Tag Archive | "3D filmai"

3D filmai perima dominuojančią iniciatyvą

Tags: , ,


"Veido" archyvas

Vasaros sezonas lietuviškame repertuare užsibaigs su begaliniais 3D trenksmais. Net 6 premjeras iš suplanuotų 9 teks stebėti su akiniais ir pirkti brangiau kainuojančius bilietus, nors tikrai ne visiems filmams būtinas trimatis vaizdas.

Rugpjūtį animacinių nuotykių trasoje nekantriai laukiami “Ratai 2″ lenktyniaus su kultiniais padaužomis “Smurfais”. Siaubo trilerių fanus be konkurencijos gąsdins visiems pažįstama ir “Galutinio tikslo” niekaip nerandanti giltinė. Madingai išpopuliarėjusių perdirbinių fronte ginklus surems legendinės “Beždžionių planetos” ir “Konano Barbaro” naujai įsivaizduojamos epinės fantazijos, o “Kvaila, beprotiška meilė” ir “Afigena mokytoja” papildys romantinių komedijų pasiūlą. Fantastiškas vesternas “Kaubojai ir ateiviai” yra faktiškai vienintelis originalus rugpjūčio mėnesio filmas, nesusijęs su jokiais komiksais, pratęsimais, perdirbiniais ir prikėlimais.

Džeimsas Bondas prieš Indianą Džounsą

Labiausiai pageidaujamas žvaigždūnas Danielis Craigas ir išrankusis pensininkas Harrisonas Fordas pirminį susidomėjimą vesternu “Kaubojai ir ateiviai” tikrai užtikrins. Juolab, kad šis filmas žada efektingas gaudynes Arizonos dykumoje su skrybėlėtais vyrais ir miestelio gyventojus grobiančiais piktais svečiais iš kosmoso. Galingoji prodiuserių trijulė Stevenas Spielbergas, Ronas Howardas ir Brianas Grazeris sumąstė novatorišką ir kartu rizikingą formulę epiniam mūšiui, kurį realizavo “Geležinio žmogaus” režisierius Jonas Favreau. Jis įdomiai sumaišė kelis nesuderinamus žanrus, autentiškai atvaizdavo XIX a. atmosferą, įpainiojo gaivaus humoro, sukonstravo ginklų arsenalą, paleido laukinius žirgus ir sudėliojo prašmatnų veiksmo spektaklį už 100 mln. JAV dolerių.

Nesibaigiančių tęsinių amžiuje prieš srovę plaukiančios originalesnės idėjos parsiduoda žymiai sunkiau, todėl aplink “Kaubojus ir ateivius” vis dar nesijaučia masinio ažiotažo. Žiūrovų abejingumą įtakojo nepasiteisinę bandymai suplakti vesterno žanrą su fantastinėmis idėjomis (“Laukiniai vakarai”, “Jonah Heksas”, “Kario kelias”) ir pigiomis ateivių invazijomis (“Horizontas”), bet nesutaikomų priešų duetas stengsis sugrąžinti pasitikėjimą ir prisivilioti “Vyrų juodais drabužiais” fanus.

Komiksų agonijos tęsinys

Dar sunkiau žiūrovus vilioti seksis fantastiniu trileriu “Žaliasis žibintas 3D”. Ambicingai reklamuotas ir prabangus specialiųjų efektų reginys gavosi per daug animacinis, neturėjo aktoriaus lyderio (talentingasis Ryanas Reynoldsas dar negali vienas ištempti filmo), pritrūko charizmatiško blogiuko, tad žaliojo superherojaus nuotykiais nesusidomėjo netgi komiksus skaitantys amerikiečiai. 200 mln. JAV dolerių kainavusiam epui pavyko atsiskraidinti vos 146 mln. JAV dolerių, kas prilygsta ženkliems nuostoliams.

Lietuvos platintojai mielai išbrauktų lyg bombos mechanizmu tiksintį trilerį, bet to padaryti neleidžia sutartis su Holivudo studija.

Kiek geresnės perspektyvos šviečiasi fantastiniam trileriui “Beždžionių planetos sukilimas”. Mat 43 metus gyvuojanti “Beždžionių planeta” prisijaukino skaitlingą būrį fanų, nesvarbu, kad legendinio pirmojo filmo šlovei nepavyko prilygti nė vienam tęsiniui ir perdirbiniui. Netgi genialusis vizionierius Timas Burtonas prašovė (2001 m. į jo “Beždžionių planetą” Lietuvoje parduota 26 tūkst. bilietų). Plačiajai auditorijai negirdėto Ruperto Wyatto režisuojamas trileris nuo ankstesnių filmų skiriasi tuo, kad beždžionių jau nereikia vaidinti makiažu ar kaukėmis pasipuošusiems aktoriams.

