikcijas – pinigus ir religijas, kurios padeda surišti visuomenę. Tačiau jis mano, kad tikėjimo, religijos išnykimas paskatins žmonijos pokyčius. „Dievas yra labai svarbus, nes be religinio mito neįmanoma sukurti visuomenės. Religija yra svarbiausias žmonių išradimas. Tol, kol žmonės tiki, tol jie siejasi ir yra valdomi dievų“, – mąsto profesorius.

Patys medikai kartais prilygsta baltachalačiams pusdieviams, o dabar, kai jie turi dar daugiau įrankių, jų galios irgi sustiprėjo.

Tačiau atsišliejant nuo baimių dėl žmonių tapimo zombiais ar kiborgais verta pripažinti, kad 3D spausdinimo technologijos atvedimas į mediciną – išties sumanus žingsnis. Pirmiausia tai realiai gelbsti gyvybes, protezai ar organai keičiami patogesniais ir individualiai prie žmogaus pritaikytais implantais, negana to, yra galimybė, kad 3D spausdintuvu sukurtas objektas augtų kartu su žmogumi pagal poreikį.

Pavyzdžiui, tokia galimybė ir netgi išgyvenimo šansas neseniai suteiktas trims kūdikiams. 3D spausdintuvu Jungtinėse Amerikos Valstijose sukurti gerklės implantai išgelbėjo naujagimių berniukų – Kaibo, Garretto ir Iano gyvybes. Visi jie kentėjo nuo tracheobronchomaliacijos, sukeliančios trachėjos sutrikimą. Tokia būklė paprastai veda prie katastrofiškų šalutinių poveikių, įskaitant negalėjimą pasisavinti maisto, kvėpavimo nepakankamumą ir net širdies sustojimą. Mokslininkai kiekvienam berniukui atliko kompiuterinės tomografijos skenavimą, kad nustatytų tikslų jų trachėjos dydį ir formą. Vaizdai buvo perkelti į kompiuterinį modelį, tada suprojektuoti tuščiaviduriai, vamzdelio pavidalo plastikiniai įtvarai. Jie buvo pagaminti 3D spausdinimo technika, kai lazeris lydo specialius miltelius ir deda sluoksnis po sluoksnio iš apačios į viršų. Pateikti įtvarai turėjo būti ne tik lankstūs, kad būtų galima perkelti į kvėpavimo takus, bet taip pat, laikui bėgant, atitikti kiekvieno berniuko trachėjos augimą. Jie buvo pagaminti iš polikaprolaktono, polimero, kuris natūraliai, veikiamas skysčių, paauga per trejus ketverius metus.

Trys išgelbėtos gyvybės jau atperka visą mokslininkų ir medikų triūsą.

Nuo smuikų iki šautuvų – visa tai lengva padaryti 3D spausdintuvais. Šie prietaisai į visiškai kitą lygį pakėlė suvokimą apie daiktus, kuriuos galima susikurti pačiam.

3D spausdinimas leidžia mokslininkams pažvelgti ir į mažiausias visatos sudedamąsias daleles – biologines molekules. Nors mokslininkai naudodavo kompiuterinius modelius vizualizuodami juos į origamį primenančius objektus, patirtis žiūrint į plokščią ekraną, ir iš tikrųjų turint objektą savo rankose yra visai kitokia. Tai gali padėti mokslininkams tiksliau suvokti virusų molekules ir sukurti naujus vaistus. Naudodami 3D išspausdintus modelius medikai gali suprasti, kaip funkcionuoja ŽI virusas, sukeliantis AIDS. Amerikiečiai tyrėjai, padarę tokius modelius, gali jais dalytis su kitais tyrėjais nacionalinių sveikatos institutų 3D spausdinimo biržoje, programoje, kuri leidžia mokslininkams pasidalyti instrukcijomis spausdinant molekules, organus ir kitus objektus.

Kai kurie mokslininkai žengia platų žingsnį į priekį medicinos srityje, įtraukdami į savo akiratį naująją technologiją. Alanas Faulkneris-Jonesas iš Herioto-Watto universiteto Edinburge penkerius metus tyrė biospausdinimą ir sukūrė „Biogenitor“, 3D spausdintuvą, galintį pagaminti kamienines ląsteles. Ir dabar kamienines ląsteles įmanoma auginti laboratorijoje, bet tik petri lėkštelėje, ir jos yra 2D pavidalo, todėl negali sąveikauti su kitomis ląstelėmis kaip kūne.

Šiuo metu vaistai pirma išbandomi su mažais arba dideliais gyvūnais, tada pereinama prie žmogaus tyrimų, bet poveikis dažniausiai būna skirtingas. Išbandžius visa tai su mikroaudiniais (kamieninėmis ląstelėmis), vaistus galima išsyk skirti žmonėms, taip pat galima sukurti individualų vaistą vienam žmogui, nes naudodami specifines paciento ląsteles medikai gali sužinoti, kaip žmogus turėtų reaguoti į vaistus, ir tada juos individualizuoti. A.Faulkneris-Jonesas sugebėjo sukurti 3D spausdintuvą, kuris pajėgus spausdinti ląsteles iš hidrogelio taip, kad jos išlaikytų 3D struktūrą. Ląstelės organizme niekada nebūna dvimatės struktūros ir ant lygaus paviršiaus praranda daug funkcionalumo, o naudojant hidrogelį ir spausdinant sluoksnis po sluoksnio galima sukurti trimatę struktūrą.

„Gartner“ analitikas Pete‘as Basiliere‘as patvirtino, kad labiausiai jaudinantis 3D spausdinimo panaudojimas yra medicinos prietaisuose. „Tikimės, kad iki 2018 m. bus parduota 2,3 mln. 3D spausdintuvų. Jų panaudojimas medicinoje labiausiai žavi. Galvojant apie objektų individualizavimą, protezavimas, implantai, dantų ir atkuriamosios operacijos taps fenomenalios“, – žiniasklaidai tvirtino ekspertas.

