Nešviesūs prisiminimai. Praeityje gausu ne tik herojų, pasiaukojusių žmonių, bet ir antiherojų – tironų, galvažudžių, aferistų ir kitokių niekšų. Viačeslavas Molotovas paliko ryškų pėdsaką XX a. pasaulio istorijoje, nors ir tamsų.

Ar verta, ar etiška tokį prisiminti? Gal geriau užmiršti, lyg jo nebūtų buvę? Nuo seno įprasta įamžinti, rašyti knygas ir straipsnius apie istorines asmenybes, nuveikusias daug gero savai tautai ar visai žmonijai. Tai iš tiesų būtina – taip sužinome apie gražius pavyzdžius, iš kurių galime pasimokyti, ir pati istoriografija dėl to darosi įdomesnė. Tačiau be tamsių asmenybių portretų istorijos knygos būtų nepilnos ir net blankios, primityvios. V.Molotovas tarp Josifo Stalino sėbrų ilgą laiką užėmė pirmą, ypatingą vietą, nors jo sosto įpėdiniu ir netapo.

V.Molotovas (tikroji pavardė Skriabinas) gimė krautuvės pardavėjo šeimoje prieš 125 metus – 1890 m. vasario 25 d. nedideliame Kukarkos miestelyje Viatkos gubernijoje, Urale. 1908 m. baigęs Kazanės realinę mokyklą studijavo Peterburgo politechnikos institute, bet mokslų nebaigė. Matyt, sutrukdė revoliucinė veikla – nuo 1906 m. jis jau aktyvus Vladimiro Lenino vadovaujamos Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos narys – bolševikas. Pirmą kartą areštuotas 1909 m., o po to kalėjimai ir tremtys jo gyvenime užėmė svarbią vietą: senatvėje didžiavosi, kad teko pasėdėti visuose svarbiausiuose Rusijos kalėjimuose. Ar ne dėl to vėliau gavęs valdžią su tokiu entuziazmu grūdo į kalėjimus, pasmerkdavo mirčiai dešimtis tūkstančių žmonių?

Laisvės laikotarpiais tęsė revoliucinę veiklą, 1912 m. buvo vienas „Pravdos“ laikraščio įkūrėjų. Aktyvus Spalio revoliucijos dalyvis. Po V.Lenino mirties 1924 m. sausį tapo vienu įtakingiausių J.Stalino bendrininkų jo kovoje dėl valdžios partijoje ir valstybėje prieš Levą Trockį, Grigorijų Zinovjevą ir Levą Kamenevą. Žinoma, šefas tą ištikimybę tinkamai įvertino. Maža to, tarp bolševikų, J.Stalino aplinkos žmonių jis buvo palyginti neblogai išsilavinęs ir dar garsėjo savo ypatingu darbingumu, ištverme, už ką pelnė Akmeninio Pasturgalio („Kamennaja zadnica“) pravardę. Visa tai padėjo jam įkopti į pačią imperijos valdžios olimpo viršūnę: 1928–1929 m. vadovavo Maskvos partinei organizacijai, 1930 m. tapo premjeru – TSRS liaudies komisarų tarybos pirmininku.

Tiesa, didžiojo teroro metais (1937–1938) daugelis panašių į jį, nepaisant gabumų ir nuopelnų, buvo sušaudyti arba geriausiu atveju atsidūrė Tolimojoje Šiaurėje. Bet V.Molotovui ir tada pasisekė – gal todėl, kad savo atsidavimą vadui jis visą laiką demonstravo ypatingu žiaurumu – apie tai nemažai rašė rusų generolai savo karo metų atsiminimuose. Jį net vadino Stalino vėzdu.

Bet iš tiesų ta savybė jam buvo būdinga ir anksčiau: masinės 1930–1931 m. kolektyvizacijos laikotarpiu ir 1932 m. Ukrainoje – ten jis buvo bene svarbiausias masinio bado organizatorius, jo kaltininkas. Jo parašą rusų istorikai rado ir po visais svarbiausiais J.Stalino valdžios dokumentais, kuriais buvo organizuojamas ir vykdomas masinis teroras TSRS. Tai V.Molotovas pasiūlė teisti myriop ne kiekvieną „klasinį priešą“, „trockistą“, „kenkėją“, „šnipą“ atskirai, o ištisais sąrašais – taip sutaupant laiko. Tokių „teismų“ žmonija iki tol, regis, nežinojo…

Charakteringa, kad jis niekada dėl to nejautė kaltės ir žiloje senatvėje 1982 m. tvirtino, esą „mes be teroro negalėjome“, o humanizmas prieštaraująs pažangai ir revoliucinei moralei… Aiškino, kad Michailas Tuchačevskis rengė karinį sąmokslą, o 1937 m. represijos padėjo TSRS išvengti „penktosios kolonos“ karo metais. Gyrė ištisų tautų trėmimus – teisingai padaryta!

1939 m. J.Stalinui ruošiantis sandėriui su A.Hitleriu V.Molotovui teko dar vienos svarbios pareigos – užsienio reikalų liaudies komisaro poste jis pakeitė Maksimą Litvinovą – žydą ir germanofobą, sąjungos su Paryžiumi ir Londonu šalininką. Taip istorijoje atsirado Molotovo-Ribbentropo paktas, faktiškai du dokumentai, 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. Vokietijos ir Tarybų Sąjungos sutartys. Iš tiesų juos teisingiau būtų vadinti  Stalino-Hitlerio paktais, tai jų iniciatyva ir valia jie gimė. Tik daug aukštesnis J.Stalino rangas neleido jam pasirašyti greta Joachimo von Ribbentropo.

TSRS ir Vokietijos užsienio reikalų žinybų vadovų parašai atsirado ne tik minėtose sutartyse, bet ir prie jų pridėtuose slaptuosiuose protokoluose. Tačiau V.Molotovas visada kategoriškai neigė, kad tokie protokolai iš viso buvo, jo pėdomis pasekė ir Michailas Gorbačiovas, bet tai buvo tuščios pastangos. Protokolai buvo, ir jais A.Hitleris suteikė teisę savo sąjungininkui J.Stalinui daryti ką norint su Baltijos šalimis, atimti jų nepriklausomybę.

Senatvėje V.Molotovas papasakojo, kaip tas buvę padaryta. Atvykusiam derybų į Maskvą Latvijos užsienio reikalų ministrui jis pareiškęs: „Atgal jūs negrįšite, kol nepasirašysite prisijungimo prie mūsų.“ Ir davęs komandą čekistams latvio neišleisti iš Maskvos. Beje, pas mus taip pat buvo kalbų, kad ir Juozui Urbšiui tada teko išgirsti tokių V.Molotovo grasinimų, tačiau jis pats savo atsiminimuose apie tai neparašė.