Ištobulėjusios kompiuterinių efektų technologijos atlaisvino scenaristų vaizduotę ir suteikė progą pafantazuoti, kaip animuotos beždžionės griauna ramaus gyvenimo idiliją, griebia valdžią į savo letenas ir įkalina genetinius eksperimentus vykdančius žmones. 90 mln. JAV dolerių investavusi studija pasirinko saugią riziką ir pigiau kainuojančius aktorius (“Lūšnynų milijonieriaus” Freidą Pinto, “Poteriados” išgarsintą Tomą Feltoną, veteranus Johną Lithgow ir Brianą Coxą), kad vėliau būtų lengva pateisinti dar vieno tęsinio paleidimą.

Trimatės supynės su mirtimi ir skystas gladiatorius

Nuo mirties neįmanoma pasislėpti po krūmu. Jeigu atsitiktinai pavyksta išvengti likimo numatyto atsisveikinimo, tai giltinė su pjūklu sumedžios visas aukas. 11 metus kepamas mirties atrakcionas vėl kviečia pasivažinėti banguotais kalneliais. Jameso Camerono subrandintas specialiųjų efektų koordinatorius Stevenas Oubelas (jis dirbo “Gelmių”, “Melo vardan tiesos”, “Terminatoriaus 2″, “Titaniko” ir “Įsikūnijimo” kūrybinėse komandose) sukaupė reikalingos patirties, kad galėtų režisuoti siaubo trilerį “Galutinis tikslas 5″ ir sugalvoti išradingesnių susidorojimo metodų.

Ant kabančio tilto įstrigę jaunuoliai nuo tragedijos laikinai išsigelbėja apgaudami mirtį, bet nelaimę nujautusio bičiulio dėka iš naujo gimę laimingieji vienas po kito vis tiek pasieks galutinį kelionės tikslą. Kai tik paaiškės, kad absoliučiai nieko naujo nerodantis serialas reikalingas pasigąsdinti mėgstantiems žiūrovams, tai užsidegs žalia šviesa dar dviejų tęsinių gamybai.

Dar vienas rugpjūčio premjerinis filmas, be saiko giriamas gladiatoriškas specialiųjų efektų epas “Konanas Barbaras”, regis, taps eiliniu vienos savaitės filmu, kai didelės viltys suduš į šipulius sulig smūginiu premjeriniu savaitgaliu. Šiandieninio jaunimo karta tikriausiai nematė Arnoldą Schwarzeneggerį į šlovės olimpą katapultavusio 1982 m. “Konano Barbaro”, kurio esminės siužeto šaknys tiesmukiškai atkartojamos kompiuterinį žaidimą primenančiame ir MTV stiliumi sumontuotame naujame trileryje.

Vokietis Marcusas Nispelis yra silpnas režisierius, kuris visą karjerą stilingai kopijuoja kitus. Jis neprilygsta serui Ridley Scottui, tad antrojo “Gladiatoriaus” čia nesulauksite. Bet bus daug kraujo, raumenų, dvikovų su kardais, nukertamų galvų, raganiškų medžioklių ir mūšių prieš pragarišką blogį. Tiesiog triukšmingas, tuščias ir smurtinis skerdynių šou prikimštas 3D efektų.

Vaikams ir ne tik jiems

Žaibo Makvyno ir Bruolio pasivažinėjimų aplink pasaulį lenktynių trasomis laukia visa Lietuva, o ypač mažiausieji žiūroviukai. 2006 m. vasaros pabaigoje originalieji “Ratai” pajamų baką užsipylė tik 657 tūkst. Lt (tai vidutiniško gerumo rezultatas dubliuotai animacijai), bet išpopuliarėjo parduodami videodiskus, kartodami per televiziją, teminių žaislų gamybą, keturračių herojų lipdukus ir kompiuterinius žaidimus. Su “Ratų” personažais jau susidraugavo vaikai ir jų tėvai, skaičiuojantys dienas iki lietuviškos premjeros.