Fenomenalu tai, kad 3D spausdinimo technologija neliko tik uždarose mokslininkų laboratorijose ar tik turtingiausių šalių ribose. Ši sistema sprendžia esminę problemą – kaip pigiai ir kokybiškai sukurti daug dalykų. Tarkim, 3D galūnių protezai jau kuriami Afrikoje, Ugandoje. Viliamasi, kad netrukus viso besivystančio pasaulio medikai galės gyventojams po avarijų ar dėl neišsivystymo, ligų pasiūlyti protezus.

Labdaros organizacijos prisidėjo prie to, kad trejų metų ugandietė gautų jai tinkamą 3D kojos protezą, o išlaidos nebūtų milžiniškos: inovatyvi technologija padėjo sutaupyti keletą tūkstančių dolerių – vietoj 5 tūkst. protezas sukurtas už 250.

Mattas Ratto, Toronto universiteto Informacijos fakulteto profesorius, patvirtino, kad 3D spausdinimas siūlo greitesnį būdą sukurti protezą, šio sukūrimo laikas sutrumpėja nuo vienos savaitės iki maždaug vienos ar dviejų dienų. Sutrumpėjęs laikas reiškia ne tik tai, kad pacientas greičiau galės išbandyti savo naują galūnę, bet ir tai, kad bus galima sukurti daugiau vienetų tokių protezų, žinoma, individualizuotų, todėl išsprendžiama dar viena problema – pacientams nereikia vargti pratinantis prie diskomfortą keliančių galūnių.

Dar viena tikra istorija iš trečiojo pasaulio: paauglys Danielis Omaras neteko rankų per bombos sprogimą neramiame Pietų Sudane. 2012 m., būdamas 14 metų, Danielis apkabino medžio kamieną, kad apsisaugotų nuo smūgio ir skeveldrų. Jis išgyveno, tačiau liko be rankų. Jaunuolis tapo našta savo šeimai ir vėliau amerikiečiui Mickui Ebelingui prisipažino, kad verčiau būtų miręs, nes be rankų šioje vargingoje šalyje esi niekas.

Amerikietis, valdantis startuolį „Not Impossible Labs“, buvo žmogiškai sujaudintas žiniasklaidoje papasakotos D.Omaro istorijos, kuri yra viena iš šimtų tūkstančių kariaujančiose šalyse. Jis gana gerai žinojo apmaudžią realybę: nors vien Pietų Sudane yra daugiau nei 50 tūkst. galūnių netekusių žmonių, labdaros organizacijos neteikia pirmenybės visaverčiam jų integravimui į visuomenę. Tiesa, technologija, kurią naudoja M.Ebelingo įmonė, kuria gana paprastus mechaninius, bet lengvai judinamus protezus, be to, reikia, kad pacientui būtų likusi bent nedidelė rankos dalis.

Įdomiausia tai, kad amerikietis pirma inicijavo „Project Daniel“, skirtą D.Omaro garbei, bet dar net nebuvo jo sutikęs, tik vylėsi rasti paauglį vienoje pabėgėlių stovykloje. Galų gale mokslininkas nežinojo, ar šešiolikmetis norės priimti ką nors iš baltaodžio atvykėlio, – galbūt jis per dvejus metus susitaikė su savo fizine negalia.

Kai D.Omaras pasirodė bendruomenėje su dirbtine ranka, vaikai, irgi netekę galūnių, panoro būti tokie kaip jis. M.Ebelingo projektas pavyko. Iš pradžių vaikai norėjo, kad protezo atspalvis atitiktų jų odos spalvą, bet vėliau įsidrąsino ir tapo žaismingesni: jiems sukurtos rankos iš specialaus turkio, rožinės spalvos plastiko.

Be to, 3D protezais susidomėjo ir technologijų milžinė „Google“, žadanti finansuoti tokių galūnių kūrimą. „Enable Community“ fondui ši kompanija paaukojo 600 tūkst. dolerių. „Google“ pradėjo rūpintis ir tais, kurie turi negalią: jos atstovai pareiškė, jog ne pelno organizacijoms skirs iš viso 20 mln. dolerių, kad naujosios technologijos būtų panaudotos žmonių, turinčių negalią, nepriklausomumui didinti.

„Enable Community“ vienija mokslininkus ir savanorius, kurie naudoja 3D spausdinimą, kad sukurtų ir pritaikytų galūnių protezus tiems, kuriems jų reikia.

Be to, kad 3D technologija leidžia masiškai gaminti vaistus ir medicininę įrangą, ja galima sukurti ir iškart gyvybę išsaugančių dalių, tarkim, kaulus ar net kaukoles. Dar 2011 m. prof. Susmita Bose Vašingtono valstijos universitete modifikavo „ProMetal“ 3D spausdintuvą, pridėdama cheminių medžiagų į keramikos miltelius, todėl buvo galima pradėti kurti bet kokios formos kaulus. Profesorės tikslas buvo vieną dieną implantuoti kaulų karkasą su kaulų augimo faktoriumi, kad implantas tarsi ištirptų natūralių kaulų medžiagoje.

Kol kas dažiau pritaikomi atskiri kaulai: per operaciją įmontuojamas 3D spausdintuvu sukurtas klubo ar kelio sąnaris. Olandijos chirurgai Utrechto universiteto medicinos centre pakeitė visą viršutinę 22 metų merginos kaukolės dalį individualiai jai sukurtu implantu, pagamintu iš specialaus plastiko. Operacija, per kurią buvo implantuotas 3D gaminys, truko beveik parą. Mergina kentė nuo kaulų storėjimo, ypač kaukolės, dėl šio sutrikimo jai nuolat skaudėdavo galvą. Kaukolės storėjimas smegenims darė vis didesnį spaudimą, todėl jauna moteris pamažu prarado regėjimą, sutriko jos gebėjimai. Buvo tik laiko klausimas, kada būtų nustojusios veikti kitos esminės smegenų funkcijos ir ji būtų mirusi.

Panaši istorija nutiko ir Kinijoje, kur vyrui su sulaužyta kaukole buvo atlikta operacija, per kurią įdėtos 3D spausdintuvu sukurtos dalys. 46-erių ūkininkas, statydamas priestatą prie namo, nukrito iš trečio aukšto, o ant jo užgriuvo mediniai poliai. Vyras išgyveno, bet negalėjo kalbėti ir rašyti, nes jam nuolat dvejinosi akyse. Dėl kairės dalies kaukolės netekimo vietiniai jį praminė Frankenšteinu. Laimei, tarptautinė medicinos technologijų įmonė „Stryker“ ir Sindziango ligoninė pasirūpino ne tik 3D implantu, bet ir jo finansavimu, nes ūkininkas sau to nebūtų galėjęs leisti.