Kitas Lietuvos atstovas, kuriam teko turėti reikalų su šiuo J.Stalino patikėtiniu, buvo Vincas Krėvė – 1940 m. vasarą vadinamosios Liaudies vyriausybės premjeras ir užsienio reikalų ministras. Jį Maskvoje V.Molotovas ištisas keturias valandas auklėjo, aiškindamas, kad Lietuvai nėra geresnės išeities, kaip būti TSRS sudėtyje. Bet neįtikino…

Apie tas dvi Maskvos ir Berlyno sutartis dabar jau visi žino. Turbūt mažiau kas girdėjo, kad galėjo būti ir trečia tokia sutartis su V.Molotovo parašu 1940 m. lapkritį, kai jis lankėsi Berlyne pas patį A.Hitlerį. Ir gavo iš jo viliojantį pasiūlymą – TSRS užimti Indiją. Žinoma, ši vieno tirono dovanėlė kitam buvo klastinga: tegu Maskva netrukdo vokiečiams šeimininkauti Europoje, tegul raudonoji armija žygiuoja gilyn į Aziją, o tada vermachtui kelionė į Maskvą bus visai lengva – juk Rusijos užkariavimo planas „Barbarosa“ jau baigiamas rengti.

Tačiau J.Stalinas, nors tada, regis, dar visiškai pasitikėdamas savo „kolega“, šiuo pasiūlymu vis dėlto nesusigundė – jam labiau rūpėjo Suomija, Bulgarija, Bosforo ir Dardanelų sąsiauriai. Todėl Maskvos ir Berlyno draugystė baigėsi, tarp buvusių sąjungininkų prasidėjo žiaurus karas. V.Molotovui teko apie tai per radiją pranešti liaudžiai – jo viršininkas nuo tos netikėtos žinios atsipeikėjo ir žadą atgavo tik po savaitės, 1941 m. liepos 3 d. Nors dar visai neseniai, gegužės 5-ąją, kalbėdamas Kremliuje per priėmimą baigusiems karo akademijas karininkams buvo labai narsus ir karingas: „Geriausia gynyba – puolimas. Taikios politikos era baigėsi, prasidėjo nauja – socialistinio fronto plėtimo, ginklo jėgos era“, žadėjo lengvai sutriuškinti vermachtą…

Tada artimiausio J.Stalino bendražygio pavardė buvo įamžinta dar kartą: jis pasirašė nutarimą dėl degiųjų skysčių tankams naikinti gamybos, todėl šie gavo neoficialų Molotovo kokteilių pavadinimą. Mat daugiau gintis nuo vokiečių tankų nebuvo kuo – savo tankus (kurių turėjo kelis kartus daugiau nei vermachtas) rusai išmėtė, prarado traukdamiesi Maskvos link. Kaip žinome, šie skysčiai nepamiršti iki šiol – jie plačiai panaudoti verčiant Viktoro Janukovyčiaus valdžią Kijeve 2014-aisiais.

Ir karui prasidėjus V.Molotovas liko antru pagal svarbą žmogumi imperijoje, ir toliau jo pagrindinė veiklos sritis buvo diplomatija. J.Stalinui paliepus keliavo į Angliją, JAV prašyti pagalbos – per fronto liniją, gana sunkiomis sąlygomis, gerokai rizikuodamas. Lydėjo savo viršininką į Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijas 1943, 1944, 1945 m. Įkūrus Jungtinių Tautų Organizaciją jos Saugumo Tarybos pasėdžiuose pasireiškė kaip didelis veto teisės mėgėjas ir ten gavo dar vieną pravardę – Misteris Ne („Mister No“). Ir šiukšlių dėžės ten buvo vadinamos Molotovo krepšiais („Molotov basket“) – dėl tos pačios priežasties.

Tačiau karui pasibaigus baigėsi ir J.Stalino pasitikėjimas savo artimiausiu pavaldiniu, nors šis ir teisinosi, atgailavo, sako, net verkė dėl to. Mat V.Molotovas nemažai laiko praleido Vakaruose, bendravo su užsienio valstybių vadovais, su pačiais Winstonu Churchilliu ir Franklinu Rooseveltu. O tokie žmonės J.Stalinui visada buvo įtartini, pavojingi: gal jie parsidavė priešams?

Todėl TSRS užsienio reikalai atiteko Andrejui Višinskiui, maža to, V.Molotovo žmona Polina Žemčiužina (tikroji pavardė Karpovskaja), labai aktyvi ir nusipelniusi tarybų valdžiai moteris – pilietinio karo dalyvė, partinė darbuotoja, žuvies pramonės liaudies komisarė, 1949 m. sausį buvo suimta, apkaltinta „ilgamečiais nusikalstamais ryšiais su žydų nacionalistais“ ir nuteista penkeriems metams lagerių Kazachstane. Mat tada, paskutiniais J.Stalino viešpatavimo metais, TSRS vyko didžiulė kovos prieš kosmopolitizmą, tai yra antisemitinė, kampanija, visur ieškota sionistų, kurie iš pasalų kenkia valdžiai ir liaudžiai. P.Žemčiužina buvo geras sionistės pavyzdys: ji ne tik buvo žydė, bet ir nuo 1942 m. aktyviai dalyvavo Žydų antifašistinio komiteto veikloje. O ši organizacija 1948 m. buvo išvaikyta.

Ir lageryje P.Žemčiužina nebuvo palikta ramybėje: 1953 m. pradžioje ją atgabeno į Maskvą, tardė, kankino. Kai jos byla buvo svarstoma VKP(b) politbiure, balsuojant pats V.Molotovas susilaikė, tuo dar labiau pakenkdamas savo reputacijai: tikram bolševikui partijos valia turėjo būti svarbesnė už žmoną…

O J.Stalinas šiuo sprendimu siekė dviejų tikslų: uždrožti keikiamiems sionistams ir turėti įkaitę, kad V.Molotovas gyventų nuolat jausdamas baimę. Taip gyveno ir kitas aukštas valdžios pareigūnas Michailas Kalininas: jo žmona estė taip pat buvo lageryje.

Tuo metu V.Molotovo reikalai toliau blogėjo: XIX partijos suvažiavime 1952 m. spalį į aukščiausią partijos vadovybę jis jau nebepateko, maža to, CK plenume J.Stalino buvo viešai apkaltintas nusikalstamais ryšiais su JAV. Tada sklido gandas, kad didysis vadas rengė dar vieną grandiozinį kadrų valymą, bet to padaryti jau nebespėjo – 1953 m. kovo 5 d. netikėtai mirė. Istorikai abejoja, ar ta mirtis buvo natūrali, ar jai įvykti nepadėjo vienas artimiausių tuo metu J.Stalinui žmonių – Lavrentijus Berija: juk jam taip pat grėsė pavojus būti „išvalytam“.

