OnePlus3

Išmaniųjų telefonų rinkoje šiemet pasirodė tikrai ne vienas itin galingas įrenginys. „Samsung“ pristatė naujuosius „Galaxy S7“ serijos telefonus, LG pristatė „LG G5“, „Apple“ savo gerbėjams pasiūlė naująjį „iPhone 7“ be ausinių jungties. Iš tiesų, būtų galima išvardinti dar daugybę šiemet pristatytų aukštos ar vidutinės klasės įrenginių, tačiau šiandien pažvelkime į tai kas įvyko Kinijoje.

Technologijos.lt

Telefonai.eu išrinko penkis išmaniuosius telefonus, kurių nerasite Lietuvos ryšio operatorių salonuose ar daugumoje kitų mūsų šalyje veikiančių parduotuvių, tačiau tai yra daugiausiai dėmesio verti telefonai, kurie 2016 metais buvo pagaminti Kinijoje.

Koks tikslas domėtis telefonais, kurių neįmanoma nusipirkti Lietuvoje? Tai, kad jų nėra salonuose, nereiškia, kad negalima nusipirkti – juos galima įsigyti per elektroninę prekybą ir nemokamai atsisiųsti į Lietuvą. Prie kainų iš karto surasite nuorodą, kur galima aprašomą modelį įsigyti.

5. LeEco Le Max 2

LeEco Le Max 2

• Ekranas: 5,7 colių Quad HD
• Procesorius: Qualcomm Snapdragon 820
• Atmintis: 32/64 GB, 4 GB RAM arba 64/128 GB, 6 GB RAM
• Kamera: 21 MP + 8 MP
• Baterija: 3100 mAh
• Kaina: apie 240 eurų be nuolaidų

Tiems, kurie neseka lietuviškų naujienų portalų ir nėra girdėję šios kompanijos – galime pasakyti, kad šiemet „LeEco“ pristatė keletą itin galingų išmaniųjų telefonų, kurie internete susilaukė pakankamai daug dėmesio. Ir vienas iš tokių – „LeEco Le Max 2“. Kaip įprasta, išmanusis telefonas išleistas keletos skirtingų konfigūracijų, o pigiausias modelis kainuoja maždaug 240 eurų. Įdomu tai, jog tai yra vienas pigiausių telefonų, kuris veikia su Qualcomm Snapdragon 820 procesoriumi.

Kalbant apie patį telefoną – jis galėtų būti ir aukštesnėje pozicijoje, tačiau šio įrenginio poziciją lėmė keletas smulkių kriterijų. Visų pirma, tai telefonas yra itin didelis ir pasižymi net 5,7 colių įstrižainės ekranu. Žinoma, ekrano raiška gali sužavėti, tačiau įrenginys yra kiek per didelis ir pakankamai sunkus. Reikėtų nesusižavėti ir itin žema kaina, nes už mūsų paminėtą sumą Jūs galėsite įsigyti tik prasčiausios konfiguracijos modelį, o štai 64 GB versija su 6 GB operatyviosios atminties kainuos jau beveik 400 eurų.

Tęsiant „LeEco Le Max 2“ trūkumų sąrašą vertėtų paminėti ir tai, jog telefono baterija yra ganėtinai vidutiniška – didelis ekranas ir aukšta raiška reikalauja nemažai papildomų resursų, todėl 3100 mAh baterija tikrai nėra geriausias sprendimas. Dar didesnis šio išmaniojo telefono trūkumas – nėra ausinių lizdo (taip, „LeEco“ šią jungtį pašalino anksčiau nei „Apple“). Vietoje to komplektacijoje rasime adapterį, kurio dėka muzikos galėsite klausyti naudojantis „Type-C“ USB jungties dėka.

Gali pasirodyti, jog šis telefonas turi daugiau trūkumų negu privalumų, tačiau išties taip nėra. Šiam telefonui būdingos ne tik visos 2016 metų flagmanų savybės, tačiau ir veikimas atitinka tokių įrenginių standartus. „LeEco Le Max 2“ veikia išties greitai ir sklandžiai, o didelis ir raiškus ekranas suteikia visai malonų įspūdį žaidžiant žaidimus. Tačiau, kaip bebūtų, šiame sąraše yra tikrai geresnių telefonų.