O Slovakijoje trisdešimtmečiam Jurajui Šankui Košicės medikai per sudėtingą smegenų operaciją uždėjo 3D išspausdintą kaukolės dalį. Po daugiau nei septynias valandas trukusios operacijos pacientas atsigavo, o jo galvos smegenų audiniai neatmetė 3D gaminio.

Vyras į neįgaliojo vežimėlį atsisėdo prieš dešimtmetį, kai nukritęs iš aukštai neteko trečdalio viršugalvio, tapo nedarbingas. Tuo metu gydytojai buvo priversti pašalinti dalį jo kaukolės struktūros, kurią laikinai pakeitė akrilinis implantas. Pirmasis implantas išgelbėjo gyvybę, bet nebuvo tinkamas. Nerviniai audiniai smegenyse patirdavo spaudimą, pacientas ėmė prarasti komunikacinius ir motorinius įgūdžius. Jaunas vyras nebegalėjo ne tik savarankiškai ko nors padaryti, bet ir bendrauti. Jam antrą kartą gimti padėjo 3D spausdintuvu sukurta kaukolės dalis.

Taigi 3D technologija gali pakeisti ne tik vakarietiškos medicinos metodus atliekant operacijas su širdies simuliatoriais arba masiškai gaminant 3D protezus galūnių netekusiems trečiojo pasaulio gyventojams. Inovatyvi technologija gali pasitarnauti ir grožio industrijai ir kartu apsaugoti negalinčiuosius apsiginti.

Prancūzijos kosmetikos firma „L‘Oreal“ ketina panaudoti 3D spausdintuvu sukurtą žmogaus odą. Ekspertus ši naujiena nustebino, bet kita pusė patikino, kad viskas yra legalu. Kompanija augina odos mėginius, gautus iš plastinės chirurgijos donorų. Žadama išauginti 100 tūkst. 0,5 kv. cm odos mėginių per metus, jie sudarys devynias rūšis visose amžiaus ir tautybių grupėse. Grožio industrijos atstovė patvirtino, kad tokie bandymai padės užtikrinti produktų saugumą ir efektyvumą, be to, tai atvers naują nišą technologijų bei mokslinių tyrimų srityje ir suteiks „beribį potencialą“. Galų gale tai ne tik lems didesnį produktų veiksmingumą konkretiems odos tipams, bet ir apsaugos gyvūnus nuo pavojingų bandymų. Kosmetikos bandymai su gyvūnais, laimei, išėjo iš mados, ir kosmetikos gamintojai pradėjo ieškoti alternatyvų.

Jei galima laboratorijose išauginti odą ir žmogaus audinius, sukurti širdies simuliatorių, atrodo, kad galima viskas. Kosmetikos gamintojai paliko ramybėje gyvūnus ir bandymus žada atlikti su išauginta oda, o 3D technologijos dar vienu būdu leido sparnuočiams ir kailiniuočiams lengviau atsidusti.

Kurdami implantus žmonėms mokslininkai neignoruoja ir gyvūnijos pasaulio. 3D spausdinimo entuziastų dėmesio sulaukė ir galūnių ar kai kurių kūno dalių netekę gyvūnai. Naują gyvenimo puslapį atvertė ir su neišsivysčiusiomis galūnėmis atvesti šunys, ir per susidūrimą su plėšrūnu vieno plaukmens netekusi antis, ir solidaus dydžio vėžlys.

Jūriniam vėžliui, kuris susižeidė pakliuvęs į valties propelerį, buvo primontuotas 3D spausdintuvu sukurtas viršutinis šarvas. Dalis jo, pagaminta iš medicininio kokybiško titano ir 3D plastiko, buvo pritaisyta prie gyvūno žandikaulio ir visiškai atitiko jo formas. Jei protezas vėžlio neerzins, jis netrukus bus grąžintas į jūrą.

45 kg gyvūnas buvo priimtas į jūrinių vėžlių tyrimų, gelbėjimo ir reabilitacijos centrą Pamukalės universitete Denizlyje, Turkijoje, kai buvo rastas sunkiai sužeistas jūroje. Iš pradžių darbuotojai centre jį slaugė, šėrė iš rankos, bet suprato, jog reikia kito sprendimo, kad vėžlys kada nors galėtų pats pasirūpinti savimi.

Panaši istorija nutiko antinui, gyvenančiam Pietų Afrikoje: jis susilaužė koją, todėl jam buvo amputuota viena galūnė. Organizacijos „Good Samaritan Sue Burger“ darbuotojai priglaudė vandens paukštį ir slaugė, kol jis atsigavo. Ozzie bandė savo kojos trūkumą kompensuoti pasiremdamas kairiu sparnu, bet judėjimas jam kėlė skausmą ir diskomfortą. Radijo laidoje organizacijos atstovai papasakojo, kad paukštį slaugė laikydami jį hamake pakelta koja. Graudžią, bet sėkmingai pasibaigusią paukščio istoriją išgirdo įmonė „BunnyCorp“, kuri pasiūlė sukurti 3D spausdintuvu išspausdintą implantą.

Jau dabar drąsiai galima sakyti, kad 3D spausdintuvai į mediciną įliejo šviežio vandens, bet ar po kurio laiko, artimoje ateityje, žmonėms bus galima ne tik patogiau, komfortiškiau gyventi dėl pakeistų organų, protezų, bet ir džiaugtis gerokai ilgesniu amžiumi? Ilgaamžiai žmonės, kurie neserga specifinėmis ligomis, dažnai miršta dėl organų veiklos nepakankamumo, tačiau gali būti, kad ateityje mums nebereikės dėl šito nerimauti. Tuoj gali atsirasti laboratorijų, kurios pradės masiškai gaminti atsarginius organus, tada klonuoti kopijas arba auginti. Juodoji organų rinka gali nebetekti galios.