Diktatoriui mirus tarp jo artimųjų paprastai vyksta aršios kovos dėl sosto, taip 1953 m. kovo pradžioje buvo ir Maskvoje. Jose dalyvavo ir V.Molotovas, bet pirmojo prizo nelaimėjo – matyt, todėl, kad jo pozicijos Kremliuje pastaraisiais metais buvo labai susilpnėjusios. Į priekį išsiveržė naujas J.Stalino laikų „antrasis žmogus“ – Georgijus Malenkovas, gana pilka asmenybė, vado pasitikėjimą pelnęs paklusnumu ir žiaurumu. Jis tapo TSRS ministrų tarybos pirmininku. Vis dėlto V.Molotovas neliko be nieko – gavo pirmojo premjero pavaduotojo (kartu su L.Berija, Lazariu Kaganovičiumi ir Nikolajumi Bulganinu) ir užsienio reikalų ministro postus.

Tačiau G.Malenkovas pergale džiaugėsi neilgai, nes padarė lemtingą klaidą – kompartijos lyderio pareigas atidavė Nikitai Chruščiovui. O šis, būdamas už kitus gudresnis, šiuo postu pasinaudodamas greitai sugebėjo tapti pirmu žmogumi ir valstybėje, visagaliu jos šeimininku. V.Molotovas jam neįtiko, nes vėl bandė būti Misteriu Ne – tęsti J.Stalino užsienio politiką: priešinosi santykių su Jugoslavija normalizavimui, taikaus sambūvio su kapitalizmu ir kitoms N.Chruščiovo iniciatyvoms, kuriomis šis siekė didelių permainų, ypač santykių su Vakarais srityje. Maža to, N.Chruščiovas 1956 m. XX kompartijos suvažiavime pasmerkė J.Staliną, jo kultą ir terorą. To senoji gvardija pakęsti negalėjo: juk taip buvo pakirstas partijos ir valstybės autoritetas pasaulyje, be to, visi buvę J.Stalino sėbrai buvo ir jo nusikaltimų bendrininkai – o gal už tai teks atsakyti?

1957 m. birželį jie pakėlė maištą, V.Molotovas buvo vienas jo lyderių. Nors maištininkų jėgos buvo galingos, N.Chruščiovui su Georgijaus Žukovo pagalba pavyko juos įveikti, paskelbti „antipartine grupe“. Nugalėtojas pademonstravo, kad jis – ne J.Stalinas: nieko nesušaudė, bet iš valdžios ir Maskvos visus nepatenkintuosius išgrūdo. V.Molotovas gavo TSRS ambasadoriaus pareigas toli – Mongolijoje. Nuo 1960 m. – nuolatinis TSRS atstovas Tarptautinės atominės energijos agentūros (MAGATE) būstinėje Vienoje. Vis dar bandė nepasiduoti, prieštarauti V.Chruščiovo politikai, pasmerkė naujosios TSKP programos projektą kaip smulkiaburžuazinį. Todėl 1962 m. buvo pašalintas iš kompartijos ir išvarytas į pensiją.

Vis dėlto galima sakyti, kad V.Molotovui pasisekė. Jo žmona P.Žemčiužina, ir lageryje šlovinusi J.Staliną (nors buvo kaltinama rengusi sąmokslą jį nužudyti!), jau 1953 m. kovą L.Berijos įsakymu išėjo į laisvę, buvo reabilituota. Dar svarbesnis faktas: V.Molotovo bendrininkas, kitas žinomo pakto, padėjusio kilti Antrajam pasauliniam karui, signataras J.Ribbentropas baigė savo gyvenimą kartuvėse – Tarptautinio tribunolo kariniams nusikaltimams teisti sprendimu. O V.Molotovas išgyveno iki 1986 m. lapkričio, ištisus 96 metus, ir dar suspėjo atgauti partijos bilietą. Konstantinas Černenka, neilgai buvęs Kremliaus šeimininku – TSKP generaliniu sekretoriumi, šiam tikslui 1984 m. išleido specialų partijos CK nutarimą, suteikdamas daug džiaugsmo V.Molotovui. Ta proga vienas prancūzų laikraštis pasišaipė, esą K.Černenka rengia sau įpėdinį: pats senutėlis būdamas – dar senesnį…

O šis liko kietakaktis bolševikas iki paskutinių savo gyvenimo dienų: ir toliau garbino J.Staliną, nepripažino jokių jo nusikaltimų ar klaidų. Ir toliau atkakliai tvirtino, kad jo pasirašytas paktas ne tik nepažeidė tarptautinės teisės normų ir nepakenkė TSRS, bet buvo didžiulis jos užsienio politikos laimėjimas, nes leido geriau pasirengti karui su Vokietija. Tačiau dabar jau daugelis rusų istorikų pripažįsta, kad šis dokumentas pablogino TSRS strateginę padėtį, nes kartu su Lenkijos ir Baltijos valstybių nepriklausomybės likvidavimu dingo ir buferinė zona tarp TSRS ir Vokietijos. O tai suteikė galimybę A.Hitleriui netikėtai užpulti TSRS.

Jonas Rudokas

Autoriaus asm. archyvas

Prieš 70 metų, 1941 m. liepos mėnesį, Berlyno universiteto profesorius Konradas Meyeris-Hetlingas pateikė SS reichsfiureriui Heinrichui Himmleriui garsiojo Rytų teritorijų kolonizavimo generalinio plano “Ost” pirmąjį variantą. Jame buvo numatytas pokarinis Rytų Europos šalių tvarkymas ir ekonominis vystymas.

Vokietijos nacionalsocialistų planai buvo grindžiami geopolitikos ir rasių teorijomis. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Vokietijoje buvo išpopuliarinta “tautos be erdvės” teorija. Adolfas Hitleris savo knygoje “Mein Kampf” rašė, kad svarbiausia Vokietijos problema – jos gyventojų skaičių suderinti su teritorija. Dėl didelio gyventojų pertekliaus vokiečių tautai gresiąs išnykimo pavojus, kurį pašalinti esą galima tik užvaldžius naujas žemes. Jas užvaldyti lengviausia būsią Europos rytuose, nes ten gyventojų tankumas mažas ir plytinčios neaprėpiamos “žemės be tautų”.

Pradėdama karą su Sovietų Sąjunga ir organizuodama užimtų Rytų teritorijų administravimą, Vokietijos politinė vadovybė siekė įgyvendinti tris uždavinius: pirma, laikyti gyventojus absoliučiai paklusnius, ryžtingai slopinant visus, netgi mažiausius, nepaklusnumo bei noro priešintis atvejus. Antra, užtikrinti užimtos teritorijos ekonomikos funkcionavimą vokiečių karinės gamybos labui. Trečia, paversti užimtus kraštus neišsenkamu vokiečių karinės pramonės darbo jėgos rezervuaru.

Šiems uždaviniams įgyvendinti H.Himmleris buvo įsakęs parengti užimtų Rytų sričių pertvarkymo plano įvairius variantus: keturis variantus parengė Reicho komisaro vokietybei stiprinti vyriausiasis štabas, o vieną – Vokietijos vyriausioji Reicho saugumo valdyba (RSHA). Visi kartu jie sudarė generalinį planą “Ost”. 1940 m. RSHA ėmė rengti savo plano variantą – “Rytų statybos teisiniai, ūkiniai ir teritoriniai pagrindai”.