Jiems mažiausiai rūpi iš kitos Atlanto pusės atskrieję negatyvūs atsiliepimai ir liūdnos žinios apie finansinius rezultatus. Nuo birželio riedantys “Ratai 2″ kol kas surinko tik 287 mln. JAV dolerių ir nesugebėjo sugrąžinti solidžių 200 mln. JAV dolerių investicijų, neskaitant reklamos išlaidų. Lietuvoje spalvingas džeimsbondiškas lenktyninis nuotykis mėgausis garantuota sėkme, nes lietuviškai kalbanti animacija dažniausiai demonstruoja stebuklus. Kritikai atsparus šeimyninis filmas startuos įspūdingais skaičiais, o jo galutinis rezultatas labiausiai priklausys nuo vaikų pageidavimo kartoti pasimatymą su slaptuoju šnipu Žaibu Makvynu. Didelę įtaką bilietų pardavimams turės Andriaus Rožicko režisuojamas įgarsinimas, o Leonardas Pobedonoscevas, Gediminas Girdvainis ir itališką “Ferrari” dubliuojantis Vytautas Šapranauskas mėgins prisivilioti kuo daugiau vyresnio amžiaus žiūrovų.

Milijoninių pajamų kartelę peršokę “Ilgo plauko istorija” ir “Kung Fu Panda” bei nedaug atsiliekantis “Rio” galėjo ramiai vilioti lietuviškai įgarsintų animacinių komedijų auditoriją, kai “Ratų” dominavimo stiprumą mėgins išbandyti iš senovinių animacinių serialų atgaivinti “Smurfai”. Kompiuterinės animacijos įrankiais nupiešti mėlynieji nepraustaburniai chuliganai atkeliaus į šiuolaikinį Niujorką ir vulgariais pokštais šiurpins žmones. Konkurencinėje dvikovoje su “Ratais” charizmatiškiems herojams prireiks pasitelkti “Alvino ir Burundukų” šaunumą, “Garfildo” išmintį ir “G būrio” drąsą.

Karti ir juokinga meilė

Atrodo, kad daug kartų matytose istorijose apie neištikimybę, skaudžias skyrybas, donžuaniškas viliones ir klaidingus pasirinkimus neįmanoma atrasti nieko naujo, bet Dano Fogelmano ne vaikišką scenarijų pagriebę režisieriai Glenno Ficarra ir Johno Requa filme “Kvaila, beprotiška meilė” tipiškose situacijose išlaviruoja linksmais pokštais, o graudžiais momentais išspaudžia jautrią ašarą. Ugningos lyčių dvikovos, porų santykiai, seksualiniai žaidimai ir visagalė meilė anekdotiniame filme tampa taiklių ir bjaurių juokelių taikiniu.
O štai vulgari komedija “Afigena mokytoja” yra vienas iš geresnių pavyzdžių, kaip komerciškai patraukli idėja transformuojasi į blogą filmą. Kas gi nenorėtų žvilgtelti į besikeikiančią, pagiringą, ištvirkusią ir prisipumpuoti krūtinę silikonu svajojančią mokytoją Cameron Diaz? Bet patyrusiai aktorei nesiseka vaidinti kardinaliai priešingai jos būdui sukirptą tipažą, o režisieriui Jake’ui Kasdanui pritrūksta juokingų pokštų ir drąsos laužyti stereotipus, kad galėtų išpildyti anonsuose suformuluotus nešvankybių pažadus. Panašu, kad pataikaudami reitingams filmo autoriai pasidavė cenzūros spaudimui ir iškarpė provokuojančius momentus.

Rugpjūčio tvarkaraštis

Rugpjūčio 5 d.
“Ratai 2″
“Beždžionių planetos sukilimas”

Rugpjūčio 12 d.
“Kaubojai ir ateiviai”
“Galutinis tikslas 5″

Rugpjūčio 19 d.
“Kvaila, beprotiška meilė”
“Smurfai”
“Konanas Barbaras”

Rugpjūčio 26 d.
“Žaliasis žibintas 3D”
“Afigena mokytoja”

Naujais balsais skambanti vizualaus 3D kino simfonija

Tags: ,


"Veido" archyvas

Netrukus Lietuvoje pradedamas rodyti “Tronas: palikimas” yra įspūdingiausias šiuolaikinio komercinio kino gigantas po “Įsikūnijimo”.

Futuristinis trileris “Tronas: palikimas” neturi ambicijų lazeriais apsišviesti sau kelią į pagrindines “Oskarų” nominacijas. Bet fenomenalus techninis atlikimas, architektūrinės vizijos grožis, madingo dizaino stilius ir užburiantis skambesys sulauks įvertinimų už neoninius kostiumus, Jeffą Bridgesą klonavusius revoliucinius efektus, nepriekaištingą garsą, tobulą muziką, galbūt montažą.