Žmonėms ilgaamžiškumą, o gal net amžinumą gali suteikti procedūra, vadinama šaltuoju druskos gaivinimu. Mirštančio organizmo kraujas, pakeistas šaltu druskos tirpalu, gali numušti organizmo temperatūrą ir paversti mirštantį pacientą užkonservuotu kūnu. Tokios būsenos pacientui gydytojai gali nustatyti daug dalykų, kurie galėjo būti mirtini: šūvio ir peilio padarytas žaizdas, kraujavimą ir organų veiklos nepakankamumą.

Organų pakeitimas gali padėti pratempti dar šiek tiek laiko, bet, kaip rodo 2012 m. didžiausios pasaulyje vaistų gamintojos „Pfizer“ tyrimas, žmonės labiausiai bijo gyventi kęsdami skausmą ir būti priklausomi. Ar pacientai jausis geriau su kitais organais būdami dalinio aktyvumo būsenos – filosofinis klausimas, bet, ekspertų manymu, taikant tam tikras priemones žmonės gali išgyventi ir 200 metų.

O tokių svajoklių netrūksta, ir taip kalba ne kokie paranormalių reiškinių stebėtojai, o technologijų ekspertai. Tarkim, milijardierius Peteris Thielas, vienas „PayPal“ įkūrėjų, planuoja gyventi 120 metų. Palyginti su kai kuriais kitais technologijų milijardieriais, jis neatrodo ypač ambicingas. Štai Rusijos interneto „krikštatėvis“ Dmitrijus Ickovas sako, kad jo tikslas – gyventi 10 tūkst. metų. „Oracle“ įkūrėjas Larisas Ellisonas apskritai atmeta mirtingumo sąvoka kaip „nesuprantamą“, o vienas „Google“ įkūrėjų Sergejus Brinas tikisi kada nors „išgydyti mirtį“.

Laimei, mokslininkai nežada, kad 3D spausdintuvai „išgydys mirtį“. Jų tikslas yra technologijas pritaikyti mokslui ir visuomenės naudai. Pažanga akivaizdi: pacientai gali gyventi patogiau, jauni medikai – repetuoti operacijas, galūnių netekę žmonės – gauti jiems asmeniškai pritaikytas dirbtines galūnes. Mokslininkai užsibrėžė naujų tikslų: 3D spausdinimo technologija padės geriau tirti molekules, todėl bus lengviau nustatyti ligas, suvokti jų eigą.

Nors 3D spausdintuvu galima sukurti ir maistą, ir ginklus, ir drabužius, atrodo, kad kol kas prasmingiausia panaudoti tyrimus žmonių gyvybei puoselėti.

Deimantė Daugintytė

„Iš tiesų 3D filmų smarkiai daugėja, nes pasaulyje jie masiškai pradėti kurti prieš metus, o dabar kaip tik rodomi kino teatruose. Kartu daugėja ir salių, kurios pritaikytos tokiems filmams žiūrėti“, – teigia kino teatrų „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas Dainius Beržinis.
Pavyzdžiui, iš 30-ies šiam kino teatrui priklausančių salių 3D filmus galima rodyti šešiose. Įdomu tai, kad tokio formato filmai populiariausi Klaipėdoje – čia šių filmų žiūrimumas yra rekordinis. Populiarumo tokiems filmams nestinga ir Panevėžyje, kur 3D filmai rodomi nedidelėje 60 vietų salėje. Bilietai į 3D filmus čia išgraibstomi likus kelioms dienoms iki seanso, o žiūrovų neatbaido net vidutiniškai 4 Lt didesnė bilietų kaina, palyginti su bilietais į 2D filmų seansus.
Kalbėdami apie ateitį, kino teatrų atstovai svarsto, kad 5D filmai (3D filmai, papildyti specialiaisiais efektais – kėdžių vibracija, grindų judinimu, vėjo ir lietaus imitacija, specialia garso įranga ir pan.) vis dėlto netaps masiniu reiškiniu. „Filmai vis tiek turi turėti prasmę, o ne vien būti pramoga. Tačiau manau, kad po kelerių metų visi filmai bus skaitmeniniai, tai yra žiūrovas galės mygtuko paspaudimu pasirinkti, kurią filmo versiją žiūrėti – 2D ar 3D“, – prognozuoja D.Beržinis.
Beje, rinktis skirtingą to paties filmo formatą neretai galima ir dabar. Pavyzdžiui, dviem formatais buvo rodytas filmas „Įsikūnijimas“. Tiesa, 2D versiją pasirinko tik 30 proc. žiūrovų, tad akivaizdu, kad Lietuvos žiūrovai trimačio vaizdo dar tikrai nėra atsižiūrėję.

Galbūt jau netrukus mums nebereikės eiti į parduotuvę – tereikės parsisiųsti daikto brėžinius iš interneto ir išsispausdinti jį 3D spausdintuvu.

Šių metų rugsėjo pabaigoje kompanija „KOR EcoLogic“ pristatė futuristiškai atrodantį automobilį „Urbee“, kurio kėbulas ypač lengvas ir patvarus. Tačiau tai ne vieninteliai požymiai, skiriantys „Urbee“ nuo panašių automobilių, – jo kėbulas buvo tiesiog… išspausdintas. Tam naudotas procesas, mokslininkų vadinamas stereolitografija, arba 3D spausdinimu, kai specialus spausdintuvas iš tam tikros medžiagos, pavyzdžiui, perdirbto plastiko, nulipdo bet kokios formos ir struktūros objektus.
Šis gamybos metodas nėra labai naujas – jis naudojamas daugiau nei dešimt metų, tačiau anksčiau tokiu būdu buvo gaminami tik produktų prototipai. Patvirtinus gaminio prototipą, būdavo gaminami specialūs presai, liejimo formos ir kita mašinerija, kuri galėtų masiškai gaminti tam tikrą prekę.
Pastaraisiais metais 3D spausdintuvai gan stipriai atpigo – nuo maždaug 400 tūkst. (prieš penkerius metus) iki 1000 dolerių už vienetą šiais metais. Todėl šiandien trimačio spausdinimo technologija sulaukia vis daugiau ne tik dizainerių ar inžinierių, bet ir gamintojų dėmesio. Pasak trimačio spausdinimo rinkos analitiko Terry Wohlerso, jau dabar apie 20 proc. 3D spausdintuvais gaminamų objektų yra galutiniai produktai, o ne prototipai.
Šiandien trimačio spausdinimo pramonės vertė sudaro apie 1,5 mlrd. dolerių, tačiau specialistas spėja, kad apie 2020-uosius ji sieks 5,2 mlrd. dolerių. Todėl verta išsiaiškinti, kaip veikia ši inovacija, kokių pokyčių ji žada ateityje ir kodėl pastaruoju metu žiniasklaidoje skelbiama, kad ji sukels gamybos revoliuciją.