Grupės, rengusios planą, vadovu buvo paskirtas Berlyno universiteto profesorius Konradas Meyeris-Hetlingas. Jo parengtas ir 1941 m. liepą H.Himmleriui pateiktas 80-ies puslapių pirmasis plano projektas – su žemėlapiais, lentelėmis ir schemomis – buvo skirtas 30-iai metų ir susidėjo iš dviejų pagrindinių dalių: “Mažojo plano”, skirto įgyvendinti greitu laiku, ir “Didžiojo plano”, numatančio pokario metų projektus. Antrasis plano variantas buvo pateiktas 1942 m. gegužę, o trečiasis – 1942 m. pabaigoje.

A.Hitlerio nurodymu planas “Ost” buvo griežtai įslaptintas: buvo padarytos tik kelios šio dokumento kopijos keliems gauleiteriams, dviem ministrams, generalgubernatoriui ir kai kuriems aukšto rango SS pareigūnams.

Šis svarbus Antrojo pasaulinio karo dokumentas buvo dingęs ir tik 1980-aisiais surastas Vokietijos federaliniame archyve.

Du trečdalius planuota ištremti

Prieš parengiant plano “Ost” projektą, atskiros Trečiojo Reicho žinybos teikė savo siūlymus. Pirmąjį dokumentą, skirtą Vokietijos politikos tikslams ir metodams Rytuose, parengė A.Rosenbergas. Pagal jo planą SSRS turėjo būti padalyta į tokius tautinius ir geografinius vienetus: 1) Didžiąją Rusiją su centru Maskva, 2) Gudiją su centrais Minsku ir Smolensku, 3) Estiją, Latviją ir Lietuvą, 4) Ukrainą ir Krymą, 5) Dono sritį su centru Rostovu, 6) Kaukazo sritį, 7) Rusijos Turkestaną.

Lietuvos istorikas Arūnas Bubnys pabrėžia, kad, pirmojo plano “Ost” autorių nuomone, per 30 metų iš Lenkijos ir europinės SSRS dalies turėjo būti iškelta 80–85 proc. lenkų, 65 proc. Ukrainos, 75 proc. Baltarusijos ir dauguma Baltijos šalių gyventojų. Iš viso į Vakarų Sibirą planuota ištremti 31 mln., o vietoje palikti tik 14–15 mln. gyventojų. Remiantis H.Himmlerio gydytojo žodžiais, SS reichsfiureris estus, latvius ir lietuvius planavo perkelti į Archangelsko ir Onegos rajoną. Dalį likusių gyventojų ketinta suvokietinti, kiti turėjo tapti pigia darbo jėga. O vietoj ištremtų vietos gyventojų planuota įkurdinti milijonus vokiečių.

Plane buvo numatyta suvokietinti estų tautą ir gana nemažai latvių. O lietuviai tam netiko, nes turėjo daug slaviško kraujo: rasės atžvilgiu mažiau vertingiems lietuviams buvo numatyta rasti kolonizacijos vietą Rytuose. H.Himmlerio nuomone, visą lietuvių tautą reikėjo ištremti toli į Rytus – į Vakarų Sibirą.

Vokietijos federaliniame archyve aptiktas dokumentas “Direktyvos dėl galimybių suvokietinti Ostlando tautas – estus, latvius ir lietuvius 1942–1944 m.”. Iš jo galima daryti išvadą, kad H.Himmleris ketino suvokietinti tik apie 10 proc. Baltijos šalių gyventojų. Vis dėlto buvo pripažinta, kad nors esama kai kurių gerų rasinių elementų, suvokietinti estų ir latvių neįmanoma. Netinkamus suvokietinti estus ir latvius reikia perkelti į Leningrado sritį. Savo ruožtu Lietuva turi būti visiškai atlaisvinta vokiečiams, o maždaug 0,5 mln. jos gyventojų – geriausių rasiniu požiūriu – pervežta į Prūsiją.
H.Himmleris pavedė K.Meyeriui-Hetlingui parengti teisinį, ekonominį ir politinį būsimosios “Rytų rekonstrukcijos” planą. Šis plano “Ost” projektas buvo baigtas 1942 m. gegužę. Ostlande turėjo būti įsteigta 12 atramos punktų (tarp jų Vilnius, Šiauliai, Ryga, Tartu, Talinas). Atstumai tarp punktų privalėjo būti apie 100 km ir bendras kiekvieno punkto plotas – iki 2000 kv. km.

Grėsė fizinis tautų išnaikinimas

Per 25 metus Baltijos valstybėse buvo numatyta apgyvendinti 560 tūkst. vokiečių. Tačiau K.Meyerio-Hetlingo parengtas planas H.Himmlerį tenkino tik iš dalies: jis liepė įgyvendinti planą “Ost” per 20 metų, numatant visiškai suvokietinti Generalinę guberniją, Latviją ir Estiją.

H.Himmleriui pavaldi Rytų žemių kolonizavimo įstaiga buvo parengusi Lietuvos kolonizavimo plano metmenis, numačiusius apgyvendinti vokiečius anksčiau žydams, lenkams, rusams bei 1941 m. žiemą repatrijavusiems asmenims priklausančiuose ūkiuose. Pirmiausia vokiečius buvo numatyta įkurdinti Vakarų Lietuvoje, kad kolonistų koridorius nusidriektų nuo Rytprūsių iki “senųjų Ordino žemių” (Latvijos ir Estijos). Tad nieko keista, kad jau 1942 m. spalį Lietuvoje buvo 7,9 tūkst. įvairias tarnybines pareigas einančių vokiečių ir 16,8 tūkst. ūkininkų kolonistų. Vien 1942–1943 m. į Lietuvą buvo atkelta 30 tūkst. kolonistų, daugiausia vokiečių.

Sovietų istorikai D.Melnikovas ir L.Čiornaja surado, kad “vienoje plano vietoje buvo siūloma rusus apgyvendinti netgi Pietų Amerikoje ar Afrikoje”. Šie istorikai plane “Ost” vokiečių vartojamus terminus “suvokietinti”, “germanizuoti”, “deportuoti” arba “perkelti” suprato ne kitaip, kaip fizinį tautų išnaikinimą. Minimi autoriai mėgo cituoti H.Himmlerio esą pasakytus žodžius, kad “žygio į Rytus tikslas yra sunaikinti 30 mln. slavų”.