4. Elephone P9000

Elephone P9000

• Ekranas: 5,5 colių Full HD
• Procesorius: MediaTek MTK6755
• Atmintis: 32 GB, 4 GB RAM
• Kamera: 13 MP + 8 MP
• Baterija: 3000 mAh
• Kaina: apie 190-240 eurų

„Elephone P9000“ tikrai nėra galingiausias išmanusis telefonas šioje apžvalgoje, tačiau jis tikrai vertas dėmesio. Nors telefone ir naudojamas Taivano kompanijos „MediaTek“ procesorius, kurie dažnai naudojami kaip pigesnė alternatyva „Qualcomm“ produkcijai, tačiau 4 GB operatyviosios atminties ir pakankamai gerai optimizuota „Android“ operacinė sistema sudaro tikrai neblogą įspūdį. „P9000“ tikrai nėra flagmanas, tačiau į šią apžvalgą pateko neatsitiktinai. Esminis klausimas – kodėl?

Pirmiausia, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog už kiek daugiau nei 200 eurų Jūs galite įsigyti telefoną su pakankamai solidžiomis specifikacijomis. Išskirtiniausias „Elephone P9000“ bruožas – beveik berėmis 5,5 colių įstrižainės Full HD ekranas. Ekrano kraštuose yra itin ploni rėmeliai, o naudojantis telefonų gali pasirodyti, jog jų išvis nėra (taip galima pagalvoti ir peržiūrint internete esančias oficialias nuotraukas). Pažvelkime toliau – išmanusis telefonas pasižymi ne tik puikiu ekranu, tačiau ir jo korpusas ne tik gražiai atrodantis, tačiau ir labai patogus. Atsižvelgiant į tai, jog šis telefonas kainuoja tikrai nedaug – gaunamas produktas yra išties puikus.

Tiesa, būtų negerai nepaminėti ir šio telefono blogybių. Viena iš jų – pirštų antspaudų skaitytuvas. Jis integruotas telefono nugarėlėje, po kamera, ir yra pernelyg lėtas, o ir jo lokacija nėra pati patogiausia (manau sutiksite, jog priekinėje dalyje esantis jutiklis yra žymiai patogiau). Kitas neigiamas dalykas šiame įrenginyje – kamera, tačiau greičiausiai būtų naivu tikėtis tobulo telefono už tokią kainą, ar ne?

3. Lenovo ZUK Z2 Pro

Lenovo ZUK Z2 Pro

• Ekranas: 5,2 colių Full HD
• Procesorius: Qualcomm Snapdragon 820
• Atmintis: 64 GB, 4 GB RAM arba 128 GB, 6 GB RAM
• Kamera: 13 MP + 8 MP
• Baterija: 3100 mAh
• Kaina: apie 400 eurų be nuolaidų

„Lenovo“ kompanija dažniausiai nepasižymi labiai populiarių ar galingų išmaniųjų telefonų kūrimu, tačiau tam ši Kinijos kompanija turi dukterinę kompaniją „ZUK“, kuri šiemet pristatė išties galingą ir kokybišką įrenginį „Lenovo ZUK Z2 Pro“. Žinoma, yra ir kiek paprastesnė šio flagmano versija, tačiau į šią apžvalgą pateko būtent „Pro“ versija.

Šis išmanusis telefonas pasižymi pakankamai kompatišku dydžiu – ekrano įstrižainė yra 5,2 colių ir paprastu, tačiau solidžiu dizainu. Tiesa, jeigu mėgstate ieškoti panašumų į kitus telefonus, tai galėčiau iškart pasakyti, jog šis įrenginys labai panašus į „Apple“ kompanijos kuriamus išmaniuosius telefonus. Ir pratęsiant šią mintį galėčiau pasakyti, kad ne tik išoriškai jis labai panašus į „iPhone“. Programinė įranga turi pakankamai daug panašumų į „iOS“ operacinę sistemą, tačiau nemanau, kad tai yra labai didelė blogybė.

