Naujasis Graikijos premjeras A.Tsipras jau pirmą savaitę po rinkimų spėjo užsitarnauti Rusijos vasalo reputaciją.
Ar tai tik atsitiktinumas, kad Graikijos parlamento rinkimuose laimėjus radikaliai kairiajai partijai „Syriza“ Rusijos žiniasklaida džiaugsmingai pranešė, jog graikai balsavo „už savo orumą bei galimybę su Europos Sąjunga ir Tarptautiniu valiutos fondu bendrauti kaip lygūs su lygiais“? Arba kad pirmasis iš visų oficialių asmenų pasveikinti naujojo Graikijos premjero, „Syrizos“ lyderio Alexio Tsipro atskubėjo Rusijos ambasadorius Graikijoje?
Tą pačią dieną A.Tsipras pareiškė nepritarsiąs naujoms sankcijoms prieš Rusiją, nes „šis klausimas su Graikija net nebuvo derintas“. Lyg to būtų maža, po kelių dienų pradėjęs formuoti ministrų kabinetą, gynybos ministro portfelį A.Tsipras patikėjo Graikijos santykius su Rusija gerinti pažadėjusios partijos, „Syrizos“ koalicijos partnerės „Laisvieji graikai“ atstovui.
Ir tai dar ne viskas. Sausio 29-ąją Rusijos finansų ministras Antonas Siluanovas pareiškė, kad svarstytų galimybę suteikti Graikijai paskolą, jei ši kreiptųsi pagalbos.
Akivaizdu, kad Graikiją „šefuojanti“ Rusija A.Tsiprui, ne kartą užsiminusiam apie galimą pasitraukimą iš euro zonos (maksimalus planas) ar bent derybas su tarptautiniais kreditoriais dėl skolinimosi sąlygų sušvelninimo (minimalus planas), yra nepaprastai naudingas užnugaris. Pirmuoju atveju Graikija neliktų visų atstumtoji – nusisukus visai Europai, Rusija jai ištiestų draugišką pagalbos ranką.
Antruoju atveju grasinimas stiprėjančiais saitais su Rusija gali būti neblogas argumentas Graikijos derybose su nepalankiai skolų sumažinimo klausimu nusiteikusiais Europos lyderiais. Juk naujasis Graikijos premjeras leido aiškiai suprasti, kad visus rinkimų pažadus, net jei mažai kas tuo tikėjo, jis mėgins įgyvendinti (pavyzdžiui, sustabdys įsibėgėjusią privatizaciją, pakels minimalią algą, grąžins tryliktą pensiją, vėl įdarbins atleistus viešojo sektoriaus darbuotojus, sumažins sveikatos paslaugų įkainius ir panašiai).
Na, o Rusijai, siekiančiai iš vidaus skaldyti ir griauti Europos Sąjungą, savo ruožtu nėra nieko geriau, nei patraukti savo pusėn nusilpusią, bet Europos Sąjungai vis tiek strategiškai svarbią Bendrijos narę. Šiuo atveju gal net reikėtų sakyti „dar labiau patraukti“, nes Graikijos ir Rusijos ryšys visuomet buvo gana stiprus.
Energetiniai Rusijos koziriai
Atėnus ir Maskvą sieja ne vien krikščionių stačiatikių religija. Graikija, kaip ir daugelis kitų Balkanų šalių, su Rusija susijusi istoriniais ryšiais – juk tai Maskva jas visas XIX a. gynė nuo Osmanų imperijos. Ką jau kalbėti apie politinį sutarimą šiais laikais, įskaitant Maskvos palaikymą Graikijos konflikte su Kipru ar Atėnų pritarimą Rusijos pozicijai dėl Kosovo. Be to, Graikijos turizmo departamento duomenimis, rusai yra pagrindiniai Graikijos lankytojai – per metus į šią šalį atvyksta per milijoną rusų, paliekančių čia solidžias sumas ir svariai prisidedančių prie Graikijos ekonomikos.
Bet visi šie motyvai palaikyti draugiškus santykius būtų niekiniai, jei nebūtų energetinių išskaičiavimų. Viena vertus, Graikija yra tiesiogiai priklausoma nuo rusiškų gamtinių dujų ir jų kaina skolose skendinčiai Graikijai – nepaprastai stiprus argumentas. O jei dar nutiktų taip, kad Graikija tikrai pasitrauktų iš euro zonos, jos naujoji senoji valiuta drachma, be jokios abejonės, būtų labai silpna, ir tai reikštų dar brangesnį dujų importą.