Melodinga hipnozė

Debiutuojantis 34-erių metų režisierius Josephas Kosinskis turėjo aiškų tikslą – suprojektuoti įsimintinai efektingą ir iš kitų holivudinio konvejerio produktų išsiskiriantį reginį. Jis įveikė sudėtingą užduotį ir sukūrė komercinę atrakciją, kuri tikrai nenuvargins kibernetinės pramogos laukiančių žiūrovų. Neoninių šviesų ciklais ir stroboskopiniais spinduliais išmargintas filmas groja ryškiai žydinčių spalvų simfoniją, kurią idealiai įgarsina elektroninės muzikos perlai “Daft Punk”.

Neformatą grojantys populiarūs muzikantai atsisakė sau būdingo ekspresyvaus stiliaus, išradingai panaudojo jiems svetimus instrumentus (smuikus, violončeles, trimitus, būgnus, varpelius) ir įrašė robotiškai pulsuojančias orkestruotes, susiliejančias su ekrane piešiamais spalvingais ir užburiančiais vaizdiniais. Smagiausia, kad kiekviena “Daft Punk” diriguojama melodija yra skirtinga ir pagrindinė muzikinė tema pasislepia po novatoriškais hipnotizuojančiais garsais.

Po šalmais veidus slepiančių prancūzų Guy Manuelio de Homemo-Christo ir Thomo Bangalterio duetas nesikartoja ir nekopijuoja ankstesnių įrašų, kaip mėgsta žiūrovus apgaudinėti “oskarizuoti” kompozitoriai Hansas Zimmeris ar Johnas Williamsas. Juk niekas nenuginčys, kad “Įsikūnijime” girdėti “Titaniko” melodijų aidai. “Oskaro” premijos neabejotinai nusipelnančio “Daft Punk” ir 85 muzikantų orkestro įrašyto garso takelio norisi klausytis be pertraukų, ir jis nė trupučio neatsibosta.

Gilesnė trimatė erdvė

George’o Lucaso “Žvaigždžių karus” neoniniais lazeriais užtemdęs “Tronas: palikimas” yra įspūdingiausias šiuolaikinio komercinio kino gigantas po “Įsikūnijimo”. Jis taip pat turi erzinančių scenarijaus skylių ir naiviai skambančių dialogų.

Kaip ir Jameso Camerono filme, siužetas čia naudojamas tik kaip įrankis unikalioms vizualinėms idėjoms pademonstruoti. Drakonišką kiekį investicijų surijo ritmingi veiksmo momentai: lazerinės kautynės su įvairiaspalviais bumeranginiais diskais, adrenalininės lenktynės neįsivaizduojamo dizaino motociklinėmis šviesos mašinomis, kosminės skraidynės traukinį primenančiais spalvingais laivais, gudriai suplanuoti pabėgimai ir kvapą gniaužiantys gladiatoriški mūšiai, kai nugalėti priešininkai išsibarsto į smulkius krištolinius kubelius.

Pažįstamus 3D privalumus išnaudojančios ir naujas revoliucinės technologijos galimybes atrandančios veiksmo scenos “Trone” atrodo pribloškiamai. Svarbiausia, kad 3D efektai buvo mūrijami nuo pat projekto pamatų, todėl didžiausių komplimentų vertas J.Kosinskis su operatorių komanda kruopščiai planavo kadrų algoritmą ir specialiai pritaikytomis stereoskopinėmis kameromis filmavo įspūdingos choreografijos veiksmą iš reikiamų kampų. Čia nepamatysite primestinės 3D parodijos, kokia gąsdino “Titanų susidūrimas” ir kokia dar sykį pašiurpins naujametinis “Spragtukas”. Dėl įdiegtų patobulinimų J.Camerono sukonstruotoje kamerų sistemoje “Trono” trimatis vaizdas pastebimiau gilesnis už “Įsikūnijimą”.

Reginys, skirtas dideliam ekranui

Profesionalaus architekto diplomą apgynęs režisierius dosniai kompensuoja scenarinius nesklandumus beprotiškai skaniu masalu akims ir ausims. Stebint niekuomet anksčiau neregėtus, nuostabius ir brangiai kainavusius vaizdų statinius trimatėje erdvėje lengva dviem valandoms pasiklysti nerealiame fantazijų pasaulyje.