Dauguma besidominčiųjų naujausių laikų istorija yra įsitikinę, kad “nežmoniško fašizmo” planai numatė milijonų slavų sunaikinimą. Šis įsitikinimas tapo toks tvirtas, kad faktiškai virto abejonių nekeliančia aksioma. Tuo tarpu šių Trečiojo Reicho vadovybės tikslų patvirtinančių įrodymų nėra. Pirmą kartą dokumentais nepagrįsti teiginiai apie nacionalsocialistų ketinimus sunaikinti daugumą SSRS europinės dalies gyventojų buvo paskelbti Niurnbergo procese. Tezei apie planuojamą slavų sunaikinimą patvirtinti buvo parinkti keli abejotini “dokumentai”. Pagrindinis iš jų buvo planas “Ost”, tik kitu pavidalu – Užimtų Rytų sričių ministerijos Kolonizacijos skyriaus viršininko E.Wetzelio pastabos bei pasiūlymai dėl plano “Ost”, nes, kaip minėta, pats planas iškart po karo nebuvo surastas.

E.Wetzelio “dokumentas” – viso labo fragmentiški užrašai pieštuku knygelėje. E.Wetzelio pastabose randame ir nemažai nesąmonių, kaip antai lenkus ištremti į Pietų Ameriką. Dėl viso šito peršasi mintis, kad E.Wetzelio pieštukinės “pastabos” buvo arba sufalsifikuotos nuo pradžios iki galo, arba šiek tiek “specialistų” pakoreguotos.

Ar reikia Antrojo Niurnbergo?

Kaip žinome, Reicho vadovybė dėl susiklosčiusių karinių ir politinių aplinkybių plano “Ost” iki galo įgyvendinti nespėjo, tad šis planas taip ir liko tik popieriuje. Tačiau jo įgyvendinimo programą “sėkmingai” perėmė SSRS vadovybė. SSRS “Generalinis Rytų planas” per penkiasdešimt metų (iki kol žlugo Sovietų Sąjunga) buvo įgyvendintas maždaug 60 proc. SSRS Lietuvoje apgyvendino penkis kartus daugiau kolonistų, negu buvo numatęs Trečiasis Reichas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940–1958 m. tapo kas trečias Lietuvos gyventojas: ištremta 131 tūkst., įkalinta 200,1 tūkst., nužudyta 20 tūkst. partizanų, nužudyta per 5 tūkst. beginklių žmonių, per 1000 nuteista mirties bausme. Dėl teroro ir galimų represijų iš Lietuvos repatrijavo 490 tūkst. žmonių. Kartu su karo aukomis (245 tūkst.) Lietuva neteko daugiau kaip 1091 tūkst. savo gyventojų.

Priminsime, kad Niurnbergo teisme Vokietijos vadovai buvo teisiami kaip karo nusikaltėliai. Žinant, kokią destruktyvią veiklą visame pasaulyje vykdė SSRS, peršasi išvada, kad teisingumo vardan būtina surengti dar ir tarptautinį komunizmo teismą. Siūlymas, kad nekaltųjų kraują pralieję Sovietų Sąjungos vadovai turi būti įvardyti kaip nusikaltėliai ir teisiami netaikant senaties, turi milijonus šalininkų.

Generalinio plano “Ost” titulinis lapas

Autoriaus asm. archyvas

"Veido" archyvas

J.Stalino pretenzijos ir užmojai nebuvo kuklesni, nei A.Hitlerio – ir Maskvoje, ir Berlyne buvo kuriami ambicingi pasaulio užkariavimo planai

Lygiai prieš 70 metų Lietuva vėl pateko į karo ugnį – susikovė A.Hitlerio Vokietija ir J.Stalino SSRS.

Pirmasis pasaulinis karas, vykęs 1914–1918 m., buvo ypač baisus ir kruvinas, pareikalavęs apie 10 mln. žmonių aukų, palikęs 6 mln. invalidų, 7 mln. našlių ir 9 mln. našlaičių, sugriovęs Europos miestus. Todėl istorikai jį pavadino Didžiuoju karu, o žmonės tikėjosi, kad tokia didelė nelaimė niekada nebepasikartos, kad daugelio pasaulio politikų pastangomis įkurta Tautų Sąjunga sugebės užkirsti jai kelią.

Deja, vos dvidešimčiai metų praėjus, 1939 m. rugsėjo 1 d., Adolfo Hitlerio Vokietija užpuolė Lenkiją, pradėdama Antrąjį pasaulinį karą, kuris greitai išsiplėtė ne tik Europoje, bet ir Azijoje, Afrikoje, pasiekė net tolimąją Australiją. Patys žiauriausi ir reikšmingiausi mūšiai šiame kare vyko Vokietijos ir SSRS frontuose nuo 1941 m. birželio 22 dienos ankstyvo ryto.

J.Stalino ir A.Hitlerio planai

Pirmojo pasaulinio karo istorijoje didelių paslapčių seniai nebeliko, tačiau daugelis 1941–1945 m. Vokietijos ir SSRS karo įvykių, o ypač jo pradžia, tebeskęsta miglose, nes Rusijos slaptieji archyvai istorikams lieka neprieinami. Tiesa, tebėra oficialiai nepaneigta karo pradžios versija, kurią sukūrė pats Josifas Stalinas pirmaisiais to karo mėnesiais: kad SSRS visada buvo taikinga valstybė, kurią vermachtas, iš anksto gerai pasirengęs, klastingai užpuolė, kad raudonoji armija turėjo per mažai tankų ir lėktuvų, bet labai atkakliai gynėsi, todėl vokiečiai dar 1941 m. neteko 4,5 mln. savo karių.

"Veido" archyvas

Tačiau daugeliui istorikų, ypač žlugus Maskvos imperijai, tokia versija atrodo aiškiai neteisinga, sukurta žmonėms mulkinti, tikrosioms raudonosios armijos kracho 1941 m. vasarą priežastims užmaskuoti. Jie surado daugybę tokiai versijai preištaraujančių neginčijamų faktų, todėl atsirado visai naujų karo pradžios versijų, žinoma, neturinčių pakankamai dokumentinių įrodymų, bet vis dėlto laipsniškai artinančių mus prie tiesos. Šį kartą siūlome “Veido” skaitytojams susipažinti tik su viena jų, pačia naujausia, kurią sukūrė rusų istorikas Markas Saloninas.

Jo, kaip ir daugelio kitų naujosios kartos rusų istorikų, nuomone, J.Stalinas visai nebuvo taikingai nusiteikęs, jo pretenzijos ir užmojai nebuvo kuklesni už A.Hitlerio, todėl Maskvoje, kaip ir Berlyne, buvo kuriami gana ambicingi pasaulio užkariavimo planai.

Pirmasis, susiformavęs 1939 m. rudenį, buvo labai paprastas: būtina visokeriopai, politinėmis ir ekonominėmis priemonėmis paremti Vokietiją, nes būdama galinga ji, kaip ir Italija, Japonija, bus Maskvos sąjungininkė būsimajame jos kare su anglų ir prancūzų bloku. Tada raudonosios armijos strategai planavo žygius į Turkiją, Graikiją, Egiptą, net tolimąją Indiją. Tačiau netikėtai greitas Prancūzijos žlugimas 1940 m. gegužę šį rožinį planą pavertė niekais ir teko skubiai kurti naują.