Kaip veikia trimatis spausdinimas
Iš esmės 3D spausdinimas primena įprastą teksto perkėlimą iš kompiuterio ant popieriaus lapo – tokiam spausdintuvui tereikia pateikti skaitmeninį trimatį daikto brėžinį. Pagal jį įrenginio galvutė sluoksnis po sluoksnio purškia medžiagą nuo apačios į viršų, suformuodama spausdinamą objektą. Taip gaminant daiktus nereikalingos jokios liejimo formos, specialios apdirbimo mašinos ar surinkimo linijos. Štai, pavyzdžiui, Masačusetso technologijos instituto (MIT) mokslininkas Peteris Schmittas neseniai išsispausdino savo senelio sieninį laikrodį – tereikėjo sukurti virtualų jo mechanizmo brėžinį, ir iš spausdintuvo buvo išimtas plastikinis sieninis laikrodis, kurio mechanizmas veikia.
Beje, pastaruoju metu 3D spausdinimui pritaikomas ne tik įvairus plastikas, bet ir kitos medžiagos, pavyzdžiui, metalai, perdirbtas popierius, nailonas ir net maistas. Sudėtingesniuose ir brangesniuose trimačiuose spausdintuvuose naudojami lazerių arba elektronų pluoštų spinduliai, kurie nukreipiami į medžiagos miltelius, – susidūrimo vietoje šie milteliai išlydomi ir vėliau sukietėja. Ant viršaus pilamas dar vienas miltelių sluoksnis, jis sukietinamas – procedūra kartojama tol, kol pagaminamas objektas. Šitaip gali būti sukurtos ypač smulkios detalės, kurių storis siekia kelias dešimtąsias milimetro dalis, – panašaus storio yra žmogaus plaukas. Štai spalį Hanoveryje vykusioje biomedicinos naujovių parodoje „Biotechnica 2011“ Fraunhoferio instituto mokslininkas daktaras Guenteris Tovaras pristatė 3D spausdintuvu sukurtas dirbtines kraujagysles, pasižyminčias ypatingu elastingumu.
Šis gamybos būdas turi dar vieną labai didelį privalumą – labai taupiai naudojama medžiaga, iš kurios gaminamas daiktas, mat ji sukietinama tik toje vietoje, kur reikia, o likę milteliai vėl gali būti naudojami. Taip pat labai sutrumpėja gamybos laikas. Iki šiol naudojamos technologijos – liejimas, tekinimas, frezavimas bei kitos – šalina nereikalingą medžiagą tol, kol lieka tik detalė, o medžiagos likučiai vėl turi būti išlydyti, kad būtų galima juos naudoti.
Šis privalumas tampa ypač svarbus, kai gaminami daiktai iš brangiai kainuojančių medžiagų. 3D spausdintuvais pradėjo aktyviai domėtis „Airbus“ lėktuvų gamintoja „European Aeronautic Defence and Space Company“ (EADS), mat tokiu būdu daug efektyviau gaminti oralaiviams būtinas titano lydinio detales. „3D spausdinimo metu medžiaga naudojama tik ten, kur jos reikia. Dėl to šitaip pagamintos detalės yra ypač tvirtos ir kartu apie 60 proc. lengvesnės – tai labai svarbus kriterijus gaminant lėktuvus“, – teigė Andy Hawkinsas, pagrindinis EADS inovacijų padalinio inžinierius.
Svoris yra lemiamas kriterijus aeronautikos srityje – apskaičiuota, kad vienu kilogramu sumažinus orlaivio svorį, per metus sutaupoma 3 tūkst. dolerių vertės degalų, o kartu sumažėja ir išmetamo anglies dvideginio kiekis.
Kita Didžiosios Britanijos inžinierių grupė, dirbanti Sautamptono universitete, trimatį spausdinimą mato kaip pagrindinį nepilotuojamų lėktuvų gaminimo būdą: taip kiekvieno orlaivio parametrus galima būtų pritaikyti pagal tai, kokiam tikslui jis skirtas, – laukams purkšti ar fronto linijoms žvalgyti.