„Lenovo ZUK Z2 Pro“ yra tikras flagmanas, kuris pasižymi galingomis specifikacijomis bei itin solidžiu veikimu. Bendrai kalbant – tai galingas, spartus, pakankamai gerai fotografuojantis telefonas, tačiau jo kaina kiek didoka. Už mūsų įvardintą kainą Jūs galėtumėte įsigyti prastesnės konfigūracijos versiją, o galingiausia versija kainuoja daugiau nei 500 eurų. Tačiau jeigu Jums patinka paprastumas (kuo pasižymi „Lenovo ZUK Z2 Pro“ dizainas) ir galia – tai be abejonės dėmesio vertas išmanusis telefonas.

2. Xiaomi Mi 5

Xiaomi Mi 5

• Ekranas: 5,15 colių Full HD
• Procesorius: Qualcomm Snapdragon 820
• Atmintis: 32 GB, 3 GB RAM arba 64 GB, 4 GB RAM arba 128 GB, 6 GB RAM
• Kamera: 16 MP + 4 MP
• Baterija: 3000 mAh
• Kaina: apie 270 eurų

Šiemet viena populiariausia Kinijos kompanija „Xiaomi“ pristatė labai daug telefonų, tačiau grįžkime į šių metų pradžią. Vasario mėnesį Barselonoje buvo pristatytas ilgai lauktas „Mi 5“ flagmanas, kuris iškart sulaukė didelio dėmesio, o to priežastys pakankamai suprantamos – patraukli kaina ir aukštos klasės specifikacijos. Tik pasirodžius šiam įrenginiui buvo spekuliuojama dėl riboto jo tiražo, o ir pati kompanija patvirtino, jog turėjo problemų su šio flagmano gamyba. „Xiaomi Mi 5“ vis dar prekyboje ir įsigyti šį telefoną tikrai nėra didelių problemų, tačiau mes ne apie tai.

Internete galima rasti tris skirtingų specifikacijų modelius – pigiausias variantas kainuoja maždaug 270 eurų, o brangiausias apie 370 eurų. Taigi, kaina tikrai patraukli, specifikacijos tokios kokios būdingos aukščiausios klasės įrenginiams. Daugiau nei pusantrų metų kurtas įrenginys pasižymi ir pakankamai patraukliu dizainu bei kompaktišku dydžiu – ekrano įstrižainė siekia 5,15 colių. Tiesa, pirmąsyk paėmus telefoną į rankas – jis gali pasirodyti kiek smulkmeniškas ir trapus, todėl prie šio įrenginio dizaino reikės šiek tiek laiko priprasti.

Dažniausiai kompanijos siūlo pigų telefonų su prastomis specifikacijomis arba brangų su galingomis specifikacijomis, tačiau „Xiaomi“ pasistengė šiuos du variantus sujungti į vieną ir sukūrė tikrai patrauklų įrenginį. Telefonas veikia itin sklandžiai ir greitai, ekrane vaizdas taip pat geras, o ir baterija nesukelia jokių nepatogumų. Ko dar galima norėti iš tokio įrenginio? Galbūt šiek tiek geresnės kameros, tačiau ji tikrai nėra bloga, o ją vertintumėme gerokai aukščiau vidurkio ir visai netoli flagmanų.

1. OnePlus 3

OnePlus3

• Ekranas: 5,5 colių Full HD
• Procesorius: Qualcomm Snapdragon 820
• Atmintis: 64 GB, 6 GB RAM
• Kamera: 16 MP + 8 MP
• Baterija: 3000 mAh
• Kaina: apie 400 eurų

Liko vienintelis telefonas, kuris dar neaprašytas šioje apžvalgoje ir dabar atėjo laikas būtent šio įrenginio pristatymui. Tie kas stebi Kinijos išmaniųjų telefonų rinką – gerai žino šios šalies išsišokėlius „OnePlus“, kurie prieš keletą metų pristatė pirmąjį savo telefoną, o pastaruoju metu garsėjo kaip kompanija kurianti „flagmanų žudikus“.

