"veido" archyvas

Linksmiems žaidimams anksčiau ar vėliau ateina pabaiga. Po visą kambarį krūva išmėtytų žaislų. Paragintas juos surinkti verkšlenantis mažylis bando išsisukti iš nemielo širdžiai darbo… Pažįstama situacija, tiesa? O juk norėtųsi, kad viskas būtų kitaip. Juolab kad auga tikrai nebe lėliukas.

Lenk medį, kol jaunas

Pasak psichologų, tėvams padėti jau gali ir metinukas. Tiesa, didelės pagalbos iš jo tikėtis nereikėtų, bet paprašytas paduoti kokį nors daiktą jau gali. Netgi pačius mažiausius jau galima mokyti pažaidus padėti žaisliuką į jam skirtą vietą ir tik tada leisti imti kitą. Jei vaikui tuo metu norisi žaisti su keliais žaisliukais, neprieštaraukite. Bet jei matysite, kad jis nori keisti veiklos sritį, pavyzdžiui, pažaidęs su mašinytėmis eiti skaityti knygelių, tuomet reikėtų priminti, kad visos mašinytės turi keliauti į garažą. Nereikėtų pamiršti, kad metinuko žaidimas yra viską išversti, ir tai  normalus raidos etapas. Kuo vaikas vyresnis, tuo žaidimai sudėtingesni. Pamažu jam pradeda reikėti kelių žaisliukų vienu metu, ypač, kai sulaukęs ketverių vaikas pasineria į siužetinius žaidimus.

Ne visada kaltas tingėjimas

Kiek keturmečiui iš karto reikia žaislų? Ogi tiek, su kiek vienu metu jis nori žaisti. Jei žaislai tiesiog išmėtyti viduryje kambario, o ne, pavyzdžiui, važiuoja traukiniu, jie turi keliauti į žaislų dėžę. Žinoma, mažylis greičiausiai bandys maištauti tam prieštaraudamas – taip jis greičiausiai tikrina ribas, kiek jūs jam leidžiate, arba bijo, kad nepajėgs susidoroti su  užduotimi. Tiesa, kartais vaikai mėtydami žaislus tarsi pasižymi savo teritoriją, užsiima erdvę. Todėl reikėtų, kad ji būtų nuolatinė ir aiški. Antraip įsiveržus į šią erdvę teks susidurti su pasipriešinimu.

Kai, atrodytų, nusvyra rankos

• Likite tvirti ir ramūs. Jei vienąkart nusileisite, galite būti tikri, kad to paties bus reikalaujama ir kitąkart. Jei iškėlė sceną, nestokite į kovą. Atsitraukite. Patikėkite, po penkių ar dešimties minučių mažylis atbėgs pas jus prašydamas saldainių ar sulčių. O tada pasakykite, kad jūs jam būtinai duosite, bet tik tada, kai jis susitvarkys žaisliukus.

• Pasiūlykite savo pagalbą. Ikimokyklinukui išties dar per sunku viską pačiam susitvarkyti. Labai griežti reikalavimai gali net sustabdyti norą žaisti – mat bijos, kad po to nepajėgs susitvarkyti. Vaikui priėmus pagalbą prisėskite šalia ir didelį mažylio laukiantį darbą padalykite į keletą mažesnių. Pavyzdžiui, dabar surenkame kubelius, o tada sudėsime knygutes. Arba dabar padėkime į vietą raudonus kubelius, o paskui sudėsime mėlynus. Taip jūs mokysite ne tik tvarkingumo, bet ir bendradarbiavimo, gebėjimo padėti kitam. Tik pagalbos nesumaišykite su darbo padarymu už vaiką.

• Jei gražiuoju susitarti nepavyksta, pasiūlykite susitvarkyti dar kartą, o tada ramiu tonu pasakykite, kad jūs pati juos surinksite ir dviem dienoms paslėpsite. Jei mažylis apsimes neišgirdęs, nepraraskite savitvardos ir imkitės žadėtų veiksmų. Jei tai kartosis ir po dviejų dienų žaisliukams sugrįžus, jūs ir toliau laikykitės savo, žaislų iškeliavimo iš kambario, pozicijos. Tik pernelyg nedramatizuokite šios situacijos – pačių tėvų tvarkingumo pavyzdys yra geriausias dalykas, o vaiko erdvė galėtų būti tvarkoma kaip jau jam norisi (žinoma, sveiko proto ribose). Pedantiškai sutvarkytoje, kaip ir labai netvarkingoje aplinkoje, vaikas auga be iniciatyvos, energijos, sutrikęs ir įsitempęs.