Antroji pramonės revoliucija jau pakeliui
Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad 3D spausdinimo technologija gali pakeisti jau gerą šimtmetį vyraujantį masinės gamybos modelį. Juk pastaraisiais dešimtmečiais stipriai pasikeitė išsivysčiusių šalių vartotojų poreikiai ir vis mažiau patrauklūs tampa milijonais vienetų gaminami identiški produktai. Vartotojas vis labiau vertina galimybę įsigyti jo individualiems poreikiams pritaikytą daiktą – ar tai būtų mobiliojo telefono korpusas, ar konkretaus žmogaus pėdai pritaikyti batai.
Kai kurie rinkos analitikai pradeda kalbėti apie bręstančią gamybos revoliuciją ir lygina ją su tuo perversmu, kurį sukėlė Gutenbergo spausdinimo presas. Ateityje tokie spausdintuvai dar labiau atpigs, bus atrandama vis daugiau daiktų spausdinimo medžiagų ir galbūt tokiu atveju vartotojui nereikės eiti į parduotuvę. Tereikės parsisiųsti iš interneto daikto brėžinius ir, paspaudus vieną mygtuką, iš 3D spausdintuvo išsiimti reikalingą daiktą. Jau dabar šią technologiją naudoja kai kurie papuošalų, avalynės, akinių – prekių, kurioms labai svarbu individualumas, gamintojai.
Dėl galimybės daiktus gaminti pagal individualius reikalavimus trimatis spausdinimas sėkmingai naudojamas ir medicinoje, mat ši technologija leidžia gaminti protezus, pritaikytus kiekvienam pacientui. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos bendrovė „Within Technologies“ gamina pirštų, stuburo, sąnarių protezus, o vokiečių kompanijos EOS gaminami spausdintuvai sėkmingai spausdina dantų vainikėlius. Be to, šitaip pagaminti protezai yra tvirtesni, o jų paviršius gali būti suformuotas kaip tikro kaulo, kad prie jų lengviau prigytų kūno audiniai.
Pasak Didžiosios Britanijos menininkės Floros Parrott, kai kurie muziejai ketina naujausiomis technologijomis nuskenuoti savo eksponatus ir trimatės litografijos būdu pagaminti jų kopijas. Tai leistų mokslininkams tyrinėti ypač didelės istorinės vertės daiktus, jų neišardant ar nesulaužant. Ši trimačių spaudinių savybė paskatino kai kurias Kalifornijos mokyklas įsigyti 3D spausdintuvus – tai atveria didžiules galimybes mokiniams dar geriau pažinti pasaulį, pavyzdžiui, išsispausdinus žmogaus organo kopiją.
Deja, šią naujovę sėkmingai atranda ir nusikalstamas pasaulis. Štai vasarą JAV buvo suimta nusikaltėlių gauja, apkaltinta pavogusi apie 400 tūkst. dolerių iš paprastų žmonių mokėjimo kortelių. Pasirodo, tam tikslui skirtas priemones gaujos nariai buvo pasigaminę 3D spausdintuvu.
Masačusetso technologijos instituto atstovė dizainerė ir architektė Neri Oxman didžiules 3D spausdintuvų perspektyvas mato statybos, architektūros bei dizaino srityje. Juk tokie spausdintuvai leistų sukurti daug patogesnes, aerodinamiškesnes bei kitų naudingų savybių turinčias formas, kurių negalime pagaminti dėl dabartinių gamybos priemonių apribojimų. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais skraidę naikintuvai „Supermarine Spitfire“ buvo ypač manevringi dėl neįprastos elipsės formos sparnų, tačiau jų gamyba buvo labai sudėtinga ir brangi, o 3D spausdintuvu tokį sparną būtų galima pagaminti greitai ir nebrangiai.
Kas bus toliau? Kaip žmonės panaudos 3D spausdintuvus? Šiandien aiškumo dar nedaug. Aišku tik viena, kad ilgainiui jie bus naudojami masiškai, nes jų kaina kas mėnesį mažėja. Štai birželio mėnesį Didžiosios Britanijos Bato universiteto mokslininkas Adrianas Bowyeris pristatė savo sukurtą 3D spausdintuvą „RepRap“, kainuojantį tik apie 2 tūkst. Lt. Tačiau, ko gero, daug įdomesnė detalė, kad šis įrenginys gali „išspausdinti“ pats save. Jei turėsime omenyje pastarojo meto progresą kuriant dirbtinį intelektą, galbūt jau vertėtų susirūpinti scenarijumi, kuris iki šiol buvo populiarus tik fantastinėje literatūroje ir kine, – mūsų sukurtos mašinos vieną dieną gali pradėti gaminti pačios save.

"Veido" archyvas

Vasaros sezonas lietuviškame repertuare užsibaigs su begaliniais 3D trenksmais. Net 6 premjeras iš suplanuotų 9 teks stebėti su akiniais ir pirkti brangiau kainuojančius bilietus, nors tikrai ne visiems filmams būtinas trimatis vaizdas.

Rugpjūtį animacinių nuotykių trasoje nekantriai laukiami “Ratai 2″ lenktyniaus su kultiniais padaužomis “Smurfais”. Siaubo trilerių fanus be konkurencijos gąsdins visiems pažįstama ir “Galutinio tikslo” niekaip nerandanti giltinė. Madingai išpopuliarėjusių perdirbinių fronte ginklus surems legendinės “Beždžionių planetos” ir “Konano Barbaro” naujai įsivaizduojamos epinės fantazijos, o “Kvaila, beprotiška meilė” ir “Afigena mokytoja” papildys romantinių komedijų pasiūlą. Fantastiškas vesternas “Kaubojai ir ateiviai” yra faktiškai vienintelis originalus rugpjūčio mėnesio filmas, nesusijęs su jokiais komiksais, pratęsimais, perdirbiniais ir prikėlimais.

Džeimsas Bondas prieš Indianą Džounsą

Labiausiai pageidaujamas žvaigždūnas Danielis Craigas ir išrankusis pensininkas Harrisonas Fordas pirminį susidomėjimą vesternu “Kaubojai ir ateiviai” tikrai užtikrins. Juolab, kad šis filmas žada efektingas gaudynes Arizonos dykumoje su skrybėlėtais vyrais ir miestelio gyventojus grobiančiais piktais svečiais iš kosmoso. Galingoji prodiuserių trijulė Stevenas Spielbergas, Ronas Howardas ir Brianas Grazeris sumąstė novatorišką ir kartu rizikingą formulę epiniam mūšiui, kurį realizavo “Geležinio žmogaus” režisierius Jonas Favreau. Jis įdomiai sumaišė kelis nesuderinamus žanrus, autentiškai atvaizdavo XIX a. atmosferą, įpainiojo gaivaus humoro, sukonstravo ginklų arsenalą, paleido laukinius žirgus ir sudėliojo prašmatnų veiksmo spektaklį už 100 mln. JAV dolerių.

Nesibaigiančių tęsinių amžiuje prieš srovę plaukiančios originalesnės idėjos parsiduoda žymiai sunkiau, todėl aplink “Kaubojus ir ateivius” vis dar nesijaučia masinio ažiotažo. Žiūrovų abejingumą įtakojo nepasiteisinę bandymai suplakti vesterno žanrą su fantastinėmis idėjomis (“Laukiniai vakarai”, “Jonah Heksas”, “Kario kelias”) ir pigiomis ateivių invazijomis (“Horizontas”), bet nesutaikomų priešų duetas stengsis sugrąžinti pasitikėjimą ir prisivilioti “Vyrų juodais drabužiais” fanus.