Ir tai jiems pavyko šiemet, kuomet pristatė „OnePlus 3“ išmanųjį telefoną.

Drąsiai galėtume pasakyti, jog tai geriausias išmanusis telefonas, kuris šiemet buvo pagamintas Kinijoje. Nors įrenginio dizainas kažkiek priemena „HTC 10“, tačiau jis žymiai geresnis ir patrauklesnis. Puikios specifikacijos, kurias vainikuoja 6 GB operatyviosios atminties, pakankamai gera kamera, gera baterija – tai šių metų „flagmanų žudikas“ „OnePlus 3“.

Šauniausia tai, jog šis telefonas kainuoja tikrai pigiai ir be didesnių abejonių yra galbūt ir vienas geriausių telefonų visoje rinkoje. Papildomų komentarų ar pastabų apie šį telefoną pateikti neverta – jeigu ieškote išmaniojo telefono, kuris pasižymėtų patrauklia kaina, galingomis specifikacijomis ir būtų tikrai vertas dėmesio – Jūs privalote įsigyti „OnePlus 3“.

Šis straipsnis buvo publikuotas svetainėje technologijos.lt

Technologijos.lt

Santjago gyventojų akcija prieš Monsanto kompaniją, Čilė/REUTERS nuotr.

Ira Solomonova, technologijos.lt

Vieni Monsanto kom­pa­ni­ją lai­ko blo­gio kor­po­ra­cija, kiti – pa­sau­li­niu bio­tech­no­lo­gi­jų ly­de­riu, ga­lin­čiu pa­mai­tin­ti pla­ne­tą. Tai vie­na iš ne­ken­čia­miau­sių JAV or­ga­ni­za­ci­jų, ak­ty­vis­tai vi­sa­me pa­sau­ly­je pro­tes­tuo­ja prieš jos veik­lą, vy­riau­sy­bės ri­bo­ja jos ver­slą. Pa­ti kom­pa­ni­ja, už­dir­ban­ti mi­li­jar­di­nius pel­nus, skel­bia, kad jos tiks­las – pa­lai­ky­ti ūki­nin­kus, įveik­ti ba­dą, ra­di­ka­liai pa­di­din­ti že­mės ūkio efek­ty­vu­mą.

Visa Monsanto istorija kupina skandalų ir kontroversijų, pradedant nuo toksiškų medžiagų gaminimo praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje ir baigiant genetiškai modifikuotų organizmų kūrimu dabar. Dėl GMO uždraudimo RF suaktyvėjusiose diskusijose nuolat minima Monsanto, tad Slon Magazine sudarė šios „šėtoniškos“ korporacijos profilį.

Monsanto, kaip grynai chemijos kompaniją, 1901 metais St. Louise, Misurio valstijoje, įkūrė John F. Queeny, pavadinęs ją savo žmonos, emigrantės iš Ispanijos, Olgos Monsanto garbei. Iš pradžių kompanija gamino sachariną – Queeny tapo pagrindiniu šio ingrediento tiekėju Coca Cola kompanijai. Partnerystė buvo labai naudinga: netrukus Monsanto ėmėsi gaminti ir kofeiną bei vaniliną ir tapo pagrindiniu gėrimų gamintojo tiekėju. Vėliau firma įsisavino aspirino ir gumos gamybą, o paskui – pramoninių cheminių medžiagų: ketvirtajame dešimtmetyje – sieros rūgšties ir polichlorintų bifenilų (PCB) (naudotų šilumos izoliavimui elektrotechnikoje), penktajame – insekticido DDT.