"Veido" archyvas

Krizės įveikiamos ne po vieną, o visiems kartu surėmus pečius

Sunku šiandien surasti šeimą, kurios vienaip ar kitaip nebūtų palietusi krizė. Jei ropinėjančiam pypliui ji dar nė motais, penkiametis ją jau gali pajusti savo kailiu – juk dėl suplonėjusios tėvų piniginės gali tekti apriboti savo pomėgius ar atsisakyti visus metus lauktos kelionės į Disneilendą.

Darytumėte klaidą, jei bandytumėte apsimesti, kad nieko nevyksta. Juolab kad pekiametis jau pajėgus suprasti, jog kartais taip nutinka, kad mama ar tėtis netenka darbo ir dėl to sumažėja šeimos pajamos. Tik būtina apie tai su mažyliu kalbėtis. Kur kas labiau nei priežastys vaikus gąsdina pasekmės. Tad kas svarbu pradedant pokalbį?

Strateginis planas

Jis turėtų būti sudarinėjamas be vaikiškų ausų ir akių. Visų pirma susidariusią situaciją turi aptarti ir  išsirinkti padėsiančią susidoroti su sunkumais strategiją patys suaugusieji, ir tik tada kalbėtis su mažiausiais šeimos nariais. Labai svarbu patiems tėvams gebėti įveikti emocinius sunkumus, kuriuos sukelia finansinės problemos. Tai puiki proga iš tiesų pasitikrinti savo vertybes ir peržiūrėti savo gyvenimo prioritetus. Žaisti su tėvais, dainuoti, šokti ar kepti duoną vaikui paprastai smagiau ir naudingiau, nei lankyti dainavimo pamokas ar kas savaitę lankytis kino teatre.

Atvirumas ir tik atvirumas

Žinoma, tai nereiškia, kad vaikui būtina žinoti viską nuo A iki Z. Užteks jam pasakyti: atėjo sunkūs laikai, mūsų pajamos sumažėjo, bet mes tikrai surasime išeitį. Nors dabar teks kuriam laikui pakeisti, pavyzdžiui, mūsų atostogų planus arba nuo šiol negalėsime taip dažnai eiti į kavines. Jeigu mažylis užduos papildomų klausimų, į juos atsakinėkite ramiai ir užtikrintai. Mažylį labiau nei bloga finansinė situacija baugina nežinia – juk vis tiek vargu ar pavyks nuslėpti savo nusiminimą ir nerimą. Tik svarbu nesukelti vaikui kaltės jausmo, nes mažieji neretai dėl blogos tėvų nuotaikos linkę kaltę suversti sau – juk greičiausiai viskas dėl to, kad jie blogai elgėsi. Jei jau nepavyksta tvardytis, geriau iš anksto įspėti atžalą, kad tėtis ar mama šiandien yra blogos nuotaikos.

Vaiko nerimas – ne mažiau svarbus

Todėl nenumokite ranka ir į mažo žmogučio baimes, liūdesį ir nerimą. Ką daryti? Ogi visų pirma leiskite vaikui suprasti, kad jūs žinote apie jo išgyvenimus ir jums tai rūpi, nesvarbu, ar sunkumai užgriuvo jūsų šeimą, ar tik vaiko draugo artimuosius: “Gaila, kad su tavimi draugas nebegali lankyti dailės būrelio, nes jo tėtis neteko darbo ir jų šeima tam nebeturi pinigų. Tu turbūt dėl to labai išgyveni. Ar lankysi būrelį toliau vienas?” O jei taip nutiko jūsų šeimai, taip pat reikėtų apie susidariusią situaciją pakalbėti su mažyliu: “Taip, iš tiesų dabar mes neturime pinigų, kad galėtume sumokėti už tavo dailės pamokėles. Bet tai tikrai ne katastrofa. Daugeliui šeimų dabar yra labai sunku. Bet kai tik tėtis susiras kitą darbą, tu galėsi ir vėl mokytis piešti”.

Kuo daugiau apsikabinimų!

Nesaugumo jausmas paprastai tvyro ore. Tačiau šeimai išlikti ir sustiprėti sunkiais laikais padeda nuostata, kad mes kartu viską nugalėsim. Veiksminga nuraminimo priemonė – ne mažiau kaip aštuoni apkabinimai per dieną vaikui ir tam šeimos nariui, kuris jaučiasi liūdnesnis ar kitaip emociškai labiau prislėgtas. Kūniškas šiltas apkabinimas ramina, suteikia saugumo ir parodo, jog esi mylimas. Viskas praeina, praeis ir krizė, svarbiausia, kad šeimoje liktų jausmas: mes tai įveikėme, buvo sunku, bet tai nesugriovė mūsų santykių, nes mes turime vienas kitą. O vaikas tai matydamas mokosi, kad sunkumai įveikiami, kad kartais būna sunku, o šilti jausmai šeimoje tai padeda nugalėti.