Komiksų agonijos tęsinys

Dar sunkiau žiūrovus vilioti seksis fantastiniu trileriu “Žaliasis žibintas 3D”. Ambicingai reklamuotas ir prabangus specialiųjų efektų reginys gavosi per daug animacinis, neturėjo aktoriaus lyderio (talentingasis Ryanas Reynoldsas dar negali vienas ištempti filmo), pritrūko charizmatiško blogiuko, tad žaliojo superherojaus nuotykiais nesusidomėjo netgi komiksus skaitantys amerikiečiai. 200 mln. JAV dolerių kainavusiam epui pavyko atsiskraidinti vos 146 mln. JAV dolerių, kas prilygsta ženkliems nuostoliams.

Lietuvos platintojai mielai išbrauktų lyg bombos mechanizmu tiksintį trilerį, bet to padaryti neleidžia sutartis su Holivudo studija.

Kiek geresnės perspektyvos šviečiasi fantastiniam trileriui “Beždžionių planetos sukilimas”. Mat 43 metus gyvuojanti “Beždžionių planeta” prisijaukino skaitlingą būrį fanų, nesvarbu, kad legendinio pirmojo filmo šlovei nepavyko prilygti nė vienam tęsiniui ir perdirbiniui. Netgi genialusis vizionierius Timas Burtonas prašovė (2001 m. į jo “Beždžionių planetą” Lietuvoje parduota 26 tūkst. bilietų). Plačiajai auditorijai negirdėto Ruperto Wyatto režisuojamas trileris nuo ankstesnių filmų skiriasi tuo, kad beždžionių jau nereikia vaidinti makiažu ar kaukėmis pasipuošusiems aktoriams.

Ištobulėjusios kompiuterinių efektų technologijos atlaisvino scenaristų vaizduotę ir suteikė progą pafantazuoti, kaip animuotos beždžionės griauna ramaus gyvenimo idiliją, griebia valdžią į savo letenas ir įkalina genetinius eksperimentus vykdančius žmones. 90 mln. JAV dolerių investavusi studija pasirinko saugią riziką ir pigiau kainuojančius aktorius (“Lūšnynų milijonieriaus” Freidą Pinto, “Poteriados” išgarsintą Tomą Feltoną, veteranus Johną Lithgow ir Brianą Coxą), kad vėliau būtų lengva pateisinti dar vieno tęsinio paleidimą.

Trimatės supynės su mirtimi ir skystas gladiatorius

Nuo mirties neįmanoma pasislėpti po krūmu. Jeigu atsitiktinai pavyksta išvengti likimo numatyto atsisveikinimo, tai giltinė su pjūklu sumedžios visas aukas. 11 metus kepamas mirties atrakcionas vėl kviečia pasivažinėti banguotais kalneliais. Jameso Camerono subrandintas specialiųjų efektų koordinatorius Stevenas Oubelas (jis dirbo “Gelmių”, “Melo vardan tiesos”, “Terminatoriaus 2″, “Titaniko” ir “Įsikūnijimo” kūrybinėse komandose) sukaupė reikalingos patirties, kad galėtų režisuoti siaubo trilerį “Galutinis tikslas 5″ ir sugalvoti išradingesnių susidorojimo metodų.

Ant kabančio tilto įstrigę jaunuoliai nuo tragedijos laikinai išsigelbėja apgaudami mirtį, bet nelaimę nujautusio bičiulio dėka iš naujo gimę laimingieji vienas po kito vis tiek pasieks galutinį kelionės tikslą. Kai tik paaiškės, kad absoliučiai nieko naujo nerodantis serialas reikalingas pasigąsdinti mėgstantiems žiūrovams, tai užsidegs žalia šviesa dar dviejų tęsinių gamybai.

Dar vienas rugpjūčio premjerinis filmas, be saiko giriamas gladiatoriškas specialiųjų efektų epas “Konanas Barbaras”, regis, taps eiliniu vienos savaitės filmu, kai didelės viltys suduš į šipulius sulig smūginiu premjeriniu savaitgaliu. Šiandieninio jaunimo karta tikriausiai nematė Arnoldą Schwarzeneggerį į šlovės olimpą katapultavusio 1982 m. “Konano Barbaro”, kurio esminės siužeto šaknys tiesmukiškai atkartojamos kompiuterinį žaidimą primenančiame ir MTV stiliumi sumontuotame naujame trileryje.

Vokietis Marcusas Nispelis yra silpnas režisierius, kuris visą karjerą stilingai kopijuoja kitus. Jis neprilygsta serui Ridley Scottui, tad antrojo “Gladiatoriaus” čia nesulauksite. Bet bus daug kraujo, raumenų, dvikovų su kardais, nukertamų galvų, raganiškų medžioklių ir mūšių prieš pragarišką blogį. Tiesiog triukšmingas, tuščias ir smurtinis skerdynių šou prikimštas 3D efektų.

Vaikams ir ne tik jiems

Žaibo Makvyno ir Bruolio pasivažinėjimų aplink pasaulį lenktynių trasomis laukia visa Lietuva, o ypač mažiausieji žiūroviukai. 2006 m. vasaros pabaigoje originalieji “Ratai” pajamų baką užsipylė tik 657 tūkst. Lt (tai vidutiniško gerumo rezultatas dubliuotai animacijai), bet išpopuliarėjo parduodami videodiskus, kartodami per televiziją, teminių žaislų gamybą, keturračių herojų lipdukus ir kompiuterinius žaidimus. Su “Ratų” personažais jau susidraugavo vaikai ir jų tėvai, skaičiuojantys dienas iki lietuviškos premjeros.

Jiems mažiausiai rūpi iš kitos Atlanto pusės atskrieję negatyvūs atsiliepimai ir liūdnos žinios apie finansinius rezultatus. Nuo birželio riedantys “Ratai 2″ kol kas surinko tik 287 mln. JAV dolerių ir nesugebėjo sugrąžinti solidžių 200 mln. JAV dolerių investicijų, neskaitant reklamos išlaidų. Lietuvoje spalvingas džeimsbondiškas lenktyninis nuotykis mėgausis garantuota sėkme, nes lietuviškai kalbanti animacija dažniausiai demonstruoja stebuklus. Kritikai atsparus šeimyninis filmas startuos įspūdingais skaičiais, o jo galutinis rezultatas labiausiai priklausys nuo vaikų pageidavimo kartoti pasimatymą su slaptuoju šnipu Žaibu Makvynu. Didelę įtaką bilietų pardavimams turės Andriaus Rožicko režisuojamas įgarsinimas, o Leonardas Pobedonoscevas, Gediminas Girdvainis ir itališką “Ferrari” dubliuojantis Vytautas Šapranauskas mėgins prisivilioti kuo daugiau vyresnio amžiaus žiūrovų.