Aktyvistai ir kritikai iki šiol prikaišioja Monsanto šias chemines medžiagas: aštuntajame dešimtmetyje, išaiškėjus, kad šie toksinai kaupiasi žmogaus ir kitų gyvūnų organizmuose ir kenkia sveikatai, ir PCB, ir DDT uždrausta naudoti JAV ir daugelyje kitų šalių. Monsanto nepažeidė įstatymo ir nutraukė PCB gamybą, likus dviems metams iki formalaus vyriausybinio draudimo 1977 m., tačiau tai neišgelbėjo kompanijos nuo skandalo, kilusio po ketvirčio amžiaus. 2002 metais Washington Post paskelbė straipsnį, rodantį, kad dar septintojo dešimtmečio viduryje kompanija žinojo apie produkcijos toksiškumą, tačiau nenorėdama prarasti pelno, toliau tęsė gamybą ir toksiškų atliekų išmetimą. „Negalime sau leisti netekti nė dolerio“, – buvo rašoma viename korporacijos dokumente. Visuomenės pasipiktinimui nebuvo ribų.

Ir apskritai, istorija – ne Monsanto pusėje. Kompanija gali pasigirti ne tik toksiškų medžiagų išleidimu, bet ir ilgamečiu bendradarbiavimu su JAV vyriausybe pačiais kontroversiškiausiais klausimais. Nuo 1943 metų kompanija vykdė tyrimus „Manheteno“ projekte – branduolinio ginklo kūrimo programoje. Monsanto viceprezidentas (vėliau tapęs prezidentu), garsus chemikas Charles A. Thomas ne tik suvaidino svarbų vaidmenį pirmosios branduolinės bombos kūrime, bet ir 1945 metų liepos 16 dieną buvo vienas iš kelių išrinktųjų jos bandymo – projekto Trinity – liudininkų. „Jis priminė gigantiškas smegenis, su nuolat kintančiais vingiais“, – vėliau aprašė Thomas branduolinį grybą.

Monsanto rinkos kapitalizacija išaugo nuo $7 milijardų 2000 metais iki $43,5 milijardų dabar

Po dvidešimties metų, nuo 1961 iki 1971 metų, Vietnamo karo metu Monsanto JAV kariuomenei tiekė garsųjį „Agent orange“ – herbicidų ir defoliantų mišinį, kurį amerikiečiai iš oro barstė ant Vietnamo miškų, siekdami sunaikinti medžių lapiją ir taip lengviau aptikti priešininko dalinius. Amerikiečių veiksmai padarė milžinišką žalą aplinkai ir žmonių sveikatai. Vietnamo Raudonojo Kryžiaus vertinimu, „oranžinio agento“ aukų skaičius siekia 1 mln žmonių, įskaitant 150 tūkstančių vaikų, jau po karo gimusių (ir tebegimstančių) su tokiais defektais, kaip aklumas, nebylumas, kurtumas, galūnių deformacija, vėžys, etc. Vašingtonas teigia, kad šie skaičiai pernelyg išpūsti, o JAV teisėjai kelis kartus skelbė nuosprendžius ne vietnamiečių, pretendavusių gauti kompensaciją iš chemikalų gamintojų, tarp kurių ir Monsanto, naudai. Tačiau JAV vyriausybė pripažino ryšį tarp kontaktavimo su „agent Orange“ ir daugiau nei dešimties susirgimų, o amerikiečiams Vietnamo karo veteranams iš chemijos kompanijų kompensacijas gauti pavyko.

Nei apie DDT, nei apie PCB, nei apie „Agent orange“ korporacijos svetainės skyrelyje „Istorija“ neužsimenama nei žodeliu.

Nepaisant viso to, Monsanto korporacija tapo viena pirmųjų daugybės technologijų, tarnaujančių žmonijai, kūrėja. 1968 metais kompanija pirmoji pradėjo masinę regimojo spektro šviesos diodų gamybą. 1974 metais drauge su Harvardo universitetu skyrė didelę dešimties metų paramą vėžio tyrimams. 1976 metais pristatė priemonę nuo piktžolių Roundup, kuri iki šiol yra populiariausias herbicidas pasaulyje. Devintojo dešimtmečio pradžioje Monsanto mokslininkai vieni iš pirmųjų sugebėjo modifikuoti augalų genus, 1987 metais kompanija pirmoji išbandė modifikuotų genų kultūras gamtoje ir nuo tol tobulina technologijas, kurios didina gaunamą žemės ūkio kultūrų derlių, mažina naudojamų pesticidų kiekį ir dirvos eroziją.