Antrojo plano (ir visų vėlesnių) pagrindas – grandiozinis žygis į Vakarus, sutriuškinant vermachtą ir nepaisant tik tą pasirašyto Molotovo-Ribbentropo pakto. Svarbiausia puolimo kryptis – Liublinas–Sandomiras–Krokuva, bet tai būtų tik pradžia. Toliau buvo planuojami smūgiai Poznanės–Berlyno ar Prahos–Vienos kryptimis. Tokį svarbų istorinį žygį J.Stalinas tikėjosi sėkmingai įvykdyti tik jam gerai pasirengęs – 1942 m. vasarą ar net 1943 metais.

Bet tarptautinė padėtis tada keitėsi labai sparčiai, ir 1941 m. pavasarį Kremliaus valdovas suprato, kad tiek laiko ruoštis, kaupti resursus A.Hitleris jam neleis. Todėl teks jį sudoroti anksčiau, jau 1941 m. vasarą, greičiausiai pradėjus karą liepos mėnesį. Šitokią plano versiją patvirtina rasti kai kurie dokumentai, užuominos rusų generolų memuaruose, o svarbiausia – milžiniško masto parengiamieji darbai, kurių užmaskuoti, nuslėpti buvo neįmanoma. Prie pat Vokietijos sienos buvo sukauptos milžiniškos maisto, degalų, amunicijos, ginklų atsargos, sutelktos didžiulės kariuomenės pajėgos: į raudonąją armiją, nors ir neskelbiant visuotinės mobilizacijos, buvo pašaukta 11,8 mln. žmonių. Kalbėdamas per pokylį, surengtą Kremliuje karinių akademijų absolventams 1941 m. gegužės 5 d., J.Stalinas pareiškė: “Taikingos politikos era baigėsi ir prasidėjo nauja era – socialistinio fronto plėtimo ginklo jėga era.”

Tačiau visai be reikalo kai kurie istorikai dabar svarsto klausimą: kuris iš dviejų tironų ir tarptautinio masto galvažudžių geresnis – J.Stalinas ar A.Hitleris? Šiuo atveju tinka mūsų senolių išmintis: meška su lokiu – abu labu tokiu.

Fiureris nesutiko laukti, kol jo draugas Josifas, dar neseniai Kremliuje skelbęs tostą jo garbei, galutinai parengs jam kruviną pirtį. Jau 1940 m. jis pats tokią ruošė, planą “Barbarosa” patvirtino tų metų gruodžio 18 d. ir nedelsdamas ėmė jį vykdyti – telkti vermachtą prie SSRS sienų. Juk plane buvo aiškiai parašyta: “Sumušti Sovietų Rusiją trumpalaikės kampanijos eigoje, dar nepasibaigus karui su Anglija.”

Kuris pirmas?

Taip 1941 m. vasaros viduryje abiejose Vokietijos ir SSRS sienos pusėse atsirado tūkstančiai tankų, artilerijos pabūklų, ir jie negalėjo ilgai tylėti. Buvo tik dienų ar savaičių klausimas, kada karas prasidės ir kas jį pradės. Pirmajam, aišku, turėjo atitekti netikėtumo efekto pranašumai, bet kartu ir juoda agresoriaus kaltė. Bet dėl jos nė vienas tironas galvos sau nekvaršino, nes žinojo – nugalėtojai neteisiami.

Nėra gerai žinoma, ar J.Stalinas, turėdamas gerą slaptųjų agentų tinklą užsienyje (bet jais nelabai pasitikėdamas), skaitė “Barbarosos” planą, ar ne, bet vermachto pasirengimo pulti nepastebėti negalėjo. Todėl manoma, kad savojo karo su Vokietija pradžią jis dar žadėjo paskubinti: birželio 22-ąją surengti provokacijas pasienyje, aišku, kur kas didesnio masto nei Suomijoje 1939-ųjų rudenį, taip sukurti puolimo pretekstą, kitą dieną garsiai paskelbti visuotinę mobilizaciją, tada neskubant, po kokios savaitės, liepos 1–3 d. trenkti A.Hitleriui tokį smūgį, kokio šis neatlaikytų, ir kariauti svetimoje teritorijoje su minimaliais nuostoliais. Mat turėjo milžinišką jėgų pranašumą prieš vokiečius – vien tankų septynis kartus daugiau, o iš viso beveik 16 tūkst., žymios jų dalies kokybė gerokai viršijo priešininko tankus; 11 tūkst. lėktuvų, 3,3 mln. kareivių.

Tačiau išėjo visai kitaip – vermachto pabūklai prabilo pirmieji. Agitatoriai dešimtmečiais kalė į galvą SSRS piliečiams: A.Hitleris pradėjo agresiją klastingai, nepaskelbęs karo. Bet tai buvo melas: Vokietijos ambasadorius Maskvoje įteikė apie tai notą SSRS užsienio reikalų liaudies komisarui Viačeslavui Molotovui, tik keletą valandų vėluodamas – karas jau vyko. Bet svarbiausia – jo eiga buvo visai ne tokia, kokios tikėjosi J.Stalinas, beveik 20 metų ruošęs savo šalį šiam karui, privertęs savo žmones dėl to skursti, badauti. Tiesa, jo štabas dar bandė siųsti į frontus, divizijas kovingas direktyvas: apsupti įsibrovėlius, sutriuškinti juos, trenkti bombonešiais į Vokietijos miestus ir t.t.

Bet tų direktyvų nebuvo kam vykdyti, nes tiek metų šlovinta, nenugalimąja vadinta raudonoji armija iš karto pakriko, pasidavė panikai, gėdingai bėgo visuose frontuose, palikusi puikiausius tankus, pabūklus, milžiniškas visokių gėrybių atsargas. Tik per porą savaičių ji neteko 11,7 tūkst. tankų, 4 tūkst. lėktuvų, 19 tūkst. artilerijos pabūklų, “atsikratė” net 6,3 mln. šautuvų – dėl to vėliau maršalas Klimentas Vorošilovas siūlė ginti Leningradą savo darbo peiliais ir durtuvais. O svarbiausia, kad raudonarmiečiai masiškai dezertyravo, pasiduodavo vokiečiams į nelaisvę: 1941 m. – net 3,8 mln., nepaisant to, kad maršalas Georgijus Žukovas pažadėjo iššaudyti visų pasidavusiųjų šeimas.

Rimtai kariauti, ginti savo tėvynę SSRS piliečiai, M.Solonino nuomone, pradėjo labai negreitai, apie 1942 m. rudenį–1943 m. pavasarį, kai pamatė, kad svetimas tironas dar blogesnis už savąjį, J.Staliną.