J.Kosinskis tiksliai žino, kaip produktyviai užpildyti neaprėpiamas vaizduotės erdves. Jis griežtai laikosi sugalvotos kadrų kompozicijų struktūros, nepraleidžia net menkiausių smulkmenų, susijusių su personažų kostiumų dizainu, ir ambicingai realizuoja beprotiškas idėjas. Internetiniam piratavimui atsparų filmą reikia žiūrėti kuo didesniame ekrane, kad įsitikintumėte, kaip sparčiai tobulėja kino technologijos ir kokius stebuklus šiandien įmanoma įgyvendinti. Gaila, kad Lietuva dar per maža šalis IMAX kino teatrui su milžinišku ekranu, kuriame atsiskleistų tikrieji “Trono” vizualinės architektūros privalumai.

Akivaizdu, kad milijonines pajamas Lietuvoje laimėsiantis “Tronas: palikimas” neprilygs J.Camerono pasiektiems finansiniams rekordams, nes negali pasigirti saldžiai jaudinančia meilės istorija ir suvilios mažesnę moterų auditoriją. Filme nėra merginoms patinkančių gražuolių aktorių ir jos neskubės pirkti bilietų vien dėl solidžiai vaidinančio amerikiečio J.Bridgeso (“Didysis Lebovskis”) ar chameleoniškai pasikeitusio brito Michaelo Sheeno (“Karalienė”) epizodinio šou.

Tėvo ir sūnaus dienai paįvairinti puikiai tinkantis “Tronas” – išskirtinai berniokiškas trileris kompiuterinių žaidimų gerbėjams, bet mėgins pralaužti užburtą ratą spektakliu, kurį pageidaus pamatyti dauguma kine laisvalaikį leidžiančių žmonių. Jeigu po dviejų šventinių savaičių suveiks rekomendacijos ir pasklis kalbos apie naują balsą komerciniame kine, tai “Tronui” užteks jėgos užaugti iki tokio paties nesustabdomo pinigų siurblio, kaip “Įsikūnijimas”.

Didžiąją dalį auditorijos gali apstulbinti kompiuterizuotoji “Trono” dalis. Tik įvadinės 20 minučių ir epilogo epizodai vyksta realiame gyvenime. Esminis filmo smagumas prasideda, kai maištaujantis dvidešimtmetis herojus šviesolaidžiais nuskraidinamas į kompiuterinio žaidimo vidų. Ten, kur svajoja patekti kiekvienas mėgėjas žaisti, kur kompiuterinės programos, virusai ir failai įgauna žmogiškus karių, policininkų, vairuotojų, teisėjų pavidalus.

Legenda apie du J.Bridgesus

“Tronui” keblumų gali kilti nebent dėl to, kad tai mažai girdėto, finansinį fiasko patyrusio ir tik vėliau kultiniu pripažinto futuristinio trilerio tęsinys. Originaliajame 1982 m. “Trone” pagrindinį vaidmenį taip pat kūrė gerokai jaunesnis J.Bridgesas, ieškojęs egzistencijos galimybių kompiuterinio žaidimo tinkle. Vieną dieną jam pavyko atrasti stebuklingą formulę, ir pasakiškai turtingas vyras mįslingai pradingo be žinios. Reikalingus žinoti niuansus paaiškina 1989 m. datuojamas filmo prologas, kuriame matome jaunatviškai atrodantį J.Bridgesą.

Tai įdomiausia istorijos dalis: pernai “Oskarą” pagaliau iškovojęs ir vaidmenis atidžiai besirenkantis aktorius “Trone: palikime” įkūnija du kardinaliai skirtingus personažus – kompiuterinio žaidimo oazėje pasislėpusį, japoniškai medituojantį tėvą Keviną Fliną ir jį išdavusį, arogantiškai išprotėjusį, dvigubai jaunesnį, dominuoti siekantį kompiuterizuotą burtininką Klu. Tik virtualiame pasaulyje žmogiška forma egzistuojančios kenksmingos programos veidas buvo klonuojamas “Keistoje Bendžamino Batono istorijoje” pasiteisinusiais principais: šiandieninę 61 metų J.Bridgeso išvaizdą pakeitė kompiuteriniais efektais nupieštas ir dailiai atjaunintas aktoriaus veidas. Neįtikėtiną transformaciją įtikinamai realizavę studijos “Digital Domain” burtininkai vienu balsu tvirtina, kad J.Bridgeso atjauninimas prilyginamas pačiam sudėtingiausiam darbui, kokį kada nors bandė atlikti vizualiųjų efektų dailininkai.