Ir visgi, nors korporacija tokia pionieriška, ji nekenčiama. 2015 metų korporacijų reputacijos reitinge Monsanto atsidūrė vienoje iš paskutinių vietų – žemiau netgi už Halliburton ir BP, kurių nemyli už naftos išsiliejimą Meksikos įlankoje. Monsanto nekenčiama taip stipriai, kad kasmet netgi rengiamas Maršas prieš Monsanto, vykęs keliuose šimtuose miestų visame pasaulyje 2013, 2014, 2015 ir 2016 metų gegužės 21 dieną.

Dabar Monsanto reiškiamos pretenzijos dėl kompanijos finansuojamo GMO naudojimą reguliuojančių įstatymų pakeitimų lobizmo (korporacija kasmet tam išleidžia kelis milijonus dolerių); dėl to, kad Monsanto sėklos neva žlugdo fermerius ir priverčia juos nusižudyti; dėl to, kad Monsanto sukūrė „terminatoriaus“ geną, dėl kurio augalai negali daugintis (kompanija pažadėjo nesistengti patiekti šių kūrinių rinkai); netgi dėl to, kad kompanija teisiasi su „organiniais“ ūkininkais dėl to, kad vėjas užneša žiedadulkes nuo jos augalų į svetimus laukus; sąrašą galima tęsti. Prie visų šių pretenzijų, žinoma, prisideda visuotinė baimė dėl GMO bendrai ir jų įtakos žmogaus, gyvūnų sveikatai ir aplinkai.

Nagrinėjant šiuos klausimus, Monsanto dažnai tenka susidurti su emocijomis ir prietarais. Žmonės, reiškiantys nepritarimą GMO, kartais negali nei iššifruoti šios santrumpos, nei kaip nors savo pozicijos pagrįsti. Daug įtakingų institucijų – Pasaulinė sveikatos organizacija, Britanijos Karališkoji draugija, Europos komisija, JAV mokslų akademija, Amerikos medicinos asociacija, Amerikos mokslo raidos skatinimo asociacija ir kitos – nerado įrodymų, kad dabar rinkoje esantys genetiškai modifikuoti produktai būtų pavojingi naudotojams. Birželio 30 dieną , 107 Nobelio premijos laureatai paskelbė kreipimąsi į „Greenpeace“, ragindama remtis mokslo argumentais ir nutraukti kampaniją prieš genų inžineriją.

Net kai Monsanto užsiima labdara, joje regi blogį. Pavyzdžiui, po 2010 metais Haityje įvykusio žemės drebėjimo kompanija šalies atstatymui paaukojo $255 000 ir atgabeno daugiau nei 450 tonų javų ir vaisių sėklų (ne GMO). Į tai atsakydami, aktyvistai pareiškė, kad korporacinis monstras veikiausiai kaip hibridines sėklas davė genetiškai modifikuotus augalus, o Haičio ūkininkai išėjo protestuoti prieš Monsanto kukurūzus, kurie „gali kelti grėsmę vietinėms veislėms“, ir tą faktą, kad vyriausybė „naudoja žemės drebėjimus, kad parduotų šalį tarptautinėms korporacijoms“.

Dėl tokios visuomenės neapykantos iš dalies kalta pati Monsanto. Yra žinoma, kad korporacija seka jų sėklas perkančius ūkininkus. Aptikęs pažeidimų, gamintojas nesibodi kreiptis į teismą. Kasmet iš Monsanto sėklas perka du šimtai penkiasdešimt tūkstančių ūkininkų; nuo 1997 iki 2014 metų kompanija teismui pateikė 145 ieškinius prieš klientus, visais atvejais dėl to, kad fermeriai perpardavė sėklas ir tyčia nesilaikydavo sutarties sąlygų, teigia vyr. vadybininkai.