Milijoninių pajamų kartelę peršokę “Ilgo plauko istorija” ir “Kung Fu Panda” bei nedaug atsiliekantis “Rio” galėjo ramiai vilioti lietuviškai įgarsintų animacinių komedijų auditoriją, kai “Ratų” dominavimo stiprumą mėgins išbandyti iš senovinių animacinių serialų atgaivinti “Smurfai”. Kompiuterinės animacijos įrankiais nupiešti mėlynieji nepraustaburniai chuliganai atkeliaus į šiuolaikinį Niujorką ir vulgariais pokštais šiurpins žmones. Konkurencinėje dvikovoje su “Ratais” charizmatiškiems herojams prireiks pasitelkti “Alvino ir Burundukų” šaunumą, “Garfildo” išmintį ir “G būrio” drąsą.

Karti ir juokinga meilė

Atrodo, kad daug kartų matytose istorijose apie neištikimybę, skaudžias skyrybas, donžuaniškas viliones ir klaidingus pasirinkimus neįmanoma atrasti nieko naujo, bet Dano Fogelmano ne vaikišką scenarijų pagriebę režisieriai Glenno Ficarra ir Johno Requa filme “Kvaila, beprotiška meilė” tipiškose situacijose išlaviruoja linksmais pokštais, o graudžiais momentais išspaudžia jautrią ašarą. Ugningos lyčių dvikovos, porų santykiai, seksualiniai žaidimai ir visagalė meilė anekdotiniame filme tampa taiklių ir bjaurių juokelių taikiniu.
O štai vulgari komedija “Afigena mokytoja” yra vienas iš geresnių pavyzdžių, kaip komerciškai patraukli idėja transformuojasi į blogą filmą. Kas gi nenorėtų žvilgtelti į besikeikiančią, pagiringą, ištvirkusią ir prisipumpuoti krūtinę silikonu svajojančią mokytoją Cameron Diaz? Bet patyrusiai aktorei nesiseka vaidinti kardinaliai priešingai jos būdui sukirptą tipažą, o režisieriui Jake’ui Kasdanui pritrūksta juokingų pokštų ir drąsos laužyti stereotipus, kad galėtų išpildyti anonsuose suformuluotus nešvankybių pažadus. Panašu, kad pataikaudami reitingams filmo autoriai pasidavė cenzūros spaudimui ir iškarpė provokuojančius momentus.

Rugpjūčio tvarkaraštis

Rugpjūčio 5 d.
“Ratai 2″
“Beždžionių planetos sukilimas”

Rugpjūčio 12 d.
“Kaubojai ir ateiviai”
“Galutinis tikslas 5″

Rugpjūčio 19 d.
“Kvaila, beprotiška meilė”
“Smurfai”
“Konanas Barbaras”

Rugpjūčio 26 d.
“Žaliasis žibintas 3D”
“Afigena mokytoja”

Parodoje “Photokina 2010″ “Fujifilm” pristatė naują 3D fotoaparatą – “FinePix 3D W3″. Naujasis fotoaparatas suteikia galimybę mėgautis 3D nuotraukomis, 3D filmais HD raiška ir ypatingai paprastu naudojimu – tiesiogine jungtimi su bet kuriuo 3D televizoriumi.

“Fujifilm”, 2009 m. pristačiusi pirmajį pasaulyje 3D fotoaparatą, šiais metais nustebino naujuoju “FinePix 3D W3″ fotoaparatu. Šis modelis nuo savo pirmtako skiriasi dar mažesniu ir lengvesniu korpusu (vos 230 g), didesniu ir geresnės kokybės ekranu, Auto 3D režimu, įrašymu stereo garsu, filmavimu HD raiška ir ypatingomis vaizdo peržiūros galimybėmis.

“FinePix W3″ tęsia “Fujifilm” tradiciją – atkartoja žmogaus vizualinę sistemą suteikdama unikalias “Real 3D” galimybes – vienu metu yra naudojami du aukštos kokybės objektyvai ir du CCD vaizdo sensoriai. 3D vaizdas gali būti peržiūrėtas arba matomas gyvai plika akimi fotoaparato 3.5 col. LCD ekrane arba per bet kurį 3D televizorių, naudojant 1.4 HDMI mini jungtį.

3D vaizdais galima džiaugtis visapusiškai – ne tik fiksuoti, filmuoti ir peržiūrėti, tačiau ir mėgautis 3D nuotraukomis. Vos prieš mėnesį “Fujifilm” pristatytas DPR-1 3D termosublimacinis spausdintuvas, naudojantis specialų popierių 3D efektui išgauti, suteiks vartotojams naujų, dar neatrastų galimybių laisvę.

“FinePix W3″, tai ne tik pažangus 3D fotoaparatas, tačiau ir įprastas 2D fotoaparatas. Nuo kitų 2D fotoaparatų, FinePix W3 skiriasi tuo, kad vienu metu gali padaryti dvi skirtingas nuotraukas. Pavyzdžiui, užfiksuoti vaizdą pritraukus ir plačiu kampu, padaryti skirtingo spalvos balanso nuotraukas ar fotografuojant naudoti aukštą ir žemą jautrumą.

“FinePix Real 3D W3″ fotoaparatas Lietuvoje turėtų atsirasti lapkričio pradžioje. Orientacinė mažmeninė kaina – 1500 Lt.

Apie kompaniją “Fujifilm Lietuva”

“Fujifilm Lietuva” – tai Japonijos vaizdo ir garso atkūrimo medžiagų bei įrangos srityje dirbančios kompanijos “Fuji Photo Film” atstovai Lietuvoje. Kompanija sparčiai plečia skaitmeninės fotografijos veiklą ir pristato apdovanotąją vaizdo atkūrimo technologiją “Fujifilm EXR”, leidžiančią fotoaparatui prisitaikyti prie aplinkos sąlygų ir pirmąją pasaulyje 3D vaizdo sistemą, suteikiančią galimybę mėgautis 3D vaizdais be specialių 3D akinių.