Išradingas tęsinys be pabaigos

Nebijokite žodžio “tęsinys”, nes pirmojo filmo paliktų žinių tikrai neprireiks, gliaudant moderniojo “Trono” paslaptis. Režisierius trumpai paaiškina kelis svarbiausius praeities mitologijos momentus ir kurią naują istoriją. Studija “20th Century Fox” netgi pasistengė, kad 1982 m. “Trono” dvidešimtmečio jubiliejui išleisti kolekciniai DVD rinkiniai mikliai išnyktų iš prekybos salių ir laikinai nebūtų gaminami. Iš tiesų senamadiška pirmoji dalis labiau galėtų išgąsdinti primityviais efektais ir nuobodžia egzekucija. Prodiuseriai pageidauja, kad jūs pradėtumėte pažintį su virtualiuoju kompiuterinio žaidimo pasauliu nuo 320 mln. JAV dolerių biudžeto (išlaidų sumoje skaičiuojami 170 mln. dolerių gamybai ir 150 mln. dolerių gudriai rinkodaros strategijai) fenomenalios neoninės vaizduotės spektaklio.

Beje, Holivudas iš “Trono” planuoja sukurti galingą reiškinį: užvers žiūrovus teminiais kompiuteriniais žaidimais, animaciniu TV serialu “Tronas: sukilimas”, specialiai pagamintais žaislais, madingų drabužių linija, elektroniniais prietaisais, suvenyrais ir adrenalininiu atrakcionų parku. Po 28 metų tylėjimo triukšmingai prisikėlęs “Tronas” nežada greitai pasprukti nuo mūsų akių ir piniginių.

3D filmų lankomumas ėmė mažėti

Tags: ,


3D ar ne 3D? Štai kur hamletiška dilema! Ar verta mokėti brangiau už trimatį kiną? 3D filmų pasiūla masiškai plinta, kino teatrai skaitmeninius projektorius užsisakinėja, bet seansų su akiniais bilietų pardavimas JAV ir kitų šalių kino teatruose mažėja.

Trimatę maldelę kartoja kiekvienas ambicingesnis režisierius, o premjerų anonsuose vis daugėja užrašų su magišku simboliu 3D. Bet kad ir kaip galingai veiktų reklaminis ešalonas, nerimą kelianti statistika aiškiai įspėja, kad 3D filmų lankomumas pasuko priešinga kryptimi. JAV kino teatruose trimačio kino pardavimo trajektorija po “Įsikūnijimo” beveik su kiekvienu nauju filmu rieda žemyn. Nedžiuginantys skaičiai signalizuoja, kad žmonių susidomėjimas brangiau kainuojančiais 3D seansais staiga išgaravo.

Erdviniai efektai iškėlė “Alisą Stebuklų šalyje” iki milijardo zonos, kokios režisierius Timas Burtonas niekuomet nebuvo sapnavęs, nes 70 proc. premjerinio savaitgalio pajamų (apie 80 mln. JAV dolerių) atnešė išradingųjų 3D vaizdinių paviliota auditorija. Animacinė vikingų medžioklė “Kaip prisijaukinti drakoną” atskraidino tik 30 mln. dolerių (68 proc.). Sensacingai sužaidusi “Žaislų istorija 3″ trumpam sugrąžino viltį ir debiutavo su 66 mln. dolerių vien tik už 3D instrukcijas (60 proc.), tačiau animacinės komedijos “Bjaurusis aš” 3D lankomumas tuoj pat subliūško iki 25 mln. dolerių (45 proc.), o fantastiškai nesėkmingai startavusi vaikiška veiksmo komedija “Katės ir šunys. Kačių kerštas” pagerino patį blogiausią 3D seansų lankomumo rekordą. Naminių gyvūnų mūšis trimatėje erdvėje atseikėjo apgailėtinus 7 mln. dolerių (55 proc.).

Lietuviškas variklis

Absoliučiai kitoks paveikslas tapomas lietuviškuose ekranuose. Neįnoringi ir daug nereikalaujantys mūsų žiūrovai nesiskundžia Amerikoje stropiai kritikuojamu “Kačių ir šunų” trimačių efektų lygiu ir noriai moka brangiau už abejotinos vertės reginį, kurį lygiai taip pat įmanoma pamatyti tradicine versija. Lietuviškai dubliuota šeimyninė veiksmo komedija per dešimt dienų pardavė 12,3 tūkst. bilietų į 3D seansus (net 68 proc.), o versiją be akinių pasirinko 5,8 tūkst. žiūrovų.