2000 metais Monsanto grynasis pelnas buvo $149 mln, 2015 m – $2,3 mlrd

Monsanto spaudė jos veiklą nušviečiančius ir klausimus užduodančius žurnalistus. „Monsanto su reporteriais elgiasi taip pat, kaip ir visos kompanijos: jos pyksta, skambina tavo viršininkui, reikalauja medžiagą atšaukti ar patikslinti. Tačiau jie buvo agresyvesni, nei dauguma kompanijų“, – papasakojo Carey Gillam iš Reuters. Pasak jos, 1999–2000 metais, kai ji rašė apie Monsanto, korporacijos atstovai skambino jai į mobilųjį telefoną, kaltino išankstiniu nusistatymu, uždavinėjo keistus klausimus, kokį pieną – organinį ar ne – ji perka. Būtent tada kompaniją praminė Monsatan. Dabar tai populiarus Twitterio heštegas.

Kitas epizodas: siekdama įveikti neigiamą visuomenės požiūrį į GMO, Monsanto drauge su kitomis šios srities kompanijomis sudarė koalicija ir 2013 metais, padedama PR agentūros Ketchum įkūrė interneto svetainę GMO Answers, kuris turėjo tapti „centriniu interneto šaltiniu“, kur ekspertai atsakinėtų į klausimus apie GMO. Tačiau vienas ekspertas, Kevinas Folta, pasirodė turįs ryšių su Ketchum ir Monsanto. Kiek vėliau paaiškėjo, kad Folta „draugiškai susirašinėjo“ su Ketchum, ir bendraudamas su fermeriais, Monsanto pavedimu, gynė ją, o 2014 metais iš kompanijos gavo $25 tūkst. grantą, kurį galėjo išleisti savo nuožiūra.

Dar vienas Monsanto skandalas: 2010 metais „Greenpeace“ – vienas iš aršiausių korporacijos kritikų – apkaltino jos viešųjų ryšių atstovus iš Ketchum šnipinėjimu. Skunde rašoma, kad PR agentūra pasamdė privačių detektyvų firmą, kad ši raustųsi „Greenpeace“ šiukšlėse, naudotų elektronines sekimo priemones ir klausytųsi organizacijos telefoninių pokalbių.

Nežiūrint visko, kompanija labai pelninga. Į sėklų ir augalų gamybą – dabar pagrindinį savo verslą – Monsanto susitelkė prieš 20 metų. Antroje praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pusėje ir visą pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį, kompanija praktiškai non stop supirkinėjo biotechnologijų ir žemės ūkio aktyvus, kone kasmet prarydama po kelias įmones. Taip jai pavyko greitai įsigyti specialistus ir pardavimų tinklą keliose dešimtyse šalių ir taip tapti stambiausiu sėklų pardavėju. 2000 metais (kai korporacijos biotechnologijų verslas buvo atskirtas nuo farmokologinio) grynasis jos pelnas buvo $149 mln, 2015-aisiais – $2,3 mlrd. Monsanto rinkos kapitalizacija nuo $7 mlrd 2000-aisiais, išaugo iki $43,5 mlrd dabar. Kompanija valdo 30 tyrimų centrų ir 250 žemės ūkio bandymų aikštelių visame pasaulyje.

Nors Monsanto pavadinimas visų pirma siejamas su genetiškai modifikuotais augalais, GMO toli gražu ne visa korporacijos produkcija. Kompanija ne kartą sakė, kad genų inžinerija – labai brangus malonumas, ir verslo požiūriu, daug efektyviau naudoti kitus metodus. Skaičiuojant tyrimus, kūrimą ir derinimą su reguliuotojais, vieno geno pridėjimas konkrečiai ž.ū. kultūrai trunka 10 metų ir kainuoja apie $100 mln, todėl genų modifikacija taikoma tik perimant savybes, kurių augalai neturi.