Karas atėjo į Lietuvą

Daugelis rusų istorikų dabar pripažįsta, kad neseniai J.Stalino užgrobtos Vakarų Ukraina, Baltijos respublikos karui prasidėjus tapo spąstais raudonajai armijai, bet vertina tą nevienodai: vieni kaip tėvynės išdavystę, kiti – kaip natūralų reiškinį. Iš tų šalių rekrūtų suformuotos divizijos kaipmat išsibėgiojo, daug kur civiliai gyventojai apsiginklavo, sukilo ir puolė nekenčiamą valdžią, besitraukiančią rusų kariuomenę. Bet ar galėjo būti kitaip? Savo ruožtu enkavedistai prieš pabėgdamai žudė kalinius ir niekuo dėtus gyventojus, net gydytojus, slaugiusius sužeistus raudonarmiečius Panevėžyje.

Lietuvos gyventojai vieni pirmųjų patyrė karo negandas, bet kurį laiką tai juos ne itin baugino. Mat daugelis, patyrę tiek kančių, baimės iš svetimosios valdžios, net laukė karo. O kad jis netrukus įvyko, skelbė patys okupantai, ypač jų kariškiai, kurie iš anksto gyrėsi, kaip pergalingai žygiuos į Vakarus.

Žinoma, mūsų žmonės tikėjosi, kad bus kitaip, ir daugelis jų laiko veltui neleido. Jau 1940 m. spalį Vilniuje ir Kaune ėmė veikti patriotinis pogrindis, vėliau jis užmezgė ryšius su lapkritį Berlyne įkurtu Lietuvių aktyvistų frontu (LAF), vadovaujamu Kazio Škirpos. NKVD iš karto ėmėsi priemonių tai veiklai slopinti, bet tai pavyko tik iš dalies. Tam turėjo pasitarnauti ne tik gausūs areštai, bet ir masinis gyventojų trėmimas 1941 m. birželio 14–17 dienomis, tačiau vėliau vienas stambus Lietuvos komunistų partijos veikėjas nusiskundė, kad “išvežė ne tuos”.

Iš tiesų buvo taip, nes vos karui prasidėjus, birželio 22–23 dienomis, visa Lietuva sukilo. Tik iš dalies tai buvo LAF pastangų rezultatas, o daugiau – gaivališkas procesas, žmonių kantrybei išsekus. Sukilimas bent trumpam atgaivino tautos laisvės ir patriotizmo dvasią. Ji, tiek kartų pasaulio galiūnų pažeminta, okupantų naikinta, pajuto savo vertę ir jėgą.

Bet nelaimė, kad A.Hitlerio vokiečiai visai nenorėjo būti Lietuvos (ir Latvijos, Estijos, Ukrainos, net Rusijos) išvaduotojai: jie planavo būti čia visagaliai šeimininkai, kuriems vietos gyventojai turės vergauti. Dėl to ir mūsų tautiečių keliai su jais labai greitai išsiskyrė.

"Veido" archyvas

Kova dėl teisės organizuoti olimpines žaidynes labai dažnai būna “nesportinė” – negarbinga ir amorali. Geriausias to pavyzdys – nacionalsocialistinės Vokietijos išsikovota teisė prieš 75-erius metus surengti 1936-ųjų žiemos olimpines žaidynes.

Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijai buvo atimta teisė ne tik pas save organizuoti, bet netgi dalyvauti 1920 ir 1924 metų olimpinėse žaidynėse. Tačiau Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) pirmininku išrinkus belgų grafą Anri de Baillet-Latour TOK pozicija Vokietijos atžvilgiu sušvelnėjo. 1928 m. Vokietija jau gavo kvietimą į Amsterdamo vasaros olimpines žaidynes. Jose vokiečių atletai pasiekė nuostabių rezultatų, komandinėje įskaitoje nusileidę tik JAV sportininkams.

Vėliau Barselonoje TOK kongresas, suteikdamas teisę vasaros olimpines žaidynes rengti Berlyne, nusprendė, kad ir žiemos olimpiada turėtų būti surengta Vokietijoje. Tai buvo paskutiniai metai, kai vasaros ir žiemos olimpinės žaidynės buvo rengiamos toje pačioje šalyje. Tiktai tuomet dar buvo neaišku, kuri vietovė taps IV žiemos olimpiados sostine. 1933 m. gegužę Vienoje vykęs kongresas šią misiją nutarė patikėti Bavarijos miestui Garmišui-Partenkirchenui, arba sutrumpintai Ga-Pa.

1935 m. specialiai šiam tikslui Adolfo Hitlerio iniciatyva Garmišo ir Partenkircheno kaimai (beje, tarpusavyje nusiteikę gana priešiškai) buvo sujungti į vieną miestelį. Taigi šios žiemos olimpiados dėka Garmišas-Partenkirchenas iš dviejų niekam nežinomų kaimelių virto klestinčiu kalnų slidinėjimo kurortu.

Iš pradžių fiureris buvo priešiškai nusistatęs olimpinių žaidynių atžvilgiu. A.Hitleris olimpinį judėjimą laikė “žydų ir masonų išsigalvojimu” ir teigė, kad valdžioje esant nacionalsocialistams nieko panašaus Reiche nebus.

1933 m. kovą su naujuoju Vokietijos kancleriu A.Hitleriu susitiko Vokietijos olimpinio komiteto prezidentas dr. Theodoras Lewaldas. Fiureris ir toliau buvo skeptiškai nusistatęs olimpinių žaidynių atžvilgiu, tačiau susitikime dalyvavęs liaudies švietimo ir propagandos ministras Josephas Goebbelsas būsimoje olimpiadoje įžvelgė galingą propagandinį potencialą ir jam pavyko įtikintį fiurerį pakeisti savo nuomonę.

"Veido" archyvas

Vokietijos kancleris A.Hitleris atvyksta į Garmišo-Partenkircheno žiemos olimpinių žaidynių atidarymą

Žiemos olimpiada Garmiše-Partenkirchene turėjo vykti 1936 m. vasario 6–16 d. Jau 1935 m. pasaulį užliejo gausybė reklaminių plakatų, kuriuose buvo pabrėžiama, kad olimpiada vyks Vokietijoje. Ir tik antrame plane galėjai matyti užrašą, kad ją rengia Garmišas-Partenkirchenas. Nacionalsocialistinio sporto vadovai visiškai ignoravo Tarptautinio olimpinio komiteto nuostatus, kuriuose, be kita ko, sakoma, kad žaidynės patikimos miestams, o ne valstybėms.

Nors žiemos olimpinės žaidynės buvo rengiamos tik ketvirtą kartą žmonijos istorijoje ir neturėjo tokių senų tradicijų kaip vasaros, vis dėlto jos sulaukė didelio pasisekimo. Norą dalyvauti varžybose pareiškė 755 sportininkai iš 28 šalių.