Šiandien 3D yra vienas pagrindinių Lietuvos kino variklių, kompensuojančių žiūrovų praradimą. Palyginkime dviejų pastarųjų “Šrekiados” serijų laimėjimus ir pamatysime skirtumus. Trimačiuose ekranuose šėlęs “Šrekas. Ilgai ir laimingai” sumerkė į žaliąją pelkę daugiau pinigų (1,6 mln. Lt) ir tik žingsneliu aplenkė “Šreką Trečiąjį” (1,55 mln. Lt), bet šis 3D drabužių dar nesimatavęs pasakorius sukvietė kur kas gausesnį žiūrovų būrį (156,6 tūkst.) už naujausią nuotykį (119,9 tūkst.). Ženklus 36 tūkst. galvų skirtumas susidarė dėl brangiau kainuojančių bilietų, kurie duoda reikalingas pajamas ir užglaisto lankomumo skyles.

Konversijos įkalčiai

Apgaulingai padori procentinė išraiška dar suteikia galimybių kino teatrų atstovams teisintis, kad sparčiai besidauginantys 3D filmai turi aršiai kautis dėl vietos skaitmeninėse salėse ir gauna daug mažiau laiko repertuaruose.

Bet surenkamos kuklesnės sumos sufleruoja, kad žiūrovai tikrai ne viską pageidauja matyti su akiniais. Daugeliui filmų 3D efektai iš tiesų nėra reikalingi. Blogiausia, kad kai kurie apsukrūs prodiuseriai revoliucinį formatą išnaudoja kaip gelbėjimosi ratą prastai pavykusiems filmams. Jie tikisi apgauti žmones ir brangesniais bilietais kompensuoti nuostolius. Tokia padažnėjusi praktika siutina kokybišką 3D praktikuojantį ir laiko filmavimams negailintį Jamesą Cameroną, kuris atvirai įvardija didžiausią erdvinio kino priešą – tragiškai blankiais 3D efektais pagarsėjusį “Titanų susidūrimą”.

“Kai vieną gražų rytą atsibundi ir papūtus vėjeliui staiga sumąstai konvertuoti į 3D formatą kūrinį, kuris filmavimo procese net nebuvo planuotas taip rodyti, tai jau bloga idėja. “Titanų susidūrimas” surinko kažkiek pinigų, bet nusišlapino ant augančio 3D derliaus. Jeigu norite apmokestinti žiūrovus brangesniais bilietais, tai privalote pasirūpinti, kad žmonės gautų pagerintos kokybės reginį. Aš kategoriškai prieštarauju konversijai iš reikalo ir kritikuosiu visus apsukruolius, kurie planuoja rodyti 3D, bet nenori skirti energijos sudėtingesniems filmavimams specialiomis kameromis. Man nesvarbu, ar tai bus naujas “Žmogus voras”, ar “Karibų piratai”, – teigia J.Cameronas, kuris pats svajoja konvertuoti į 3D formatą “Titaniką” ir “Terminatorių 2″.

Paprasti žiūrovai nesupranta ir ne visuomet moka atskirti, kada jiems siūlomas realus, o kada melagingas 3D. Pardavimu suinteresuoti platintojai neskuba aiškinti akivaizdžių filmavimo 3D kameromis ir kompiuterinės konversijos skirtumų, tačiau praktika rodo, kad vieną kartą apgautas ir nusivylęs žiūrovas po to gali praleisti vertingą trimatį reginį. Prieštaringų atsiliepimų sulaukęs “Titanų susidūrimas”, šiuo metu Lietuvoje besidraskančios “Katės ir šunys” ir savaitgalį kardus iškėlęs “Paskutinis oro valdovas: Ango legenda” yra priverstiniai 3D filmai – erdviniai efektai jiems buvo prilipdyti jau sumontavus medžiagą. Beviltiški eksperimentai nepatiko reklamos užliūliuotiems žiūrovams, todėl ir finansiniai rezultatai gerokai nuvylė.

Tamsus miškas

Atsiliepimuose dažnai pasigirsta išvada, kad vaizdas per akinius natūraliai patamsėja. Panašiai manantys vartotojai yra teisūs. Kūrėjai pripažįsta, kad šviesos problemą įmanoma iš dalies išspręsti tik filmuojant 3D kameromis.

Konversija po filmavimo dar stipriau patamsina vaizdą. Formato žaizdas skausmingiausiai atvėrė “Titanų susidūrimas”, kurio seansai išsiskyrė išeinančiųjų iš salės dėl nepakeliamos kokybės gausa. Tačiau vėlgi netobuli išblyškę vaizdai nesukėlė įtarimų 21,1 tūkst. lietuvių, sunešusių didžiąją dalį filmo pajamų už 3D (351,5 tūkst. Lt), kai niekuo nesiskirianti ir tokia pat bloga normali versija sukaupė tik 150,6 tūkst. Lt.