Visais kitais atvejais dabartinėmis technologijomis šias užduotis galima išspręsti greičiau ir pigiau, naudojant tradicinę selekciją – praktiką, kurią botanikai naudoja jau ne vieną šimtmetį. Bloomberg duomenimis, didžioji dalis tyrimams skirto „blogio korporacijos“ biudžeto – o tai $1,5 mlrd – panaudojama būtent tam. Monsanto tyrėjai sekvenavo daugumos kompanijos gaminamų augalų genomus. Taip ji gali įskiepyti jiems reikiamas savybes – pavyzdžiui, atsparumą sausrai ar tvirtesnius stiebelius – ir tikrinti, ar viskas pavyko, nelaukdami, kol subręs derlius. Be to, milijonų virtualių hibridų savybės gali būti tikrinamos kompiuterinėmis simuliacijomis. Naudodama šiuos instrumentus, kompanija gali kuri ir pradėti pardavinėti savo nuosavų rūšių vaisius ir daržoves – tokius, kaip Melorange, itin saldžius raukšlėtuosius melionus, ar EverMild – mažiau ašaras spaudžiančius svogūnus. Planuojami arbūzai, „gurgždantys beveik kaip obuoliai“. Beje, kol kas naujų augalų rūšių pardavimo apimtys toli gražu nėra tokios, kokių pageidaujama.

EverMild – mažiau ašaras spaudžiantis svogūnas. Planuojami arbūzai, „gurgždantys beveik kaip obuoliai“

Paklausus Monsanto dirbančių mokslininkų ir kompanijos vadybininkų, jie pasakys, kad viskas, ką daro korporacija – nuo sėklų ir purškalų iki ūkininkavimui skirtos programinės įrangos – reikalinga vardan vieno kilnaus tikslo: žemdirbystės efektyvinimo ir mažesnio poveikio gamtai. Be herbicidų, kompanija dar prekiauja ir kukurūzų, sojų, pomidorų, kopūstų, brokolių, cukrinių runkelių ir daugelio kitų kultūrų sėklomis. Augalams suteikiamos įvairiausios savybės, – atsparumas kenkėjams, ligoms sr herbicidams, padidinančios derlingumą ir sumažinančios dirvos eroziją, atsparumas sausrai ar šalčiui, didesni ar saldesni vaisiai. Tačiau, kad ir kiek Monsanto įrodinėtų, kad GMO nekenksmingi, kad ji naudoja iš esmė tuos pačius metodus, kaip ir „organiniai“ žemės ūkiai, kad jai nėra prasmės žlugdyti fermerius, nes jie yra pagrindiniai jos vartotojai, – kad ir kiek pastangų tam dėtų aukščiausi vadybininkai, kritikams tai – tik gražūs žodžiai, kuriais ciniškai dengiasi godus abejotinos istorijos konglomeratas, kurio vienintelis tikslas – pelnas.

GMO sėklas gamina ne viena Monsanto kompanija. Tačiau būtent ji labiausiai žeidžia publikos jausmus, o pats korporacijos pavadinimas tapo nelyginant raudonu skuduru daugybei žmonių visame pasaulyje. Kas juos verčia taip stipriai nekęsti kompanijos? Kaip kalbėdamasis su Bloomberg pažymėjo viešųjų ryšių konsultantas Jim Courtovich, Monsanto ekologijos aktyvistams tapo „žemiausiai kabančiu vaisiumi“. „Dažnai matome, kad kompanijų reputacija bloga ne dėl to, kad jos būtų padariusios kažką siaubingai blogo“, – sako jis. Tiesiog medijose nuolat skambanti kritika šios kompanijos įvaizdį formuoja labiau, nei bet kokios jos pačios pastangos.

Šiaip ar taip, abejotinų kompanijos istorijos puslapių ištrinti nepavyks, visuomenės nuomonė, nepaisant visų mokslinių išvadų, augalų mutantų baimės greitai neįveiks, o bloga reputacija ir aktyvistų priešinimasis netrukdo Monsanto likti pelninga ir augančia korporacija. Kiekvienam – savo.

Publikacija pirmą kartą paskelbta technologijos.lt liepos 28 d.