Visus sostinės kino teatrus pergyvenęs ir nuo pat įkūrimo į kitokį kiną orientavęsis kino centras “Skalvija” šį mėnesį mini 50 metų jubiliejų.
„Net šio kino teatro pradžia buvo neryžtinga. Gyvenamajame name įrengtos kino salės neveikė porą metų, o kai 1963 m. kovą kino teatras „Planeta“ atsidarė, tai buvo vadinamasis trečiojo ekrano kino teatras, kuriame buvo rodomi ne patys populiariausi filmai. Kita vertus, „Planetoje“ nuo pat pradžių rodytos vokiškos, angliškos kino juostos originalo kalba be jokio vertimo ar subtitrų“, – apie kino teatro pradžią pasakoja Skalvijos“ programų koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė.
Naujausi, komerciškiausi filmai buvo rodomi dideliuose kino teatruose, tokiuose kaip „Pergalė“, „Lietuva“, „Vilnius“. Greičiausiai dėl to, kad buvo mažiau pastebima, nepriklausomybės pradžioje prasidėjus privatizavimo bangai „Planeta“ nepakliuvo į verslininkų akiratį, o atiteko savivaldybei. Tiesa, kino teatro populiarumas vis menko, kol galiausiai apie 2002 m. jau „Skalvijos“ vardą gavęs kino teatras buvo pasiekęs bankroto ribą.
Iš skolų išsikapstyti pavyko atsinaujinus, smarkiai pakeitus programą ir suradus savo, kaip nekomercinio kino centro, nišą. Tuomet prasidėjo kino teatro atgimimas, kurį ypač sustiprino “Lietuvos” kino teatro uždarymas. Tiesa, pasak S.Žalneravičiūtės, nekomerciniai kino teatrai be papildomos dotacijos niekur neišsilaiko, tad Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu bei kitais renginiais garsėjanti “Skalvija” šiandien be savivaldybės paramos vargiai išgyventų.
Minint 50-ies metų jubiliejų kovo 8 d., penktadienį, „Skalvijoje“ vyks šventė kino teatro bičiuliams, buvusiems ir esamiems darbuotojams. Bus atidaryta fotografijų paroda, svečiams planuojama surengti ekskursiją po sovietinius kino teatrus.

Scanpix

Šia proga šalyje vyks iškilmingi minėjimai. Vokietijos prezidentas Kristianas Vulfas ir kanclerė Angela, abu užaugę Rytuose, taip pat Berlyno meras Klausas Voveraitis, kiti garsūs šalies politikai, taip pat užsienio svečiai šeštadienio rytą dalyvavo pamaldose koplyčioje, iškilusioje toje vietoje, kur 28 metus stūksojo siena. Mėgindami neteisėtai kirsti sieną mažiausiai 136 žmonės arba žuvo nuo Rytų Vokietijos pasieniečių, arba užsimušė šokdami iš namų langų. Tuomet apie 200 žmonių buvo sužeista, per tris tūkstančius – areštuota.

Berlyno siela iškilo 1961 metų rugpjūčio 13-ąją. Siena driekėsi 45,1 km pačiame mieste ir 120 km aplink Vakarų Berlyną. Istorinę 1989 metų lapkričio 9 dieną siena griuvo. Vėliau dar kurį laiką ji stovėjo kaip netolimos praeities simbolis, bet netrukus buvo pradėta ardyti suvenyrams. Sienos fragmentai buvo dovanojami Vakarų politikams, ir dabar jų galima išvysti daugelyje Vakarų šalių sostinių. Jubiliejaus proga 2,7 tonos svorio ir 3,6 m aukščio Berlyno sienos fragmentas padovanotas buvusiam Vokietijos kancleriui Helmutui Koliui (Helmut Kohl) – jis papuoš buvusio kanclerio namo sodą. “Vienybės kancleriu” vadinamas H. Kolis vadovavo Vokietijai nuo 1982 iki 1998 metų.