Europos Sąjungoje vis didesnį dėmesį skiriant jaunimo nedarbui, pamirštama kita, dar labiau pažeidžiama grupė – vyresni nei penkiasdešimties metų žmonės. Pasirodo, visoje Europoje jiems netekus darbo sugrįžti į darbo rinką ypač sunku.

„Kartą į darbdavį kreipiausi dėl valytojos darbo vietos. Susirinko daugiau nei dešimt įvairaus amžiaus moterų, ir iškart buvo pasakyta: “Visos, kurių amžius iki 35 metų, galite likti, o bobutės galite eiti namo.“ Man dar nebuvo nė 50 metų ir nesupratau, kodėl aš jau bobutė. Esu tvarkinga, prisižiūrinti moteris, moku dirbti, nei geriu, nei rūkau, o mat bobutė“, – vieną iš savo bandymų įsidarbinti prisimena dabar jau 59 metų Lidija Černenko, anksčiau dirbusi vaikų darželio metodininke ir logopede, o vėliau – rusų kalbos mokytoja.
Ir šitaip jai nutiko ne kartą. „Miestelyje, kuriame gyvenu, bandžiau įsidarbinti maisto ceche. Nors tąkart tiesiai ir nepasakė, kad esame bobutės, vis dėlto ir tada priėmė jaunesnes moteris“, – kitą pavyzdį pateikia ponia Lidija ir prideda, kad jei Lietuvoje visiems reikės dirbti iki 65 metų, tai ji neįsivaizduojanti, kas tuos vyresnius žmones samdys.
Kitas mūsų pašnekovas 58 metų vilnietis Algirdas Urbanavičius darbo neranda jau daugiau nei metus, nors jo sukaupta patirtis tikrai solidi: Lietuvos statybos ir architektūros moksliniame tyrimų institute baigė aspirantūrą, dirbo darbų vykdytoju statybose, o vėliau ne vienus metus vertėsi užsienio prekyba ir net vadovavo kelioms įmonėms. „Per metus iš darbo biržos negavau nė vieno pasiūlymo, nors esu net įtrauktas į vadovų, specialistų sąrašą, – sako ponas Algirdas. – Galiausiai, kadangi nedirbau ilgiau nei metus, man pasiūlė dirbti viešuosius darbus, nors, tarkime, pastarajame mano darbe man mokėjo daugiau nei 3 tūkst. Lt atlyginimą.“
A.Urbanavičiaus nuomone, ne paskutinę vietą dėl dabartinės jo padėties užima ir garbesnis amžius. „Vyresnis žmogus jau susiformavęs, turi pakankamai tvirtą supratimą, kaip kas veikia ir kaip kas turi būti. Aš pats 20 metų neturėjau viršininkų, o ir nelabai mėgstu už save kvailesnių darbdavių, – juokiasi jis. – Taip pat tikiu, kad 30–40 metų vadovams samdyti tokį dieduką už minimalų atlyginimą irgi nejauku. Taigi jei tokie vis dėlto susiranda darbą, tai dažniausiai ne per darbo biržą, o per draugus ir pažįstamus, nes vyresniems nei 50 metų žmonėms darbo biržoje praktiškai nieko nesiūlo.“
51 metų Rita Jablockienė, gyvenanti nedideliame miestelyje ir ieškojusi administratorės darbo, teigia taip pat greitai pamačiusi, kad įsidarbinti vyresnio amžiaus žmogui – beveik neįmanoma: „Net prie darbo biržos durų kartais girdžiu, kad dar už mane jaunesni vyrai skundžiasi, jog dėl vyresnio amžiaus jiems sunku gauti darbo.“
Jos manymu, ne ką mažesnė ir kita problema: net ir patyrę, aukštas pareigas einantys vyresnio amžiaus žmonės negali būti tikri dėl savo darbo vietos. “Mano vyrą atleido po daugelio darbo metų. Gerai, kad jis turi tikrai gerą galvą, todėl darbą susirado, bet daugumai žmonių tai didžiulis išbandymas, kuris dažną visai sugniuždo”, – neabejoja R.Jablockienė.
Tai – tik trys pavyzdžiai, o juk šiandien Lietuvoje yra per 63 tūkst. vyresnių nei 50 metų amžiaus bedarbių. Nors ir galime džiaugtis didesniu nei ES vidurkis vyresnio amžiaus asmenų užimtumu, tačiau tendencijos ir prognozės kelia nerimą. „Štai šių metų pirmojo pusmečio įdarbinimo rodikliai rodo, kad vyresnių nei 55 metų asmenų įdarbinta šiek tiek daugiau nei jaunuolių – 17,5 tūkst. ir 17,1 tūkst., tačiau būtent vyresnio amžiaus žmonės labiausiai rizikuoja tapti ilgalaikiais bedarbiais“, – konstatuoja Lietuvos darbo biržos (LDB) Darbo išteklių skyriaus vedėja Inga Liubertė.

Dabartinius rinkos reikalavimus atitikti sudėtinga

„CV Online“ personalo atrankos projektų vadovės Linos Mikolaitienės teigimu, viena didžiausia problemų yra ta, kad vyresni žmonės yra baigę senesnius universitetus ir jų žinios bei įgūdžiai nebeatitinka nuolat besikeičiančios rinkos poreikių. Natūralu, kad šiais laikais kur kas labiau rinkai pritaikytas studijas baigęs jaunimas turės pranašumą. „Tarkime, net tokių specialistų, kaip inžinieriai ar chemikai, studijos ir mokymo programos dabar kur kas labiau orientuotos į verslo poreikius nei anksčiau“, – pateikia pavyzdį L.Mikolaitienė.
Kad skirtumas tarp to, ko buvo mokytasi ar kas dirbta, ir dabar keliamų reikalavimų tikrai nemažas, sutinka ir A.Urbanavičius: „Reikia pripažinti, kad vyresni žmonės iš tikrųjų gana dažnai neturi darbdaviui reikalingų įgūdžių, ir šiems lengviau pasamdyti jaunesnį, paklusnesnį darbuotoją, kurį galima lengviau pritaikyti prie įmonės reikmių.“
Ponia Rita pritaria, kad ir jai koją nuolat pakišdavo tai, kokių žinių ar įgūdžių reikalaujama darbo skelbimuose. „Pasiskaitai ir atrodo, kad niekur netinki. Nors dalyvavau darbo biržos vadybininko profesijos mokymuose ir buvau labai gerai įvertinta, tačiau vadybininke tikrai nesijaučiu, – prisipažįsta ji. – Be to, trūko kad „įvestų“ į darbą, su kažkuo supažindintų ar duotų praktikos, o man būtent to reikėjo.“
Paklaustas apie galimą netiesioginę vyresnių žmonių diskriminaciją nustatant jiems dažnai nepalankius reikalavimus, „CV banko“ projekto vadovas Tomas Toleikis teigia, kad jei darbo pobūdis reikalauja konkrečių įgūdžių ar patirties, tai darbdavys tikrai turi teisę to tikėtis: „Tuo nelabai galima piktintis – amžius nėra pasiteisinimas, kad neturi tam darbui reikalingų įgūdžių.“
T.Toleikis pabrėžia, kad neretai darbdaviai kaip tik pageidauja labiau vyresniems žmonėms būdingų savybių, tokių kaip lojalumas ar pastovumas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.