Priminsime, kad prieškario Lietuvoje buvo gan nebloga ledo ritulio komanda, taip pat būta nemažo susidomėjimo dailiuoju čiuožimu (1931 m. surengtas pirmasis Lietuvos čempionatas) bei kitomis žiemos sporto šakomis. Tačiau 1929–1933 m. pasaulį apėmusi ekonominė krizė skaudžiai atsiliepė ir Lietuvos sportui: Vyriausybė atsisakė finansuoti sportininkų rengimą žiemos ir vasaros olimpiadoms. Be to, Lietuvoje būta nemažai ginčų dėl šalies sportininkų dalyvavimo olimpinėse žaidynėse, nes Vokietijoje vis labiau reiškėsi rasizmas. Didelį spaudimą darė svarbiausia ir finansiškai turtingiausia Lietuvos žydų sporto organizacija “Makabi”.

Be šios ir kitų priežasčių, prie Lietuvos atsisakymo dalyvauti olimpinėse žaidynėse prisidėjo ir prastas Lietuvos sportininkų lygis. Tuometinio Kūno kultūros rūmų direktoriaus Vytauto Augustausko nuomone, vien dėl vėliavos iškėlimo olimpiadoje dalyvauti neverta. Taigi Lietuvos Vyriausybei nesuteikus tinkamos finansinės paramos, 1936 m. žiemos ir vasaros olimpinėse žaidynėse mūsų šalies sportininkai nedalyvavo.

Olimpiada – A.Hitlerio politikos rėmimo demonstracija

IV žiemos olimpiados organizacinio komiteto pirmininkas Karlas R.von Haltas neslėpė šio renginio, kuris turėjo tapti ir vasaros olimpinių žaidynių Berlyne generaline repeticija, svarbos. Žodžiai “Vokietija”, “tėvynė”, “fiureris” išstūmė žodžius “draugystė, “taika”, “brolybė”. Buvo operuojama sąvokomis “vokiečių tauta”, “Vokietija”, nutylint internacionalinį olimpinio judėjimo charakterį.

K.R.von Haltas planavo grandiozinį renginį su nacionalsocialistiniu elitu bei fiureriu priešakyje. Militarizuota statybinė “Todto” organizacija praplatino kelią nuo Miuncheno iki Ga-Pa, buvo numatyti papildomi traukinių reisai. Olimpinėms žaidynėms ruošėsi ir policija bei kariuomenė. Šioms formuotėms žaidynės tapo bandomuoju poligonu, kuriame buvo galima išbandyti tvarkos palaikymo metodus, dalyvaujant didelėms masėms žmonių, bei saugumo užtikrinimą ypač svarbiems asmenims.

A.Hitlerio dalyvavimas žaidynėse turėjo ne tik padidinti šio renginio prestižą, bet ir tapti A.Hitlerio bei jo politikos rėmimo demonstracija. Ir štai atėjo IV žiemos olimpinių žaidynių Garmiše-Partenkirchene atidarymo momentas.

Žaidynių šeimininkas K.R.von Haltas išgyveno jaudinančių akimirkų: juk nuo to, kokį įspūdį susidarys žaidynių protektorius A.Hitleris, priklausė jo tolesnė karjera bei gyvenimas. Todėl nieko nuostabaus, kad sakant pasveikinimo kalbą jo balsas drebėjo. Po žodžių apie olimpinę idėją, olimpinę vėliavą bei tautų draugystę Trečiojo Reicho fiureris A.Hitleris tarė: “Skelbiu ketvirtąsias žiemos olimpines žaidynes atidarytas.” Trenkė patrankų salvė, ir sportinės žaidynės prasidėjo.

Ga-Pa žaidynės buvo labai populiarios. Iš viso jose buvo surengtos 17 rungtys aštuoniose oficialiose sporto šakose. Į šuolių nuo tramplino varžybas parduota net 100 tūkst. bilietų.

Vokietijos olimpinė komanda laimėjo nemažai apdovanojimų. Tam padėjo ir TOK neprincipingumas – paskutinę akimirką buvo priimtas nutarimas, kad žaidynėse negali dalyvauti profesionalūs slidinėjimo instruktoriai. Vokiečiai šaltai pareiškė, kad jų slidininkai tokie niekada nebuvo ir nėra. Šveicarai, austrai ir prancūzai stropiai vykdė TOK reikalavimą ir neteko olimpinių medalių vokiečių naudai.

Atšauktos olimpinės žaidynės

Žiemos olimpinės žaidynės nacionalsocialistams suteikė puikią galimybę nustebinti pasaulį Trečiojo Reicho laimėjimais. Iš parduotuvių, viešbučių, aludžių dingo užrašai, nukreipti prieš žydus, taip pat laikinai buvo nutrauktas žydų bei krikščionių religijų pjudymas. Nacionalsocialistai pasistengė įrodyti, kad Vokietija gali surengti nešališkas varžybas. Simboliniu Trečiojo Reicho olimpinės rinktinės žydu tapo geriausias prieškario ledo ritulininkas, Vokietijos ledo ritulio rinktinės kapitonas Rudi Ballas. Taigi kiekvienas galėjo įsitikinti, kad žydai Vokietijoje ir valdant A.Hitleriui neva turi lygiai tokias pat teises bei galimybes, kaip ir germanai. O kad R.Ballas buvo vienintelis žydas, atstovavęs Vokietijai žiemos žaidynėse, vokiečiai niekada neminėjo. Tuo metu jis gyveno fašistinėje Italijoje ir sutiko dalyvauti olimpinėse žaidynėse su sąlyga, kad po žaidynių uždarymo jam kartu su tėvais bus leista išvažiuoti iš Vokietijos.

A.Hitlerį taip įkvėpė 1936 m. žaidynių sėkmė, kad jis nusprendė greitai ją pakartoti. Jis planavo, kad ateityje visos olimpinės žaidynės turėtų vykti Vokietijoje. Diktatorius liepė architektui Albertui Speerui suprojektuoti didžiulį stadioną. Milžiniškas 400 tūkst. vietų stadionas iki 1944 m. turėjo būti pastatytas Niurnberge.

1940-ųjų vasaros žaidynes pasišovė surengti kelios valstybės. Žaidynes planuota rengti Tokijuje, o Bavarijos miestą Garmišą-Partenkircheną TOK pasirinko tų pačių metų žiemos olimpinių žaidynių vieta. Tačiau 1938 m. Japonijai užpuolus Kiniją žaidynes pavesta organizuoti Šveicarijai. TOK pasirinktame Garmiše-Partenkirchene 1940 m. žiemos olimpinės žaidynės surengtos nebuvo, nes, 1939-aisiais Vokietijai pradėjus Antrąjį pasaulinį karą, jos atšauktos.

Dėl karo buvo atšauktos ir 1944 m. žaidynės, turėjusios vykti Italijoje (Kortina d’Ampece). Kita olimpiada buvo surengta jau po karo – 1948 m. Londone. O Vokietijoje olimpinės žaidynės vėl įvyko tik 1972 m. – Miunchene.