Būtent šią opią patamsėjimo priežastį industriją pakračiusiame kritiniame straipsnyje aprašė dėl ligos kalbėti jau nebegalintis elitinis kino kritikas Rogeris Ebertas. Pavasarį jis užsipuolė revoliucionierius analitiniu straipsniu “Kodėl aš nekenčiu 3D (ir jūs taip pat turėtumėte)”, kuriame išklojo devynias problemas, kenkiančias trimačių atrakcionų stebėjimui. Prie jo įžvalgių išvadų būtų sunku prisikabinti.

Beveik 600 mln. JAV dolerių visame pasaulyje surinkusios “Pradžios” genialusis autorius Christopheris Nolanas neslepia, kad studijos prašymu ir asmeniniu pageidavimu mėgino konvertuoti kelis filmo epizodus į 3D formatą.

Tačiau pamatęs galutinį rezultatą kategoriškai atsisakė trečiosios dimensijos sapnų erdvėje. “Techniniu lygiu mums pavyko nepriekaištingai. Vaizdai atrodo užburiantys. Tačiau blankus fonas ir patamsėjusios spalvos trukdo žiūrėti ir patirti filmo įspūdį”, – pripažįsta Ch.Nolanas.

Išgelbės kokybė, o ne kiekybė

Padažnėjus diskusijoms apie konversijos keliamas kliūtis, tikrą 3D nufilmavę prodiuseriai skuba pasigirti ir užversti informacija apie kūrybiniame procese naudotą techniką.

Ištyrinėjus Holivudo studijų pažadų sąrašus matyti, kad per artimiausius dvejus metus kino teatruose apsireikš ne mažiau kaip 60 filmų su 3D efektais. Ne visi jie bus rodomi Lietuvoje, ir tai gerai. Vargu ar mes ką nors prarasime nepamatę beprasmiškų kaulų laužytojų šėlionių “Jackass 3D” ar ėdrūniškai kruvino siaubo trilerio “Piranija 3D”.

Įžvalgusis Holivudo studijos “DreamWorks” vadas Jeffrey Katzenbergas tikriausiai bus teisus, kad procentinis 3D/2D pardavimo pasidalijimas augs trimačio kino naudai, kai dar labiau patobulės gamybai naudojami įrankiai ir kūrėjai sugebės revoliucinį formatą adekvačiai pritaikyti prie scenarijaus. Akivaizdu, kad studijoms būtina kuo greičiau nuspręsti, ką norima filmuoti 3D ar kokybiškiau konvertuoti, o ko geriau atsisakyti ir nepūsti muilo burbulų žiūrovams į akis.

Net neverta abejoti, kad “Haris Poteris ir mirties relikvijos” bus stabiliai lankomas, ir daugelis gerbėjų pageidaus atsisveikinti su jaunuoju burtininku pro 3D akinius. Tačiau būtų teisinga ir gražu, jog “Warner Bros.” iš anksto įspėtų, kad režisieriaus Davido Yateso nufilmuota medžiaga į trimatį formatą buvo konvertuojama kompiuteriais.

Geresnių laikų gausinant akiniuotą auditoriją tikimasi sulaukti rudenį, kai spalio mėnesį “Forum Cinemas” papildys turimų skaitmeninių “XpanD” projektorių kiekį iki septynių aštuonių. Rugsėjo 24 d. planuojantys atsidaryti naują kino centrą prekybos centre “Ozas” legionieriai iš Lenkijos “Multikino” startuos su trimis trimačiam kinui rodyti pritaikytomis salėmis.

Sparčiai didėjant pasiūlai ir žiūrovams sutinkant mokėti daugiau, šios rodymo vietos turėtų duoti apčiuopiamos naudos, nes vien gruodį numatomos keturios didelės 3D reginių premjeros. Animacinė fantazija “Megamaindas” šaipysis iš superherojiškų trilerių, “Narnijos kronikos 3″ domins ankstesnius nuotykius nerealioje fantazijų šalyje stebėjusius svajoklius, “Guliverio kelionės” išnaudos trečiąją dimensiją su neįprastai padidėjusiu komiku Jacku Blacku, o labiausiai laukiamas ir J.Camerono sukonstruotomis kameromis filmuotas fantastinis “Tronas: palikimas” mėgins bent iš dalies prilygti “Įsikūnijimo” vizualiniams stebuklams.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...