Suprasdamas, kad dujos yra geriausias Rusijos koziris Graikijoje, koncernas „Gazprom“ dar praėjusių metų vasarį pasirašė sutartį su Graikijos energetikos kompanija DEPA ir susitarė, kad jei Graikija pirks nustatytą kiekį dujų, jų kaina bus 15 proc. mažesnė, nei galiojusi anksčiau.
Deja, sudėtinga Graikijos ekonomikos padėtis privertė Graikiją mažinti dujų importą, tad dabar „Gazpromas“ formaliai turi teisę pareikalauti sumokėti maždaug 100 mln. eurų už nenupirktas sutartyse numatytas dujas. Ar per artimiausias savaites DEPA sugebės susitarti su „Gazpromu“ dėl tokių sutarčių peržiūrėjimo, labai priklausys nuo A.Tsipro užsienio politikos.
Bet tai tik uogelės, palyginti su dar galingesniu Rusijos energetiniu koziriu, šį kartą nukreiptu ne prieš pačią Graikiją, o prieš visą Europą. Šio kozirio pavadinimas – „Turkų srautas“, nors jam visai tiktų ir„graikų srauto“ pavadinimas. Tai neišdegusio (o gal kaip tik dar geriau susiklosčiusio) Rusijos „Pietų srauto“ projekto atmaina, numatanti Turkijos ir Graikijos pasienyje įkurti didžiulį, anksčiau Bulgarijoje planuotą dujų centrą.
Graikai juoksis paskutiniai?
„Pietų srauto“ dujotiekio statybos projektas, turėjęs padėti Sibire išgaunamoms dujoms lengviau pasiekti Europą, dar visai neseniai buvo atsisukęs prieš Rusiją: Europos Sąjunga mėgino spausti Rusiją dėl konflikto Ukrainoje, grasindama trukdyti plėtoti dujotiekio projektą. Tačiau tai greitai atsisuko prieš pačią Europą: „Pietų srautu“ suinteresuotos valstybės – Austrija, Italija, Vengrija ir Bulgarija aiškiai parodė nusistatymą prieš griežtesnes sankcijas Rusijai, dar kartą suskaldydamos Europos Sąjungą.
„ES valstybių narių nuomonės dėl griežtesnių sankcijų Rusijai išsiskyrė dėl nevienodų interesų įgyvendinant Rusijos „Pietų srauto“ dujotiekio projektą. Ir tai tikrai ne sutapimas, nes būtent Austrija, Italija, Vengrija ir Bulgarija – šalys, rėmusios dujotiekio projektą, – buvo nusistačiusios prieš griežtesnes sankcijas“, – aiškina Tarptautinio strateginių studijų instituto (Vokietija) analitikas Frankas Umbachas.
Ir nors tokia šių valstybių pozicija kenkė bendrai ES energetikos saugumo politikai, valstybės, kaip įprasta, vis tiek buvo linkusios palaikyti dvišalius energetikos ir prekybos ryšius su Maskva.
O kaipgi – juk Rusijos „Gazpromo“, Italijos „Eni“ ir Prancūzijos EDF lėšomis finansuojamas dujotiekis iš Rusijos į Europos šalis kasmet turėjo perpumpuoti 63 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų.
Austrijai šis dujotiekis iš visų Europos šalių būtų buvęs pats naudingiausias. Mat trečdalis visų Rusijos dujų eksporto per Ukrainą ir Slovakiją į Vakarų Europą (Italiją, Prancūziją, Vengriją, Vokietiją, Slovėniją ir Kroatiją) patenka būtent per Austrijos dujų paskirstymo centrą Baumgartene. Austrijos dujų bendrovė OMV dėl „Pietų srauto“ ir gerų santykių su Rusija net buvo pareiškusi, kad netieks dujų Ukrainai reversiniu būdu, nors būtent tokią išeitį Briuselis Ukrainai žadėjo tuo atveju, jei Rusija šią žiemą būtų palikusi Ukrainą be energijos išteklių.
Savo ruožtu rankų sudėjusi nesėdėjo ir antra pagal dydį Rusijos ES prekybos partnerė Italija, kurios naftos ir dujų įmonė „Eni“ buvo pagrindinė Rusijos „Gazpromo“ remiamo dujotiekio projekto partnerė. Pirmininkaudama ES Tarybai, Italija kaip įmanydama kliudė nustatyti griežtesnes sankcijas Rusijai.
O Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas šiame kontekste tiesiog nėrėsi iš kailio. Kritikuodamas Rusijai dėl konflikto Ukrainoje įvestas sankcijas, jis net pareiškė, kad jas galima palyginti su šūviu sau į koją.
Savaime aišku, kad ta pačia gaida giedojo ir Bulgarija – neturtingiausia, užtat beveik visiškai nuo Rusijos energijos išteklių priklausoma ES valstybė, suvartojanti 3 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų per metus. Bulgarijai „Pietų srautas“ buvo, galima sakyti, gyvybiškai svarbus diversifikuojant dujų tiekimo kelius, kurie visi eina per Ukrainą, todėl anksčiau yra kilę nemažai problemų dėl tiekimo sutrikimų. Pavyzdžiui, 2009 m. kilus Ukrainos ir Rusijos ginčui dėl dujų kainos, Bulgarijai, kaip ir visai Pietryčių Europai, dujų tiekimas dviem savaitėms buvo visiškai nutrauktas.
Esama žinių, kad Bulgarijos ir Rusijos pasirašytas tarpvyriausybinis susitarimas dėl dujotiekio statybos sudarė sąlygas Rusijai daryti įtaką Bulgarijos energetikos teisės aktams.
Briuselis prieš tokią „Pietų srauto“ rėmėjų savivalę rado išeitį – spustelėjo labiausiai pažeidžiamą iš jų, Bulgariją, ir ši pasidavė: įšaldė dujotiekio projektą, taip nenoromis perleisdama jai labai naudingą estafetę konkurentams Atėnuose. Mat Rusija paskelbė, kad neketina laukti Briuselio ar juolab Bulgarijos malonės, ir pranešė apie atsarginį planą, pagal kurį dujos Italiją ir Austriją pasiektų ne per Bulgariją, Serbiją, Vengriją ir Slovėniją, o per Turkiją ir Graikiją.
Šios be jokių skrupulų iš karto pritarė visiems Rusijos sumanymams ir pareiškė nekreipsiančios dėmesio į jokius briuselius. Graikija, galima sakyti, net jaučiasi šluostanti nosį Europai. Turkija, nors sapnuoja spalvotus sapnus apie narystę ES, iš karto pažadėjo, kad leistų perdarytam „Pietų srautui“ pasiekti šalį Juodosios jūros dugnu.
Žinoma, maršrutas per Turkiją būtų ilgesnis ir aplenktų Serbiją bei Vengriją, bet Rusija verčiau rinksis šį planą, nei leisis į Briuselio žaidimus darant jai spaudimą.
Nors finansiniu požiūriu šiuo atveju labiausiai nukentėtų Bulgarija, Serbija, Vengrija ir Rumunija, kurios yra labai priklausomos nuo importuojamų išteklių,vis dėlto labiausiai širsta Vokietija.
Siutina Vokietiją
Graikijos ir Vokietijos santykiai, kitaip nei Atėnų draugystė su Maskva, visuomet buvo įtempti. Dabar ši įtampa, regis, pasiekė kulminaciją. Ir ne vien todėl, kad „Syriza“ yra pareiškusi, jog Vokietija ir toliau turėtų mokėti Graikijai reparacijas už nacių okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais. „Syrizos“ atstovai prasitarė, kad net norėtų surengti tarptautinę konferenciją dėl Graikijos skolos – tokią pačią, kokia buvo surengta dėl Vokietijos skolos po karo. Be to, Graikijos valdžios Olimpe atsidūrę politikai nesibodi kritikuoti Vokietijos vadovavimo visam ES orkestrui.
Kaip pastebi „Stratfor“ analitikai, graikai nusiteikę ne vien prieš skolų grąžinimą, bet ir prieš Vokietiją apskritai.
Tačiau lygiai taip pat ir vokiečiai ne tik nori, kad pinigus iššvaistę graikai grąžintų viską iki paskutinio cento, bet ir rodo nemeilę patiems graikams, vadindami juos Europos tinginiais ir veltėdžiais. Šių epitetų Vokietijoje jie, kaip ir kitų Pietų šalių atstovai, dar dažniau ėmė sulaukti subruzdus ispanams, kurių populistinė partija „Podemos“ žada užbaigti Vokietijos viešpatavimą Europos Sąjungoje ir kartu su graikais pakreipti nusistovėjusios ES politikos vagą.
Tai girdėdami, Briuselis ir Berlynas mėgina delnais užsidengti ausis, o Maskva ir vėl ploja katučių.
Rima Janužytė
Loading ...